Distancinis mokymas(sis)

Turinys:Įvadas 3Sąvoka 4Daugialypė informacijos terpė – distancinių studijų pagrindas 5Distancinis mokymas(is) ir mokymo(si) principai 6Dėstytojo ir studento vaidmenys bei sąveika distancinių studijų procese 8Išvados 12ĮvadasPasaulis greitai kinta. Vyksta permainos rinkose, darbo vietų, namų ūkio, laisvalaikio aplinkoje. Žmonių veiklą vis mažiau riboja atstumas ir laikas. Veikla globalėja, įvairėja specializacija. Didėja bendradarbiavimo konkuruojant atvirosios rinkos ekonomikos aplinkoje svarba. Atsiranda naujų verslo, viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtojimo galimybių. Ypatingą reikšmę įgyja informacija, žinios, kompetencija, gyventojų, verslininkų bei valdžios gebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Tokia veikla remiasi skaitmeninėmis technologijomis grindžiamais darbo įrankiais ir metodais. Pastaraisiais metais intensyviai diskutuojama apie informacinės visuomenės esminius bruožus ir pastarųjų įtaką visoms gyvenimo veiklos sritims. Ta diskusija neaplenkė ir Lietuvos. Tačiau dažnai informacinės visuomenės sąvoka supaprastinama ir apie šią visuomenę kalbama tik kaip apie naujų informacijos ir komunikacijos technologijų panaudojimo visuomenę, pamirštant, kad svarbiausia informacinės visuomenės charakteristika yra joje vykstančių pokyčių sparta. Mus labiausiai domina pokyčiai mokslo ir studijų srityse, kai asmenybiniai pokyčiai tampa neatskiriamais nuo naujų išsimokslinimo ir profesinės kvalifikacijos reikmių ir galimybių. Moksle stebimi gilūs struktūriniai pokyčiai:• mokslas tampa atviru ir demokratišku, virsta iš gamybos priemonės į kasdieninio vartojimo produktą; • žinios vis labiau įgauna taikomąjį pobūdį; • mokslas tampa universalia pažinimo ir taikymo priemone; • moksle išnyksta technokratinė ir humanitarinė priešprieša; • mokslas integruoja nemokslinės informacijos rūšis. Šiame darbe apžvelgsime vieną perspektyviausių ir novatoriškiausių mokymo(si) formų – distancines (nuotolines) studijas (trumpiau DS).SąvokaDistancinės studijos (DS) reiškia žinių (informacijos) įsigijimo technologiją, kuriai yra būdinga ryšio priemonių pasirinkimas ir atvirumas vietos, laiko, spartos atžvilgiu. Galima rasti ir kitų terminų: nuotolinės, neakivaizdinės studijos. DS nėra tapačios įprastinei neakivaizdinei mokymo(si) formai. DS aprėpia visas mokymo ir mokymosi formas, kai studijuojama neatvykstant į studijų instituciją, o dėstytojo ir studentų bendravimas vyksta ryšio priemonių pagalba. DS būdas gali būti taikomas ir įprastinėse (stacionarinėse arba dieninėse) studijose. DS yra moderni studijų komponentė, nors studijos iš esmės gali vykti tik distanciniu būdu.Daugialypė informacijos terpė – distancinių studijų pagrindas

