švietimo sistema 1918-1940 metais

1044 0

REFERATAS

Švietimo raida Lietuvoje 1918 –1940 metais

2007

ĮVADAS

ŠVIETIMAS – valstybės ar kitų visuomeninių struktūrų įsteigtų institucijų (įstaigų) veikla, kurią organizuotai teikiama įvairių grupių visuomenės nariams ( visų pirmą priaugančiajai kartai) informacija ( visuomeninė patirtis), siekiant rengti gyvenimui ir darbui.

Švietimas dažniausiai suprantamas dvejopai: kaip mokymas, žinių teikimas, tenkinantis asmenybės ir visuomenės poreikius ( šviesti – tai mokyti, mokytis); kaip mokymo ir auklėjimo ( ugdomųjų) įstaigų, organizuojančių arba teikiančių išsilavinimą, esmės apibūdinimas, pvz. Švietimo ministerija, švietimo įstaigos ar institucijos.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybė ir ją apgynus nuo agresyvių kaimynų buvo susirūpinta mokyklos ir visuomenės šv

vietimo reikalais. Taigi savo referate aptarsiu tai smulkiau.

Švietimo raida Lietuvoje 1918-1940m.

1918- 1940m. laikotarpis sudėtingas. Tai Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis, būtent šiuo metu buvo sukurta vieninga švietimo sistema. Sąlygos švietimo raidai buvo itin nepalankios. Tuo laikotarpiu reikėjo kariauti, gintis nuo bolševikų, bermontininkų, lenkų. Nepaisant sunkumų, labai daug dėmesio buvo skiriama kultūrai, kaip ir kitoms krašto kūrimosi sritims, taigi ir švietimui.

1918-1940m. Lietuvoje buvo sukurta visa valstybinė švietimo sistema, kuri buvo kuriama keliai etapais. Jau 1922m. buvo paskelbtas visuotinio privalomo mokymo įstatymas, pradėtas įgyvendinti 19

928m. Iš pradžių bendrojo lavinimo mokyklą sudarė keturmetė pradinė, keturmetė progimnazija ir keturmetė gimnazija (4+4+4). Nuo 1936m. pereita prie šešiametės pradinės mokyklos (6+3+4). Buvo įvairių tipų gimnazijų: humanitarinės su sustiprintu lotynų kalbos mokymu, gimnazijos su sustiprintu kalbų dėstymu, realinės su sustiprintu gamtos ir
r matematikos dėstymu, komercinės. Gimnazijos mokymo planą sudarė 16 dalykų : tikyba, lietuvių kalba ir visuotinė literatūra, pirmoji užsienio kalba, antroji užsienio kalba, lotynų kalba, istorija, visuomenės mokslas, filosofijos pradmenys, geografija, matematika, gamtos mokslai, paišyba, kūno kultūra ir karinis parengimas, darbeliai ir namų ruoša, muzika ie dainavimas. Nacionalinių mažumų (žydų, lenkų ir kt.) mokyklose buvo dėstoma tų mažumų gimtąja kalba. Veikė valstybinės ir privačios mokyklos. Privalomas mokymas įvestas pradedant nuo miestų ir turtingesnių apskričių bei valsčių 9 savivaldybės rūpinosi materialiais mokuklų reikalais). Mokymo turinys pradinėje mokykloje buvo platus, o reikalavimai griežti. Daugiausia dėmesio skirta gimtajai kalbai, aplinkos ir tėvynės pažinimui bei aritmetikai. Žemesnėse klasėse propaguota iš dalies kompleksinė, aukštesnėse – koreliacinė mokymo struktūra, pabrėžiami ,,naujosios mokyklos” ugdymo principai. Laikotarpio pabaigoje padaugėjo pradinių mokyklų, pagerėjo ma
aterialinė jų bazė. Mokyklą lankė 90 % mokyklinio amžiaus vaikų. Pradžios mokykla buvo privaloma ir nemokama.

1939-1940m. Lietuvoje buvo 2713 pradinių mokyklų, 27 progimnazijos,69 gimnazijos. Veikė 61 valstybinė lietuviška, 11 privačių lietuviškų, 14 privačių žydų, 3 lenkų, 1 vokiečių ir 1 rusų privati gimnazija, 18 lietuviškų progimnazijų, 2 lietuvių, 4 žydų, 1 vokiečių privati progimnazija. 1936m. įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti ji Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis, o gimnazija dar ir parengti aukštajam mokslui. Taip pat buvo ir gana įvairių profilių specialiųjų aukštesnių vidurinių ir
r žemesnių mokyklų. Tai vadinamos komercinės, techninės, žemės ūkio, miškininkystės, meno, muzikos, medicinos, buhalterijos, mašinraščio mokyklos. Svarbią reikšmę turėjo ir amatų mokyklos. Amatų mokyklas iš pradžių steigė privačios organizacijos,o nuo 1926m. atsirado ir valstybinės.1931m. jos suskirstytos į dvi grupes : žemesnės (2-3 metų), ir vidurinės (4 metų). Į abi buvo priimamos baigį pradinę mokyklą, jose galima buvo įsigyti apie 18 specialybių. Tų mokyklų baigimas toliau mokytis teisės nedavė.

