Fiziologija

1

1. Fiziologijos reikšmė ir ryšys su kitais mokslais. Svarbiausi fiziologijos raidos bruožai. Grafinis metodas.

Fiziologija glaudžiai susijusi su zoologija, morfologija, genetika, biochemija, biofizika, patologija, sociologija, praktine medicina, psichologija, pedagogika. Fiziologijos reikšmė – sujungia ir įvertina organizmo fizikinius, biologinius, biocheminius procesus bei reiškinius.

Galenas (131-201) naudojo visekcijas, pirmasis fiziologijoje pritaikė eksperimentą, aprašė išorinio kvėpavimo mechanizmą, parašė knygą „Apie žmogaus kūno dalių naudą“. Hipokratas (460-377 m.pr.m.e.) nurodė, kad organizmo veiklos pagrindas yra 4 sultys: kraujas, gleivės, geltonoji ir juodoji tulžis, bandė aiškinti fiziologinius procesus. Servetas (1509-1553) aprašė mažąjį kraujotakos ratą. Harvėjus (1578-1657) aprašė sisitolę ir diastolę, pulso susidarymo mechanizmą, didžiojo kraujo apytakos ratą. Haleris (1708-1777) išaiškino kvėpavimo mechanizmą, garso ir kalbos atsiradimą, nustatė, kad tulžis yra kepenų produktas, virškinantis riebalus, įvertino smegenėlių f-jas, pailgųjų smegenų svarbą. Jis mokymo apie dirglumą pradininkas. Parašė fiziologijos vadovėlį. Eksperimentinės fiziologijos pradininkas. Galvanis (1737-1798) elektrofiziologijos pradininkas. Miuleris (1801-1858) hematologijos pradininkas, parašė fiziologijos vadovėlį. Liudvigas (1816-1895) subūrė fiziologų mokyklą, sukonstravo kimografą, srovės laikrodį, įdiegė grafinį tyrimų metodą. Rubneris (1854-1932) nustatė įvairių produktų kaloringumą, jų oksidacijos efektyvumą, įvedė matavimo vientą-kaloriją, tyrė mitybos fiziologiją. Sečenovas (1829-1905) rusu fiziologijos pradininkas, sukūrė reflekso teoriją. Pavlovas (1849-1936) tyrinėjo širdies veiklos nervinės reguliacijos mechanizmus, atrado trofinius širdies nervus, gavo nobelio premiją, išaiškino kaip susidaro sąlyginis refleksas. Šeringtonas sinapsės fiziologinis išaiškinimas.

Eklsas išaiškino sinapsinio perdavimo mechanizmą.

16a. įkurta Vilniaus akademija. Pirmasis universitetas Lietuvoje, kuriame buvo pradėta dėstyti fiziologija (18a.) (Steponas Laurynas Bizis). Kaune 1920-1966 dėstė vl.Lašas, nuo 1966 m. iki 1993 m. katedrai vadovavo prof. B.Padegimas, nuo 1993 m. iki 2002 m. – prof. R.Abraitis, nuo 2002 m. – prof. E.Kėvelaitis.

2. Aktyvi ir pasyvi pernaša per ląstelės membraną.

Pasyviam transportui priklauso paprasta ir palengvinta difuzija.

Paprasta difuzija gali vykt dviem keliais: per ląst membr bilipidinį sl ir pro kanalus (poras) ląst membr.

Difuzija per membranos bilipidinį sluoksnį prikl nuo medž tirp lipiduose: gerai tirpstančios riebaluose chem medž lengvai praeina per last membr. Vandens ir kt riebaluose netirpstančių medž difuzija šiuo keliu lb prikl nuo molekulės diametro: mažo diametro vandens malek lengvai difunduoja šiluminio judėjimo dėka per ląst membr, o didesnio diametro molek, pvz.: gliukozės, membr pralaidumas yra labai mažas.

Difuzija pro kanalus (poras) Iąst membr ypač būdinga jonams. Joninius kanalus sudaro transport balt, penetruojantys membraną. Šio balt viduje yra vandens molekulėmis išklotas kanalas, kurio diametras <1 nm, todel pro jį gali difunduoti tik mažos molek. Jonai juda pro kanalą pagal konc grad ir veikiami potencialų skirtumo abipus membr. Kanalai yra selektyv8s atskiriems jonams, pvz.: Na+, K+, Ca++. Selektyvumą užtikrina kanalosienelių elektrinis krūvis, kuris sąlygoja atitinkamų jonų difuziją pro kanalą ir neleidžia difunduoti kitoms medž. Membr pralaid tiesiogiai proporcingas kanalų tankiui ir temp. Esant aukšt temp, šiluminis jonų judėjimas didėja, ir atitinkamai padidėja jų difuzija pro kanalus membr.

Palengvinta difuzija vyksta, dalyvaujant membr transportiniam balt, kuris palengvina atitinkamos medž transportą per membr pagal konc grad. t.y. nenaudojant ATF energijos. Šiuo būdu gali buti transportuojama gliukozė ir amino rūgštys.

Aktyvus transportas

Aktyvaus transportnio proceso pvz yra Na+/’K+ siurblys. Šis transport balt keisdamas savo konformaciją, perneša Na+ ir K+ jonus prieš konc grad. Jo veikimo schema: kai trys Na+ jonai prisijungia prie transport balt vidinėje membr pusėje ir du K jonai prisijungia prie jo išorinėje membr pusėje, aktyvinama balt ATFazinė funkcija. Tada jis skaido 1 ATF molek į ADF ir fosfatą, o išsiskyrusi energija panaudojama trijų Na+ jonų transportui į ląst išorę, tuo pačiu metu pernešant du K+ jonus į ląst vidų. Kadangi šio ciklo metu transportuojamas nevienodas jonų sk į abi membr puses, Na+/K+ siurblys yra etektrogeniškas, t.y. padidina potencialų skirtumą abipus membr. Na+/K+ siurblys gali būti elektroneutralus, jeigu šio aktyvaus transporto metu nevyksta potencialų skirtumo abipus ląst membr pakitimai. Na+/K+ siurblio veikla užtikrina Na+ ir K+ jonų konc grad palaikymą: Na+ konc didesnė būna ląst išorėje, o K – ląst viduje.Šių jonų konc grad labai svarbus potencialų skirtumo abipus last membr susidarymui.

Na/K siurblio palaikomas Na jonų konc grad yra lb svarbus kitų medž transportui, kuris vad antriniu aktyviu transportu.

1. Tos pačios krypties medž transportas – kotransportas vyksta dalyvaujant membr transport balt, kuris turi dvi prisijungimo vietas išor savo dalyje: vieną Na jonui, o kitą gliukozei. Kadangi Na konc ląst išor daug kartų didesnė negu ląst viduje, Na jonai jungiasi prie transport balt molek ir veržiasi į ląstelės vidų pagal konc grad. Baltymo pernešėjo konformaciniai kitimai įvyksta tik tada, kai prie jo išorinės dalies prisijungia ir gliukozė. Tuo metu Na jonai ir gliukozė transportuojami į ląst vidų. Gliukozės transportas vyksta prieš konc grad ir jis labai priklauso nuo Na jonų konc grad: padidėjus intraląst Na jonų konc, Na jonų konc grad sumažėja, ir gliukozės transportas nutrūksta.

2. Priešinis medž transportas – vyksta, panaudojant taip pat Na jonų konc grad. Trys Na jonai, prisijungę prie transport balt išorinėje membr dalyje ir judėdami į ląst vidų pagal konc grad, sąlygoja balt – pernešėjo komformac pakitimus ir vieno Ca jono pernešimą iš ląst vidaus į jos išorę prieš Ca jonų konc grad.

Antrinio aktyvaus transporto netiesiog energ šaltinis yra ATF, kurį naudoja Na/K siurblys, palaikydamas Na jonų konc grad.

3. Epitelinis pernešimas ir jo reikšmė.

Daugelyje kūno vietų medž turi būti transportuojamos per epitelinį sl. Toks medž transportas vyksta, pvz.: inkstų kanalėliuose, žarnyne, išorinės sekrecijos laukuose… Galimi du medž transporto keliai per epitelį: 1) paraląst kelias, t.y. pro tarpus tarp epitelio ląst, 2) transląst kelias, t.y. medž transportavimas per epitelio ląst membr. Medž, kurios transportuojamos aktyviai, gali pereiti per epitelį tik transląst keliu, kadangi aktyviam transportui yra būtina ląst membr.

Epitelio ląstelės pasižymi asimetrinėmis membr savyb, t.y. apikalinės (išor) membr, kuri kontaktuoja su skysčiu, esančiu spindyje, savybės skiriasi nuo bazolateralinės (vid) membr, nukreiptos į tarpląst ertmę, savybių. Tankiame absorbciniame epitelyje, epitelinės ląst į spindį nukreiptoje pusėje tarpusavyje yra susijungę glaudžiomis jungtimis, kurios nepraleidžia H2O ir jonų paraląst keliu. Todėl H2O ir jame ištirpusių medž apykaita vyksta tik per epitelio membr, pasižyminčias nevienodu pralaidumu atskiriems jonams. Na+ jonai pasyviai difunduoja pagal konc grad pro apikal membr kanalus (porus). K+ jonai difunduoja per bazolateral membr, kuri yra labai pralaidi K+ jonams, tačiau labai mažai pralaidi Na+ jonams. Padidėjus intraląst Na+ konc, iš epitelinės ląst vidaus Na+ jonai aktyviaitransportuojami, dalyvaujantNa+/K+ siurbliui, per bazolateral membr į tarpląst ertmę. Na+/K+ siurblys transepitelinio Na+ jonų transporto varomoji jėga, kadangi jis palaiko mažą intraląst Na+ konc ir didelę intraląst K+.

Kitų medž (gliukozės, amino rg) transportas per epitelį labai priklauso nuo Na+ jonų transporto, pvz.: gliukozė per apikal membr į ląst patenka kartu su Na+ jonais (kotransportas), ir jos intraląst konc didėja. Per vidinę membr gliukozė transportuojama iš ląst į tarpląst ertmę palengvintos difuzijos būdu pagal konc grad.

Kai kuriose epitelinėse ląst, pvz.: inkstuose henlės kilpos kylančioje dalyje, žarnyne, Cl- jonai patenka į ląst per apikal membr antrinio aktyvaus transporto būdu,kuris priklauso nuo Na+ jonų.

H2O difunduoja per epitelį pagal osmosinį dėsnį, t.y. iš tirpalo, kuriame ištirpusių dalelių (jonų) konc yra maža, į tirpalą, kurioje didesnė konc. kadangi glaudžios jungtys tarp epitelio ląstelių uždaro paraląstel H2O kelią, svarbią reikšmę transeptiteliniam H2O transportui turi aktyvus jonų transportas. Veikiant Na+/K+ siurbliui, kuris randasi vidinės pusės membr, susidaro didelė Na+ jonų konc siauruose lateral tarpląstel plyšiuose, ir H2O difunduoja transląst keliu, veikiamas osmosinio gradiento.

4. Membraninis ramybės potencialas.

Matuojant membr potenc ląst ramybėje, nustatomas ramybės potenc V, kuris yra neigiamas. Vadinasi, vidinė membr pusė elektroneigiama išorinės atžvilgiu.

Ramybės potenc lemia netolygus jonų pasiskirstymas abipus ląst membr ir selektyvus jos joninis laidumas.

Ląst vidinėj terpėj (citoplazmoje) yra daug didelių organinių, dažniausiai rūgščių, monomerinių ir polimerinių jonų, kuriems membr yra nepralaidi – tai neskvarbieji jonai. Šiems jonams prikl aminorūgštys, balt, kurie turi neigiamą krūvį ir elektriniame lauke juda anodo link, jie vadinami organiniais anijonais. Membr yra laidi mažiems K+ ir Na+ jonams (skvarbieji jonai), kurie elektriniame lauke juda katodo link ir vad neorganiniais katijonais. Skvarbus yra ir neorganinis anijonas Cl-. Dėl elektrostatinės sąveikos organiniaianijonai pritraukiamažus neorganinius katijonus ir atstumia Cl-. Tokiu būdu jonų krūviai yra kompensuojami. Elektrostatinė sąveika yra labai stipri, todėl tik mažai jonų turi nekompensuotą krūvį.

Na+ ir Cl- jonų konc ląst išorėje yra daugiau kaip 10 kartų didesnės negu citoplazmoje, o K+ jonų konc, atvirkščiai, apie 30 kartų didesnė citoplazmoje negu išorinėj ląst terpėje. Skvarbiųjų jonų konc skirtumas abipus ląst membr yra vad konc grad. Ramybės metu labiausiai skvarbūs yra K+ jonai – jie svarbiausi ramybės potencialui atsirasti. Šie jonai labiau­siai kompensuoja didelį vidinį neigia­mą krūvį, todėl jų konc ląst viduje yra didelė.

Membr potencialo kitimai

Esant ląst ramybės būsenoje ir neveikiant jokiems vid ar išor dirgikliams, ramybės potenc nekinta. Šio potenc skirtumo abipus membr absoliutus mažėj vad depoliarizacija (pvz.: nuo -70 mV iki -50 mV), o didėj – hiperpoliarizacija (pvz.: nuo -70 mV iki -90 mV). Membr potenc kitimus gali sukelti du pagr veiksniai: l) jonų konc, vadinasi, ir elektrovaros jegų pokyčiai; 2) membr laidumo jonams kitimai.

5. Veikimo potencialas, fazės ir jų kilmė.

Pagr inform perdavimo organizme būdas yra membr potenc kitimai, kuriuos sukelia trumpalaikiai membr laidumo jonams didėjimai ar mažėjimai. Staigus impulsinis membr potenc kitimas, kuris rodo aktyvią dirgliosios ląst reakc į sujaudinimą, vad veikimo potenc. Jis yra svarbus signal nervų ir kt dirgl ląst sist. Veikimo potenc prikl nuo membr potenc valdomų Na+, K+ ir Ca2+ kanalų atsidar ir užsidar. Šie kanal vad elektriniais joniniais kanal.

Veikimo potenc slenkstis, fazės ir jų joninė kilmė.

Tai įgalina taikyti potenc fiksavimo metodą. Metodo esmė: neigiamo grįžtamojo ryšio princ veikianti elektroninė schema išlaiko membr potenc pasirinktą dydį. Dirgiklis sukelia dirgliosios ląst veikimo potenc, jeigu depoliariz jos membr iki slenksčio. Elektros srovė, kuri leidžiama pro dirginantį mikro­elektrodą į ląst vidų, sukelia nedi­delę depoliariz. Depoliariz pasiekus slenkstį, prasideda regeneratyvinė depoliariz. Jos metu labai didėja membr laidumas Na+ (kai kurių ląstelių – Ca2+) jonams. Šie katijonai juda į ląst vidų pagal elektrochem grad ir depoliariz membr.

Didėjanti membr depoliariz aktyvina vis daugiau elektrinių Na+ kanalų ir didina į ląstelę įeinančių Na+ jonų srovę. Tuo būdu depoliarizuojanti Na+ srovė pati save stiprina kaip lavina per teigiamą grįžtamąjį ryšį. Šis proc vad regeneratyviniu, jis trunka apie 1 ms.

Veik potenc dalis, atitinkanti šį regeneratyvinį proc, vad depoliariz faze. Depoliariz fazės pabaig Na+ srovė tiek sumažėja, kad susilygina su priešingos krypties K+ srove, ir membr joninė srovė tampa lygi 0. Šiuo momentu membr krūvis ir potenc nustoja didėti, membr potenc pasiekia maksimumą.

Po depoliariz fazės seka repoliariz fazė, kurios metu Na+ srovė į ląst vidų ryškiai mažėja ir nutrūksta, o K+ srovė didėja. Tokį Na+ srovės kitimą lęmia inaktyvacija, būdinga Na+ laidumui. Inaktyvacijos esmė: dėl milisekundinės depoliariz pradeda mažėti padidėjęs Na+ laidumas. Mažėjant Na+ laidumui, K+ laidumas dėl membr depoliariz didėja. Repoliariz fazėje vyrauja iš ląst išeinančių K+ jonų srovė dėl dviejų veiksnių: 1) padidėjęs gK ir 2) išlieka didelis K+ jonų elektrocheminis gradientas.

Daugumai nervinių ląst po veik potenc būdinga pėdsekinė hiperpoliariz.Ją sukelia besitęsiantis K+ jonų padidėjęs laidumas. Ilgai trunkanti pėdsekinė hiperpoliariz yra būdinga plonoms nervinėms skaiduloms ir daugeliui neuronų, ypač po dirginimo dideliu dažniu. Iš dalies pėdsekinę hiperpoliariz sukelia ir suaktyvėjusi elektrogeninio Na+-K+ siurblio veikla.

6. Dirglumo fazės ir jų ryšys su veikimo potencialu.

Veik potenc ir pėdsekinių potenc metu ląst dirglumas faziškai kinta. Membr potenc pasiekus slenkstį ir vykstant regeneratyv depoliariz, dirglumas staigiai mažėja, ir ląst tampa nedirgli dėl Na+ laidumo inaktyvac ir K+ laidumo aktyvac. Ši nedirglumo būsena yra vad absoliučiosios refrakter faze, kurioje jokie dirgikliai negali sukelti ląlst atsako. Po šios fazės seka reliatyviosios refrakter fazė, kurioje stipresni negu įprast dirgikliai gali sukelti atsaką, t.y. slenkstis išlieka didesnis už norm, o ląst dirglumas – sumažėjęs. Reliatyvioji refrakter paaiškinama pėdsekine hiperpoliariz, nes jos metu reikia stipresnės srovės norint pasiekti Na+ laidumo regeneratyvinę aktyvaciją. Neuronuose po stiprių dirgiklių sukeltos veik potenc salvės, pėdsekinė hiperpoliariz ir reliatyvioji refrakter trunka ilgiau negu po vieno impulso. Tai atsitinka del to, kad aktyvinamas kitoks K+ laidumas negu tas, kuris lemia veik potenc repoliariz. Ilgalaikės pėdsekinės hiperpoliariz svarb veiksnys yra nuo Ca2+ priklausantis K+ laidumas.

Veik potenc kilmė yra susijusi su elektr joniniais kanal, kurie valdomi membr potenc. Šiuolaikin molekul biolog ir elektrofiziolog metodai įgalino ištirti šių membr kanalų struktūrą ir veikimą.

7. Nervinių skaidulų klasifikacija ir jų savybės.

Pagal fiziologinius kriterijus,buvo matuojamas jaudinimo sklidimo greitis, skirst į 3 pagr. grupes: A, B, C. Pagal jaudinimo plitimo greitį A skirst dar į 4 pogrupius: alfa α, beta β, gama γ, delta δ. A (α) grupės skaid yra mielininės, storesnės, vidutinis nervinio impulso greitis jomis 70-120m/s. Šioms nervinėms skaid prikl motoriniai nervai. Likusių A grupės pogrupių skaid plonesnės, jų dirglumas mažesnis; nervinis impulsas jomis plinta lėčiau. Tai daugiausia taktilinius, temperatūros ir kai kuriuos skausmo impulsus perduodančios nervinės skaid. γ pogrupio skaid perduoda padirginimus iš nugaros smegenų (arba motor impulsai) raumenų verpsčių receptoriams. B grupei prikl mielininės , daugiausia preganglinės vegetacinės nervų sist skaid. jų dirglumas mažas, o veik potenc trunka ilgesnį laiką. C grupei prikl plonos, nemielinės skaid, nervinis impulsas plinta ne greičiau kaip 3-4m/s. Tai daugiausia simpatinės postganglinės vegetacinės ir lėtos skausmo skaid. Pagal morfologinius kriterijus. Ji buvo sudaryta matuojant aferentinių skaidulų diametrą ir dabar naudojama sensorinėms skaid apibūdinti. Aferentiniai pagal savo diametrą skirstomi į 4 grupes: I, II, III, IV. I-III grupės skaid iš esmės atitinka A grupei prikl nervinių skaid charakteristika, o IV-skaidulų. I a – aferentai iš raumenų verpsčių; I b – aferentai iš sausgyslių recept; II – aferentai iš odos lietimo recept, III – iš raumenų giliųjų mechanorecept; IV – nemielizuotos lėtos skausmo skaid.

Skirtingu grupių nervinės skaid yra nevienodai jautrios mechan spaudimo, cheminių medž ir deguonies trūkumo poveikiui.

8. Nervinio impulso susidarymas ir plitimas mielininėmis ir nemielininėmis skaidulomis.

Nervinėmis skaid plintantys veik potenc, kurie dar vad nerviniais impulsais, perneša info ir užtikrina nervinę reguliaciją organizme. Jaudinimo plitimo mechanizmas skiriasi priklausomai nuo nervinių skaid tipo.

Plintant jaudinimui nemielinizuotose nervinėse skaid, veik potenc susidarymo vietoje membr depoliariz ir pasikeičia jos poliuringumas: ląst vidus tampa elektroteigiamas išorės atžvilgiu. Nesujaud skaid dalies membr poliaringumas yra priešingas, todėl susidaro potenc skirtumas ne tik abipus, bet ir išilgai membr. Susidariusi elektros srovė, kurią perneša katijonai, nervinės skaid viduje nukreipta iš sujaud dalies (teig. polius) į nesujaudintą gretimą dalį (neigiam. polius), o skaid išorėje – iš nesujaud dalies (teig. polius) į sujaud dalį (neig. polius). Šios ratinės elektros srovės sukelia gretimos nesujaud skaid dalies elektroninę depoliariz, kuriai pasiekus slenkstinio potenc lygį, įvyksta autoregenatyvinė depoliariz, ir susidaro veik potenc. Tokiu būdu jaudinimas veik potenc pavidalu tolygiai plinta iš vienos skaid dalies į gretimą išilgai visos nemielinizuotos nervinės skaid membr.

Nerv skaid, kurios padengtos mielino dangalu, ratinės el. srovės elektroniškai plinta iš sujaud Ranvje sąsmaukos į nesujaud, kadangi mielinas pasižymi izoliacinėmis savyb, t.y. jo varža yra labai didelė. Pro mielinu dengtą membr praktiškai neteka jokia srovė, todėl membr depoliariz gali vykti tik Ranvje sąsmaukose, kurios yra prisitaikę veik potenc generavimui: Na+ kanalų tankis jose apie 100 kart didesnis negu nemielizuotų nerv. skaid membr. Jaudinimas plinta iš vienos Ranvje sąsmaukos į kitas, užtrukdamas tik sąsmaukose, kadangi tarp jų sklidimas vyksta elektros srovės plitimo greičiu. Ranvje sąsmaukose elektroniniam potenc pasiekus kritinės depoliariz lygį, sukeliamas veik potenc. Toks jaudinimo plitimas mielinizuotose nerv skaid vad saltatoriniu (šuolišku) plitimu, ir jis žymiai greitesnis negu tolygus jaudinimo plitimas nemielinizuotose nerv skaid. Veik potenc plintant tolygiai, bendra aktyvuotų Na+ kanalų suma yra didesnė negu saltatoriniu plitimo metu. Na+/K+ siurblys, kuris palaiko Na+ ir K+ jonų konc pastovius grad, naudodamas ATF energiją, daugiau aktyvuojamas tolygaus jaudinimo plitimo metu, todėl saltatorinis jaudinimo plitimas ekonomiškesnis energetiniu požiūriu. Būtina pažymėti, kad pilnai užblokavus Na+/K+ siurblio veiklą, jaudinimo plitimas nerv skaid nenutrūksta tuoj pat. Melinituotos nerv skaid gali perduoti iki kelių tūkst. veik potenc metu Na+ jonų srautas į ląst vidų nedaug pakeičia Na+ konc grad.

9. Impulso perdavimas nervo-raumens jungtyje. Veiksniai, įtakojantys šį perdavimą.

Kad įvyktų raumens susitraukimas, motoneurono aksonu atėjęs jaudinimas turi patekti į raumeninę skaid. Motoneuronų aksonas raumenyje suskyla į smulkesn atsišakojimus, t.y. terminales. Kiekv nervo terminalė (galinė plokštelė) sudaro nervo ir raumens jungtis (sinapses) su viena raumen skaid. Tarp aksono terminalės ir raumen skaidulos lieka siauras sinapsinis plyšys. Aksono terminalėje yra daug mitochondrijų,kurios tiekia energiją mediatoriaus acetilcholinogamybai, o jis absorbuojamas į daugelį sinapsinių pūslelių.

Kai motoneurono aksonu plintantis veik potenc pasiekia galinę plokštelę, maždaug apie 300 acetilcholino pūslelių ištuština savo turinį į sinapsinį plyšį, ir vyksta signalo perd cheminiu būdu, t.y. dalyvaujant mediatoriui acetilcholinui. Acetilcholino išsiskyrimą iš presinapsinės nerv galūnės dalies sukelia nerv terminalės depoliariz veik potenc metu, kuri atidaro potenc valdomus Ca++ kanalus presinapsinėje membr. Ca++ jonai difunduoja iš ekstraląstelinio skysčio į galinės plokštelės citoplazmą pagal konc grad. Ca++ jonų konc padidėjimas presinapsinėje nerv terminalės dalyje sukelia actetiltcholino pūslelių susiliejimą su presinapsine membr ir acetilcholino išsiskyrimą į sinapsinį plyšį.

Praėjus tik 1ms po acetilcholino išsiskyrimo didesnė acetilcholino dalis difunduoja iš sinapsinio plyšio, o acetilcholinesterazė suskaldo jo likusią dalį. Taigi, 1ms beveik visada užtenka raumen skaid membr sujaudinimui.

Atsidarius acetilcholino valdomiems joniniams kanalams, raumens skaid membr pralaidumas teigiamiems jonams padidėja keletą tūkst. kartų. Daugiausia skverbiasi pro juos Na+. Taigi, atsidarius kanalams, į ląst vidų daugiausia skverbiasi Na+ jonai, ir 1ms užtenka, kad Na jonai depoliariz raumen skaid membr ir sukeltų galinės plokštelės potenc. Šis potenc depoliariz raumens skaid membr iki slenkstinio lygio, ir sukelia veik potenc, kuris toliau plinta raumens skaid membr.

10. Elektromechaninis ryšys griaučių skersaruožiuose raumenyse. Elektromiografija.

Nervo ir raumens sinapsėje susidaręs veik potenc sklinda raumen skaid membr 4-5 m/s greičiu į abi puses. Tačiau raumen skaid yra per daug storos. Kad veik potenc, plintantis paviršine membr, galėtų sukelti pastebimą jonų srovę raumens skaid viduryje esančiose miofibrilėse. Todėl jaudinimas į raumens skaid vidų perduodamas specialia, 50nm diametro skersinių vamzdelių sist, vad T-sistema. T-sistema prasideda paviršinėje membr ir turi laisvą susisiekimą su ekstraląsteline terpe, supančia raumen skaid pavirš. Žinduolių raumenyse kiekv sarkomeras turi po dvi T-vamzdeliams (išilgai miofibrilėms) driekiasi išilginių vamzdelių sist, vad sarkoplazminiu retikulumu. Sarkoplaz retik vamzd ties T-sistemos vamzd baigiasi galinėmis (terminalinėmis) cisternomis, kurios sudaro specialias baltymines strukt, panašias į pėdą, jungiančias T-sistemą ir sarkoplaz retik į bendrą sist, vad triada.

Sarkoplaz retik neturi susisiekimo su ekstraląsteline terpe ir jo galinėse cisternose yra susikaupę Ca jonai. S.k. membr randasi Ca2+ siurbliai, kurie, naudodami ATF energiją, nuolat transportuoja Ca jonus iš raumens skaid sarkoplazmos į sarkoplaz retik. T-sistema į ląst vidų patekęs veik potenc, veikdamas per pėdos strukt, sukelia Ca jonų išsiskyrimą iš sarkoplaz retik. Pėdos strukt dalyje, susisiekiančioje su T-sistema, yra potenc valdomas Ca2+ jonų kanalas, o kitame gale, susisiekiančiame su sarkoplaz retik, randasi sarkoplaz retik Ca2+ jonų kanalas. Manoma, kas veik potenc pakeičia potenc valdomų ca jonų kanalų erdvinę strukt. Šis pėdos strukt pasikeitimas mechaniškai atidaro sarkoplaz retik Ca jonų kanalą. Pagal konc gradientą Ca jonai difunduoja iš sarkoplaz retik į sarkoplazmą, supančią miofibriles, ir daug kartų padidina intraląstelinę Ca jonų konc. Tai sukelia aktino ir miozinosąveiką, kuri nulemia raumens skaid susitraukimą.

Įdūrus adatinį elektrodą į raumenį, galima užregistruoti atskirų motorinių vienetų suminius veik potenc, kurie atspindi atskiro motorinio vieneto raumen skaid veik potenc vektorinę sumą. Didinant valingo raumens susitrauk jėgą, didėja aktyvuotų motorinių vienetų impulsacijos dažnis ir rekrutuojama vis daugiau naujų motorinių vienetų. Tada atskirų motorinių vienetų veik potenc susilieja, ir jų jau neįmanoma atskirti vienas nuo kito, ir registruojama taip vad interferencinė elektromiograma (EMG). Elektrinį raumens aktyvumą galima užregistruoti naudojantis plokščiais paviršiniais elektrodais, uždėtais ant odos tiesiai virš tiriamo raumens, ir gauta kreivė vad paviršine EMG. Užregistruoti atskirų motorinių vienetų veik potenc, naudojant paviršinę EMG, yra sunku, kadangi oda veikia kaip izoliacinė medž, sumažindama atskirų motorinių vienetų veik potenc registruojamą amplitudę, o giliai raumenyje esančių raumen skaid veik potenc visai nepavyksta užregistruoti. Tačiau suminė paviršinės EMG amplitudė yra proporcinga aktyvuotų motorinių vienetų kiekiui, jų impulsacijos dažniui ir raumens jėgai.

Prieš atliekant judesį, kuriame dalyvauja sinergistinės ir antagonistinės raumenų grupės, pirmiausia sumažėja antagonistinių raumenų EMG aktyvumas. Judesio pradžioje aktyvuojasi sinergistiniai raumenys, vėliau – antagonistai, o po jų – vėl sinergistai. Šis trifazinis raumenų aktyvacijos pvz (sinergistas – antagonistas – sinergistas) judesio metu paviršinėje EMG užregistruojamas kaip EMG amplitudės trifazinis padidėjimas.

11. Raumens susitraukimo mechanizmas.

Kai tik Ca jonų konc ląst padidėja, tropininkas-C susijungia su Ca jonais (1 troponino-C molekulė gali prisijungti iki 4 Ca jonų). Tai sukelia troponino komplekso erdvinės strukt pakitimus. Troponinas-C pašalina slopinantį troponino-I poveikį, kuris neleidžia skersiniams tilteliams reaguoti su aktyviomis aktino vietomis. Tuo pat metu troponinas-C per troponiną-T perduoda signalą tropomiozinui, ir visas troponinų ir tropomiozino kompleksas pasislenka į įdubiną tarp dviejų aktino grandžių. Atileidžia prisikabinusiems prie aktino skersinaims tilteliams išvystyti jėgą ir sukamuoju (rotaciniu) judesiu patraukti aktino filamentus į sarkomero vidų.

Susitraukiant raumeniui, sarkomerų ilgis (atstumas tarp Z-linijų) sutrumpėja, tačiau nepakinta neskatino, nei miozino filamentų, ir persidengimo laipsnis tarp aktino ir miozino filamentų pastebimai padidėja. Raumens susitraukimas vyksta pagal slenkančių siūlų (filamentų) mechanizmą, t.y. miozino skersiniai tilteliai sukimba su aktino siūlais ir įtraukia juos į sarkomeros vidų.

Skersinių tiltelų jėgos išvystymo ciklas prasideda dar prieš miozino galvučių sukibimą su aktino siūlais. Pirmasis žingsnis – tai ATF molekulės prisijungimas prie miozino galvutės. Vėliau seka ATF hidrolizė, susidarant ADF ir neorganiniam fosfatui, tačiau hidrolizės produktai dar lieka prikibę prie miozino galvutės. Sekančio etapo metu miozino galvutė prisijungia prie aktino filamento, ir tuo pat metu atsijungia neorganinis fosfatas. Šis proc vyksta tik tada, kai intraląstelinės Ca jonų konc padidėjimas sukelia konfirmacinius pakitimus aktino filamentuose. Toliau seka miozino skersinių tiltelių sukamasis judesys, kuris paslenka aktino filamentą į sarkomero vidų, išvystydamas jėgą. Tuo pat metu atsijungia ADF molekulė ir susidaro – rigoro kompleksas – patvarus aktino ir miozino siūlų jung. Prie miozino galvutės prisijungus sekančiai ATF molekulei, aktino ir miozino jung suyra, ir raumuo atsipalaiduoja.

