E.J.Dalcroze muzikinio ugdymo metodas

1194 0

 

PANEVĖŽIO KOLEGIJOS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

 

Muzikos pedagogijos studijų programos studentė Alma Skrebienė

 

EMILIS ŽAKAS – DALCROZE‘O MUZIKINIAME UGDYME

(Savarankiškas darbas)

 

Darbą tikrino

Doc.dr.Z. MALCIENĖ

 

Panevėžys, 2015 m.

TURINYS

 

ĮVADAS

 

E. J. Dalcroze‘o šveicarų kilmės mokytojas ir kompozitorius, išradęs ir pasiūlęs savo laiku unikalų mokymo būdą kaip mokytis muzikos, gyvenimiškai pritaikyti judesį ir jo ritmą, kaip atkartoti garsus, leidžiant jiems pereiti per savo paties kūną, kaip pajusti mus supančią aplinką ir ir išreikšti tai, gamtos mums suteiktu instrumentu – mūsų pačių kūnu.

E. J. Dalcroze‘o teigė,“ kad pasaulyje yra daug daugiau muzikalių vaikų, nei mano tė

ėvai“. Tačiau labai daug kas priklauso nuo ugdymo turinio. Todėl vienas svarbiausių principų – sukurti muzikos programą vaikams, kurią turėtų sudaryti klausymas, dainavimas, ritminis judesys, grojimas muzikos instrumentais ir muzikos kūryba.

Jis tikėjo, kad ankstyvasis amžius yra būtent tas metas, kai geriausiai lavinami pagrindiniai įgūdžiai ir suvokimas, o geriausias kelias pažadinti muzikinius instinktus yra fiziniai pratimai. Taip pat kūrė pratimus neįgaliems vaikams, dirbo su studentais.

Kaip mokytojas turėjo talentą įžvelgti individualius kiekvieno asmens gebėjimus, pasižymėjo nepaprasta energija ir meile savo dėstomam dalykui.

 

E. Ž. DALKROZE‘O UG

GDYMO METODAS

 

Dalkroze‘o muzikinio ugdymo metodas, kurį sudarė: euritmija, solfedis ir improvizacija, turėjo didelę įtaką šiuolaikinio muzikinio meninio ugdymo išraiškoje. Aiškus kinestetinių gebėjimų lavinimas ir teiginys, kad tarp muzikos ir judesio yra labai glaudus ryšys, buvo E. Ž. Dalkroze‘o mokymo šerdis. Empiriniai ki

inestezijos tyrimai švietime ir Dalkroze‘o požiūryje į muzikinį ugdymą, tik pradeda tirti daugybę aspektų mokant šiuo būdu, bet tuo pačiu skatina tirti.

Dvasia ir kūnas, anot E. Jaques-Dalkroze’o (1921), turėtų būti ugdomi ir vystomi lygiareikšmiškai ir per muzikinį ritmą. Taigi per muzikinio ritmo ir kūno judesių loginę kombinaciją yra pažadinamas žmogaus pusiausvyros ir harmonijos jausmas, o kūno judesiams suteikiamas lengvumas ir grakštumas. Ypač svarbiu veiksniu E. Jaques-Dalcroze laikė džiaugsmingą vaikų muzikavimą. Svarbu pažymėti ir tai, jog muzikinio ugdymo metu taikomi judesiai – tai natūralūs ir individualūs gestai, daugiausia atspindintys kasdienius, paprasčiausius judesius, kurie ugdytiniams nesudarytų jokių problemų bei nesusipratimų juos

atliekant.

Vienas pagrindinių E. Jaques-Dalcroze’o mokymo principų yra tas, kad garsas gali būti transformuotas į judesį, o judesys į garsą. Todėl pagrindiniu tikslu šioje muzikinėje koncepcijoje galime vadinti kū

ūno, dvasios ir proto harmoniją.

XX-o amžiaus pradžioje E. Ž. Dalkroze‘o dirbo harmonijos ir sofedžio profesoriumi Ženevos Konservatorijoje. Pastebėjęs, kad dauguma jo studentų galėjo užrašyti melodiją ir ritmą, bet negalėjo jų atlikti kūno judesiais ar balsu, jis ėmė mąstyti, kaip rasti naują būdą juos mokyti. Galiausiai pradėjo kurti naują mokymo metodą, kurį sudarė trys pagrindiniai elementai: euritmija, solfedis ir improvizacija.

