Turinys
Įvadas ……………………………………………………………………………………..3 1. Interesų grupių tipai …………………………………………………………………..4 2. Interesų grupių sandara ………………………………………………………….……8 3. Interesų grupių klasifikacija …………………………………………………………10 4. Interesų grupės ir demokratinė politika ………………………………………………12 5. Interesų grupių ir vyriausybės sąveika ………………………………………………15 Išvados ……………………………………………………………………………………16 Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………….17
Įvadas
Istoriškai pirmosios šiuolaikinės interesų grupės formavosi dar XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje. Interesų grupių vystymasis nesustojo XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Du svarbiausi veiksniai sąlygoja interesų sklaidą per pastaruosius 50 metų: a) darbo pasidalijimo vystymasis, b) reguliacinių vyriausybės funkcijų išsiplėtojimas. Interesų grupių augimą atspindi ne tik kiekybinis jų narių augimas, bet ir bendro jų skaičiaus bei įvairovės didėjimas. 1994 m. Lietuvoje buvo registruota daugiau kaip 900 visuomeninių organizacijų, o 1997 m. jų skaičius padidėjo iki 1083. Svarbiausių politinių organizacijų vaidmenį demokratinėje valstybėje atlieka politinės partijos, sujungiančios visuomenę ir vyriausybę bei sudarančios galimybę piliečiams pasirinkti tiek norimus politinius lyderius, tiek priimtiniausią politiką. Jeigu vyriausybė laikosi demokratijos principų ir netrukdo reikštis žmonių saviveiklai, tai ir kitos visuomenę sudarančios socialinės grupės ir organizacijos gali daryti pastebimą, o kartais ir lemiamą įtaką vyriausybės politikai. Tokios organizuotos piliečių grupės, kurios siekia, kad vyriausybė laikytųsi joms palankios politikos, vadinamos interesų grupėmis.Tokių interesų grupių pavyzdžiai galėtų būti įvairūs verslininkų susivienijimai, moterų, žemdirbių, profesinės ir dar kitokios sąjungos, kurios paprastai susikuria tam, kad gintų ir atstovautų specifiniams tų žmonių grupių interesams. Bet kuri piliečių grupė gali būti vertinama kaip interesų grupė, jeigu tik jos interesai bei galimybės juos patenkinti yra susiję su valstybės politika, su bendraisiais visuomenės reikalais. Todėl kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra daug interesų grupių, kurių tikslų skaičių būna sunku nustatyti. Interesų grupės yra vienas iš svarbiausių piliečių dalyvavimo politikoje mechanizmų. Būtent interesų grupių aktyvumas neleidžia politikai tapti vien profesionalių politikų reikalu ir yra vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių, kad visuomenės bendrųjų reikalų ir tvarkyme dalyvautų visi suinteresuotieji. (G.Vitkus, 2001 m., psl. 140).