Manoma, kad miozino skersiniai tilteliai gali būti silpnos ir stiprios jungties su aktinu būsenoje. Pakitus aktino siūlų erdvinei strukt ir nuo miozino galvutės atsijungus neorganiniam fosfatui, miozino skersiniai tilteliai pereina iš silpnos jungties į stiprios jungties būseną, ir įvyksta jėgos išvystymas miozino skersinių tiltelių ir aktino filamentų sukibimas ir atsijungimas, skylant ATF molekulei, vyksta cikliškai. Intraląstelinė Ca jonų konc, reguliuodama aktino filamentų pakitimus, nulemia neorganinio fosfato atsijungimo nuo miozino galvutės ir perėjimo į stiprios jungties būseną greitį.

Susitraukimas: 1)ATF – dalyvauja ir skaidoma miozino ATFazės,2) miozino skersiniai tilteliai – vyksta prisijungimo ir atsijungimo ciklų kaita,3) Miozino ATFazės – aktyvuoja padidėjusios intraląst Ca2+ jonų konc.

12. Raumens atsipalaidavimo mechanizmas. Raumens energetika.

Raumuo atsipalaiduoja, kai Ca2+ jonai gražinami atgal į sarkoplaz retik, ir intraląstelinė Ca jonų konc sumažėja. Tai nuslopina miozino ATF-azės fermentą, nes, esant nedidelei intraląstelinei Ca jonų konc, tropomiozinas užblokuoja aktyvąsias aktino vietas.

Atsipalaidavimas: 1) ATF – dalyvauja, tačiau ne skaidoma ATFazės,2) miozino skersiniai tilteliai -atsijungę nuo aktino,3) Miozino ATFazės -nuslopina sumažėjusios intraląst Ca2+ jonų konc.

13. Skersaruožių raumenų skaidulų klasifikacija. Motorinių vienetų tipai.

Pagal laiką nuo atsikiro susitraukimo pradžios iki maks jėgos lygio ir atsparumą nuovargiui, motoriniai vienetai skirstomi į 3 tipus: 1) greiti, greitai vargstantys (FF), 2) greiti, atsparūs nuovargiui (FR), 3) lėti, atsparūs nuovargiui (S).

Šių motorinių vienetų raumen skaid skiriasi biocheminėmis ir histologinėmis ypatybėmis.

FF motorinių vienetų raumen skaid pasižymi dideliu ATF-azės aktyvumu ir vyraujančia anaerobine medž apykaitos sist. Šiose raum. skaid yra mažai kapiliarų, mitochondrijų bei mioglobino (kuris gali prisijungt deguonį), todėl skaid baltos spalvos.. Motoriniai vienetai (m.v.) ir raumenys (r.) sudaryti iš šių skaid pasižymi greitu susitraukimu ir atsipalaidavimu. Jos nėra atsparios nuovargiui, nes joms būdingas didelis energijos sunaudojimo greitis ir silpnai išsivystyta aerobinė medž apykaitos sist. S – pasižymi mažu miozino ATFazės aktyvumu ir galinga aerobine medž apyk sist. Jose yra daug kapiliarų, mitochondrijų ir mioglobino, todėl S skaid raudonos spalvos. M.v. ir r. sudaryti iš šių skaid, susitraukai ir atsipalaiduoja lėtai, taiau atsparūs nuovargiui. FR skaid užima tarpinę padėti tarp S ir FF m.v. skaid. Jos pasižymi dideliu miozino ATF-azės aktyvumu, ir gerai išvystita ir aerobinė ir anaerobinė medž apyk sist. Todėl šios skaid susitraukia greitai, tačiau yra atsparios nuovargiui.

14.Raumens susitraukimo rūšys. Tetanusas. Raumens jėgos reguliavimo mechanizmas.

Raumenssusitraukimo tipai

Yra šie pagr raumens susitrauk tipai: izometrinis (raumuo didina jegą, tačiau jo ilgis nekinta) ir dinaminis (raumuo didina jegą, kintant jo ilgiui). Dinaminis susitrauk skirst į koncentrinį (raumens ilgis mažėja) ir ekscentrinį (ilgis didėja). Remiantis tuo, kaip kinta susitrauk metu raumens ilgis ir jėga, koncentrinis susitrauk skirst i izokinetinį (nekintamas sąnario sukamojo judesio greitis), izotoninį (tai tik laboratorinėmis sąlygomis nustatytas susitrauk, kai raumuo trumpėja, o jo jėga nekinta). Net vieno judesio metu raumens susitrauk tipai gali būti skirtingi, pvz., šuolio metu būna ekscentrinis, izometrinis ir koncentrinis susitrauk.

Dirginant raumenį didesniu kaip 20 Hz dažniu, intraląstelinė Ca2+ jonų konc tarp atskirų dirgiklių sumažėja nežymiai, kadangi sarkoplaz retik Ca2+ siurbliams nebeužtenka laiko grąžinti didesnę išsiskyrusių Ca2+ jonų dalį atgal į sarkoplaz retik. Raumens susitrauk tada įgauna lygaus tetanuso formą, kuriai būdingi nedideli jėgos svyravimai. Kuo trumpesnė atskiro raumens susitrauk trukmė, tuo reikalingas didesnis dirginimo dažnis, norint sukelti lygųjį tetanusą. Atskiro raumens susitrauk trukmė labai prikl nuo Ca2+ siurblio pajėgumo. Jis nulemia greitį, kuriuo Ca2+ jonai grąžinami atgal į sarkoplaz retik. Ca2+ siurblio pajėgumas prikl nuo temperat. Sumažėjus temperat, atskiro raumens susitrauk trukmė pailgėja, ir sumažėja dirginimo dažnis, kurio reikia norint sukelti lygųjį tetanusą. Sukeliant lygųjį tetaninį raumens susitrauk, minimalus laikas tarp atskirų dirginimų negali būti trumpesnis už refrakterinį periodą, kurio trukmė maždaug atitinka raumen skaid veik potenc trukmę. Raumens susitrauk jėga, kuri pasiekiama tetaninio susitrauk metu, yra žymiai didesnė už atskiro susitrauk jėgą.

15. Raumens nuovargis. Jo tipai ir mechanizmai.

Raumenų nuovargis – tai raumenų susitrauk jėgos ir galingumo mažėj. Jo priežastys: 1) ATF hidrolizės ir resintezės greičio mažėj; 2) metabolitų susikaupimas (ADF, neorganinis fosfatas, AMF); 3) acidozė – H+ kaupimasis raumen skaid; 4) elektrinio signalo perdavimo sutrikimas; 5) raumenų, mechanikos sutrikimas (sarkomerų, citoskeleto irimas). Šie mechanizmai gali būti tarpusavyje susiję, pvz., dėl acidozės mažėja ATF hidrolizės ir resintezės greitis. Atsižvelgiant į atliekamo darbo specifiką (darbo intensyvumą, trukmę, darbo ir poilsio santykį, raumens susitrauk tipą), nuovargio mechanizmai gali pasireikšti tam tikrose raumen skaid vietose: 1) nervo-raumens sinapsėje; 2) sarkolemoje; (3) T sistemoje; (4) jungtyje tarp T sistemos ir sarkoplazm tinklo; 5) sarkoplaz­m tinklo Ca2+ kanaluose; 6) Ca2+ siurblyje; 7) troponino – tropomiozino komp­lekse; 8) miozino jungimosi su aktinu jungtyje ir 9) sarkomerų ar citoskeleto mechanikoje.

Manoma, kad nuovargio mechanizmų pagr paskirtis – saugoti nuo sutrikimų, atsirandančių dėl sunkaus fizinio darbo, raumens strukt ir jo energetiką. Yra tokie raumenų nuovargio tipai: 1) Dideliųdažnių nuovargis, atsirandantis maks intensyvumo, bet ne ilgai trunkančio darbo metu (ypač, jei darbas atliekamas be poilsio pertraukėlių). Tada blogėja nervo-raumens sinapsės veikla, veik potenc sklidimas T sistema ir miozino skersinių tiltelių jungimasis su aktinu, todėl mažėja raumens susitrauk jėga, galingumas bei atsipalaidav greitis. Raumuo greit atsigauna po tokio darbo. 2) Metabolinis nuovargis, kurio metu – labiausiai mažėja ATF hidrolizės bei resintezės greitis, energetinių medž raume­nyse kiekis, ypačkreatinfosfato ir glikogeno, mažėja miofibrilių jautrumas Ca2+ jonams. Susikaupę metabolitai blokuoja miozino skersinių tiltelių cikliską darbą, todėl mažėja raumens susitrauk jėga, galingumas ir jo atsipalaidav greitis. Raumuo lėtai atsigauna iš šios būsenos. Raumens atsipalaidav greitis nuovargio metu lėtėja, ir todėl gerėja raumens sumavimasis į lygiojo tetanuso formą. Ši raumens būsenos informac aferentinėmis skaid perd motoneuronams, kurie mažina impulsavimo dažnį. Tai laiduoja efektyvesnį bei ekonomiškesnį raumens susitrauk nuovargio metu. Motoneuronų impulsavimo dažnio prisitaikymas (mažėjimas) prie raumens nuovargio vad raumens “išmintimi”. 3) Mažūjų dažnių nuovargis, kurio metu raumenyse blogėja impulso perd nuo T sistemos iki sarkoplazm tinklo, sumažėja Ca2+ jonų išskyrimo iš sarkoplazm tinklo greitis bei kiekis, nors maks tos būsenos raumens susitrauk jėga ar greitis gali būti mažiau pakitę. Šios nuovargio būsenos energetiniai substratai nemažėja ir nesikaupia metabolitai. Raumens atsigavimas iš tos būsenos gali užtrukti net iki kelių dienų. 4) Struktūrinis nuovargis atsiranda intensyvaus ekscentrinio darbo metu. Tada gali iš dalies suirti sarkomerai, tam tikros miofibrilės ar kiti citoskeleto baltymai, tai mažina raumens susitrauk jegą ir greitį. Ši būsena gali atsirasti ir intensyvaus darbo pradžioje, ir raumenų atsigavimo po intensyvaus darbo metu.

16. Raumenų susitraukimo galingumas. Priklausomybė „jėga – greitis“. Amžiniai griaučių skersaruožių raumenų kitimai.

Priklausomybė: jėga – greitis

Priklausomybė tarp raumens susitrauk maks greičio ir susitrauk jėgos yra hiperbolės formos. Didelį svorį raumuo gali pakelti tik susitraukdamas nedideliu greičiu, o maks susitrauk greitis nustatomas, kai raumuo susitraukia be jokio papildomo svorio. Atliekant judesį labai dideliu greičiu, nespėja sukibti daug miozino skersinių tiltelių su aktinu, todėl ir jėga yra maža. Raumens susitrauk galingumas yra lygus susitrauk jėgos ir greičio sandaugai arba atliktam darbui per laiko vienetą. Kai raumuo susitraukia izometrinėmis sąl, susitrauk greitis lygus nuliui, todėl ir raumens darbas neatliekamas. Raumuo būna galingiausias, kai išor pasipriešinim yra apie trečdalį maks izometrinės jėgos.

Raumenų augimas, vystymasis ir senėjimas

Raumenims augant ir vystantis, didėja jų masė. Naujagimio kūno raumenys sudaro 25%, o suaugusių žmonių – apie 40% kūno masės. Raumenų augimų bei vystymąsi reguliuoja hormonai, ypač testosteronas, augimo hormonas ir skydliaukės hormonai, nervinė aktyvacija ir raumens mechaniniai dirgikliai. Paauglystės metu berniukams apie 10 kartų padaugėja testosterono, tai skatina raumenų hipertrofiją. Raumenų hipertrofija pasireiškia raumeninių skaid baltymų (miozino ir aktino filamentų, sarkoplazm tinklo, mitochondrijų, citoskeleto) kiekio didėjimu. Raumenims augant ir vystantis pasikeičia baltymų izoformų kokybė, pvz., intensyvaus lytinio brendimo metu (apie 12-14 metų) raumenyse ypač daugėja „greitųjų“ miofilamentų ir „greitųjų“ sarkoplazm tinklo baltymų ir galutinai diferencijuojasi skirtingo tipo raumen skaid. Tai greitina raumenų susitrauk ir atsipalaidav, gerina jų adaptaciją tam tikram fiziniam darbui. Senėjimo metu būna šie struktūr ir funkc raumenų pokyčiai: mažėja raumen skaid, raumen skaid masė, sarkoplazm tinklo tankis, Ca2+ siurblių, todėl mažėja viso raumens masė (raumens hipotrofija), daugėja jungiamojo audinio ir blogėja raumens tamprumas. Senatvėje mažėja greitojo susitrauk raumen skaid, todėl atitinkamai mažėja senų žmonių raumens jėga, jo susitrauk ir atsipalaidav greitis.

17. Lygiųjų raumenų susitraukimo mechanizmas. Lygiųjų raumenų tipai.

Lygiųjų raum tipai

Lygieji raum, atsižvelgiant į strukt ir funkc ypatybes, skirst į du pagr tipus: 1) atskirojo vieneto tipas ir 2) dauginių vienetų tipas. Kadangi yra lygiųjų raum, kurie turi abiejų šių tipų savybes, todėl dar išskiriamos mišriosios formos.

Atskirojo vieneto tipas. Šio tipo lygiųjų raum ląst jungiasi tarpusavyje per mažos varžos plyšines jungtis, todėl elektrinis signalas greitai plinta po visas ląst, ir jos reaguoja kartu kaip atskiras funkc vienetas. Atskirojo vieneto lygieji raum yra virškinimo trakte, šlapimo pūslėje, šlapimtakiuose ir gimdoje. Jiems būdingas lėtasis spontaninis (savaiminis) aktyvumas, panašus kaip širdies, tik daug lėtesnis. Vegetacinė nervų sist gali tik moduliuoti šį miogeninį ritmišką visceralinių lygiųjų raum aktyvumą.

Dauginių vienetų tipas. Šiam tipui prikl akies rainelės, krumplyno, sėklidės prielipo ir seklinių latakų raum. Juos sujaudina vegetacinė nervų sist, kurios skaid inervuoja beveik visas ląst. Šis neurogeninis aktyvumas gali atsirasti tam tikrose ląst ar jų grupėse, kurių veikimas neprikl nuo kitų to paties raum ląst ar jų grupių. Vadinasi, tame pačiame lygiajame raum gali veikti daug funkc vienetų.

Mišriosios formos. Daug lygiųjų raum, pvz., kraujagyslės, turi abiejų tipų savybes. Jiems būdingas ir neurogeninis, t.y. vegetacinės nervų sist sukeltas, ir miogeninis, t.y. pačių lygiųjų raum generuotas, aktyvumas. Šių formų yra daug, nes vegetacinės nervų sist skaid sustorėjimų (varikozių) ir tarpląstel plyšinių jungčių tankis labai skiriasi lygiuosiuose raum. Atitinkamai lygiajame raum gali labiau pasireikšti dauginių vienetų ar atskirojo vieneto tipų savybės.

Slenkančių miofilamentų mechanizmas.

Lygiųjų raum ląst susitraukia panašiai kaip skersaruožiai raum, cikliškai veikiant skersiniams tilteliams ir aktinui slenkant miozino atžvilgiu. Susidarę tempimo jėgos per tankiuosius kūnelius ir tarpinius filamentus perd ląst citoskeletui, todėl lygiųjųraum ląst sutrumpėja. Lygiuosiuose raum miofilamentai slenka lėčiau, o ATF ir deguonies sunaudojama daug mažiau negu skersaruožiuose raum. Tai lemia mažas miozino ATFazės aktyvumas ir miozino kiekis lygiųjų raum ląst. Lygieji raum yra prisitaikę atlikti ilgai trunkančius ir mažai energijos sunaudojančius tonusinius susitrauk, pvz., kraujagyslių lygiųjų raum tonusas lemia ilgalaikį arterinį kraujo spaudimą. Lygiesiems raum taip pat būdingi faziniai susitrauk, pvz.,ritmiški žarnyno lygiųjų raum judesiai.

Laisvųjų Ca2+ jonų konc sarkoplazmoje ir miofilamentųjautrumas Ca2+ jonams reguliuoja susitrauk būseną.

Ca2+ jonai lemia lygiųjų ir skersaruožių raum susitrauk. Kadangi lygiųjų raum ląst sarkoplazm tinklas yra negausus, laisvųjų Ca2+ jonų konc didėjimas sarkoplazmoje yra susijęs ne tik su jų išsiskyrimu iš sarkoplazm tinklo, kaip griaučių raum, bet ir su Ca2+ jonų judėjimu iš tarpląstel terpės į ląst pagal elektrocheminį grad pro Ca2+ joninius kanalus. Lygiuosiuose raum nėra skersaruožiams raumenims būdingo troponino, todėl Ca2+ jonai jungiasi su kalmodulinu, kuris gali prijungti iki 4 Ca2+ jonų. Susidaręs Сa2+ – kalmodulino kompleksas aktyvina miozino lengvosios grand kinazę. Šis fermentas perneša neorganinį fosfatą nuo ATF ant miozino lengvosios grand, t.y. katalizuoja miozino fosforilinimą, kuris yra būtinas aktyvinti miozino ATFazę. Šių etapų lygiųjų raum susitrauk mechanizmas skiriasi nuo skersa­ruožių raum, kurių miozino fosforilinimas nėra būtinas aktyvinti miozino ATFazę. Fosforilintas miozinas sąveikauja su aktinu, ir toliau vyksta skersinių tiltelių ciklas, panašiai kaip skersaruožiuose raum, tik daug lėčiau.

Tonusiniai susitrauk. Ilgai susitraukiant lygiesiems raum, susidaro “užrakinta” skersinių tiltelių būsena, kurioje defosforilinti miazino skersiniai tilteliai lieka prisijungę prie aktino.

Ca2+ sensitizacija ir desensitizacija. Lygiųjų raum susitrauk reguliuoja ne tik laisvųjų Ca2+ jonų sarkoplazmos konc, bet ir miofilamentų jautrumas Ca2+ jonams. Kai miozino fosfatazės yra slopinamos, kontraktiliniai balt pradeda susitraukti, esant mažesnei negu įprastai Ca2+ jonų konc sarkoplazmoje, t.y. didėja miofilamentų jautrumas Ca2+ jonams (Ca2+ sensitizacija). Slopinant miozino lengvosios grand kinazę, mažėja miozino fosforilinimas ir miofilamentų jautrumas Ca2+ jonams (Ca2+ desensitizacija). Tokiu būdu kintant miofilamentų jautrumui Ca2+ jonams, gali būti reguliuojami lygiųjų raum susitrauk, ypač tonusiniai.

18. Elektromechaninis ir farmakomechaninis ryšys lygiuosiuose raumenyse.

Atsipalaidavusios lygiųjų raum ląst laisvųjų Ca2+ jonų konc yra labai maža (apie 10-7 mol/l).Yra du pagr lygiųjų raum laisvųjų Ca2+ jonų konc didinimo mechanizm: 1) elektromechan ir 2) farmakomecha­n ryšiai.

Elektromechanryšys. Veik potenc ar ilgalaikė depoliarizac sukelia potenc valdomų (elektrinių) sarkolemos Ca2+ kanalų atsidarymą, pro kuriuos Ca2+ jonai juda iš tarpląstel terpės (1,25 mmol/l Ca2+ jonų) į sarkoplazmą ir sukelia lygiųjų raum susitrauk. Membr potenc pakitimus gali sukelti miogeniniai ir neurogeniniai mechanizm, o medikamentai, pvz., Ca2+ kanalų blokatoriai (Ca2+ antagonistai), slopina elektromechaninį ryšį ir atpalaiduoja lygiuosius raum.

Farmakomechan ryšys. Neurotransmit, hormonai ir tam tikri farmakolo­g preparatai gali didinti laisvųjų Ca2+ jonų konc sarkoplazmoje ir nepakeisti membr potenc. Susijungę su specif recept sarkolemoje, jie atidaro receptoriaus valdomus Ca2+ kanalus arba per inozitoltrifosfatą (IP3) sukelia Ca2+ jonų išsiskyrimą iš sarkoplazm tinklo. IP3 ir diacilglicerolis (DAG) susidaro iš membr fosfolipido fosfatidilinozitoldifosfato (PIP2, veikiant fosfolipazei C (FLC), kurią aktyvina G balt. DAG aktyvina proteinkinazę C (PKC), kuri tiesiogiai nesukelia Ca2+ jonų išsiskyrimo, tačiau turi įtakos tonusiniams lygiųjų raum susitrauk ir Ca2+ sensitizacijai atsirasti.

19. Lygiųjų raumenų atsipalaidavimo mechanizmai. Lygiųjų raumenų plastiškumas.

Lygusisraum atsipalaid, kai sumažėja laisvųjų Ca2+ jonų konc sarkoplazmoje. Ją mažina: 1) sarkoplazm tinklo Ca2+ siurblys, kuris grąžina Ca2+ jonus į sarkoplazm tinklą, naudodamas ATF energiją; 2) sarkolemos Ca2+ siurblys, pernešantis Ca2+ jonus iš ląst prieš konc grad; 3) Na+-Ca2+ priešinis pernešimas, kurio metu 3 Na+ jonai, judėdami į ląst vidų pagal konc grad, sukelia vieno Ca2+ jono pernešimą iš ląst. Sumažėjus laisvųjų Ca2+ jonų konc sarkoplazmoje, slopinama miozino lengvosios grand kinazė, ir miozinas defosforilinamas, veikiant miozino fosfatazėms.

Membr hiperpoliarizacija ir ciklinių nukleotidų konc didėjimas sukelia lygiųjų raum atsipalaidav:

K+ kanalų aktyvinimas gali sukelti membr hiperpoliarizac ir lygiųjų raum atsipalaidav. Tokiu veikimu pasižymi endotelio išskiriamas hiperpoliarizuojantis faktorius – EDHF ir kai kurios farmakologinės medž, pvz., K+ kanalų aktyvatoriai.

Daugelis neurotransmiterių, hormonų ir farmakologinių preparatų sukelia lygiųjų raum atsipalaidav ir nekeičia membr potenc. Jie didina ciklinių nukleotidų (cAMF ir cGMF) konc sarkoplazm. Padidėjusi cAMF konc, pvz., aktyvinant β adrenoreceptorius lygiuosiuose raum, didina Ca2+ jonų grąžinimą į sarkoplazm tinklą, todėl mažėja laisvųjų Ca2+ jonų konc sarkoplazm, ir lygieji raum atsipalaiduoja. Analogiškai veikia ir cGMF konc didėjimas, kuris pasireiškia, pvz., veikiant azoto oksidui (NO), kuris išsiskiria iš endotelio ar vegetac nervų sist skaid. Išsiskyręs iš parasimpatinių nerv skaid galūnių, inervuojančių varpos akytkūnio arterijas, NO sukelia šitų kraujagyslių lygiųjų raum atsipalaidav, tai sąlygoja varpos sustandėjimą (erckcija).Nustatyta, kad padidėjusi ciklinių nukleotidų konc slopina miozino lengvosios grand kinazę, ir tokiu būdu mažina miofilamentų jautrumą Ca2+ jonams (Ca2+ desensitizacija).

Lygiųjų raum piastiškumas

Lygieji raum į mechan ištempimą reaguoja dvejopai: 1) aktyviuoju miogeniniu susitraukimu – Bayliss’o efektas; 2) pasyviuoju atsipalaidavimu – plastiškumas. Lygiųjų raum pasyvųjį reagavimą į jų ištempimą, pvz., didėjant slapimo tūriui šlapimo pūslėje ar kraujo tūriui kraujagyslių sist, rodo lėtesnio tąsumo reiškinys. Jo metu, padidėjus tūriui, staiga didėja pradinis spaudimas dėl lygiųjų raum tamprumo, o vėliau spaudimas pamažu mažėja, nors tūris lieka toks pat. Šis spaudimo mažėjimas rodo lygiųjų raum plastiškumą, t.y. sugebėjimą pasyviai atsipalaiduoti, persitvarkant aktino ir miozino miofilamentų tarpusavio padėčiai ir dalyvaujant ląst citoskeletui. Ši lygiųjų raum savybė yra svarbi, kaupiantis didesniam skysčio tūriui, nedidinančiam spaudimo tuščia­viduriame organe, pvz., šlapimo pūslėje ar kraujagyslių sist. Pasiekus organui tam tikrą kritinį tūrį, lygiųjų raum plastiškumas jau nebesugeba kompensuoti ryškaus spaudimo didėjimo, pvz., sukeliamas šlapinimosi reflex.

20. Sinapsinis signalo perdavimas centrinėje nervų sistemoje.

CNS neuronų postsinapsiniai elektriniai reiškiniai dažniausiai vyksta, praėjus kelioms dešimtosioms milisekundės nuo presinapsinio nervinio impulso pradžios. Šis sinapsinis uždelsimas įrodo, kad elektros srovė tiesiogiai neperduodama iš presinapsinio aksono į postsinapsinį neuroną. Vadinasi, sinapsinis signalas perduodamas CNS irgi cheminiu būdu, t.y. veikiant neurotransmiteriui, panašiai kaip nervo-raumens jungtyje, tačiau yra svarbių skirtumų: (1) CNS sinapsės, atsižvelgiant į veikimą, skirstomos į jaudinančias ir slopinančias, o žmogaus nervo-raumens jungtyje perduodamas tik jaudinimas; (2) raumeninę skaidulą inervuoja vienas motorinis aksonas, tuo tarpu tipinę smegenų ląstelę inervuoja tūkstančiai aksonų, kurių kiekvienas sudaro vieną arba kelias mažas sinapses; (3) dėl dauginės inervacijos kiekvienas aksonas sukelia nedidelį postsinapsinį potencialą, tuo tarpu galinės plokštelės potencialo amplitudė visada viršija slenkstį; (4) vadinasi, norint sukelti veikimo potencialą neurone, reikalingas daugelio CNS sinapsių veikimas, o nervo-raumens jungties viena sinapsė laiduoja signalo perdavimą raumeninei ląstelei; (5) smegenyse signalą tarp neuronų perneša daugelio rūšių neurotransmiteriai, tuo tarpu motorinis aksonas išskiria tik ACh nervo-raumens sinapsėje.

21. CNS neurotransmiterių rūšys ir jų veikimas.

Pagal sukeliamą efektą neurotransmiteriai gali būti jaudinantys (glutamatas, aspartatas) ir slopinantys (GABA, glicinas).

Jaudinantys neurotransmiteriai atidaro postsinapsinėje membranoje Na kanalus. Na jonai pagal elektrocheminį gradientą eina į ląstelę, tuo sumažindami neigiamą ląstelės vidaus potencialą, t.y. sukeldami depoliarizaciją – jaudinantį postsinapsinį potencialą (JPSP). JPSP pasireiškia tuo, kad ląstelės vidus pasidaro labiau teigiamas, negu buvo ramybėje.

Slopinantieji neurotransmiteriai atidaro postsinapsinėje membranoje kanalus, laidžius K ir Cl jonams. K jonai pagal elektrocheminį gradientą išeina iš ląstelės, Cl įeina į vidų, sukeldami hiperpoliarizaciją – slopinantį postsinapsinį potencialą (SPSP). SPSP pasireiškia tuo, kad ląstelės vidus pasidaro labiau neigiamas negu buvo ramybėje.

22. Jonotropiniai ir metabotropiniai receptoriai. Jaudinantis ir slopinantis postsinapsiniai potencialai.

Jonotropiniai receptoriai yra joniniai kanalai, kurie atsidaro, kai dvi glutamato molekulės prisijungia prie receptoriaus; Metabotropiniai receptoriai netiesiogiai per antrinius signalo perdaviklius valdo daug joninių kanalų ir reguliuoja ląstelės biocheminius procesus. Jonotropiniai glutamato receptoriai dar skirstomi į du pogrupius: 1) jautrūs N-metil-D-aspartatui (NMDA) ir 2) nejautrūs šiam farmakologiniam preparatui (ne NMDA) kanalai, panašūs į nervo-raumens jungties N cholinorcceptorius-kanalus. Pro atidarytą ne NMDA kana­lą juda Na+ ir K+ jonai. Na+ jonų srautas į ląstelės vidų vyrauja dėl tų pačių priežasčių, kaip ir nervo-raumens jungtyje, sukeldamas postsinapsinės memb­ranos depoliarizaciją, kuri vadinama jaudinančiu postsinapsiniu potencialu (JPSP).t ramybės potencialui, Mg2+ jonai išorės įeina į kanalo porą ir užkemša ją, tačiau vykstant depoliarizacijai, elektrostatinės jėgos mažiau traukia Mg2+ jonus, ir pora tampa nebeužblokuota.Vadinasi, NMDA kanalą valdo ne tik neurotransmiteris glutamatas, bet ir membraninis potencialas. Kadangi NMDA kanalas atsidaro ir užsidarolabai lėtai, tai jo srovė lemia JPSP vėlyvąją fazę.

Pagrindinis neurotransmiteris, sukeliantis slopinimą galvos ir nugaros smegenyse, yra GABA. Ji veikia du postsinapsinės membranos receptorių tipus: (1) jonotropinius receptorius-kanalus GABAA, laidžius Cl jonams, ir (2) metabotropinius receptorius GABAB, kurie per antrinius signalo perdaviklius ilgesniam laikui aktyvina K+ kanalą. Kai GABA prisijungia prie šių receptorių, sukelia postsinapsinės membranos hiperpoliarizaciją, vadinamą slopinančiu postsinapsiniu potencialu (SPSP). Mažiau paplitęs slopinantis neurotransmitcris glicinas aktyvina nugaros smegenų ir smegenų kamieno Cl kanalus, panašius į GABAA kanalus. SPSP metu ląstelės vidus tampa labiau neigiamas negu buvo ramybės būsenos metu dėl Cl jonų srauto į ląstelės vidų ar K+ jonų išėjimo iš ląstelės.

Poslsinapsinis slopinimas pasižymi šiuo pagrindiniu veikimu: (1) hiperpoliarizuoja membraną ir nutolina membraninį potencialą nuo slenksčio, todėl veiki­mo potencialui sukelti reikia didesnio JPSP; (2) atidarius Cl ar K+ kanalus, didinamas ląstelės laidumas ir tuo būdu mažinamas JPSP.

23. Signalų integravimas neuronuose. Erdvinė ir laikinė sumacija. Elektrotonis signalas ir jo plitimas.

Kiekv neuronas sudaro tūkstančius sinapsių su kt neuronais, o kadangi žmogaus CNS yra apie 1011 neuronų, tai bendrasis sinaps sk siekia 1014. Taigi sinaps žmogaus smegenyse yra daugiau negu žvaigždžių musų galaktikoje. Sinaps jungčių vietos yra išsidėstę visame neurono paviršiuje. Sinapsės skirst, atsižvelgiant į lokalizaciją, į aksodendritines, aksosomatines ir aksoaksonines. Dendrodendritinės ir soma­somatinės sinapsės taip pat yra nustatytos, tačiau jų nedaug. Aksodendritinių sinapsių potenc dažnai pasiekia somą ir aksono pradinį segmentą elektrotoninio plitimo būdu. Pradinio segmento slenkstis yra žemiausias, apie 10 mV depoliariza­cijos, jame ir kyla nervinis impulsas. Kai visų aktyviųjų sinapsių sukelta pradinio segmento suminė depoliarizac pasiekia slenkstį, veik potenc toliau plinta aksonu. Tokiu būdu nerv ląst perd signalą.

Vienas aksonas jungiasi su postsinaps neuronu, sudarydamas vieną ar kelias sinapses. Jo nerv impulsas sukelia vieno ar kelių transmiter kvantų išskyrimą CNS. Šių kvantų sukeliamas postsinaps potenc vad individualiuoju. Tipiškų individualiųjų postsinaps potec amplitudė CNS neuronuose < 1 mV, todėl reikia daug jaudinačių sinapsių, norint depoliarizuoti neurono membr iki slenksčio ir sukelti veik potenc. Neuronas integruoja visus, jaudin ir slopin sinapsių, gaunamus signalus. Dėl integravimo neurono prad segmentas gali generuoti arba negeneruoti veik potenc remiantis dėsniu “viskas arba nieko”.

Taigi neurono sugebėjimas generuoti nerv impulsą prikl nuo sinaps potenc, dažn elektrotoniškai plintančių pradinio aksono segmento link, sumavimosi. Vadinasi, signalo perd prikl nuo elektrotoninių neurono savybių. Viena iš šių savybių, kurią apibūdina membr laiko konstanta i, lemia laikinę sumaciją neurone. Jos metu vienas po kito sekantys tos pačios sinapsės signalai sumuojasi postsinaps dalyje. Kai i didelė, postsinaps potenc gęsta lėtai. Šiuo atveju vienas po kito sekantys postsinaps potenc dengia vienas kitą, ir pradiniame segmente susidaro jų potenc suma, todėl lengviau pasiekiamas slenkstis. Dendritas yra skaid medis. Jo šakų ilgio konstanta τ lemia erdvinę sumacijq neurone. Pradiniame segmente sumuojasi signalai, ateinantys maždaugtuo pačiu metu iš skirtingų sinapsių. Kai τ didelė, skirtingose sinapsėse sukelti postsinaps potenc neužgęsta pakeliui dendrituose ir pasiekia pradinį segmentą, todėl jie sumuojasi ir depoliarizuoja pradinį segmentą iki slenksčio.

