INFEKCINIZŲ LIGŲ YPATUMAI

750 0

INFEKCINIŲ LIGŲ YPATUMAI

Infekcinėms ligoms būdinga:

• gyvi sukėlėjai

• plitimas pagal tam tikrus epidemiologijos dėsnius

• specifinis perdavimo mechanizmas

• cikliška eiga

• imunitetas

Infekcijos šaltinis. Nuo kitų ligų infekcinės ligos skiriasi tuo, kad jas suke¬lia gyvi sukėlėjai – mikroorganizmai (bakterijos, virusai, pirmuonys, riketsi-jos, spirochetos, grybeliai ir kt.) ir parazitai (kirmėlės, niežų erkės ir kt). Jie įsiskverbia į žmogaus organizmą, dauginasi jame ir sukelia ligą, po to patenka į aplinką ir užkrečia kitus. Infekcinės ligos gali plisti iš vieno žmogaus ar gyvulio į kitą. Masinis ligos plitimas vadinamas epidemija.

Kad infekcija plistų, būtinos trys grandys, sudarančios ne

epertraukiamą gran¬dine: infekcijos šaltinis, išskiriantis sukėlėjus į aplinką, infekcijos plitimo keliai ir imlūs ligai žmonės ar gyvūnai (l pav.).

Infekcijos šaltinis Infekcijos plitimo keliai Imlus žmonės

l pav. Infekcijos plitimas

Infekcijos šaltiniu gali būti sergantys žmonės ar gyvūnai (naminiai, lauki¬niai, tarp jų ir graužikai), o taip pat ir užkrato nešiotojai. Užkrato nešiojimas -procesas, kai j organizmą patekę sukėlėjai nesukelia išoriškai pasireiškiančios ligos, tačiau toks asmuo, pats nesirgdamas, užkratą gali platinti sveikiesiems. Užkrato nešiotojai aplinkiniams gali būti net pavojingesni už sergančiuosius, nes sergančiųjų galima pa

asisaugoti, o užkrato nešiotojai dažnai net patys neži¬no, kad platina ligą. Taip pat labai pavojingi ir asmenys, sergantys lengvomis ar netipiškomis ligos formomis. Infekcinės ligos, kuriomis užsikrečiama nuo sergančių žmonių, vadinamos antroponozėmis, o kuriomis užsikrečiama nuo sergančių gyvulių (tiek naminių, ti
iek ir laukinių) – zoonozėmis. Vaikai zoonozėmis dažnai užsikrečia nuo naminių gyvūnų, su kuriais glaudžiai ben¬drauja (katės, šunys, smulkūs ir stambūs raguočiai). Kai kuriomis zoonozėmis užsikrečiama ne tik tiesiogiai liečiantis su sergančiu gyvūnu, bet ir vartojant maistui jo mėsą, pieną ir kt.

Infekcijos plitimo keliai. Iš žmogaus ar gyvulio organizmo infekcinių ligų sukėlėjai j aplinką gali išsiskirti įvairiais būdais. Tai priklauso nuo sukėlėjų lokalizacijos organizme. Jei jie gyvena ir dauginasi kvėpavimo takuose, į ap¬linką patenka su iškvepiamu oru ir seilių, gleivių lašeliais – čiaudint, kosint, kalbant, jei gyvena virškinamajame trakte – su išmatomis, vėmalais, kurie gali užteršti aplinkos daiktus, maisto produktus, dirvožemį, vandenį, jei odos ar gleivinių paviršiuje – tiesiogiai liečiantis su sveikais asmenimis (tiesioginis kontaktas), taip pat per sergančiojo rūbus, avalyne, patalynę ir kitus daiktus, ku
uriuos jis lietė (kontaktinis-buitinis kelias). Jei sukėlėjai gyvena ligonio krau¬jyje, juos sveikajam gali pernešti kraują siurbiantys vabzdžiai – uodai, ganyk¬linės erkės, blusos, utėlės ir kt. Šie sukėlėjai į sveikojo organizmą sergant kai kuriomis ligomis gali pakliūti ir perpilant kraują, susižeidus odą, gleivines ir pan.

Galima išskirti tokius infekcijos plitimo faktorius: oras, dulkės, vanduo, maisto produktai, įvairūs rūbai, rankšluosčiai, nosinės, kiti buities ar darbo įrankiai, žaislai, pieštukai, durų rankenos ir kt. Kai kurie vabzdžiai mechaniš¬kai gali pernešti ligos sukėlėjus, kurie į aplinką patenka iš infekcijos ša
altinio. Čia sukėlėjai gali greitai žūti arba išlieka kol pakliūna į kitą organizmą. Tai priklauso nuo sukėlėjo savybių. Kai kuriuos sukėlėjus greitai sunaikina saulės spinduliai, šviesa, išdžiūvimas (pvz., gripo virusai), kiti išdžiūvę keletą savai¬čių išlieka gyvi dulkėse (pvz., tuberkuliozės lazdelės), treti, patekę į nepalan¬kias išorės sąlygas, sudaro sporas ir dirvoje gali likti gyvi ištisus metus ir net dešimtmečius (pvz., botulizmo, stabligės, juodligės ir kt. sukėlėjai). Nuo sukė¬lėjų atsparumo išorinei aplinkai priklauso ir kovos su jais metodai.

Visi infekcijos plitimo keliai, atsižvelgiant į sukėlėjų perdavimo mecha¬nizmą ir veiksnius, gali būti suskirstyti į keturias grupes:

1) oro-lašinis,

2) fekalinis-oralinis,

3) transmisinis,

4) kontaktinis.

Oro-lašinis (kai kurių ligų atveju – dulkių) kelias – būdingas infekcinėms ligoms, kuriomis sergant sukėlėjai lokalizuojąs! kvėpavimo takuose: gripas, vėjaraupiai, difterija, skarlatina, kokliušas, plaučių maras, tuberkuliozė ir kt.

Fekalinis-oralinis kelias. Ligos sukėlėjai išsiskiria iš organizmo su fekali¬jomis (išmatomis), o užsikrečiama į burną pakliuvus išmatomis užterštam mais¬tui ar vandeniui. Maisto produktai mikrobais gali būti užteršiami įvairiai: ruo¬šiant ir liečiant juos nešvariomis rankomis, vartojant neplautas šviežias daržo¬ves, vaisius, uogas, ant kurių galėjo pakliūti ligų sukėlėjais užterštos išmatos (pvz., trešiant daržus nenukenksmintomis žmonių išmatomis). Užsikrėsti galima ir nuo infekuotų gyvulinių produktų – vartojant maistui brucelioze sergan¬čių gyvulių mėsą, pieną, salmonelėmis užterštą mėsą, kiaušinius (ypač van¬dens paukščių), dorojant skerdieną ant mikrobais užterštų stalų, ruošiant mais¬to produktus ant tų virtuvinių stalų ar lentelių, an
nt kurių buvo pjaustyta žalia mėsa, naudojant žalios mėsos ir gatavų produktų pjaustymui tuos pačius nenu¬kenksmintus peilius, neteisingai transportuojant ir saugant maisto produktus. Beje, reiktų neužmiršti, kad kai kuriuose maisto produktuose (piene, kremuo¬se, mėsoje ir kt.) mikrobai ne tik gali tam tikrą laiką išlikti gyvi, bet ir, esant palankioms sąlygoms (pvz., laikant juos šiltai), daugintis. Fekaliniu-oraliniu keliu plintančias ligas platina ir musės bei kiti vabzdžiai (širšės, tarakonai ir kt.). Ropodami nešvarumais (lauko išvietėse, ant naktinių puodų, basonų ir kt.), jie išmatomis su mikrobais užteršia savo kojytes ir įsiurbia j savo virškini¬mo vamzdelį, o paskui perneša sukėlėjus ant maisto produktų ir indų.

Perduodant fekaliniu-oraliniu keliu plintančias infekcijas didelės reikš¬mės turi ir vanduo. Jis gali būti užterštas į atvirus vandens telkinius (upes, ežerus, tvenkinius) pakliuvus nenukenksmintiems kanalizacijos vandenims, juose skalbiant, girdant gyvulius, polaidžio ar lietaus vandeniui išplovus ne¬sutvarkytas, perpildytas lauko išvietes, vartojant vandenį iš neteisingai įreng¬tų ir eksploatuojamų bei netikrinamų šulinių. Žmonės užsikrečia gerdami ar maistui vartodami nevirintą tokių telkinių vandenį, maudydamiesi juose.

Per maistą ir vandenį plinta dizenterija,vidurių šiltinė, cholera, hepatitas A irkt.

Transmisinis kelias – kai ligos sukėlėjus perduoda kraują siurbiantys vabz¬džiai. Prisisiurbė sergančio žmogaus ar gyvulio kraujo, vabzdžiai – ligos per-nešėjai – lieka pavojingi ilgą laiką. Jų organizme sukėlėjai vystosi ar daugina¬si, todėl vabzdžiai yra tarpiniai še
eimininkai (sukėlėjų pemešėjai), o infekcijos šaltinis – sergąs žmogus ar gyvulys. Kai kada vabzdžiai perduoda ligos sukė¬lėjus savo palikuonims per kiaušinėlius (taip iš vienos erkių kartos kitai per¬duodami erkinio encefalito virusai), t. y. gali būti papildomas infekcijos rezer¬vuaras. Skirtingos rūšies vabzdžiai gali platinti tik tam tikrą ligą, taigi – jie yra specifiniai pernešėjai (pvz., ganyklinės erkės platina Laimo ligą, erkinį ence¬falitą, blusos – marą, utėlės – dėmėtąją šiltine, uodai – maliariją).

Kontaktinis kelias – kai ligos sukėlėjai perduodami liečiantis sergančiajam su sveiku žmogumi. Tai gali įvykti liečiantis tiesiogiai (pvz., paspaudžiant ran¬ką) su sergančiuoju grybelinėmis infekcijomis, santykiaujant su sergančiuoju lytiškai plintančiomis ligomis, įkandus ar apseilėjus pasiutlige sergančiam gy¬vuliui ir kt.) ar netiesiogiai, pvz., kai sukėlėjas perduodamas per sergančiojo rūbus, namų apyvokos daiktus, darbo įrankius ir pan.). Netiesioginio kontakto keliu gali plisti tik tos ligos, kurių sukėlėjai yra atsparus išorinei aplinkai.

Atsižvelgiant į infekcinių ligų plitimo kelius, infekcines ligas įprasta skirs¬tyti į 4 grupes: žarnyno, kvėpavimo organų, kraujo (transmisines) ir kūno dangų.

Infekcijų plitimą galima sustabdyti atliekant dezinfekciją. Dezinfekcija -užkrečiamų ligų sukėlėjų sunaikinimas žmogų supančioje aplinkoje. Sanitari¬niu ir priešepideminiu požiūriu dezinfekcija skirstoma į profilaktine, einamąją ir baigiamąją.

Profilaktinės dezinfekcijos tikslas – užkirsti kelią infekcinių ligų atsiradi¬mui. Profilaktiškai dezinfekuojami objektai, per kuriuos gali plisti infekcija, pvz., vandens chloravimas ir virinimas, pieno pasterizavimas, patalpų vėdini¬mas, jų veikimas ultravioletiniais spinduliais, viešų tualetų, traukinių dezin¬fekcija ir pan.

Einamoji dezinfekcija atliekama prie ligonio lovos, kad užkratas neplistų. Ypač ji svarbi sergant žarnyno ligomis. Cheminėmis dezinfekuojančiomis me¬džiagomis reikia užpilti sergančiojo išmatas, vėmalus, šlapimą, skreplius ir palaikyti l vai., o tik po to išpilti į kanalizaciją. Norint dezinfekuoti skystas išskyras, galima naudoti chloramino, chlorkalkių miltelius (santykiu 1:5, t. y., l dalis miltelių ir 5 dalys išskyrų), o kieti paviršiai dezinfekuojami šių medžia¬gų tirpalais. Patalpoms, ligonio indams dezinfekuoti tinka buitiniai plovikliai su dezinfekuojančiais priedais, šilti muilo, geriamos ir kalcinuotos sodos (20 g litrui vandens) tirpalai. Ligonio baltiniai, rankšluosčiai, patalynė gali būti virinami.

Baigiamoji dezinfekcija atliekama ligoniui pasveikus ar jį išvežus į ligoni¬ne. Šiais atvejais kruopščiai dezinfekuojamas visas butas ar kita patalpa, ku¬rioje buvo ligonis, su ten esančiais daiktais.

Visuomenės imlumas. Visuomenės imlumas infekcinėms ligoms priklau¬so nuo daugybės veiksnių. Yra ligų, kurioms imlūs visi žmonės: gripas, tymai ir kt., kitoms, priešingai, imlumas yra mažas. Tiek atskiro žmogaus, tiek ir kolektyvo imlumas priklauso nuo amžiaus, kultūros, socialinių sąlygų, klima¬to, sezono ir kitų faktorių. Infekcinių ligų profilaktikai didelės reikšmės turi organizmo grūdinimas, tinkama mityba (pakankamai kaloringas, vitaminin¬gas, įvairus maistas) ir poilsis. Labai svarbu šaltu metų laiku neperšalti, nesu¬šlapti ir neatšalti kojų. Reiktų vengti ir perkaitimų, o sukaitus – saugotis skers¬vėjų, staigaus atšalimo. Taip pat imlumas priklauso ir nuo to, ar žmogus yra persirgęs šia liga, ar nuo jos skiepytas, t. y. ar turi jai imunitetą.

IMUNITETAS

Imunitetas, arba neimlumas, atsparumas – organizmo savybė apsiginti nuo infekcinės ligos sukėlėjų ar jų išskiriamų nuodų (toksinų). Imunitetas gali būti rūšinis (įgimtas), nespecifinis ir specifinis.

Rūšinis imunitetas yra susiformavęs evoliucijos eigoje ir priklauso nuo paveldėtų genetinių veiksnių.

Nespecifinį imunitetą, saugantį organizmą nuo bet kokios infekcijos, le¬mia organizmo fiziologinės funkcijos ir barjerai, kurie neleidžia užkratui pa¬tekti, o patekusį – sunaikinantys. Šias funkcijas atlieka oda, gleivinės, uždegi¬minė reakcija infekcijos patekimo vietoje, skrandis, kepenys, pastovus vidinis organizmo pH, limfinė sistema, retikuloendotelinė sistema ir kt.

Sveika, švari oda ir gleivinės yra mechaninis barjeras, kliudantis mikro¬bams patekti į organizmą. Be to, turi reikšmės mikrobams nepalanki odos bei gleivinių reakcija ir jų antimikrobinės savybės: odos paviršiuje, ašarose, seilė¬se yra fermento lizocimo, naikinančio mikrobus, ir glikolizinių fermentų, tirp¬dančių mikrobinių ląstelių apvalkalėlius. Mikrobams prasiskverbus į odą, vys¬tosi vietinė uždegiminė reakcija ^ tą vietą daugiau priplūsta kraujo, pakyla temperatūra, kraujo fagocitai ima naikinti mikroorganizmus.

Virškinamajame trakte rūgščios skrandžio sultys, kasos ir kepenų sekretas saugo organizmą nuo patekusių mikrobų. Įrodyta, kad sveiką virškinimo trak¬tą turintys žmonės labiau atsparūs žarnyno infekcijoms.

Žarnyne apsauginį barjerą sudaro ir mikrobai-saprofitai, trukdantys dau¬gintis patogeniniams (sukeliantiems ligas) mikrobams. Į organizmą patekę mik¬robai susiduria su vidiniais apsauginiais barjerais – kepenimis, blužnimi, lim¬fine sistema, kur jie gali būti sulaikomi ir sunaikinami. Kraujyje esantys fago¬citai praeina pro kraujagyslių sienele link audiniuose esančių mikrobų, juos įtraukia į vidų ir sunaikina (fagocitozė).

Susidūrus organizmo ląstelėms su virusais, ląstelėse pradedama gaminti baltyminė medžiaga – interferonas, kuris veikia prieš įvairius virusus ir stabdo jų dauginimąsi.

Specifinis imunitetas – tai atsparumas tik tam tikrai infekcijai. Jo pagrin¬das – specifinių antikūnų (imunoglobulinų) susidarymas veikiant tam tikriems antigenams. Susidarė antikūnai reaguoja su antigenais ir nukenksmina juos.

Specifinis imunitetas yra skirstomas į natūralų ir dirbtinį (2 pav.).

Natūralus aktyvus imunitetas susidaro persirgus žmogui kokia nors liga. Jis vadinamas aktyviu, nes, patekus į organizmą mikrobams ar jų toksinams,

Specifinis imunitetas

Natūralus

Dirbtinis

1 r i

Pasyvus | Aktyvus

Pasyvus l Aktyvus l

2 pav. Specifinio imuniteto rūšys

organizmas aktyviai priešinasi gamindamas prieš juos antikūnus. Natūralaus aktyvaus imuniteto trukmė gali būti skirtinga: persirgus tymais ar vidurių šil¬tine imunitetas gali likti visam gyvenimui, o persirgus gripu trunka tik apie l metus. Kartais natūralus aktyvus imunitetas įgyjamas ir „buitinės“ imunizaci-jos būdu, kai žmogus pastoviai gauna mažas mikrobų dozes, negalinčias su¬kelti ligos, tačiau pakankamas imunitetui susidaryti.

Natūralus pasyvus imunitetas įgyjamas gavus jau gatavus specifinius anti¬kūnus. Naujagimiai yra gavę juos iš motinos organizmo per placentą. Maiti¬nant kūdikį krūtimi, su pienu jis gauna ir antikūnus prieš tas ligas, kurioms imunitetą turi jo motina. Šiuo reiškiniu galima paaiškinti tai, kad krūtimi mai¬tinami kūdikiai rečiau serga, geriau auga ir vystosi. Natūralus pasyvus imuni¬tetas yra trumpalaikis.

Dirbtinis aktyvus imunitetas yra sudaromas siekiant apsaugoti žmogų nuo tam tikros infekcinės ligos. Tuo tikslu vakcinų ar toksoidų pavidalu į organiz¬mą įvedami antigenai, prieš kuriuos organizmas aktyviai gamina antikūnus, todėl ši apsauga suveikia ne iš karto. Pakankamam antikūnų kiekiui pasigaminti reikia kelių savaičių. Dirbtinis aktyvus imunitetas organizmą saugo nuo l iki 5 metų ir ilgiau (tai nulemia sukėlėjų rūšis).

