Pradinių klasių muzikinis ugdymas

Muzikinis ugdymas Lietuvoje

Dabartinė Lietuvos muzikinio ugdymo sistema pradėta kurti po 1966 m. Sovietų vyriausybės potvarkio „ Dėl tolesnio vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos gerinimo ‘‘ , kuriuo remiantis buvo priimti nutarimai parengti naujas mokymo programas ir vadovėlius. Išsami Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos muzikinio ugdymo sistemos analizė pateikta jos kūrėjo E. Balčyčio ( 1986, 1993, 2000 ) darbuose. Vienas iš pagrindinių principų, lėmusių Lietuvos muzikinio ugdymo sistemos savitumą ir vertę, yra etninės muzikinio ugdymo tradicijos tęstinumas. Šimtmečiais puoselėtos ir iki šių dienų dar išlikusios lietuvių liaudies dainavimo tradicijos išsaugojimas ir diegimas į vaiku ir jaunimo muzikinį ugdymą laiduoja natūralų liaudies muzikavimo tradicijų perėmimo būdą. Kitas svarbus principas, kuriuo remiantis buvo kuriamas Lietuvos muzikinio ugdymo sistema, – kompleksiškumas. Jis grindžiamas įvairių muzikinės veiklos rūšių ( dainavimo, muzikos klausymo bei jo suvokimo, solfedžio, ritmikos, grojimo mokykliniais muzikos instrumentais ) panaudojimu ugdant vaikų muzikinius gebėjimus bendrojo lavinimo mokykloje.

Muzikinis ugdymas pradinėse klasėse

Muzika, kaip visiems gerai žinoma, turi didelę įtaką auklėjamąją galią, gausius jausmų ugdymo ir dvasinio turtinimo išteklius. Tačiau, kad mokiniai galėtų aktyviai muzikuoti, bent dainuoti, jie turi mokėtu klausytis muzikos, ir – kas svarbiausia – suvokti ją. Taigi muzikos suvokimas yra pirmoji muzikinio auklėjimo problema. Kad pradinių klasių mokiniai emocingai suvoktų muziką, jie pirmiausia turi suvokti melodiją ir ritmiką ir, kiek įmanoma, harmoniją. Melodija ir harmonija turi bendra pagrindą – garsų aukštumo ( derminius ir iš vienos dermės išplaukiančius) santykius. Tačiau muzikos garsai egzistuoja ne vien kaip santykiai. Jie dar turi tembrą ir stiprumą, o tai irgi nulemia muzikos vaizdo suvokimą, emocinį jo išgyvenimą. Atskirti muzikos garsų aukštumą nuo tembro padeda garsų aukštumo judėjimo suvokimas. Normaliomis muzikinio lavinimo sąlygomis garsų aukštumo judėjimą suvokti tūrėtų jau ikimokyklinio amžiaus vaikai. Deją, kartais to neįstengia padaryti ir nemažai pirmokų. Garso aukštumo judėjimą iš kitų garsų komponentų vaikai pradeda skirti dalyvaudami sistemingoje muzikinėje veikloje – klausydami muzikos kurinių ir ypač juos atlikdami.