1. Interesų grupių tipai.
Dėl didėlės interesų grupių įvairovės, didelio jų skaičiaus sunku jas klasifikuoti. Galima šias grupes suskirstyti pagal dydį. Tačiau gali būti taip, kad mažesnės grupės turės didesnę įtaką politiniams sprendimams, o didelės, atvirkščiai, pasieks viso labo tik kuklių rezultatų. Taip pat būtų galima skirstyti interesų grupių tipus pagal jų veiklos būdą ir taktiką. Viena iš labiausiai paplitusių ir dažniausiai naudojamų klasifikacijų yra interesų grupių suskirstymas pagal jų susiorganizavimo laipsnį ir pobūdį. Pagal šį kriterijų galima skirti keturis pagrindinius interesų grupių tipus:■ Anoniminės interesų grupės (kitaip dar vadinamos protesto grupių vardu) – tai tokios interesų grupės, kurios nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi ryškių lyderių, susiformuoja spontaniškai ir paprastai egzistuoja labai trumpą laiką. Tokių grupių atsiradimas yra žmonių nusivylimo, kada nepasiteisina jų lūkesčiai arba nebėra kitų, civilizuotesnių būdų ginti savo interesus, padarinys. Anoniminės interesų grupės griebiasi pačios primityviausios politinės kovos taktikos: masinių demonstracijų, grasina ar net tiesiogiai vartoja jėgą. Anoniminės interesų grupės dažniausiai susiformuoja ir reiškiasi besivystančiose šalyse, valstybėse, kuriose dar nėra nusistovėję demokratijos įgyvendinimo mechanizmai bei tradicijos, nėra civilizuotesnių socialinių konfliktų sprendimo būdų. Anoniminės interesų grupės turi mažiausiai įtakos, tačiau kartais ir joms pasiseka pasiekti svarių rezultatų ir esmingai paveikti vyriausybės politiką. Šios grupės gali išaugti į asocijuotas organizacijas, jei jų keliama problema mobilizuoja visuomenę, o pirminė anoniminė grupė sugeba iškelti patrauklų vadovą ar vadovus.■ Neasocijuotos interesų grupės – tai tokios valstybės piliečių grupės, kurios irgi neturi jokios formalios organizacijos ir aktyviai valstybės politikoje nedalyvauja, tačiau susideda iš žmonių, turinčių vienodus interesus; dėl to tiek pati vyriausybė, tiek kitos politinės jėgos, veikiančios valstybėje, traktuoja tokias žmonių grupes kaip interesų grupes ir savo politikoje stengiasi atsižvelgti ir į jų interesus.
Sunku tokių interesų grupių pavyzdžių surasti šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse.Tai gali būti įvairios gentys, tautinės mažumos, religinės grupės ar net niekaip nesusiorganizavę ištisi socialiniai sluoksniai, kaip valstiečiai ar amatininkai. Paprastai neasocijuotos interesų grupės yra nemenkas rūpestis vyriausybėms, nes dažniausiai susideda iš pačių vargingiausių sluoksnių ir dėl to kelia aštrių socialinių konfliktų grėsmę. Šios grupės sunkiai identifikuojamos bendrame interesų grupių kontekste.■ Institucinės interesų grupės. Tai tokios interesų grupės, kurios susiformuoja ir atsiranda pačioje vyriausybėje, jos aparate ir įvairiose tarnybose, institucijose. Iš čia ir jų pavadinimas: institutum reiškia “įstaiga”. Įvairios vyriausybinės įstaigos, organizacijos, tarnybos ir kt. yra steigiamos ir kuriamos, kad padėtų įgyvendinti jau priimtus sprendimus. Jos palengva padeda veikti politinį procesą, stengiasi panaudoti savo interesams turimus pranašumus ir galimybes, kurias suteikia jų vieta valstybės valdymo sistemoje.Tokio tipo interesų grupės yra armija, biurokratija, valstybės lėšomis išlaikomos mokslo ir mokymo įstaigos – universitetai, moksliniai institutai ir kt. Šios institucijos gali būti visiškai abejingos politikai ir užsiimti tik paskirtos funkcijos vykdymu. Institucinės interesų grupės nevaidina labai svarbaus vaidmens demokratinėse šalyse, tačiau jos yra pačios įtakingiausios besivystančiose šalyse. Viena iš pagrindinių priežasčių, skatinančių institucinių interesų grupių aktyvumą, – tai jų veiklos finansavimo klausimai.■ Asocijuotos interesų grupės. Šis interesų grupių tipas labiausiai paplitęs išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse. Lotyniškas žodis associatio reiškia susijungimą, susivienijimą. Tokio tipo interesų grupės atsiranda ten, kur valstybės piliečiai patys gali susivienyti, susiorganizuoti tam, kad galėtų savo interesams atstovauti ir juos ginti, kad galėtų siekti norimų politini sprendimų ir veiksmų. Būtent dalyvavimas politikoje yra viena iš svarbiausių motyvų, skatinančių kurti asocijuotas interesų grupes.