Vakcinos, naudojamos infekcinių ligų profilaktikai, gali būti gyvos (tu¬berkuliozės, parotito, tymų, raudonukės), gaminamos iš gyvų susilpnintų mik¬roorganizmų, ir negyvos – užmuštų patogeninių mikrobų suspensijos arba išgryninti mikrobinių ląstelių komponentai (gripo, hepatito B, kokliušo ir kt.). Taip pat skiepijimui naudojami toksoidai, kurie gaminami karščiu ir formali-nu nukenksminus natūralius sukėlėjų toksinus. Toksoidai praranda toksines savybes, bet iššaukia antikūnų gamybą. Taip skiepijama nuo difterijos ir stabligės.

Skiepijant gyvomis vakcinomis, susidaro ilgalaikis, patvaresnis imunitetas, tačiau jos gali sukelti daugiau povakcininių reakcijų. Negyvų vakcinų sukeltas imunitetas yra trumpesnis, todėl kas keleri metai reikia įskiepyti su¬stiprinančias dozes (revakcinuoti).

Be monovakcinų (vakcinos prieš vieną ligą), plačiai naudojamos ir kombi¬nuotos vakcinos, susidedančios iš kelių komponentų – vakcinų ir toksoidų. Kuriamos ir naujos kombinuotos vakcinos. Šiuo metu yra kombinuotų vakci¬nų, kuriomis galima viena injekcija paskiepyti nuo difterijos, stabligės, kok¬liušo, poliomielito ir HiB.

Vakcinos gali būti vartojamos įvairiais būdais: injekcijomis, per burną, per kvėpavimo takus.

Dirbtinis pasyvus imunitetas sudaromas įleidus į organizmą jau gatavus antikūnus imuninių serumų ar imunoglobulinų pavidalu (seroprofilaktika). Seroprofilaktika paprastai vykdoma tais atvejais, kai spėjama, jog žmogus jau galėjo užsikrėsti ir reikia, kad apsauga (antikūnai) skubiai pradėtų veikti. Toks imunitetas pradeda ginti organizmą tuoj po serumo įvedimo, bet trunka trum¬pai – keletą savaičių. Šitaip galima apsaugoti neskiepytus vaikus, bendravu¬sius su ligoniu.

VAKCINACIJA

Vakcinacija (profilaktiniai skiepijimai) paprastai vykdoma pagal planą, o gresiant infekcinės ligos protrūkiui, skiepijama atsižvelgiant į epidemiologi¬nes indikacijas. PSO rekomenduoja, kad kiekviena šalis turėtų savo skiepiji¬mų programą. Lietuvoje yra numatytas ir 1998 m. SM patvirtintas skiepijimų kalendorius vaikams (l lentelė). Jame parinktas tinkamiausias laikas, kada galima būtų skiepyti sveiką vaiką. Tačiau ne visais atvejais tai pavyksta (vai¬kas suserga ūmia liga, yra išvykęs ir pan.). Tokiais atvejais vakcinuojama pa¬gal individualų planą, kurį sudarant, atsižvelgiama į vaiko sveikatos būkle, kokie yra praleisti skiepai, kiek jų praleista ir pan.

Lietuvos valstybė garantuoja šias vakcinas:

1) vakcina nuo tuberkuliozės (BCG) yra viena seniausių iš dabar vartojamų vakcinų. Ji sukurta 1921 m. Tai – gyva susilpninta vakcina, kuri rekomenduo¬jama naujagimiams ir mažiems vaikams;

2) vakcina nuo virusinio hepatito B (hep-B) – tai negyva vakcina. Ja 1998 m. Lietuvoje visuotinai pradėti skiepyti naujagimiai ir kūdikiai. Hep-B vakcina

l lentelė

Lietuvos skiepijimų kalendorius, galiojantis nuo 1998 m. kovo 23 d.

Amžius Vakcinos

2-3 dienos po gimimo Tuberkuliozės vakcina ir hepatito B vakcina

1 mėnuo Hepatito B vakcina

3 mėnesiai

Kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo Inakty vuota vakcina nuo poliomielito ^akcina nuo influencos hemofilo*

4,5 mėnesio Kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo Inaktyvuota vakcina nuo poliomielito Vakcina nuo influencos hemofilo*

6 mėnesiai Kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo Hepatito B vakcina

1 1 mėnesių Tuberkuliozės vakcina tiems, kuriems po pirmos vakcinos, įskiepytos po gimimo, nesusidaręs povakcinacinis randelis

15-16,5 mėnesio Vakcina nuo tymų, parotito (kiaulytės), raudonukės

18 mėnesių Kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo Inaktyvuota vakcina nuo poliomielito Vakcina nuo influencos hemofilo*

6-7 metai Tuberkuliozės vakcina Vakcina nuo difterijos ir stabligės Oralinė gyva poliomielito vakcina

12 meti} Vakcina nuo tymų, parotito (kiaulytės), raudonukės

15-16 metų Vakcina nuo difterijos ir stabligės

* Influencos hemofilo vakcina rekomenduojama, jeigu tėvai gali sumokėti komercinės vakcinos kainą.

įskiepijama per 3 kartus: 2-3 d. naujagimiams, l mėn. ir 6 mėn. kūdikiams. Manoma, kad ši vakcina, efektyviai saugodama nuo užsikrėtimo hepatitu B, ateity leis išvengti lėtinio hepatito ar pirminio kepenų vėžio;

3) kombinuota vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo (DTP). Skiepiji¬mų kalendoriuje numatyta 4 skiepijimai šia vakcina. Jos sudėtyje yra stabligės ir difterijos toksoidų bei kokliušo sukėlėjų;

4) inaktyvuota vakcina nuo poliomielito (IPV). Lietuvoje jau seniai neser¬gama šia labai pavojinga liga, tačiau kol pasaulyje dar pasitaiko šios ligos atvejų, visose šalyse atliekami skiepijimai. IPV dvi dozės įskiepijamos pirmai¬siais gyvenimo mėnesiais;

5) kombinuota vakcina nuo tymų, kiaulytės (epideminio parotito), raudo¬nukės (MMR). Ja skiepijama antraisiais gyvenimo metais. Nors buvo manoma, kad tai nesunkios „vaikiškos“ ligos, tačiau praktika rodo, kad pasitaiko labai komplikuotų, net mirtinų tymų formų; parotitas gali komplikuotis meningitu, nevaisingumu. Raudonukė yra labai pavojinga nėščioms moterims, nes dau¬geliu atvejų sukelia sunkius vaisiaus apsigimimus.

Kaip matoma iš skiepijimų kalendoriaus, vyresniems vaikams skiriamos sustiprinančios vakcinų dozės

Be šių išvardntų vakcinų, yra dar keletas, kurių išlaidos nepadengiamos valstybės lėšomis.

Tai – DTPa ir HiB vakcinos. DTP vakcinos gali būti dviejų rūšių: DTPw (w raidė nuo anglų k. žodžio wholecell – „visa ląstelė“), kuri naudojama jau seniai, už ją moka valstybė. Jos sudėtyje yra kokliušo kompo¬nento – tai užmušti kokliušo sukėlėjai, kartais galintys sukelti išreikštų povakcinacinių reakcijų.

DTPa (acellular – „neląstelinė“) vakcinoje iš kokliušo sukėlėjo yra išskirti tik keli išgryninti komponentai, todėl povakcinacinės reakcijos retos. Tačiau ši vakcina yra labai brangi todėl Lietuvoje rekomenduojama tiems asmenims, kurie gali už ją sumokėti.

HiB vakcina saugo nuo Haemofilus influenzae B infekcijos. Tai – tipiška vaikų infekcija, kuria serga vaikai iki 5 metų amžiaus. Ji gali pasireikšti įvai¬riomis formomis: sepsiu, sunkiais plaučių uždegimais, pūlingu meningitu, stai¬giu uždusimu ir kt. Ypač sunkiai serga kūdikiai. HiB vakciną galima skiepyti nuo 2 mėn. amžiaus.

Pastaraisiais metais vis plačiau naudojamos efektyvios vakcinos nuo gripo. Jomis skiepytis ypač turėtų sergantieji chroniškomis ligomis, vyresnio am¬žiaus žmonės bei tie, kurių profesija tiesiogiai susijusi su žmonėmis (neretai ir sergančiaisiais) – medikai, mokytojai, socialiniai darbuotojai ir pan. Pasiskie¬pijus nuo gripo, apsauginis efektas pasireiškia maždaug po mėnesio, todėl skiepytis reiktų iki epidemijos likus bent mėnesiui. Lietuvoje tai būtų spalio-lapkričio mėnesiai. Laiku pasiskiepijus, efektyvumas yra apie 90 proc. Lietu¬voje užregistruota ir vakcina nuo virusinio hepatito A, tačiau dėl brangumo ji neįtraukta į skiepijimo kalendorių.

Skiepų efektyvumas priklauso ne tik nuo vakcinų kokybės, jų teisingo naudojimo, bet ir nuo organizmo būklės. Imuniteto susidarymą blogina per¬vargimas, bloga mityba, ligos ir kt., t. y. tai, kas silpnina atsparumą.

Vakcinų naudojimo instrukcijose nurodoma, kokiais atvejais jų negalima naudoti, t. y. išvardinamos medicininės kontraindikacijos.

Daugeliui skiepijimų bendros kontraindikacijos:

ūmios ligos. Skiepyti galima praėjus l mėnesiui po klinikinio pasveiki¬mo, o persirgus infekciniu hepatitu ir meningitu – ne anksčiau kaip po 6 mėn.;

1) tuberkuliozė;

2) kraujo ir limfinės sistemos ligos;

3) cukraligė;

4) ūmios ir chroniškos inkstų ligos;

5) dekompensuotos širdies ligos;

6) reumatas;

7) išreikštos alerginės ligos;

8) epilepsija su dažnais priepuoliais, kitos progresuojančios nervų ir psi¬chinės ligos;

10) piktybiniai augliai;

11) imunodeficito būklės;

12) sunkios kepenų ligos;

13) sunkios odos ligos.

Nuo 1991 m. Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės Pediatrijos centre kon¬sultuojami vadinamosios sveikatos rizikos grupės vaikai – vaikai, kurie ankstes¬niais metais nebuvo skiepyti dėl tam tikrų kontraindikacijų. Konsultuojant spren¬džiama, kas vaikui pavojingiau – vakcina su tam tikra organizmo reakcija į ją ar užsikrėtimas ir sirgimas pavojinga infekcine liga, nuo kurios vaikas neapsaugo¬tas. Taigi kartais skiepyti lėtine liga sergantį vaiką yra mažiau rizikinga negu leisti jam susirgti, nes povakcinaciniai reiškiniai, skiepijant šiuolaikinėmis ge¬ros kokybės vakcinomis, yra gerokai lengvesni nei natūrali ligos eiga.

INFEKCINIŲ LIGŲ EIGA

Bendras infekcinių ligų bruožas – ciklinė eiga. Išskiriami šie infekcinės ligos periodai:

1) inkubacinis (slaptas, latentinis),

2) prodrominis,

3) įkarščio,

4) sveikimo.

Inkubacinis periodas – tai laiko tarpas nuo ligos sukėlėjų patekimo į orga¬nizmą iki pirmųjų ligos reiškinių pasirodymo. Inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo ligos rūšies (2 lentelė) ir nuo to, koks ligos sukėlėjų kiekis pateko į organizmą: jei sukėlėjų pateko daugiau – inkubacinis periodas bus trumpesnis (nors ir ta pati liga). Yra ligų, turinčių trumpą inkubacinį periodą (pvz., gripas), ilgesnį (pvz., bruceliozė, seruminis hepatitas) ir ilgą, kuris tęsiasi ne vienerius metus (pvz., AIDS).

Prodrominio periodo metu pasirodo pirmieji ligos požymiai. Šis periodas gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Prodromo metu pasireiškiantys požymiai yra būdingi daugeliui ligų. Tai – negalavimas, nuovargis, nedidelis karščiavimas, galvos skausmas (ne visada), pykinimas ir vėmimas, užgulta, šnirpščiojanti nosis, gerklės skausmas (kartais), padidėję limfmazgiai, nedide¬lis kaklo sustingimas.

Iš šių ankstyvųjų požymių yra sunku nuspėti, kokia liga išsivystys, tačiau į juos mokytojai turėtų atkreipti dėmesį ir atitinkamai reaguoti. Įtarus, kad moksleivis susirgo infekcine liga, jį reiktų išsiųsti namo. Tais atvejais, kai kaklas yra tikrai rigidiškas (vaikas negali palenkti galvos į priekį link krūtinės dėl raumenų įtempimo), moksleivį kuo skubiau turėtų apžiūrėti gydytojas. Taip pat negalima nekreipti dėmesio į vaikų galvos skausmus – tai gali būti ankstyvi beprasidedančios infekcinės ligos pranašai.

Ligos įkarščio periodo metu kyla temperatūra, išryškėja kiti ligos požy¬miai ir blogėja savijauta. Sergantysis turėtų gulėti lovoje. Kad liga neplistų, būtina apriboti jo kontaktus su sveikaisiais. Laikas, kurį vaikas turėtų likti namie, priklauso nuo ligos (2 lentelė). Buvusieji kontakte turi būti stebimi, kai kurių ligų atveju skelbiamas karantinas.

Sveikimo periode būklė palaipsniui gerėja. Moksleivį, į mokyklą grįžusį po infekcinės ligos, turi stebėti ir mokytojai, ir tėvai. Ne trumpiau kaip savaite po ligos (kartais net ir iki 2 mėnesių) jis turi būti atleidžiamas nuo fizinio

2 lentelė

Kai kurių infekcinių ligų inkubacinio periodo, ligonių izoliavimo ir karantino trukmė

Infekcinė liga Inkubacinis periodas Ligonių izoliavimo trukmė Karantino trukmė

Vidutinis Maksima¬lus Minimalus

Gripas 1 diena 2 dienos Kelios valandos 7- 10 dienų Gali būti skelbiamas vaikų ir gydymo įstaigose

Difterija 3-5 dienos 10 dienų 2 dienos Iki išgyjant ir tol, kol 2 kartus iš eilės su 2 dienų pertrauka gaunami neigiami ryklės ir nosiaryklės pasėlio rezultatai 7 dienos

Kokliušas 5-7 dienos 14 dienų 2 dienos 3 1 diena, jei neatliktas bakteriologinis tyrimas ir 25 dienos – jei atliktas 14 dienų

Tymai 10 dienų 21 diena 9 dienos 4 dienos nuo išbėrimo atsiradimo pradžios; jei yra komplikacijų – 10 dienų 21 diena nuo ligonio izoliavimo dienos

Vėjaraupiai 13-17 dienų 21 diena 10 dienų 9 dienos nuo išbėrimų atsiradimo pradžios 2 1 diena nuo paskutinio kontakto su ligoniu

Raudonukė 16-20 dienų 24 dienos 1 1 dienų Iki 5 dienų nuo išbėrimų atsiradimo pradžios 2 1 diena nuo paskutinio kontakto su ligoniu

Kiaulytė (epideminis parotitas) 15-19 dienų 23 dienos 1 1 dienų Ne mažiau 9 dienų 21 diena

Meningoko-kinė infekcija 5-7 dienos 20 dienų 3 dienos Iki išgyjant 21 diena

Skarlatina 3-6 dienos 12 dienų 1 diena 22 dienos 10 dienų

Salmonelio¬zės 10-28 valandos 3 dienos 8 valandos Iki išgyjant 7 dienos

Dizenterija 2-3 dienos 7 dienos 1 diena Iki išgyjant 7 dienos

Virusinis hepatitas: infekcinis (A)

seruminis (B) 15-30 dienų

60-120 dienų 50 dienų 6mėn. 7 dienos 42 dienos Išrašoma iš ligoninės ne anksčiau 28 d. nuo ligos pradžios 35 dienos nuo paskutinio kontakto su ligoniu

lavinimo pamoku ir kitu su fiziniu krūviu susijusių užsiėmimu. Persirgus bet kuria infekcine liga sumažėja atsparumas, todėl labai lengva užsikrėsti kita infekcija. Tokiam vaikui būtina gerai maitintis, pakankamai ilsėtis ir miegoti, jį reikia saugoti nuo kontaktų su sergančiaisiais infekcinėmis ligomis. Kartais moksleiviai grįžta į mokyklą su nenustatytomis ligos komplikacijomis, kurias gali pastebėti nuovokus mokytojas.

Kai kurioms ligoms, pvz., gripui, tymams, vėjaraupiams ir kt, būdinga tik ūmi eiga, o kai kurios labai dažnai pereina į lėtine formą, trunkančią net metų metus (tuberkuliozė, bruceliozė, Laimo liga, sifilis ir kt.).

Atsižvelgiant į ligos sukėlėjo agresyvumą ir žmogaus organizmo reakty¬vumą, ligos eiga gali būti lengva, vidutinio sunkumo ir sunki. Kartais pasitai¬ko blankios, besimptomės ligos formos, kurias sunku diagnozuoti, tačiau epi¬demiologiniu požiūriu jos yra pavojingos, nes, neišaiškinus jomis sergančių žmonių, susidaro sąlygos užsikrėsti kitiems.

INFEKCINIŲ LIGŲ PREVENCIJA MOKYKLOJE

Vaikystėje persirgtų užkrečiamų ligų padarinius žmogus gali jausti visą gyvenimą, todėl šių ligų prevencija mokykloje yra labai svarbi bendravalstybinių priemonių, skirtų visuomenės sveikatai išsaugoti ir gerinti, dalis. Jų tiks¬las – užkirsti kelia infekcijoms atsirasti ir blokuoti jų plitimą. Svarbios yra šios priemonės:

1. Visas mokyklos darbas turi būti organizuotas laikantis Higienos normų ir taisyklių (Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos ir taisyklės. – Vil¬nius, 1998). Norint užkirsti kelią infekcinių ligų plitimui, ypač svarbu kasdien drėgnu būdu valyti patalpas, jas dažnai vėdinti, sudaryti sąlygas patekti rei¬kiamam natūralios šviesos kiekiui, gerai įrengti ir prižiūrėti tualetus, valgyk¬los bloką, mokyklos personalui periodiškai tikrintis sveikatą.