II – III klasės mokiniai jau gali pradėti mokytis dvibalsių dainų. Čia svarbu , kad skambant dviem balsams, butu skiriama, bent viena melodija iš dviejų. Kitaip sakant, mokant dvibalsių dainų, suvokimo problemą sudaro tai, kad iš bendro fono reikia išskirti aiškius melodijos kontūrus. Vaikai keliabalsę muziką suvokia sinkretiškai, t.y. viska kartu. Jie neišskiria kurio nors balso, o jei ir išskiria , tai tik kuriuos ne kuriuos ryškesnius bruožus. Melodijos vaizdiniui kristalizuotis padeda dainavimas, kiekvieno balso partijos, atliekamos atskirai, klausymas, po to vėl dainavimas, kartu skambant kelių balsų muzikai. Sinkretiškai suvokdami, vaikai dainuoti pradeda tą melodiją, kuri jiems patogesnė. Tie, kurių balsai žemesni, dainuoja antrąją partiją, o kurių aukštesni – pirmąją. Dainavimas dar labiau įtvirtina besiformuojanti melodijos vaizdinį, o kita, sunkiau įveikiama partija dainuoti nekliudo. II – III klasėje tokiam dvibalsiui dainavimui tinka J. Karoso daina „ Ežio namai‘‘, lietuvių liaudies daina „ Garnys“, R. Žigaičio „ Vaisių dainelė“. Giliai suvokti instrumentinės ir orkestrinės muzikos vien iš garsų negalima,. Reikia įgyti bei aktualizuoti muzikinių išgyvenimų patirtį. Todėl reikalingas įžanginis mokytojo žodis, kuris nuteikia vaikus klausytis, padeda suvokti. Klausant muzikos, valdyti mokinių dėmesį ir reakciją gali ne tik žodis, bet ir veiksmai, kurie labai reikalingi, nes žodis dažnai būna neefektyvus pagalbininkas, pavyzdžiui, pakartotinai klausant kūrinių, o ypač neprograminių ( pvz., šokių). Be to, nesama duomenų, kurie rodytų, jog žodžiais galim perteikti tai, ką byloja muzika. Lavinant ritmo jausmą, pirmiausia ugdomas stipriojo periodinio akcento pojūtis. Tai gali būti ritmingi rankų judesiai pagal muziką, ritmo pratimų atlikimas ritminiu instrumentu ( trikampiu, būgneliu ), lazdelėmis, pirštais arba plojant ir pan. Tačiau vien stiprųjį akcentą retai tereikia atlikti – tik tada, kai kitų išgalių neteikia kūrinys ir kai vaiko ritmo jausmas būna visiškai neišlavėjęs.
Solfedžiavimas ir grojimas atlieka ne vien tik muzikos vaizdinių įtvirtinimo funkciją. Mokant groti ar solfedžiuoti , dažnai tenka pradėti formuoti kurios nors intonacijos vaizdinį. Pavyzdžiui, kai kurie mokiniai dar iki solfedžiavimo gali nemokėti atkurti iš klausos kurio nors garsų darinio, tačiau klausydami, kaip intonuoja draugai arba mokytojas, įsimena jį ir išmoksta gerai intonuoti. Be to, net elementarus muzikos rašto mokėjimas pačioje mokymo pradžioje leidžia mokiniams savarankiškai muzikuoti, gilintis į muzikos kalbos ypatybes. R. Girdzijauskienė teigia, kad kūrybingumo ugdymas nėra lengvas ir paprastas uždavinys. Tačiau net dažnas kūrybingumą ugdančių metodų taikymas negarantuoja, jog vaikai taps kūrybingi. Taip esti todėl, kad nei priversti, nei išmokyti būti kūrybingiems neįmanoma. Galima tik leisti, netrukdyti, sudaryti sąlygas vaikui muzikinę veiklą išreikšti savo gabumus bei sugebėjimus, įprasminti mintis ir jausmus. Galima tik padėti atskleisti įgimtam kūrybingumui. Pradinukai pasižymi emociniu jautrumu, jie geba nevalingai, tačiau raiškiai parodyti reakciją į bet kokius dirgiklius, todėl šiame amžiaus tarpsnyje įmanoma ugdyti ritmo pojūtį. Remdamiesi ritminio auklėjimo specialistų tyrinėjimais, galime teigti, jog ritmo pajautimo ugdymą reikia pradėti vaikiška tautosaka, žaidimais ir šokiais. Pradinukams gyvenimo reiškiniai, gamtos garsai pateikiami kitokia forma negu jie mato kasdienybėje. Kada vaikai išmoksta pajusti ritmą, lengviau išmoksta muzikuoti mokykliniais muzikavimo instrumentais. Tačiau gali būti vaikų, neturinčių viso įgimto muzikalumo komplekso, pavyzdžiui, ritmo pajutimo. Jie negali tiksliai atkurti muzikos ritmo. Nors protu ir suvokia savo klaidą, bet praktiškai jos ištaisyti negali. Tačiau jie gali muzikos klausyti, emocionaliai į ją reaguoti. Pedagogams reikia žinoti, kad vieno ar kito muzikalumo komponentų suaugusiam žmogui trūkumas gali turėti ir kitą priežastį – žmogui nebuvo lavinami muzikiniai gabumai vaikystėje. Čia ir išaiškėja dar vienas vaikų muzikinės kultūros ugdymo būtinumo aspektas. Įgimtoms muzikalumo užuomazgoms būtinos specifinės sąlygos vaikystėje, kad jos vystytųsi, lavėtų, taptų muzikiniais gabumais .