Asocijuotos interesų grupės atstovauja labai įvairiems: įvairioms profesijoms, stambiam ir smulkiam verslui, miesto ar kaimo gyventojams ir t. t. Didelis asocijuotų interesų grupių skaičius šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse atspindi ne tik pačius skirtingiausius interesus, bet ir tai, kad visiems pageidaujantiems ir suinteresuotiems piliečiams yra visos sąlygos reikšti savo politines nuostatas, dalyvauti politikoje. Asocijuotos interesų grupės pasižymi ir dideliu organizuotumu. Tarp pačių reikšmingiausių ir įtakingiausių asocijuotų interesų grupių, veikiančių šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, reikia paminėti verslininkų susivienijimus bei profesines sąjungas. Tai yra dvi pagrindinės ekonominių interesų grupės, konkuruojančios tarpusavyje ir besistengiančios siekti kuo palankesnių sau vyriausybės sprendimų. (G.Vitkus, 2001 m., psl.140-143).Asocijuotos interesų grupės dažnai yra suskirstomos į papildomas klases, naudojant įvairias dimensijas: ekonominės-neekonominės, vyriausybinės-nevyriausybinės ir t.t. Santykinai standartinė asocijuotų organizacijų klasifikacijos schema galima pripažinti tipologiją, kurią tyrimuose naudoja Tarptautinės politikos mokslo asociacijos Demokratizacijos perspektyvų tyrimų komitetas. Joje yra išskiriami net 8 asocijuotų interesų organizacijų pogrupiai:1) kaimo interesų grupės,2) smulkios komercinių interesų grupės,3) naujosios profsąjungos,4) senosios profsąjungos, 5) darbdavių organizacijos,6) pusiau vyriausybinės organizacijos,7) naujieji socialiniai judėjimai,8) socialiai atstumtųjų grupės.Ši klasifikacija yra pakankamai motyvuota, sistemiška ir universali, išskyrus senųjų ir naujųjų profsąjungų pogrupius. Interesų grupės gali būti suskirstytos į ekonomines ir neekonomines. Tarp ekonominių grupių išskiriamos 3 jų šakos: verslo, profesinės ir agrarinės organizacijos. Verslo interesų grupės. Jos dar skirstomos į pramonės, finansinio ir prekybinių bei paslaugų sektorių organizacijas, kurių interesai yra pakankamai skirtingi, o kartais ir priešingi. Profesinės sąjungos. Horizontaliame lygmenyje profsąjungos yra susiskaldę pagal darbo vietas ir profesijas. Dėl politinio užsiangažavimo profsąjungoms būdingi glaudūs ryšiai su politinėmis partijomis.
Agrarinės grupės. Jos yra vienos seniausių istorinių interesų organizacijų, nors jų vaidmuo mažėja dėl lyginamojo žemės ūkio svorio kritimo išsivysčiusiose šalyse. Agrarinės grupės klasifikuojamos pagal 4 kriterijus:1) bendrą jų skaičių atskiroje politinėje sistemoje, arba jų fragmentacijos mastą ir konkurencijos pobūdį;2) dydį ir individualių grupių reprezentatyvumo laipsnį;3) santykį su politinėmis partijomis,;4) santykį su valdžios institucijomis.Aplinkosaugos grupės. Jos yra naujas demokratinės politikos reiškinys suklestėjęs tik 7-8-ajame dešimtmetyje. Šios organizacijos skirstomos į: a) tradicines gamtosaugos organizacijas, kurios susiformavo dar XIX a. pabaigoje, o jų tikslas status quo išsaugojimas minimaliai politizuojant problemas; b) vietines vienos problemos grupės suinteresuotos konkrečios problemos sprendimui; c) nacionalinės vienos problemos organizacijos, tačiau pasižyminčios aiškiu politiniu kryptingumu ir politiniais veikimo būdais; d) “žaliųjų” judėjimai, kurie per aplinkosaugos problemas žvelgia į visą šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdą – ekonomiką, socialinę sandarą, politines normas. Aplinkosaugos arba ekologinės grupės naudoja įvairias spaudimo technikas: veiklą rinkimuose ir per partijas, parlamentų lobizmą, poveikį vykdomosioms institucijoms, teismines procedūras, viešosios nuomonės mobilizaciją, tiesioginius neprievartos veiksmus. Bažnyčia ir bažnytinės