kvėpavimo takų ir plaučių ligos

42 0

Tuberkuliozė – labiausiai paplitusi infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus, kuria užsikrėtę yra daugiau nei du milijardai žmonių visame pasaulyje, daugiausia – besivystančiose šalyse. Kasmet nuo jos miršta 2 milijonai žmonių, užregistruojama 9 milijonai naujų ligos atvejų.Dauguma (90%) užsikrėtusiųjų serga asimptomine, lėtine ligos atmaina. Tinkamai nepradėjus gydymo yra 10 procentų tikimybė, kad ši liga išsivystys į aktyvią tuberkuliozės formą, kuria susirgus mirtingumas siekia 50 procentų.

Dažniausiai ją sukelia bakterija Mycobacterium tuberculosis (kitos: M. bovis, M.africanum, M.avium), 1882 m. pirmą kartą atrastos R. K

Kocho. Natūraliai sukėlėjai yra labai atsparūs ir plačiai paplitę aplinkoje. Mikrobakterijos ypač jautrios tiesioginiams Saulės spinduliams. Liga galima užsikrėsti tik nuo žmogaus, sergančio aktyvia jos forma. Manoma, kad vienas sergantysis atvira tuberkuliozės forma per metus gali užkrėsti iki 25 sveikų asmenų. Jei sergantysis laikosi asmens higienos, užkrėstųjų skaičius sumažėja per pusę.

Tuberkulioze suserga imlus (jautrus) bakterijai žmogus. Didžiausia rizikos zona yra besivystančios pasaulio šalys, kur nėra tinkamų sanitarinių sąlygų, didelė drėgmė. Padidėjusią riziką užsikrėsti taip pat turi sveikatos apsaugos darbuotojai, dirbantys s
su užkrėstais pacientais, asmenys, vartojantys intraveninius narkotikus, emigrantų, kurių šalyse paplitusi tuberkuliozė, tankiai gyvenamos teritorijos, neturtingai gyvenanti, negaunanti pakankamos medicininės pagalbos, visuomenės dalis. Toks gyvenimo būdas lemia sumažėjusį organizmo atsparumą ir padidėjusį imlumą tuberkuliozės sukėlėjui; tuberkuliozei yra būdingas labai ryškus s
socialinis pobūdis.

Patekusi į organizmą bakterija sukelia pirminę tuberkuliozę – save apribojantį, santykinai nesunkų plaučių susirgimą, kuris paprastai pasireiškia be simptomų. Žmogaus organizmas indukuoją efektyvų imuninį atsaką, pažeidimo židinys yra apribojamas jungiamuoju audiniu (formuojasi vadinamoji granuloma) ir kalcifikuojasi. Pasiekiama pusiausvyra tarp sukėlėjo ir organizmo. Apie 50 proc. atvėjų infekcija toliau progresuoja ir pasireiškia aktyvia ligos forma per pirmuosius 2 metus, kitiems 50 proc. aktyvi ligos forma gali pasireikšti kažkada vėliau. Kartais aktyvi ligos forma gali pasireikšti pakartotinai užsikrėtus tuberkulioze.

Europoje nuo devintojo XX a. dešimtmečio stebimas tuberkuliozės padažnėjimas dėl pasikeitusių ekonominių ir socialinių sąlygų, padidėjusios imigracijos.

Tikimybė užsikrėsti priklauso nuo kelių veiksnių:

• ligos stadijos,

• aplinkos,

• laiko, praleisto prie užsikrėtusiojo.

Pagrindinės veiksmingos profilaktikos priemonės yra gerų ekonominių ir socialinių sąlygų užsitikrinimas, pilnavertė mityba. Problemą reikia spręsti kompleksiškai.

Gydymui svarbi s
savalaikė diagnozė ir griežtas standartizuoto gydymo taikymas. Profilaktinis vaikų skiepijimas BCG vakcina (bacillus Calmette-Guérin) nėra absoliuti apsauga nuo užsikrėtimo. Didelės apimties meta-analizės tyrimai parodė, kad BCG vakcina efektyvi apie 50 proc., apsaugant vaikus nuo sunkių tuberkuliozės formų. BCG vakcinos įtaka įvairių klinikinių vaikų tuberkuliozės formų išvengimui yra nevienoda.

