F. Šopenas

Frederikas Šopenas

Frederikas Šopenas

 

 

Simona Žukaitė| Andrėja Urbonavičiūtė| Smiltė Lekavičiūtė| F. Šopenas | Vasario 5, 2016

 

Frederikas Šopenas

-(1810 m. kovo 1 d. – 1849 m. spalio 17 d.) – lenkų pianistas ir kompozitorius. Laikomas vienu garsiausių, įtakingiausių pianistų. Šopenas gimė lenkės ir emigranto iš Prancūzijos šeimoje, Żelazowa Wola kaimelyje Lenkijoje, kur buvo pakrikštytas kaip Fryderyk Franciszek Chopin. Tėvynėje pripažintas genijumi, Šopenas būdamas dvidešimties išvyko į Paryžių, kur sėkmingai padarė atlikėjo, kompozitoriaus ir mokytojo karjerą. Ten susigalvojo savo vardo prancūzišką variantą „Frédéric-François”.

Biografija

Šopenas gimė centrinėje Lenkijos dalyje, Żelazowa Wola kaimelyje, netoli Sochačevo (Sochaczew), Masovijos rajone, kuri buvo dalis Varšuvos kunigaikštystės. Tėvas Mikolajus Šopenas (Mikołaj (Nicolas) Chopin), prancūzas, turėjęs lenkiškos kilmės protėvių, pasirinko Prancūziją savo tėvyne, kai čia atvyko 1787-ais metais ir vedė lenkę Tekla Justina Krzyzanowska. Šopenas gimė kovo 1 d., 1810 metais ir visada švęsdavo gimtadienį šią dieną.

Šopenas ir Žorž Sand 

Šopenas susižadėjo su septyniolikmete lenke Marija Vodzinska (Maria Wodzinska), jos motina norėjo, kad sužadėtuvės būtų slaptos. Po metų Marijos tėvai sužadėtuves nutraukė.  1836 metais, grafienės Marie d‘Agoult, bičiulio Listo žmonos, surengtame vakarėlyje Šopenas sutiko merginą žinomą slapyvardžiu George Sand. Prancūzų romantizmo epochos rašytoja, pagarsėjusi nesuskaičiuojamais meilės nuotykiais. Iš pradžių kompozitorius nemanė, kad ji graži. „Ji turi kažką atstumiančio“,- sakė Šopenas savo šeimai. Sand žavėjosi Šopenu, jautė jam gilius jausmus ir nedavė ramybės, kol neužsimezgė rimti santykiai. Verta paminėti, kad jų bendro gyvenimo metais Maljorkoje siautė žiema, o ten jie ieškojo, kur galėtų apsistoti ir baigė paieškas gražiame, bet niūriame ir šaltame Valldemossa vienuolyne. Šopenui iškilo problema, kaip pargabenti Pleyel fortepijoną. Jis buvo atvežtas iš Paryžiaus po ilgų atidėliojimų, kai ispanų muitininkai pareikalavo didelio importo mokesčio. Savo fortepijonu Šopenas naudojosi mažiau nei tris savaites, likusį laiką turėjo groti išklerusiu nuomotu fortepijonu, kad užbaigtų Preliudus. Per žiemą, blogas oras taip pakenkė Šopeno sveikatai ir apsunkino jo chronišką plaučių ligą, kad, norėdamas išgyventi, jis su Žorž turėjo grįžti iš pradžių į Ispaniją, kur jie nuvyko į Barseloną, ir po to į Marselį, kur jie apsistojo keliems mėnesiams, kol Šopenas pasveiks. Nors sveikata pagerėjo, pianistas taip visiškai ir neatsigavo po šio priepuolio. Jis skundėsi Maljorkos gydytojų silpna kompetencija: “Pirma, aš merdėjau, antra, paskutinį kartą įkvėpiau ir trečia, aš vos nemiriau“. Šopenas vasaras leido Žorž dvare, Nohante. Ramios, bet produktyvios dienos, kai Šopenas parašė daug kūrinių. Grįžęs į Paryžių sutiko kompozitorių ir pianistą Igną Mošelesą(Ignaz Moscheles). 1845-ais metais Žorž ir Šopeno bendravime iškilo problemų, tuo pačiu ir Šopeno sveikatai. 1846-ais jų santykius apkartino šeimos problemos; tais pačiais metais pasirodė Žorž romanas Lucrezia Florinani, kuriame nepalankiai atsiliepiama apie Šopeną. Pasakojimas apie turtingą aktorę ir silpnos sveikatos princą, kuriais interpretuojami pagrindiniai Sand ir Šopeno charakteriai. Šeimos problemos galutinai pribaigė jų santykius 1847-ais.

Mirtis ir laidotuvės

Šopenas surengė paskutinį koncerą Paryžiuje, aplankė Angliją ir Škotiją su mokine ir prižiūrėtoja Džeine Stirling (Jane Stirling). Lapkritį Londone buvo suplanuoti dar keli koncertai, bet Šopenas jau rimtai sirgo. Grįžęs į Paryžių 1849 m. jis nebegalėjo nei mokyti kitų, nei groti. Sesuo Liudvika (Ludwika) prižiūrėjo jį jo namuose. Šopenas mirė spalio 17 d. paryčiais. Vėliau ryte padaryta pomirtinė kaukė ir Šopeno rankų liejinys. Šopenas prašė, kad per jo laidotuves skambėtų Mocarto Requiem. Laidotuvės vyko Madeleine bažnyčioje, mirusysis pagerbtas trijų tūkstančių žmonių akivaizdojeRequiem pagrindinės dalys atliekamos moterišku vokalu, bet Madeleine bažnyčioje niekada nebuvo moterų chorisčių. Laidotuves atidėjo beveik dviems savaitėms, kol bažnyčia pagaliau surado dainininkes ir galėjo išpildyti paskutinį Šopeno norą. Atliekant kūrinį buvo ir vienas bosas Luigi Lablache, kuris tą patį dainavo ir per Bethoveno, ir per Bellinio laidotuves. Nors Šopenas palaidotas Paryžiaus Père Lachaise kapinėse, jo širdis paties prašymu, buvo išimta, įdėta į urną ir išsiųsta į Varšuvą, kur ją įtvirtino Švento Kryžiaus bažnyčios kolonoje.

Kūriniai

Marcha funebre – Chopin

Fryderyk Chopin Polonez [HD]

Wedding March Mendelssohn [HD HQ]