2. Moksleivį ar mokyklos darbuotoją, sergantį infekcine liga, būtina kuo anksčiau pastebėti (žr. skyrių „Infekcinių ligų atpažinimas“) ir izoliuoti. Norint kuo anksčiau išaiškinti sergančiuosius, būtinas mokytojų, medikų ir tėvų ben¬dradarbiavimas. Todėl mokytojai turi kasdien registruoti nesančius pamokose

3. Mokinius ir šias žinias laiku perduoti mokyklos medikams, su tėvais išsiaiškinti praleidimų priežastis. Jei mokinys nebuvo mokykloje 3 ar daugiau dienų, jis turi pristatyti pažymą iš gydytojo. Mokytojas, įtaręs vaiką sergant infekcine liga, turi tuoj pat pranešti mokyklos medikui. Mokytojai turėtų prisiminti, kad jie taip pat gali užsikrėsti, todėl turi stebėti savo savijautą.

Jei vaiką dėl įtariamos infekcinės ligos, ypač dėl kvėpavimo organų infek¬cijos, tenka iš mokyklos išsiųsti namo, kartais tai sukelia tėvų, kurie yra linkę sumenkinti šių infekcijų pavojų, sakydami, kad tai tik paprasčiausias peršali¬mas, nepasitenkinimą. Tėvams reikia paaiškinti, kad negydoma infekcinė liga gali komplikuotis ir sukelti sunkias pasekmes. Be to, vaikščiodamas į mokyk¬lą sergantis vaikas platina ligą – užkrečia daug kitų (tiek moksleivių, tiek ir mokytojų bei kitų mokyklos darbuotojų). Pakilusi jo kūno temperatūra – įtiki¬namas argumentas palikti vaiką namie. Jei vaikas infekcine liga susirgo būda¬mas namie (per išeigines dienas), tėvai privalo pranešti mokytojams apie tai.

Išskiriamos dvi pagrindinės izoliavimo formos: hospitalizacija, t. y. guldy¬mas į ligoninę, ir izoliavimas namie. Be to, bendrabučiuose, vaikų įstaigose galima įrengti izoliatorius, kur laikinai būtų galima patalpinti ligonius, įtaria¬mus sergant infekcine liga. Sergant vienomis infekcinėmis ligomis (pvz., difterija, virusinis hepatitas, cholera, poliomielitas ir kt.) hospitalizacija yra būtina, kitomis (pvz., dizenterija, kokliušas, gripas, tymai ir kt.) – ligoniai izoliuojami namie. Į ligoninę taip pat guldomi asmenys, sergantys sunkiomis ligos formomis ar gyvenantys blogose sąlygose (patalpos be patogumų, blogai įrengti bendra¬bučiai). Kiekvienu atveju apie hospitalizacijos būtinumą sprendžia gydytojas. 18

Jei ligonis paliekamas namie, jį geriausia yra paguldyti atskirame kambaryje arba ligonio lovą atskirti širma. Patartina ligoniui išskirti atskirus indus.

Mokykloje atliekami vaiku, kontaktavusiu su sergančiaisiais, medicini¬niai stebėjimai visą maksimalaus inkubacinio periodo laiką, tyrimai dėl bakte¬rijų nešiojimo (difterijos, meningokokinės infekcijos, dizenterijos ir kai kuriu kitų infekcijų atvejais), bei specifinė profilaktika – gama-globulino įvedimas, kai kada vakcinacija ir pan.

3. Turi būti užkirsti infekcijos plitimo keliai. Išaiškinus ir izoliavus infek¬cine liga sergantį asmenį, medikai privalo dezinfekuoti mokyklos patalpas. Tai būtina sergant ūmiomis žarnyno infekcinėmis ligomis (hepatitu A, dizen¬terija ir kt). Jei mokykloje išaiškinti užsikrėtimo hepatitu A atvejai, po nuo¬ dugnios patalpų baigiamosios dezinfekcijos 35 dienas nuo paskutinio ligonio išaiškinimo reikia nuolat profilaktiškai dezinfekuoti patalpas, mokyklos val¬gyklą ir tualetus, laikytis visų atsargumo priemonių bei stebėti visų kontakta¬vusių su sergančiuoju savijautą.

Išaiškinus gripo, raudonukės, tymų, kiaulytės, kokliušo, vėjaraupių atve¬jus, speciali dezinfekcija neatliekama, pakanka mechaniško drėgno patalpų valymo ir vėdinimo. Mokytojai turėtų pasirūpinti, kad tai būtų kruopščiai atliekama.

Kovojant su gripu ir kitomis virusinėmis oro-lašinėmis infekcijomis, dide¬lės reikšmės turi bendros profilaktinės priemonės bei asmens higienos laiky¬masis. Tačiau oro-lašines infekcijas yra sunku kontroliuoti.

Siekiant užkirsti kelią infekcijų plitimui, visiems turi būti formuojami šie įgūdžiai:

• palaikyti viso kūno švarą;

• pasinaudojus tualetu, prieš kiekvieną valgį, grįžus iš lauko, susitepus ir pan. rankas plauti vandeniu su muilu;

• nesiliesti rankomis ar nešvariais daiktais prie burnos, akių, nosies, lyti¬nių organų, odos įdrėskimų ar išbėrimų;

• nesidalinti su kitais savo šukomis, dantų šepetėliu, rankšluosčiu, tuale¬to reikmenimis, šlepetėmis ir kitais asmeninio naudojimo daiktais;

• nevalgyti iš nešvarių indų, nevalgyti kitų žmonių palikto maisto;

• užsidengti nosį ir burną čiaudint ar kosint, naudoti nosinaites (geriau¬sia vienkartines), nespjaudyti ant grindų ar žemės.

4. Reikia didinti bendrą ir specifinį atsparumą ligoms (žr. skyrelį apie imu¬nitetą ir vakcinavimą).

5. Mokykloje turi būti dėstomas sveikatos ugdymo kursas, kad įgytas žinias ir įgūdžius moksleiviai galėtų efektyviai panaudoti siekdami išvengti ligų.

INFEKCINIŲ LIGŲ ATPAŽINIMAS

Mokytojas nuolat turi būti atidus mokinių atžvilgiu, kad kuo anksčiau pastebėtų infekcine ligą. Jis yra atsakingas už vaikų sveikatą ir už sergančiu moksleivių izoliavimą. Mokytojai turi žinoti pagrindimus infekcinių ligų simp¬tomus.

Didele dalį vaikų infekcinių ligų sudaro oro-lašinės infekcijos. Joms bū¬dingi šie požymiai:

• neįprastas veido blyškumas ar paraudimas,

• paraudusios ar ašarojančios akys,

• išskyros iš nosies, šniurkščiojimas,

• galvos skausmas,

• padidėję kaklo limfmazgiai,

• sprando įtempimas (rigidiškumas), skausmas lenkiant galvą,

• kaulų, raumenų skausmas („laužymas“),

• padidėjęs dirglumas,

• neįprastas mieguistumas, abejingumas aplinkai,

• kosulys,

• ausų skausmas,

• karščiavimas

• bėrimai,

• pykinimas ir vėmimas ir kiti nukrypimai nuo normos.

Vienas svarbiausių vaikų infekcinių ligų požymių – odos bėrimas. Jis bū¬dingas sergant tymais, skarlatina, raudonuke ir kt. Šiais atvejais paprastai išbe¬riamas visas kūnas. Lokalizuotas bėrimas gali atsirasti sergant niežais, grybeli-nėmis ligomis. Į bėrimą gali būti panašios smulkios kraujosrūvos, vadinamos „purpura“. Jos atsiranda dėl padidėjusio kraujagyslių pralaidumo. Norint at¬skirti bėrimą nuo „purpuros“, reikia paspausti odą stiklo gabalėliu ar paprasta stikline. Jei paspaudus dėmės neišnyksta ir matomos pro stiklą, tai yra smul¬kios kraujosrūvos (purpura). Jei vaikas karščiuoja ir odoje atsirado purpura, tai gali būti meningito požymis. Šiuo atveju tuoj pat reikia kreiptis į gydytoją, nes vaiko gyvybei gresia pavojus.

Žarnyno infekcinėms ligoms bendri požymiai:

• pykinimas ir vėmimas,

• viduriavimas ir pilvo skausmai,

• karščiavimas.

Taip pat gali pasireikšti ir odos bei gleivinių pageltimas (gelta).

Atskiros dažniausiai sutinkamos infekcinės ligos detaliau aprašomos ne siekiant mokytoją padaryti visų infekcinių ligų geru diagnostu, bet norint pateikti jam naudingą informaciją. Mokytojui svarbu ne tiksliai diagnozuoti ligą, o pastebėti, jog vaikas serga, ir išsiųsti jį namo, siekiant išvengti galimų tolesnių kontaktų. Mokytojas neturėtų reikšti savo nuomonės apie įtariamą infekcinę ligą girdint sergančiam vaikui ir jo smalsiems klasės draugams.

Papildomos informacijos apie numanomos epidemijos atsiradimą, jos pro¬gresavimą ar mažėjimą mokytojai gali gauti sekdami spaudą ir TV ar radiją.

ŽARNYNO INFEKCINĖS LIGOS

Tai gana gausi grupė ligų, kurių sukėlėjai parazituoja žmogaus žarnyne, iš jo su išmatomis išsiskiria į aplinką ir per fekalijomis užteršta vandenį ar maistą patenka į sveiko žmogaus organizmą. Užsikrėsti taip pat galima per užterštas rankas, užkratą platina ir musės. Infekcijos šaltinis paprastai yra sergantis žmo¬gus, tačiau kai kurias ligas (dizenteriją, vidurių šiltine, paratifus ir kt.) gali platinti ir sveikas užkrato nešiotojas. Kai kurių ligų (salmoneliozės, askarido¬zės, trichineliozės) sukėlėjai ar jų lervos iš žarnyno prasiskverbia į kraują ir su juo migruoja į įvairius audinius ir organus.

Šias ligas gali sukelti bakterijos (salmoneliozė ir kitos maisto toksinės infekcijos, vidurių šiltinė bei paratifai, dizenterija, cholera), pirmuonys (ame-biozė, liambliozė, žarnyno trichomonozė), virusai (virusinis hepatitas, virusi¬niai gastroenteritai), taip pat helmintai – apvaliosios kirmėlės (enterobiozė, askaridozė, trichocefaliozė, toksokarozė, trichineliozė), kaspinuočiai ir kitos žarnyne parazituojančios kirmėlės.

Ligos požymiai priklauso nuo pakenkimo lokalizacijos. Plonąjį žarnyną pažeidžia vidurių šiltinės, salmoneliozės, choleros, liambliozės, askaridozės sukėlėjai. Jie sukelia enteritą. Dizenterija ir amebiozė pakenkia storajam žar¬nynui, todėl joms būdingas kolitinis sindromas. Virusinis hepatitas sukelia bendrą intoksikaciją, sutrikdo medžiagų apykaitą, pasireiškia gelta. Su krauju migruojantys parazitai (askaridžių, toksokarų, trichinelių lervos) gali pažeisti įvairius audinius, sutrikdyti įvairių organų veiklą.

Didžiausią reikšme žarnyno infekcijų profilaktikai turi sanitarijos-higie-nos taisyklių laikymasis, todėl svarbu gerai žinoti infekcijos plitimo kelius. Specifinė profilaktika (skiepai) sergant šiomis ligomis didelės reikšmės neturi.

Lietuvoje dažniausios žarnyno infekcinės ligos yra šios: maisto toksinės infekcijos (salmoneliozė ir kt.), dizenterija, hepatitas A, žarnyno helmintozės (enterobiozė, askaridozė), retesnės – vidurių šiltinė, paratifai ir kt.

Maisto toksinės infekcijos

Maisto toksinėms infekcijoms priskiriama grupė bakterijų sukeliamų ligų, pasireiškiančių bendra organizmo intoksikacija. Bakterijos ir jų toksinai į or¬ganizmą patenka su maistu – suserga grupė žmonių, vartojusių užkrėstą mais¬tą. Dažniausi toksinių infekcijų sukėlėjai – salmonelės, stafilokokai, botuliz-mo klostridija (ūmų gastroenteritą su intoksikacijos požymiais gali sukelti ir kai kurios sąlyginai patogeninės žarnyno bakterijos bei virusai). Taigi, maisto toksinių infekcijų etiologija skiriasi nuo apsinuodijimų, sukeltų nuodingais maisto produktais, vaistais ir kitais toksiniais junginiais.

Salmoneliozės. Salmonelės – judrios aerobinės lazdelės, kurios dauginasi mėsoje ir kituose produktuose kambario ir net žemesnėje temperatūroje. Šiuo metu žinoma daugiau nei 1500 serologinių salmonelių tipų, Lietuvoje – dau¬giau kaip 80. Salmonelės gana ilgai išsilaiko vandenyje, piene, mėsoje, kiau¬šiniuose ir kituose maisto produktuose, tačiau gana greitai žūsta didelėje (60°C) temperatūroje. Jų endotoksinas termostabilus – mėsoje sunaikinamas tik ver¬dant ją 2 valandas. Žemesnėje nei 6°C temperatūroje salmonelės išgyvena kelis mėnesius, šaldytuose atitirpintuose produktuose jos atgauna aktyvumą ir gali tuoj pat daugintis.

Salmonelės yra patogeniškos arba santykinai patogeniškos gyvūnams ir žmogui. Svarbiausias salmoneliozių infekcijos šaltinis yra naminiai gyvuliai (galvijai, kiaulės, šunys, katės) ir paukščiai, taip pat žuvys, graužikai. Salmo¬neliu dažnai randama sergančių ir sveikų galvijų, kiaulių ir paukščių, kurie dažnai užsikrečia per kombinuotus pašarus, pagamintus iš mėsos atliekų, kau¬lų ir žuvies miltų, žarnyne. Dažniausiai užsikrečiama valgant sergančių (pa¬skerstų „iš reikalo“) gyvulių mėsą, tačiau salmonelės dauginasi ir netinkamai laikomoje neatšaldytoje skerdienoje, jeigu ji užteršta (prapjovus vidaus orga¬nus) išmatomis, šlapimu ar tulžimi, laikant kartu ligotų ir sveikų gyvulių sker¬dieną arba laikant mėsą (ne šaldytuve) patalpoje, kurioje yra graužikų ir mu¬sių. Epidemiologiniu požiūriu pavojingi ir netinkamai paruošti maisto pro¬duktai – blogai iškepti žuvies, mėsos gaminiai, rūkyta paukštiena, patiekalai, kuriuose yra žalių kiaušinių (kremai, glajai ir kt.). Pastaraisiais metais dažniau¬siai salmonelioze užsikrečiama per vištieną, kiaušinius ir jų produktus. Vartojimui paruošti maisto produktai gali būti užteršti salmonelėmis per įran¬kius (peilius, mėsmales, pjaustymo lenteles ir kt.), jeigu jie buvo naudoti apdo¬rojant žalius maisto produktus.

Infekcijos šaltiniu gali būti ir persirge ar sveiki salmoneliu nešiotojai, ypač jeigu jie dirba skerdykloje arba pieno, mėsos ir įvairių kulinarinių gaminių parduotuvėje. Mamos, nesilaikydamos asmens higienos taisyklių, gali užkrės¬ti savo kūdikius, kurie labai imlūs salmoneliozei ir serga sunkiau negu suau¬gusieji.

Inkubacinis periodas trumpas – 6-30 vai. Liga prasideda pykinimu, galvos skausmu, karščiavimu (temperatūra iki 39°C), skausmu epigastriume, ligonis pradeda vemti, viduriuoti. Per 2-3 dienas sunormalėja temperatūra, po kelių dienų susitvarko viduriai – ligonis pasveiksta. Sunkiais atvejais labai gausiai viduriuojama, ryški toksikozė, sutrinka vandens ir elektrolitų balansas, orga¬nizmas išsenka, sutrinka širdies, inkstų ir kt. organų funkcija (būklė primena cholera). Gana dažnai salmonelioze serga maži vaikai. Nepakankamai gerai juos izoliavus ir vėlai diagnozavus ligą, gali išsivystyti antibiotikams atsparūs salmonelių tipai, kurie, esant netinkamoms sanitarinėms sąlygoms, gali tapti pavojinga hospitaline infekcija.

Įtarus salmoneline toksinę infekciją, reikia išsiaiškinti, koks maisto pro¬duktas buvo užterštas salmonelėmis, ir kitų šį produktą valgiusiu žmonių būk¬lę (jei įmanoma), o norint patvirtinti diagnozę, atliekami bakteriologiniai ir serologiniai tyrimai. Svarbu kuo skubiau pašalinti iš virškinimo trakto užterš¬tą maistą (skrandis plaunamas šiltu vandeniu, žarnynas išvalomas magnio sul¬fatu, daroma valomoji klizma) ir atstatyti sutrikusias organizmo funkcijas. An¬tibiotikai skiriami tik norint išgydyti sepsines ligos formas.

Profilaktika. Būtina vykdyti veterinarinę gyvulių kontrolę, skerdžiant gy¬vulius, apdorojant, sandėliuojant ir transportuojant skerdieną reikia laikytis sanitarinių reikalavimų. Saugoti termiškai apdorotus produktus, kad neužsi¬krėstų salmonelėmis. Šeimininkės ir kulinarijos darbuotojai turi gerai žinoti maisto ruošimo ir saugojimo taisykles. Salmonelių nešiotojams neleidžiama dirbti kulinarijos, pieno produktų parduotuvėse ir vaikų įstaigose.

Stafilokokinė infekcija. Patogeniniai stafilokokai piene ir kituose maisto produktuose, kurių sudėtyje yra daug baltymų, cukraus ir krakmolo, gerai dau¬ginasi 25-30°C temperatūroje, kambario temperatūroje dauginasi lėčiau, ta¬čiau visais atvejais produkte kaupiasi didelei temperatūrai atsparūs endotoksi-nai (120°C temperatūroje suyra per 30 minučių).

Į pieną stafilokokai gali patekti iš pūlinių žmonių odoje, gleivinėse, tonzi-lėse ar karvės tešmenyje. Pieną laikant neatšaldytą, vartojant jį nevirintą ar trumpai virintą, pagaminus iš jo varškę, sūrį, ledus, kremą, grietinę ir kt., gali¬ma apsinuodyti. Rečiau apsinuodijama dešra, mėsa ir kitais produktais. Masti-tu sergančios motinos piene taip pat aptinkama stafilokokų.

Toksinas rezorbuojasi gana greitai, todėl ligos inkubacinis periodas trum¬pas – 2-4 valandos. Ligos požymiai – pykina, ligonis vemia, stipriai skauda epigastriume, dažnai krečia šaltis, pakyla aukšta temperatūra (39-40°C). Ligo¬niui silpna, jis alpsta, sumažėja kraujo spaudimas, išpila šaltas prakaitas, šąla galūnės. Dėl vėmimo ir viduriavimo sutrinka vandens ir druskų apykaita. Li¬gos požymiai trunka 1-3 dienas, ligonis pasveiksta.