Euritmija buvo unikaliausias inėlis šiame ugdymo metode, apibūdinantis išraiškingą ir harmoningą judesį. Per ritmiką Dalkroze‘o siūlė savo studentams palikti sužadintą intelektą užnugaryje, ir le

eisti ritmui įeiti į jų kūnus per judesį, taikant somatinę ritmo patirtį pirmiau, prieš intelektinį ritmo paaiškinimą. Jis pareiškė, kad euritmija atksleidė studentams laiko, erdvės, dinamiškos energijos elementus, atrasdamas kartu su studentais šių trijų elementų tarpusavio priklausomumą per ritmikos užsiėmimus.

E. Ž. Dalkroze‘o savo praktikoje taikė „judesių žodyną“, kurį apibūdina tokie pratimai:

Stovint vietoje – ploti, trepsėti, plaukioti, šuoliuoti, lankstytis, siūbuoti.

Erdvėje – eiti, bėgioti, šokinėti, suktis, slysčioti.

Autorius savo kūrybai pasitelkdavo įvairias priemones, tokias kaip muzika, mimika, poezija, tačiau nuolat pabrėždavo, kad svarbiausia ne priemonių gausa, bet meniniai gebėjimai. Mokymas prasideda nuo ritmo ir judesių panaudojimo bendrai gyvenimiškai veiklai. Yra daygybė pratimų, kurie parengia kūną ir gali būti atlikti be muzikos. Dirbant pagal Dalkroze‘o metodą, jie puikiai gali būti pritaikyti mažiems vaikams ar vaikams su negale.

Pratimai mažiems vaikams ir vaikams su negale: Pasyvios relaksacijos pratimai:

atsigulkime ir miegokime kaip maži kačiukai;

plūduriuokime vandenyje, vanduo ramus, gulus..

Aktyvios relaksacijos pratimai:

labai laisva skudurinė lėlė šoka ir nugriūva;

atsistok ant keturių galūnių ir vaidink suolelį, o kai mokytojas suploja rankomis ar sugtoja akordą, suolelis sugriūva.

Skirtingo pobūdžio relaksacijos pratimai:

smarkūs, rtiprūs garsai – suplokite sau virš galvos;

minkštas garsas – viena ranka paglostykite kitą ranką.

Muzikos judesio pratimai:

stovėkite tiesūs ir nelankstūs (kaip žvakės);

kai muzika groja vis švelniau, žvakė tirpsta, laša vis žemyn ir žemyn, kol iš jos lieka tik šlapia dė

ėmė ant grindų.

Pratimai muzikos elementams suvokti:

dinamika – plastiniais judesiais išreikšk audringą jūrą, o kai muzika tyla, parodyk kaip vanduo rimsta;

trukmė – suskirstyk klasę į dvi grupes, viena vaikšto pagal ketvirtinių garsų ritmą, kita – pagal aštuntunių (kiekvienas juda tada, kai groja jo grupės muzika);

metras – mokiniai vaikšto, o davus komandą suploja arba sutrepsi pagal pirmą, antrą, trečią ar ketvirtą takto dalį;

frazė – mokiniai laisvai vaikšto po klasę, tačiau, kai frazė pasibaigia, jie keičia vaikščiojimo kryptį ir baigiamojoje kadencijoje atsiklaupia.

melodija – vaikai, sėdėdami prie pianino, pakelia rankas aukštyn, kai melodija kyla, nuleidžia jas žemyn, kai melodija leidžiasi;

harmonija – skambant vienam garsui, vaikšto po vieną, dviems garsams – po du, trims garsams – po tris.

Dainavimo pratimai mažesniems mokiniams:

Auralinį ir vizualinį dermės laipsnio girdėjimą mokiniai demonstruoja klausydamiesi pianinu atliekamų gamos garsų ir nustatydami juos – pakeldami atitinkamą kortelę (žyminčią nuo 1 iki 7 garsų) iš tų, kurios išdėstytos prieš juos eilutėje ant grindų. Natų skaitymas pradedamas nuo 1-os ar 2-jų linijų, o kitos linijos yra pamažu pridedamos. Vaikai dainuoja liaudies melodijas, kurios sudarytos iš 1 – 3 garsų, atlikdami paprastus judesius ir įvairuodami ritmo modelius.