grupės. Religija ir politika yra tarpusavyje susiję ir bažnyčia atlieka tam tikrą politinį vaidmenį visose politinėse sistemose. Bažnyčios įtaka politikai konkrečioje valstybėje priklauso netik nuo valstybės ir bažnyčios santykių, o ir nuo vidinės bažnyčios struktūros bei religinės tradicijos visuomenėje.Armija. Ši interesų grupė nuo 1961 m. dar vadinama D.Eisenhower terminu “karinis – pramoninis kompleksas”. Armija politikoje dalyvauja skirtingais būdais: tiesiogiai rengdama perversmus, atstovaudama interesus valdžios struktūrose, veikdama kaip atskiros valstybės ginkluota jėga išorės konfliktuose. Demokratijose armijos politinis vaidmuo yra ribojamas per jos civilinę kontrolę.Interesų grupės yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, o jų apribojimas reikštų laisvės suvaržymą ir valdžios reguliavimo išplėtimą. Nereguliuojama grupių veikla gali pažeisti teisingumą. Dar daugiau, interesų grupių aktyvumas atskiroje visuomenėje, ne visada reiškia objektyvią paramą demokratijai. Bet kuri piliečių grupė gali būti vertinama kaip interesų grupė, jeigu tik jos interesai bei galimybės juos patenkinti yra susiję su valstybės politika, su bendraisiais visuomenės reikalais.2. Interesų grupių sandara.
Interesų grupės, net jeigu jomis laikomos asociacijos pagrindu susikūrę organizacijos, skiriasi savo struktūra, narių skaičiumi, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei, tikslais ir dar daugeliu kitų parametrų. Dėl šios įvairovės interesų grupes galima skirstyti pagal daugelį dimensijų. Pavyzdžiui, pagal tikslų ir veiksmų apimtis interesų grupės yra skiriamos į vienos problemos ir daugelio problemų organizacijas. Organizacinė sandara ir grupių tikslai – dažniausiai naudojami interesų grupių tapatybei nustatyti. Interesų grupės yra savarankiški organizaciniai vienetai, egzistuojantys nepriklausomai nuo vyriausybės, politikos bei partijų ir siekiantys veikti viešąją politiką. Interesų grupės reiškiasi visose politinėse sistemose. Akademiniuose sluoksniuose kartais kyla diskusijų dėl terminologijos ir definicijos: vartojami įvairūs terminai, tokie kaip lobizmas, politinės grupės, organizuotos grupės, spaudimo grupės, interesų grupės. Interesų grupės yra sudėtinė bet kokios visuomenės politinio proceso dalis. Apie 1930 m. JAV vietinės savivaldos reikalavimu buvo pradėta daryti lobistinė įtaka centrinei vyriausybei. Buvo siekiama, kad centrinė valdžia skirtų daugiau pinigų ir silpnėtų jos teisinis reguliavimas.Interesų grupės yra tarsi asociacijos, siejančios privačius interesus. Jos kreipiasi į vyriausybę, reikalaudamos šį interesą suprasti kaip visuotinį.1950 ir 1960 m. buvo stengtasi įteigti, jos interesų grupių teorija neprieštarauja bendrai demokratijos idėjai. 1951 m., pasak Davido Trumano, interesų grupės plėtoja pliuralistinį pradą ir demokratiškai skatina priimti optimaliausius politinius sprendimus.
Vadinamosios smulkių interesų grupės paprastai būna laikinos. Asmenis jos vienija vadovaudamosi kokiais nors valstybiniais interesais. Tokios grupės gina tik savo narių interesus.Vienos iš pirmųjų lobistinių grupių buvo žinomos Anglijoje jau XIV amžiuje. Vėliau organizuotas interesas labai sparčiai didėjo. Visuomenei susiskaldžius, spaudimo grupės labai sustiprėjo.Interesų grupės pagal dydį gali būti labai skirtingos – pradedant šeima ir baigiant didžiuliais tarptautiniais junginiais, tarptautinėmis organizacijomis. Interesų grupių sistema kiekvienoje visuomenėje gali būti skirtinga. Tačiau apibendrintai galima būtų išskirti įprastines, institucines, apsaugos, pagalbos ir kitas grupes.Jų pagrindu yra sukurta I.Blondel interesų grupių klasifikacija (1 pav.).1 pav. (Interesų grupių tipologija pagal I.Blondel).
