Potvyniai ir jų grėsmė Lietuvoje

468 0

Turinys

Įvadas 3 psl.

1. Istorinė potvynių apžvalga. 4 psl.

2. Potvynių priežastys ir tikimybė. 7 psl.

3. Fizikiniai potvynių rodikliai ir teritorinė sklaida. 10 psl.

4. Ekstremalių potvynių kriterijai, grėsmė ir padaryti nuostoliai. 12 psl.

Išvados. 14 psl.

Literatūra. 15 psl.Įvadas

Kiekvienais metais pasaulyje įvykstančios gamtos stichinės nelaimės padaro didžiulę materialinę žalą ir nusineša žmonių gyvybes. Lietuvoje gamtos stichiniai reiškiniai yra reti, ir mūsų šalis nuo jų nukenčia kur kas mažiau negu aktyviu zonų ar galingų uraganų niokojami kraštai. Tarp Lietuvoje kylančių gamtinių nelaimių svarbią vietą užima periodiškai pasikartojantys pavojingi upių potvyniai. Pastaraisiais metais kaimyninėje Lenkijoje įvykę katastrofiniai po

otvyniai yra pakankamai svarbus argumentas, kad šiai problemai butų skirta daugiau dėmesio.

Norint išvengti su potvyniais susijusių nuostolių ar juos sumažinti, reikia susisteminti ir išanalizuoti turimą informaciją apie šiuos pavojingus gamtos reiškinius bei numatyti jų prevencines priemones.

Potvyniai kyla įvairiose mūsų šalies dalyse ir įvairaus didumo upėse. Periodiškai išsiliejančios iš krantų mažos ir vidutinės upės didelės žalos gyvenvietėms, komunikacijoms ir žmonėms nepadaro. Apie tai, kad Lietuvoje dėl tokių potvynių butų kilusių didelių ūkinių ar aplinkosauginių problemų, žinių nėra. Kita vertus, tai gali bū
ūti susiję su tradiciškai ekstensyviu šių teritorijų naudojimu. Užliejamuose paupiuose yra mažai urbanizuotų ar intensyviai ūkyje naudojamų teritorijų, praktiškai nėra svarbių komunikacinių sistemų ir pavojingų objektų.

Kitokia situacija gali susidaryti urbanizuotose teritorijose prie didžiųjų Lietuvos upių. Sniego tirpsmo ir liūtinių kr
ritulių sukelti potvyniai praeityje čia yra padarę daug žalos. Daugiausia nuo potvynių nukentėdavo šalia Neries ir Nemuno per potvynius užliejamos teritorijos. Prie šių upių įsikūrę miestai praeityje buvo glaudžiai susiję su laivyba ir kitu intensyviu upės naudojimu. Pavojingiausi potvyniai jau seniai buvo žinomi Nemune ties Kaunu ir deltoje bei Neryje ties Vilniumi. Šie du didžiausi šalies miestai praeityje nuolat kentėdavo nuo potvynių. Potvyniai niokojo daug Lietuvos teritorijų.1. Istorinė potvynių apžvalga.

Žinių apie senovėje buvusius ar katastrofinius potvynius išlikę labai mažai. Esami šaltiniai pasakoja tik apie didelius potvynius, kurie dažniausiai susiję su kuriuo nors istoriniu asmeniu ar įvykiu. Iš tokios informacijos objektyviai įvertinti hidrologines potvynių ypatybes dažniausiai būna gana sunku. Žinoma, kad XII–XIX šimtmečiais dideli arba kažkuo išsiskiriantys potvyniai Lietuvos upėse kilo 11
128, 1198, 1205, 1206, 1217, 1221, 1358, 1363, 1377, 1420, 1427, 1440, 1468, 1481, 1562, 1578, 1583, 1589, 1590,1612, 1615, 1618, 1621, 1625, 1647, 1649, 1666, 1688, 1700, 1709, 1715, 1727, 1738, 1740, 1744, 1751, 1771, 1795, 1807, 1829, 1837,1845, 1885, 1888 ir 1889 metais (Barisas, 1977).