Svarbu kuo skubiau išplauti skrandi ir išvalyti vidurius, kitas gydymas -simptominis.

Profilaktika – maisto neturi gaminti žmonės, sergantys pūlinėmis ligomis. Maisto produktus būtina laikyti šaltai, juos gerai termiškai apdoroti, greitai suvartoti, pieną vartoti tik pasterizuotą ar virintą.

Botulizmas. Ligos pavadinimas kilęs iš žodžio botulus – dešra, nes buvo pastebėta, kad apsinuodijama pavalgius dešros. Vėliau paaiškėjo, kad apsi¬nuodyti galima ir įvairiais konservais. Tai sunki maisto toksinė infekcija, ga¬linti baigtis mirtimi.

Sukėlėjas Clostridium botulinum – anaerobinė sporas sudaranti lazdelė, kuri besidaugindama išskiria labai stiprų egzotoksiną – nuodą, atsparų virškinimo sultims ir rūgštims, ilgai išsilaikantį maisto produktuose. Lazdelė virimo tempe¬ratūroje žūva per 2-5 minutes, tačiau egzotoksinas 80°C temperatūroje suyra tik per 15 min., 100°C – per 2 min., maisto produkte jį sunaikinti pavyksta tik per 2 valandas. Nepalankiomis sąlygomis botulizmo lazdelė virsta spora, kuri yra la¬bai atspari – virinant sunaikinama tik per 5 vai., autoklave – per 30 min.

Infekcijos šaltinis yra naminiai gyvuliai ir paukščiai, graužikai, žuvys, žmo¬nės. Jų žarnose dažniausiai randama botulizmo lazdelės sporų. Su išmatomis sporos patenka į dirvožemį ir ten išsilaiko labai ilgai. Į mėsą sporos gali patekti skerdžiant gyvulį, į dešras – likusios žarnose; grybai ir daržovės gali būti užteršti per dirvožemį. Kad sporos vegetuotų ir pradėtų gaminti toksinus, rei¬kia tam tikrų sąlygų: anaerobinės aplinkos, 18-20°C temperatūros. Laikant produktus mažesnėje nei 10°C temperatūroje, toksinas nesigamina, jo gamybą slopina didelė druskos (daugiau nei 8 proc.), cukraus (daugiau nei 55 proc.) koncentracija, daržovėms ir grybams konservuoti naudojama acto rūgštis.

Patekus į skrandį su užterštu konservuotu maistu bacilų ir jų toksinų, po gana trumpo inkubacinio periodo, kuris trunka nuo 2 valandų iki 2 (retais atvejais 10) parų, pasireiškia ligos požymiai: skauda, svaigsta galva, subfebrili temperatūra, atsiranda dispepsinio pobūdžio negalavimai: pykinimas, vėmi¬mas, vėliau – vidurių pūtimas, rijimo, kalbos sutrikimai. Dažniausiai ir anks¬čiausiai sutrinka rega (mirga, dvejinasi akyse, ligonis pradeda žvairuoti, nusi¬leidžia viršutiniai vokai ir kt.). Ligonis dažniausiai miršta 2-4-ąją ligos dieną, kai suparalyžiuojamas kvėpavimo centras. Prognozė priklauso nuo suvalgyto produkto kiekio, apsinuodijimo sunkumo ir gydymo. Įtarus botulizmą, ligo¬niai gydomi stacionare, norint patvirtinti diagnoze, atliekami biologiniai mė¬giniai. Svarbu kuo greičiau išplauti skrandį ir išvalyti žarnyną – pašalinti ap¬nuodyto maisto likučius (dalis skrandžio turinio paliekama toksikologiniam tyrimui). Gydymui taikomas antibotulininis serumas, prireikus – antibiotikai, vaistai nuo raumenų paralyžiaus ir kt. Jei sutrinka kvėpavimas, taikomos rea¬nimacijos priemonės.

Profilaktinės priemonės. Reikia laikytis konservavimo taisyklių, konser¬vus laikyti ne aukštesnėje kaip 10°C temperatūroje, nevartoti įtartinų, ilgai kambario temperatūroje laikytų, išsipūtusiais dangteliais konservų.

Dizenterija

Dizenterija (arba šigeliozė) – šigelių sukeliamas storosios žarnos uždegi¬mas, pasireiškiantis skausmingu viduriavimu su gleivėmis ir krauju išmatose.

Dizenteriją sukelia lazdelė, kurios dabar žinoma 4 grupės (50 tipų), besi¬skiriančios antigenine struktūra, patogeniškumu, toksiškumu. Infekcijos šalti¬nis yra ligoniai, sergantys ūmine ar lėtine dizenterija ir sveiki bakterijų nešio¬tojai. Ypatingai pavojingi pastarieji, taip pat sergantys blankiomis ligos for¬momis, jeigu jų darbas susijęs su maisto gamyba ar prekyba, o sanitarinė kultū¬ra žema. Nešvariomis rankomis jie užkrečia pieno produktus, daržoves, vai¬sius, uogas („nešvarių rankų liga“). Galimi buitiniai (dažniau vaikų kolekty¬vuose), vandens kilmės (kai teršiami vandens telkiniai) ir pieno kilmės (kai blogai pasterizuojamas pienas) protrūkiai. Imlumas šigelėms yra visuotinis, imunitetas trumpalaikis. Kasmet Lietuvoje kyla dizenterijos protrūkiai, kurių dažniausios priežastys – nekokybiški pieno produktai, iš privačių asmenų pirk¬tas ir maistui vartotas nevirintas pienas.

Inkubacinis dizenterijos periodas trunka 1-5 dienas, liga prasideda ūmiai kolito ir bendros intoksikacijos požymiais: ligonį krečia šaltis, pykina, tempe¬ratūra padidėja iki 38-39°C, prasideda raižantys pilvo skausmai, viduriavi¬mas. Pirmiausia išmatose matomos gleivės, l -2-ąją ligos dieną atsiranda krau¬jo priemaišų. Atsiranda liguistas mėšlungiškas noras tuštintis (tenezmas). Tem¬peratūra po 1-2 dienų sumažėja, tačiau skausmingas viduriavimas (tuštinasi 10-30 kartų per dieną) trunka dar kelias dienas vargindamas ligonį. Dizenteri¬ja paprastai trunka 1-3 savaites, tačiau galimi įvairūs ligos variantai (ūminė ar lėtinė, sunki, vidutinio sunkumo ar lengva eiga).

Norint patvirtinti diagnoze, įvertinti gydymo efektyvumą, atliekami bak¬teriologiniai išmatų tyrimai. Sunkiais atvejais gydoma stacionare, o lengvo¬mis bei vidutinio sunkumo formomis ir lėtine dizenterija sergantieji gali būti gydomi ambulatoriškai.

Priešepideminės ir profilaktinės priemonės. Kuo anksčiau izoliuoti ligonį, dezinfekuoti jo butą, stebėti bendravusius su juo žmones – pagrindinės prie¬monės, taikomos epideminiame židinyje. Sergantiems lėtine dizenterija ir bak¬terijų nešiotojams draudžiama dirbti maisto pramonės ir prekybos įstaigose, vaikų kolektyvuose. Labai svarbios profilaktinės priemonės – sanitarinis švie¬timas ir higienos įgūdžių ugdymas, vandens telkinių ir maisto produktų sani¬tarinė kontrolė, musių naikinimas.

Vidurių šiltinė

Vidurių šiltinei būdinga ūmi eiga: ilgai karščiuojama, pakenkiami klubi¬nės žarnos limfiniai dariniai bei išopėja žarnos, beria odą. Būdinga bendra intoksikacija, kurią dažnai lydi sąmonės sutrikimai (graikiškai typhos – rū¬kas).

Sukėlėjas – judri lazdelė, priklausanti salmonelių grupei, gerai auganti paprastose terpėse, turinti endotoksino, kuris lazdelei žuvus išsiskiria ir suke¬lia organizmo intoksikaciją. Patogeniška tik žmogui. Aplinkoje (ypač drėgno¬je) gana atspari – vandenyje išsilaiko mėnesį, ant daržovių 3 savaites, lavo¬nuose 1-3 mėnesius. Greitai žūna aukštoje temperatūroje (58°C per 30 min., 100°C – iš karto), jautri išdžiūvimui, dezinfekuojančioms medžiagoms.

Infekcijos šaltinis – ligoniai ir sveiki bakterijų nešiotojai, kurie užkratą išskiria į aplinką su išmatomis, šlapimu ar skrepliais. Ypatingai pavojingi epi¬demiologiniu požiūriu ilgalaikiai bakterijų nešiotojai, kurių profesija susijusi su maisto ruošimu ar prekyba maisto produktais. Labai didele reikšme turi jų sanitarinė kultūra, buitinės sąlygos. Sukėlėjai plinta per vandenį, pieną, daržo¬ves, vaisius, uogas ar nešvarias rankas, taip pat galima užsikrėsti naudojant ligonio daiktus, užkratą platina musės. Dažniau sergama vasarą ir rudenį, gali būti grupiniai susirgimai ar net epidemijos (vandens, maisto, buitinės).

Inkubacinis periodas trunka 7-23 dienas – tai nulemia patekusių sukėlėjų kiekis bei organizmo savybės. Pirmieji požymiai: pradeda skaudėti galvą, di¬dėja bendras silpnumas, nuovargis ir apatija, sutrinka miegas, dingsta apetitas, vakarais krečia šaltis (temperatūra per 4-6 dienas pakyla iki 39-40°C), didė¬jant intoksikacijai gali sutrikti sąmonė, ligonis kliedi. Pirmosios ligos savaitės pabaigoje atsiranda virškinimo sutrikimų (užkietėja viduriai, rečiau – vidu¬riuojama). Dažniausiai 8-10-tą dieną pilvo, krūtinės, šonų odoje atsiranda kelios rausvos segtuko galvutės dydžio dėmelės – rozeolinis išbėrimas. Karš¬čiavimas, galvos skausmai ir kiti intoksikacijos reiškiniai bei virškinimo sutri¬kimai tęsiasi ir trečiąją ligos savaite, žarnyne susidaro opos, todėl sunkiais atvejais šiame ligos periode pradeda kraujuoti iš žarnyno arba jo sienelės pra¬kiūra. Tai labai sunkios komplikacijos. Ketvirtąją savaitę temperatūra pradeda mažėti. Savijauta ir būklė gerėja – prasideda sveikimo periodas. Tačiau liga dar gali recidy vuoti dėl dietos ir režimo pažeidimų, psichinių traumų, organiz¬mo išsekimo, avitaminozės ir kt.

Įtarus vidurių šiltinę, ligoniai izoliuojami atskiruose ligoninės skyriuose ar palatose. Laiku pradėjus intensyviai gydyti antibiotikais, intoksikaciją ma¬žinančiais ir kt. preparatais, kruopšti slauga, režimo ir dietos laikymasis ne tik padeda ligoniui pasveikti, bet ir apsaugo nuo sunkių komplikacijų, ligos reci¬dyvų ir galimo bakterijų nešiojimo.

Svarbiausios profilaktinės priemonės: aprūpinti gyventojus tinkamu van¬deniu, pasterizuotu pienu, svarbu naikinti muses, kelti gyventojų sanitarine kultūrą.

Virusinis hepatitas

Virusinis hepatitas – tai infekcinė liga, kurios metu pažeidžiamos kepenys, sutrinka medžiagų apykaita, išsivysto gelta ir bendros organizmo intoksikaci¬jos reiškiniai. Liga ilgam sutrikdo darbingumą, gali pereiti į lėtine formą.

Hepatitą sukelia skirtingi virusai. Šiuo metu žinomi 8 virusinio hepatito tipai, iš kurių Lietuvoje labiausiai paplitę A, B ir C, kurių biologiniai požy¬miai skirtingi, skiriasi ir užsikrėtimo keliai, o klinikinis ligos vaizdas panašus.

Virusiniai hepatitai, po kvėpavimo takų infekcijų, tarp užkrečiamųjų ligų labiausiai paplitę. Kasmet apie 6,5 mln. Žemės gyventojų perserga virusiniu hepatitu. Lietuvoje kiekvienais metais užregistruojama apie 4000 atvejų, iš kurių apie 90 proc. sudaro hepatitas A.

Hepatito A (HA) virusas yra smulkus, mažai atsparus (žūsta nuo ultraviole¬tinių spindulių, virinant – per 5 minutes), aptinkamas ligonių išmatose prieš-geltiniame periode ir geltos pradžioje. Infekcijos šaltinis yra tik sergantis žmo¬gus. Su išmatomis patekęs į aplinką, virusas užteršia dirvožemį, vandenį, mais¬tą, buities reikmenis, žaislus ar indus. Hepatitu A galima užsikrėsti per užterš¬tas rankas arba virusą gali pernešti musės. Šia liga dažniau serga vaikai ir jaunuoliai, būna grupinių susirgimų. Persirgus įgaunamas tvirtas imunitetas.

Hepatito B ir C virusai plinta pažeidus odą, gleivines, per kraują, makšties sekretą, spermą ar seiles, naujagimius gali užkrėsti sergančios motinos, jie tampa virusų nešiotojais. Infekcijos šaltinis – sergantieji hepatitu B ir C, rekonvalescentai (sveikstamieji) ir besimptomiai viruso nešiotojai. Virusas plinta per nesterilius instrumentus, perpilamą kraują ir jo pakaitalus, buitiniu keliu (susižeidus), galima užsikrėsti lytinio kontakto metu.

Inkubacinis hepatito A periodas dažniausiai trunka 15-40 dienų, hepatito B – nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių. Ligos eiga skirstoma į periodus – priešgelti-nį, geltos ir sveikimo. Priešgeltinio periodo metu dažniausiai nebūna būdingų ligos požymių, ligonis gali skųstis galvos, raumenų skausmais, greitai pavargsta, karščiuoja. Gali sutrikti virškinimas, atsirasti gripą primenančių, reu¬matoidinių ar astenizacijos reiškinių. Reikia žinoti, kad jau inkubacinio peri¬odo metu ir iki geltos išsivystymo ligonis platina užkratą ir yra pavojingas sveikiesiems. Vėliau padidėja kepenys, patamsėja šlapimas, palaipsniui pa¬gelsta akių baltymai, oda. Ligos metu pažeidžiami įvairūs organai, ypač kepe¬nys, sutrinka baltymų, angliavandenių, lipidų, fermentų, pigmentų apykaita, antitoksine kepenų veikla, įsigalint geltai, šlapimas tamsėja, o išmatos tampa šviesios – balto molio išvaizdos, jose daug nesuvirškintų riebalu. Ligonio būklė ir savijauta priklauso nuo to, kaip sunkiai jis serga. Intoksikacijos požy¬miai: pablogėja apetitas, pykina, ligonis vemia, kankina apatija, nemiga, daž¬nai niežti odą, sumažėja kraujo spaudimas, paretėja pulsas. Geltinis periodas 28

gali trukti nuo 2-4 savaičių (hepatitas A) iki kelių mėnesiu (sergant hepatitu B ir C). Sveikstant kepenų funkcija sunormalėja tik per keletą mėnesių ar net metų, liga gali recidyvuoti, tapti lėtine arba ilgam sutrikdyti kepenų funkcijas. Labai sunki virusinio hepatito komplikacija – kepenų distrofija (nekrozė), kuri gali išsivystyti bet kuriuo ligos periodu. Šią komplikaciją gali paskatinti alkoholio vartojimas, dietos pažeidimai, nėštumas ir kt. Kepenų distrofija pa¬sireiškia didėjančia intoksikacija, koma, gali baigtis mirtimi.

Ligoniai gydomi stacionare, jie turi gulėti, laikytis dietos, jiems taikomas simptominis gydymas, nes specifinio gydymo nėra. Persirgusieji virusiniu he¬patitu ilgam dispanserizuojami ir tikrinama jų sveikata.

Profilaktinės priemonės hepatito A atveju. Būtina laikytis asmens higienos ir kitų sanitariniu-higieninių taisyklių, nes liga dažniausiai plinta buitiniu-kontaktiniu keliu – per maistą, daiktus. Ligų židiniuose svarbu kuo anksčiau išaiškinti ir izoliuoti ligonius, atlikti dezinfekciją. Profilaktiniai skiepijimai HA vakcina dar nėra plačiai taikomi.

Hepatito B ir C profilaktika. Visais atvejais būtina naudoti vienkartinius švirkštus; persirgusieji negali būti donorais; pastaruoju metu pradėta naujagi¬mių, mažų vaikų ir rizikos grupėms priklausančių gyventojų (medicinos dar¬buotojai, nuo kitų ligų gydėsi asmenys, narkomanai ir kt.) vakcinacija HB vakcina. Taip pat svarbus ir saugus lytinis gyvenimas.

Kirmėlinės ligos (helmintozės)

Helmintozėmis vadinama parazitinių kirmėlių arba jų lervų invazija į žmo¬nių organizmą. Žinoma apie 250 rūšių helmintų – žmogaus parazitų, kurie pagal morfologiją (formas ir sandarą) skirstomi į apvaliąsias kirmėles, kaspi-nuočius ir siurbikus, o pagal epidemiologines savybes – į geohelmintus (jų kiaušinėliai subręsta aplinkoje, dirvožemyje, pvz., askarides, plaukagalviai), biohelmintus (galutinis šeimininkas yra žmogus, bet jų raidai būtinas tarpinis šeimininkas – žuvys, galvijai, kiaulės; tai įvairūs kaspinuočiai) ir kontaktinius helmintus, plintančius buitinio kontakto būdu, pvz., spalinės). Helmintai pa¬žeidžia organizmą mechaniškai, pvz., įsiskverbdami į žarnyno gleivine, tok¬siškai, o helmintų lervų migravimas sukelia bendrą organizmo reakciją. Lietu¬voje yra palankios sąlygos plisti geohelmintams, nes tinka dirvožemio drėg¬numas ir temperatūra. Biohelmintozių plitimui palankūs maitinimosi įpročiai (mūsų respublikoje valgoma žalios mėsos rūkyti produktai, todėl pasitaiko trichineliozės protrūkių). Labai didele reikšme helmintozių plitimui turi as¬mens higienos taisyklių nesilaikymas (kontaktiniai parazitai) ir sanitarinė kul¬tūra buityje, ruošiant maistą, auginant daržoves, trešiant dirvą ir

Enterobiozė. Enterobiozės sukėlėjas yra spalinė, kurios patinėlis 2-3 mm, o patelė 10-12 mm ilgio kirmėlė, parazituojanti apatinėje plonojo žarnyno ir vir¬šutinėje storojo žarnyno dalyje. Apvaisintos patelės naktį iššliaužia iš tiesiosios žarnos ir odos raukšlėse deda kiaušinėlius, kurie per 6-10 vai. virsta lervomis, o, patekusios per bumą į žmogaus virškinamąjį traktą, lervos virsta kirmėlėmis ir per 2 savaites subręsta. Spalinės žmogaus žarnyne gyvena apie mėnesį.