Bendruomenės
Blondel interesų grupes vertino bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinume. Bendruomenės grupėms individas priklauso pagal prigimtį, kai asocijuotos grupės suformuojamos tam tikriems instrumentiniams tikslams pasiekti, o individualūs nariai į jas įtraukiami savanoriškos asociacijos pagrindu. Bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinume Blondel išskiria 4 interesų klases: 1. Tradicinės, kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių.2. Institucinės, kurios faktiškai, yra viešosios institucijos ir ne tik siekia įtakos valdžiai, bet ir veikia jos vardu.3. Ginamosios, arba funkcinės ir formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti.4. Artikuliacinės, tai yra tos organizacijos, kurios iškelia politikos dienotvakėn ar atneša į visuomenės diskursą naujas idėjas, vertybes ar veiksmus.
3. Interesų grupių klasifikacija.
Interesų grupių skirtumus padeda nustatyti jų klasifikaciją. Galimi du tokio skirstymo pjūviai. Pirmasis būtų interesų grupių skirstymas į (1) sektorinio intereso arba funkcines ir (2) visuomeninio intereso grupes. Sektorinio intereso grupės atstovauja ir gina savo narių interesus, dažniausiai materialinius, ir jų yra pasiskirsčiusios pagal profesinę priklausomybę arba veiklą: pavyzdžiui, darbdavių, profesinių sąjungų, vartotojų, verslininkų, etninių ar konfesinių interesų grupės. Jos dažnai vadinamos privataus intereso grupėmis. (J.Novagrockienė, 2001 m., psl. 206-207).
Kitas interesų grupių pjūvis remiasi poveikio vyriausybei taktikos ir santykio su ja kriterijais. Šiuo požiūriu jos skirstomos į (1) insaideres ir (2) autsaideres. Grupės insaiderės paprastai yra institucionalizuotos, turi privilegijuotą padėtį nuolatinių konsultacijų su vyriausybe arba atstovavimo joje forma. Dažniausiai tokią padėtį turi funkcinės ekonominio intereso grupės (verslo, žemės ūkio, profesinių sąjungų), kurių veikla daugeliu atvejų lemia ekonominę šalies politiką. (J.Novagrockienė, 2001 m., psl. 206-207). Grupės autsaiderės arba visiškai vyriausybės ignoruojamos, arba joms pavyksta daryti įtaką vyriausybei nereguliariai. Tokios grupės linkusios imtis radikalių nekonvencinių veiksmų, kreiptis į žiniasklaidą, veikti vyriausybę netiesiogiai – per viešąją nuomonę. Pagal U.von Alemano tipologiją, derinant grupių veiklos sričių ir poveikio vyriausybei kriterijus, skiriami du interesų grupių tipai: stipriai darančios įtaką vyriausybei ir orientuotos į savo narių poreikių patenkinimą:I. Grupės, stipriai darančios įtaką vyriausybei.1. Organizuoti interesai ekonomikos ir darbo srityje: verslininkai, profsąjungos, vartotojų sąjungos.2. Organizuoti interesai politinėje-socialinėje srityje: žmogaus teisių gynimo grupės, ekologinės taikos gynimo grupės.Šios grupės yra labiausiai organizuotos ir naudoja veiksmingas poveikio vyriausybei priemones. Ypač tai būdinga verslo ir darbo organizacijoms. Jos vienijasi į stambesnius junginius – federacijas, besiremiančias tvirta hierarchine biurokratine struktūra, nacionalinių grupių tinklu, tobula informacijos keitimosi sistema, reguliariai organizuoja konferencijas ar suvažiavimus.II. Grupės, orientuotos į savo narius.1. Socialinė sritis: aklieji, labdaros organizacijos, anoniminių alkoholikų draugija.2. Laisvalaikio ir sporto sritys: sporto sąjungos, kolekcininkų, keliautojų klubai.3. Religinė, mokslo-kultūros sritys: konfesinės, profesinės (architektų, teisininkų, medikų) asociacijos, dailės klubai.Šios grupės rečiau kreipiasi į vyriausybę. Dažniau linkusios ieškoti labdaros ar pavienių rėmėjų. Paprastai jos vadinamos nepolitinėmis interesų grupėmis. Prancūzų politologo Jeanto Meynaudo interesų grupių klasifikacija apima tik politines grupes. Jis skiria tris grupes: politinės klikos, nuomonės ir spaudimo grupės.
