O.Balakausko šiuolaikinė muzika

3211 0

Osvaldas Balakauskas (g. 1937, Miliūnai, Lietuva) mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultete (1957-1961), vėliau kompoziciją studijavo Kijevo konservatorijoje, Boriso Liatošinskio klasėje ( 1964-1969) m. Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje (reziduojantis Paryžiuje). Šiuo metu Lietuvos Muzikos akademijoje vadovauja Kompozicijos katedrai. 1996 metais Osvaldas Balakauskas buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija.

Osvaldo Balakausko muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Minėti festivaliai Maskvos žvaigždės (1982), Varšuvos ruduo (1987, 1993,1994, 1997), Leningrado III tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis (1988), Berlyno bienalė, Zagrebo bienalė (1989), Berliner Festwochen, Prahos pavasaris (1991), Pasaulio naujosios muzikos dienos (1992, Varšuva), Šlėzvigo-Holšteino festivalis (1

1992), Europa Musicale (1993,Miunchenas), Wratislava Cantans(1995), New Haveno tarptautinis menų ir idėjų festivalis (1996).

Osvaldas Balakauskas yra vienas iš nedaugelio mūsų laikų kompozitorių, ambicingai plėtojančių savo originalią muzikos sistemą. Jo kūrybiniame kelyje ypatingai svarbūs buvo studijų metai Kijeve, kur kompozitorius bendravo su avangardistines idėjas puoselėjančias Ukrainos kompozitoriais, susižavėjo Stockhauseno, Boulezo, Xenakio ir ypač Weberno bei Messiaeno kūryba. Kompozitoriaus kompozicinė technika yra plėtojama dviejomis kryptimis:

• per specifinį serializmą, kai serija reguliuoja transpoziją. Transpozicijos objektais gali tapti garsų grupė, akordas, akordų grupė, tam tikros dermės ar
r net jau sukomponuotos ( stilistiškai atpažįstamos) muzikos fragmentas;

• per naująją diatoniką, eksplotuojant 8-, 9-, 10-, ir 11-, garsų diatonines sistemas ir jų imantinę struktūrą. Ši sistema išplėtota teorinėje Osvaldo Balakausko studijoje ,,Dodekatonika”, kurios pirma dalis neseniai buvo publikuota Krokuvos muzikos akademijoje.

Nauja harmonija (dažniausiai besiremianti ok
ktatotiniais ir enneatoniniais modeliais) kuria ypatingą, intriguojantį garsinį klimatą, kuris yra atpažįstamas kaip ,,Balakausko tonacija”. Griežtai organizuota garso aukščio sfera yra derinama su ritmo sistemomis, kildinamomis iš Blacherio. Kūriniuose kompozitorius vis dažniau naudoja elektronines priemones.

O.Balakauskas yra vienas svarbiausių lietuvių simfoninės muzikos kompozitorių. Jo muziką veikia įvairios idėjos ir stiliai: dodekafonija, modalumas, progresiniai ritmai, impresionizmas, neoklasicizmas, džiazas. Balakauskas yra sukūręs originalią kūrybos sistemą, apimančią aukščio ir ritmo organizavimą, o harmoninę kalbą apibendrinęs traktate ”Dodekatonika” (1997). Kompozitorius mėgsta konsonansinį skambesį, judrų kontrapunktą, aiškią formą. Jam artimas muzikos idealas, todėl jis rašo daugiausia instrumentinę muziką, pasižyminčią koncertiškumu ir virtuoziškumu. Balakauskas taip pat yra lietuviškos elektroakustinės ir elektroninės muzikos pradininkas.

Balakauskas sukūrė 5 simfonijas (1973-2001), “Kalnų sonatą” fortepijonui ir orkestrui (1975), “Passio strumentale” styginių kvartetui ir orkestrui (1980),Koncertą obojui ir
r orkestrui (1981), “Opera strumentale” orkestrui (1987), “Concerto brio” smuikui ir orkestrui (1999), “Tyla. Le silence” 4 balsams ir orkestrui (1987), “Chopin-Hauer” ansambliui ir įrašui (1990), “Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis” mecosopranui, chorui ir orkestrui (1995), kamerinių elektroakustinių ir elektroninių kūrinių.