Enterobiozė, kurios paplitimas priklauso nuo asmens higienos taisyklių laikymosi ir kitų sanitarinių įpročių, dažnai plinta vaikų kolektyvuose. Šiuo metu Lietuvoje tai labiausiai paplitusi helmintozė. Ja užsikrečiama lervoms patekus į burną per rankas, žaislus, nuo baltinių, patalynės, rankšluosčių ir kitų daiktų, taip pat galima autoinvazija (užsikrečiama savo išskirtomis lervomis). Suaugusieji šia liga serga rečiau (dažniau dirbantys vaikų kolektyvuose, ligo¬ninių vaikų skyriuose, parduotuvėse).

Spalinės traumuoja žarnų gleivine, o nusilaužusios į lytinius organus, gali įnešti antrine infekciją. Be to, jos išskiria dirginančias ir niežėjimą sukelian¬čias medžiagas, dėl kurių vaikai tampa nervingi, dirglūs, blogai miega, nepail¬si. Niežėjimas gali būti masturbacijos, šlapimo nelaikymo priežastimi; nusika¬sius gali atsirasti pūlinių odos uždegimų.

Enteriobiozė nustatoma tarpvietės odos raukšlių nuograndose radus spali¬nių kiaušinėlių.

Enterbiozės profilaktika. Vaikų nagai turi būti trumpai kirpti. Plauti rankas su muilu būtina atsikėlus ryte, po tualeto ir prieš kiekvieną valgį. Ir namuose, ir ikimokyklinėse ugdymo įstaigose vaikai turi miegoti atskirose tik jiems skirtose lovose, naudotis individualiais rankšluosčiais, naktipuodžiais ir ki¬tais reikmenimis. Būtina laikytis žaislų, stalų, patalpų plovimo ir tvarkymo taisyklių.

Visus šeimos narius būtina gydyti vienu metu. Gydymo metu privaloma griežtai laikytis asmens higienos, ypač rankų plovimo, taisyklių, miegoti už¬daromis kelnaitėmis, patalyne ir kelnaites kas rytą laidyti karšta laidyne. Tai apsaugo nuo autoinvazijos.

Askaridozė. Askaridozės sukėlėjas – 15-40 cm ilgio apvaliosios kirmėlės, parazituojančios plonojoje žarnoje. Patelė per dieną padeda apie 240000 kiau¬šinėlių, kurie nesubrendę su išmatomis patenka į aplinką. Dirvoje, kurios tem¬peratūra yra nuo 12 iki 25°C ir pakanka drėgmės bei deguonies, askaridžių kiaušinėliai subręsta ir dirvožemyje būna gyvybingi 7-10 metų. Palankiomis sąlygomis kiaušinėliams subręsti pakanka 14-16 dienų. Žmogus užsikrečia suvalgęs užterštų daržovių, braškių, per žemėtas rankas, vandeni. Tiesiogiai nuo ligonio askaridoze neužsikrečiama.

Subrendusiems askaridžių kiaušinėliams patekus i plonąją žarną, iš jų išsi¬laisvina judrios lervos, kurios prasiskverbia į kraujagysles ir su veniniu krauju patenka į širdį, plaučius, po to – į plaučių alveoles, trachėją, nosiarykle, su seilėmis vėl nuryjamos ir tada žarnose jau galutinai subręsta. Visas askaridžių raidos ciklas trunka apie 75 dienas, o žmogaus žarnyne jos gyvena l metus.

Skiriami du ligos periodai. Pirmuoju – migracijos – periodu (7-15 d. po užsikrėtimo) žmogus negaluoja, kosti, skrepliuoja, gali padidėti temperatūra. Antrasis periodas gali būti be ypatingų negalavimų, tačiau ligoniui dažnai skauda galvą, pilvą, sumažėja apetitas, silpna, gali varginti tuštinimosi sutriki¬mai, nervingumas, greitas nuovargis. Jeigu žarnyne askaridžių daug, gali atsi¬rasti sunkių komplikacijų – askaridžių kamuolio „kamštis“ gali sukelti žarnų nepraeinamumą, apendicitą, mechanine geltą ir kt.

Ligos buvimą įrodo išmatose randami askaridžių kiaušinėliai; askarides gali išeiti su išmatomis.

Svarbiausios askaridozės profilaktinės priemonės: apsaugoti dirvožemį nuo teršimo išmatomis, prižiūrėti vandens telkinius, tinkamai plauti uogas, vaisius ir daržoves, palaikyti rankų švarą. Svarbu naikinti muses.

Žmogus gali užsikrėsti ir kai kuriais gyvulių helmintais. Pastaruoju metu dažniausiai pasitaiko toksokarozė. Toksokaroze (šunų ir kačių askaridoze) dažniausiai užsikrečia 1,5-4 metų vaikai. Į organizmą toksokarų kiaušiniai patenka iš aplinkos per burną. Iš žarnyno prasiskverbusios lervos su krauju išnešiojamos po įvairius organus. Liga gali pasireikšti karščiavimu, kepenų, inkstų, širdies, akių, smegenų ir kitų organų pakenkimais, kur apie žuvusias lervas susidaro uždegiminės granuliomos.

Šiuo metu toksokarozė Lietuvoje sparčiai plinta. Tam įtakos turi ne tik šunų ir kačių daugėjimas, bet ir tai, kad vietų jiems vedžioti nėra, be to, iki šiol nepriimtos ir nepatvirtintos taisyklės, kuriomis remiantis aplinka saugoma nuo teršimo gyvūnų ekskrementais. Didelį gyvūnų ir žmonių užkrėstumą lemia ir tai, kad toksokarų kiaušiniai aplinkoje atsparūs – net ir po žiemos lieka gyvi.

Toksokarozės profilaktikai svarbu laikytis naminių gyvūnų laikymo taisyk¬lių, neleisti teršti ekskrementais vaikų žaidimo aikštelių, smėlio dėžių, kiemų.

Trichocefaliozė. Trichocefaliozė – tai plaukagalvio (2,5-5,5 cm ilgio kir¬mėlė) sukelta liga. Plonu kaip plaukas priekiniu galu parazitas įsiskverbia į plonosios žarnos gleivine ir net pogleivinį sluoksnį ir čiulpia šeimininko kraują, dirgindamas gleivine, įnešdamos antrine infekciją ir sukeldamos kraujavimą. Plaukagalviai gyvena apie 5 metus, kiaušinius deda žarnyne, o jie subręsta dir¬vožemyje per 25-30 dienų. Užsikrečiama vasarą (panašiai kaip askaridėmis). Profilaktika tokia pati, kaip askaridozės.

A

Trichineliozė. Trichinelioze sukelia 2-4 mm ilgio biohelmintai. Patelės parazituoja plonojoje žarnoje, o jų lervos – raumenyse.

Trichineliozės šaltiniai: šernai, lapės, vilkai, graužikai ir naminiai gyvuliai (kiaulės, šunys, katės). Šie gyvūnai užsikrečia suėdė kitus užsikrėtusius gyvū¬nus arba jų maisto. Žmogus suserga suvalgęs užkrėstos žalios, rūkytos arba nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos, šernienos. Trichinelioze gali užsikrėsti grupė žmonių, valgiusių mėsos su trichinelių lervomis. Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia.

Trichineliozė – viena iš sunkiausių ligų. Trichinelių kapsulė skrandyje suvirškinama, išsilaisvinusios lervos patenka į plonąją žarną, ten subręsta, ap¬sivaisina, išsirita jaunos lervos, kurios per plonosios žarnos sienele įsiskverbia į kraują ir limfą ir išnešiojamos po visą organizmą. Skersaruožiuose raumenyse jos apsigaubia kapsule, kuri vėliau sukalkėja, o lerva jos viduje daugelį metų išlieka gyva.

Inkubacinis periodas trunka nuo l dienos iki 5 savaičių, jo trukme nulemia patekusių į organizmą lervų skaičius. Liga prasideda pilvo skausmais, vėmi¬mu, kartais viduriavimu, vėliau, lervų migracijos stadijoje, atsiranda infekcine ligą primenantys simptomai – šalčio krėtimas, galvos skausmai, patinsta akių vokai; 7-11 dieną pradeda skaudėti raumenis (ypač judant). Dažniausia skau¬da kojų, ryklės, liežuvio, krūtinės raumenis, sunku ryti, kalbėti, kvėpuoti. Bū¬dingas ilgas, 3-10 savaičių trunkantis karščiavimas, alerginiai reiškiniai. Sun¬kiais atvejais liga gali komplikuotis, t. y. gali išsivystyti pneumonija, miokar-ditas. Apie 3 proc. susirgusių trichinelioze miršta.

Diagnozė nustatoma remiantis būdingais ligos simptomais; dažnai pana¬šūs sutrikimai būna ir kitiems žmonėms, valgiusiems tą pačią žalią mėsą. Diag¬noze patvirtina mėsos likučių mikroskopinių tyrimų duomenys.

Ligoniai gydomi stacionare vaistais nuo kirmėlių ir kt. priemonėmis.

Profilaktikai svarbi sanitarinė-veterinarinė kontrolė, t. y. kiaulienos ir šer¬nienos mikroskopinis tyrimas. Trichinelėmis užkrėstos mėsos valgyti negali¬ma. Endeminiuose židiniuose būtina skerdžiamų kiaulių veterinarinė kontro¬lė.

KVĖPAVIMO ORGANŲ (ORO-LAŠINĖS) INFEKCINĖS LIGOS

Kvėpavimo organų infekcinių ligų sukėlėjai parazituoja kvėpavimo orga¬nuose ir seilių liaukose, iš kur į aplinką išsiskiria su seilių lašeliais ir gleivėmis, todėl jos dar vadinamos lašinėmis infekcijomis. Dažniausiai užsikrečiama įkvėpus užteršto oro. Atsparesni ligų sukėlėjai gali plisti su dulkėmis. Kai kurios iš jų vadinamos „lakiomis“, nes užsikrečiama per orą iš tolo. Kvėpavi¬mo organų infekcijomis ypač dažnai serga vaikai, nes jų gleivinių barjerinė funkcija nesusiformavusi, todėl daugelis šios grupės infekcijų vadinamos „vai¬kų“ infekcijomis.

Dažniausiai kvėpavimo organų infekcijas sukelia virusai (gripas, įvairūs virusiniai rinitai, faringitai, laringitai, tracheitai, bronchitai, pneumonijos, taip pat tymai, epideminis parotitas, vėjaraupiai, raudonukė, poliomielitas ir kt), bakterijos – kokai ir lazdelės (angina, difterija, kokliušas).

Norint apsisaugoti nuo lašinių infekcijų, svarbu sukelti imunitetą (tai spe¬cifinė imunizacija), vaikai skiepijami planine tvarka pagal skiepijimų kalen¬dorių. Profilaktinė vakcinacija svarbi tuo, kad jos dėka suvaldomos tokios infekcijos kaip difterija, tymai ir kt. Kol kas nėra skiepų nuo vėjaraupių ir daugelio virusinių kvėpavimo takų infekcijų, taip pat problemų dar kelia spe¬cifinė gripo profilaktika.

Gripas

Gripas – ūminė infekcinė liga, kuri pasireiškia trumpu karščiavimu, bendra toksikoze ir kvėpavimo organų uždegimu. Gripas dažniausiai plinta epidemi¬jomis, kartais pandemijomis, liga pavojinga ne tik dideliu išplitimu, nuo jos (arba šios ligos komplikacijų) nemažai žmonių miršta.

Gripą sukelia virusas, kurio dabar žinomi A, B ir C tipai. Gripo virusai neatsparūs – jautrūs dezinfekuojančioms medžiagoms, ultravioletiniams spin¬duliams, greitai žūva jau 60°C temperatūroje. Virusui būdingas didelis kinta-mumas.

Infekcijos šaltinis – sergantys gripu žmonės, virusą gali nešioti ir sveikieji, ypač epidemijų metu. Užsikrečiama įkvėpus smulkių seilių lašelių, per ligonio seilėmis užterštus indus ir kitus daiktus (sergančiojo seilėse gausu virusų). Dažniausiai sergama šaltu drėgnu metų laiku, nes peršalus lengviau pažeidžia¬mas gleivinės epitelis. Persirgusieji įgyja imunitetą, kuris trunka apie l metus.

Gripo inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki 2 parų, po to staiga pradeda krėsti šaltis, temperatūra padidėja iki 39-40° C, skauda galvą, kaulus, raumenis, dažnai akis, vargina silpnumas, peršti gerkle, užgula nosį.

Antrą ligos dieną išryškėja kvėpavimo organų pakenkimo požymiai – sloga, kosulys. Kosulys ligos pradžioje būna sausas, vėliau atsiranda gleivingo, pū¬lingo sekreto. Gripas pažeidžia ne tik kvėpavimo organų gleivine, bet ir krau¬jagysles, todėl veidas ir akys būna paraudę, dažnai kraujuoja iš nosies. Gripui būdingas vegetacinės nervų sistemos pažeidimas, kuris pasireiškia širdies veik¬los, kraujo cirkuliacijos pokyčiais (bradikardija, alpimai, kolapsas), prakaita¬vimu. Padidėjusi temperatūra būna 3-4 dienas (rečiau – 5-7), po to sunormalė-ja. Užsitęsęs karščiavimas paprastai kelia Įtarimą, kad liga komplikuojasi arba sergama ne gripu. Gripui būdingos plaučių komplikacijos, sinusitas, miokar-ditas, encefalitas, neuritai. Komplikacijos dažniau būna kūdikiams, pagyve¬nusiems, nusilpusiems žmonėms, nesilaikantiems tinkamo režimo ligoniams.

Dauguma ligonių gydomi namuose, paprastai tik simptominėmis priemo¬nėmis. Į ligonine guldomi sunkiai sergantys, besivystant komplikacijoms, išti¬kus toksiniam šokui.

Norint sustabdyti epidemiją, būtina kuo anksčiau izoliuoti ligonį namie, vengti kontaktų (draudžiama lankyti ligonius, didelio žmonių susibūrimo vie¬tas). Epidemijų metu vaikų ugdymo ir įvairiose gydymo įstaigose gali būti skelbiamas karantinas.

Profilaktikai svarbus nespecifinis atsparumas (grūdinimasis, racionali mi¬tyba) peršalimų vengimas. Priešepideminiu laikotarpiu stengiamasi kuo dau¬giau žmonių paskiepyti nuo gripo.

Ūminės respiracinės infekcijos

Kvėpavimo organų uždegimą dažnai sukelia kita virusinė infekcija – para-gripo virusai, adenovirusai (aptinkami tonzilėse), rinovirasai (pažeidžia no¬sies gleivinę), reovirusai (sukelia kvėpavimo takų ir žarnyno infekciją). Šios ligos dažniausiai susijusios su peršalimu, joms nebūdinga intoksikacija. Dide¬lio pavojaus sveikatai šios ligos nekelia, tačiau blogina savijautą, mažina dar¬bingumą, slopina organizmo imunines savybes.

Profilaktikai svarbu vengti kontaktų su sergančiaisiais ir neperšalti.

Pūslelinės (herpes)

Pūslelinės – tai grupė virusinių infekcijų, kurių sukėlėjai yra herpes viru¬sai. Ligų požymis – išbėrimas pūslytėmis. Tokius pažeidimus gali sukelti net kelios dešimtys virusų, tačiau šiuo metu geriausiai ištirti ir labiausiai paplitę 6 – dviejų štamų paprastojo herpeso virusai, juostinio herpeso ir vėjaraupių vi¬rusas, citomegalovirus, Epštein-Baro virusas ir paprastojo herpeso 6-asis viru¬sas. Lietuvoje ir kitose šalyse dažniausiai pasitaiko paprastojo herpeso ir vėja¬raupių viruso infekcijos. Vėjaraupiai priskiriami vaikų infekcinių ligų grupei.

Pakartotinai šia liga nesergama, tačiau persirgusieji vėjaraupiais vyresniame amžiuje gali sirgti juostine pūsleline, kuri gali pažeisti bet kurią nervo šaka. Liga pasireiškia po staigaus persišaldymo. Organizme buvęs latentinėje būk¬lėje virusas pažeidžia nervų maitinamas sritis, išsivysto skausmingas išbėri¬mas.

Labai paplitusi paprastoji pūslelinė (herpes simplex), pažeidžianti lūpas ar kitas veido sritis. Paprastoji pūslelinė plinta tiesioginio kontakto ir lašiniu būdu nuo sergančiojo arba virusų nešiotojo. Pirmiausia niežti ir peršti pažeistą vietą, po 24-48 vai. iškyla grupelė pūslyčių, patinsta, skauda. Pūslytėms su-džiūvus, sveikstama. Veido sritį dažniausiai pažeidžia pirmasis šio viruso šta¬mas. Užsikrečia iki 50 proc. vaikų ir 80 proc. suaugusiųjų. Antrasis štamas dažniau sukelia pakitimus lytinių organų srityje: vyrams dažniausiai išberia varpos galvute, kartais – šlapimo kanalą, o moterims liga gali pažeisti ne tik išorinius lytinius organus, bet ir vidinius. Genitalijų herpesas plinta lytiniu būdu. Šiuo metu pasaulyje sparčiai daugėja žmonių, užsikrėtusių šia liga.

Herpeso virusai, patekę į organizmą, dažniausiai ilgai būna neaktyvūs. Nusilpus organizmo atsparumui, jie pažeidžia odą ir gleivines. Išbėrimai daž¬niausiai kartojasi. Recidyvų dažnis priklauso nuo žmogaus amžiaus, gyveni¬mo būdo ar imuninių savybių. Į herpeso pažeistas vietas gali įsiskverbti antri¬nė pūlinė infekcija arba vystytis septinės komplikacijos. Mažiems vaikams herpesas, sukeldamas skausmingus gingivostomatitus, dažnai pažeidžia bur¬nos gleivine. Virusai gali išsisėti ir pakenkti vidaus organams, liaukoms, sme¬genims. Liga labai pavojinga naujagimiams, taip pat žmonėms su pažeista oda (nudegimai, egzema). Nėščioms moterims herpesas gali būti savaiminio aborto priežastis.