Jeigu JPSP plinta dendritais tik elektrotoniniu būdu, tai sinapsių lokalizacija daro impulso generavimui neurone įtaką: juo toliau nuo aksono pradinio segmento yra lokalizuota sinapsė, juo mažesnį tiesioginį poveikį ji turi nerv impulsui atsirasti. Šiuo atveju aksosomatinės sinapsės turi didesnę tiesioginę įtaką impulsui generuoti negu toli dendrituose esančios aksodendritinės sinapsės. Daugelyje neuronų yra dendritinių elektrinių kanalų, pro kuriuos gali tekėti depoliarizuojanti srovė. Tuo atveju dendritinių sinapsių JPSP gali aktyvinti šiuos kanalus ir stiprinti depoliarizuojančią srovę. Vadinasi, dendritiniai JPSP gali plisti į pradinį segmentą efektyviau negu elektrotoniniu būdu. Dendritiniai JPSP kartais svarbūs ir tuo atveju, jei jų elektrinis signalas nepasiekia pradinio segmento, nes tam tikri dendritai sekretuaja transmiterį. Šią savybę turi visi smegenų kamieno dendritai. Tuo budu jie veikia gretimus neuronus.

24. Slopinimas centrinėje nervų sistemoje, jo rūšys ir mechanizmai.

Fleksoriaus reflex ir odos (kutaniniai) reflex. Daugelis segmentinių nugaros smegenų reflex skirti gintis, pvz., anksčiau minėtas mirksėjimo (ragenos) reflex ir lenkiamųtų raum reflex, kai galunė atitraukiama nuo skausmo dirgiklio. Fleksoriaus reflex sukelia nociceptorių dirginimas, veikiant stipriam smūgiui, karščiui ar elektros srovei. Jei skausmo dirgiklis veikia kojos padą, koja sulenkiama per čiurnos, kelio ir klubo sąnarius, susitraukiant visiems lenkiamiesiems kojos raum. Šio reflex polisinaps grand dalyvauja bent 2 tarpiniai neuronai. Kai susitraukia kairės kojos lenkiamieji raum, vyksta tos pačios kojos antagonistinių, t.y. tiesiamųjų raum, atsipalaidav, kurį sukelia motoneuronų reciprokinis slopinimas, dalyvaujant slopinantiesiems tarpiniams neuronams. Priešingo poveikio sukėlimas antagonistiškai veikiančioje raum grupėje vad reciprokine inervacija.

Pirminių aferentų presinaps slopinimas. Raumenų verpstės Ia grupės aferentinių skaid dirginimas sukelia jų slopinimą presinaps dalyje. Šis neigiamas grįžtamasis ryšys prie CNS „įejimo” saugo nuo per didelio sensorinės info srauto į CNS, tai galima palyginti su automatine garso kontrole magnetofono mikrofone.

Presinaps slopinimą gali sukelti ir įvairūs CNS centrai, ypač motoriniai, nes pirminių aferentų presinaps slopinimas yra svarbi motorikos valdymo dalis. Iš aukštesnių CNS centrų ateinantys signalai veikia per tuos pačius tarpinius neuronus, kurie dalyvauja segmentiniame slopinime. Šie signalai gali būti jaudinančio arba slopinančio pobūdžio. Su žmonėmis atlikti tyrimai parodė, kad valingai sutraukiant raumenį, mažėja presinaps slopinimas Ia aferentų monosinaps kontakto su to paties raumens motoneuronais vietoje. Taigi pirminių aferentų presinaps slopinimas yra pirmoji pakopa, apdorojant sensorinę info CNS.

Grįžtamasis motoneuronų slopinimas – kontrolė prie „išėjimo”. Pilkojoje nugaros smeg medž nuo a motoneuronų aksonų atsišakoja plonos kolateralės, grįžtančios atgal ir sudarančios sinapses su tarpiniais neuronais, kurie slopina šiuos motoneuronus. Pirmą kartą šią neigiamo grįžtamojo ryšio sist aprašė B.Renshaw Rockfeller’io universitete, todėl dažnai slopinantys tarpiniai neuronai vad Renshaw ląst, o jų sukeliamas postsinaps slopinimas – Renshcaw slopinimu. Aukštesnieji CNS centrai gali reguliuoti grįžtamąjį motoneuronų slopinimą, jaudindami arba slopindami Renshaw ląst.

25. Konvergencija ir divergencija. Okliuzija ir facilitacija.

Kiekv neuronas siunčia impulsus daugeliui kitų neuronų – t.y. divergencija. Jos dėka impulsas labai išplinta. Kai su vienu neuronu sinapsę sudaro daug kitų neuronų – tai konvergencijos reišk. Okliuzijos reišk – kai stipriai dirgindami neuronus, suminį rezultatą gauname mažesnį negu susumavus atskirai. Jei silpnesnis dirgiklis pvz JPSp ½ slenksčio PV, tai suminis rezult didesnis nei pavienių dirginamų neuronų suma – facilitacija. O. Ir F. Reikšmė: dėka facilitacijos CNS silpni dirgikliai neišnyksta , o dėka okliuzijos – stiprūs dirgikliai saugojami nuo perdirginimo.

26. Smegenų žievės projekcinės ir asociacinės sritys. Projekciniai ir asociaciniai centrai. Kompensacija.

Sensorika – yra kūno jutimai. Smegenų žievė skirstoma į:

1) projekc sensor zonas (nes į jas projektuojasi laidaiarba nervai iš recept). Kiekvienam jutimui yra sava sensor projekc zona. Zonos: a) regos (pentininėj vagoj), b) somatosensor (gyrus postcentralis) c) klausos (temporal). Šios zonos atsako tik į vieną tam tikrą dirginimą.

2) motorinė projekc zona (ji yra gyrus precentralis). Iš jos impulsai projektuojasi tiesiogiai į alfa-moto neur. Projekc zonoms būdinga somatotropinė organizacija – tos kūno paviršiaus dalys kurios erdvėje yra šalia viena kitos, tai ir smeg žievėje jos projektuojasi šalia viena kitos. Pirmiausia sensorinė info patenka į pirmines sensorines zonas, o iš jų į antrines s.z. (jie gali atsakyti į kelis dirginimus).

3) asociacinės žievės zonos, jų f-jos neapibrėžtos.

Motorinė projekc zona taip pat turi antrinę motorinę zoną. Funkcijas pirminės ir antrinės zonos iliustruoja pažeidimai: 1) jei pažeidžiama pirminė sensorinė zona, tai pasireiškia tam tikros funkc dingimu (pvz. pažeisim žievę – gali išnykti klausa, regėjimas); 2) pirminę motorinę zoną – tai įvyksta priešingos pusės raum paralyžius, nes piramidėse susikryžiuoja laidai (žievinis aklumas – akys sveikos, bet žmogus nemato). 3) jei pažeidus antrinę s.z. – pasireiškia agnozija (suvokimo sutrikimas, pvz žmogus mato, bet neatpažįsta veidų). Antrinės zonos reikšmingos stimulo suvokimui; 4)jei pažeidus antrinę motorinę zoną – įvyksta apraksija (negalėjimas atlikti tam tikros sudėtingos veiksmų sekos, pvz rašyti, po insulto).

Kompensacija – dalinis arba visiškas atsisakymas funkc po pažeidimo, kurį atlieka gretimos sritys, iš dalies ar visiškai perima pažeistos srities funkc. Geresnes galimybes kompensuoti turi asociacinėszonos.

27. Refleksas. Reflekso lankas, reflekso žiedas. Grynasis ir bendrasis reflekso laikas. Refleksų klasifikacija. Besąlyginiai irsąlyginiai refleksai.

Nerv sist strukt vienetas- yra nerv last – neuronas, o pargindinsi veiklos mechanizmas – reflex. Reflex – tai efektoriaus atsakas į recept padirginimą, perduota per CNS su grįžtamąja info apie atsako rezultatą, kai atsakas virsta motoriniu rezultatu. Reflex lankas tai recept – efeteriniai laidai – cns – eferentiniai laid – efektorius-. Reflex lankai tai supaprastintas – reflex žiedas. Reflex klasifikacija: 1) pagal recept: a) ekstrarecept reflex – tie, kurie yra kūno paviršiuje (odos, akis, ausis, uoslė); b) propriorecept reflex – kūno viduje (raum, sausgyslėse, sąnariuose); c) interorecepc r. – yra vidaus organuose. 2) pagal centrų lokalizacija: a) nugaros smeg r.; b)pailgų smeg r.; c) vidurinių smeg r.; 3) pagal sinapsių skaičių reflex lanke: a) monosinaps, b) disinaps, c) polisinaps;

4) Įgimti (nesąlyginiai) – čiulpimo, vyzdžio, šlapinimosi; ir įgyti (sąlyginiai) – jie susidaro gyvenimo eigoje, arba nesąlyginių reflex pagrindu. Reflex laikasyra bendrasis ir grynasis l. Bendrasis reflex laikas – yra trukmė nuo recept padirginimo iki efektoriaus atsako. (laikas, per kurį recept dirgiklį transformuoja į nerv impulsą, kol pastarasis patenka į centrą; laikas, kol impulsas praeina iš aferentinių neuronų į eferentinius per vieną ar kelias sinapses, kol pasiekia atsakomąjį organą, ir laikas, kuris praeina iki efektoriaus veikimo pradžios). Grynasis r.l. – yra daug trumpesnis, tai laikas, kuris reikalingas praeiti pro nerv centrą. Laikas prikl nuo sinapsių sk, taip pat nuo dirgiklio stiprumo, kuo stipresnis tuo greičiau praeina, o nuvargus nerv centrui, reflex laikas pailgėja. Besąlyg ir sąlyg reflex besąlygi – įgimti, gyvenimo eigoje nekinta, sąlyg – susidaro gyvenimo eigoje ir tam tikrom sąlygom. Šiam r. susidarymui turi reikšmės smegenėlės ir smegenų žievė. (pvz, besąlyginis, kai moliusko koją elektra padirginam…. ir sąlyg., kai dirginam elektra kartu ir šviesa , tai įjungus šviesą, gaunamas reflex).

28. Nugaros smegenų vaidmuo motorikai. Raumenų tonusas. Raumenų proprioreceptorių funkcija. Nugaros smegenų pažeidimo pasekmės.

α-moto neur. tiesiogiai inervuoja skersaruožius raumenis. Jeigu ryšys tarp α-moto n ir raum nutrūksta, tai raum atrofuojasi. Todėl centrai esantys α-moto n vad pirminiais motoriniai centrais.

Stuburo smeg funkcijos motorikai:

1. Raum tonuso palaikymas – palaikymas refleksiškai per nugaros smeg reflex, kurių centrai vad propriocepc.

Propriorecept yra raum verpstės ir goldžio recept. Verpstės yra raum ilgio davikliai. Jos prijungtos lygiagrečiai raum skaid. Verpstės dirgikliai – raum ištempimai. α ir δ-moto n aktyvuojami kartu.

Goldžio recept – jėgos davikliai. Jie aktyvuojami tada, kai padidėja raum jėga. α ir δ-moto n įnervuoja aukščiausi centrai: tinkl darinys, žievės piramidiniai laidai. Priekinė tinkl darinio dalis aktyvina α ir δ-moto n kartu, o užpakalinė – slopina. 2. Nugaros smegenyse yra eksteroreceptorių reflex centrai. 3. Nugaros smeg yra stereotipinių judesių centrai (ėjimas, plaukimas, kasymasis).

Stuburo smeg pažeidimo pasekmės: spinalinis šokas (išnyksta visi reflex). Reflex po šoko atsistato, o valingi judesiai ne.

29. T ir H refleksų tyrimas.

T – refleksai sukelaimi neurologiniu plaktuku suduodant į sausgyslę. Tai raumens ištempimo refleksas, nes jame pagrindinį vaidmenį atlieka raumens verpsčių timptelėjimas. T – reflekse dalyvauja tik receptoriai, pasižymintysdideliu jautrumu staigiam raumens ilgio pasikeitimui, t.y. pirminės verpsčių nervinės galūnės, kurios nulemia dinaminį verpsčių atsaką. Šiuo refleksu galime įvertinti reflekso lanko būklę įviariuose nugaros smegenų segmentuose.

Monosinapsinį raumens ištempimo refleksą galima sukelti ir elektros impulsais dirginant raumens Ia aferentus, tokia reflekso sukėlimo forma žinoma kaip H – refleksas. Jis sukeliamas stimuliuojant blauzdos nervą pakinklio duobutėje, o atsakas registruojamas elektromiografijos metodu. Ia aferentai yra storiausi, todėl dirgliausi. Dirginant nervą maža elektros įtampa, pirmiausia padirginami Ia aferentai, sujaudinimas plinta reflekso lanku ir EMG užregistruojamas H – reflekso atsakas. Toliau didinant dirginimo įtampą, sujaudinama vis daugiau nervinių skaidulų, ir H – reflekso atsakas didėja. Pasiekus tam tikrą įtampos slenkstį sujaudinami ir α motoneuronų aksonai, kurie perduoda jaudinimą tiesiai į raumenines skaidulas. Tuo momentu atsiranda M banga. Toliau didinant stimuliacijos įtampą, iš pradžių didėja ir M banga ir H – reflekso atsakas. Dar labiau didinant įtampą, didėja M banga, o H – refleksas pradeda mažėti, ir pasiekus maksimalų M bangos didį, H – reflekso atsakas visiškai išnyksta. Yra sujaudinamos ne tik aferentinės, bet ir eferentinės nervinės skaidulos. Jaudinimas plinta į abi puses nuo padirginimo vietos. Ortodromine ir antidromine kryptimi plintantys motoneuronų aksonų veikimo potencialai susiduria ir panaikina vienas kitą, kadangi jaudinimas negali peršokti aksono atkarpos, kurių po veikimo potencialo tampa trumpą laiką visiškai nedirgli. Didinant dirginimo įtampą, sujaudinama vis daugiau eferentinių skaidulų ir antidrominis veikimo potencialo plitimas panaikina refleksinį atsaką vis didesniame motoneuronų aksonų skaičiuje.

30. Smegenų kamieno (pailgųjų smegenų, tilto, vidurinių smegenų) ir tinklinio darinio vaidmuo motorinėms organizmo funkcijoms.

Pro šiuos darinius praeina motoriniai laidai iš žievės į smegenėles. Po to prasideda savi motoriniai laidai. Prasideda raudon brand, po to tractus vestibulospinalis ir iš tinkl darinio prasideda retikulospinaliniai traktai.

Keturkalnyje yra orientacinių regos ir klausos reflex centrai. Vidurinių ir žemesniųjų (tiltas ir pailgosios smeg) smegenų motoriniai centrai yra svarbūs kūno pozos palaikymui erdvėje. Raudon brand: atlikus pjūvį, po juo pasireiškia decerebracinis rigidiškumas (raum įsitempimas; padidėja raum tonusas). Šis brand didina lenkėjų tonusą. Vestibulinis brand didina tiesėjų tonusą. Pailgosiose smeg yra daug gyvybiškai svarbių reflex automatinių centrų. Iš jų žinomi kvėpavimo ir rijimo centrai.

31. Striopalidarinė sistema. Jos reikšmė motorinėms organizmo funkcijoms.

Striopalidarinė sist, tai smegenų pamato mazgai arba didžiųjų pusrutulių. Pamato mazgai: 1) blyškusis kamuolys (pallidum) – yra motorikos aktyvintojas; 2) dryžuotasis kūnas (striatum) – motorikos slopintojas. Smegenų žievė iš dalies perėmė striopalidarinės sist funkc, bet jos sutrikimų nekompensuoja. Pvz , jei suardomas blyškusis kamuolys, tada įsivyrauja motorikos slopinimas, hipokinezė – pasireiškia sukaustyti judesiai, sustingęs veidas, sunku judėti. Taip pat pasireiškia tremoras (drebuliai) – pvz jei žmogus sėdi ramiai prasideda tremoras (drebulys). Visa tai būdinga Parkinsono ligai.

Jei pažeidžiamas dryžuotasis kūnas – tai būna hiperkinetika, tai kai daug judesių atlieka. Taigi juos pažeidus blyš. Ir dryž. Tai trukdo atlikti valingus judesius. Vadinasi, striopalidalinė sist svarbi valingiams judesiams atlikti. Striopalidalinė sist dalyvauja judesių sumanyme ir jų realizavime. Smegenėlių pusrutuliu žievė irgi dalyvauja sumanymo judesio procese. Panaši funkcija.

32. Tarpinių smegenų (gumburo ir pagumburio) vaidmuo motorikai. Smegenėlių vaidmuo judesių reguliacijai.

Gumburas sujungia asociacinės žievės zoną su pirmine motorine zona per striopalidarinę sist. Smegenėlės – tai gerai išsivystę organai, turintys gerus ryšius su kitom smegenų dalim ir eferentinius ryšius – veikia visus nusileidžiančius motorinius laidus.

Smegenėlės skirstomo į: kirminą ir pusrutulius.

Kirminas – susijęs su raum tonuso palaikymu, pusiausvyros palaikymu, turi reikšmę akių judesiams.

Pusrutuliai – susiję su kalba, tikslingais judesiai, labai svarbūs išmokimui.

Dėl pusrutulių pažeidimų (sutrinka judesio perprogramavimas): 1) supinacio-pronacio negalėjimas; 2) intencinis tremoras; 3) kalba tampa monotoniška, skanduota; 4) dismetrija.

Smegenėlių motorinės funkcijos: 1) judesių koordinacija; 2) derina valingus judesius su pozos palaikymo judesiais; 3) girdesio komparacija; 4) dalyvauja judesių sumanymo realizavime į judėjimo programą.

33. Galvos smegenų žievės vaidmuo motorikai. Projekciniai ir asociaciniai motoriniai centrai. Pakenkimo pasekmės. Apraksijos.

Sensorika – yra kūno jutimai. Smegenų žievė skirstoma į:

1) projekc sensor zonas (nes į jas projektuojasi laidaiarba nervai iš recept). Kiekvienam jutimui yra sava sensor projekc zona. Zonos: a) regos (pentininėj vagoj), b) somatosensor (gyrus postcentralis) c) klausos (temporal). Šios zonos atsako tik į vieną tam tikrą dirginimą.

2) motorinė projekc zona (ji yra gyrus precentralis). Iš jos impulsai projektuojasi tiesiogiai į alfa-moto neur. Projekc zonoms būdinga somatotropinė organizacija – tos kūno paviršiaus dalys kurios erdvėje yra šalia viena kitos, tai ir smeg žievėje jos projektuojasi šalia viena kitos. Pirmiausia sensorinė info patenka į pirmines sensorines zonas, o iš jų į antrines s.z. (jie gali atsakyti į kelis dirginimus).

3) asociacinės žievės zonos, jų f-jos neapibrėžtos.

Motorinė projekc zona taip pat turi antrinę motorinę zoną. Funkcijas pirminės ir antrinės zonos iliustruoja pažeidimai: 1) jei pažeidžiama pirminė sensorinė zona, tai pasireiškia tam tikros funkc dingimu (pvz. pažeisim žievę – gali išnykti klausa, regėjimas); 2) pirminę motorinę zoną – tai įvyksta priešingos pusės raum paralyžius, nes piramidėse susikryžiuoja laidai (žievinis aklumas – akys sveikos, bet žmogus nemato). 3) jei pažeidus antrinę s.z. – pasireiškia agnozija (suvokimo sutrikimas, pvz žmogus mato, bet neatpažįsta veidų). Antrinės zonos reikšmingosstimulo suvokimui; 4)jei pažeidus antrinę motorinę zoną – įvyksta apraksija (negalėjimas atlikti tam tikros sudėtingos veiksmų sekos, pvz rašyti,po insulto).

Kompensacija – dalinis arba visiškas atsisakymas funkc po pažeidimo, kurį atlieka gretimos sritys, iš dalies ar visiškai perima pažeistos srities funkc. Geresnes galimybes kompensuoti turi asociacinės zonos.

34. galvos smeg žievės vaidmuo sensorikai. pagr sensorinės zonos. Pakenkimo pasekmės. Agnozijos.

Galvos smeg žievėje yra zonos: 1)somatosensorinė(bendro jutimo projekcinė zona), gyrus postcentralis – į šią zoną iš viso kūno pav ateina sensoriniai imp; 2) regos projekcinė zona – pakaušinėje smeg dalyje, pentininėje vagoje (sulcus calcarinus); 3) klausos – smilkinio viršut vingyje; 4) uoslės – amonio rago vingyje ir limbinėje sist; 5) skonio – limbinėje žievėje. Pakenkimas: sensorinės zonos, tai atitinkamai išsivystys.1) regos – žievinis aklumas 2) klausos – žievinis kurtumas 3) somatosensorinė – žievinė anestezija. Esant žieviniams pakenkimams besąlyg refleks išlieka. Agnozijos – suvokimo sutrikimas (žmogus mato ir girdi, bet neatpažins pažystamo žmogaus kol jį nepamatys). T.y. žievinis kurtumas. Jis atsiranda kai pažeidžiama sensorinio projekcinio centro centrinė dalis. O pažeidus periferinę dalį, bus klausos sutrikimas prikl nuo pažeisto centro. Agnozijos – į asociacinį centrą įeinančio sensorinio projekcinio centro asociacinės zonos pažeidimas. 1) alfa – stereognozė – nematant daikto negali nustatyti kas tai. 2) optinė agnozė – kai mato, bet neskiria daiktų. Tam, kad atskirtų reikia paliesti. 3) sensorinė afazija – kai sutrinka garsų suvokimas ir įvertinimas, kalba. Ištaria, bet nesuvokia.

35. NUG SMEG REIKŠMĖ SENSORINĖMS FUNKC. BELIO – MAŽANDI DĖSNIS. BRAUN – SEKARO SINDR.

Stuburo smeg praeina visi laidai.( Gracilis ir cuneatus) šiais takais nešami imp iš proprioreceptorių ir iš kūno paviršinių lytėjimo recept. Nerviniai imp, kuriuos sukelia odos, raumenų bei sanarių recept padirginimas, per užpakalines nerv smeg šakneles patenka į atitinkamus nugaros smeg segmentus. Juose užpakal šaknelės šakojasi. Vienos jų tiesiogiai ar per tarpinius neuronus susisiekia su motoriniais neuronais, kai kurios perėjusios baltąją medž, leidžiasi žemyn, bet daugiausiai nervinių skaid kyla aukštyn ta pačia arba kita nugaros smeg puse. Įcentrinės juntamosios nerv skaid sudaro nugaros smeg įcentrinius laidus. Skausmo ir temp jutimus praleidžiančios skaid įėjusios į užpakalinius nug smeg ragus, sudaro sinapses su antru neuronu. Jo aksonai per priekinę komisūrą pereina į priešingos pusės baltąją medž, susidaro nugarinis gumburo laidas. Iš odos taktilinių ir spaudimo recept nerv imp eina su grakščiuoju ir pleištiniu pluošteliu. Dalis nerv imp iš raumenų proprioreceptorių, sausgyslių ir raiščių nug smeg taip pat praeina tais pluošteliais. Kitą dalį inform iš proprioreceptorių perduoda priekiniai ir užpakaliniai nugariniai smegenėlių laidai. Visos kitos aferentinės skaid patenka į nug smeg pilkąją medž ir sudaro sinapses. Nuo užpakalinių ragų pagrinde esančių tarpinių Klarko ląst, taip pat iš dalies nuo komisūrinių ląst prasideda priekinis ir užpakalinis nugariniai smegenėlių laidai. Nutraukus šiuos laidus sutrinka sudėtingi judesiai tonusas, pasireiškia ataksija. Tada paralyžiaus nebūna, o sutrikimai primena smegenėlių pažeidimo simptomus. Įpjovus nug smeg iki pusės, pasireiškia Braun Sekaro sindromas. Pirmiausiai pastebimi ryškūs piramidinės sist pažeidimai.Išsivysto tos pačios pusės valingo raumenyno paralyžius. Kartu su valingais imp žemiau pjūvio nepatenka ir statiniai imp iš ekstrapiramidinės sist, todėl žemiau pjūvio esančių skersaruožių ir lygiųjų raum tonusas bei reflex sumažėja. Praėjus tam tikram laikui raum tonusas sunormalėja. Gilieji jutimai sutrinka pažeidimo pusėje o temp ir skausmo – sveikoje pusėje.

36. Gumburo ir tinkl darinio VAIDMUO sensorinėms funkc.

Tinklinis darinys(TD) visa specifinė inform, praeinanti pro pailgąsias ir vidurines smeg į aukščiau esančius CNS darinius bei projekcines smeg zonas, aksonų kolateralėmis patenka į kamieno TD. Pro šias kolaterales patenkantys imp aktyvina tam tikrus TD elementus. Iš TD į žievę sklinda ne lokalizuoti o difuziškai generalizuoto pobūdžio dirginimai. Iš TD aferentinės skaid perduoda imp į gumb brand ir žievę. Impulsacija iš TD aktyviausiai pasireiškia kaktinės skilties laukuose, bet ji būna ir momeninės ir pakaušinės skilties laukuose. Eferent skaid, dalyvaujančios sensorinėse f-jose pasiekia limb sist dalis. Dėl TD veiklos smeg žievėje pasireiškia nespecifinė generalizuota aktyvacija, kuri stimuliuoja ir didina žievės tonusą bei aktyvumą specifiniu keliu einantiems imp priimti, analizuoti ir sintezuoti. Šis darinys turi įtakos visų cns dalių jaudrumui bei tonusui. Veikiant TD refleksinės reakcijos esti stipresnės, tikslesnės ir aktyvesnės.

Gumburas lb svarbus aferentinių sensorinių laidų surinkėjas ir įcentrinės inform perdavėjas. Jame yra daug nerv ląst kūnų sudarančių brand, ofunkciškai centrus. Iš gumburo prasideda paskutiniųjų neuronų aksonai. Gumb susijungęs su ekstrapiramidine sist ir TD, dėl to palaiko netiesioginius ryšius su priešingos pusės kamieno ir nug smeg. Yra specifiniai ir nespecifiniai brand. Nuo specif brand einančios skaid baigiasi 3-4 žievės sluoksnio sensorinėje projekcinėje ir asociacinėse zonose. Vieni specif brand yra projekciniai – perjungiamieji, kiti asociaciniai. Į perjungiančiuosius brand ateina skaid iš trišakio nervo brand, nugarinio gumb laido; pailgųjų smeg branduoliuose persijungusios pleištinio ir grakščiojo laido skaid. Visais šiais laidais į gumb specif perjung brand ateina inform iš eksteroreceptorių, proprioreceptorių ir interoreceptorių. Be to į medialinį kelinį kūną klausos nervu ateina inform iš klausos receptorių, o į lateralinį kelinį kūną regimuoju nervu – iš regėjimo recept. Asoc gumb brand visą inform ir aktyvaciją gauna iš gumb perjungiačiųjų brand ir ją perduoda į žievės asociacines zonas, iš kurių apdorota inform grįžta į gumb. Šiais ratais cirkuliuodama sensorinė inform apdorojama ir virsta jutimais. Nespecif brand.staigiai ir trumpai aktyvina smeg pusrutulių žievės strukt konkrečiai dalyvaujančias vienose ar kitose refleksinėse reakc ir pastiprina tuo metu veikiančios sensorinės inform poveikį žievei.

37. SENSORINĖ SIST (ANALIZATORIUS). SAND IR BENDRIEJI BRUOŽAI.

Jutimo organai padeda prisitaikyti prie aplinkos. Analizatoriai – inform priėmėjai ir apdorotojai. Fizinę, cheminę inform transformuoja į elektrinę. Inform nervais iš analizatoriaus keliauja į CNS. Analizatoriai naudojami: sukelti ir apdoroti, kontrolei kūno judesiams, reguliuoti gyvo org f-jas (kvėpavimą, širdies veiklą). Zona iš kurios imp susirenka į 1 ląst – recepcinis laukas – pagr inform priėmėjas ir apdorotojas. Analizatorių klasifikacija: rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas. Analizatorius – lb sudėtinga sist, kurią sudaro jo periferijoje esantys laidai, recept, nervai ir CNS, smeg žievėje esantys centrai. Recept transformuoja padirginimą į nerv imp, kuris įcentriniais laidais (laidine analizatoriaus dalis) patenka į smeg žievę, ten yra analizuojamas ir vertinamas. Analizatoriaus strukt: 1. periferinė dalis – receproriai. Jais gali būti įvairios dirgikliui inkapsuluotos nervinės galūnės arba recepcijai prisitaikiusios nerv ląst. esančios org periferijoje ar vid org; 2. laidinė dalis – įcentriniai laidai, nervai, kuriais imp sklinda iš recept į požievinius centrus ir smeg žievę; 3. centrinė analizatoriaus dalis – randasi smeg. žievėje. Nerv imp patekęs čia, įvertinamas, analizuojamas ir sukelia pojūtį.

38. RECEPTORIAI, JŲ PASKIRTIS, KLASIF, GENERATORINIS POTENC.

Receptoriai (r): 1. išoriniai 2. vidiniai. Arba 1. foto r- į šviesos dirgiklius; 2. fono r- į garso dirgiklius; 3. gusto r- į skonio; 4. stibo r -į uoslės; 5. stato r- kūno ir galvos padėčiai justi; 6. tango r- į lietimo; 7. mechano r- į spaudimo; 8. termo r- į šilumos ir šalčio; 9. chemo r- į kraujo chem sudėties pakitimus; 10.osmo r- į osmosinio slėgio pakitimus. Recept, kurie reaguoja į dirgiklį, ateinatį iš objekto, esančio tam tikru atstumu, vad distanciniu. Kai padirginimui būtinas kontaktas su objektu, tokie recept vad kontaktiniais. Analizatoriai pasižymi lb dideliu jautrumu. Minimalus dirginimo intensyvumas, kuris jau sužadina jautrumą, vad absoliučiu jutimo slenksčiu. Adekvatus dirgiklis – kuriam recept dirginimo slenkstis pats žemiausias. Padirginimo metu recept atsiranda recepcinis t.y. generatorinis potenc (gp). Jis panašus į lokalinį potenc t.y. jis didėja prikl nuo dirgiklio stiprumo. Veikiant dirgikliu, receptoriaus membr padidėja pralaidumas Na jonams ir įvyksta depoliarizacija. Kai gp pasiekia nerv skaid membr kritinės depoliarizacijos ribą, jis paveikia pirmąją ranvjė sąsmauka ir susidaro nerv imp, kuris įcentrinėmis skaid sklinda į analizatoriaus centrą. Adaptacija. Jeigu dirgiklis yra stiprus ir veikia ilgai, tai recept jautrumas mažėja, o jei jis silpnas ir veikia trumpai – padidėja. Toks recept jautrumo kitimas, veikiant dirgikliui, vad adaptacija. Ji būdinga visiems recept. Gana greitai adaptuojasi uoslės, regėjimo, taktiliniai recept beveik nesiadaptuoja proprioreceptoriai. Vykstant adaptacijai aferentinėse skaid laipsniškai mažėja gp ir imp dažnumas.

39. REGĖJIMO SENSORINĖS SIST PERIFERINĖ DALIS – AKIS. REDUKUOTA AKIS.

Akis sudaryta iš: 1) receptorinės dalies – tinklainės 2) dioptrinio aparato 3) įvairūs laužiamieji pav. Akies tinklainėje yra juntamųjų ląst – kolbelių ir lazdelių. Jos išsidėsčiusios po visą tinklainę, išskyrus akląją dėmę (regos nervo išėjimo vieta). Ryškiausia regos vieta – fovea centras, kurioje yra daugkolbelių. Tinklainės kolbelės ir lazdelės išsidėsto netolygiai. Tinklainės periferijos link – mažėja kolbelių ir daugėja lazdelių. Pačioje periferijoje – tik lazdelės.Kolbelės funkcionuoja: pakankamas apšvietimas, reaguoja į spalv dirgiklius. Lazdelės funkcionuoja prieblandoje, nereaguoja į spalv dirgiklius. Apsprendžia juodai baltą matymą. Pagr. Akies laužiamieji pav.: 1) ragenos priekinis ir užpakalinis pav 2) lęšio priekinis ir užpakalinis pav 3) akies kamerų skysčiai 4) stiklakūnis. Tarp raum ir rainelės yra kraujagyslių rezginiai, kurie gamina kamerų skystį, kuris palaiko akispūdį. Nuteka per veninį antį. Vaizdas perėjęs per visus laužiamuosius pav, tinklainėje apverstas ir sumažintas. Redukuota akis. Tai toks akies modelis, kuriame sąmoningai nekreipiamas dėmesys į ragenos, skysčių ir stiklakūnio gebėjimą laužti spindulius ir laikoma, kad akyje yra tik 1 laužiantis paviršius (lęšis).

40. tinklainės receptoriaUs laukas. Elektriniai tinklainės reišk.