Informacinėje visuomenėje niekas taip greit nesensta, kaip informacija, žinios. Todėl nauja informacija verčia atnaujinti mokslą ir studijas dažniau, nei buvo įprasta. Studijų programos, mokymo medžiaga, programinė ir laboratorinė įranga moraliai sensta labai greitai. Todėl galima daryti išvadą, kad informacinėje visuomenėje aukštojo mokslo institucijos nebegali suteikti savo studentui tokio išsilavinimo, kurio pakaktų visą gyvenimą. Universitetas, suteikdamas studentui bazinį išsilavinimą, turėtų ugdyti kiekvieno būsimo specialisto ne tik specialiąsias, bet ypač bendrąsias kvalifikacijas, atkreipiant didžiausią dėmesį į savarankiškumo, iniciatyvumo, kūrybiškumo, sugebėjimo prisitaikyti prie nenupasakojamu greičiu kintančių informacinės visuomenės reikalavimų ugdymą. Manome, kad daugialypės informacijos terpės (multimedia) diegimas savarankiškų studijų, o ypač distancinių studijų procese spartesnis organizavimas gali žymiai pagerinti studijų procesą, padėti kiekvienam studentui ir dėstytojui prisitaikyti prie informacinės visuomenės keliamų reikalavimų. Daugialypę informacijos terpę mes suprantame kaip informacijos priemonių (teksto, garso, vaizdo, animacijos, grafikos) skaitmeninį integravimą į tam tikrą komunikavimą. Daugialypė terpė reiškia telefono, fakso, kompiuterio, garso, vaizdo įrangos sujungimą ir bendrą naudojimą. Tai nėra tik vienpusis vartojimas, bet ir interaktyvus keitimąsi tekstais, paveikslais, žiniomis, grafikais, garso ir vaizdo informacija, informacijos kaupimas, apdorojimas ir naudojimasis ja.Distancinis mokymas(is) ir mokymo(si) principaiKiekviename besimokančiajame, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų vaikas, ar suaugęs pirmiausia privalome įžvelgti asmenybę, būsimą aktyvų pilietį ir būsimą gamintoją. Tai kokie gi yra jo mokymosi ir studijų poreikiai, motyvai, tikslai, kaip juos gali tenkinti ne tik tradicinės mokymo(si), studijų priemonės, bet ir naujos informacijos ir komunikacijos priemonės? Į šį klausimą nėra taip lengva atsakyti. Gal reikėtų pradėti nuo to, kad žmogų, kaip biologinę rūšį, iš viso gyvo pasaulio ir skiria sugebėjimas mokytis, kaip būdas prisitaikyti prie aplinkos. Progresyviai didėjantis informacijos srautas, nuolatinis technologijų atnaujinimas, poreikis būti savo srities profesionalu, saugumo visuomenėje užsitikrinimo poreikis ir kiti faktoriai nulėmė tai, kad nuolatinis mokymasis tapo neatsiejamu asmenybės, piliečio ir gamintojo gyvenimo dalimi. Nuolatinio mokymosi poreikį informacinėje visuomenėje galima vaizdžiai prilyginti sprogimui, kurio bangos pasklido ir įtakoja visus visuomenės narius, visą laiką ir visur. Siekis mokytis visiems, visą laiką ir visur yra atsakas į civilizacinio raštingumo – gebėjimo suvokti save ir pasaulį, savo ir kitų kraštų istorijos tėkmę bei dabarties tendencijas ir jų perspektyvas- reikmes. Mokymosi principo – mokytis visiems, visą laiką ir visur įgyvendinimas yra problematiškas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nes tai yra susiję su galingų informacinių tinklo mašinų, kompiuterinių tinklų, jų navigacinių sistemų, daugialypės informacijos, tekančios šiais tinklais, panaudojimu mokymo(si) procese. Todėl mokymas(is) naudojant naujas informacijos ir komunikacijos technologijas įgalina gauti, pateikti, kaupti, perduoti informaciją nepriklausomai nuo laiko ir erdvės t.y. įgyvendina informacinės visuomenės poreikį mokytis visiems, visada, visur.