BCG vakcinos skiepijimo politika įvairiose pasaulio šalyse labai skiriasi: nuo visiško šios vakcinos atsisakymo (pvz., Danija, Belgija, Italija), tik rizikos grupių skiepijimo (pvz., Jungtinė Karalystė, Austrija, JAV, Nyderlandai, Švedija) iki visuotinio visų naujagimių s
skiepijimo (Rusija, Lietuva). Šalys, niekada nenaudojusios BCG vakcinacijos programose, turi panašių ligos paplitimą, kaip ir šalys, skiepijančios tik rizikos grupes.

Plaučių uždegimas (pneumonija) – tai ūminis infekcinis plaučių audinio uždegimas, kai dėl į plaučius patekusių mikroorganizmų plaučių alveolėse susikaupia uždegiminio skysčio ir ląstelių.

Ligos priežastys

Plaučių uždegimą sukelia įvairūs infekcijos sukėlėjai (patogeniniai bakterijos ir virusai), patekę į plaučių alveoles. Dažniausiai ligą sukelia Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae, Staphylococcus aureus. Plaučių uždegimo priežastimi gali būti ir daugiau kaip vienas sukėlėjas. Tikimybė susirgti plaučių uždegimu priklauso ne tik nuo mikroorganizmo, bet ir nuo žmogaus organizmo gynybinių ypatybių, aplinkos. Palankias sąlygas ligai prasidėti sudaro ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija (peršalimas ar gripas), lėtinės kvėpavimo takų ligos, rūkymas, alkoholizmas, žmogaus imuniteto nusilpimas (taip pat imunitetą slopinančių vaistų vartojimas), senyvas amžius, kitos ligos (širdies nepakankamumas, cukrinis diabetas), stresas, badavimas. Yra atskira plaučių uždegimo rūšis – hospitalinė pneumonija, kuria susergama ligoninėje. Ji dažnesnė sunkiems ligoniams, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.

Simptomai

Skausmas krūtinėje

Dusulys

Atsikosėjimas krauju

Skrepliavimas

Kosulys

Šaltkrėtis

Karščiavimas

Galvos skausmas

Raumenų skausmas

Ligos eiga

Plaučių uždegimui būdinga staigi pradžia, aukšta temperatūra su šaltkrėčiu, kosulys, skrepliavimas, kartais – atkosėjimas krauju, krūtinės skausmas, dusulys. Kartais būna netipinė plaučių uždegimo forma, tuomet būdinga laipsniška ligos pradžia, nesunki eiga, sausas kosulys, galvos ir raumenų skausmas. Sunkaus plaučių uždegimo atveju gali būti kvėpavimo nepakankamumas, organizmo i
intoksikacijos požymiai (pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas), sutrikusi sąmonė. Tinkamai gydant ligonio būklė pagerėja ir karščiavimas išnyksta 2-4-ąją parą, po 4-9 dienų nustojama kosėti, susinormina kraujo tyrimas.

Ūminis bronchitas – tai bronchų gleivinės uždegimas. Dažniau pasitaiko mažiems vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Ūminis bronchitas paprastai susijęs su virusinėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, bet jį gali sukelti ir bakterijos, taip pat alerginės reakcijos ar į kvėpavimo takus įkvėptos juos dirginančios dujos bei cheminės medžiagos. Sergant bronchitu, bronchų gleivinė išburksta ir gamina labai daug gleivių. Tai trumpalaikis, grįžtamas sutrikimas, skirtingai nei lėtinis bronchitas, kuris sukelia tolesnį (lėtinį) bronchų pakenkimą. Ūminis bronchitas trunka iki 2 sav. Dažniausia ūminio bronchito komplikacija – plaučių uždegimas. Bronchitas gali pereiti į lėtinį, ypač jei žmogus nusilpęs nuo kitų ligų, gyvena sveikatai žalingoje aplinkoje.

Simptomai. Ūmiam bronchitui būdingas sausas dirginantis kosulys, sustiprėjantis naktį, iki 38 – 39 ºC pakylanti temperatūra. Kosulys įprastai sušvelnėja po keleto dienų, kadangi pradeda gamintis gleivės.

Tradiciniai gydymo metodai. Skiriamas lovos režimas, ant krūtinės dedami garstyčių trauklapiai, patariama gausiai gerti šiltų skysčių. Gydytojas skiria atsikosėjimą lengvinančius ir broncholitinius, tai yra gleives skystinančius, vaistus. Jeigu reikia, skiriami karščiavimą mažinantys nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai.