Tinklainė sudaryta iš 3 sluoks: 1) fotoreceptorių 2) bipolinių ląst 3) ganglinių ląst. Tarp 1 ir 3 yra amakrininių ląst kurios jungia. Jos sudaro horizontalius ryšius, kurių dėka gali keistis receptorinins tinklainės laukas. Plotas, iš kurio imp ateina į 1 gangl ląst vad tos ląst recepciniu lauku. G.p atsiradęs recepciniame lauke perduodamas į bipolines bei ganglines ląst. Pastarosiose nerv imp jau generuojamas ir plinta į regimojo nervo skaid. Yra nustatyti 3 rūšių recepciniai laukai:1) laukai, kuriuos apšvietus ganglin ląst atsiranda imp; 2) laukai, reaguojantys į šviesos išjungimą; 3) laukai, reaguojantys į šviesos išjungimą ir įjungimą. Taip užkoduota inform plinta laidine regos analizatoriaus dalimi.

41. Sensorinės regėjimo sist laidinė ir centrinė dalys.

Iš akies iš vidinės ir išorinės pusių laidai susirenka į pluoštą. Iš išorinio ploto laidai eina iki hiasma optica, kryžiuojasi, o medialiniai eina toje pačioje pusėje. Persikryžiavę laidai eina į požievinius centrus: 1) keturkalnio viršutinius kalnelius (orientaciniai refleksiniai centrai t.y. nesąmoningo akių ir galvos orientavimo į šviesos pusę, centrai); 2) išorinius kelinius kūnus; 3) tarpinių smeg tarpinę pagalvę. Iš požievinių centrų laidai eina į centrinę dalį (smeg pusrutulių žievėje – pentininėje vagoje ir medialinio pakaušinio smilkinio vingyje) – žievinis centras.

42. Akies akomodacija, JOS NUST. Refrakcijos trūkumaI, JŲ KOREKCIJA.

akies prisitaikymas ryškiai matyti skirtingai nutolusius daiktus vad akomodacija. Daiktas matomas ryškiai, jei jo atvaizdas susidaro tinklainėje. Neakomoduota akis prisitaikiusi matyti daiktus ryškiai, kai nuo jų sklinda lygegretūs spind t.y. daiktas yra begalybėje. Jei daiktas esti arčiau, turi įsijungti akomodacijos aparatas. Akomodacijoje dalyvauja lęšis. Jos metu keičiasi lęšio pav kreivumas. Kai akis akomoduoja, krumplyniniai raum susitraukia, krumplyniniai raiščiai atsipalaiduoja, lęšis labiau išsigaubia, jo laužiamoji geba padidėja ir akis prisitaiko ryškiai matyti artimus daiktus. Akomodaciją galima išreikšti akomodacijos sritimi t.y. ilgio vienetais tarp ryškiai matomo artimiausio ir ryškiai matomo tolimiausio taško. Akies refrakcijos trūkumai.

Ametropinė akis – kai lygegriatūs spind nensusikerta tinklainėje. Ametropinės akys gali būti toliaregės (hipermetropinės), kai spind susikerta už tinklianės. Kai spind susikerta prieš tinklainę, akis yra trumparegė (miopinė).

43. Rainelės funkcija.Optiniai akies trūkumai. PERIFERINĖ REGA, JOS NUST.

Rainelės funkcija: 1) suteikia akiai spalvą; 2) reguliuoja šviesos kiekį, patenkantį į akį; 3) siaurina ar plečia vyzdį. Rainelė dayvauja adaptacijoje. Be to uždengdama lęšio kraštus, ji mažina sferinę aberaciją. Ir tuo padeda tinklainėje susidaryti ryškiam vaizdui. Vyzdį siaurina siaurinantys cirkuliariai išsidėstę raum. Išplečia – radialiai išsidėstę vyzdį plečiantys raum. Rainelę plečiantį raum įnervuoja simpatinis nervas, o siaurinantį – parasimp. Padidėjus simpatinės nervų sist tonusui – vyzdys išsiplečia, o padidėjus parasimpatinei veiklai – vyzdys susitraukia. Veikiant šviesai, vyzdys susiaurėja ir išsiplečia refleksiškai. Tai – vyzdžio reflex. Opt akies trūk. Sferinė aberacija. Lęšio kraštai ir jo centrinė dalis lygegriačius spind laužia skirtingai: kraštai stipriau, o centrinė dalis – silpniau.todėl spind išėję iš vieno taško, nevienodai lūždami laužiančiuose akies pav, nesurenka vėl į vieną tašką tinklainėje. Todėl vaizdas tinklainėje gali būti ne visai ryškus. Chromatinė aberacija. Lęšio kraštai ir jo centr dalis skirtingai laužia įvairių spalvų spind. Difrakcija – tai šviesos bangų lūžimas ties kliūtimis. Jei vyzdys būna susiaurėjęs tai difrakcija buna stipri ir ne visi spind susirenka tinklainėje. Jei akies laužiamieji pav įvairiuose meridianuose buna nevienodai išgaubti tai pasireiškia – astigmatizmas. Todėl tinklainėje susidaro iškreiptas daikto vaizdas. Visiems žmonės būdingas nedidelio laipsnio astigmatizmas, todėl tolimas šviesos šaltinis atrodo lyg su spind. Jis gali būti: horizontalus, vertikalus, mišrus. Laužiančiųjų pav nepakankamas centravimas. Akies optinė sist nėra tiksliai konc, t.y. optinė akies ašis – linija jungianti ragenos centrą su lęšio centru, nesutampa su žiūros linija, jungiančia ragenos centrą su centrine duobute.

Entoptiniai reiškiniai – tai matymas daiktų, esančių pačioje akyje. Skaidriose akies terpėse pasitaiko ne visai skaidrių darinių, kurių šešėlis krenta į tinklainę ir susidaro įspūdis kad regimajame lauke yra defektas.

44. Spalvinis regėjimas. Jo sutrikimai.

Žmogus su normaliu spalviniu regėjimu gali skirti apie 7 mln. įvairių spalvinių atspalvių. Dabar laikomasi trikomponemtės spalvų jutimo teorijos. Pagal šią teoriją yra 3 spalvos: violetinė, žalia, raudona. Visos kitos spalvos – tai tų spalvų atitinkamo intensyvumo mišinys, dėl ne vienodo receptoriaus dirginimo intensyvumo. Yra 2 rūšių receptoriai: 1) dominatoriai: a) reaguoja į visas spektro spalvas, o ypač į geltoną; b) reaguoja į apšvietimo intensyvumą. 2) moduliatoriai: a) reaguoja į violetinę, žalią, raudoną spalvas; b) į spalvų kokybę. Spalvos skirstomos: 1) chromatinės – tokios, kurias mes matome 2) achromatinės – tai įvairaus intensyvumo pilka spalva a) techninis – spalvas maišome paletėje b) optinis – kai sukant centrifugoje mėlyną ir geltoną spalvas matysime baltą. Spalvos, kurias sumaišius gauname baltą – priešinės. Sutrikimai: jei žmogus neskiria kai kurių spalvų arba visų – daltonikas. Jei nejuntama vieno komponento (violetinio, žalio ar raudono) tai – dichromazija. Jei neskiria raudonos – protanopija, žalios – deoteranopija, violetinės – tritanopija.

45. Jautrumas šviesai. Akies adaptacija. REGĖJIMO AŠTRUMAS. REGĖJIMO AŠTRUMO NUST.

Minimalus energijos kiekis, kuris sukelia šviesos pojūtį, vad absoliučiu šviesos jautrumu ir sudaro apie 1 – 3 kvantus. Ne visos tinklainės vietos yra jautrios šviesai. Centrinėje duobutėje daugiau yra kolbelių. Į periferiją jų mažėja. Kolbelės – šviesos ir spalvų receptoriai. Periferinėje tinklainės dalyje daugiausiai yra lazdelių, jos yra prieblandos matymo receptoriai. Veikiant stipriai šviesai, akies jautrumas šviesai mažėja. Šia akies prisitaikymas – šviesos adaptacija. Veikiant silpnai šviesai, akies jautrumas šviesai didėja ir šis prisitaikymas vad tamsos adaptacija. Adaptacijoje dalyvauja: 1) vokai – veikiant stipriai šviesai prisimerkiam 2) rainelė – vyzdys siaurėja ar platėja 3) retinomotoriniai reišk: a) pigmento migracija – veikiant stipriai šviesai tinklinį sluoksnį apgaubia recept. Jis yra mažiau dirginami. O esant silpnai šviesai pigmentas tinkliniam sluoksny atsitraukia nuo recept ir lengviau padirginami b) receptorių judėjimas – jie patys gali slėptis tarp pigmentinių ląst c) amakrininės ląst – dėka horizontalių ryšių, esant silpnai šviesai receptorinis laukas didėja. O esant stipriai šviesai – receptorinis laukas mažėja, gali net sumažėti iki 1 ganglinės ląst, 1 bipolinės ląst, 1 fotoreceptoriaus. 4) regėjimo pigmentai – tinklainės lazdelėse rodopsinas, o kolbelėse jodopsinas. Šie pigmentai – chromoproteidai, lb svarbūs adaptacijai. Veikiant šviesai šie pigmentai išblunka, įvyksta transizomerizacija ir receptorių jautrumas šviesai mažėja. Tamsoje šie pigmentai atsistato ir jautrumas šviesai padidėja. Mažėjant akies adaptacijai tamsai t.y. mažėja matymas prieblandoje, pasireiškia vištakumas. Jį gali sukelti funkc vitamino A stoka bei morfologiniai tinklainės pakitimai. Regėjimo aštrumas – akies geba matyti atskirai 2 arti vienas kito esančius daiktus kaip 2, o ne kaip vieną. Taip būna kai tarp 2 dirginamų recept yra 1 nedirginamas. T.y. jei iš dirginamųjų regos recept taškų sklindantys spind sudaro 1 laipsnio kampą. Jei dirginami du šalia vienas kito esantys recept, matomas 1 taškas. Regėjimo aštrumas centrinėje duobutėje aštriausias, o link periferijos jis mažėja. RA priklauso ne tik nuo recept tankumo tinklainėje, bet ir nuo šviesos kontrasto. RA nustatomas tam skirtomis lentelėmis. Jos sudarytos iš raidžių ar ženklų, kurių detalė iš tam tikro atstumo matoma 1 laipsnio kampu, o visa detalė matoma 5o kampu. RA, kurį galima apskaičiuoti pagal V=d/D d-atstumas iš kurio tiriamasis mato ženklą, D-aštrumas iš kurio tiriamasis turėtų matyti. Ir jeigu tiriamasis mato daiktą iš 10 metrų ir turėtu matyti iš 10 metrųtai regos aštrumas lygus 1. Jei tiriamasis iš 5 metrų mato tai ka turėtu matyti is 10 metrų V=5/10=0,5.

46. KONTRASTAS. PĖDSAKAI. IRADIACIJA. BINOKULINIS REGĖJIMAS.

Žiūrintį pilką porpierėlį juodame ir baltame fone, jis atrodo nevienodo šviesumo. Tai yra šviesos kontrastas. Jis prikl nuo horizontalių ryšių tinklainėje. Jų dėka signalai iš gretimų sričių gali sumuotis arba slopinti vienas kitą (kolateralinis slopinimas). Kai baltas daiktas turi fone papildomos spalvos atspalvį tai vad simultaniniu kontrastu. Ilgai žiūrint į raudoną pav ir po to nukreipus žvilgsnį į baltą, bus matoma žalia spalva baltame fone. Tai sukcesyvinis kontrastas. Kontrasto reišk vyksta todėl, kad ilgai žiūrint į vienos spalvos daiktą, akies jautrumas mažėja, bet lieka nepakitęs visoms kitoms spektro spalvoms, kurios susimaišo ir gaunama papildoma spalva. Teigiami ir neigiami pėdsakai. Paveikus akį dirgikliu, jutimas išlieka trumpą laiką. Todėl greitai besisukančio rato stipinai susilieja į vieną.ratu bėgantis šviesos šaltinis sudaro vientisą ratą. Tai teigiamas pėdsakas. Kai žiūrima į šviesos šaltinį, o paskui jis išjungiamas, tai jo vietoje kurį laiką matomas tamsus daiktas. Tai neigiamas pėdsakas. Iridiacija. juodas kvadratas baltame fone atrodys mažesnis, negu tokio pat dydžio baltas kvadratas juodame fone. Šis reiškinys vad iridiacija – vyksta dėl kolateralinio slopinimo tinklainėje. binokuliarinis regėjimas – matymas abiem akim. Kiekvienoje akyje susidaro po atskirą matomo daikto atvaizdą, cns centruose jie sumuojasi ir matomas vienas daiktas. Tinklainių vietos, kuriose, susidarant vaizdui, gaunamas vieno daikto vaizdas vad identiškomis, arba taškais, kurie yra abiejų akių duobutėse. Visuma erdvės taškų, kurie susidaro identiškuose tinklainės taškuose ir matomi kaip vienas vad horopteriu. Jei vaizdas fiksuojamas ne identiškuose taškuose jie vad disparatiniais taškais.

47. Stereoskopinis regėjimas. Daiktų dydžio įvertinimas. Judėjimo įvertinimas. Iliuzijos.

Stereoskopinis regėjimas – sugebėjimas pajusti reljefą. Šio regėjimo mechanizmas iš vidutinių, artimų ir tolimų atstumų atstumų skirtingi. 1) iš vidutinio atstumo reguliuoja binokulinis regėjimas (jei per langą žiūriu į tašką, tai nesuprasiu ar tas taškas yra ant lango, ar dar kur nors). 2) iš artimų atstumų – t.y. darbo vietos ribose. Šalia binokulinio regėjimo yra akomodacinis mechanizmas. Jei žvilgsnį fiksuosime į arti esantį daiktą, tai toli esantys daiktai bus neryškūs. 3) iš tolimų atstumų – nei binokulinis regėjimas, nei akomodacija padėti negali, nes spind ateina lygiagrečiai. Todėl vertinimas vyksta pagal gretimai esančius daiktus. Daiktų dydį įvertiname pagal jo atvaizdo dydį tinklainėje. Tačiau neįmanoma įvertinti didelio dydžio nežinant atstumo, nes toliau esančių daiktų atvaizdas tinklainėje yra mažesnis ir jie atrodo mažesni. Daiktų dydžio įvertinimas daiktų ilgio skirtumą galima pastebėti, kai jis sudaro 1/60 – 1/100 daikto ilgio dalį. Įvertinant daiktų dydį, kartu reikia įvertinti ir atstumą, nes toliau daiktų atvaizdis tinklainėje yra mažesnis, tuo pačiu ir jie atrodo mažesni. Žmogus įpratęs lyginti daiktus su žmogaus masteliu, pagal kurį įvertinami ir kitų daiktų dydis. Tai pat svarbu regėjimo iliuzijos, t.y. dydžio ir formos įvertinimo klaidos. Daiktų dydi reikia vertinti atsargiai, nes tai priklauso nuo nuotolio, aplink esančių daiktų, daikto ir aplinkos spalvos bei jo formos. Judėjimo įvertinimas. Jis vyksta jei daiktas juda į tolį ar artyn. Jei daiktas juda artyn, turi reikšmės akomodacija ir binokulinis paralaksas pvz,daiktui artėjant, kampas tarp žiūros linijų didėja, t.y. vyksta konvergacija (žiūros linijų kampo kaita). Jei daiktas juda į tolį – vertinimas vyksta pagal gretimai esančius daiktus. Jei daiktas juda pro šalį – judėjimo suvokimui turi įtakos atvaizdo slinkimas tinklainėje. Jei akis stebi judantį daiktą, tai atvaizdas tinklainėje neslenka, nes akys pačios juda. Šiuo atveju judėjimo suvokimui turi įtakos impulsai patenkantys iš akies raumenų proprioreceptorių, nes jų dirginimą sukelia akių judesiai. Taip būna kai daiktas juda iki 15 laipsnių diapazono. Jei daigiau – tai jau pasisuka ir galva, tuomet įvertinama pagal kaklo raumenų proprioreceptorių informaciją. Be periferinių mechanizmų, esančių receptoriuose, daiktų savybėms suvokti turi didelę įtaką ir CNS. Žievėje procesai yra analizuojami, ir tik tada gaunamas išbaigtas daiktų savybių atspindys. Iliuzijos – neteisintas daikto dydžio, formos ir judesio įvertinimas. 1) judėjimo iliuzijos – sėdint stovinčiame traukinyje kaip pro šalį važiuoja kitas, atrodo, kad ir mes važiuojame. 2) daikto dydžio iliuzijos – dydis priklauso nuo jį supančių daiktų dydžio. Mėnulis horizonte atrodo didelis, o zenite mažas.

48. Klausos SENSORINĖ SIST. PERIFER DALIES – AUSIES – ATSKIRŲ DALIŲ FUNKC. RECEPT Padirginimo mechanizmas.

Klausos analizatorius yra skirtas pajusti skirtingus dažnumus, tembrą, intensyvumą, garso krypti bei tono aukštį. Šio analizatoriaus dėka oro bangavimas transportuojamas į nervinį. Ausį sudaro:1) išorinė ausis, 2) vidurinė ausis, 3) vidinė ausis. Išorinė ausis: 1) ausies kaušelis, 2) išorinė klausomoji landa. Išorinė ausis pagauna ir nukreipia garso bangas į būgnelį ir suvirpina jį. Būgnelis virpa į visus tonus vienodai. Vidurine ausis. Išorinė ausi nuo vidurinės skiria būgnelis. Vidurinėje ausyje yra klausomieji kauliukai, kurie sudaro svirte, sumažinantys virpesiu amplitude, bet padidinantys svyravimo jėgą. Vidinė ausis pvz: austachijaus vamzdį susisiekia su nosiarykle. Vidinė ausis– sudaryta iš : 1) vestibiulinio aparato skirto pusiausvyros ir kūno bei galvos judesių recepcijai. 2) Sraigės t.y. klausos analizatoriaus recepcinės dalies. Sraigė sudaryta iš kaulinio labirinto, užpildyta perilimfa, ir plėvinio užpildyta endolimfa. Jos virpėjimai transformuojami į nervinį impulsą, einantį į centrinę klausos analizatoriaus dalį. Padirginimo mechanizmas. Oro banga suvirpina būgnelį, jo virpesiai perduodami į virp kauliukus, o pastarieji per prieangio langelį į vidinės ausies skystį ir perilimfą. Perilimfa virpina bazinę membr ir ant jos esančio spiralinio organo juntamųjų ląst plaukelius. Jie užgauna membrana tektorija ir generuojamas receptorinis potenc.

49. SensorinĖs klausos sist laidinĖ ir centrinĖ dalys.

Iš kortijaus organo laidai ateina į ganglio kochleare. T.y. pirmas klausos analizatoriaus neuronas iš sraigės mazga įeina į rombines duobės sraigės nervo brand. Iš jų dalis skaid eina į tos pačios pusės, o kita dalis į kitos pusės alyvinį branduolį. Nuo čia laidai eina mišrūs (iš abiejų ausų recept), dalis pereina į kitą pusę, o kiti įnervuoja aukščiau esantį centrą, kuris yra lemniscus lateralis srityje. Iš čia dalis skaid eina į tos pačios pusės, o kita dalis į priešingos pusės keturkalnio apatinius kalnelius. Keturkalnyje yra klausos požieviniai orientacijų refleksų centrai (orientuoja galvą i garso šaltinio pusę). Dalis į tos pačios, o kita dalis į priešingos pusės medialiniu keliniu kūnu, o iš čia eina į viršutinį smilkinio vingį, kur yra pirminis klausos centras. (Med kūnuose vyksta tam tikro laipsnio integracija ir koordinacija).

50. Garso savybĖs. ToNŲ aukŠČio suvokimas. AUDIOMETRIJA.

Skiriami tonai ir ūžesiai. Ūžesiai – tai garsai susidarantys iš daugelio įvairių dažnių, garso bangų. Tonų charakteristika: 1)Tono aukštis – prikl nuo graso bangos dažnio. Kuo didesnis dažnis, t.y. kuo dažnėsi virpesiai, tuo juntamas aukštesnis tonas. Ausis pajėgia suvokti nuo 16-20 Hz. 2) Garso stiprumas, prikl nuo virpesių amplitudės. Išreiškiamas decibelais. 3)Garso tembras (skambesys) – garso atspalvis, nes garso kreivė nebūna lygi sinusoidinei. Dėl skirtingų virštonių , kurie užsikloja ant pagr tono vienas garsas skiriasi nuo kito. Tonu aukščio suvokimas: 1)Rezerfordo teorija – kuo dažniau virpa būgnelis, tuo dažniau dirginami bazinės membr recept, o nuo jų dirginimo dažnumo prikl aukštis. Kalbos diapazone – kuo dažnesnis virpesys, tuo didesnė impulsacija, tačiau vėliau paaiškėjo kad klausos nervų dėl jo refrakterinio periodo dažnesni kaip 1000 Hz virpesiai neperduodami, todėl ir Rezerfoido teorija tinka aiškinti tik žemų tonų recepcijai. 2)Bekesi teorija “jei tonas aukštas, virpesiai dažni, banga trumpa, mazginis taškas randasi arčiau sraiges pamato. Jei tonas žemas virpesiai didesni, banga yra ilga mazginis taškas yra arčiau viršūnės. Bazinė membr virpėdama atitinkamoj vietoj suvirpina spiralinio organo ląst ir atsiranda generatorinis potenc”. Trūkumas šios teorijos, kad jaučiami ir tokie tonai, kurie pagal bangos ilgį išeitų už sraigės ribų, todėl veikiant šia teorija naudojama aukštų tonų recepcijai aiškinti. Audiometrija. Eudiometru tiksliai kiekybiškai išreiškiamas tonų aukščio girdimumo diapazonas. Be to galima kiekybiškai (decibelais) nustatyti, kokį mažiausią įvairių tonų stiprumą tiriamasis girdi. Visa tai tiriama orinio ir kaulinio laidumo požiūriu. Tiriant orinį laidumą, ausinė dedama ant ausies, o kaulinį – ant kaukolės speninės ataugos. Pažymėjus abscisių ašyje tonų dažnius, ordinačių ašyje – pamatuotus slenksčius ir sujungus nustatytus taškus, gaunama kreivė – slenksčių audiograma.

51. Vestibiulinis aparatas. Jo atskirų dalių vaidmuo kūno padėties ir judėjimo įvertinimui.

Pusiausvyros analizatoriaus periferinė dalis – tai vidinės ausies dalis, skirta kūno padėties ir jo judėjimo erdvėje recepcijai. Ją sudaro prieangis (vestibulum) ir trys pusratiniai kanalai, išsidėstę trijose viena kitai statmenose plokštumose. Kauliniame labirinte yra plėvinis labirintas, kurio forma beveik tokia, kaip kaulinio labirinto. Prieangyje yra apvalusis maišelisir pailgasis maišelis. Į pastarąjį atsiveria pusratiniai kanalai. Tarp kaulinio ir plėvinio labirinto sienų yra skysčio – perilimfos, o plėviniame labirinte – endolimfos. Prieangio apvaliajame ir pailgajame maišeliuoseyra balkšvų dėmių. Tai recepcinių ląst sankaupos, įsiterpusios tarp atraminių ląst. Recepcinės ląst baigiasi plaukeliais, padengtais į drebučius panašia medž, ant kurios yra kristalai – otolitai. Jie, žmogui keičiant kūno padėtį, einant greičiau ar lėčiau, judant aukštyn ar žemyn, mechaniškai veikia plaukelius, juos spausdami arba temdami. Toks mechaninis poveikis transformuojamas į nervinį impulsą. Jeigu judesys yra tolyginis (nei greitėja, nei lėtėja), tai otolitai plaukelių neveikia. Registruojant biosroves judesio pradžioje ir pabaigoje, matome, kad imp tolyginio judesio metu negeneruojami. Jie atsiranda tik judesio pradž ar pabaigoje.

Pusratiniai kanalai sueina į pailgąjį maišelį ir baigiasi sustorėjimu – plėvinėmis ampulėmis, kuriose yra recepcinės plaukuotos ląst, sudarančios skiauteres. Sukantis galvai ir visam kūnui, dėl inercijos endolimfa stengiasi likti pradinėje padėtyje ir užgauna skiauterių plaukelius, juos deformuoja, palenkdama į vieną ar į kitą pusę priklausomai nuo sukamojo judesio krypties. Kadangi pusratiniai kanalai yra 3-jose plokštumose, tai sukimasis bet kuria kryptimi ir bet kokioje ašyje sukelia vieno ar kito kanalo endolimfos judėjimą skiauterės atžvilgiu ir tada pajuntamas sukamasis judesys.

52. SKONIO IR UOSLĖS SENSORINĖS SIST.

Uoslės ir skonio sensorinės sistemos yra pritaikytos justi chemines medž, patenkančias iš aplinkos, t.y. vertinti kvėpuojamojo oro ir maisto savybes. Uoslės sensorinė sistema. Uoslės recept yra išsidėstę uoslinėje srityje, viršutinės nosies kriauklės uodžiamajame neuroepitelyje. Receptorinės ląst yra nervinės kilmės, atsinaujina kas 60-70 dienų. Recept ląst, kurių membr turi išaugėlių (plaukelių), didinančių receptorinių pav, yra išsidėsčiusios tarp atraminių ir panirusios į gleives epiteliocitų. Uoslės recep ląst gali būti padirgintos, įkvėpus dujų ar garų. Šios medž sukelia recepcinį – generatorinį ilgai trunkantį (keletą sek) potenc, kuris perduod į uodžiamąjį stormenį ir, užkoduotas dažnuminiu principu, – į CNS. Laki medž pirmiausia sąveikauja su gleivėmis, turi ištirpti jose arba būti prijungta perkėliklių, kad pasiektų recept membr. Kiekv recept yra jautrus daugeliui (bet ne visoms) kvapiųjų medž, be to, skirtingos medž skirtingai, t.y. turi savo jautrumo spektrą. Visuotinai priimtos kvapiųjų medž klasif nėra. Laikoma, kad mažiausiai galima išskirti 6 kvapų rūšis: gėlių, eterinį, muskusinį, kamparo, puvėsių, aštrų. Uoslė yra labai jautri. Jautrumą rodo slenkstis. Slenkstis – tai mažiausia medž konc, sukelianti medž kvapo suvokimą. Slenkstis nustatomas tam tikrų konstrukcijų prietaisais olfaktometrais. Uoslės jutimai svarbūs apetitui atsirasti, maitinimosi paskatoms kilti, maisto tinkamumui įvertinti. Uoslės sensorinėje sist svarbią vietą užima limbinė žievė, kuri yra atsakinga ir už emocijų formavimąsi, todėl gana ryškus kvapų jutimo emocinis veiksnys: tam tikri kvapai sukelia malonumą arba pasibjaurėjimą. Skonio jutimas. Skonio juntamosios (receptorinės) ląst yra epitelinės kilmės. Recept kartu su atraminėmis ląst susitelkę skonio svogūnėliuose. Svogūnėlių yra liežuvio viršutinio pav pyliminiuose, nedaug lapininiuose speneliuose. Šiek tiek recept yra gomuryje ir ryklėje. Skiriamos 4 skirtingos skonio kokybės: saldus, kartus, rūgštus, sūrus. Kaip ir uoslės, skonio recep turi jautrumo spektrą – atsako į dirginimą visais 4 skonio komponentais, tačiau nevienodu intensyvumu. Recept, geriausiai reaguojantys į kartų skonį, telkiasiprie liežuvio šaknies. Saldų skonį – liežuvio kraštu, rūgštų – kraštai, sūrų – galu. Kitų skonio komponentų recept netolygiai pasiskirstę liežuvio viršutinės dalies šonuose ir ant galiuko. Kad pasiektų skonio svogūnėlyje esantį recept, medž turi būti skysta arba ištirpusi seilėse ar vandenyje. Netirpios medž nesukelia skonio pojūčio. Sūrų skonį dažniausiai sukelia druskų jonai, rūgštų- H+ jonai, saldų – cukrūs ir šaldikliai , kartų – augalinės kilmės medž – alkaloidai (chininas ir kt). Tirpi medž sukelia receptorinį potenc, depoliarizuodama recept membr. Skonio jautrumą apibūdina skonio suvokimo slenkstis. Slenkstis – tai mažiausia medž konc, sukelianti skonio pojūtį. Skonio suvokimo ypatumai. Medž skonis prikl ir nuo medž konc, uoslė, lytėjimo, temp.

53. ODOS JUTIMAI. LIETIMO, SPAUDIMO (MECHANORECEPCIJA), TEMP RECEPCIJA. SKAUSMAS, NUSKAUSMINIMAS, NIEŽĖJIMAS. ESTEZIOMETRIJA.

Lietimo, spaudimo, temp. Lietimo (tai Meisnerio kūneliai ir plaukų folikulų recept, reaguojantys į lytėjimą. Šie recept greitai adaptuojasi, reaguoja į jėgos kitimo greitį, o į nuolatinį spaudimą nereaguoja)recept yra odoje ir kai kuriose gleivinėse (nosies ertmės, burnos). Tai – Meisnerio kūneliai. Be to, jutimui justi padeda ir plaukai. Lietimo jutimus sukelia odos deformacija, jei visas kūnas ar galūnė spaudžiama iš visų pusių vienodai, tai spaudimo nejuntama. Lietimo jutimus galima tirti esteziometru. Recept odos pav yra išsidėstę nevienodai. Daugiausia jų yra veido odoje, rankų pirštuose, mažiausiai – blauzdos, šlaunies, nugaros srityje. Nuo recept tankumo prikl ir lietimo jutimų erdvinis slenkstis – mažiausias atstumas tarp dviejų liečiamųjų taškų, kurie dar juntami kaip du, o ne kaip vienas taškas. Erdvinį slenkstį galima nustatyti esteziometru. Spaudimo recept – Pačinio ir Goldžio – Mazonio kūneliai – reaguoja į gilesnių sluoksnių deformaciją, didesnės jėgos veikimą. Iš lietimo ir spaudimo recept imp įcentrinių nervų užpakalinėmis šaknelėmis perd nugaros smegenims. Iš čia imp plinta į aukštesniuosius centrus grakščiuoju pluošteliu ir per gumburą patenka į žievinę analizatoriaus dalį – užpakalinį centrinį vingį. Temperatūros jutimo recept yra skirtingi šalčiui ir šilumai. Šalčio recept yra Karuzės kolbelės, o šilumos – Rufinio kūneliai. Jie išsidėstę odoje, akies ragenoje, gleivinėse ir centrinėje nervų sist – pagumburyje bei nugaros smeg. Temp jutimų intensyvumas prikl nuo dirgiklio poveikio vietos , dirginamojo pav ploto ir ypač nuo prieš tai buvusios temp poveikio. Pvz: pabuvus šiltoje aplinkoje, geriau juntamas šaltis. Skausmo jutimai atsiranda, kai organizmą veikia koks nors žalingas faktorius. Skausmas signalizuoja apie organizmui gresianti pavojų. Skausmas padeda organizmui apsisaugoti, būna ligos pradžios arba tam tikros ligos simptomas. Jei skausmas užtrunka ilgai ir būna stiprus, jis sukelia refleksų grandinę, atitinkamus judesius pavojui pašalinti, vegetacines reakc (vyzdžiai išsiplečia, kvėpavimas dažnėja, širdies veikla). Skausmas nuslopina visus kitus tuo metu pasireiškiančius refleksus. Vadinasi, skausmo dirgiklis plačiai išplinta CNS, apima daugelį organų ir tampa bendra viso organizmo reakcija. Smeg pusrutulių žievė sugeba diferencijuoti signalus, gaunamus iš periferijos, ir dėl to mes galime lokalizuoti skausmo pojūtį. Jam susidaryti svarbu ar žievė slopinama ar dirginama. Smeg pusrutulių žievė yra nuolat budri dėl aferentinių impulsų, sklindančių iš tinkl darinio,todėl pastarasis susidarant skausmo pojūčiui, atlieka svarbų vaidmenį. Niežėjimas – jausmas, sukeliantis kasymosi refleksą. Niežėjimas ir skausmas glaudžiai tarpusavyje susiję. Niežėjimas būdingas tik odai ir gleivinėms, o vidaus organams – ne. Tyrimai parodė, kad niežėjimo ir skausmo taškai odoje sutampa, ir laisvas nervines galūnes galima laikyti skausmo ir niežėjimo recept. Silpnas skausmo recept padirginimas sukelia niežėjimą. Preparatai, pašalinantys skausmo jutimą pašalina ir niežėjimą.

Esteziometrija – tai lytėjimo ir kito sensorinio jautrumo matavimas. Esteziometrijai naudojami prietaisai vadinami esteziometrais. Jį sudaro dvi kojytės, kurių nuotolį galima keisti.

54. VEGETAC IR SOMAT FUNKC. VEGETAC NERVŲ SIST. SIMPAT IR PARASIMPAT NERVŲ SIST STRUKT IR FUNKC YPATYBĖS (CENTRAI, SKAIDULOS, GANGLIJAI).

Somatinė – valingoji, vegetacinė – nevalingoji. Vegetacinė: 1) simpatinė; 2) parasimpatinė.