Politinės klikos norėtų paimti valdžią, bet negali dėl organizacinių priežasčių – jos nėra partijos. Spaudimo grupės siekia daryti įtaką viešosios politikos įgyvendinimui ir turiniui, veikdamos politinės institucijas. Jos skirstomos į tris pogrupius: verslo institucines, kategorines interesų gynimo, palaikymo grupes. Verslo institucinės grupės siekia naudos ir pelno. Pavyzdžiui, verslininkai siekia gauti vyriausybės kontraktų. Bažnyčia – subsidijų mokykloms, universitetai – mokesčių privilegijų.Kategorinės interesų gynimo grupės – fermerių, konfesinės grupės, profesinės asociacijos, veteranų sąjungos, etninės organizacijos – reikalauja lengvatų savo nariams. Palaikymo grupės vadina save altruistinėmis, atstovaujančiomis bendriesiems interesams. Kad ir kokia interesų grupių klasifikacija remtumės, matome, jog interesų grupių tipų įvardijimas atskleidžia jų veiklos įvairovę ir paaiškina jų įtakos politiniam procesui didėjimo priežastis.4. Interesų grupės ir demokratinė politika.
Pagal klasikinį funkcionalistinį D.Easton politinės sistemos modelį pirminiu impulsu, kuris sąlygoja politinės sistemos veikimą yra iš jos vidaus ir išorės aplinkos kylantys poreikiai ir reikalavimai. Interesų grupės yra ta struktūra, kuri išreiškia arba išskiria socialiai reikšmingus poreikius ir reikalavimus iš įvairiausių interesų sekos visuomenėje. Interesų grupių vieta demokratinėje politikoje apibrėžė per skirtingą politinių veiksmų poveikį atskiroms gyventojų grupėms: vieni piliečiai moka mažesnius, kiti – didesnius mokesčius. Apskritai valdžios politika gali patenkinti atskirų visuomenės grupių poreikius, viltis ir atitikti jų vertybes, arba nepatenkinti poreikių ir neatitikti jų puoselėjamas vertybes. Interesų grupė – tai organizuota individų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra. Interesų grupių ir politinių partijų funkcija – daryti įtaką politikai iš esmės sutampa. Interesų grupės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios. Bet iš interesų grupių gali laipsniškai gimti politinės partijos.
Sociologiniu požiūriu visos socialinės grupės yra klasifikuojamos į pirmines ir antrines. Pirminės grupės kategorija apima tas socialines organizacijas, kurios vidiniai ryšiai yra asmeniški, neformalūs ir tiesioginiai (šeima, brolija ir pan.). Antrinės grupės pagrindžiamos bendrais interesais ir bendra veikla, o susiformuoja susitarimų pagrindu. Šių grupių veikla dažnai reglamentuojama formaliomis taisyklėmis ir individai dalyvauja jose santykinai epizodiškai. Kaip tik antrinės grupės ir yra politiškai reikšmingos organizacijos, kurios dalyvauja interesų išraiškos procese. Analitinėje literatūroje politiškai reikšmingos grupės neretai vadinamos “spaudimo grupėmis”, nes daugelis organizacijų pagal interesus gali nesuformuluoti jokio politinio reikalavimo per visą savo gyvavimą. Apskritai, daugelis visuomenėje egzistuojančių interesų lieka už politikos ribų. Tik tos interesų grupės, kurios siekia paveikti sprendimų procesą, gali būti vadinamos spaudimo grupėmis. Kodėl reikalingos interesų grupės demokratinėje politikoje?1. Kolektyviniai veiksniai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais, individualiu ar kolektyviniu prestižu.2. Platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose šalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje.3. Kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse.4. Socialinis dalyvavimas individualius ir kolektyvinius tikslus paverčia siekiamais tikslais, juos suskirsto pagal pirmenybę, užtikrina grįžtamąjį ryšį su organizacija, apriboja oligarchines tendencijas. 5. Kolektyviniai veiksmai skatina individų bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę, taip pat socialinis dalyvavimas daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį susietumą arba pilietinę visuomenę.6. Minimalus dvišalių ryšių tinklas yra būtinas suderinti socialines ir politines konstrukcijas, bei užtikrinti demokratinį suverenumą.7. Stiprios tarpinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant valstybės ir visuomenės galias.