„Mokytis visiems“ principo įgyvendinimas susiduria su itin opia problema: ar kiekviena šalis, jau nekalbant apie Lietuvą, yra pajėgi finansuoti kiekvieną jos piliečio mokymąsi? Žinant dabartinę Lietuvos ekonominę padėtį, reikėtų ieškoti priemonių ir būdų, kurie atpigintų mokslo ir švietimo sąnaudas. Antraip, kaip labai vaizdžiai išsireiškė Ž. Albertini (1985) “mes būsime pasmerkti mirti išsilavinusiais, bet iš bado”. Tas pats autorius nurodo, kad siekiant įgyvendinti informacinės visuomenės keliamus reikalavimus mokslui ir švietimui, vis didesnę reikšmę įgauna savarankiškas mokymasis ir studijos, bei daugialypės terpės, kaip mokymo priemonės panaudojimas. Masiškai nesumažinus mokytojų (dėstytojų) tiesioginio buvimo auditorijoje kartu su savo mokiniais ar studentais, neįmanoma jokia reforma, kuri sumažintų studijų ar mokymosi kaštus ir įgyvendintų principą – mokytis visiems. Beje, vadinamojo “kontaktinio laiko” mažinimas finansinio efekto vardan turi ribą, kuri driekiasi ties žmogiškojo bendravimo ir jį lydinčių emocijų praradimo pavojumi. „Mokytis visur ir visada“ principo įgyvendinimas. Dažniausiai mūsų kasdieninėje perdėm racionalėjančioje veikloje susiduriame su problemomis, kurias pageidaujame tuoj pat išspręsti, surasti atsakymus į iškilusius klausimus. Todėl būtent tokiu atveju kiekviena naujovė (nauja informacija) gali geriausiai integruotis į mūsų veiksmus ir mintis: mes priimame naują informaciją, ja pasinaudojame spręsdami iškilusias problemas ir čia pat galime įvertinti šios informacijos efektyvumą, rezultatyvumą. Mokymasis tuo metu, kai atsiranda realus poreikis, turi psichologinį pagrindimą. Psichologai kognityvistai D.Ausubelis (1968) ir D.Normanas (1982) ir kiti savo darbuose nurodo, kad mūsų mentalinė struktūra yra ne kas kita, kaip tarpusavyje susijusių sąvokų tinklas. Vienais atvejais yra veiklesnės vienos, kitais atvejais kitos tinklo zonos. M.R.Kiljanas (1968) įrodė, kad tokiu atveju, kai, pavyzdžiui, žmogus galvoja apie jam naują sąvoką, jo mentaliniame tinkle esančios sąvokos aktyvina jo mąstymą, jei jos yra konkretesnės. Bet naujos sąvokos atsiradimas žmogaus mentaliniame tinkle pradeda keisti pastarojo struktūrą. Kai žmogui mintyse kyla… klausimas, būtent toks mąstymo aktyvinimo procesas ir vyksta. Todėl informacinės visuomenės keliamas reikalavimas mokytis visur ir bet kada (o ne tada, kai siūloma) labiausiai atitiktų žmogaus protines galias. ”Mokytis visur ir visada” principo realizavimą geriausiai atitiktų daugialypės informacijos terpės integravimas į savarankiškų studijų procesą.
„Savitarnos“ fenomenas. Mūsų visuomenėje vartojimo ir paslaugų gausa veda prie „savitarnos“ fenomeno išplitimo t.y. paslaugų vartotojo įtraukimo į paslaugų teikimą. Tai rodo ir naujadarų self banking, self tanking, self sevices išpopuliarėjimas kasdieninėje kalboje Vakarų Europoje. Švietimo ir mokslo kontekste „savitarną“ suprantame kaip saviugdą, savišvietą, savarankišką mokymąsi, savarankiškas studijas, autodidaktiką. Liežo universiteto mokslininkas D.Leklerkas (1994) pabrėžia, kad šiuolaikinė visuomenė yra priversta vis didesnį dėmesį skirti kiekvieno savo nario savarankiškam mokymuisi, antraip nebus įmanoma įgyvendinti informacijos visuomenės reikalavimų, kurie pasireiškia