Vegetacinė NS inervuoja lygiuosius raum, kaikas ir širdies raum. Lygieji raum yra lėti ir pasižymi savaiminiu tonusu. Vegetacinė NS reguliuoja inervuojamų raum darbą. Pirminių centrų lokalizacija: simpat ir parasimpat centrai lokalizuoti skirtingose vietose. Parasimpat centrai – smegenų kamiene, kryžmeninėje stuburo smeg dalyje. Simpat – krūtinės ir liemens segmentuose.

Vegetacinės NS skaid skiriasi tuo, kad persijungia ganglijuose. Skaid, kurios išeina iš pirminio centro ir eina iki ganglijo vad preganglinėmis, o kurios iš ganglijo – postganglinėmis.

Parasimpat dalies preganglinės skaid dažniausiai ilgos ir ganglijai išsidėstę netoli organo arba pačiame organe. Postganglinės yra trumpos. Simpatinės NS preganglinės trumpos (dėl to ganglijai išsidėstę simpatiniame kamiene), o postganglinės – ilgos. Ne visi simpat ganglijai yra simpat kamiene, dalis jų yra pilviniam rezginy ir pasaito ganglijuose. Ganglijai yra pilkosios medž sankaupos už CNS ribų. Ganglijams būdingos visos centrų savybės: 1) vienpusis laidumas; 2) erdvinė ir laikinė sumacija; 3) impulso transformacja; 4) okliuzija, facilitacija.

55. VEGETAC NERVŲ SIST MEDIATORIAI. CHOLINERGINĖS IR ADRENERGINĖS SKAID. M-, N- CHOLINORECEPT; α, β ADRENORECEPT.

Ir simpat ir parasimpat preganglinės skaid išskiria acetilcholiną, todėl jos vad cholinerginėmis. Postganglinės skaid parasimpatinėj sist taip pat cholinerginės, o simpatinės išskiria noradrenaliną ir adrenaliną, todėl vad adrenerginėmis. Išimtis yra prakaito liaukos, jas inervuoja simpat postganglinės skaid, bet vad cholinerginėmis.

Receptoriai: ganglijuose (jų neuronuose) yra N-cholino recept. Skersaruožiuose raum irgi yra N-cholino recept, betjie nėra tapatūs. Skersaruožių raum N-cholino recept blokuoja kurare medž, o ganglijų N-cholino recept blokuoja ganglijo blokatoriai, kurare medž neblokuoja.

M-cholino recept yra parasimpatinę NS inervuojančiuose organuose. Jie jautrūsmuskarinui. M-cholino recept blokuoja atropinas. Adrenoreceptoriai yra inervuojamuose organuose simpatinėje NS. Jie skirst į α ir β. α – daug jautresni noradrenalinui nei adrenalinui, o β atvirkščiai. α skirst į α1 (postsinapsinėj membr) ir α2 (presinapsinėj membr), β skirst į β1 (postsinapsinėj membr) ir β2 (presinapsinėj membr). Recept esantys presinapsinėj membr reguliuoja mediatoriaus išskyrimą į sinapsinį plyšį. Kai NA paveikia α2 recept, vyksta reguliacija (-).

β2 recept yra jautrūs adrenalinui, o adrenalino daug išskiria antinksčiai. Adrenalinas veikia β1 recept ir β2 recept skatina NA išsiskyrimą sinapsėje (+) grįžtamojo ryšio būdo.

Neigiamojo grįžtamojo ryšio būdu sumažinamas NA išskyrimas, o teigiamuoju grįžtamuoju būdu padidinamas NA išskyrimas). Teigiama grįžtamąja ryšio reakcija greitai aktyvinama simpatinė reakcija.

56. Simpat ir parasimpat NERVŲ SIST BEI JŲ MEDIATORIŲ POVEIKIS Į VEGETAC ORGANUS. VEGETAC REFLEx.

Daugeliui organų būdinga dviguba simpatinė ir parasimpatinė inervacija. Dažniausiai šios sist veikia priešingai, bet tiesioginio antagonizmo tarp jų nėra, nes jos viena kitą papildo. Simpat NS veikla aktyvėja, kai organizmas patenka į tokias sąlygas, kai reikia sutelkti ir įtempti jėgas darbui atlikti. Parasimpat NS aktyvėja poilsio ar miego metu. Kaip veikia kokius organus: 1) vyzdį – PNS siaurina, SNS plečia; 2) bronchus PNS siaurina, SNS plečia; 3) širdies ritmą PNS slopina, SNS skatina; 4) skrandžio sekrecija ir motorika PNS skatina, SNS neveikia arba silpnai slopina; 5) žarnyną PNS skatina, SNS neveikia arba silpnai slopina; 6) šlapimo pūslė PNS skatina, SNS slopina. Poveikis prikl nuo mediatorių. Skirtingi mediatoriai į organų funkciją veikia skirtingai. Tas pats mediatorius gali veikti skirtingai – tai prikl nuo to, kokie recept yra tame organe. Skirtingi recept yra susiję su skirtingais signalų perdavimais.

Vegetacinių refleksų ir somatinių skirt: 1) reflekso lanką sudaro tos pačios dalys. Išcentrinė dalis skiriasi: 1) persijungimas ganglijuose; 2) vegetacinės skaid yra plonesnės, plinta lėčiau nei somatinės.

Klasifikacija: Priklausomai nuo to kokioje organų sist veikia: 1) virškinimo; 2) kraujagyslių sist. Pagal recept ir efektoriaus lokalizaciją: 1) Kutanovisceraliniai – recept odoj, o efektorius vidaus organuose; 2) Viscerovisceraliniai- recept ir efekt yra vidaus organuose; 3) Viscerokutaniniai- recept vidaus organe, o efekt odoje; 4) Visceromusculiniai -recept yra vidaus org, o efekt raumenyse.

57. Nug SMEG, PAILG IR VIDUR SMEG BEI tinkl darinio ir smegeneliŲ reiksmĖ vegetac funkc reguliacijai.

Nug smeg yra vegetacinių refleksų centrai su valingu komponentu. Pagr ten esantys centrai: defekacijos, slapinimosi, erekcijos, ejakuliacijos, gimdymo, lytinių reakcijų. Parasimpat yra kryžmeninėj daly, simpat – juosmeninėj.

Pirminiai centrai pasižymi savaiminiu tonusu, bet vegetacinių centrų aktyvumas žemas. Nupjovus nug smeg, po nupjovimo išnyksta ir vegetaciniai refleksai. Žmogui šokas praeina po ilgo laiko tarpo (po pusės metų) vėliau atsistato ir netgi suaktyvėja, bet vyksta nevalingai. Izoliuotų nug smeg vegetaciniai refleksai gana patenkinamos būklės.

Tinkl darinyje yra labai svarbūs refleksiniai automatiniai centrai: kvėpavimo, cirkuliaciniai, su viršk funkc susiję, ryjimo, vėmimo, seilių išskyrimo. Tinkl darinio centrai veikia į pirminius centrus, kurie yra stuburo smeg. Smegenėlės ir vidurinės smeg nėra reikšmingosvegetacinėms funkc. Suardžius smegenėles vegetacinės funkc sulėtėja. Vidurinių smegenų reikšmė nenustatyta.

58. TarpiniŲ smeg (gumburo ir pagumburio) reikŠmĖ vegetac funkc reguliacijai.

Gumburas vegetaciniu požiūriu nereikšmingas. Jis yra paskutinė įcentrinių neuronų persijungimo vieta prieš impulsams patenkant į galvos smegenų žievę. Pagumburis – pagr vegetacinių funkc reguliatorius. Pritaiko vidaus organų veiklą prie besikeičiančių sąlygų, koordinuoja organų tarousavio veiklą.

Vegetacinės NS veiklą integruoja su somatinės NS ir su endokrininės sist veikla. Pagumburis yra svarbiausias centras palaikantis organizmo homeostazę : palaiko kūno temp, maisto medž konc kraujyje, dujų konc. Pagumburyje yra labai daug branduolių: 1) priekinės dalies brand reguliuoja PNS veiklą. 2) Tarpinės dalies brand – reguliuoja medž ir energijos apykaitą, kraujo osmosinį slėgį, homeostazės rodiklius. 3) Užpakalinės dalies brand – reguliuoja SNS veiklą. Pagumburyje yra termoreguliacijos centrai – priekinėje dalyje esantys centrai susiję su fizine termoreguliacija (šilumos išsiskyrimas į aplinką). Užpakalinėje dalyje esantys centrai susiję su chemine termoreg, t.y, šilumos gamyba. Pagumburyje funkc požiūriu galima išskirti medialinę ir lateralinę dalis. Funkciškai svarbesnis medialinis hipotalamusas. Med hipotalamas – tarpinė dalis tarp nervinio ir humoralinio poveikio į liaukas. Ji išskiria skatinančias hormonų išsiskyrimą medž (liberinai) ir slopinančias hormonų išsiskyrimą medž (statinai, inhifuojantys faktoriai). Hipofizės dalys (priek-adenohipofizė, tarpinė, užpak neurohipofizė). Organizmo endokrininę liaukų funkc pagrinde reguliuoja priek hipofizės dalies išskiriami hormonai (tropiniai – jie gaminasi pačioj liaukoj, išsiskyrę veikia į kitas endokrinines liaukas, reguliuodami jų veiklą).

59. Galvos smeg žievės vaidmuo vegetac funkc reguliacijai. Limbinė sist.

Tai aukščiausias, bet ne pagr vegetac funkc reguliatorius, kadangi visoms vegetac funkc galima susidaryti. Savireguliacija, kad žievės dalyvavimas yra būtinas: 1) senoji žievė – esanti medialinėj pusrutulių daly, dar vad limbine žieve. Jei dirginame šios žievės priekinę dalį, tai bus tokie patys pakitimai kaip ir dirginant pagumburio priekinę dalį, o jei užpakalinę dalį – tai vyraus simpatinis poveikis, kaip ir dirginant pagumburio užpakalinę dalį. Priekinė šios žievės dalis daugiausiai surišta su frontalinėm skiltim. Frontalinės skiltys pritaiko vegetacines funkc prie pakitusių sąlygų. Suardžius limbinę žievę, vegetacinės funkc beveik nepakinta. Chirurgo įsikišimas į šią sritį tk kritiniais atvejais galimas,nes suardžius vieną keičiasi asmenybė, pakinta elgesys visuomenėj, šeimoj, o vegetacinės funkc nekinta; 2) naujoji žievė – sudaro kaktinės skiltys tiesiogiai susijusios su pagumburiu, temporalinės su hipokampu ir migdoliniais kūnas. Dirginant kaktinę skiltį atsiranda viršk, kraujotakos ir lytinės sist pakitimai. Konkrečios f-inės vietos dar nėra nustatytos.

Limbinė sist – centrinę vietą užima pagumburis, tiek f-iškai, tiek geometriškai ir morfologiškai. Ji susideda iš limbinės žievės ir požievinių centrų. Jai prikl strukt, reguliacinės, vegetac funkc. Limbinė sist padeda atsirasti motyvacijai ir emocijoms su ryškiu vegetaciniu komponentu, taip ši sist dalyvauja taip pat ir aukštosios nervinės veiklos funkc. Jai prikl šios strukt: galvos smeg kaktinė – momeninė dalis; gumburo priekiniai brand; pagumburis; skliautinis bei dantytasis vingiai; amonio ragas; uodeguotasis branduolys; užtvara; migdoliniai kūnai.

60. Pirm ir antr signal sist. SĄMONĖ. Kalba. PUSRUTULIŲ FUNKC LATERALIZACIJA.

Pirmoji signalinė sist, tai konkrečių signalų atėjusių iš periferijos įvertinimas. Išorės suvokimas. Šią sist turi žmonės ir gyvuliai. Antroji signal sist – yra surišta su kalba, bet tai ne kalba, tai abstraktus apibendrintas tikrovės suvokimas = abstraktus mąstymas kalbos pagrindu. Ji būdinga tik žmogui. Žodis sudaro galimybę abstrakčiai logiškai mąstyti, nesudarant konkretaus to daikto vaizdo. Pas daugelį žmonių mąstymas surištas su pirma signaline sist. Tokie žmonės vad meninio tipo žmonėmis. Pas kuriuos dominuoja antra signalinė sist – tai mokslinio tipo žmonės. Smegenų pusrutulis, kuriame yra kalbos centrai, vad dominuojančiu. Daugelio žmonių kalbos centrai yra kairiajame pusrutulyje. Jis išsiskiria ir motoriniais įgūdžiais, pasireiškiančiais tuo, kad daugelis žmonių yra dešnerankiai. Tačiau dešinysis pusrutulis pasižymi kitomis savybėmis.

Kalbos atsiradimas. Kalba yra įrankis, padedantis žinias, mintis ir jausmus reikšti žodžiu, raštu. Žodžių suvokimas iš žodžių yra aukščiausias sensorinės integracijos lygis. Užrašyta kalba padeda perteikti žinias iš kartos į kartą. Kalbos struktūra. Garsai, sudarantieji žodžius, vad fenomenais. Raidės yra tik fonemų grafinis užrašymas. Mažiausiai reikšmingi vienetai kalboje yra morfemos – trumpos fonemų sekos. Morfemų deriniai sudaro žodžius. Dažniausiai kalbos sritis dominuojančiame pusrutulyje yra didesnė už tą pačią sritį kitame pusrutulyje. Šis skirtumas būdingas jau vaisiui. Tai rodo, kad kalbos vystymasis yra įgimtas proc. Kalbos funkc lokalizuojasi smeg žievės srityse, vad Wernicke ir Broca sritim – kalbos išreiškimą. Kalbai suvokti reikia, kad garsinė ar regimoji inform pasiektų kalbos centrus.

Kalbos ir erdvės suvokimas siejasi su nedominuojančiu pusrutuliu. Nedominuojančio pusrutulio sritis padeda suprasti kalbos intonaciją, o sritis, atitinkanti Broca sritį, padeda išreikšti intonaciją. Efektyvių kalbos komponentų lokalizacija dešinejame pusrutulyje yra lyg veidrodinis atspindys kognityviniu kalbos aspektų, lokalizuotų kairiajame pusrutulyje. Pažeidus dešinįjį pusrutulį frontalinėje srityje, ligonio kalba yra be intonacijos, joje neatsispindi džiaugsmas ir liūdesys. Nedominuojančios pusrutulio užpakalinės parietalinės žievės pažeidimai nesukelia kalbos sutrikimų, o tik ypatingus pažinimo defektus. Tai savo kūno vaizdo ir aplinkinės erdvės kairiosios pusė agnozija, pasireiškia ignoravimosindromu.

61. Smeg ŽievĖs funkc organizacija. ELEKTROENCEFALOGRAFIJA. SUKELTO POTENC METODAS.

Nors ir yra skirtumų, tačiau žievės funkcinė organizacija įvairiose smeg srityse yra panaši, turi panašius aferentinius ir eferentiniusryšius. Iš žievės išeinančios skaid (eferentai): projekcinės (eina į požievines sritis); asociacinės (eina į kitas to paties pusrutulio žievės sritis); komisūrinės (eina į kitą smegenų pusrutulį). Į žievę ateinančios skaid (aferentai): talamokortikalinės (ateina iš gumburo); asociacinės; komisūrinės. Naujosios žieves sluoksniai: 1) Sudaro giliau esančių piramidinių last viršūniniai dendritai ir žvaigždinių ląst aksonai (sudaro vietinius žiedinius ryšius). 2-3) yra mažos piramidinės ląst, kurių aksonai eina į kitų žievės sričių tuos pačius sluoksn sudarydami tarpžievinius ryšius. 4) ateina įcentrinės skaid iš spec gumburo brand. Šiame sluoksnyje yra grūdėtosios ir negrūd sritys. 5) dominuoja didelės piramidinės ląst, jų aksonai eina į giliąsias ir tolimąsias smeg sritis (nugaros smeg). 6) piramidinės ląst, jų aksonai eina į gumburą.

Smegenų elektrinis aktyvumas, registruojamas elektrodais, uždėtais ant galvos pav, vad elektroencefalograma (EEG). EEG bangos – tai nuolat besikeičiantys elektriniai svyravimai. Ramybėje atsipalaidavus ir užsimerkus registruojami ritmiški svyravimai vad α ritmu, ypač ryškūs pakaušio srityje. Greitesni už juos dažniausiai neritmiški svyravimai vad β aktyvumu.

Sukelto potenc metodas: be savaiminio smegenų elektrinio aktyvumo (EEG) galima dar užregistruoti sukeltą aktyvumą. Bangų seka, užrašoma projekcinėje zonoje tuoj pat po dirgiklio vad sukeltu potenc (pvz. padirginus periferinį nervą, sukeltą potenc galima užregistruoti priešingoje pusėje somatosensorinės žievės srityje). Be somatosensorinio sukelto potenc dar registruojami šviesos ir garso sukelti potenc. Sukelti potenc yra dalis didesnės klasės, vadinamųjų su įvykių susijusių potencialu.

62. Motyvacijos. MOTYVACIJŲ susiformavimas ir KLASIF.

Klasifikacija: 1) Žemesnės – tiesiogiai susijus su homeostatiniais palaikymais. Ar kai organizmui trūksta medž. 2) Aukštesnės – jos nesurištos su homeostazės palaikymu, o surištos su individualiais interesais. 3) aukštosios – susijusios su visuomenės interesais ir formuojasi esant ekstremaliom sąlygom.

Motyvacija – tai CNS būklė esanti prieš tam tikrą veiksmą ir jį apsprendžianti. Tai noras paskata atlikti kokį nors veiksmą. Kai pakinta homeostazės kuri nors konstanta, reaguoja pagumbury esantys centrai, homeostazės recept ir įsijungia reguliacinis mechanizmas ir iš vidinių savo rezervų stengiasi sureguliuoti šią konstantą. Jei nepakanka, yra formuojama motyvacija atlikti tam tikrą veiksmą, kad patenkinti motyvaciją.

Padirginus pagumburio motyvacinius centrus nerviniai imp plačiai cirkuliuoja limbinėj žievėj ir pagumburyje. Šis cirkuliacinis ratas pavadintas – Mažuoju Peipso ratu, nes būtent jis įrodo, kad limbinės sist strukt pasižymi cikline savybe. Labai dažnai į ją įtraukiamos ir kitos limbinės sist strukt, kur taip pat vyksta cirkuliacija ir šis cirkuliacijos ratas vad didžiuoju Peipso ratu. Motyvacija veikia dominantės principu, ji trunka iki tada kol neateina į jos vietą nauja motyvacija.

63. Emocijos. Jų susiformavimas ir reikšmė.

Emocijos – subjektyvus motyvacijos įvertinimas, t.y. nuotaika. Nuotaika. Jos gali būt teigiamos arba neigiamos. Kiekvieną motyvaciją lydi neigiamos emocijos. Kai motyvacija yra patenkinama, neigiamos emocijos virsta teigiamomis, o jei ji nepatenkinama – neigiamos emocijos gilėja. Emocijų morfologinis substratas yra limbinė sist. Emocijų išraiškosbūdai: a) valdomais komponentais (garsinė, motorinė išraiška.), kai pakinta kalba, elgesys, kvėpavimas, čia dalyvauja galvos smeg žievė; b) nevaldomas komponentas – vegetacinė išraiška, kai neprikl nuo mūsų valios, pakinta širdies darbas, kraujagyslių sist, viršk sist. Teigiamos emocijos trunka trumpai, neigiamos ilgai. Ypač pavojingos užsitęsusios neigiamos emocijos, nes kuo dažniau jos kartojasi, tuo jos darosi ilgesnės ir tas jų susikaupimas ir ilgumas veda prie depresijos. Jei tarp neigiamų emocijų įsiterpia teigiamos, tai neigiamos emocijos trumpėja. Tiek verksmas, tiek liūdesys, džiaugsmas, juokas yra normalus reišk. Jie turi kaitaliotis tarpusavy.

64. ATMINTIS. ATMINTIES MECHANIZMAI, TIPAI IR ETAPAI.

Atmintis – tai praeities įrašas CNS. Atminties etapai: 1) dėmesys; 2) įsiminimas; 3) atsiminimas.

Dėmesys – tai esminės inform atrinkimas nuo neesminės. Žmogų veikia įvairūs dirgikliai ir visa pirminė inform yra apdorojama ir atsirenkama ko reikia. Neesminė inform yra užblokuojama. Likusi inform yra apdorojama ir formuojasi trumpalaikė, o po to ir ilgalaikė atmintis.

Įsiminimas – tai atmintis. Įsiminimo teorijos: a) nervinė teorija – pagal ją nerve sklindantys nerv imp sukelia neuronų cheminius bei strukt pakitimus ir sudaro naujas jų grandines. b) biocheminė teorija – turi reikšmę biocheminei neuronų grandinių konformaciniai pakitimai, kurie priveda prie naujai sintezuojamo baltymo, kuris ir yra inform saugotojas. Biocheminių pakitimų dėka vyksta konsolidacija – trumpalaikės atminties pavertimas ilgalaike. Nustatyta, kad efektyviausiai konsolidacija veikia miego metu ir dalyvaujant hipokampui.

Atsiminimas – a) diferencijuojame ar tikrai norime tą informaciją atsiminti. b) vyksta sudėtinga analizė ir dėka jos pavyksta atsiminti.

65. MIEGAS. MIEGO MECHANIZMAI, MIEGO FAZĖS. ELEKTROENCEFALOGRAFINIAI PAKITIMAI MIEGO METU.

Elektroencefalogramos (EEG) registravimas padejo geriau ištirti miegą. Miegas – tai periodinė f-ja, pasikartojanti paros arba cirkadieniniu ritmu, kaip dalis bendro miego ir budravimo sekos. Miego kartojimasis yra susijęs su šviesos ir tamsos periodų kaita, nors vyksta ir be jos, nes hipotalame yra autogeninis organizmo „laikrodis“. Miegas yra nevienalytė būsena, jame pagal EEG galime iskirti 4-5 stad, kurios per naktį kelis kartus cikliškai pasikartoja. Užmigus α ritmas išnyksta: 1) Vietoj jo atsiranda žemos amplitudės svyravimai (teta ir beta); šios stad pabaigoje kartais matomi smailūs vertex potenc; 2) toliau atsiranda vadinamosios verpstės (primena alfa bangas bet prikl beta bangų diapozonui), pasirodo pavienės lėtos bangos (K- komplexai); 3) bangos lėtėja, jų amplitudė didėja; 4) pagaliau EEG matomos vien didelės beta bangos. Progresyvus bangų lėtėjimas gerai atspindi vis gilėjantį miegą ir vis didėjantį pažadinimo slenxtį. Raum tonusas taip pat palaipsniui mažėja. Visos šios stad dažnai priskiriamos lėtų bangų miegui, nors kartais taip vad tik giliausios jos stad. Toliau stad kartojasi atgaline tvarka ir maždaug po 1,5 val. nuo užmigimo sugrįžtama prie žemos amlitudės dažnių svyravimo, panašiu kaip 1 stad. Tai vad greitų bangų miego stad, kitaip, paradoxinio miego stad. Paradoxas čia tas kad EEG darosi panaši į desinchronizuotą EEG budravime ar tik ką užmigus, o pažadinimui reikia stipresnio dirgiklio, negu lėtų bangų miego metu. Miegas šioje stad gilus. Šios miego stad atskyrimą palengvina kt 2 rodikliai, kuriuos būtina registruoti tiriant miegą: elektromiograma (EMG) ir elektrookulograma (EOG). EMG rodo dar pilnesnį raum atsipalaidavimą, negu lėtų bangų miego metu, o EOG matomi geriti akių judesiai. Todėl ši miego stad dar vad REM.

Tokių ciklų per naktį pasikartoja 3-5. Ciklai tarpusavyje šiek tiek skiriasi. Giliausia lėtų bangų miego stad paprastai pasireiškia tik 1 cikle, link ryto lėtų bangų miegas trumpėja, o paradoxinis ilgėja. Su miego ciklais kinta ne tik EEG, raum tonusas, bet ir daugelis vegetacinių organizmo f-jų: kvėpavimas, širdies darbas ir t.t.

Miego mech. Sapnai, vartymasis, akių judesiai ir kt aktyvumo reiškiniai rodo, kad miegas nėra visiška smeg ramybė. Tą patvirtina ir experimento metu užrašomas atskirų žievės neuronų aktyvumas: lėtų bangų miego metu jis mažėja, paradoxinio miego metu didėja iki budravimo aktyvumo, nors yra kitox. Miego metu mokymasis nevyxta, bet įtvirtinama tai, kas išmokta dieną. Todėl kas išmokta iš vakaro, geriau prisimenama, nei kas išmokta neseniai ryte. Daug mažiau už miego reiškinius žinomos miego priežastys ir mechanizmai. Nėra pakankamai irodyta kam reikalingas miegas, nors vyrauja nuomonė, kad f-joms atsistatyti. Vis dėl to aišku, kad miegą ir būdravimą tvarko smegenų kamieno struktūros.

66. MAISTO MEDŽIAGŲ KALORINGUMAS.

Maisto medžiagų energetinė vertė nusakoma tarptautiniais SI sistemos vienetais – džau­liais. Tačiau iki šiol dažnai vartojami senieji vienetai – kalorijos ir kilokalorijos. Todėl maisto medžiagų energetinė vertė dažniausiai vadinama maisto medžiagų kalorine verte, arba tiesiog maisto medžiagų kaloringumu. Norėdami sužinoti, kiek energijos gauname su maistu, turime žinoti maisto medžiagų energetinę vertę – kaloringumą. Maisto medžiagų kaloringumu vadinamas energijos kiekis, kurį išskiria sudegdamas organizme vienas gramas maisto medžiagos. ‘lai nustatyti padeda kalorimctrinė bomba. Kalorimctrinė bomba – tai hermetiškas plieninis cilindras, kuriame gryno deguonies aplinkoje sudeginamas žinomas maisto medžiagos kiekis ir matuojama išsiskyrusi šiluma. Kiek šilumos išskiria angliavandeniai ir riebalai, sudegdami kalorimetrinėje bomboje, tiek jie šilumos išskiria ir organizme. Baltymai organizme išskiria šilumos kiek mažiau negu kalorimetrinėje bomboje, nes organizme svarbiausias, galutinis baltymų skilimo produktas yra šlapalas, o jis dar gali deguonies aplinkoje (kalorimetrinėje bomboje) išskirti papildomą šilumos kiekį.

67. Tiesiog ir netiesiog kalorimetrija. Kvėpav koefic ir jo reikšmė.

Tiesioginė kalorimetrija – tai metodas, pagrįstas išsiskyrusios šilumos kiekio matavimu. Jis rodo energetinių procesųintensyvumą, taigi ir energetinių medžiagų suvartojimą.

Prieš nustatant šilumos išsiskyrimą netiesioginės kalorimetrijos būdu, reikia žinoti vadinamąjį kvėpavimo arba respiracijos koeficientą (RQ), nes energijos apykaita yra glaudžiai susijusi su įkvepiamojoO2 naudojimu ir CO2 išskyrimu iš organizmo su iškvepiamu oru. Kvėpavimo koeficientas yra iškvėpto CO2 tūrio ir įkvėpto O2 tūrio santykis.

Sužinoję sunaudoto deguonies kiekį per laiko vienetą, galime apskaičiuoti išskirtos šilumos kiekį. Netiesioginė kalorimetrija remiasi sunaudoto deguonies per laiko vienetą nustatymo būdais.

Norint netiesioginės kalorimetrijos būdu nustatyti išskirtos šilumos kiekį, reikia žinoti kalorinį ekvivalentą (vadinamąjį energetinį ekvivalentą). Tai šilumos kiekis, kuris išsiskiria sunaudojant vieną litrą O2. Jis priklauso nuo suvartotų maisto medžiagų. O2 priklauso nuo RQ. Sužinoję, kiek deguonies tiriamasis sunaudojo per laiko vienetą, apskaičiuojame, kiek jo sunaudotų per parą. Po to padauginame iš kalorinio ekvivalento.

68. Pagr medž apykaita, jos nust. Specif dinam maisto medž veikimas.

Išsiskyręs šilumos kiekis, atspindintis pagrindinėms gyvybinėms organizmo funkcijoms sunaudotos energijos kiekį, vadinamas pagrindine medžiagų apykaita (PMA).

PMA nustatomas tiesioginiais ar netiesioginiais kalorimetrijos būdais. PMA atspindi energijos sunaudojimą pagrindinėms funkcijoms palaikyti, t.y. ji naudojama širdies, kvėpavimo , ekskrecijos ir kitų gyvybiškai būtinų sistemų veiklai.

Šilumos išsiskyrimas ir energijos naudojimas didėja valgant ir dar kelias valandas po to, nors fizinio darbo žmogus neatlieka. Ši maisto medžiagų savybė, didinanti energijos apykaitą, vadinama specifiniu dinaminiu maisto medžiagų veikimu (SDV). SDV priklauso nuo maisto sudėties.

69. DARBAS ir energ apykaita. Fizinio aktyvumo koef (FAK). JO PRIKLAUSOMYBĖ NUO FIZINIO AKTYVUMO.

Dirbant fizinį darbą, energijos naudojimas ir šilumos išskyrimas didėja, todėl dirbdamas žmogus su maistu turi gauti daugiau energetinių medžiagų negu „reliatyvios ramybės” metu.

Pagal atskirų profesijų žmonių darbo sunkumą visi darbuotojai skirstomi į keturias grupes :

I grupė – dirbantys labai lengvą fizinį darbą (studentai, tarnautojai, žmonės dirbantys protinį darbą). Šios grupės žmonių FAL yra 1,5 – labai mažas aktyvumas (sėslus); II grupė – dirbantys lengvą fizinį darbą (gydytojai, medicinos seserys, agronomai, vairuotojai, aptarnavimo sferos darbuotojai ir kt.). FAL yra 1,7 – mažas aktyvumas; III grupė – dirbantys vidutinio sunkumo fizinį darbą (chirurgai, lengvosios pramonės darbuotojai, vadybininkai, namų šeimininkės, komunalinio ūkio darbuotojai ir žmones, dirbantys mechanizuotą fizinį darbą). FAL yra 2,0 – vidutinis aktyvumas; IV grupė – dirbantys sunkų fizinį darbą (sportininkai, ūkininkai, statybininkai ir kitų pramonės šakų darbuotojai, dirbantys nemechanizuotą ir iš dalies mechanizuotą darbą). FAL yra 2,2 – didelis aktyvumas. Norint apskaičiuoti reikiamą energijos kiekį, reikia jo PMA dauginti iš fizinio aktyvumo koeficiento (t.y. 1,5; 1,7; 2,0 arba 2,2).

70. Rubnerio izodinamijos dėsnis. Mitybos fiziologiniai pagr.

Energetiniu požiūriu galima vienas medžiagas keisti kitomis. Tai Rubner’io izodinamijos dėsnis. Tačiau šį Rubner’io izodina­mijos dėsnį galima taikyti labai ribotai ir trumpą laiką, nes organizmas, negaudamas baltymų, negauna plastinių „statybinių” medžiagų savo ląstelėms ar jų struktūroms atsinaujinti ir baltyminių komponentų sintezei. Taigi baltymus negalima visiškai pakeisti riebalais ir angliavandeniais. Riebalus negalima pakeisti baltymaisir angliavandeniais. Angliavandeniai, kaip ir bal­tymai bei riebalai, yra būtini.

Mitybos fiziologijos klausimai turi didelę reikšmę ne tik gydomajai, bet ir profilaktinei medicinai. Tiek išsekimas, tiek nutukimas yra neigiami reiškiniai, tačiau retai žmogus maitinasi racionaliai, t.y., atsižvelgdamas į maisto racioną (baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kt. kiekį), kuris priklauso nuo maisto davinio (atitinkamų maisto produktų kiekio). Skiriant ar rekomenduojant maisto davinį, reikia įvertinti visą sąlygų kompleksą, kuris susijęs su fiziniu aktyvumu, amžiumi, pačių maisto produktų savybėmis ir daugeliu kitų veiksnių. Davinio energetinė vertė turi atitikti fizinį aktyvumą. Per para būtina suvartoti nuo 21 iki 43 ml/kg vandens kūno svoriui. Be baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vandens, žmogus turi gauti ir pakankamą kiekį vitaminų.

71. Vandeny ir riebaluose tirpstantys vitamin, jų reikšmė.

Vitaminai skirstomi į riebaluose tirpius (A, D, E, K) ir vandenyje tirpius (visi likusieji). Jie yra būtini organizmui.