Anomaliems vaikams pradėtos steigti aklųjų, kurčių nebylių, protiškai atsilikusių vaikų mokyklos. Vaikų darželiai pradėti steigti 1927m., juos organizavo įvairios kultūrinės organizacijos, pavieniai asmenys. Centrinė institucija buvo Lietuvos vaiko draugija. 1940 m . veikė 197 vaikų darželiai. Vaikų darželių programomis rūpinosi Švietimo miisterija. Rengiant auklėtojus ir keliant jų kvalifikaciją, daug nuveikė M. Nemeikšaitė, A. Gučas ir kiti.

Kai 1832m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, daug dešimtmečių aukštajam mokslui eiti lietuvoje nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos. Todėl iškilmingas Lietuvos universiteto Kaune 1922m. atidarymas – ypač reikšmingas įvykis mūsų tautos gyvenime. Buvo įsteigta ir kitų aukštųjų mokyklų : Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924), Aukštieji karininkų kursai Panemunėje Kaune (1921), Konservatorija Kaune (1933), Prekybos institutas Klaipėdoje (1934, nuo 1939m. Šiauliuose), Aukštieji kūno kultūros kursai kaune (1934), Pedagoginis institutas Klaipėdoje (1935, nuo 1939m. Vilniuje), Veterinarijos akademija Kaune (1936).

Lietuvoje privalomas pradinis mokymas įvestas 1928 – 1931 m., pradedant nuo miestų ir turtingesnių apskričių bei valsčių. Mokymo turinys pradinėje mokykloje buvo platus, o
reikalavimai griežti. Daugiausia dėmesio skirta gimtajai kalbai, aplinkos ir tėvynės pažinimui bei aritmetikai. Padaugėjo progimnazijų ir gimnazijų. 1936 m. įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis, o gimnazija dar ir parengti aukštajam mokslui.

Laikotarpio pradžioje trūko kvalifikuotų mokytojų. Todėl šalia atsikuriančių ir steigiamų mokytojų seminarijų, buvo organizuojami trumpalaikiai mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo kursai. 1925m. įsakymu reikalauta, kad visi pradinių klasių mokytojai būtų baidę mokytojų seminarijas ( 1927m. jų buvo 11). Iki 1936 m. reformos mokytojų seminarijos buvo labai reikalingos. Antai 1930 –1931 mokslo metais veikė 10 mokytojų seminarijų, 4 iš jų – privačios. Seminarijos absolventas ne tik gaudavo mokytojo teises, bet ir galėdavo stoti į aukštąją mokyklą.1935 m. Klaipėdos pegagoginis institutas pradėjo rengti mokytojus vyresniems pradinių mokyklų skyriams. Moytojų seminarijų poreikis ėmė mažėti. Tačiau Lietuvos švietimui reikšmingos buvusios Veiverių, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių mokytojų seminarijos.

Dauguma seminarijų buvo valstybinės. Bendrojo lavinimo dalykai beveik atitiko visą gimnazijos kursą, išskyrus antrąją ( svetimą) ir lotynų kalbas. Daug dėmesio skiria teoriniam ir praktiniam rengimui. Vidurinės mokyklos turėjo parengti universitetas.

Suaugusiųjų švietimu Lietuva rūpinosi dar prieš nepriklausomybės paskelbimą. Rusijos okupacijos metais daug darbų šioje srityje atliko M. Valančius, J. Katelė, G. Petkivičaitė – Bitė, Šatrijos Ragana, ir kt. Vis daugiau įv

vairių kursų suaugusiems buvo steigiama prie pradinių mokyklų. Suaugusiųjų švietimu nepriklausomoje Lietuvoje rūpinosi valstybė, taip pat ,,pavasario” Lietuvos jaunimo sąjungos, Jaunosios Lietuvos organizacijos. 1936m. suaugusiems šviesti ir raštingumui didinti įsteigta daug bibliotekų. Svarbų vaidmenį suaugusiųjų švietime atliko liaudies uniersitetai. Juos dteigė mokytojai ir įvairios organizacijos.

1923m. gyventojų surašymas parodė, kad yra 32,64% gyventojų, nemokančių skaityti , o 1940 m. neraštingu žmonių buvo tik 2%. Tai, be abejo, ir suaugusiųjų švietimo nuopelnas.

1918m. sužlugus projektams atkurti Vilniuje Lietuvos aukštąją mokyklą kaip lietuvių nacionalinės kultūros židinį, Kaune 1920m. ėmė veikti aulštojo mokslo kursai, 1922m. vasario 16d. pertvarkyti į Lietuvos universitetą. Lenkijos okupuotame Vilniuje atkurtas lenkiškas Stepono Batoro universitetas.

Lietuvos universitetas turėjo humanitarinį, teologijos – filosofijos, teisių, matematikos – gamtos, medicinos, technikos fakultetus. Pirmi du fakultetai rengė mokytojus, kurių iš pradžių ypač trūko. Šiuose fakultetuose dirbo nemažai didelės erudicijos dėstytojų. Dauguma profesorių buvo Vakarų Europos universitetus baigę arba ten stažaęsi mokslininkai, taip pat iš ten pakviesti dėstytojai.

Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatirija (1933), Aukštieji kūno kultūros kursai (1931) ir kt.

Taigi 1918 – 1940 m. buvo sukurta visa Lietuvos mokyklos sistema, išugdyti mokytojai, nusistovėjo mokymo turinys, buvo parengti originalūs vadovėliai ir kitos mokymo priemonės. Visą švietimą vienijo ugdymo tikslai ir uždaviniai, kurie rėmėsi tautos dvasia, kėlė dorą ir visuomeniškumą.

To laikotarpio pedagoginėje s

. . .

Komentuokite!