Politiniai sprendimai priimami taip pat labai įvairiais būdais: valingais sprendimais, diskutuojant, dalijantis įtakos zonomis ir kt. Kiekvienos interesų grupės pagrindinis tikslas yra taikiai ir efektyviai pasiekti tikslą. Visuomenėje, ieškodamos optimalių sprendimų, veikia ministerijos, teismai, įstatymų leidėjai, kiti biurokratai. Partijos, rinkėjai ir interesų grupės formaliai nėra valstybės elementai, tačiau tai politinės sistemos dalys, darančios didelę įtaką valdymui. Valstybė yra abstrakti kategorija, tačiau ji apsaugo nuosavybę ir užtikrina gynybą. Metodai, kuriuos taiko interesų grupės, siekdamos savo tikslų demokratinėje visuomenėje, priklauso nuo:1) politinės institucinės sistemos;2) politinės sistemos prigimties;3) politinės kultūros;4) interesų grupės prigimties.Nuo politinių institucijų sistemos, jų tarpusavio sąveikos labai priklauso spaudimo (interesų) grupių veiklos pobūdis. Spaudimo grupių veiklos pobūdį lemia politinių sistemų bei jų veiklos organizacija, partinė disciplina. Labai svarbi spaudimo grupių veiklos prielaida yra visuomenės politinė kultūra. Labai svarbi aplinkybė, lemianti lobistinės veiklos pobūdį, yra pačios interesų grupės prigimtis. Lobistinė veikla gali būti grindžiama idealistiniais, pliuralistiniais, korporatyviniais arba net nusikalstamais interesais.Todėl valstybinės institucijos toleruodamos interesų grupių
spaudimą, visada analizuoja galimus padarinius ir prognozuoja, kaip šiuos rezultatus vertintų visuomenė, ypač rinkėjai. Kuo šalis mažiau demokratiška, tuo interesų grupės mažiau savarankiškos, nes jų veiklą smulkiai reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. (A.Pumputis, A.Bukauskas, 2001 m., psl. 7-9). Kiekviena interesų grupė siekia kiek įmanoma platesniu mastu įtvirtinti savo interesus teisiškai, t.y. savo interesą paversti visuotinai privaloma teisės norma. Labai svarbu interesų grupėms yra finansinės galimybės. Jos lemia realų poveikį atskiroms institucijoms, ypač kai naudojamasi lobizmo praktika. Interesų grupių veikla yra demokratinės visuomenės savybė. Tai skatina kurti bei tobulinti atstovavimo sistemą. Interesų grupės turi didesnę įtaką politiniams sprendimams negu rinkimai arba partijos. Interesų grupių siekiai yra labai specifiniai, o atskirais atvejais ir savanaudiški. Gerai organizuota mažuma gali nugalėti prieš blogai organizuotą indiferentišką daugumą. Interesų grupių veiklą demokratinėje visuomenėje lemia dvi aplinkybės – pliuralizmas ir korporatyvizmas. Pliuralistinis požiūris interesų grupių veikloje vyravo ankstyvuoju pokario laikotarpiu, o pliuralizmas reiškėsi kaip laisvai organizuota interesų grupių veikla, nusakanti santykius tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Kadangi dauguma visuomenės narių priklauso nuo daugiau kaip vieno intereso, tai ir interesų grupių konfliktas nėra pernelyg didelis. Tai lemia visuomenės susiskaldymas pagal interesų lygius.