Tirpūs riebaluose: A (retinolis, antikseroftalminis): 1. Dalyvauja regėjimo procese ir tamsos adaptacijoje; 2. palaiko odos ir gleivinės normalią būklę; 3. būtinas normaliam organizmo augimui; 4. atlieka antioksidantine funkciją. D (kalciferolis, antirachitinis): Reguliuoja kalcio ir fosforo apykaitą. E (tokoferolis, antisterilinis): 1. atlieka antioksidantine funkciją (apsaugo ląstelių membranų lipidus); 2. apsaugo eritrocirus nuo hemolizės. K (filochinonas, antihemoraginis): Dalyvauja kraujo krešėjimo sistemos faktorių biosintezėje : protrombino (II faktoriaus); prokonvertino (VII); Kristalas (IX); Stiuarto (X). Tirpūs vandenyje: B1 (tiaminas, antineuritinis): 1. Dalyvauja angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitoje; 2. būtinas normaliam organizmo augimui; 3. svarbus širdies, nervų ir virškinimo sistemų veiklai. B2 (riboflavinas, augimo vitaminas): 1. Būtinas normaliam organizmo augimui; 2. būtinas ląstelių kvėpavimui, energijos gamybai bei nervinio audinio funkcionavimui; 3. apsaugo tinklainę nuo UV spindulių. PP(B3) (nikotinamidas, nikotino rūgštis, antipelagrinis): 1. dalyvauja ląstelių oksidacijos ir energijos apykaitos procesuose; 2. būtinas replikacijos ir reparacijos procesuose; 3. svarbus širdies-kraujagyslių, virškinimo ir nervų sistemų veiklai. B5 (pantoteno rūgštis, antidermatitinis): 1. Būtinas hemo, riebalų rūgščių, steroidinių hormonų, acetilcholino sintezėje; 2. svarbus širdies, inkstų ir nervų sistemų veiklai. B6 (piridoksolis, antidermatitinis): 1. Dalyvauja medžiagų apykaitoje, įeina į daugelio fermentų sudėtį; 2. dalyvauja skydliaukės hormonų biosintezėje bei serotonino, noradrenalino, histamino susidaryme; 3. skatina hemoglobino gamybą; 4. dalyvauja baltymų, lipidų ir angliavandenių apykaitoje. H(B8) (biotinas, antiseborėjinis): 1. Svarbus angliavandenių sintezei (gliukoneogenezei); 2. svarbus riebalų rūgščių sintezei (lipogenezei). B9 (folio rūgštis, antianeminis): 1. Dalyvauja hemoglobino, eritrocitų, leukocitų ir trombocitų gamyboje; 2. dalyvauja nukleorūgščių biosintezėje ir ląstelių dalijimesi; 3. svarbus augimui ir vystymosi procesams. B12(kobal aminas, antianeminis): 1. Dalyvauja hemopoezėje, skatinant normalu eritrocitų brendimą; 2. dalyvauja nukleorūgščių biosintezėje; 3.dalyvauja angliavandenių ir lipidų apykaitoje; 4. būtinas normaliam organizmo augimui. C (askorbo rūgštis, antiskorbutinis): 1. Atlieka antioksidantinę funkciją; 2. skatina audinių regeneraciją, DNR susidarymą ląstelių branduoliuose; 3. svarbus serotonino, noradrenalino, tulžies rūgščių biosintezėje; 4 svarbus endokrininių liaukų veiklai; 5. svarbus kraujagyslių sienelių pralaidumui; 6. didina fagocitinį aktyvumą ir organizmo atsparumą infekcijai.

72. Poikilotrminiai ir homojoterminiai gyvūnai. VIDUTINĖ KŪNO PAVIRŠIAUS TEMPERATŪRA, BRANDUOLINĖS ZONOS IR APVALKALO TEMPERATŪRA. KŪNO TEMPERATŪROS MATAVIMAS.

Kūno temperatūra nekinta, nes kiek šilumos pagaminama, tiek jos ir išskiriama. Kūno temperatūros pastovumas vadinamas izotermija, tai viena iš homeostazės konstantų. Izotermija būdinga šiltakraujams gyvūnams (paukščiams, žinduoliams), tarp jų ir žmogui. Jie dar vadinami homojoterminiais gyvūnais. Jie gali išlaikyti nekintamą kūno temperatūrą, nors aplinkos temperatūra labai svyruoja. Tie gyvūnai, kurių kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros, vadinami poikiloterminiais, arba šaltakraujais gyvūnais. Jų termoreguliacijos mechanizmai nėra išsivystę, todėl šaltuoju metų laiku poikiloterminių gyvūnų medžiagų apykaita sulėtėja, motorinis aktyvumas gali sumažėti iki visiško nejudrumo.

Šilumą, kurią gamina žmogaus organizmas, išskiria į aplinką kūno paviršius. Todėl tos kūno dalys, kurios yra arčiau paviršiaus, turi žemesnę temperatūrą, o tos, kurios yra organizmo viduje – aukštesnę. Tos sritys, kurios yra organizmo viduje, ar arčiau centro, dar vadimamos branduolio sritimis, o tos, kurios periferijoje – apvalkalo sritimis. Apvalkalo srities temperatūra labai priklauso nuo aplinkos temperatūros, o branduolio sritis išlaiko gana pastovią temperatūrą.

Odos temperatūra taip pat nėra visur vienoda. Dažnai vartojamas terminas – vidutinė odos temperatūra. Tai kelių odos vietų temperatūros vidurkis. Ji yra apie 33-34oC. Vidutinės odos temperatūros matavimas gana ilgai trunka ir yra sudėtingas, todėl apsiribojama pažasties duobės temperatūros matavimu, kur temperatūra yra 36,5 – 37°C. Ši temperatūra nėra pastovi ir paros metu svyruoja. Taip pat vidaus (branduolio) temperatūra matuojama termometrą įkišus į išangę, ji apytiksliai aukštesnė 0,5oC ir nepriklausoma nuo aplinkos temperatūros kaip kad pažasties duobutėje matuojama temperatūra.

73. Fizin termoreguliac. šilumos atidavimo iš organizmo būdai ir keliai. Chemin termoreguliac. šilumos gamybos procesai.

Termoreguliacija, vykstanti gaminant šilumą, yra cheminė termoreguliacija, o atiduodant ją – fizinėtermoreguliacija. Šių procesų pusiausvyra sąlygoja pastovią kūno temperatūrą – izotermiją.

Šilumos gamyba vyksta nuolat. Ramybės metu pusė visos temperatūros gaminama kepenyse ir raumenyse. Kituose organuose šiluma gaminama ne taip intensyviai. Fizinio darbo metu šilumos gamybaraumenyse smarkiai padidėja.

Šilumos išskyrimas vyksta pernešant šilumą iš vidinės zonos (branduolio) į paviršiaus (apvalkalo) zoną. Tai vadinama vidine šilumos tėkme. Po to vykstantis šilumos išskyrimas iš kūno paviršiaus į aplinką vadinamas išorine šilumos tėkme. Vidinė šilumos tėkmė priklauso nuo audinių laidumo šilumai ir, ypač nuo kraujotakos ypatybių. Išorinė šilumos tėkmė – tai šilumos išskyrimas iš kūno paviršiaus. Jį sudaro: išskyrimas laidumu, konvekcijos būdu, spinduliavimu, garinimu. Šilumos atidavimas laidumu vyksta tada, kai kūnas liečiasi su kietu šaltu daiktu. Konvekcijos būdu šiluma atiduodama, kai sušildytas oras kyla nuo kūno paviršiaus , o į jo vietą patenka šaltas oras. Spinduliavimu šiluma atiduodama odai spinduliuojant infraraudonuosius spindulius. Garinimu šiluma atiduodama, išgarinant vandenį nuo kūno paviršiaus ar gleivinių, dengiančių kvėpavimo takus. Be šių pagrindinių yra mažiau svarbesnių šilumos atidavimo būdų. Tai šilumos pašalinimas su iškvepiamuoju oru, su šlapimu, išmatomis.

74. Nervin ir humoralin termoreguliac mechanizmai.

Kūno temperatūros pastovumas – izotermija yra išlaikoma reguliuojant šilumos gamybos ir atidavimo procesus. Nervinės reguliacijos pagrindiniai centrai yra pagumburyje. Didelę reikšmę turi refleksinis reguliavimas, bet jis yra ne vienintelis. Padeda elgsena bei sąmoninga veikla. Aplinkos temperatūros pokyčiai veikia branduolio ir apvalkalo zonose esančius šilumos ar šalčio receptorius. Nerviniai impulsai (nervinis kelias) veikia CNS, kur svarbiausias yra pagumburis. Be to, pagumburį veikia ir pakitusios temperatūros kraujas (humoralinis kelias). Šie poveikiai, tiek nervinis, tiek humoralinis, skatina veikti vegetacinės sistemos organus, kurie didina ar mažina šilumos gamybą ar jos išsiskyrimą į aplinką. Reguliuoti padeda ir somatinė sistema (drebulys).

Humoralinei kūno temperatūros reguliacijai svarbią įtaką turi skydliaukė ir jos hormonai. Jie veikia energijos apykaitą bei kūno temperatūrą. Jei hormonų daugėja, kūno temperatūra kyla, o pagrindinė apykaita taip pat padidėja. Hormonų kiekiui sumažėjus, vyksta atvirkščias procesas – kūno temperatūra mažėja, o pagrindinė apykaita taip pat sumažėja. Panašus poveikis būdingas ir antinksčių šerdinės dalies hormonams (adrenalinui ir noradrenalinui). Jie veikia ruduosius riebalus, sukeldami “termogeninį efektą”, didindami pagrindinę apykai­tą. Jų poveikis, palyginus su skydliaukės hormonų poveikiu, yra trumpalaikis. Netiesioginiu būdu kūno temperatūros reguliacijai gali turėti įtakos daugelis endokrininių liaukų.

75. Kr ir kr apytak reikšmė. Kr funkc ir kr savybės. Kr kiekis. Kr sudėtinės dalys. Hematokritas.

Nė vienas organizmo audinys, nė viena ląstelė negalėtų normaliai vykdyti savo gyvybinių funkcijų, jeigu negautų maisto medžiagų, deguonies ir nuolat neišskirtų į aplinką gyvybinės veiklos produktų. Tai organizmui atlikti padeda kraujas. Suaugęs žmogus turi apie 5 l kraujo, kuris sudaro 6-8% jo kūno masės. Kraujo funkcijos: 1) pernešimo – dujų, maisto medžiagų, metabolitų, vitaminų, hormonų, jonų, šilumos pernešimas; 2) homeostazės palaikymo, pvz., pastovaus pH ir jonų pasiskirstymo palaikymas; 3) apsauginė – krešėjimo sistema saugo organizmą nuo kraujo netekties,o imuninė sistema – nuo svetimkūnių įsiskverbimo. Ląstelės sudaro apie 45% kraujo tūrio – tai atitinka hematokrito rodiklį, o likusius 55% sudaro kraujo plazma. Plazma be krešuminio baltymo fibrinogeno vadinama serumu. Visi ląsteliniai suaugusio žmogaus kraujo komponentai vystosi kaulų čiulpuose. O vaisiaus vyksta ir blužnyje bei kepenyse. Skiriamos trys kraujo ląstelių vystymosi formos: 1) eritropoezė – raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) susidarymas; 2) trombopoezė – trombocitų vystymasis; 3) leukopoezė – baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) gamyba.

Raudonasis kraujas

Moterims hematokrito rodiklis normaliai lygus 37-47%, o vyrams – 42-52%. Praktiškai hematokrito rodiklis dažnai tapatinamas su eritrocitų kiekiu {eritrokritas). Hematokrito rodiklis gali padidėti dėl fiziologinių pokyčių: 1) netekus vandens, stipriai prakaituojant; 2) intensyviai dirbant raumenims, kai padidėja kapiliarų skysčio filtracija į tarpląstelinę terpę ir mobilizuo­jami eritrocitai iš kaulų čiulpų; 3) prisitaikant prie santykinio O2 mažėjimo. Padidėjus hematokrito rodikliui, labai padidėja vidinė kraujo trintis, t.y. kraujo klampumas, todėl didėja pasipriešinimas bei širdies darbas.

76. Kr klampumas. Eritroc nusėd greitis (ENG). Jo nust ir reikš.

Moterims hematokrito rodiklis normaliai lygus 37-47%, o vyrams – 42-52%. Praktiškai hematokrito rodiklis dažnai tapatinamas su eritrocitų kiekiu. Padidėjus hematokrito rodikliui, labai padidėja vidinė kraujo trintis, t.y. kraujo klampumas, todėl didėja pasipriešinimas bei širdies darbas.

Eritrocitų nusėdimo greitis – nespecifinis mėginys uždegimui nustatyti

Eritrocitų santykinis tankis didesnis negu plazmos, todėl stovinčiame kraujyje eritrocitai lėtai nusėda. Matuojant eritrocitų nusėdimo greitį (ENG), nustatomas šviesaus, be nusėdusių eritrocitų plazmos stulpelio aukštis izotoniniame, nekrešančiame dėl citratų poveikio kraujyje. ENG vyrams normaliai lygus 3-6 mm/val., o moterims – 8-10 mm/val. Hematokrito rodiklio mažėjimas lemia ir ENG didėjimą. Esant uždegiminiams procesams ar augliams, ENG gali padidėti daug kartų.

ENG didėjimą lemia plazmos baltymų pokyčiai. Normaliomis sąlygomis albuminai, turintys neigiamą krūvį, stabdo eritrocitų nusėdimą. Tai vadinama suspensijos stabilizavimu. Esant uždegiminiams pakitimams, t.y. padidėjus antikūnų sintezei ir tuo pačiu metu sumažėjus albuminų sintezei, ENG padidėja.

77. Kraujo pH ir jo pastovumo palaikym (buferinės sistemos).

Nekintančiai pH reikšmei išlaikyti organizmas naudoja cheminį buferinį mechanizmą. Remiantis Bronsted`o apibrėžimu, buferį turi sudaryti sujungta rūgšties ir šarmo pora, kuri H jonus gali atiduoti arba prisijungti. Buferinėje sistemoje H jonų sujungimo efektyvumas priklauso nuo šarmo kiekio, OH jonų sujungimas – nuo rūgšties kiekio šioje sistemoje. Buferio šarmo ir rūgšties kiekis priklauso ne tik nuo bendrosios koncentracijos bet ir nuo buferio disociacijos laipsnio. Kai pH = pK, tai buferio šarmų rūgšties koncentracijos yra lygios. Jei pH < pK, vyrauja buferio rūgštis, o esant pH > pK, vyrauja buferio šarmas.

Kraujo plazmos pH, kaip ir tarpląstelinio skysčio pH, lygus apie 7,4. Ląstelių vidinės terpės pH svyruoja nuo 6,8 iki 7,2. Tik organizmo sekretuose ir inkstų kanalėlių skystyje pH reikšmės gali peržengti šias ribas. Tai rodo, kad organizmui svarbios tik tos buferinės sistemos, kurių pK’ yra tarp 6 ir 8, o jų koncentracija audiniuose pakankamai didelė. Šias sąlygas atitinka tik organiniai ir neorganiniai fosfatai, baltymai ir bikarbonatų/ CO2 sistema.

Fosfatų buferis. Kraujyje ši sistema nėra svarbi, nes jos koncentracija yra per maža (apie 1 mmol/l).

Baltymų buferis. Hemoglobinas yra svarbiausias buferis eritrocituose. Jo buferinio veikimo grafikas fiziologinėmis sąlygomis yra beveik tiesinis – tai idealus buferis su pastoviu buferiniu talpumu.

Bikarbonatų buferis. Bikarbonatų buferis yra per daug nutolęs nuo organizmo pH reikšmės, tačiau šio buferio efektyvumas išlieka dėl kelių priežasčių. Pirma, didelė šio buferio koncentracija kraujyje. Antra, vienas šio buferio komponentas yra dujos (CO2), kurių kiekį kraujyje ir visame organizme išlaiko nekintamą kvėpavi­mo sistema.

78. Kraujo osmosinis slėgis. Hemolizė.

Tirpalų osm. slėg. priklauso nuo ištirpusių medž dalelių kiekio. Kraujo plazmoje yra daug ištirpusių baltymų (7-8%) ir nedaug minerl druskų dar mažiau gliukozės. Tačiau kraujo plazmos osm smėg beveik išimtinai priklauso nuo mineralinių druskų, nes, druskoms disocijavus į jonus, jų susidaro labai daug. Nuo ištirpusių minerl druskų ir gliukozės priklausanti osmosinio slėgio dalis (apie 7 atm)vadinama kristaloidų, o nuo baltymų (nežymi slėgio dalis) – onkotiniu. Nuo onkolinio slėgio priklauso vandens pasiskirstymas tarp audinių. Bene didžiausią reikšmę, reguliuojant osm kraujo slėgį, turi pogumburis ir pasmegeninės liaukos užpakalinė dalis. Padaugėjus rajuje adiuretino, šlapimo kanalėlių epitelis iš pirminio šlapimo į kraują intensyviau įsiurbia vandenį. Todėl kraujo plazmoje padaugėja vandens, sumažėja druskų konc ir osmosinis slėgis. Diurezė irgi sumažėja. Sumažėjus kraujo osm slėgiui, susilpnėja pogumburio nervinių branduolių dirginimas, suletėja adiuretino gamyba ir mažiau patenka jo į kraują, padidėja diurezė. Prakaito liaukos atlieka panašų vaidmenį kaip inkstai., išskirdamos tai skystesni, tai koncentruotesni prakaitą.

Kraujo plazmos baltymai prijungia tai daugiau tai mažiau vandens. Todėl kinta laisvo vandens kiekis, tuo pačiu ir osm slėgis. Padidėjus druskų konc ir kraujo plazmos osm slėgiui, baltymai mažiau prisijungia vandens, ir atvirkščiai. Pakitus kraujo osm slėgiui, pakinta ir vandens bei druskų difuzijos kryptis., tai priklauso nuo jų konc gradiento krypties.

Osmosinio slėgio pastovumas apsaugo kraujo kūnelius ir kitas organizmo ląst nuo deformacijos ir suirimo. Kraujo dažo medž – hemoglobinas – būna pusiau pralaidžios membranos apgaubtose eritrocituose. jei eritrocitų membrana suyra ar ištirpsta(hemolizė), hemoglobino tirpalas iš eritrocitų patenka į aplink juos esantį skystį ir jį nudažo. Visi tirpalai, kurių osm slėgis didesnis už kraujo (7atm) – hiperosmosiniais, arba hipertoniniais tirpalais. Juose eritrocitai iš pradžių susiraukšlėja, o vėliau gali suirti jų membrana ir iįvykti hemolizė.Kai tirpalo osm slėg mažesnis už kraujo – hipoosmosiniu arba hipotoniniu , jame eritrocitai didėja , bringsta ir, sprogus jų membranai, hemolizuojasi. Hemolizavęs kraujas jau yra tirpalas, bet ne suspensija. Todėl jam būdingas skaidrumas. Hemolizė nepageidautina, nes išsivysto hemoglobinemija (kai laisvo hemoglobino konc kraujyje viršija 150mg % ), kuri sukelia hemoglobinuriją (hemoglobinas pašalinamas su šlapimu). Išsivysčius hemolizei, susidaręs laisvas hemoglobinas veikia angrioreceptorius kaip nuodas ir sukelia audringą audinių reakciją, taip pat dėl hemolizės padidėja kraujo klampumas.

79. Kr plazmos sud. Balt, jų funkc. Kt sud kr plazmos dalys.

Plazma sudaro apie 55% kraujo tūrio, tačiau tai gana nedidelis tūris, palyginus su organizmo intersticiniu (audinių) skysčiu. Kapiliaruose vykstantys difuzijos, filtracijos ir reabsorbcijos procesai užtikrina greitą mažų jonų ir molekulių apykaitą tarp kraujo ir intersticinio skysčio. Plazmos ir intersticinio skysčio, t.y. vidinės terpės, fizikinių ir cheminių savybių pastovumo išlaikymas yra visų kūno ląstelių augimo ir veiklos pagrindas.

Plazmos ir intersticinio skysčio joninė sudėtis yra beveik vienoda, tačiau plazmoje yra daugiau baltymų (proteinų), kuriems kraujagyslių sienelės yra beveik nepralaidžios.

Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas

Daugelis plazmos baltymų gaminami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų ir globulinų, kurių molekulinė masė daug didesnė negu albuminų. Plazmos baltymai sukuria koloidoosmosinį slėgį, kuris plazmoje yra didesnis negu intersticiniame skystyje, nes stambiamolekuliniai baltymai beveik neprasiskverbia pro kapiliarų endotelį. Jie sulaiko skysčius kraujagyslių spindyje ir priešinasi jų filtracijai kapiliaruose. Kai organizme sumažėja cirkuliuojančio kraujo tūris, pvz., šoko metu, o į kraują leidžiama izotoninio NaCl tirpalo, tai daugiausia jo pereina į intersticinį skystį, kurio tūris daug didesnis negu plazmos. Kai dėl badavimo ar baltymų trūkumo sumažėja kūno baltymų rezervas, tada labai mažėja plazmos albuminų kiekis, normaliai sudarantis 80% koloidoosmosinio slėgio. Sumažėjus plazmos koloidoosmosiniam slėgiui, skystis pereina iš kraujagyslių spindžio į intersticinį tarpą, pvz., atsiranda patinimų, arba į tuščiavidures kūno ertmes, pvz., kaupiasi pilvo ertmėje.

γ globulinų pogrupiui priklauso imunoglobulinai (Ig), kurie dalyvauja imuniniame atsake. Kitų pogrupių globulinai perneša hormonus, metalų jonus, riebalus ir hemoglobiną.

Daugiau negu pusė kraujo plazmos Ca2+ jonų yra sujungti su plazmos baltymais ir bikarbonatais. Didėjant plazmos pH, laisvi, biologiškai aktyvūs Ca2+ jonai sujungiami, jų kiekis plazmoje mažėja. Nervų ir griaučių raumenų dirglumas didėja, mažėjant laisvųjų Ca2+ jonų koncentracijai plazmoje, todėl kyla traukulių pavojus. Plazmos baltymai pasižymi buferinėmis savybėmis, t.y. jie gali sumažinti pH svyravimus, prisijungdami H+ ar OH-.

80. Kr form element. Jų funkc. Hemoglob funkc. Hemoglob patolog jung.

Kraujo forminiai elementai yra 3 rūšių: eritrocitai – raudonieji kraujo kūneliai, leukocitai – baltieji kraujo kūneliai, ir trombocitai – kraujo plokštelės.

Eritrocitai – raudonos, bebranduolės abipus įgaubto disko formos ląstelės.Tokia forma padidina jų paviršių.

Eritrocitus raudonai nudažo juose esantis baltymas he­moglobinas, kuriame yra daug geležies. Dėl to ir hemoglobinas, ir kraujas yra tamsiai raudonos spalvos. Hemoglobinas gali lengvai prisijungtideguonį ir taip pat leng­vai jį atiduoti. Hemoglobino ir deguonies junginys yra skais­čiai raudonas, todėl kraujas, kuriame yra daug deguonies, taip pat yra skaisčiai raudonas ir vadinamas arteriniu krauju. Hemoglobino ir deguonies junginys yra nepatvarus ir aplin­koje, kur yra mažai deguonies, suyra – susidaro laisvas hemoglobinas ir laisvas deguonis. Laisvas hemoglobinas leng­vai prisijungia audinių ląstelėse susidariusį anglies dioksidą. Kraujas, prisotintas anglies dioksido, yra tamsiai raudonos spalvos ir vadinamas veniniu krauju. Be to, hemoglobino ir anglies dioksido junginys irgi yra nepatvarus ir plaučiuose lengvai suskyla. Laisvas anglies dioksidas pašalinamas iš plau­čių su iškvepiamu oru.

Taigi svarbiausia eritrocitų funkcija yra deguonies pernešimas iš kvėpavimo organų į visas kūno ląsteles. Kartu eritrocitai padeda iš audinių pašalinti anglies dioksidą. Nuolat rūkančio žmogaus kraujyje visada būna anglies monoksido (CO) – smalkių. Jos su maždaug 10 % kraujyje esančio hemoglobino sudaro patvarų, neskylantį junginį, tai­gi eritrocitai į plaučių ląsteles gali nunešti mažiau deguonies.

Leukocitai – baltieji kraujo kūneliai. Visi jie turi branduolį, yra bespalviai, nevienodos for­mos ir atlieka skirtingas funkcijas. Vienų leukocitų citoplazma grūdėta. Tai granu­liocitai – neutrofilai, bazofilai ir eozinofilai. Kitų citoplazma negrūdėta. Tai agranuliocitai – monocitai ir limfocitai.

Pagrindinė leukocitų funkcija – saugoti or­ganizmą nuo mikroorganizmų, svetimų balty­mų, svetimkūnių, patenkančių į kraują ir audi­nius.

81. Pirm ir antr hemostazė. Kr krešėj ir jame dalyvaujant faktoriai. Kr krešėj greičio nustatymas.

Didelė kraujo netektis yra pavojinga gyvybei, todėl kraujavimo sustojimas (pirminė hemostazė) ir kraujo krešėjimas (antrinė hemostazė) yra svarbios apsauginės funkcijos. Esant kraujagyslių arba audinių pažeidimui, pirmiausia aktyvinama pirminė hemostazė. Ji trunka nuo 1 iki 3 minučių. Pažeistos kraujagyslės gali susitraukti dėl jų sienelės įtempimo arba dėl trombocitų faktorių išsiskyrimo. Mažesni kraujagyslių defektai uždengiami, vykstant trombocitų agregacijai.

Trombocitų prilipimą prie nepažeistų kraujagyslių sienelių slopina kraujo tėkmė ir endotelio išskiriamas kraujagysles atpalaiduojantis faktorius – azoto oksidas (NO), ir prostaciklinas (PGI2), taip pat išsiskiriantis iš kraujagyslių endotelio ląstelių.

Pažeidus kraujagyslių endotelį, šie slopinamieji veiksniai nustoja veikti. Po trombocitų kontakto su kolageno skaidulomis, vyksta trombocitų adhezija, jie vienasluoksne plėvele uždengia endotelio pažeidimo vietą.

Jeigu pažeidimas didesnis ir pažeidžiami gilesni krajagyslės sienelės sluoksniai, trombocitai kontaktuoja su tipo kolageno skaidulomis. Vyksta vis didėjanti trombocitų agregacija. Vėliau vyksta viskozinė metamorfozė (grįžtamoji agregacija). Veikiant išsiskyrusiam tromboksanui A2 iš tekančio kraujo gaudomi papildomi trombocitai, vyksta negrįžtamoji agregacija ir susidaro trombocitų kamštis. Šis trombocitų kamštis laikinai uždengia kraujagyslės defektą, kol pradeda veikti antrinė hemostazė.

Vidinė sistema kraujagyslių spindyje garantuoja antrinės hemostazės procesą. Antrinės hemostazės metu iš plazmoje esančių neaktyvių faktorių kaskadiniu būdu vienas po kito aktyvinami krešėjimo faktoriai. Audiniuose, t.y. kraujagyslių išorėje, išorinę sistemą aktyvina iš suirusių ląstelių membranų išsiskyrę fosfolipidai. Išorinės sistemos veikimo metu abiejų sistemų veikimo galinis kelias yra bendras. Trombinas skaido fibrinogeną į tirpius fibrino monomerus, kurie polimerizuojami į dar vandenyje tirpius fibrino siūlus. Šios staiga atsirandančios plazmos krešėjimo savybės vadinamos tromboplastino aktyvumu.

Veikiant fibriną stabilizuojančiam faktoriui ir pažeistos srities subendoteliniam fibronektinui, fibrino siūlai su į juos patekusiomis kraujo ląstelėmis sudaro mišrų, arba raudonąjį, krešulį. Jis prilimpa prie žaizdos kraštų ir susitraukia, veikiamas viskozinės trombocitų metamorfozės metu išsiskyrusio trombostenino. Vyksta krešulio retrakcija, kurios metu galutinai uždengiamas defektas, o fibrinas nebetirpsta vandenyje. Toliau gyjant žaizdai ir veikiant iš trombocitų išsiskyrusiam augimo faktoriui ir trombocitų 4 faktoriui, mišrų krešulį palaipsniui keičia atkeliavę leukocitai, kraujagyslė rekanalizuojama, t.y. epitelio ląstelės dengia defekto vietą arba jungiamojo audinio ląstelės, esančios žaizdos kraštuose, krešulį keičia randu.

82. Kr grup, Kr tipai. Rezus fakt. HLA sist. Kraujo perpylimas. KRAUJO GRUPIŲ NUSTATYMAS.

Antigenai – tai baltymai, kurie patekę į svetimą organizmą sukelia antikūnų gamybą. Visi kraujo komponentai pasižymi antigeninėm savybėm. Jos svarbios kraujo perpylimui. Kraujo perpylimui svarbūs eritrocitų membranos baltymai. Antikūnai turi 2 aktyvius centrus antigenams. Antikūnai suriša eritrocitus krūvelėmis – agliutinacija. Agliutinavę eritrocitai užkemša kraujagysles, sukelia hemotransfuzinį šoką. Pagal eritrocitų membranos antigenus, kraujas skirstomas į grupes (ABO). Žmonių kraujas yra 4 kraujo grupių: 0 (1); A (2); B (3); AB (4). Rh – eritrocitų membranų rezus faktorius. Visų žmonių eritrocitai membranose turi agliutinogenų, o kraujo plazmoj yra agliutininai (antikūnai). Agliut. Gamintis nereikalinga imunizacija.Jie būna kraujo plazmoj nuo gimimo.

Jei susitinka B ir beta arba A ir alfa kraujo perpylimo metu įvyksta agliutinacija.

Rh faktoriaus sistema: 85 proc žm turi šį faktorių – Rh+; 15 proc neturi – Rh-

Antikūnų prieš Rh faktorių nėra. Jei Rh- žmogui perpilsim Rh+, žm imunizuojamas, gaminami antikūnai. Antrą kart perpylus prasideda agliutinacija. Rh+ turinčiam žmogui galima perpilti Rh+ ir Rh-.

Svarbus nėštumo metuy. Jei motina Rh-, o tėvas Rh+, tai didelė tikimybė, kad vaikas paveldės Rh+, nes jis dominuoja Rh- atžvilgiu. Galimopoveikiai:

1. nėštumo metu viskas būna gerai. Motina gimdymo metu gali būti imunizuota.

2. Nėšt metu – jau yra antikūnai prieš Rh faktorių ir jei jie pereina placentos barjerą, pažeidžia vaisiaus eritrocitus ir įvyksta eritroblastozė, vystos gelta,

Kiekvienas žmogus turi skirtingą kraujo grupę. 1kr grupė – universalūs donorai, 4 kr grupė – universalūs recipientai. 1 gr plazmoje yra alfa ir beta agliutininų, todėl plazmos galima perpilti tik tam tikrą kiekį. Perpilant didelį kiekį šios plazmos, 1gr donoro agliutininai nepraskiedžiami recipientoplazma ir prasideda agliutinacija. Prieš perpylimą kraujas maišomas. Stebima ar nėra agliutinacijos. Kartais perpilamas to paties žm kraujas jam pačiam. Dažnai naudojami kraujo pakaitalai.

Antigenų yra ir leukocitų membranose, kurie vadinami HLA. Yra apie 100 HLA. Jie svarbios reikšmės kraujo perpylimui neturi. Leukocitai turi tokius antigenus, kaip ir kitos branduolinės ląstelės. Jei antigenai nesutampa donoro ir recipiento, tai vyksta transplanto atmetimo reakcija. Retai jie sutampa.

83. Širdies elektrin aktyvum. Pagr širdies ritm vedl automatiz joninis mechanizmas.

Širdis pasižymi automatizmu, nes el.imp. joje kyla savaime, t. y spontaniškai, todėl net izoliuota nuo organizmo širdis gali generuot el.imp., kurie sukelia susitraukimus. Normaliai elekt. imp. atsiranda pirmiausiai širdies laidžiosios sistemos sinuatrialiniame mazge, p ląstelėse, kurios didžiausiu dažniu generuoja VP ir jos yra pagr. širdies ritmo vedlys. Širdies ritmo vedlio ląstelėms būdingas ypatingas VP, kuris turi lėtą spontaninę diastolinę depoliarizaciją, kurią lemia širdies ritmo ląstelės membranos ypatingas laidumas jonams. Yra 4 veiksniai įtakojantys automatizmą: 1.Repoliarizacijos pabaigoje savaime pradeda mažėt ritmo vedlio ląstelės membranos laidumas K jonams, kurie juda iš ląstelės pagal konc gradientą. Todėl šių jonų pernešama srovė Ik pradeda mažėti. Kadangi širdies ritmo vedlio ląstelės pasižymi nuolatiniu laidumu Na jonams, todėl šių jonų srovė pastovi, kuri žymima IB,Na. Ši srovė pradeda depoliarizuot P ląstelės membraną ir prasideda spontaninė diastolinė depoliarizacija.

2.Esant max neigiamoms potencialo reikšmėms (hiperpoliarizacijai), atsidaro membranos jonų kanalai ir pro šiuos kanalus pagal konc ir el. gradientą difunduoja Na jonai ir sukelia jonų srovę Ih ir ši srovė greitina spontaninę diastolinę depoliarizaciją.

3.Priklauso nuo Ca jonų kanalų atsidarymo. Pirmiausiai atsidaro trumpalaikiai Ca jonų kanalai, kurie vadinami T kanalais. Pro juos pagal konc gradientą difunduoja Ca jonai sukeldami srovę ITCa. Ši srovė greitina spontaninę diastolinę depoliarizaciją.