“Bop-art” violončelei ir fortepijonui (pirmoji versija-trombonui ir fortepijonui, 1995) yra vienas kūrinių, kuriuose Balakauskas remiasi įvairiomis džiazinėmis idėjomis ir artimomis džiazui struktūromis. “Bop-art” reiškia “bopo menas”, tačiau tai tik simbolinis pavadinimas, labiau žymintis sąsają su džiazu apskritai nei konkrečiu stiliumi.

Kūrinys paremtas svingavimu – džiazinio muzikavimo būdu, gana retų moderniojoje mu
uzikoje. Tai nuolatinių triolių pulsacija su akcentinėmis silpnosiose takto dalyse, sukeliančiais pulsacijai įspūdį ir suardančiais reguliarų metrą. Dėl nežymių tempo svyravimų “iškraipymai” dar labiau sustiprėja.

Konsonansinė “Bop – Art” harmonija panaši į džiazo: tai daugiagarsiai kvintų, kvartų ir tercijų akordai, skambantys giliai ir sodriai, turintys ryškų bosinį pagrindą. Melodinė medžiaga gana sudėtinga ir, ko gero, artimesnė vėsiajam džiazui nei bibopo stiliui.

Naujasis stilius – bibopas – susiformavo Niujorke. Tai buvo gana nervinga ir agresyvi, nutrūktgalviškai greitai grojama muzika. Bibopas reikalavo daug geresnės negu anksčiau instrumentinės atlikimo technikos, dėl jos muzikantai tiesiog iš kailio nėrėsi. Improvizacijos tapo kur kas laisvesnės ir netikėtesnės, muzikantai tarsi nebegrodavo to, “kas jau ir taip aišku”. Kūrinio visumą sudarydavo eilė skubiai sugrotų “ženklų”, ir klausytojams teko lavinti reakciją, kad spėtų suvokti, kas vyksta.

Bibopo laikais vyravo nedideli paslankūs ansambliai kombai (combo), kuriuos sudarė saksofonas su trimitu ir ritminė grupė (kontrabosas, fortepijonas, mušamieji). Kiekvienas atlikėjas turėdavo sugroti solinę kadenciją – improvizaciją. Jai skambant kiti instrumentai nutildavo arba sudarydavo foną.

Kūrinį dažniausiai pradėdavo pučiamieji unisonu atlikdami temą. Po to skambėdavo įvairios variacijos, solinės kadencijos, o originaliu pavidalu tema sugrįždavo tiktai pačioje kūrinio pabaigoje: vėl grojama unisonu, ji tarsi uždarydavo ratą.

Bibopo harmoninė kalba buvo gerokai aštresnė ir kampuotesnė nei tradicinio džiazo. Ritmas aktyvus ir nereguliariai trūkčiojantis, “karštai”svinguojantis.

Labiausiai nuo tr
radicinio džiazo skiriasi kūrinio forma – ji sudėtingesnė ir užbaigtesnė, nei įprasta džiaze (nors formos, taip pat frazės neužbaigtumas džiaze yra neretas reiškinys, suprantamas kaip laisvės apraiška). “Bob – Art” yra išplėtotos trijų dalių formos ir, nepaisant daugelio panašumų, artimesnis akademinei muzikai nei džiazui.

Tačiau esminis skirtumas tarp Balakausko kūrinių ir džiazo yra tai, kad “Bob – Art” muzika labai tiksliai sukomponuota ir užrašyta. Ji neimprovizuojama ir atliekama kaip dauguma akademinės muzikos kūrinių – sekant natas, o ne jas spontaniškai vietoje kuriant. Todėl atlikėjams gana nelengva sukurti įtikinamą įspūdį, jog jie džiazuoja ir improvizuoja, – tam reikia ypatingų sugebėjimų.

Komentuokite!