Užsikrėtus herpeso virusai organizme lieka visą žmogaus gyvenimą, tūno ląstelių branduoliuose ir jų neveikia jokie vaistai. Vaistais galima tik sustab¬dyti virusų dauginimąsi.

Profilaktika. Svarbu vengti kontakto su ligoniais, neužsikrėsti.

Kvėpavimo organų tuberkuliozė

Tuberkuliozė yra sunki liga, kuri sukelia didelę intoksikaciją ir gali pa¬kenkti įvairiems organams. Šiuo metu sergamumas tuberkulioze didėja įvai¬riose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje – tai susiję su sukėlėjo kintamumu ir su žmonių atsparumo mažėjimu (ŽIV / AIDS plitimas, socialiniai veiksniai, žmonių gyvensena ir kt). Kasmet pasaulyje nuo tuberkuliozės miršta keli mi¬lijonai žmonių.

Tuberkuliozę sukelia lazdelės (mikobakterijos), kurių forma, morfologinės ir fiziologinės savybės labai įvairios ir nuolat kinta prisitaikydamos prie naujų

sąlygų (taip pat ir vaistu). Tuberkuliozės mikobakterijos labai atsparios tiek šalčiui, tiek šilumai, t.p. ir išdžiūvimui, drėgmei, šviesai bei cheminiams veiks¬niams. Vandenyje jos išlieka gyvybingos iki 4 mėnesių, sudžiūvusiuose skrep¬liuose net iki 10 mėnesiu, gatvės dulkėse – 10-14 d., knygų puslapiuose iki 3 mėnesių, veikiant tiesioginiams saulės spinduliams – iki 1,5 vai, virinant žūs¬ta per kelias minutes, skrandyje rūgščioje aplinkoje išgyvena iki 6 vai, chloro junginiai sunaikina jas per 1-2 vai. Infekcijos šaltinis dažniausiai yra sergan¬tis aktyvia (atvira) ar slapta forma žmogus, bet galima užsikrėsti ir nuo galvijų, paukščių.

Dažnmuj5iai tuberkuliozė plinta oro lašiniu (dulkiniu) būdu, rečiau – ge¬riant nevirintą sergančių galvijų pieną, valgant blogai iškeptą mėsą. Serganti motina gali užkrėsti savo kūdikį ne tik maitindama krūtimi, bet ir dar negimu¬sį per placentą. Liga greičiau plinta nusilpusių žmonių tarpe, sergančių cukra¬lige, lėtinėmis plaučių ligomis, alkoholizmu, imunodeficito sindromu. Tuber¬kuliozei jautrūs ir vaikai. Vaikų tuberkuliozė pradžioje dažnai pasireiškia tik tuberkuliozine intoksikacija.

Liga dažniausiai prasideda bendros intoksikacijos reiškiniais – nuovargiu, bendru silpnumu, nežymiu temperatūros padidėjimu. Dažniausiai pažeidžia¬mi kvėpavimo organai, tačiau, esant labai virulentiškai tuberkuliozės bacilai, nepakankamam gydymui ar silpnai organizmo apsauginei sistemai, tuberku¬liozės mikobakterijos gali būti su krauju ar limfa išnešiojamos po visą organiz¬mą ir sukelti vadinamąją ekstrapulmonine tuberkulioze (gali pažeisti periferi¬nius limfmazgius, odą, kaulus ir sąnarius, inkstus, žarnyną ir vidinius lytinius organus, smegenų dangalus). Kartais (nusilpus organizmo imunobiologinėms savybėms) tokios tuberkuliozės formos gali išsivystyti, baciloms išplitus iš senų pirminės tuberkuliozės židinių, dažnai esančių plaučiuose.

Tuberkuliozė dažniausiai (Lietuvoje 85-90 proc.) pažeidžia plaučius. Kvė¬pavimo organų tuberkuliozės formos gali būti įvairios. Kartais ligoniai skun¬džiasi nežymiais savijautos pakitimais – darbingumo sumažėjimu, prakaitavi¬mu, pablogėjusiu apetitu, neaukšta nepastovia temperatūra, periodišku kosu¬liu. Vėliau ligonis daugiau skrepliuoja, pradeda atsikosėti krauju. Dažniausiai liga vystosi lėtai, tačiau gali būti ūmių, plaučių uždegimą primenančių formų.

Profilaktika. Ypač svarbu kuo anksčiau išaiškinti sergančiuosius tuberku¬lioze, nes uždelsus ligą sunku išgydyti, o atvira tuberkuliozės forma segantis žmogus su skrepliais išskiria į aplinką daugybe mikobakterijų. Todėl, esant nors menkiausiam įtarimui, reikia pasitikrinti sveikata. Vaikams, vaikų įstaigų darbuotojams reguliariai atliekami diagnostiniai testai (pvz., Mantu reakcija), prireikus – rentgenologiniai, skreplių bakteriologiniai tyrimai. Ligoniai turi ilgai ir kruopščiai gydytis. Vaikai nuo tuberkuliozės skiepijami, tačiau imunitetas nėra pastovus – didelės įtakos užsikrėtimui turi buitinės, socialinės sąly¬gos, bendra organizmo būklė. Labai svarbu vengti kontakto su sergančiuoju tuberkulioze (vaikų įstaigose tokie žmonės negali dirbti). Užsikrėtimo per virš¬kinimo traktą galima išvengti, vartojant maistui tik virintą pieną, vykdant veterinarinę galvijų kontrole, naikinant sergančius gyvulius.

„Vaikų“ infekcinės ligos

Šiai ligų grupei priskiriamos infekcijos, kuriomis dažniausiai serga vaikai. Jomis paprastai užsikrečiama orolašiniu būdu, tačiau kai kurios gali plisti ir fekaliniu-oraliniu būdu. „Vaikų“ infekcijoms priskiriama: epideminis parotitas, poliomielitas, difterija, skarlatina, tymai, raudonukė, vėjaraupiai, kokliu¬šas. Suaugusieji šiomis ligomis serga rečiau.

Epideminis parotitas. Epideminis parotitas (kiaulytė) – viruso sukelta li¬ga, pasireiškianti seilių liaukų uždegimu; liga gali pažeisti ir lytines liaukas bei kasą. Dažniausiai serga 5-15 metų vaikai. Epideminiu parotitu užsikrečia¬ma oro-lašiniu būdu ir per seilėmis užterštus daiktus. Inkubacinis periodas 11-23 dienos. Liga prasideda bendru negalavimu, po to padidėja temperatūra iki 38-39° C, skauda galvą, patinsta paausiai, patinimui didėjant sumažėja seilių, džiūsta burna, sunku išsižioti, ryti. Po 3-7 dienų pradeda mažėti temperatūra, ligonis greitai sveiksta. Persirgus susidaro pastovus imunitetas.

Dažniausios epideminio parotito komplikacijos: orchitas (sėklidžių užde¬gimas; jei jis apima abi sėklides, persirgusieji gali likti nevaisingi), serozinis meningitas (sustiprėja galvos skausmai, būdingas vėmimas, meninginiai reiš¬kiniai), pankreatitas (viršutinės pilvo dalies skausmai, vėmimas, viduriavi¬mas), kuris gali pažeisti kasos saleles ir sukelti cukrinį diabetą.

Profilaktika. Ligoniai izoliuojami, taikoma profilaktinė vakcinacija.

Poliomielitas. Poliomielitą (vaikų epideminį paralyžių) sukelia virusas, kuris pažeidžia nugaros smegenų priekinius ragus ir sukelia paralyžius. Viru¬sas aptinkamas ligonio išmatose arba nosiaryklėje. Jis gana atsparus vandeny¬je – išsilaiko iki 3 mėnesių. Užsikrečiama dažniausiai fekaliniu-oraliniu būdu – per maistą, vandenį, nešvarias rankas, tačiau inkubacinio periodo pabaigoje ir ligos pradžioje dažnai virusas plinta ir oro-lašiniu būdu. Poliomielitu gali užkrėsti ir sveiki viruso nešiotojai.

Patekės į organizmą, virusas per gleivine prasiskverbia į kraują bei nervi¬nius kamienus ir pasiekia nugaros bei pailgąsias smegenis. Inkubacinis peri¬odas trunka 5-14 dienų, liga prasideda karščiavimu ir bendru negalavimu bei kitais simptomais, primenančiais gripą. Po kelių dienų prasideda paralyžiai –

paralyžiuojami galūnių, liemens, sunkiais atvejais – krūtinės ląstos raumenys ir diafragma, silpnėja raumenų judesiai, tačiau jutimai išlieka. Kartais paraly¬žių nebūna, tada ligonis po 2-3 savaičių visai pasveiksta. Paralyžiai gali su¬kelti sunkius kvėpavimo ir rijimo sutrikimus, todėl ligonis gali mirti. Raume¬nų funkcija atsistato labai lėtai, kartais išsivysto raumenų atrofija, kontraktūros, stuburo ir galūnių deformacijos, ligoniai lieka invalidais.

Ligoniai gydomi stacionare, ligos išeitis priklauso nuo gydymo ir slaugos racionalumo.

Priešepideminės priemonės: ligonių (taip pat ir sergančių neparalyžinėmis formomis) izoliavimas infekciniame skyriuje, karantinas ir infekcijos židinio dezinfekcija, planiniai profilaktiniai vaikų skiepijimai.

Difterija. Difterija pažeidžia nosiaryklės ir kitų kvėpavimo takų gleivine, parenchiminius organus bei nervų sistemą, sukelia didele bendrą organizmo intoksikaciją.

Ligą sukelia nejudri lazdelė, gaminanti stiprų egzotoksiną. Lazdelė atspari išdžiūvimui, ilgai išlieka dulkėse, bet jautri didelei temperatūrai, dezinfekuo¬jančioms medžiagoms ir antibiotikams.

Infekcijos šaltinis gali būti ligonis ar sveikas mikrobų nešiotojas. Difterija plinta oro-lašiniu ir oro-dulkiniu būdu, liečiant užkrėstus daiktus, geriant užkrėstą pieną. Gali būti grupiniai susirgimai. Kol nuo difterijos nebuvo imu¬nizuojami vaikai, sergamumas ir mirtingumas Lietuvoje buvo labai didelis. Šiuo metu susirgimai pavieniai.

Inkubacinis periodas – 2-10 dienų. Liga pažeidžia žiotis, nosiarykle, bet pasitaiko ir gerklų, akių, lytimų organų, odos ir žaizdų difterija; dažniausia -tonzilių difterija. Ji prasideda karščiavimu, skausmu ryjant, bendru negalavi¬mu ir silpnumu. Ant tonzilių greitai susidaro storas baltas apnašas, aplink kurį parausta ir patinsta gleivinė. Intoksikacijos reiškiniai – galvos skausmas, van¬gumas – būdingi toksinei difterijai, kurios metu išsivysto toksinis miokardi-tas, inkstų, kepenų, nervų pažeidimai. Diagnozei nustatyti atliekami bakterio¬loginiai tyrimai.

Priešepideminės priemonės. Ligonis stacionare izoliuojamas atskirame bok¬se, gydomas antitoksiniu priešdifteriniu serumu ir antibiotikais; nuo gydymo racionalumo priklauso ligos baigtis. Susirgimo židinyje atliekama dezinfekci¬ja, su ligoniu bendravusieji tikrinami, ar nėra bakterijų nešiotojai. Vaikams taikoma aktyvi imunizacija.

Skarlatina. Skarlatina yra ūminė infekcinė alerginė liga, kuri pasireiškia angina, smulkiu rausvu odos išbėrimu ir bendra organizmo intoksikacija.

Skarlatinos sukėlėjas yra hemolizinis streptokokas, kuris gali sukelti įvai¬rią pūlingą infekciją, rožę ir kt., todėl infekcijos židinyje gali šių ligų pasitai¬kyti. Kad vaikas susirgtų skarlatina, būtina organizmo sensibilizacija, todėl dažniausiai prieš skarlatiną ligonis būna persirgęs angina ar turi kitų infekci¬jos židinių. Dažniausiai serga vaikai nuo 2 iki 8 metų. Užsikrečiama lašiniu būdu nuo sergančiųjų ar bakterijų nešiotojų, galima užsikrėsti per pieną ir jo produktus.

Inkubacinis periodas trunka nuo keletos valandų iki 12 dienų. Liga prasi¬deda ūmiai karščiavimu, galvos skausmu, pykinimu, kartais ligonis vemia, skauda pilvą. Visada kartu būna angina. Ligos pradžioje ant liežuvio yra apna¬šų, vėliau jis pasidaro raudonas. Išbėrimas atsiranda praėjus 12-24 vai. nuo ligos pradžios. Pirmiausia išberia kaklą, o po to ir visą kūną. Veidas lieka neišbertas, tik būna ryškiai raudonas, o nosies-smakro trikampis – pabalęs. Lengvais atvejais išbėrimo gali nebūti. Po kelių dienų visi ligos reiškiniai praeina, tik smulkiai šerpetoja oda, o delnų ir padų – lupasi. Šiuo metu dažniau pasitaiko lengvos, be išbėrimo ir didelės intoksikacijos skarlatinos formos.

Skarlatinos komplikacijos gali pasireikšti 3-5-tą ligos dieną: limfmazgių, vidurinės ausies uždegimas, sinusitas, pneumonija. Vėlyvos komplikacijos susijusios su organizmo sensibilizacija ir pasireiškia 3-5-tą ligos savaite nefri¬tu, reumatiniais susirgimais. Komplikacijos daugiau priklauso nuo gydymo racionalumo ir organizmo reaktyvumo, o ne nuo ligos sunkumo.

Priešepideminės priemonės. Ligonis izoliuojamas ligoninėje, vėliau – na¬muose, vaikų įstaigose skiriamas 10 dienų karantinas, atliekama dezinfekcija. Nuo skarlatinos skiepų nėra.

Tymai. Tymai – tai ūminė infekcinė liga, kuriai būdingas kvėpavimo takų ir akių gleivinės uždegimas, dėminis-papulinis odos išbėrimas ir bendra intok¬sikacija.

Tymus sukelia virusas, aptinkamas sergančiųjų nosiaryklėje, akių sekrete ir kraujyje. Išorėje virusas greitai žūva. Užsikrečiama tik nuo sergančio žmo¬gaus lašiniu būdu (virusų nešiotojų nebūna).

Inkubacinis periodas – 9-21 diena. Liga prasideda temperatūros padidėji¬mu iki 38-40° C, galvos, krūtinės, pilvo skausmais, sloga, kosuliu. Akių glei¬vinės parausta, akys traiškanoja, bijo šviesos. Dažnai jau antrą ligos dieną skruostų, lūpų gleivinėje, ant dantenų atsiranda baltos smulkios dėmelės, lyg kruopelės iškilusios paraudusiame paviršiuje – tai Kopliko dėmelės (tipiškas tymų požymis). Katariniai reiškiniai trunka 3-5 dienas, po to prasideda dėmi¬nis-papulinis odos bėrimas. Berti pradeda už ausų, išberia visą veidą, kaklą, vėliau – liemenį ir galūnes (veido išbėrimas tada jau nyksta). Išbėrimui pranykus, visame kūne atsiranda rusva pigmentacija. Temperatūra sunormalėja, ge¬rėja savijauta, mažėja kosulys, ligonis sveiksta. Kartais tymai komplikuojasi: gali atsirasti plaučių uždegimas, stomatitas, laringitas, ausų, limfmazgių užde¬gimas. Persirgusieji įgyja imunitetą

Profilaktika ir priešepideminės priemonės. Ligonis izoliuojamas ir gydo¬mas namuose – paprastai tam pakanka geros priežiūros ir simptominio gydy¬mo. Ligos židinyje pakanka gerai išvėdinti patalpas. Skelbiamas 21 dienos karantinas. Vaikai nuo tymų skiepijami.

Raudonukė. Raudonukė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti išbėrimu ir nedidele intoksikacija. Ligą sukelia virusas, kuris plinta lašiniu būdu. Viru¬sas neatsparus, todėl užsikrėsti galima tik nuo ligonio.

Inkubacinis periodas trunka 11-24 dienas, po to padidėja temperatūra, patinsta pakaušio limfmazgiai, kartais gali būti kataro reiškiniai. Odoje atsi¬randa bėrimas – smulkios rausvos nesusiliejančios dėmelės: pirmiausia išberia veidą, kaklą, o per kelias valandas ir visą kūną. Kadangi komplikacijų nebūna, ligonių izoliuoti nereikia. Persirgus raudonuke, susidaro tvirtas imunitetas. Suaugusieji gali sirgti sunkiau. Liga pavojinga nėščioms moterims, nes viru¬sas per placentą patenka į vaisių ir gali sukelti sunkius raidos sutrikimus (ypa¬tingai pirmąjį nėštumo trimestrą). Todėl raudonukės turi saugotis nėščios rau¬donuke nesirgusios moterys. Šiuo metu nuo raudonukės skiepijama.

Vėjaraupiai. Vėjaraupiai – tai labiausiai paplitusi ūminė vaikų infekcinė liga, kuriai būdinga nedidelė temperatūra ir išbėrimas odoje bei gleivinėse.

Vėjaraupius sukelia vienas iš herpeso virusų tipų. Aplinkoje šis virusas neatsparus – greitai žūsta. Užkratas plinta lašiniu būdu, virusas labai lakus, galima užsikrėsti ir esant toli nuo ligonio, žmonių imlumas visuotinis. Per daiktus neužsikrečiama.

Inkubacinis periodas – 10-21 d. Liga prasideda karščiavimu ir bėrimu -atsiranda rausvos dėmelės, kurios greitai iškyla į odos paviršių; ant dėmelės atsiranda pūslelė su įdubusia viršūnėle, pripildyta skaidraus skysčio, trečią dieną pūslelė pradeda džiūti, susidaro rudas šašas, kuris po 2-3 savaičių nu¬krenta. Beria visą kūną, atsiranda vis naujų išbėrimų (margas vaizdas). Išberti gali ir gleivines, plaukuotą odą. Išbėrimo intensyvumas gali būti labai įvairus. Paprastai sunkiau serga dideli vaikai ir suaugusieji. Jeigu patenka antrinė in¬fekcija, komplikacijos gali būti pūlingos. Randų nelieka, jeigu pūslytės nesu¬pūliuoja ir šašeliai nenukasomi. Antrą kartą vėjaraupiais nesergama, tačiau persirgusiems ateityje gali pasireikšti juostinė pūslelinė.

