P. ČAIKOVSKIS. KAMERINĖ VOKALINĖ MUZIKA, KAMERINĖ INSTRUMENTINĖ KŪRYBA, ROMANSAI.
2002 VILNIUS Iš didžiųjų XIX a. rusų kompozitorių ypatingu talentu ir meistriškumu išsiskiria P. Čaikovskis, nepaprastai giliai, plačiai ir įvairiapusiškai parodęs muzikoje savo meto gyvenimo vaizdus, tipiškus epochos žmonių paveikslus, perteikęs būdingą jų minčių, jausmų ir nuotaikų pasaulį. Nerasime populiaresnio kompozitoriaus, kurio muziką taip brangintų ir mylėtų liaudis, kaip Čaikovskio. To priežastis pirmiausia glūdi pačiame Čaikovskio muzikos pobūdyje. Ji nepaprastai melodinga ir emocinga, jaudinančiai nuoširdi. Klausydamasis šios muzikos, kiekvienas žmogus randa joje kažką artimo, brangaus, savo. Tame nuostabiame sugebėjime muzika išreikšti jausmus ir mintis, brangius milijonams žmonių, ir slypi milžiniška Čaikovskio meno jėga. Kamerinė vokalinė muzika. Romansai. P. Čaikovskis mėgo romansus ir kūrė juos įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Su dideliu nuoširdumu kompozitorius čia atskleidė žmogaus jausmus, perteikė juos taip betarpiškai, lyg tai būtų atviras paties autoriaus prisipažinimas. Romansuose Čaikovskis įkūnijo žmogaus vidinių pergyvenimų pasaulį, atskleidė sudėtingą ir subtilų žmogaus dvasinį gyvenimą. Čaikovskis labai atidžiai pasirinkdavo tekstus savo romansams.Svarbiausią reikšmę čia turėjo emocinis eilėraščio turinys; savo muzika kompozitorius sutaurindavo ir nedidelės meninės vertės eiles. Didelį vaidmenį Čaikovskio romansuose vaidina fortepijonas, kuris dažniausiai yra lygiavertis dainininko partneris. Kompozitorius dažnai naudojo balso ir fortepijono “dialogo” formą, kur fortepijonas ne tik pritaria balsui, bet ir jį papildo. Labai reikšmingos fortepijoninės įžangos ir užbaigos, kurios neretai atskleidžia pagrindinę romanso mintį. Savo vokalinėje lyrikoje Čaikovskis tęsė ir vystė Glinkos ir Dargomyžskio tradicijas. Kaip ir Glinka, jis stengėsi visada surasti dainingą melodiją, geriausiai perteikiančią teksto turinį, o kartu didelę reikšmę, kaip ir Dargomyžskis, teikė išraiškingai deklamacijai. Šie du principai organiškai persipynė daugelyje Čaikovskio romansų.
Ankstyvajame kūrybos laikotarpyje Čaikovskis parašė daugiau kaip 30 romansų. Jie įvairūs savo tematika ir siužetais, bet vyrauja šviesi, lyriška nuotaika. Daugelis romansų artimi liaudies dainai ar šokiui. Tai “Lopšinė”, “Nenueik nuo manęs”, “Ar motina mane gimdė” ir kt. Kituose romansuose piešiami gamtos vaizdai, žmogaus suartėjimas su gamta (“Palauk”, “Vakaras”, “Tai buvo ankstyvą pavasarį”). Kai kuriuose romansuose kompozitorius jau tada atskleidė gilų dvasinį skausmą, žmogaus vidinę dramą. Tokie, pavyzdžiui, romansai “Nė žodžio, o drauge”, “Kodėl?”, “Užmiršt taip greitai” ir kt. Vėlesnių metų romansuose pastebimas autoriaus bandymas atsikratyti kankinančių prieštaravimų. Jo romansuose pasirodo filosofiniai motyvai (“Užmik, liūdnasis drauge”, “Laiminu jus, miškai”). Bet dažniausiai pro išoriniai ramias nuotaikas vis tik prasiskverbdavo žmogaus kančių atgarsiai (“Ant pageltusių laukų”). Ypač populiarūs to meto romansai- “Don Žuano serenada”, “Neklausinėk”, “Triukšmingame baliuj”. Paskutiniaisiais metais Čaikovskis parašo dar 30 romansų įvairių poetų žodžiais. Kai kurie jų (pavyzdžiui, “Beprotiškos naktys”, “Naktis”, “Čigonės daina”) glaudžiai susiję su buitinėmis liaudies dainomis. Tarp to meto romansų randame ir tris vokalinius ciklus: K. Romanovo, prancūzų poetų ir D. Rathauzo žodžiais. Ypač reikšmingas yra paskutinysis ciklas, pasižymintis dideliu vieningumu. Šeši šio ciklo romansai išdėstyti kontrastingai: prieš tris šviesesnio pobūdžio mažorinius romansus- “Tą mėnesienos naktį”, “Nusileido saulė” ir “Tarp rūškanų naktų”- eina dramatiški monologai “Mes sėdėjom drauge” ir “Naktis”. Ciklą užbaigia tragiško pobūdžio romansas “Vėl vienas kaip anksčiau”. Šių romansų-monologų turinys ir dramatiniai vaizdai artimi tragiškiems VI simfonijos