Pradinių klasių mokytojai turėdami mažiau muzikinių gebėjimų, muzikavimo įgūdžių, mokytojai daugiau orientuojasi į tas sritis, kuriose skleidžiasi bendros ugdytinių kompetencijos. “Muzikinio ugdymo tikslas – ugdyti kūrybišką, aktyvią ir emocingą, estetinei ir kultūrinei patirčiai atvirą, prasmingai savo kūrybinius polinkius realizuoti ir kultūrines reikšmes tenkinti gebančią asmenybę, teikti kiekvienam žmogui būtiną muzikinį išprusimą ir raštingumą. Nors svarbu tai, kad muzika dėkinga veiklos sritis integruojant bendrąjį ugdymo kontekstą. Pradinio ugdymo bendrosiose muzikos programose išskiriamos esminės kompetencijos. „Muzikinio ugdymo uždaviniai dėstomi koncentriškais ratais nuo siauriausių (psichofizinių) iki plačiausių ) estetinių ir sociokultūrinių. Pagrindinis K. Orfo pedagoginis principas – kūryba, o vaiko kūrybingumą ugdyti muzikuojant elementariausiais instrumentais. K. Orfas kartu su muzikos instrumentų žinovu ir muzikologu K. Zaksu atrinko muzikos instrumentus, kurie pasižymi paprastumu, patogumu ir nereikalauja sudėtingos saugojimo technikos. Šie instrumentai dera su rankų, kūno judesiais ir su dainavimu. Taip įjungiami ritmo ir intonavimo elementai. Muzikavimu siekiam ugdyti ritmo pajautimą. Mokiniai skatinami analizuoti aplinkos garsus ir jų muzikinį potencialą, skirti tembrus, kad ugdytųsi muzikinę klausą. Muzikinio apkomponavimo išmokstama stebint, kai mokinys klausosi tol, kol įsidėmi ritminių derinių seką ar garsus. Per kalbos ritmus ir rečitavimus, dainas, spontaniškus ir tikslingus judesius vaikai atranda ir išreiškia muzikines sąvokas. Ritmas – tik pradžia, o galutinis tikslas – ugdyti kūrybišką muzikavimą, kai gebama improvizuoti. Garsų ilgumo pajautimas ir pauzės suvokimas siejamas su muzikos rašto pradmenų mokymu. Jį sudaro trys etapai1)pratimų atlikimas iš klausos;2)susipažinimas su muzikos garsų ženklais;3)skaitymas iš natų Pirmoje klasėje mokiniai mokomi ketvirtinių ir aštuntinių pauzių. Pirmokai, 6 – 7 metų vaikai, dar sunkiai sukaupia dėmesį, todėl autorė rekomenduoja muzikos mokymą pateikti žaidimų formoje, naudoti vaizdines priemones, ritmines korteles.
P. Daugaravičius ir Z. Marcinkevičius nurodo II – III klasėse ritmo įgūdžių lavinimo tikslus ir uždavinius : skaityti ritmus; rašyti ritminius diktantus; improvizuoti sukurti daugiau improvizacijos variantų. Vaikus pradėti reikia mokyti muzikuoti tuomet, kai jie išmoksta mechaniškai pakartoti parodytus judesius, ploti, trepsėt, nes patys paprasčiausi muzikavimo instrumentai yra paties vaiko rankos, kojos. Galima plaštakomis ploti prieš save, virš galvos, į šonus, į kelius, į krūtinę, į stalą. Kojomis galima trepsėti, belsti į žemę, į kėdę. Tik labai svarbu, kad pasirinktas išraiškos būdas vaikui patiktų, kad jis tai atliktų raiškiai, tiksliai, švariai, nes tokiais atvejais ir judesį atliekančio ir besiklausančio vaiko tembrinė klausa yra labai aktyvi. Taigi pats pirmasis ir visiems tinkamas muzikavimo instrumentas yra rankos ir kojos, jais muzikuodami galime ne tik paįvairinti muzikos pamokas, bet ir parengti vaikus kolektyviniam muzikavimui. Taigi visas muzikinės veiklos mokykloje kompleksas (muzikos klausymas, dainavimas, muzikos rašto mokymas), žinoma, atitinkamai valdomas, padeda ugdyti muzikos suvokimą. To ugdymo sėkmę pirmiausia lemia tai, kiek mokiniai įgyja muzikos vaizdinių ir įgūdžių, kaip sužadinami jų jausmai. Vaizdiniai – tai muzikinės kalbos elementai. Juo daugiau mokinys jų įgyja, jau sudėtingesnę muzikos kalbą jis perpranta. Svarbu ir mokytojo žodinės informacijos vaidmuo.

Literatūros sąrašas

1. Šeškuvienė H. Vaiko muzikinių gebėjimų ugdymas. Vilnius, 20042. Girdzijauskienė R Vaikas Muzika Kūryba. Vilnius, 20033. Marcinkevičiutė Z. Mokinių muzikinio auklėjimo ir lavinimo klausimai. Vilnius, 19834. Rinkevičius Z. Muzikos pedagogika. Klaipėda, 20055. Krakauskaitė V. Muzika mažiesiems. K. 19946. Kievišas. J. Daina ir solfedžio. – Š. 1995