Profilaktika. Ligoniai izoliuojami, turėjusiems kontaktų su ligoniu skiriamas 21 dienos karantinas.

Kokliušas. Kokliušas – tai pavojinga infekcinė liga, pasireiškianti sun¬kiais kosulio priepuoliais ir gana ilga eiga.

Ligos sukėlėjas – lazdelė, kuri dauginasi kvėpavimo takų gleivinių pavir¬šiuje ir su skrepliais, ypač ligoniui kosint, patenka į aplinką. Užsikrečiama lašiniu būdu nuo ligonio (lazdelių nešiotojų nėra).

Inkubacinis periodas trunka apie 14 dienų. Liga prasideda lėtai – vaikas sloguoja, kosti, gali padidėti temperatūra, po l -2 savaičių kosulys pasireiškia rečiau, bet priepuoliais, konvulsinis – po gilaus įkvėpimo seka 4-10 kosulio smūgių, po to atsiranda gerklų spazmas, vaikas gaudo orą, mėlynuoja. Spaz¬mui atsileidus, ligonis giliai atsikvepia ir vėl pradeda kosėti. Tokių pasikarto¬jimų vieno kosulio priepuolio metu gali būti keletas. Pasibaigus priepuoliui, vaikas išspjauna nedaug tirštų tąsių skreplių, seilių, neretai vemia. Kosulio metu labai padidėja veninis spaudimas, todėl gali atsirasti kraujosruvų odoje, akyse, nosyje, taip pat smegenyse ir pilvo ertmėje. Vėliau priepuoliai retėja, tačiau sveikimas užtrunka 2-4 savaites. Pasveikusi dar ilgai gali varginti ko¬sulys. Persirgusieji įgyja gana pastovų imunitetą, bet gali po ilgesnio laiko vėl susirgti lengvomis kokliušo formomis.

Pavojingos kokliušo komplikacijos – pneumonija, otitai, kirkšnių išvar¬ža, o ypatingai – kraujosruvų į smegenis sukelti padariniai.

Priešepideminės ir profilaktinės priemonės. Sergantieji atskiriami nuo svei¬kųjų, vaikų įstaigoje 14 dienų skiriamas karantinas. Vaikai skiepijami profi¬laktiškai.

KRAUJO (TRANSMISINĖS) INFEKCIJOS

Kraujo infekcinėms ligoms priskiriamos ligos, kurių sukėlėjai parazituoja kraujotakos sistemoje (kraujyje, kraujo gamybos organuose, kraujagyslėse). Šias infekcijas gali pernešti tik kraują siurbiantys vabzdžiai (utėlės, uodai, erkės, mašalai), nes pastarieji yra biologiniai šeimininkai, kurių organizme sukėlėjai dauginasi.

Kraujo infekcines ligas sukelia pirmuonys (maliarija, leišmaniozės), spiro-chetos (Laimo liga ir kitos boreliozės), riketsijos (dėmėtoji šiltinė, Ku karštligė“ ir kitos riketsiozės), virusai (erkinis encefalitas). Daugelis kraujo infekcinių ligų yra zoonozės – infekcijos šaltinis yra gyvuliai, tik maliarijos, dėmėtosios ir grįžtamosios šiltinės šaltinis yra žmogus.

Kraujo infekcijų paplitimas priklauso nuo gamtinių, klimatinių sąlygų, nes tai lemia pernešėjų paplitimą ir aktyvumą, sukėlėjų dauginimosi galimy¬bes (priklauso nuo aplinkos temperatūros), o zoonozių atveju – infekcijos šaltiniais galinčių būti gyvūnų paplitimą. Visa tai lemia daugelio kraujo in¬fekcinių ligų paplitimą tam tikruose gamtiniuose endeminiuose židiniuose, priklausomybe nuo metų sezono. Todėl svarbu ne tik izoliuoti ir gydyti ligonį, bet taip pat naikinti graužikus (deratizacija) bei ligą pernešančius vabzdžius (dezinsekcija). jį, Lietuvoje iš šios infekcinių ligų grupės šiuo metu dažniausiai pasitaiko ir epidemiologine reikšmę turi erkinis encefalitas ir Laimo boreliozė, užregist¬ruota ir pavienių maliarijos (dažniausiai atvežtinės) atvejų.

Erkinis encefalitas

Erkinis encefalitas – tai infekcinė liga, pasireiškianti smegenų ir jų danga¬lų uždegiminiais pažeidimais. Ligos sukėlėjas – virusas, kuris aptinkamas li¬gonio kraujyje, smegenų skystyje, mirusiųjų smegenyse. Virusas atsparus iš¬džiūvimui; jam imlūs įvairūs gyvūnai – graužikai, smulkieji ir stambieji ra¬guočiai, kiti laukiniai (kiškiai, vilkai, lapės) ir naminiai (katės, šunys) gyvū¬nai, paukščiai (apie 90 rūšių). Todėl ligos židiniai gamtoje labai išplitę.

Užkratą perduoda ganyklinės ir miškų erkės, parazituojančios gyvūnų kai¬lyje ir mintančios jų krauju. Jos yra svarbus virusų rezervuaras, nes perduoda užkratą savo palikuonims transovariniu būdu. Erkių gausu drėgnuose miškuo¬se – lapuočiuose medžiuose ir krūmuose, nepjautoje žolėje, kur užsikrečia ganomos karvės, ožkos (pavojingas jų pienas).

Žmogus užsikrečia gamtiniuose židiniuose nuo balandžio iki spalio mėne¬sio – tada erkės labai aktyvios. Dažniausiai užsikrečiama, kai erkė būna įsisiur¬busi bent 3 valandas, taip pat maistui vartojant nevirintą užkrėstų gyvulių pieną. 42

Inkubacinis periodas trunka 8-30 dienų. Liga prasideda ūmiai – tempera¬tūra padidėja iki 39-41° C, stipriai skauda galvą, pykina, ligonis vemia, jam gali sutrikti miegas, sąmonė. 2-3-čią ligos dieną prasideda raumenų paraly-žiai, atrofuojasi raumenys. Ligonis negali pakelti rankų, nenulaiko galvos. Jei paralyžius išplinta į pailgąsias smegenis, sutrinka rijimas, kalba, pablogėja širdies veikla – ligonis gali mirti. Po savaitės temperatūra pamažu sumažėja, bet paralyžiai ir raumenų atrofija išlieka, ligonis tampa invalidu.

Ligoniai gydomi stacionare. Jei laiku pradėtas specifinis gydymas, ligonis dažniausiai pasveiksta.

Profilaktika. Svarbu naikinti erkes, sudaryti nepalankias sąlygas joms veis¬tis aplink gyvenvietes, sodus, miestuose, parkuose (šienauti žole, iškirsti krū¬mynus). Taip pat reikia saugotis erkių įkandimo (tinkamai rengtis einant į mišką, naudoti erkes atbaidančius preparatus, būnant miške dažnai apsižiūrėti ir nurinkti nuo kūno erkes), pieną vartoti tik virintą. Specifinei profilaktikai žmonės gali būti imunizuojami.

Laimo liga

Laimo liga (Laimo boreliozė) – tai sunki sisteminė infekcinė liga, kurios metu pakenkiama oda, sąnariai, nervų sistema, širdis.

Ligą sukelia spirocheta, aptinkama ligonių kraujyje. Užkratą perneša er¬kės, o infekcijos šaltinis gali būti stambūs žinduoliai, naminiai gyvūnai (šu¬nys). Žmogus užsikrečia būdamas miškuose, soduose, dažniausiai pavasarį ir vasarą erkių aktyvumo periodu; kartais erkės įkandimo jis net nepastebi. Bore-lijos nėštumo metu gali praeiti per placentinį barjerą, todėl Laimo liga gali būti įgimta.

Inkubacinis periodas – 3-36 dienos. Liga prasideda prodrominiais reiški¬niais – silpnumu, mieguistumu, galvos, raumenų ir sąnarių, kartais gerklės ar pilvo skausmais, gali padidėti temperatūra, atsiranda pokyčių odojejTai lėtinė migruojanti eritema – rausvos, iš centro į pakraščius besiplečiančios, iki 3-80 mm skersmens neskausmingos dėmės, kurios po kelių dienų ar savaičių pa-blykšta, vėliau – pamėlsta, padidėja artimiausi limfiniai mazgai. Atsiranda naujos, antrinės dėmės. Dažniausiai migruojanti lėtinė eritema būna ant rankų, kojų, liemens – tai pirmoji ligos stadija. Antrojoje stadijoje, kuri prasideda praėjus nuo užsikrėtimo 1-2 mėn., būna praeinantys širdies pažeidimai, skau¬da raumenis, sąnarius. Trečioje ligos stadijoje pažeidžiami sąnariai ir nervų sistema. Sąnarių uždegimai vystosi praėjus nuo užsikrėtimo kelioms savai¬tėms ar net metams, trunka ilgai; dažniau nukenčia stambieji sąnariai. Lėtinis nervų sistemos pažeidimas gali sutrikdyti įvairias ligonio nervų sistemos ir psichines funkcijas. Vėlyvose Laimo ligos stadijose vystosi atrofinio galūnių dermatito reiškiniai. Negydoma liga žmogų gali padaryti invalidu.

Profilaktika. Svarbu saugotis erkių įkandimų – tinkamai rengtis einant į mišką, nurinkti nuo kūno erkes, neleisti joms įsisiurbti, o įsisiurbusias kuo greičiau pašalinti, nes jau praėjus 2 valandoms nuo erkės įsisiurbimo galima užsikrėsti. Atsiradus pirmiesiems ligos požymiams, kuo skubiau kreiptis į gy¬dytoją, nes, laiku pradėjus gydymą, pasveikstama.

Dėmėtoji šiltinė

Dėmėtoji šiltinė – kraujo infekcinė liga, kuriai būdingas karščiavimas, tifinė būklė, kraujagyslių pažeidimas ir odos bėrimas smulkiomis taškinėmis kraujosruvomis. Ligą sukelia riketsijos, kurias perneša drabužinė utėlė. Vie¬nintelis infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Sergamumas labai priklauso nuo sanitarinių sąlygų. Šiuo metu dėmėtosios šiltinės atvejų Lietuvoje nepasi¬taiko.

Maliarija

Maliarija – tai invazinė liga, kurią sukelia į kraują patekę pirmuonys. Ji pasireiškia reguliariai pasikartojančiais drugio priepuoliais, kepenų ir bluž¬nies padidėjimu, hemolizine anemija. Ligą sukelia plazmodijai – kraujo para¬zitai. Žmogaus organizme plazmodijai dauginasi tik nelytiniu būdu. Antras biologinis plazmodijų šeimininkas yra Anopheles uodas, kuriame parazitas dauginasi sporogonijos būdu. Infekcijos šaltinis yra ligonis ir parazitų nešip-tojas. Liga plinta transmisijos būdu – plazmodijus perneša tik uodo Anpptie-les patelės. Maliarija paplitusi pietiniuose kraštuose, nes sporogonija^vyksta ne žemesnėje kaip 16° C temperatūroje: žemesnėje temperatūroje,/net ir apsi¬krėtęs uodas nepavojingas. Lietuvoje susirgimai galimi, nes uodas Anopheles gana plačiai paplitęs ir pakankamai palanki temperatūra, tačiau kol kas regist¬ruojami tik atvežtinės maliarijos atvejai.

Profilaktika. Vykstantiems į endeminius maliarijos židinius profilaktiškai skiriami priešmaliariniai preparatai, ligoniai izoliuojami ir gydomi, naikina¬mos uodų lervos.

KŪNO DANGŲ INFEKCINĖS LIGOS

Šiai infekcinių ligų grupei dažniausiai priskiriamos ligos, plintančios kon¬taktiniu būdu ir per žaizdas. Jų sukėlėjai gali būti labai įvairūs: virusai sukelia pasiutligę, AIDS ir kai kurias kitas lytiniu keliu plintančias infekcijas, bakterijos – stablige, rože, gonorėją, sifilį ir kt, neoriketsijos – chlamidioze, trachomą, grybeliai – įvairias grybelines ligas; čia priskiriamos ir kai kurios parazitų inva¬zijos – niežai, utėlėtumas. Ligos gali pažeisti odą, gleivines (parazitai, grybeliai, kai kurie virusai, chlamidijos, gonokokai), kiti sukėlėjai dauginasi kraujyje (ŽIV), kartais stebima bendra organizmo intoksikacija (pvz., rožės atveju), nervų sistemos pažeidimo reiškiniai (sergant pasiutlige, stablige). Skirtingi gali būti ir infekcijos šaltiniai. Kartais vienintelis infekcijos šaltinis yra sifiliu, gonorėja, AIDS sergantis žmogus, kitais atvejais užsikrečiama tik nuo sergančių pasiutli¬ge gyvulių, o kai kurie sukėlėjai gali parazituoti įvairių gyvūnų organizme. Užsikrėsti galima taip pat įvairiai – tiesioginio kontakto su ligoniu būdu arba per jo daiktus (užsikrečiama ligomis, kurios pažeidžia odą, gleivines), Jalais atvejais sukėlėjas turi patekti į kraują (pvz., ŽIV, pasiutligės, stabligės, sifilio sukėlėjai) per žaizdą, esančią odoje arba gleivinėje (kai kurios iš šių ligų nėštu¬mo metu gali per placentą persiduoti ir sergančios motinos vaisiui).

Stablige

Stablige yra žaizdų infekcija, pasireiškianti didele bendra organizmo in¬toksikacija, nervų sistemos pažeidimais, raumenų traukuliais, sunkia eiga. Li¬goniai dažnai miršta.

Ligos sukėlėjas – bakterija, sugebanti gaminti sporas, besidauginanti tik anaerobinėmis sąlygomis. Sporos labai atsparios išdžiūvimui, karščiui ir dez¬infekuojančioms medžiagoms. Anaerobinėmis sąlygomis bakterijos gamina labai stipru egzotoksiną, kurio viena dalis sukelia raumenų spazmus, o kita -hemolizuoja eritrocitus. Stabligės sukėlėjai saprofituoja gyvulių ir žmonių žarnyne, su išmatomis patenka į dirvožemį, su dulkėmis ir vandeniu – ant drabužių, avalynės ir kitų daiktų. Užsikrečiama per pažeistą odą (žaizdas, nu¬degimus, nušalimus, praguląs ir kt.). Labai pavojinga gimdyvių ir naujagimių stablige. Patekę į gilesnius audinius, susidarius anaerobinėms sąlygoms, spo¬ros pereina į vegetatyvine formą ir pradeda gaminti toksiną.

Inkubacinis periodas dažniausiai trunka 6-14 dienų (kartais bakterijos būna neaktyvios keletą mėnesių). Ligos pradžioje atsiranda skausmas žaizdoje (kar¬tais jau užgijusioje), pradeda trūkčioti raumenys, greitai išryškėja kramtomųjų, mimikos, vėliau visų kūno raumenų stiprūs nevalingi labai skausmingi susitrau¬kimai. Traukulių priepuoliai, kuriuos gali išprovokuoti bet koks pašalinis dir¬giklis, dažnėja. Priepuolio metu gali sustoti kvėpavimas, išnirti sąnariai, lūžti kaulai. Sąmonė visą laiką išlieka. Sunkiais atvejais ligonis miršta nuo asfiksijos jau 4-5-ją ligos dieną, lengvesniais – po savaitės pradeda sveikti.

Ligoniai gydomi reanimacijos palatose, nes aplinkiniams nepavojingi.

Profilaktika. Jau vaikystėje pradedama aktyvi imunizacija, papildomai skie¬pijami kai kurių profesijų žmonės (pvz., kariai). Sunkių traumų atveju skubiai atliekama aktyvi ir pasyvi imunizacija.

Rožė

Rožė yra streptokoko sukeliamas odos (rečiau – gleivinių) uždegimas, ly¬dimas bendros organizmo intoksikacijos. Infekcijos židinio dažnai nustatyti nepavyksta; nuo ligonio užsikrečiama retai.

Po 1-7 dienas trunkančio inkubacinio periodo staiga pradeda krėsti šaltis, ligonis karščiuoja, kartais kliedi, vemia, jam skauda galvą, silpna. Oda pažeis¬toje vietoje ryškiai parausta, patinsta, kartais tokios odos fone atsiranda skys¬čio ar pūlių prisipildžiusios pūslių ar net nekrozės židinių (priklauso nuo ligos formos). Dažniausiai liga pažeidžia kojų, veido odą (gali ir labiau išplisti). Rožė linkusi recidyvuoti, nes nesusidaro imunitetas. Kartojantis rožei, reikia ieškoti infekcijos židinių, stengtis didinti organizmo reaktyvumą, vengti trau¬mų, terminių odos pakenkimų.

Pasiutligė

Pasiutligė – virusinė liga, pasireiškianti sunkiu galvos smegenų uždegimu. Užsikrečiama pasiutusiam gyvuliui įkandus arba apseilėjus pažeistą odą. Li¬gos sukėlėjas aptinkamas pasiutusio gyvulio smegenyse, seilėse, liaukose, krau¬jyje ir audiniuose. Tai tipiška zoonozinė infekcija, gamtoje plintanti įvairių laukimų ir naminių gyvūnų tarpe; žmogus nuo sergančio žmogaus neužsikrečia. Gyvulių pasiutligė pasireiškia epizootijomis. Lietuvoje šiuo metu liga sparčiai plinta.

Žmogus pasiutlige užsikrečia, kai įkandus, apdraskius ar apseilėjus pasiu¬tusiam gyvuliui (šuniui, katei, lapei, vilkui, naminiams gyvuliams, net paukš¬čiams) į žaizdą patenka seilės. Virusas plinta nervų kamienais, pasiekia centri¬ne nervų sistemą, ypač pažeidžia pailgąsias smegenis, smegenų kamieną.

Inkubacinis periodas trunka 12-60 dienų, trumpesnis jis būna, kai žaizda arti galvos ar galvoje. Praėjus 2-3 dienoms po inkubacinio periodo, pablogėja savijauta, pradeda skaudėti įkandimo vietą, padidėja temperatūra, ligonis pa¬sidaro neramus, apimtas baimės, blogai miega. Vėliau prasideda sujaudinimo ir vandens baimės, po to paralyžinė stadija. Dažniausiai mirštama staiga dėl kvėpavimo centro paralyžiaus. Miršta visi susirgusieji, neaprašytas nei vienas pasveikimo atvejis.