4.Priartėjus prie slenkstinio potencialo lygio, kai atsidaro Ca jonų ilgai veikiantys kanalai ir sukelia joninę srovę ILCa.

Susidaręs VP išplinta į kaimynines ląsteles per plyšines jungtis, nes jos pasižymi maža varža ir dideliu elektriniu laidumu.

84. Širdies automatizm gradient ir jo reikšmė.

Visos širdies laidžiosios sistemos ląstelės pasižymi spontanine diastoline depoliarizacija. Sinuatrialinio mazgo P ląstelių ji vyksta greičiausiai, nes anksčiausiai pasiekia slenkstinį potencialą, todėl jos ir yra pirmos eilės širdies ritmo vedlys. Kitose laidžiosios sistemos ląstelėse spontaninė diastolinė depoliarizacija vyksta lėčiau ir jas el.imp. iš sinuatrialinio mazgo pasiekia anksčiau nei jų spont diast depolairizacija pasiekia slenkstinį lygį, todėl jos vadinamos latentiniais širdies ritmo vedliais. Jie pasireiškia, kai nustoja veikti pagrindinis širdies ritmo vedlys ir tada perima jo f-jas II eilės širdies ritmo vedlys, esantis atrioventrikuliniame mazge, tačiau širdies ritmas tampa retesnis (40 – 60 k/min).Jei sutrinka impulsų generavimas atrioventrikuliniame mazge, tada pradeda veikti trečios eilės latentiniai ritmo vedliai, esantys purkinje ląstelių sistemoje skilveliuose. Širdies ritmas dar sulėtėja. Ši hierarchija tarp širdies ritmo vedlių, kuriai būdingas automatizmo sumažėjimas tolstant nuo širdies vedlio, tai ir vadinama širdies automatizmo gradientu. Jį nulemia skirtingas spont.lėtos diast.depoliarizacijos greitis širdies laidžiosios sist.ląstelėse, kuris normaliai mažiausias būna purkinje skaidulose.

85. Elektrin jaudinim plitimas širdyje. ELEKTROKARDIOGRAFIJA ir VEKTORKARDIOGRAFIJA.

Spontaniškai susidarius VP sinoatrialiniame mazge, sujaudiinimas išplinta į gretimas prieširdžio miokardo skaidulas. Didesniu greičiu sujaudinimas plinta mažais skaidulų pluošteliais, jungiančiais sinoatrialinį ir atrioventrikulinį mazgus. Praėjus apie 40 ms nuo VP susidarymo sinoatrialiniame mazge, sujaudinimo banga jau pasiekia atrioventrikulinį mazgą. Prieširdžių jungties su atrioventrikuliniu mazgu zonoje, pačiame atrioventrikuliniame mazge ir pereinamoje zonoje į atrioventrikulinį (Hiso) pluostą VP plinta labai Iėtai ir užtrunka šioje širdies laidžiosios sistemos srityje apie 120 ms. Tokį lėtą sujaudinimo plitimą, kuris vadinamas atrioventrikuliniu uždelsimu, nulemia keletas faktorių: 1) labai mažas skaidulų dydis šioje širdies dalyje, 2) nedidelis kiekis šioje zonoje tarpląstelinių kontaktų, pasižyminčių maža varža ir užtikrinančių greitą sujaudinimo sklidimą į gretimas Iąsteles. Atrioventrikulinis uždelsimas turi svarbią fiziologinę reikšmę: skilvelių sujaudinimas prasideda pasibaigus prieširdžių sujaudinimui ir jų susitraukimui. Purkinje skaidulų sistema, kuria sujaudinimas iš atrioventrikulinio mazgo plinta į skilvelių darbinį miokardą, užtikrina labai greitą sujaudinimo išplitimą skilveliuose, kadangi Purkinje skaidulos yra labai didelės ir sudaro daug tarpląstelinių kontaktų. Normaliai užtenka apie 30 ms, kad sujaudinimas nuo Hiso pluošto išplistų visu endokardiniu skilvelių paviršiumi iki galinių Purkinje skaidulų atšakų. Sujaudinimui pasiekus galines Purkinje skaidulų atšakas, jis toiiau plinta skiivelių darbinio miokardo skaidulomis, tačiau gerokai mažesniu greičiu. Jaudinimo plitimas iš endokardo į epikardą skilvelių darbinio miokardo skaidulomis užtrunka apie 30 ms, o vėiausiai sujaudinami kairiojo skilvelio pagrindo subepikardiniai sluoksniai. Greitas imp. plitimas Purkinje sistemoje užtikrina sinchronišką skilvelių darbinio miokardo skaiduių sujaudinimą ir susitraukimą. Kita svarbi Purkinje sistemos fiziologinė ypatybė yra susijusi su VP trukme, kuri Purkinje skaidulose viršija skilvelių darbinio miokardo VP trukmę. Didesnė VP trukmė nulemia ilgiau trunkantį refrakterijos periodą Purkinje skaidulose, ir jos sugeba nepraleisti didelio dažnumo impulsų į skilvelių darbinį miokardą, t.y. atlieka “dažnuminio filtro” f-ją. Tokiu būdu skitvelių darbinis miokardas apsaugomas nuo per dažnų sujaudinimų, kurie gali sukelti neefektyvius skilvelių susitraukimus.

Elektrokardiografijos būdu yra registruojami širdies elektriniai reiškiniai, kurie per skystą ir laidžią vidinę terpę silpnėdami išplinta į kūno paviršių. EKG tiesiogiai neregistruoja širdies mechaninių reiškinių.

Vektorkardiografija. Širdies elektrinės veiklos ciklo metu integralinis vektorius, keisdamas savo kryptį ir dydį, savo viršūne nubrėžia tris nevienodo dydžio kilpas, kurias užregistravus gaunama vektorkardiograma. Sujaudinimui plintant prieširdžiais, registruojama P kilpa, kuri yra mažiausia. Skilvelių sujaudinimio metu integralinis vektorius nubrėžia QRS kilpą, kuri yra didžiausia. Skilveliams repoliarizuojantis susidaro T kilpa.

86. Elektromechan ryšys miokarde.

Ryšys tarp elektrinio sujaudinimo ir mechaninio miokardo susitraukimo. Miokardo VP skiriasi nuo laidžiosios sistemos VP, nes jam nebūdinga savaiminė diastolinė depoliarizacija.

Fazių joniniai mechanizmai:

0 fazė – Depoliarizuojasi membrana iki slenkstinio lygio, atsidaro elektriniai Na kanalai, pro kuriuos Na jonai difunduoja į ląsteliės vidų pagal elektrocheminį gradientą ir šis procesas vyksta kaip lamina. Ši fazė vadinasi regeneracinė depoliarizacija.

I fazė – kai Na kanalai inaktyvuojasi, o tuo pat metu atsidaro elektriniai K jonų kanalai, kurių atsidarymas vyksta daug lėčiau nei Na ir K jonai difunduoja iš ląstelės pagal konc gradientą. Ji vadinama pradinė repoliarizacija.

II fazė – Plato fazė. Jos metu membranos potencialas nekinta. Jos metu į ląstelę pro L tipo kanalus difunduoja Ca jonai. Tuo pat metu pro elektrinius K kanalus išeina K jonai iš ląstelės. Šie priešingų krypčių jonų srautai lemia tai, kad membranos potencialas, kurį laiką nekinta.

III fazė – Galutinė repoliarizacija. Jos metu lėtai inaktyvuojasi Ca kanalai ir vyksta toliau K jonų išėjimas iš ląstelės, kol pasiekiamas ramybės membranos potencialą.

Panašiai kaip griaučių skersaruožiuose raumenyse VP plisdamas skersinių vamzdelių T sistema paveikia elektrinius kanalus pėdos struktūroje, jungiančioje T sistemą su sarkoplazminiu tinklu ir sukelia Ca jonų išsiskyrimą pagal koncentracijos gradientą. VP su plato faze atidaro elektrinius Ca kanalus L tipo, pro kuriuos iš ląstelės išorės į ląstelės vidų difunduoja Ca jonai ir sukelia 2 poveikius:

1. sukelia Ca jonų išsiskyrimą iš sarkoplazminio tinklo galinių cisternų, vyksta Ca jonų sukeltas Ca jonų išsiskyrimas

2. jie papildo vidines Ca jonų atsargas, kurios naudojamos sekantiems susitraukimams.

Ca jonai ląstelės viduje jungiasi su baltymu troponinu C ir tada vyksta miozino skersinių tiltelių ciklas, kurio metu aktino siūlai slenka miozino siūlų atžvilgiu link sarkomero vidurio, todėl vyksta sarkomero visos skaidulos trumpėjimas, kuris vadinamas miokardo susitraukimu.

87. Miokard susitr ir atsipalaidav mechan. Miokardo refrakter laikotarp ir jo reikš.

Ilga miokardo VP trukmė nulemia ilgą absoliučios refrakterijos periodą, irsekantis sujaudinimas miokarde gali įvykti tik pasibaigus refrakterijai, kai jau būna prasidėjus r.atsipalaidavimo fazė.

Miokardo susitraukimas. Susidares VP miokardo išorine membrana (sarkolema) plinta į skersinius vamzdelius (T-sistema), kuriais sujaudinimas toliau sklinda, sukeldamas Ca išsiskyrimą iš sarkoplazminio tinklo (retikuliumo) galiniųcisternų. Pagal koncentracijos gradientą Ca difunduoja iš jų susikaupimo vietos galinėse cisternose į sarkoplazmą, ir intraląstelinė laisvų Ca koncentracija padidėja. Šie jonai per keletą milisekundzių pasiekia sarkomero struktūras ir jungiasi su troponinu C. Toliau kontraktilinių baltymų (aktino ir miozino) sąveika vyksta analogiškai kaip skeleto raumenyse, sukeldama aktino ir miozino siulų šliaužimą vienas kito atžvilgiu ir sarkomero trumpėjimą, t. y. raumens susitraukimą. Kuo labiau padidėja intraląstelinė Ca kancentracija, tuo daugiau skersinių tiltelių dalyvauja jėgos išvystymo cikle, ir atitinkamai didėja širdies raumens susitraukimo jėga.

Miokardo atsipalaidavimas vyksta sumažėjus Ca koncentracijai sarkoplazmoj. Šią koncentraciją mažina keletas mechanizmų:

1. Ca jonų siurblys. Jis yra sarkoplazminiame tinkle ir sarkolemoj. Abu jie prieš koncentracijos gradientą, naudodami tiesiogiai ATP energiją perneša Ca jonus.

2. Na/Ca priešinė perneša, kurios metu į ląstelę 3 Na jonai juda pagal konc gradientą, o 1 Ca jonas išnešamas iš ląstelės prieš konc gradientą. Naudoja Na/K siurblio sukurtą Na jonų gradientą.

Yra vaistai, kurie slopina Na/K siurblį, tai širdį veikiantys gliukozidai ir tada sumažėja Na gradientas ir mažiau Ca jonų išnešama iš ląstelės, todėl susitraukimo jėga didėja.

88. Spaudimo ir tūrio kitim šird ciklo metu. FONOKARDIOGRAfijA.

Prasideda sistolė. Jos metu tūris nekinta, o spaudimas kyla. Prasideda izovolumetrinis susitraukimas, nes tūris išlieka pastovus, o spaudimas didėja. Tūris nekinta, nes visi vožtuvai užsidarę. Šios fazės metu girdimas širdies pirmas tonas.

Toliau vyksta sistolė, atsidaro aortos pusmėnuliniai vožtuvai ir vyksta kraujo išstūmimo fazė. Skilvelių tūris mažėja, o spaudimas didėja dėl vykstančio susitraukimo.

Baigiasi sistolė ir prasideda diastolė. Pradžioje spaudimas mažėja, o tūris pastovus ir vadinama Izovolumetrinio atsipalaidavimo faze. Girdimas 2 širdies tonas.

Toliau vyksta kraujo prisipildymo fazė. Jos metu tūris didėja ir nežymiai didėja spaudimas. Skilvelio diastolės pabaigoje susidaręs spaudimas vad. galiniu diastoliniu spaudimu ir jis atitinka prieškrūvį, t.y. krūvį prieš skilvelio susitraukimą. Pokrūviu vad. diastolinis spaudimas aortoje ar plaučių arterijose, kurį reikia viršyti skilvelio susitraukimo metu, norint išstumti kraują į aortą ar plaučių arterijas. Skirtumas tarp galinio diastolinio ir diastolinio tūrio – sistolinis tūris-parodo kraujo tūrį, kurį išstumia širdis vieno susitraukimo metu. Santykis tarp sistolonio tūrio ir galinio diastolinio tūrio vadinamas – išstūmimo fraksija (IF).

Jei IF mažėja, tai rodo širdies nepakankamumą.

Dešiniojo skilvelio spaudimo ir tūrio kitimai vyksta tokia pat seka, tik maximalus sistolinis spaudimas yra apie 5 kartus mažesnis, nei kairiajam. Tūrio kitimai vienodi, nes abu skilveliai išstumia vienodą tūrį kraujo.

Fonokardiografija. Širdies mechaninės veiklos metu susidarantys žemo dažnio virpesiai išplinta į krūtinės sienelę, juos galima užregistruoti su specialiu mikrofonu – tai fonokardiografija. Širdies veiklos ciklo metu fonokardiogramoje galima užregistruoti 4 širdies tonus, iš kurių du pirmieji yra svarbiausi.

89. Prieširdž susitr reikšmė. Šird darbas ir energijos poreikis.

Prieširdžiųsusitraukimas normalaus širdies ritmo sąlygose turi labai nedidelę reikšmę skiivelių prisipildymul, taičiau, didėjant širdies dažniui ir trumpėjant diastolės trukmei, priešinidžių susitraukimo indėlis į skilvelių prisipildymą krauju didėja. Dėl šios priežasties virpant prieširdžiams, kai jų susitraukimai būna labai dažni ir neefektyvus, širdies prisipildymo krauju sutrikimai pasireiškia tik flzinio krūvio metu, t.y. padidėjus širdies dažniui. Prieširdžiai susitraukia apie 0,1s ir po jų susitraukimo vyksta skilvelių susitraukimas, kuris trunka 0,3s, o atsipalaidavimas 0,5s. Visą laiką, kai skilveliai susitraukia ir atsipalaiduoja, prieširdžiai yra diastolėje, taigi prieširdžių atsipalaidavimas trunka 0,8s. Atsipalaidavimo trukmė priklauso nuo širdies dažnio. Didėjant širdies dažniui diastolė trumpėja.

Kairysis skilvelis atlieka 5 – 6 kartus didesni darbą nei dešinysis skilvelis. Kraujo greitinimo darbas padidėja fizinio krūvio metu, o taip pat sumažėjus aortos tamprumui dėl aterosklerozės. Energiją reikalingą darbui atlikti širdis gauna iš įvairių substratų, iš kurių:

1. riebalų rūgštys

2. gliukozė

3. pieno rūgštis

Šiuos substratus oksiduojant vyksta ATP sintezė. Energijos trūkumas širdyje dažniausiai pasireiškaine dėl substratų stygiaus, o dėl deguonies stygiaus (hipoksija). Tai pasireiškai susilpnėjus širdį maitinančioms arterijoms. Mažėja širdies aprūpinimas krauju ir deguonimi ir tai pasireiškia fizinio krūvio metu.

90. Intrakardialinė šird veikl reguliac. Heterometriniai ir homeometr reguliac mechanizmai.

Intrakardialiniai reguliacijos mechanizmai yra pačioje širdyje

Padidėjus diastolės metu į širdį pritekančio kraujo tūriui, sistolės metu didėja iš skilvelių išstumiamo kraujo tūris. Šis širdies prisitaikymas prie pritekančio kraujo tūrio vadinamas Frank’o-Starling’o mechanizmu. Jis susijęs su miokardo skaidulų ištempimu prieš joms susitraukiant: juo daugiau ištempiamos miokardo skaidulos diastolės metu, juo stipriau jos susitraukia, vykstant sistolei. Išsitempiant miokardo skaiduloms, didėja aktino ir miozino miofilamentų tarpusavio persidengimas sarkomere, todėl daugiau miozino skersinių tiltelių gali susijungti su aktinu, o nuo jų skaičiaus priklauso raumens jėga. Troponino C afinitetas ir miofilamentų jautrumas Ca2+ jonams didėja (Ca2+ sensitizacija), ištempiant miokardo skaidulas, tai taip pat lemia jų susitraukimo jėgos didėjimą. Kadangi ši širdies reguliacija vyksta kintant miokardo skaidulų ilgiui, ji dar vadinama heterometrine reguliacija.

Homeometrinė reguliacija. Ji vyksta nekintant miokardo skaidulų ilgiui ir priklauso nuo laisvųjų Ca2+jonų koncentracijos sarkoplazmoje. Homeometrinės reguliacijos pavyzdys yra laiptinis fenomenas, kai staiga padidėjus širdies jaudinimo dažniui, miokardo susitraukimo jėga pamažu didėja. Šis susitraukimo jėgos didėjimas vyksta dėl laipsniško laisvųjų Ca2+jonų koncentracijos didėjimo sarkoplazmoje. Ca2+jonai patenka į ląstelę veikimo potencialo plato fazės metu, todėl padidėjus veikimo potencialų dažniui, suminis Ca2+ jonų srautas per minutę taip pat didėja. Padidėjusi suminė Ca2+ jonų srovė į ląstelę lemia laisvųjų Ca2+ jonų koncentracijos ir nuo jos tiesiogiai priklausančios miokardo susitraukimo jėgos didėjimą.

Postekstrasistolinė potenciacija. Ji būna po miokardo priešlaikinio susitraukimo (ekstrasistolės), kurį gali sukelti jaudinimas, plintantis ne iš pagrindinio širdies ritmo vedlio, o iš latentinio ritmo vedlio arba miokardo ektopinio židinio. Priešlaikinis mio­kardo susitraukimas būna silpnesnis negu normalus, tačiau po kompensacinės pauzės kitas susitraukimas būna daug stipresnis. Tai lemia heterometrine ir homeometrinė reguliacija. Remiantis Frank’o-Starling’o mechanizmu, mažesnis skilvelio prisipildymas prieš ekstrasistolinį susitraukimą, lemia mažesnę jo jėgą. Kompensacinės pauzės metu, kai diastolė trunka ilgiau negu įprastai, daugiau kraujo priteka į skilvelį, labiau ištempiamos jo skaidulos, ir stipresnis būna postekstrasistolinis susitraukimas. Nors heterometrine reguliacija yra svarbi postekstrasistolinei potenciacijai, tačiau ji taip pat sukeliama izoliuotoje izovoliumetriškai susitraukiančioje širdyje, kai skilvelio tūris nekinta. Kadangi Ca2+ jonai grąžinami į sarkoplazminį tinklą ir pernešami į galines cisternas diastolės metu, priešlaikinio sujaudinimo metu mažiau Ca2+ jonų išsiskiria iš sarkoplazminio tinklo dėl labai sutrumpėjusios diastolės, todėl ekstrasistolinis susitraukimas būna silpnesnis negu normalus. Postekstrasistolinis susitraukimas (PE) būna stipresnis, nes kompensacinės pauzės metu daugiau Ca2+ jonų susikaupia sarkoplazminiame tinkle ir daugiau išsiskiria, tai sukelia stipresnę miokardo susitraukimo jėgą (homeometrinė reguliacija). Šis poveikis išlieka dar keletą susitraukimų.

91. Vegetacin nervų sist poveikiai į širdį ir jų mechanizmai.

Poveikis. Simpat inervuoja visas sirdies dalis, tuo tarpu parasimpat daugiau tik priesirdzius.POVEIKIAI:1)Chronotropinis -poveikis sirdies dazniui.Parasimpat.- poveik.(mazina ŠSD). Simpat. + poveik.(didina ŠSD). 2)Dromotropinis – impulso laidumui.(EKGPQ segmente)Parasimp. neigiamu poveikis(mazina impulsu laiduma). Simpat. N. skaidulos pasizymi teigiamu poveikiu (didina impulsu laiduma).-poveikis– AV mazgo gaistis, PQ integralas dideja.+poveikis AV mazgo gaistis sumazeja,PQ intervalas trumpeja.3)Inotropinis – Širdies susitraukimo jegai. Parasimpat. -poveikis(veikia I priesirdius),simpat. +poveikis(priesirdzius ir skilvelius). Ramybes metu vyrauja parasimpat. Tonusinis poveikis(n.vagus). Jei nupjausim visus nervus, Širdies daznis padides(transplantacijos metu). Poveikiu mechanizmai:I )simpat. N. s.Issiskiria noradrenalinas, jis veikia receptorius β1 adrenoreceptoriussignalas perduodamas baltymuiGs(stimuliacija), sis aktyvina fermentya adenitilciklaze.Jis vercia ATP I cATP(centrinissignalo perdavejas).cAMP veikia I proteokinazes, kurios aktyvina ir jos fosforilina Ca+2 kanalu baltymus membranoj. Jie atsidaro ir padid. Ca srautas I last. vidu.Sie pagr. Mechanizmai sukelia 3 poveikius:1)Padidejes Ca srautas greitina diastoliu depoliarizacija sinuatr. Mazge.+chromotropinis. 2)Greiteja depoliarizacija, greiciau plinta sujaudinimas mazge +dromotropinis.3)padidejus miokardo membr laidumuiCa jonams, padideja intralast. Ca konc., nuo jos priklauso susitraukimo miokarde jega.+inotropinis.II)Parasimp. n. s. poveikio mechanizmai. Isskiria acetilcholina, jie veikiaH2-cholino receptorius.juos paveikus yra 2 keliai: 1) Greitesnis, atidaromi ligandu valdomi chem kanalai, pro juos is last. difunduoja K+ jonai ir tai sukelia membr. Hiperpoliariz. 2)Susijes su Gi baltymo. Jie slopina ferm. Adenililciklaze ir maziau susidaro cAMP, maziau aktyvinamas proteinkinazes todel maziau atsidaro Ca kanalu ir sumazeja Ca srautas I last.Sie mechanizmai sukelia visus triju mechanizmu poveikius.

92. Humoralinė širdies veiklos reguliacija (HŠR)

Katecholaminai (adrenalinas – 80%ir noradrenalinas – 20%) pastoviai išsiskiria nedideliais kiekiais iš antinksčių šerdinės dalies ir cirkuliuodami kraujuje, paveikia įvairių organų ir audinių kraujagysles. Hormoninė reguliacija turi mažesnė įtaką kraujotakai negu nervinė ir lokalinė reguliacija. Katecholaminų poveikis kraujagyslėms priklauso nuo adrenerginių receptorių tipo, kuris vyrauja atitinkamoje kraujotakos srityje: alfa-adrenoreceptorių dominavimas kraujagyslės lygiųjų raumenų membranoje nulemia vazokonstrikcines reakcijas, veikiant katecholaminams, o beta­adrenoreceptorių dirginimas sukelia kraujagyslės lygiųjų raumenų atsipalaidavimą (vazodilataciją). Noradrenalinas aktyvuoja alfa-adrenoreceptorius, o adrenalinas – abu adrenoreceptoriu tipus. _ Nedidelės fiziotoginės cirkuliuojaničio adrenalino koncentracijos sukelia vazodilataciją tik kai kuriuose audiniuose: skeleto raumenyse, miokarde ir kepenyse, kadangi juose dominuoja beta­adrenoreceptoriai. Beta-adrenoreceptorių sujaudinimo slenkstis yra žemesnis negu alfa­adrenoreceptorių, todėl nedidelės adrenalino koncentracijos sukelia vazodilataciją, o didesnės -vazokonstrikciją, kadangi dirginant abu adrenoreceptorių tipus kartu,vyrauja alfa- adrenoreceptorių sukeliamas efektas. Katecholaminų išsiskyrimas sustiprėja streso, fizinio krūvio metu, o taip pat esant hipotenzijai ir hipoglikemijai. Žymiai padidėjęs cirkuliuojaničio adrenalino kiekis tiesiogiai sukelia skeleto raumenų kraujagyslių susitraukimą, o tai turėtų sąlygoti kraujotakos sumažėjimą intensyviai dirbančiame raumenyje. Šią vazokonstrikcinę katecholaminų poveikio reakciją kompensuoja lokalinė kraujotakos reguliacija, kuri sukelia ryškią metabolinę vazodilataciją skeleto raumenyse fizinio krūvio metu. Kiti humaraliai veiksniai – jonai. Tarp jų – K+ jonai. Jų koncentracija ląstelių išorėje daug kartų mažesnė nei viduje (~30 kartų). Todėl K išorinė koncentracija gali lengvai pakist organizme padidėjus K jonų išsiskyrimui su šlapimu ar gaunant per didelį kiekį , pvz. su vaistais. Jei koncentracija padidėja vadinama HIPERKALEMIJA. Padidėjus išorėj K jonų membrana depoliarizuojasi, nes sumažėja K jonų koncentracijos gradientas abipus membranos. Jei dep-ja būna didelė ir ilgalaikė, ji inaktyvuoja elektr. K jonų kanalus, todėl mažėja širdies dirglumas, automatizmas, impulso plitimas, širdis gali sustot. Širdis operacijų metu naudojama kardiopleginiai tirpalai širdžiai sustabdyti. Jei K jonų sumažėje išorėje, vystosi HIPOKALEMIJA. Tada koncentracijos gradijentas abipus memranos K jonams padidėja ir vystosi HIPERPOLERIZACIJA. Membranos potencialas nutolsta nuo slenksčio, dėl to gali sutrikti impulso plitimas širdyje, pasireikšti atrioventrikulinė blokada.Ca jonai. Padidėjus jų koncentracijai ląstelės išorėje vystosi HIPERKALCEMIJA, širdies susitraukimo jėga gali padidėti. Jei sumažėje – HIPOKALCEMIJA.

93. Funkckraujag sistem organizacija. Mikrocirkuliacija.

Pagal funkcija kraujagyslės skirstomos:1. Amortizuojamos kraujagyslės – elastinio tipo kraujagyslės(aorta, stambios arterijos). Pulsuojančią kraujo srovę išstumiama iš skilvelių paversti nenutrūkstama. Sistolės metu, kai ištempiamos aortos sienelės, jos grįžta į pradinę padėti diastolės metu, veikiant elastinėms jėgoms ir pastumia kraują į periferiją. Kraujui grįžt neleidžia pusmėnuliniai vožtuvai.2. Rezistencinės kraujagyslės – nulemia pasipriešinimą kraujo tėkmei(arteriolės). Jų spindis mažas, o sienelėje yra santykinai storas lygių raumenų sluoksnis. Raumenų susitraukimas mažina spindį, o atsipalaidavimas didina. Pro kraujagyslę pratekančio kraujo tūris Q proporcingas spindžio kitimui ketvirtame laipsnyje. 3.Sfinkteriai – distaliniame prekapiliariniame artijolių gale, prieš kapiliarų tinklą. Raumenų susitraukimas ar atsipalaidavimas nulemia aktyvių kapiliarų skaičių, pro kuriuos teka kraujas.4. Nuosrūvio – tai arterioveninės anastomozės, kuriomis kraujas tiesiai iš arteriolių patenka į venules ir aplenkia kapiliarų tinklą. Jos gausios odoje ir tai svarbu atliekant termoreguliacinę funkciją.5. Apykaitos – priklauso kapiliarai, nes juose vyksta apykaitos procesai: difuzija, filtracija, reabsorbcija.6. Talpiosios – sutalpina didžiausią kraujo tūrį(venos). Jose apie 60% cirkuliuojančio kraujo. Venos tasios, todėl gali sutalpinti papildomą kiekį kraujo be didelių spaudimo kitimų. Dėl to skysčiai lašinami į venas.

Mikrocirkuliacija.

Kraujo apytakos dalis, apimanti smulkiausias arterioles, prekapiliarus, sfinkterius, kapiliarus, venules. Kapiliaruose yra apie 5% viso cirkuliuojančio kraujo tūrio, tačiau juose vyksta svarbūs apykaitos procesai, nes kapiliarų sienelė labai plona ir kraujas juose teka lėčiausiai. O tai priklauso nuo didelio bendro kapiliarų skerspjūvio ploto, kuris didesnis 1000 kartų už aortos. Aortoje kraujo tekėjimo greitis didesnis.

94. Apykait procesai kapiliaruose, jų mechanizmai.

Apykaitos procesai kapiliaruose

Trys skirtingi apykaitos procesai vyksta per kapiliarų sienelę: 1) difuzija; 2) filtracija ir reabsorbcija; 3) pinocitozė.

Difuzija. Tai pagrindinis dujų, vandens, maisto medžiagų bei metabolitų pernešimo mechanizmas tarp kapiliaruose esančio kraujo ir audinių, nes difuzija vyksta labai greitai ir pro didžiulį apykaitinį kapiliarų paviršiaus plotą. Kraujui tekant kapiliaru, difunduojančių molekulių iš kapiliaro į audinius ir atgal kiekiai yra beveik vienodi, todėl kraujo tūris dėl difuzijos proceso nekinta. Riebaluose tirpstančios medžiagos, pvz., O2, CO2, alkoholis, lengvai difunduoja pro visą kapiliarų membranos paviršiaus plotą. Riebaluose netirpstančios medžiagos, pvz., vanduo, gliukozė, šlapalas, NaCl, difunduoja pro poras, esančias kapiliaro sienelėje tarp aplinkinių endotelio ląstelių. Stambiamolekuliniai junginiai, pvz., albuminai, difunduoja labai sunkiai, nes jų diametras dažnai būna didesnis negu kapiliaro sienelės porų diametras. Jis yra tam tikrų audinių skirtingas.

Filtracija ir reabsorbcija. Nuo šių procesų priklauso bendrasis skysčių pasiskirstymas abipus kapiliarų sienelės. Keturios varomosios jėgos, kurias pirmasis aprašė E.H. Starling’as (Starling’o jėgos), veikia skysčių judėjimą per kapiliaro sienelę: 1) hidrostatinis, t.y. skysčio, spaudimas kapiliaro spindyje PK; 2) hidrostatinis spaudimas intersticinėje ertmėje kapiliaro išorėje Pi; 3) kraujo plazmos koloidoosmosinis (onkotinis) slėgis πK, kurį sudaro baltymai, nes jie traukia vandens molekules; 4) intersticinio skysčio koloidoosmosinis (onkotinis) slėgis πi. PK ir πi skatina skysčio filtraciją iš kapiliaro vidaus į jo išorę, o tam priešinasi Pi ir πK. Šių keturių jėgų suma lemia skysčio tūrio Q judėjimą filtracijos arba jai priešinga reabsorbcijos kryptimi:

Skysčių filtracija kapiliare vyksta, kai Q > 0; reabsorbcija vyksta, kai Q < 0.

Hidrostatinis spaudimas kapiliare PK mažėja, artėjant nuo arterinio link veninio jo galo, dėl pasipriešinimo kraujo tėkmei, kuris kapiliaruose yra didelis. Kadangi koloidoosmosiniai slėgiai πi ir πK mažai kinta, panašiai kaip ir hidrostatinis spaudimas intersticiniame tarpe Pi, šis PK mažėjimas lemia, kad skysčio filtracija, vykstanti arteriniame kapiliaro gale, virsta reabsorbcija veniniame jo gale. Kadangi virtimas iš filtracijos į reabsorbciją vyksta ne kapiliaro viduryje, o daugiau veninėje jo pusėje, intersticinėje ertmėje lieka — 10% filtruoto skysčio, kuris nereabsorbuojamas. Normalus bendrasis filtruoto skysčio tūris per parą sudaro 20 l, o reabsorbuojama -18 1. Kiti 2 l patenka į limfinę sistemą, iš kurios filtratas, praėjęs per limfmazgius, limfinius latakus suteka į stambiąsias venas. Limfinė sistema sugrąžina atgal į kraujo apytaką baltymus, daugiausia albuminus, kurie šiek tiek filtruojasi pro kapiliarų sienelę, tačiau negali reabsorbuotis. Reikia pažymėti, kad filtracijos – reabsorbcijos santykis skiriasi tam tikrų audinių kapiliaruose.

Pinocitozė. Šiuo būdu didelės riebaluose netirpstančios molekulės pūslelių viduje pernešamos tarp kraujo ir intersticinio skysčio per kapiliarų endotelį. Pinocitozinių pūslelių skaičius audinių kapiliarų endotelyje skiriasi, pvz., raumenyse jų yra daugiau negu plaučiuose ar smegenyse. Veninėje kapiliarų dalyje pinocitozinių pūslelių yra daugiau negu arterinėje.