nuolatiniu kiekvieno žmogaus resocializacijos poreikiu ir „mokymosi visiems“ principo įgyvendinimu. A.Penas (1990) resocializaciją apibūdina kaip reformatyvią socializaciją, kurios pagalba žmogus gali atsilaikyti prieš drastiškus pokyčius ir krizes bei atlikti naują, visai jam iki tol nežinomą vaidmenį visuomenėje. Toks visuomenės ir jos narių atvirumas naujovėms apsaugo juos nuo netikėtumo šoko, nuo pasimetimo, atsisakymo nuo pirmyneigių orientacijų ir pasitraukimo iš aktyvios veiklos. Asmenybinis atvirumas naujovėms ypatingai aktualus visuomenei, atsikratančiai perdėto kolektyvizmo monotonijos.Dėstytojo ir studento vaidmenys bei sąveika distancinių studijų proceseStudentas, tenkindamas savo savarankiškų studijų poreikius, atlieka subjektyvaus veiksnio (auto) vaidmenį ugdymo procese ir tobulina socialinę savarankiškų studijų praktiką. Savarankiškos studijos tampa savarankišku socialinio veiksnio (subjekto) žinių ir kompetencijos įgijimo ar gilinimo būdu savo paties nustatytu ritmu, pasinaudojant įvairiais edukaciniais bei informaciniais šaltiniais. Savarankiškos studijos tampa aktualia informacinės visuomenės tikrove bei nepriverstiniu edukaciniu procesu. Šis reiškinys paskatina savanoriškai lavintis, mokytis, studijuoti, mokėti laisvai apsispręsti ir vadovauti sau pačiam saviugdos procese, atsižvelgiant į asmeninius, pažintinius ar egzistencinius poreikius. Kalbant apie savarankiškas studijas, pastebėta, kad studijuojantysis dalinai pats valdo procesą. C.Landry (1986), atlikęs tyrimus, nustatė, kad asmuo savarankiškų studijų procese mažiausiai 51% valdo proceso planavimą, realizavimą ir rezultatų įvertinimą. F.Karė (1992) nurodo, kad yra galimi trys savikontrolės lygmenys: pedagoginė, psichologinė,socialinė savikontrolė:
• pirmas lygmuo (pedagoginė savikontrolė) pasižymi tuo, kad ji valdo savarankiškų studijų objekto atranką (ką studijuoti?), būtinus metodus ir šaltinius (kaip studijuoti?), vietą (kur studijuoti?), pagalbines mokymosi priemones (kas padės studijuoti?), ritmą (kada ir kiek laiko skirti savarankiškoms studijoms?), rezultatų įvertinimą (ką naujo išmokau, sužinojau, įgijau?). Pedagoginė savikontrolė gali būti vertinama studijuojančio sugebėjimo laipsniu sprendžiant šiuos klausimus; • antras lygmuo (psichologinė savikontrolė) pasižymi tuo, kad ji valdo motyvaciją, poreikius, ateities planus, projektus. Ji reikalinga tam, kad studijuojančio tiesioginė veikla asimiliuotųsi su savarankiškomis studijomis. Tuo pačiu psichologinė kontrolė yra subjekto aktyvus veiksnys, nuolat skatinantis suprasti ir valdyti kasdieninę veiklą; • trečias lygmuo (socialinė savikontrolė) pasižymi tuo, kad ji per savarankiškas studijas išlaisvina studentą, daro jį mažiau arba iš vis nepriklausomu nuo išorinių nuostatų, ugdymo institucijų, formaliosios visuomenės nuomonės.Socialinė savikontrolė – tai pirmiausiai sąmoningas arba nesąmoningas socialinių teisių reikalavimas mokslo ir švietimo institucijų politikai, jai pritariant, ją atmetant arba ją pasirenkant. Autonomijos ribos tarp studento ir mokymo ar studijų paslaugas teikiančios institucijos turi tapti derybų objektu, atsižvelgiant į visus tris savikontrolės lygmenis, kurie ir reguliuoja visą savarankiškų studijų procesą. Autonomijos ribos reiškia