Grojimo ir improvizavimo pratimai:

Mokinys gali pradėti savo pažintį su pianinu per kūrybišką judesį, improvizuodamas viena nata, bet skirtingu ritmu, o mokytojas tuo metu groja akordus. Pirmiausia turi būti siekiama išmokyti vaiką muzikinio jautrumo, o mokyti, ka

ai vaikas nori išreikšti savo jausmus ir logiškai juos koordinuoti.

Euritmija

„Ritmiška muzika skatina žmogaus organizmo motorikos aktyvumą – padidėja raumenų įtempimas, kai kurių vidaus organų motorinis aktyvumas, atsiranda nesąmoningi judesiai”.

Ritmika siekiama ne estetinio tikslo, bet priešingai, tai kyla iš vidaus į išorę ir ritmo įtaka mankština visą kūną. Ritmo pratimai sukelia raumenų jautrumą ir reguliuoja santykius tarp dviejų mūsų būties polių, fizinio ir intelektualaus. (Jaques-Dalcroze, 1930, p. 362)

Ritmika Dalkroze‘o požiūriu buvo muzikinio ugdymo centras. Jis jautė, kad studentai galėtų internalizuoti ritmo išraišką į tašką, kai studentams nebereikia remtis minties kompleksiškumu, kad suprasti ritmą.

Euritmija siekė rasti kūno ir proto balansą, ryšį tarp apgalvoto ir spontaniško veiksmo, išreiškiant ritmą. Praktiškai, yra daug veiklos rūšių, kurios gali atsirasti Dalkroze‘o ritmikos pamokoje. Studentams nurodoma sekti paskui mokytoją, pateikiant tam tikrą modelį.

Pamoka galėtų prasidėti „laisvu stiliumi“, kai studentai , paprastai parodydami pristato tai ką jie girdi, be pernelyg sudėtingų muzikos instrukcijų (nors galbūt leidžiant suprasti, kad žingsniavimas ritmu, gali būti puikus pagalbininkas, niekada anksčiau to nedariusiems).

Laisvas atkartojimas gali būti naudojamas mušant ar žingsniuojant ritmą, bet mokytojas turi tai nurodyti. Tempas ir dinamika seka, kai studentai išlaiko tą patį judesio modelį (gerindami tam tikrą ritmo modelį), bet darydami pokyčius pagal greitį ir dinamiką (artikuliacija, bei kiti subtilūs aspektai, taip pat gali būti i. . .

. This article will provide accounts of eurhythmics, solfège, and improvisation, giving emphasis to what types of activities might occur in these three facets of the Dalcroze approach to music education. The methods of the Dalcroze approach to music education–eurhythmics, solfège, and improvisation–have had a profound influence on modern music education. In particular, the overt training in kinesthetic abilities, and the assertion that the relationship between music and movement is an intimate one, is at the heart of Dalcroze’s approach to instruction. This article provides an overview of Dalcroze methodology by describing and by offering a lot of sample exercises for beginners as well as advanced students. An overview of the exercises associated with the scale and chords, and exercises for small children and children with certain disabilities and even adults. At the beginning rhythm has born in the flesh, through which he turns to music.

 

INFORMACIJIOS ŠALTINIAI

 

TODD, William Anderson. The Dalcroze approach to Music Education: Theory and applications. Iš General Music Today [interaktyvus]. October 2012 [žiūrėta 2015m. balandžio 11 d.] Prieiga per EBSCO Publishing.

THOMSEN, Kathy M. Hearing Is Believing: Dalcroze Solfège and Musical Understanding. Iš Music Educators Journal [interaktyvus]. December 2011 [žiūrėta 2015 m. balandžio 11 d.] Prieiga per EBSCO Publishing.

Neįgaliųjų meninis ugdymas. Moksl. redakt. ir sudarytojas Albertas Piličiauskas, Vilnius, 2005 m., 226p., ISBN 9955-595-55-8.

 

Join the Conversation