Profilaktika. Svarbiausia yra gyvulių pasiutligės profilaktika. Naminiai gy¬vūnai (šunys, katės) vakcinuojami kartą per metus, laukinių gyvulių vakcinacija vykdoma pasiutligės paplitimo židiniuose. Įkandus įtartinam gyvūnui, žaizdą reikia skubiai nuplauti su muilu, patepti spiritu ar jodo tirpalu, žmogų reikia nedelsiant paskiepyti. Apkandžiojus gyvuliui reikia kuo skubiau kreiptis į gy¬dymo įstaigą. Įtartiną gyvūną reikėtų ištirti ar jis neužsikrėtęs pasiutlige.

Grybelinės ligos

Grybelių sukeliamos ligos pasaulyje labai paplitusios. Yra daug grybelių rūšių, kurie gali pažeisti žmogaus odą, plaukus, nagus, gleivines, vidaus orga¬nus. Grybeliai atsparūs aukštai ir žemai temperatūrai, aplinkoje ilgai išlieka gyvi ir gali daugintis. Grybelinėmis ligomis dažniausiai užsikrečiama ben¬draujant su ligoniais ar naudojantis jų daiktais – rūbais, avalyne, rankšluosčiais ir kt, tačiau galima užsikrėsti gatvėje, paplūdimiuose, patalpose nuo sporų, esančių dulkėse, ant grindų ir kt. daiktų. Dažnai grybeliais užsikrečiama dušinėse, pirtyse, baseinuose, sporto salėse. Kai kurias ligas platina gyvūnai (ypač valkataujantys šunys ir katės).

Rankų ir kojų odos grybeliai pažeidžia delnų, padų, tarpupirščių odą, kiti -nagus. Pažeista oda ir nagai negražiai atrodo, dažnai sukelia nemalonius pojū¬čius, sergantysis gali užkrėsti kitus žmones. Užsikrečiama dažniausiai žmonių susibūrimo vietose. Ligos plitimą skatina odos prakaitavimas, traumos. Daž¬niau odos grybelinėmis ligomis serga suaugusieji, ypač žmonės su sutrikusia medžiagų apykaita (cukraligė, nutukimas, skleroziniai pakitimai ir kt.).

Inkubacinio periodo trukmė nevienoda: dažnai ilgai jokių ligos požymių nebūna, vėliau oda storėja, sausėja, atsiranda įtrūkimų, nagai netenka blizge¬sio, deformuojasi, trupa. Pažeidimai gali būti labai įvairūs, liga trunka ilgai, gali išplisti. Pastebėjus odos ar nagų pakitimus, nereikia stengtis pačiam nu¬statyti diagnoze, tą geriausiai gali atlikti gydytojas, kuris, mikroskopu ištyręs paimtą medžiagą, paskiria efektyviausią gydymą.

Odos ir nagų grybelių išvengti galima laikantis asmens higienos taisyklių. Apsisaugoti padeda tvarkinga kokybiška avalynė, kuri turi būti tinkamai pri¬žiūrima, švari, sausa. Negalima skolintis ar skolinti avalynės, rūbų, rankšluosčių ir kitų asmeninio naudojimo daiktų. Nepatartina vaikščioti basiems baseinuo¬se, paplūdimiuose ar šiaip patalpose. Asmenys, norintys lankytis baseinuose, tikrinami, baseinų vanduo profilaktiškai dezinfekuojamas.

Kai kurios grybelių rūšys gali pažeisti ne tik odą, bet ir plaukus. Šios ligos dažniau pasitaiko vaikų tarpe. Jas gali platinti įvairūs laukiniai ir naminiai, dažnai – valkataujantys gyvūnai. Odoje atsiranda bėrimai, plikimo židiniai, pleiskanojančius odos dėmės plinta, plaukai lūžinėja, trupa. Pastebėjus tokius pakitimus, būtina kreiptis į gydytoją, nes liga pati savaime neišnyksta.

Profilaktika. Svarbu neglostyti, nenešioti sergančių gyvūnų. Būtina laiky¬tis ir asmens higienos taisyklių, negalima dėvėti svetimų ir skolinti savų kepu¬rių ir kitų rūbų. Pavojinga pirkti ir dėvėti panešiotus rūbus, o ypatingai avaly¬ne.

Parazitinės odos ligos

Dažniausiai pasitaikančios parazitinės odos ligos yra niežai ir utėlėtumas. Šių ligų paplitimas susijęs su sanitarine ir socialine būkle šalyje, kolektyve ar individo šeimoje.

Niežai. Niežai Lietuvoje šiuo metu yra paplitusi parazitinė liga.

Niežus sukelia niežų erkės, kurių yra daug rūšių. Gyvūnų organizmuose pa¬razituojančios erkės, patekusios į žmogaus organizmą, žūsta. Žmonių niežus sukelia smulki, paprasta akimi nematoma, niežų erkutė, kuri, patekusi ant odos, pragraužia viršutinį odos sluoksnį ir padaro niežų takus, vietomis su angelėmis į išore. Tunelyje patelė padeda apie 50 kiaušinėlių ir žūsta. Iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios subręsta per 2-3 savaites ir per angeles į išorę išeina jau suaugu¬sios. Optimali temperatūra erkėms gyventi yra žmogaus kūno temperatūra. 55°C temperatūroje erkės žūsta per 10 minučių, o žemesnėje negu 0°C – per kelias dienas. Be žmogaus organizmo erkės išgyvena 4-5 dienas.

Niežais užsikrečiama tiesiogiai kontaktuojant su sergančiu žmogumi arba per jo daiktus – ypač per apatinius drabužius, patalynę, rankšluosčius, rečiau -kempinę, pirštines. Vaikai gali užsikrėsti per žaislus. Dažnai užsikrečiama, miegant vienoje lovoje (ypač pavojingi atsitiktiniai lytiniai partneriai). Dide¬lę epidemiologinę reikšmę turi blogos gyvenimo sąlygos – ankšti butai, per¬pildyti bendrabučiai, nereguliarus prausimasis. Galima užsikrėsti internatuo¬se, vaikų darželiuose, viešbučiuose, traukinių kupė, jeigu ten nesilaikoma hi¬gieninių normų.

Ligos požymiai pasirodo praėjus 7-14 dienų nuo užsikrėtimo. Svarbiau¬sias ligos požymis – varginantis niežėjimas, ypač vakare, atsigulus, sušilus. Smulkiomis pūslytėmis išberia dažniausiai tarpupirščių, plaštakų, riešų odą, lytinius organus, pažastis, odą aplink krūtų spenelius, bambą, šlaunų vidinį paviršių, sėdmenis. Mažiems vaikams gali išberti veido ir galvos odą. Nukasy¬tose vietose atsiranda kraujingų šašelių, pūlinių.

Niežų židinyje reikia tikrinti visus asmenis, juos vienu metu gydyti. Ser¬gantieji visą gydymosi laikotarpį atleidžiami nuo darbo, vaikai negali lankyti mokyklų, darželio. Ligos židinyje dezinfekuojama patalynė, rankšluosčiai, drabužiai, baldai, grindys, rankenos, vonia, tualetas. Kadangi imunitetas nesusidaro, niežais galima sirgti ne vieną kartą.

Profilaktika. Svarbu laikytis asmens higienos, dažnai maudytis, keisti dra¬bužius, nedėvėti svetimų. Žmonių susibūrimo vietose vengti prisilietimo, daž¬nai plautis rankas su muilu, nemiegoti svetimoje lovoje, vengti atsitiktinių lytinių santykių.

Utėlėtumas. Utėlės – parazitai, kurių plitimas priklauso nuo higienos rei¬kalavimų nesilaikymo, dažnų kontaktų tarp žmonių, blogos vaikų priežiūros. Žmogaus utėlės gali būti trijų rūšių – gaivine, drabužinė ir kirkšninė. Gyvūnai šių parazitų neturi. Utėlės skiriasi dydžiu bei parazitavimo vieta.

Gaivinęs utėlės minta krauju, kurį siurbia apie 10 kartų per dieną, patelės kasdien deda po 3-4 kiaušinėlius (glindas), pritvirtindamos juos prie plauko. Gaivine utėlė gyvena mėnesį. Plaukuose jos galima nepamatyti, tačiau galvo¬je, ypač paausiuose, lengva pastebėti glindas. Įkandimo vietose niežti, todėl odoje būna nukasymų, šašelių, patekus antrinei infekcijai – pūlinukų. Dažnai pažeistoje odoje vystosi egzema. Gaivine utėlė gali pernešti dėmėtąją šiltine.

Drabužinė utėlė didesnė už gaivine, gyvena patalynėje, drabužių raukšlė¬se, siūlėse, kur deda savo kiaušinėlius. Šios utėlės be šeimininko gali išbūti iki 6 savaičių. Šie parazitai taip pat siurbia kraują, jų seilės sukelia niežėjimą, todėl odoje būna daug nukasymų, mazgelių. Glindų galima rasti ir pažastų plaukuose. Šios utėlės taip pat gali platinti ligas.

Gaktos utėlėtumą sukelia kirkšninė utėlė – mažytė, sunkiai matoma, nes yra odos spalvos ir labai tvirtai laikosi už plauko. Parazituoja ne tik gaktos srityje, bet ir pažastyse, antakiuose, ant blakstienų, barzdos. Įkąstų vietų be¬veik neniežti, todėl žmonės gali nežinoti, kad jų turi. Įkandimo vietose gali būti melsvų dėmelių. Šiomis utėlėmis užsikrečiama tiesioginio kontakto me¬tu, miegant vienoje lovoje, lytiškai santykiaujant.

Utėlėtumą reikia gydyti. Norint išnaikinti gaivinęs utėles ir glindas, vaisti¬nėse galima įsigyti efektyvių priemonių. Atsikratyti drabužinių utėlių galima dažnai maudantis, atliekant patalynės, rūbų dezinsekciją. Kirkšninės utėlės naikinamos insekticidiniais preparatais, plaukai nuskutami, drabužiai dezin¬fekuojami.

Atsiradus utėlėms, tikrintis ir gydytis reikia visiems šeimos nariams, arti¬miems draugams ir partneriams. Užsikrėtus kirkšninėmis utėlėmis, reikia pasi¬tikrinti dėl kitų lytiškai plintančių infekcijų.

Lytiniu būdu plintančios infekcinės ligos vr

Lytiniu būdu perduodamos infekcinės ligos (LPI) pasaulyje yra labai pa¬plitusios. Šiai ligų grupei priskiriamos įvairios virusų, bakterijų, pirmuonių, o

kartais ir parazitų sukeliamos ligos, kuriomis dažniausiai užsikrečiama lytiš¬kai santykiaujant. Šiuo metu žinoma daugiau nei 20 mikroorganizmų, suke¬liančių LPI. Lytiniai santykiai su atsitiktiniais partneriais, turėjimas daug part¬nerių sudaro palankias sąlygas užsikrėsti. Užsikrėsti gali ir vyrai, ir moterys. Dažnai šios ligos pradžioje nesukelia jokių pojūčių ar sutrikimų, tačiau dau¬guma jų labai klastingos ir pavojingos. Kai kurios – mirtinos (AIDS, laiku negydomas sifilis), kitos gali suluošinti (nevaisingumas sergant gonorėja, chla-midijoze), dar kitos sukelia įvairius varginančius pojūčius (skauda pažeistos vietos, niežti, degina, padaugėja išskyrų, atsiranda išaugų ir kt.) ir įvairių orga¬nizmo funkcijų sutrikimus (sergant hepatitu B, C). Sergantieji tampa pavojin¬gi ne tik lytiniams partneriams, bet ir šeimos nariams bei artimiesiems.vienas žmogus gali iš karto užsikrėsti keliomis LPI. Šių ligų požymiai, diagnozės nustatymo ir gydymo būdai labai skirtingi, todėl, kilus įtarimui, būtina kuo greičiau kreiptis į specialistą – tik tada galima tikėtis visiškai pasveikti.

Išvengti LPI galima. Tam reikia atsisakyti atsitiktinių lytinių santykių, turėti vieną patikimą lytinį partnerį. Abejojant partnerio sveikata, atsisakyti lytinių santykių arba naudoti prezervatyvą.

AIDS – akvizitinis (įgytas) imunodeficito sindromas

AIDS arba įgyto imuninio deficito sindromas – tai viruso sukeliama liga, sutrikdanti ląstelinį imunitetą. Infekcijos šaltinis – sergantieji AIDS ir sveiki ŽIV (žmogaus imunodeficito viruso) nešiotojai. Liga pavojinga tik žmonėms. Užkratas perduodamas lytiniu, parenteraliniu (per kraują ir jo sudėtines dalis, nesterilius instrumentus) ir transplacentiniu (užsikrėtusi motina savo vaisiui) būdu. Per daiktus ar buitiniu keliu šia liga neužsikrečiama. Šiuo metu liga visose pasaulio šalyse sparčiai plinta.

Inkubacinis periodas trunka nuo kelių savaičių iki kelerių metų – jo trukmė priklauso nuo patekusių virusų savybių, užsikrėtusiojo gyvenimo būdo ir gydy¬mo racionalumo. Virusas kraujyje sunaikina T limfocitų populiaciją (helperius), todėl organizmą lengvai pažeidžia patogeniškos ir sąlygiškai patogeniškos bak¬terijos, virusai, pirmuonys ir grybeliai. Ligoniai miršta nuo sepsinių, parazitinių, onkologinių ligų ir išsekimo. Efektyvaus specifinio gydymo nėra.

Profilaktika. Būtina vengti užsikrėtimo. ŽIV infekuotasis pavojingas aplin¬kiniams jau inkubaciniame periode, todėl svarbiausios profilaktinės priemonės susijusios su gyvenimo būdu (gyvenant sveiką ir saugų lytinį gyvenimą, netu¬rint žalingų priklausomybių). Užkratas gali plisti per medicinos instrumentus, todėl neleistina naudoti užterštų adatų, švirkštų ir kitų priemonių, pažeidžiančių odą (geriausia naudoti vienkartines priemones). Siekiant išsiaiškinti ŽIV židi¬nius, būtina profilaktiškai tikrinti rizikos grupes (narkomanus, prostitutes ir kt.).

TERMINŲ PAAIŠKINIMAI

Aerobai – mikrobai, galintys gyventi tik esant orui.

Anaerobai – mikrobai, galintys gyventi be oro.

Anemija – mažakraujystė

Antroponozė – žmonių infekcinė liga.

Asfiksija – deguonies badas, uždusimas.

Atrofija – sunykimas.

Bakteriologiniai – susiję su bakterijomis.

Bradikardija – retas širdies plakimas.

Dermatitas – odos uždegimas.

Dezinfekcija – infekcijos naikinimas.

Dispepsija – virškinimo sutrikimas.

Egzotoksinas – išorinis toksinas (išskiriamas gyvų mikrobų).

Encefalitas – galvos smegenų uždegimas.

Endemiškumas – ligos paplitimas tam tikroje vietoje.

Endotoksinai – vidiniai toksinai, išsiskiriantys žuvus mikrobams.

Enteritas – plonosios žarnos uždegimas.

Epidemija – didelis užkrečiamos ligos išplitimas.

Epidemiologija – mokslas apie epidemijų atsiradimo ir plitimo dėsnius bei kovos su jomis priemones.

Epigastriumas – plotas tarp bambos ir krūtinkaulio kardinės ataugos.

Etiologija – ligų priežasčių mokslas.

Gingivitas – dantenų uždegimas.

Helmintozė – kirmėlinė liga.

Hemolizė – eritrocitų irimas.

Hepatitas – kepenų uždegimas.

HiB – influencos hemofilas B.

Intoksikacija – apsinuodijimas.

Karantinas – priemonių kompleksas, skirtas užkirsti kelią epidemijos plitimui.

Kolitas – storosios žarnos uždegimas.

Kontraktūra – sąnario judesių sumažėjimas, susitraukimas dėl minkštųjų audinių arba nervų pakitimų.

Meningitas – smegenų dangalų uždegimas.

Miokarditas – širdies raumens uždegimas.

Nefritas – inkstų uždegimas.

Neuritas – nervo uždegimas.

Orchitas – sėklidės uždegimas.

Otitas – ausies uždegimas.

Pandemija – visuotinė epidemija (užkrečiamos ligos paplitimas keliose šalyse).

Pankreatitas – kasos uždegimas.

Papulė – mazgelis (standus iki žirnio dydžio iškilimas odoje).

Parazitai – organizmai gyvenantys kitame organizme, vadinamame šeimininku, ir mintantys jo medžiagomis.

Patogeniškumas – gebėjimas sukelti ligą.

Pneumonija – plaučių uždegimas.

Prodromas – požymis, nurodantis prasidedančią ligą.

Reanimacija – gaivinimas.

Recidyvas – ligos atkritimas, kartojimasis.

Rekonvalescentas – sveikstantis.

Respiracinis – kvėpuojamasis.

Revakcinacija – pakartotinas skiepijimas.

Rigidiškumas – nelankstumas (čia kalbama apie sprando raumenų nelankstumą, stingumą).

Rozeolė – raudona dėmelė odoje arba gleivinėje, paspaudus pranykstanti.

Saprofitai – mikroorganizmai, mintantys makroorganizmo medžiagų

apykaitos produktais (negyvomis medžiagomis).

Sensibilizacija – įjautrinimas (organizmo jautrumo pakartotiniam svetimų medžiagų poveikiui padidėjimas).

Sepsis – kraujo užkrėtimas.

Serologiniai – susiję su kraujo serumu.

Seroprofilaktika – imuninio serumo įšvirkštimas siekiant apsaugoti nuo ligos.

Simptomas – požymis.

Sinusitas – priedinio veido ančio (sinuso) uždegimas.

Stomatitas – burnos gleivinės uždegimas.

Subfebrili temperatūra – nedidelis karščiavimas (temperatūra tarp 37° ir 38° C)

Tachikardija – dažnas širdies plakimas.

Toksikozė – toksinų sukeliama liga, apsinuodijimas.

Toksinai – nuodai.

Tonzilės – migdolai (gomurio, ryklės ir kt.).

Vegetatyvinė mikrobų forma – augantys, besidauginantys mikrobai.

Virulentiškumas – užkrečiamumas.

Zoonozė – gyvūnų liga, kuria apsikrečia ir serga žmonės.

Komentuokite!