5. Interesų grupių ir vyriausybės sąveika.
Interesų grupių ir vyriausybės sąveikos aspektas yra interesų grupių poveikio vyriausybei kanalai ir formos. Viena iš pagrindinių kategorijų, susijusi su interesų grupių veikla, yra “priėjimas”. Tai grupės sugebėjimas patekti į sprendimų priėmimo centrus. Dažniausiai skiriami 3 pagrindiniai interesų grupių poveikio etapai: priešparlamentinė sprendimo priėmimo stadija, parlamentinė ir poparlamentinė.Dar vienas interesų grupių poveikio kanalas – politinės partijos. Interesų grupės dažnai finansiškai remia partijas ar partijų kandidatus, kad būtų atstovaujama jų interesams parlamente ar vyriausybėje.Interesų grupės naudojasi formaliais ir neformaliais priėjimo prie vyriausybės kanalais. JAV sukurto lobistų tarnybos, kur samdomi profesionalai lobistai atstovauja atitinkamų grupių interesams.Interesų grupės gina tik savo narių interesus dažnai kitų grupių interesų sąskaita. Todėl organizacijos, turinčios užtikrinti ryšį tarp valdančiųjų ir valdomųjų, pačios nėra demokratiškos. Iki XX a. 9-ojo dešimtmečio buvo įsitvirtinusi nuomonė, kad egzistuoja du interesų grupių ir valstybės sąveikos modeliai: pliuralistinis ir korporatistinis. Korporatistinis modelis buvo griežtai ribojamas nuo 5-ojo 6-ojo dešimtmečių JAV politikos mokslo studijose vyravusio pliuralistinio vyriausybės ir interesų santykių modelio, kuriam būdingi atvirumo ir konkurencingumo bruožai. Tačiau praėjus dešimtmečiui po 1974 m. Pfilippe Schmitterio suformuluotos korporatistinės, tai yra nekonkurencinės, hierarchiškai organizuotos ir funkcionaliai diferencijuotos interesų atstovavimo sistemos sampratos įsitvirtinimo, interesų grupių veiklos tyrimai atskleidė korporatistinio modelio neatitikimą realiai vykdomai politikai. Išvada. Dabar galimi įvairesni interesų grupių sąveikos būdai, ir nė vienas iš jų nėra vyraujantis.
Išvados:
1. Kiekvienos interesų grupės pagrindinis tikslas – taikiai ir efektyviai pasiekti tikslą.
2. Interesų grupės gina tik savo narių interesus.
3. Interesų grupės yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, todėl jų apribojimas reikštų laisvės suvaržymą.
4. Interesų grupės turi didesnę įtaką politiniams sprendimams negu rinkimai ar partijos.
5. Bet kuri piliečių grupė gali būti vertinama kaip interesų grupė, jei tik jos interesai bei galimybės juos patenkinti yra susiję su valstybės politika ir su bendrais visuomenės reikalais.
6. Kiekviena interesų grupė siekia kiek įmanoma platesniu mastu įtvirtinti savo interesus teisiškai, t. y. savo interesą paversti visuotinai privaloma teisės norma.
7. Interesų grupės aktyvumas neleidžia politikai tapti vien profesionalių politikų reikalu ir yra vienas iš svarbiausių veiksnių , užtikrinančių, kad visuomenės bendrųjų reikalų svarstyme ir tvarkyme dalyvautų visi suinteresuotieji.
Literatūros sąrašas:
1. J.Novagrockienė. Politikos mokslo pagrindai. V., 2001 m., (psl. 199-210).2. A.Pumputis, A.Bukauskas. Valstybės ir savivaldos institucijų bendradarbiavimas. V., 2001 m., (psl. 5-11).3. G.Vitkus. Politologija. V., 2001 m., (psl. 140-145).4. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. K., 1993 m., (psl. 153-174).5. Šiuolaikinė valstybė. K., 1999 m., (psl. 155-173).6. Ch.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. Politikos formavimo procesas. V., 1999 m., (psl.116-138).