Išsamesnės žinios apie potvynius sukauptos tik pradedant XIX amžiumi, pradėjus stebėti vandens lygio režimą. Pirmosios hidrologijos stotys Lietuvoje įkurtos 1812–1820 metais Nemuno žemupyje: Rusnėje, Tilžėje ir Smalininkuose. Todėl daugiausiai žinoma apie potvynius, kilusius Nemuno deltoje. Trečiame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje buvo sparčiai plečiamas hidrologijos stočių tinklas. Pradedant šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau informacijos apie mažesnių upių potvynius.

Žinoma, kad, be Nemuno deltos, nuo potvynių ypač kentėjo Kauno miestas, esantis Nemuno ir Neries santakoje. Miestą potvyniai niokojo 1715, 1811, 1829, 1855, 1906, 1926, 1931, 1934, 1940, 1942, 1946, 1947, 1951 ir 1958 metais. Potvynio va
anduo užliedavo didelę Kauno senamiesčio dalį ir padarydavo miestui daug žalos. Didžiausias žinomas potvynis Kaune kilo 1946 metais, kada per žiemos ledonešį Nemune ir Neryje susidarę ledo sangrūdų, kurios atšalus orams dar sutvirtėjo. Ledo sangrūdų aukštis siekė 4,5 metro. Staigiai pradėjus tirpti sniegui ledo sangrūdų ties Kaunu patvenktose Neries ir Nemuno upėse vandens lygis kovo 25 dieną pasiekė neregėtą aukšti – 748 cm virš posto nulio. Antras pagal aukštį 1951 metų potvynis buvo 1,1 m žemesnis. Per 1946 metų potvynį buvo nuplauta 10 vienaukščių namų, apgadinta daug Kauno senamiesčio pastatų, žuvo žmonių. Nuostoliai įvertinti keliais milijonais rublių (Barisas, 1977).

Kad sumažėtų potvynių daroma žala, Kaune jau nuo ketvirto XX amžiaus dešimtmečio buvo pradėti statyti pylimai. Jie šiek tiek sumažino potvynių pavojų. Tai paaiškėjo per 1940 metų potvynį. Žemiau Neries žiočių dešiniame Nemuno krante supiltam pylimui sulaikius potvynio vandenį, padidėjo vandens srauto energija pylimais apsaugotoje atkarpoje, ir čia srautas pralaužė susidariusias ledo sangrūdas. Tačiau žemiau šio ruožo vandens srauto energijai sumažėjus, Nemune vėl susidarė ledo sangrūdos, ir upė užtvindė Zapyškio miestelį (Kolupaila, 1940b). 1959 metais pastačius Kauno hidroelektrinę, katastrofinių potvynių grėsmė Kaunui sumažėjo iki minimumo, nes aukščiau miesto susidarė didelis vandens telkinys – Kauno marios (plotas – 63,5 km2, turis – 462 mln. m3), kuris akumuliuoja pavojingą miestui Nemuno potvynio piko vandenį ir sumažina ledo sangrūdų susidarymo upėje ga
alimybę.

Ištvinęs Nemunas kelia pavojų ir kitoms pakrantėse esančiose urbanizuotoms teritorijoms. Didžiausia vandens lygio svyravimo amplitudė, siekusi virš 10 metrų, Nemune užfiksuota 1958 metais ties Druskininkais. Nuo Nemuno potvynio yra nukentėję Prienai, Birštonas, Seredžius, Jurbarkas ir kiti šalia Nemuno esantys miesteliai bei gyvenvietės. Tačiau pavojingiausi ir nuostolingiausi Lietuvoje būna Nemuno deltoje kylantys potvyniai.