vaizdams. Čaikovskio romansai- rusų vokalinės lyrikos viršūnė. Jie turėjo didžiulį poveikį visai tolesnei romanso raidai. Čaikovskis parašė ir šešis duetus bei šešiolika dainelių vaikams. (A. Pleščejevo žodžiais). Kompozitorius labai paprastomis priemonėmis sėkmingai išgauna reikiamą nuotaiką. Tai geriausias šių dainelių bruožas. Populiaresnės dainelės: “Gegutė”, “Mano Lizutė”, “Pavasaris”, “Paukštelis”, “Lopšinė”, “Mano sodelis”. Kamerinė instrumentinė kūryba. Čaikovskis paliko ir puikių kamerinės instrumentinės muzikos pavyzdžių. Jis sukūrė tris styginius kvartetus, fortepijoninį trio, styginį sekstetą “Florencijos prisiminimas”, pjesių smuikui su fortepijonu, nemažai įvairių kūrinių fortepijonui. Čaikovskis demokratizavo kamerinio ansamblio žanrą: padarė jį artimą ir suprantamą daugeliui.Jo kvartetuose, trio pasirodo tikrų liaudies melodijų ir liaudiško pobūdžio temų, muzikiniai vaizdai įgauna ypatingą konkretumą ir plastiškumą. Iš trijų styginių kvartetų populiariausias yra pirmasis kvartetas D-dur, parašytas 1871 metais ir pagarsėjęs savo antrąja dalimi Andante cantabile, kuri pagrįsta ukrainiečių liaudies dainos melodija. Šią melodiją Čaikovskis užrašė, svečiuodamasis Kamenkoje.Ją nuolatos dainuodavo netoliese dirbęs dailidė: “Sėdėjo Vania ant kanapos, rūkė pypkė su tabaku…” Žodžiai Čaikovskiui nepatiko, bet melodija- lyriška, labai nuoširdi- jį sužavėjo, ir kompozitorius panaudojo ją kvarteto antrojoje dalyje. Šios dalies antroji tema kitokio pobūdžio; joje skamba daugiau romansinės intonacijos. Ją ir atlieka vienas “dainuojantis” Balsas, kitiems pritariant, akompanuojant. Čaikovskis parašė nemažai kūrinių fortepijonui solo, iš kurių populiariausi –“Metų laikai” ir “ Vaikų albumas”. 1876 metais Peterburge ėjusio žurnalo “Nuvelist” leidėjas pasiūlė Čaikovskiui kas mėnesį parašyti žurnalo muzikiniam priedui po pjesę. Čaikovskis sutiko. Taip per metus atsirado 12 puikių fortepijoninių pjesių, kurios buvo tokios populiarios ir visų mėgiamos, kad natų leidėjas dar tais pačiais metais išleido visas 12 pjesių atskiru rinkiniu, pavadintu “Metų laikai”. Kiekviena šio ciklo pjesė- tai nedidelis įkvėptas pasakojimas apie rusų liaudies gyvenimą, apie jausmus, kuriuos žmogui sukelia gamta. Kiekvienai pjesei kompozitorius davė dvigubą pavadinimą ir pridėjo po posmelį kurio nors rusų poeto eilėraščio, atitinkančio to mėnesio nuotaiką. Pavyzdžiui, dešimtosios ciklo pjesės “Spalis” paantraštė – “Rudens daina”. Pridėtos dvi eilutės iš A. Tolstojaus eilėraščio: Jau ruduo. Nugelto visas sodas mus, Vien tik vėjas blaško mirusius lapus… Visos ciklo pjesės yra nuotaikingos, gražios. Ypač populiarios “Žibutė” (balandis), “Barkarolė” (birželis), “Rudens daina” (spalis) ir “Troika” (lapkritis). Jose išryškėja Čaikovskio fortepijoninei muzikai būdingas dainingumas, suartinantis ją su vokaline muzika. “Vaikų albumas” – 24 fortepijoninių pjesių ciklas, parašytas 1878 metais Kamenkoje. Šio ciklo pjesės melodingos, paprastos, nesunkios atlikti, todėl vaikų labai mėgiamos. Savo tematika pjesės įvairios. Vienos vaizduoja vaikų žaidimus (“Medinių kareivėlių maršas”, “Žaidimas arkliukais”, “Lėlės liga”, “Nauja lėlė”.), kitos supažindina vaikus su įvairių tautų muzikos ypatybėmis (“Kamarinskaja”, “Rusiška daina”, “Itališka dainelė”, “Senovinė prancūzų dainelė”, “Neapolietiška dainelė”). Dar kitose pjesėse duoti nuotaikų ar gamtos vaizdeliai (“Žiemos rytas”, “Saldi svaja”, “Vyturėlio daina”), pasakų fantastikos pasaulis (“Auklės pasaka”, “Baba-Jaga”), populiarūs buitiniai šokiai (valsas, mazurka, polka). “Vaikų albumas”- vienas populiariausių pedagoginio repertuaro rinkinių. Gausus ir nepaprastai vertingas Čaikovskio kūrybinis palikimas tvirtai įėjo į pasaulinės muzikinės kultūros aukso fondą.Naudota literatūra: 1. J. Gaudrimas, K. Sasnauskas, A. Tauragis Muzika.- V.,1973 2. Б. Ярустовский Чайковcкий.- Москва,1961 3. И. Кунин Чайковcкий.- Москва,1965