Balys Dvarionas Kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas ir muzikas visuomenininkas Balys Dvarionas. Jis gimė 1904 m. birželio 19 d. Liepojoje muzikos instrumentų meistro šeimoje. Gausioje Dvarionų šeimoje muziką mėgo visi. Trys kompozitoriaus broliai tapo muzikais profesionalais, sesuo Julija, baigusi Peterburgo koncervatoriją, iki mirties dirbo Kauno valstybės teatre operos soliste. Muzika suvaidino svarbų vaidmenį, formuojantis jauniausiojo Dvarionų šeimos vaiko – Balio – asmenybei. Būdamas šešerių metų, jis pradeda mokytis skambinti fortepionu, smuikuoti, nuo dešimties metų Balys jau remia šeimą materialiai, grodamas nebyliajame kine, padėdamas tėvui vargonuoti bažnyčioje. Dvylikametis berniukas jau veda Liepojos lietuvių jaunimo chorą. Žengti pirmuosius žingsnius iš meninės saviveiklos į profesionalizmą jaunam muzikui padėjo tuo metu Liepojoje gyvenęs latvių muzikos klasikas A.Kalninis. 1820 m. B.Dvarionas įstoja į Leipcigo koncervatoriją, kurioje lanko specialiojo fortepiono klasę pas R.Teichmiulerį; be to, studijuoja ir kompozicijos teoriją. Koncervatorijoje jis studijavo tuo pat metu su kitais lietuvių muzikais – J.Gruodžiu, J.Čiurlionyte, J.Bendoriumi ir kt. Studijuodamas B.Dvarionas domėjosi Leipcigo muzikiniu gyvenimu, lankė universitete skaitomas muzikologijos paskaitas, lankė teatrus, susipažino su grožine literatūra. Dar būdamas studentas, Dvarionas pradeda savo atlikėjišką veiklą. 1921 m. jis koncertuoja su “Dainos” draugijos choru Palangoje, akomponuodamas chorui ir pasirodydamas kaip solistas; po dvejų metų pasirodo kaip pianistas, paskambindamas keletą M.K.Čiurlionio preliudų ir akomponuodamas solistams Kaune, o 1924 m., baigęs Leipcigo koncervatoriją ir atvykęs į Kauną, surengia pirmąjį rečitalį, kuriame, be kitų kompozitorių kūrinių, skambina M.K.Čiurlionio, J.Gruodžio ir J.Talat-Kelpšos kūrinius. Tų pačių metų rudenį B.Dvarionas išvyko tobulintis į Berlyno aukštąją muzikos mokyklą, kur dvejus metus tęsė studijas pas įžymųjį pianistą E.Petrį, vieną talentingiausių J.S.Bacho, V.A.Mocarto, F.Listo kūrinių atlikėjų. 1926 m. B.Dvarionas pakviečiamas vesti specialiojo fortepiono klasę Kauno valstybinėje muzkos mokykloje. Be fortepiono specialybės, jis šioje mokykloje vedė ir kitas – orkestro, kamerinio ir operos ansamblio – klases. Tačiau pagrindinė disciplina, kuriai jis mokykloje pašventė savo energiją ir sumanymą, buvo specialusis fortepionas.
Greta pedagoginio darbo Dvarionas aktyviai įsijungė į koncertinį gyvenimą, pasirodydamas solo ir kamerinių ansamblių koncertuose. Jis skambina su tokiais įžymiais instrumentalistais, kaip violončelistai F.Fojermanas, M.Marešalis, P.Berkavičius, dalyvauja koncerte su Kaune gastroliuojančiu S.Prokofjevu, atlikdamas Vakarų Europos ir rusų kompozitorių kūrinius. Daug ir įtemptai dirbdamas Balys parengia viešai atlikti tokį sudėtingą kūrinį, kaip J.Gruodžio sonata fortepionui cis-moll. 1928 m. prasidėjo B.Dvariono gastrolės užsienyje, aplankyta Prancūzija, Vengrija, Švedija, Šveicarija, Vokietija, Latvija, Estija ir kitos valstybės, kur, be kitų, skambinami ir lietuvių kompozitorių fortepioniniai kūriniai. Reikšmingi B.Dvariono, atlikėjo, veikloje buvo 1932 metai, kai į Kauną atvyko koncertuoti F.Šopeno konkurso laureatas jaunas pianistas A.Jochelesas. Užsimezgusios draugystės rezultatas buvo ne tik bendras abiejų koncertas Kaune, bet ir B.Dvariono gastrolės kitais metais. Šio lietuvių pianisto gastrolės Maskvoje ir Leningrade buvo didelio masto įvykis lietuvių meno gyvenime. Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, Balys Dvarionas daugiausia kūrybinės energijos atidavė kompozicijai. Pokario metais jis, kaip pianistas, pasirodydavo rečiau, daugiausia skambindamas savo paties fortepijoninius kūrinius. Be to, kaip ir anksčiau jį traukė kita interpretacinio darbo sritis – dirigavimas. Nusipelnęs rimto menininko vardą ir visuomenės pagarbą, Balys 1934 m. kviečiamas vadovauti neseniai įsteigtos Kauno valstybinės koncervatorijos studentų orkestrui, o sekančių metų rudenį jis su savo auklėtinių būriu nueina dirbti į Kauno valstybinį radiofoną. Ten buvusį instrumentinį ansamblį jis per trejus darbo metus ušaugino į brandų simfoninį orkestrą. Atvykęs kartu su kitais menininkais į Lietuvai grąžintą Vilnių, Dvarionas, didelio meno entuziasto, miesto vyriausiojo inžinieriaus V.Lansbergio – Žemkalnio padedamas, suorganizuoja Vilniaus miesto simfoninį orkestrą. Kas mėnesį du kartus rengiamuose simfoniniuose koncertuose be Vakarų Europos ir rusų kompozitorių kūrinių buvo atliekama ir lietuviška muzika. Dirbdamas su šiuo kolektyvu, Balys dėl savo neeilinių organizacinių ir meninių gabumų pasiekė gerų rezultatų. Orkestras savo vadovą karštai pamilo ne tik dėl to, kad jis sugebėdavo sudominti meniniu atžvilgiu, bet ir mielai draugaudavo su bet kurios tautybės atstovu, šnekėdavosi jo gimtąja kalba. Buvo įsteigta Lietuvos valstybinė filharmonija, kurios simfoninio orkestro dirigentu buvo pakviestas B.Dvarionas. Per nepilnus pusę metų surengtų apie 30 simfoninių koncertų akivaizdžiai rodo, su kokiu užsidegimu naujomis sąlygomis ėmėsi darbo šis Dvariono vadovaujamas meninis kolektyvas. Norint paįvairinti koncertų programą, būdavo kviečiami gastroliuoti dirigentai ir solistai iš broliškų kaimyninių respublikų. Dvarionas buvo penkių respublikinių dainų švenčių vyriausiasis dirigentas. Jis buvo kviečiamas diriguoti simfoniniams koncertams Maskvoje, Leningrade, Rygoje, Taline, Ukrainos miestuose, taip pat ir Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje. 1940-1941 m. ir 1958-1961 m. buvęs Lietuvos valstybinės filharmonijos vyriausiuoju dirigentu, padirigavęs daug koncertų, Balys vėliau diriguodavo daug rečiau, nes pagrindinį dėmesį skyrė kūrybai, kuria labai praturtino lietuvių muzikinę kultūrą. 1947 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. B.Dvarionas rašė, kad lietuvių kompozitorių kūriniai nespausdinami, kad trūksta muzikos mokyklų, o esamose per mažas mokinių skaičius, per silpnai muzika propaguojama, kad, be savųjų, reikia kviesti koncertuoti ir gastrolierius, iš kurių būtų galima pasimokyti. Jis kėlė muzikos internato steigimo ir kitus klausimus. Be publicistinių straipsnių Dvarionas yra palikęs ir įdomių muzikos kritikos bandymų, kuriuose geranoriškumas siejasi su taikliomis, kartais ir kandžiomis pastabomis, liečiančiomis tiek kūrybą, tiek atlikimą. Net ir pablogėjus sveikatai, jau pasiekęs didelės šlovės, Dvarionas lieka aktyvus lietuvių muzikos kūrėjas. Karštai palaikydamas visa, kas gimsta gyvenime ir mene nauja, Balys savo kūryba ir atlikėjo veikla padeda tada gimusiam, vėliau plačiai išpopuliarėjusiam meniniam kolektyvui – liaudies artisto S.Sondeckio įkurtam ir vadovaujamam kameriniam orkestrui. Dvarionas pasirodo su šiuo kolektyvu kaip solistas, jam paskyrė ir savo II koncertą fortepionui. Kompozitorius parašo ir keletą kitų meniškai vertingų ir įdomių kūrinių, kaip koncertas fortepionui ir orkestrui, koncertas valtornai ir kameriniam orkestrui, koncertinė uvertiūra “Aušra” ir kt. Būdamas gyvenime labai impulsyvus, nuolat pilnas įvairių, nors ir ne visada realių užmojų, kūryboje Dvarionas buvo jautrus, lyriškas, emocionalus, gyvenimo grožį apdainuojantis menininkas su ryškiai pabrėžta nekonfliktiška romantine pasaulėjauta, su vaizdžiu programiškumu. Tai bene ryškiausiai atsispindėjo fortepioninėje muzikoje, su kuria jis susitiko dar vaikystėje. 1972 m. gegužės 12 d. B.Dvarionas paskutinį kartą savo gyvenime filharmonijos kamerinio orkestro koncerte pasirodė kaip solistas bei dirigentas. Sunkios ligos palužtas tų pačių metų vasarą, rugpjūčio 23 d. Vilniuje jis mirė.