Kiekvienais metais Nemunas užtvindo dalį deltos ir padaro žalos čia esančioms nedidelėms gyvenvietėms arba vienkiemiams, apgadina, suardo komunikacinių sistemų ir Nemuno žemupio polderių (Januškis, Sabaliauskas, 1971). Pavojingi potvyniai Nemuno deltoje kilo 1740, 1751, 1771, 1807, 1829, 1837, 1845, 1885, 1888, 1889, 1922, 1925, 1931, 1951, 1958 1970, 1979 ir 1994 metais. Kai kurie potvyniai būna lokalaus pobūdžio, susidaro dėl ledo sangrūdų, kurios dažniausiai susiformuoja tose pačiose Nemuno deltos atkarpose (Vaikasas, Rimkus, 1997). Per stacionarių stebėjimų laikotarpį didžiausias po.tvynis stebėtas 1958 metais. Nemuno deltoje (Lietuvos teritorijoje) buvo užlieta 570 km2, padaryta daug materialinių nuostolių, apie žmonių aukas žinių nėra. Kai kurių autorių teigimu (Rainys, 1973), Nemuno užliejamas plotas tęsiasi nuo Rambyno kalno iki Kuršių marių: dešiniame krante upę užlieja 402 km2, kairiame – 203 km2.

Nuo seniausių laikų Nemuno deltoje buvo statomi hidrotechniniai įrenginiai apsaugoti pakrančių gyvenvietes nuo pavojingų potvynių. Pirmi apsauginiai pylimai, kanalai ir vagos reguliavimo darbai Nemuno deltos pietinėje dalyje pradėti daryti XVII amžiuje, tačiau dabartinėje Lietuvos teritorijoje hidrotechniniai darbai atliekami tik nuo XIX amžiaus pabaigos. Deltoje įrengti polderiai ir kiti hidrotechniniai įrenginiai apsaugodavo Nemuno de
eltą tik nuo liūčių ir nelabai intensyvaus sniego tirpsmo sukeltų potvynių (Rimkus, Vaikasas, 1976). Tačiau didesni su staigiu sniego tirpsmu susiję potvyniai ir šiandien beveik kiekvienais metais niokoja Nemuno deltą.

Nuo Neries potvynių, kurie susidarydavo dėl labai staigaus sniego tirpimo upės baseine, periodiškai daugiausiai kentėdavo Vilniaus miestas, nors potvynio padaryti nuostoliai čia buvo kur kas mažesni nei Kaune. Vilniaus mieste potvyniai daugiausiai žalos yra padarę senamiesčiui. Aukščiausias žinomas vandens lygis (825 cm virš posto nulio) Neryje ties Vilniumi buvo 1931 m. balandžio 26 d. Šis potvynis labai pakenkė Vilniaus Arkikatedrai ir kitiems senamiesčio pastatams bei jų rūsiuose buvusioms vertybėms. Pokario metais Neries vandenys Katedros aikštę buvo užtvindę 1951, 1956 ir 1958 metais. 1976 metais Neries aukštupyje buvo pastatyta Vileikos–Minsko vandens sistema.

Taigi dalį pavasarinio potvynio ir lietaus poplūdžių vandens akumuliuoja Vileikos vandens talpykla (plotas – 67 km2, turis – 260 mln. m3), iš kurios vanduo tiekiamas Minsko miesto reikmėms. Tai sumažina maksimalų pavasarinio potvynio debitą. Po 1976 metų Vilniaus mieste katastrofinių potvynių nebuvo. Didelis potvynis Vilniuje buvo laukiamas 1979 metų pavasarį, tačiau laiku sudarius potvynio prognozę buvo išvengta jo katastrofinių padarinių. Taip pat didelio potvynio laukta 1996 metais. Buvo manoma, kad potvynis gali užlieti net Katedros aikštę, tačiau šis spėjimas nepasitvirtino.

Neris teka giliu ir siauru slėniu, kuriame, be Vilniaus miesto, yra ir daugiau gyvenviečių. Dauguma j

. . .

Komentuokite!