ugdymo proceso kontrolės padalinimą į dvi dalis: viena dalis tenka studentui (savarankiškų studijų projektas), o kita – mokymo ar studijų institucijai (imperatyviniai, privalomi reikalavimai). Idealu būtų, kad derybos prasidėtų studijų tikslų, turinio, metodų, vertinimo bendro numatymo periodu. Toks požiūris į savarankiškas studijas iš esmės keičia studento – dėstytojo santykius. Šimtmečiais galiojusi taisyklė, kad mokytojas (dėstytojas) yra viso ugdymo proceso pagrindinė ašis, apie kurią sukasi mokiniai (studentai) mūsų dienomis nebeatlaiko kritikos. Studentas iš dozuotos informacijos pasyvaus vykdytojo, tampa aktyviu informacijos vartotoju ir kūrėju, taip pat kontroliuojančiu savo studijų procesą bei investuodamas į jį. Kaip jau buvo minėta, studentas dalinasi su dėstytoju savarankiškų studijų valdymo procesą.Tačiau kyla klausimas, kokia turi būti studento kompetencija, kad būtų įmanoma minėta dėstytojo/studento sąveika? M.Pearnas (1992) atsako į šį klausimą, nurodydamas pagrindinius studento bendruosius gebėjimus:
• būdo, kurio pagalba geriausiai sekasi studijuoti, žinojimas; • turimų žinių, mokėjimų, įgūdžių įvertinimas ir gebėjimas siekti geresnių rezultatų; • atsakomybės už savo studijas ir savo tobulėjimą turėjimas; • mokėjimas pastoviai nustatyti ir analizuoti savo studijų poreikius; • įvairių studijų metodų išbandymas; • gautų idėjų ne aklas priėmimas, pripažinimas, o ver…tinimas; • mokėjimasis naudotis savo klaidomis, siekiant geresnio suvokimo; • atvirumo ir pasitikėjimo kitais asmenimis ugdymas, atsisakant uždaros savigynos principų; • sugebėjimas pasimokyti iš gyvenimiškų situacijų; • investavimas į savo išsilavinimą ir studijas. Pedagogas iš informacijos perteikėjo tampa savarankiškų studijų proceso organizatoriumi, padedančiu suformuoti savo studentui aiškią studijų strategiją, paremtą kūrybine iniciatyva. Geriausiai šį principą realizuoja atviros ir lanksčios distancinės studijos. Jos studentui suteikia didelę laisvę pasirenkant studijų tikslus, turinį, vietą, būdą, laikmenas, ritmą, studijų palaikymo laipsnį ir t.t. Distancinių studijų organizavimas įgalina panaudoti daugybę informacijos šaltinių (įskaitant dėstytojus, institucijas, informacines laikmenas), bei informacijos perdavimo priemonių.Tokiu būdu daugialypė terpė tampa savarankiškų studijų priemone, o jų efektyvų naudojimą realizuoja DS. DS procesas susideda iš daugybės ugdomųjų situacijų, kurias į vieną visumą jungia, anot Ž. Usei (J.Houssaye, 1988), pedagoginis trikampis, sudarytas iš vienas kitą įtakojančių elementų: – studento – dėstytojo – studijų objekto (žinios, mokėjimai, įgūdžiai ir t.t.) 1 paveiksle pavaizduotame pedagoginiame trikampyje atsispindi ne tik pastarojo elementai, bet ir dėstymo, mokymosi arba lydėjimo proceso dominavimas, priklausomai nuo trikampio elementų sąveikos:

1 pav. Pedagoginis trikampis DS (pagal. . Usei, 1988)Anot autoriaus, DS pirmenybė atiduodama dviejų kurių nors trikampio elementų sąveikai, kurios įtakoje pradeda dominuoti vienas iš trijų sekančių procesų: • dėstymo procesas sukuria tokią ugdomąją situaciją, kuri pirmiausia remiasi dėstytojo ir studijų objekto sąveika bei klasikiniu informacijos perdavimu; • lydėjimo procesas sukuria tokią ugdomąją situaciją, kuri remiasi dėstytojo ir studento sąveika bei tarpusavio pagalba;