Bronchitas laikomas lėtiniu, kai žmogus juo serga ilgiau nei 2 m. ir kasmet kosti bei skrepliuoja ne trumpiau kaip 3

3 mėn. Lėtinis bronchitas siejamas su bronchų gleivinę dirginančiomis medžiagomis, esančiomis užterštame ore: tabako dūmai, išmetimo dujos ir t.t. Sergant lėtiniu bronchitu, bronchų gleivinė sustorėja, išburksta ir pradeda gaminti per daug gleivių. Gleivinės paburkimas susiaurina kvėpavimo takus ir taip apsunkina oro patekimą į plaučius, kur vyksta dujų apykaita. Būklę apsunkina ir tai, kad pabrinkimai kvėpavimo takuose trukdo vienasluoksnio epitelio darbui, o tai reiškia, kad nei gleivės, nei su oru patenkantys patogeniški mikrobai nepašalinami iš kvėpavimo takų ir jie patenka į plaučius. Prasidėjusi nauja kvėpavimo takų infekcija pablogina esamą ligą ir dar labiau apsunkina kvėpavimo sistemos darbą. Todėl sergant lėtiniu bronchitu, reikia saugotis peršalimo, gripo ir kitų infekcinių ligų.

Simptomai. Pirmuoju lėtinio bronchito simptomu yra pastovus kosulys, kurio metu išsiskiria daug gleivių, ypač rytais. Priklausomai nuo to, kiek liga progresuoja, kosulys stiprėja, sunkėja kvėpavimas, ypač esant fiziniam krūviui. Vėliau, ligai vystantis, dėl mažo deguonies kiekio kraujyje oda dažnai tampa melsvo atspalvio (cianozė). Kartais stebimas viso kūno patinimas ir pabrinkimas. Pavojingomis lėtinio bronchito komplikacijomis yra plaučių uždegimas, ūmus kvėpavimo sulaikymas, plaučių emfizema.

Tradiciniai gydymo metodai. Paūmėjimo periodais skiriami atsikosėjimą lengvinantys vaistai, atkosint pūlingus skreplius – antibiotikai. Sunkiais atvejais ligonis hospitalizuojamas. Žmonės, sergantys lėtiniu bronchitu, turėtų vengti rūkymo (tame tarpe ir pasyvaus), buvimo užterštame . . .

Būdingiausias plaučių vėžio požymis yra kosulys. Tačiau dauguma rūkančių

pacientų, kaip ir sergančių lėtiniu bronchitu ir kitomis plaučių ligomis,

skundžiasi kosuliu. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į bet kokį kosulio

pasikeitimą – tai gali būti pirmasis plaučių vėžio požymis. Plaučių vėžys

gali išplisti į kvėpavimo takų kraujagysles ir sukelti kraujo atkosėjimą.

Ligai išplitus atsiranda bendrų vėžinės ligos intoksikacijos požymių:

svorio kritimas, silpnumas, apetito nebuvimas ir panašiai. Kadangi ankstyvų

ligai būdingų specifinių požymių nėra mažiausias įtarimas, reikia kreiptis

į šios srities specialistą – gydytoją pulmonologą, onkologą ar bendrosios

praktikos gydytoją., jei kyla bent

Gydymas priklauso nuo plaučių vėžio audinių sandaros (smulkialqstelis ar

nesmulkialąstelis vėžys), ligos išplitimo, paciento būklės.

Smulkialąstelio plaučių vėžio gydymas kompleksinis. Tačiau pagrindinis šios

vėžio formos gydymo metodas yra chemoterapija arba chemoradioterapija.

Chirurgiškai galima gydyti tik I-II stadijos navikus, derinant tokį gydymą

su chemoterapija. Chemoterapija – tai gydymas antinavikiniais vaistais,

naikinančiais vėžines ląsteles. Gydant plaučių vėžį dažniausiai taikomas

kelių navikinių vaistų derinys. Chemoterapiniai vaistai leidžiami į veną ir

skiriami kursais. Chemoterapijos kursas – tai kelios dienos, kurių metu

leidžiami antinavikiniai vaistai. Tarp kursų daromos pertraukos, kad galėtų

atsistatyti normalios organizmo ląstelės. Pastaraisiais metais atsirado

naujų antinavikinių vaistų, pvz., hikamtinas, taksolis. Todėl pasiekiami

daug geresni gydymo rezultatai.

Nemažai vilčių teikia ir chemospindulinio gydymo (kai derinamas gydymas

antinavikiniais vaistais ir spinduliais) taikymas klinikinėje praktikoje.

Komentuokite!