• mokymosi procesas sukuria tokią ugdomąją situaciją, kuri remiasi studento ir studijų objekto sąveika, savarankišku mokymusi ar studijomis. Pagal tai, kurių elementų sąveikai dėstytojas atiduoda pirmenybę organizuodamas ir vykdydamas studijas, įsigali ir dominuoja kuris nors vienas ugdymo procesas – dėstymas, lydėjimas arba mokymasis – kitų procesų sąskaita. Žinoma, tai priklauso ir nuo dėstytojo, ir nuo susiklosčiusių aplinkybių. Klasikinių studijų atveju, taip pat galime įsivaizduoti visą ugdymo procesą kaip pedagoginį trikampį, tik šiuo atveju tas trikampis funkcionuoja uždaroje erdvėje, nes paskaitos vyksta tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje. (žiūr.2 paveikslą):

2 pav. Uždara klasikinių studijų sistemaTokių studijų atveju tiesioginė sąveika ir toje pačioje vietoje gali vykti: • tarp dėstytojo, studento ir studijų objekto, • tarp dėstytojo, keleto studentų ir studijų objekto, • tarp dėstytojo, keleto studentų ir keleto studijų objektų. Mokymasis yra tiesioginė dėstymo išdava; tarpusavio ryšys dėstytojas/studentas taip pat yra tiesioginis. Atstumas (distancija) ugdomąją situaciją paverčia atvira sistema, kurioje trys pedagoginio trikampio elementai jau nesąveikauja tarpusavyje tuo pačiu metu ir toje pat vietoje; sąveika vyksta tarp dviejų pedagoginio trikampio elementų, kartas nuo karto atsisakant trečiojo (žiūr.3 paveikslą):

3 pav. Atvira DS studijų sistemaDS procese dėstymas (tinkamai apdorotos informacijos perteikimas) dažniausiai realizuojamas nedalyvaujant studentui; mokymasis (savarankiškas studento darbas) dažniausiai realizuojamas nedalyvaujant dėstytojui; lydėjimas užtikrina efektyvią sąveiką tarp abiejų paminėtų procesų. Dėstytojo/studento sąveika tampa labiau netiesiogine, o bendri veiksmai retesni.Taigi, modifikuojamos ugdomųjų situacijų sąlygos…. Išvados Distancinės studijos – tai kokybiškai naujas, pažangus mokymo metodas, susiformavęs XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Jo atsiradimą lėmė naujos techninės galimybės, atsiradusios informacinės revoliucijos išdavoje, bei atvirojo mokymo idėja. Nors distancinių studijų idėja žinoma jau seniai, realiai įgyvendinti Lietuvoje ji pradėta tik pastaraisiais metais, ženkliai padidėjus informacijos srautui ir atsiradus nuolatinio tobulinimosi ir mokymosi būtinybei. Distancinių studijų plėtrą ir didėjantį populiarumą lemia tai, jog tokio pobūdžio studijos realizuoja pagrindines šiuolaikinės didaktikos paradigmas: nuolatinio mokymosi ir mokymo virsmo mokymusi.

Distancinio mokymosi kursų jau siūlo didieji Lietuvos universitetai, kolegijos, ši idėja taikoma neįgaliųjų, suaugusiųjų mokymui(si), pedagogų kvalifikacijai kelti. Literatūros sąrašas:

1. Čižas A., Normantas E., Vengris S. 1997: Neakivaizdinio švietimo Lietuvoje plėtros studija. – Vilnius.2. Tarptautinių žodžių žodynas.- Vilnius, 1985.3. Targamadzė A., Telksnys L., Undzėnas V. 1998: Neakivaizdinių studijų plėtros Lietuvoje techniniai aspektai. – Vilnius.4. Targamadzė A., Normantas E., Rutkauskienė D., Vidžiūnas A. 1999: Naujos distancinio švietimo galimybės. – Vilnius.5. Lietuvos aukštasis mokslas. Baltoji knyga. – Vilnius,19996. http://www.ku.lt/centrai/krc/tutor/#discipl3