95. Veiksn įtakojant filtrac ir reabsorbc kapiliaruose. Limfinė apytaka.

Filtracija ir reabsorbcija. Nuo šių procesų priklauso bendrasis skysčių pasiskirstymas abipus kapiliarų sienelės. Keturios varomosios jėgos, kurias pirmasis aprašė E.H. Starling’as (Starling’o jėgos), veikia skysčių judėjimą per kapiliaro sienelę: 1) hidrostatinis, t.y. skysčio, spaudimas kapiliaro spindyje PK; 2) hidrostatinis spaudimas intersticinėje ertmėje kapiliaro išorėje Pi; 3) kraujo plazmos koloidoosmosinis (onkotinis) slėgis πK, kurį sudaro baltymai, nes jie traukia vandens molekules; 4) intersticinio skysčio koloidoosmosinis (onkotinis) slėgis πi. PK ir πi skatinaskysčio filtraciją iš kapiliaro vidaus į jo išorę, o tam priešinasi Pi ir πK. Šių keturių jėgų suma lemia skysčio tūrio Q judėjimą filtracijos arba jai priešinga reabsorbcijos kryptimi:

Skysčių filtracija kapiliare vyksta, kai Q > 0; reabsorbcija vyksta, kai Q < 0.

Hidrostatinis spaudimas kapiliare PK mažėja, artėjant nuo arterinio link veniniojo galo, dėl pasipriešinimo kraujo tėkmei, kuris kapiliaruose yra didelis. Kadangi koloidoosmosiniai slėgiai πi ir πK mažai kinta, panašiai kaip ir hidrostatinis spaudimas intersticiniame tarpe Pi, šis PK mažėjimas lemia, kad skysčio filtracija, vykstanti arteriniame kapiliaro gale, virsta reabsorbcija veniniame jo gale. Kadangi virtimas iš filtracijos į reabsorbciją vyksta ne kapiliaro viduryje, o daugiau veninėje jo pusėje, intersticinėje ertmėje lieka — 10% filtruoto skysčio, kuris nereabsorbuojamas. Normalus bendrasis filtruoto skysčio tūris per parą sudaro 20 l, o reabsorbuojama -18 1. Kiti 2 1 patenka į limfinę sistemą, iš kurios filtratas, praėjęs per limfmazgius, limfinius latakus suteka į stambiąsias venas. Limfinė sistema sugrąžina atgal į kraujo apytaką baltymus, daugiausia albuminus, kurie šiek tiek filtruojasi pro kapiliarų sienelę, tačiau negali reabsorbuotis. Reikia pažymėti, kad filtracijos – reabsorbcijos santykis skiriasi tam tikrų audinių kapiliaruose.

Limfinis apsauginis mechanizmas pradeda veikti padidėjus hidrostatiniam spaudimui intersticiniame tarpe. Jis padeda greičiau pašalinti filtruoto skysčio perteklių iš intersticinės ertmės limfine sistema. Limfagyslės nesubliūkšta, nes jos yra prisitvirtinę prie supančių audinių, o limfos grįžimą atgaline kryptimi stabdo limfagyslių vožtuvai. Kol padidėjęs limfos tekėjimas sugeba kompensuoti padidėjusią filtraciją kapiliaruose, tol edemos neatsiranda. Tai rodo limfinės sistemos svarbą ir paaiškina, kodėl po chirurginių operacijų, kurių metu pašalinami navikinio proceso pažeisti limfmazgiai, operuotose kūno dalyse pasireiškia limfinė edema.

96. Vietinė kraujot reguliac, miogeniniai ir metaboliniai autoreguliac mech.

Vietinė kraujotakos reguliacija

Organų ar audinių aprūpinimas krauju priklauso nuo kintamojo poreikio, pvz., ramybės metu jis yra mažesnis negu maksimalios funkcijos sąlygomis. Kraujotaka daugiausia gali padidėti griaučių raumenyse ir odoje, o mažiausiai – inkstuose ir smegenyse. Jeigu visų organų ir audinių kraujotaka tuo pačiu metu padidėtų maksimaliai, tai būtų didesnė už širdies minutinio tūrio padidėjimo galimybes, todėl vietinė kraujotakos reguliacija pritaiko tam tikrų organų ir audinių aprūpinimą krauju, atsižvelgiant į kintantį jų poreikį. Organų ir audinių sugebėjimas reguliuoti savo aprūpinimą krauju vadinamas autoreguliacija. Autoreguliacijai yra svarbūs: 1) miogeniniai veiksniai; 2) metabolitai ir 3) endotelio išskiriami faktoriai.Miogeninė autoreguliacija

Smulkiosios arterijos ir arteriolės gali palaikyti nekintamą organo kraujotaką, nors spaudimas kinta. Šią kraujagyslių savybę lemia Bayliss’o efektas, t.y. jų lygieji raumenys reaguoja susitraukimu į mechaninį ištempimą, kurį sukelia spaudimo didėjimas. Miogeninė autoreguliacija daugiausia būna gyvybiškai svarbiuose organuose, pvz., smegenyse, inkstuose, širdyje, o visiškai jos nebūna plaučių kraujagyslėse, kurios gali pasyviai išsiplėsti, didėjant spaudimui, ir padidinti mažuoju apytakos ratu tekančio kraujo tūrį.

Metabolinė autoreguliacijaDaugelyje audinių yra tiesioginė priklausomybė tarp jų energijos apykaitos (O2 sunau­dojimo) ir aprūpinimo krauju. Intensyviosios medžiagų apykaitos metu susidarę meta­bolitai (H+, K+ jonai, adenozinas) sukelia vietinę vazodilataciją. H+ jonų koncentracijos didėjimas (acidozė), susijęs su CO2 parcialinio slėgio didėjimu, išplečia kraujagysles, nes inaktyvina elektrinius Ca2+ kanalus.Padidėjusi K+ jonų koncentracija tarpląstelinėje terpėje didina lygiųjų raumenų membranos laidumą K+ jonams, todėl mebraninis potencialas artėja prie K+ pusiausvyros potencialo, vyksta membranos hiperpoliarizacija, dėl kurios kraujagyslės lygieji raumenys atsipalai­duoja. Būtina pažymėti, kad labai padidėjus K+ jonų koncentracijai tarpląstelinėje terpėje, mažėja transmembraninis K+ jonų gradientas, todėl membrana depoliarizuojasi, ir lygieji raumenys susitraukia. Adenozinas, kuris susidaro skylant ATF, sukelia kraujagyslių lygiųjų raumenų atsipalaidavimą tiesiogiai, veikdamas A2 adenoreceptorius, ir netiesiogiai, slopindamas noradrenalino išsiskyrimą iš simpatinių nervinių galūnių sustorėjimų (varikozių), inervuojančių kraujagyslių lygiuosius raumenis. Sumažėjęs O2 parcialinis slėgis (hipoksija) taip pat pasižymi vazodilataciniu veikimu, nes sukelia kraujagysles plečiančių faktorių išsiskyrimą iš endotelio.

97. Kraujag endotel funkcinė reikšmė.

Kraujagyslių endotelis išskiria daugelį vazoaktyvių medžiagų. Nustatyta, kad jis išskiria faktorių, kuris atpalaiduoja kraujagysles (EDRF). Šio faktoriaus negausus išskyrimas iš endotelio vyksta kai kuriose kraujagyslėse nuolat (bazalinis EDRF). Jį papildomai stimuliuoja staigus kraujo tėkmės padidėjimas stambiose arterijose, pO2 sumažėjimas, ATP, ADP, neuromediatorius acetilcholinas, audinių hormonai bradikininas, substancija P, o kai kuriuose kraujagyslėse histaminas bei serotoninas. Neseniai buvo nustatyta, kad šis faktorius – tai azoto monooksido (NO) radikalas, kurio veikimas yra. Endotelio ląstelėse taip pat susidaro prostaciklinas, kurio išsiskyrimą stimuliuoja tie patys poveikiai, kurie sukelia EDRF išsiskyrimą, ir jis veikia analogiškai kaip EDRF, t.y. atpalaiduoja kraujagyslių lygiuosius raumenis ir slopina trombocitų agregaciją.

Endotelis išskiria ne tik vazodilataciniu, bet ir vazokonstrikciniu veikimu pasižyminčias medžiagas. Joms priklauso kai kurie prostanoidai, kurie susidaro iš arachidono rūgšties, veikiant fermentui ciklooksigenazei. Jie gali sukelti stambių arterijų užsitęsusį susitraukimą (spazmą) hipoksijos metu. Endotelinas gali sukelti 2 – 3 val. trunkančią ilgalaikę labai stiprią vazokonstrikciją.

Labai svarbi yra kraujagyslių endotelio ir trombocitų sąveika. Aktyvuoti trombocitai išskiria ATP, ADP, tromboksaną A2 (TXA2), transformuojantį augimo faktorių β (TGFβ) ir serotoniną (5-HT), o taip pat sąlygoja trombino susidarymą iš protrombino. Iš trombocitų išsiskyrę ATP, ADP ir trombinas, o taip pat serotoninas, stimuliuodamas 5-HT1 receptorius endotelio ląstelėse, sukelia EDRF išsiskyrimą, kuris neigiamo grįžtamojo ryšio principu priešinasi kraujagyslės spazmo išsivystymui ir kraujo krešulio (trombo) susiformavimui. Transformuojantis augimo faktorius β ir trombinas stimuliuoja endotelino produkciją endotelio ląstelėse, o tromboksanas A2 ir serotoninas, stimuliuodamas 5-HT2 receptorius lygiųjų raumenų membranoje, sukelia tiesioginį kraujagyslės lygiųjų raumenų susitraukimą.

Įvairūs patologiniai procesai, pvz.: aterosklerozė, hypertenzija, diabetas, slopina kraujagysles atpalaiduojančio faktoriaus išskyrimą iš endotelio ląstelių ir nulemia vazokonstrikcines reakcijas. Sumažėjęs NO radikalo išsiskyrimas iš kraujagyslių endotelio sąlygoja padidėjusią trombocitų ir kraujagyslės sienelės sąveiką, kuri gali sukelti vazospazmą ir trombų susidarymą.

98. Nerv kr apytak reguliac. Humoral kr apytak reguliacija.

Ši nervinė reguliacija padeda siste­minei kraujo apytakai prisitaikyti prie kintančių sąlygų, pvz., kūno padėties keitimo, fizinio krūvio. Nervinę reguliaciją papildo hormonai (humoralinė reguliacija).

Nervinė kraujo apytakos reguliacija

Barorecepciniai refleksai. Baroreceptoriai reaguoja į kraujagyslės sienelės tempimą, didėjant spaudimui. Didžiausias baroreceptorių tankis yra miego antyje ir aortos lanke. Jie reaguoja proporcingai ir diferencijuotai į arterinio kraujo spaudimo kitimus (PD receptoriai). Baroreceptorių refleksai greitai priešinasi arterinio kraujo spaudimo didėjimui ar mažėjimui, t.y. stabilizuoja arterinį kraujo spaudimą, todėl jie vadinami arterinio spaudimo buferine sistema. Nutraukus aferentinę impulsaciją iš baroreceptorių, arte­rinio kraujo spaudimo svyravimai paros laikotarpiu, pvz., dirbant, miegant, labai didėja. Kadangi baroreceptoriai pasižymi adaptacija, jie atlieka trumpalaikę arterinio kraujospūdžio reguliaciją, tačiau negali garantuoti ilgalaikės reguliacijos. Nuolat didėjant arteriniam kraujo spaudimui (hipertenzija), iš pradžių impulsacija iš baroreceptorių dažnėja, tačiau po kelių valandų ar parų baroreceptorių impulsai dėl adaptacijos retėja iki įprastinio normalaus dažnio, nors arterinis kraujo spaudimas lieka tiek pat padidėjęs.

Kardiopulmoniniais receptoriais vadinami į tempimą reaguojantys receptoriai, esantys žemo spaudimo sistemoje, pvz., prieširdžiuose, plaučių arterijoje. Prieširdžių A receptorius aktyvina prieširdžio susitraukimas, o prieširdžių B receptorius – pasyvusis tempimas, prisipildžius prieširdžiams kraujo. Visiškai nutraukus impulsaciją iš kardiopulmoninių receptorių, vidutinis arterinis spaudimas didėja.

Chemorecepciniai refleksai. Kai arterinis kraujo spaudimas sumažėja žemiau kritinės reikšmės, chemoreceptorių sankaupą maitinančioje arterijoje lėtėja kraujo tėkmė, ir dirginami chemoreceptoriai. Impulsai iš chemoreceptorių aktyvina simpatinius neuronus pailgosiose smegenyse, kurie sukelia periferinę vazokonstrikciją ir arterinio kraujo spaudimo didėjimą. Šis refleksas padeda normalizuoti arterinį kraujo spaudimą, kai jis labai sumažėja. Neryškūs arterinio spaudimo kitimai, pvz., širdies ciklo metu, chemoreceptorių neveikia.

Išeminė CNS reakcija. Labai greitai didina arterinį kraujo spaudimą (Cushing’o refleksas). Tai refleksinis apsauginis mechanizmas, pasireiškiantis, kai arterinis kraujo spaudimas sumažėja tiek, kad kelia smegenų neuronųžuvimo pavojų.

Centrinė kraujo apytakos kontrolė. Joje pirmiausia dalyvauja kraujo apytaką reguliuojantys neuronai pailgosiose smegenyse. Rostralinėje ventrolateralinėje pailgųjų smegenų dalyje esantys simpatiniai neuronai pasižymi tonusiniu aktyvumu, kuris pasiekia kraujagyslių lygiuosius raumenis ir palaiko jų tonusą. Pagumburis veikia kraujo apytaką reguliuojančius neuronus pailgosiose smegenyse, ir aliarminėmis,ir apsauginėmis situacijomis sukelia sudėtingas širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijas: širdies minutinio tūrio, arterinio kraujo spaudimo ir griaučių raumenų kraujotakos didėjimą. Smegenų žievė reguliuoja laukimo ir startines reakcijas, kurių metu griaučių raumenų kraujotaka, širdies minutinis tūris ir arterinis kraujo spaudimas didėja prieš laukiamą fizinį krūvį.

Humoralinė kraujo apytakos reguliacija

Katecholaminai. Simpatinių neuronų smegenyse sujaudinimas sukelia katecholaminų išsiskyrimą iš antinksčių šerdinės dalies. Adrenalinas lemia širdies minutinio tūrio persiskirstymą tarp organų ir audinių. Tiesiogiai veikdamas širdį, adrenalinas didina širdies dažnį ir sistolinį tūrį, t.y. didina širdies minutinį turį, tačiau vidutinis arterinis spaudimas tiesiogiai nuo adrenalino didėja labai neryškiai, nes periferijoje vyrauja vazodilatacinis poveikis. Padidėjus noradrenalino koncentracijai cirkuliuojančiame kraujyje, vyrauja αadrenoreceptorių sukelta vazokonstrikcija, todėl arterinis kraujo spaudimas didėja.

Renino- angiotenzino- aldosterono sistema. Sumažėjus inkstų kraujotakai, didėja renino išsisky­rimas iš inkstų. Reninas paverčia plazmos baltymą angiotenzinogeną angiotenzinu I, kurį endotelio ląstelių membranoje esantis angiotenziną konvertuojantis fermentas – ACE paverčia angiotenzinu II, pasižyminčiu labai stipriu vazokonstrikciniu poveikiu. Angiotenzinas II yra stipriausias antinksčių žievinės dalies hormono aldosterono išsiskyrimo dirgiklis. Aldosteronas didina Na+ reabsorbciją inkstų distaliniuose kanalė­liuose, ir dėl osmosinių jėgų poveikio organizme susilaiko vanduo, tokiu būdu didinami cirkuliuojančio kraujo tūris ir arterinis kraujo spaudimas. Aldosterono poveikis palaiko ilgalaikę arterinio kraujospūdžio reguliaciją.

Antidiurezinis hormonas – ADH (vazopresinas).Jo išsiskyrimą iš užpakalinės hipofizės dalies slopina impulsai iš prieširdžių tempimo receptorių, kurie reaguoja į padidėjusį cirkuliuojančio kraujo tūrį. Sumažėjus impulsacijai iš šių receptorių, taip pat veikiant angiotenzinui II arba dirginant osmoreceptorius kepenyse ir pagumburyje, ADH išsiskyrimas didėja. Jis didina inkstų surenkamųjų kanalėlių ir latakų pralaidumą vandeniui, todėl organizme sulaikomas vanduo ir didėja cirkuliuojančio kraujo tūris. ADH pasižymi vazokonstrikciniu poveikiu.

Atriopeptinas. Prieširdžiuose susidaręs atriopeptinas, išsiskiria į kraujo apytaką, kai prieširdžiai ištempiami. Atriopeptinas sukelia poveikius, kurie mažina arterinį kraujo spaudimą ir cirkuliuojančio kraujo tūrį.

99. Region kraujot (vainikinės, smegenų, inkstų, plauč) ypatum. Kvėp fazės. Išor kvėp mech. Kvėp rūšs. Tarppleurinis slėgis. Kvėp periodo charakter. Plaučių tūriai ir talpos. Spirometr, spirograf.

Vainikinė kraujotaka kinta širdies ciklo metu ir priklauso nuo deguonies poreikio miokarde

Faziniai vainikinės kraujotakos kitimai. Kairioji ir dešinioji vainikinės arterijos, ištekančios iš aortos ančių, aprūpina širdį krauju. Skirtingai nuo kitų kraujotakos regionų, vainikinė kraujotaka labai kinta širdies sistolės ir diastolės metu. Sistolės pradžioje kraujo tėkmė kairiąja vainikine arterija visiškai nutrūksta, nes miokardas susitraukia, ir spaudimas arte­rijos išorėjesusilygina ar net būna didesnis už spaudimą aortoje. Dešinysis skilvelis išvysto mažesnį spaudimą, todėl spaudimo gradientas tarp aortos ir dešiniosios vainikinės arterijos išlieka viso širdies ciklo metu, ir kraujotaka deši­niojoje vainikinėje arterijoje kinta proporcingai spaudimo kitimams aortoje. Diastolės metu labai didėja kraujotaka kairiojoje vainikinėje arterijoje, nes miokardas atsipalaiduoja, ir spaudimas aortoje būna daug didesnis už spaudimą arterijoje. Veninio kraujo tekėjimas iš vainikinės sistemos į dešinįjį prieširdį didėja širdies sistolės metu, olabai mažėja diastolės metu.

Smegenų kraujotakos ypatumai. Smegenų kraujotaka, kuriai tenka apie 13% širdies minutinio tūrio, maksimaliai gali mažai padidėti. Ryškiausias dirgiklis, sukeliantis smegenų kraujagyslių vazodilataciją, yra CO2 parcialinio slėgio didėjimas (hiperkapnija). Smegenų kraujotakai labai svarbi yra miogeninė autoreguliacija, kuri garantuoja nekintamą smegenų kraujotaką, kintant hidrostatiniam spaudimui, pvz., keičiant kūno padėtį.

Medžiagos, patenkančios iš kraujo į smegenų audinius, turi pereiti per endotelio ląsteles ir jų membranas. Smegenų kraujagyslinio rezginio endotelio ląstelės nėra taip glaudžiai susijungę kaip kitų smegenų kraujotakos dalių, todėl jame filtruojasi kraujo plazma, kuri po aktyvios apykaitos per endimos ląstelių sluoksnį sudaro smegenų skystį. Jo sudėtis atitinka kraujo plazmos ultrafiltratą, kuriame beveik nėra stambiamolekulinių junginių. Smegenų skystis užpildo smegenų skilvelius, cisternas ir subarachnoidinius tarpus.

Plaučių kraujotaka

Arterinio kraujo prisotinimas O2 ir CO2 priklauso ne tik nuo alveolių ventiliacijos, difuzinių plaučių savybių, bet ir nuo plaučių perfuzijos krauju. Plaučiai yra vienintelis organas, per kurį prateka visas minutinis kraujo tūris. Kadangi kraujagyslių pasipriešinimas plaučiuose yra palyginus mažas, spaudimas plaučių arterijoje yra taip pat nedidelis. Kraujagyslių pasipriešinimas, intensyvėjant kraujotakai, mažėja. Pirmiausia – dėl padidėjusio spaudimo prasideda plaučių kraujagyslių dilatacija. Be to, atsidaro rezerviniai kapiliarai, nes ramybės metu funkcionuoja tik apie 50% plaučiuose esančių kapiliarų. Dėl to didėja difuzijoje dalyvaujantis paviršius, o kartu O2 ir CO2 difuzijos greitis. Dujų apykaitos efektyvumas labai priklauso nuo ventiliacijos ir perfuzijos santykio.

Tam tikrų plaučių regionų kraujotaka skiriasi. Tai pirmiausia priklauso nuo kūno padė­ties. Esant vertikaliai kūno padėčiai, plaučių pagrinde vyksta intensyvesnė kraujotaka negu viršūnėje. Esant horizontaliai kūno padėčiai ir fizinio krūvio metu šis nehomogeniškumas labai mažėja. Be to, plaučiuose gali atsirasti vietiniai prisitaikomieji pakitimai. Jei dėl blogesnės ventiliacijos tam tikrose plaučių dalyse mažėja parcialinis O2 slėgis, tai refleksiškai mažina tų dalių kraujotaką. Taip išlaikomas normalus ventiliacijos ir perfuzijos santykis, o kraujas patenka į geriau ventiliuojamas plaučių dalis.

Inkstų kraujotaka yra labai didelė. 90% inkstų kraujo tūrio teka žievėje, o kita jo dalis – šerdyje. Mažas inkstų šerdinės dalies aprūpinimas krauju lemia, kad šioje inkstų dalyje vyrauja anaerobinė apykaita, o inkstų žievėje – aerobiniai procesai. Atitinka­mai kinta ir parcialinis O2 slėgis, kuris mažiausias yra inkstų vidinės šerdies pira­midžių viršūnėse.

Daugiausia kraujo spaudimas mažėja aferentinėse ir eferentinėse arteriolėse.

Kvėpavimo metu ne tik tiekiamas deguonis (O2) organizmo gyvybiniams procesams palaikyti, bet ir šalinamas anglies dioksidas (CO2), todėl palaikoma organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Organizmo gyvybiniams procesams reikalinga energija, kurios poreikis nuolat kinta. Daugiausia jos yra gaunama aerobinės oksidacijos metu, todėl reikalingas O2. Dėl plaučių ventiliacijos O2 nuolat patenka į alveoles, iš jų difunduoja į kraują ir nunešamas į organus. Ten vėl difuzijos būdu O2 patenka į ląsteles. Vykstant medžiagų apykaitai, susidaro CO2, kuris priešinga kryptimi pašalinamas į aplinkos orą.

Yra šios žmogaus kvčpavimo fazės: 1) išorinis kvėpavimas (plaučių ventiliacija), kurio metu vyksta oro apykaita tarp aplinkos ir plaučių alveolių; 2) dujų difuzija plaučiuose; 3) kvėpavimo dujų pernešimas kraujyje; 4) dujų difuzija audiniuose ir 5) audinių kvėpavimas.

Išorinis kvėpavimas ir jo mechanika

Tarp aplinkos ir plaučių oras pasikeičia išorinio kvėpavimo dėka. Jį sudaro du besikei­čiantys ciklai: įkvėpimas ir iškvėpimas. Sveiko suaugusio žmogaus įkvėpimas yra trumpesnis negu iškvėpimas.

Įkvėpimo mechanizmas

Įkvėpimas prasideda susitraukiant pagrindiniams inspiraciniams raumenims – diafragmos ir išoriniams tarpšonkauliniams bei tarpkremzliniams. Įkvepiant diafragma, kuri yra stipriausias ir pagrindinis kvėpavimo raumuo, susitraukia ir sustorėja, jos abu skliautai nusileidžia, pakraštys atsitraukia nuo krūtinės ląstos sienų. Tai didina krūtinės ląstos tūrį vertikaliai.

Išoriniai tarpšonkauliniai ir tarpkremzliniai raumenys, pakeldami šonkaulius, didina krūtinės ląstos tūrį sagitaliai ir transversaliai.

Pagalbiniai inspiraciniai raumenys susitraukia tik suintensyvėjus kvėpavimui dėl fizinio krūvio ar patologijos, pvz., ištikus bronchinės astmos priepuoliui. Jiems priklauso rombiniai, trapecinis, mentės keliamasis, krūtinės didysis ir mažasis, priekiniai dantytieji ir kiti krūtinės ląstos, taip pat rijimo, gomurio ir net veido raumenys.

Plaučius iš visų pusių gaubia krūtinės ląstos kaulai ir raumenys, o nuo pilvo ertmės juos skiria diafragma. Iš vidaus krūtinės ląstą gaubia krūtinplėvė (pleura), kurią sudaro du lapeliai. Vienas jos lapelis – pasieninė krūtinplėvė – gaubia krūtinės ląstos sienelę, kitas lapelis – plaučių krūtinplėvė – dengia plaučius. Tarp jų susidaro vadinamoji krūtinplėvės (tarppleurinė) ertmė, kuri atmosferos nepasiekia,ir oro joje nėra.

Inspiraciniams raumenims susitraukus, krūtinės ląstos tūris didėja. Sumažėjus slėgiui krūtinplėvės ertmėje, alveolės plečiasi, slėgis jose pasidaro mažesnis už atmosferos, ir oras eina į plaučius. Įkvepiama. Įkvėpimo pabaigoje oro slėgis alveolėse susilygina su atmosferos slėgiu. Slėgis krūtinplėvės ertmėje būna mažesnis už atmosferos slėgį, nes veikia vadinamoji plaučių tamprioji trauka. Plaučiųaudinys yra labai tamprus, t.y. nustojus veikti deformuojančiai jėgai, jis sugeba grįžti į pradinę būklę. Slėgis reikalingas nugalėti plaučių sienelių audinio pasipriešinimą, ir vadinamas plaučių tampriąja trauka.

Krūtinplėvės ertmės slėgis dėl plaučių tampriosios traukos visada būna mažesnis už atmosferos. Šis slėgis dažniausiai apibūdinamas kaip neigiamas krūtinplėvės ertmės slėgis, nes jis mažesnis už atmosferos slėgį, t.y. neigiamas atmosferos slėgio atžvilgiu.

Iškvėpimo mechanizmas

Ramiai kvėpuojant, iškvepiama dėl to, kad atsipalaiduoja inspiraciniai kvėpavimo raumenys (diafragma ir išoriniai tarpšonkauliniai bei tarpkremzliniai raumenys), ir orą, esantį plaučiuose, pradeda spausti krūtinės ląsta, pilvo organai ir, svarbiausia, plaučių tamprioji trauka. Oro slėgis alveolėse tampa didesnis už atmosferos slėgį, dėl to oras iš plaučių plinta į aplinką, prasideda iškvėpimas.

Giliau iškvepiant, dalyvauja pagrindiniai iškvėpimo raumenys – vidiniai tarpšonkauliniai. Labai giliai ir greitai iškvepiant, pradeda veikti ir pagalbiniai iškvėpimo raumenys: apatinis užpakalinis dantytasis, kvadratinis juosmens raumuo, pilvo raumenys.

Kvėpavimo rūšys. Atsižvelgiant į tai, kurie raumenys daugiau skatiną kvėpavimo judesius, yra trys kvėpavimo rūšys: krūtininis, pilvinis ir mišrusis. Krūtininio kvėpavimo metu daugiau veikia tarpšonkauliniai raumenys, o pilvinio – diafragma. Mišriojo kvėpavimo atveju funkcionuoja visi kvėpavimo raumenys. Nustatyta, kad moterims būdingas krūtininis kvėpavimas, vyrams – pilvinis. Dirbant fizinį darbą būna mišrusis kvėpavimas. Naujagimiams būdingas pilvinis kvėpavimas.

Plaučių tūriai ir talpos

Nuo krūtinės ląstos padėties priklauso oro kiekis plaučiuose. Yra 4 pagrindinės krūtinės ląstos padėtys: maksimalaus įkvėpimo, maksimalaus iškvėpimo, ramiai kvėpuojant įkvėpimo, ramiai kvėpuojant – iškvėpimo. Oro kiekį plaučiuose rodo plaučių tūris. Tūris, kurį galima suskirstyti į smulkesnes dalis, vadinamas talpa. Normalaus iškvėpimo pabaiga laikoma pagrindu, nustatant tūrį ir talpą.

Yra šie plaučių tūriai ir talpos:

Kvėpuojamasis tūris: kiekis, kurį žmogus, ramiai kvėpuodamas įkvepia ir iškvepia.

Rezervinis įkvėpimo tūris: maksimalus oro kiekis, kurį galima papildomai įkvėpti po ramaus įkvėpimo.

Įkvėpimo talpa: rezervinio įkvėpimo ir kvėpuojamojo tūrio suma arba oro kiekis, kurį ramiai kvėpuojant iškvėpus galima maksimaliai įkvėpti. Ji apibūdina plaučių įkvėpimo pajėgumą.

Rezervinis iškvėpimo tūris: maksimalus oro kiekis, kurį galima papildomai iškvėpti po ramaus iškvėpimo.

Iškvėpimo talpa; rezervinio iškvėpimo ir kvėpuojamojo tūrio suma arba oro, kiekis, kurį ramiai kvėpuojant įkvėpus galima maksimaliai iškvėpti. Ji apibūdina plaučių iškvėpimo pajėgumą.

Gyvybinė plaučių talpa: oro kiekis, kurį galima po maksimalaus įkvėpimo maksimaliai iškvėpti. Ją sudaro kvėpuojamasis tūris, rezervinis įkvėpimo ir rezervinis iškvėpimo tūriai.

Liekamasis tūris: oro kiekis, likęs plaučiuose po maksimalaus iškvėpimo.

Funkcinė liekamoji talpa: oro kiekis, likęs plaučiuose po ramaus iškvėpimo. Ją sudaro rezervinio iškvėpimo tūrio ir liekamojo tūrio suma.

Bendroji plaučių talpa: oro kiekis,esantis plaučiuose po maksimalaus įkvėpimo. Ją sudaro gyvybinės plaučių talpos ir liekamojo tūrio suma.

Iš nurodytų rodiklių didžiausią reikšmę turi kvėpuojamasis tūris, gyvybinė plaučių ir funkcinė liekamoji talpos.

Gyvybinė plaučių talpa (GPT). Ji rodo plaučių ir krūtinės ląstos tamprumą. Jos dydis priklauso nuo amžiaus, lyties, antropometrinių duomenų, kūno padėties, treniruotumo, ir kt. veiksnių. GPT ir jos tūriai nustatomi spirometru, o metodas vadinamas spirometrija. Norint stebėti kvėpavimą ilgesnį laiką, patogiau naudotis atvirosiomis spirometrinėmis sistemomis. Šiuo atveju naudojami pneumotachografai, kuriais galima užrašyti oro srauto dydį (tūrio greitį). Tiriamasis kvėpuoja pro specialų vamzdelį, kuriame yra įrenginys, sukeliantis pasipriešinimą. Kai oras eina pro vamzdelį, atsiranda, nedidelis slėgių skirtumas, kuris matuojamas specialiais slėgio davikliais. Šis slėgių skirtumas tiesiog proporcingas oro srautui, t.y. oro kiekiui, pratekančiam per laiko vienetą. Jį galima užrašyti, ir toks užrašas vadinamas pneumotachograma.

100. Plauč ventiliacij rodikl. Įkvepiamojo, iškvepiamojo ir alveolin oro sudėtis.

Plaučių vent.- oro patekimas į plaučius ir išėjimas iš jų. Ją apibūdina: 1) minut. kvėp. tūris – oro kiekis, kurį įkvep. ir iškvep. per 1min. Vyrų 4-6l, moterų 3-5l; 2) max pl. ventiliacija – oro kiekis, praeinantis pro plaucius max dažnai ir max giliai. Apie 100l per min.; 3) alveolių vent. koef – oro kiekis, kuris pasikeičia alveolėse 1 įkvėp. ir iškvėp. ciklo metu. Apie 10% nuo viso alveolėse asančio oro; 4) kvėp. rezervo rodiklis – rodo, kiek galima padidinti plaučių vent. max giliai ir max dažnai kvėpuojant lyginant su normaliu kvėpavimu; 5) negyvoji erdvė – oro kiekis, kuris nedalyv. dujų apykaitoje. Skiriamas: a) anatominis negyvas tarpas – oras esantis kvėp. takuose, apie 150ml; b) funkcinis – oras esantis alveol., kuriose nevyksta dujų apyk. su krauju. Reikšmė: apsaugo alveoles nuo aplink. temp. svyrav. – drėgmės, dulkių, įv mikroorganizmų. Oro sudėtis: įkvėp oras – 21% (O2); 0,03% (CO2); 79% (N2). Iškvėp oras – 16% (O2); 4% (CO2); 79% (N2). Alveolinio – 14% (O2); 5,5% (CO2); 80% (N2).

101. Dujų apykaita plaučiuose.

Įkvėp.oro sudėtis gali keistis priklaus.nuo to kokioj aplinkoj esame. Iškvėp.oro sud. irgi gali keistis, prikl.nuo plaučių vent. ir medž.apyk. Alveol.oro sudėtis yra pastovi ir tai viena iš organizmo konstantų. Tai svarbu užtikr.nuolat.dujų difuziją plauč. Galima išmatuoti alveol.oro sudėtį po norm.įkvėp.ir iškvėp. ir paskutinę frakciją surinkus į talpą galima nustatyti jo sudėtį. Dujų difuziją plauč.sąlygoja parcialinių slėgių skirtumas tarp alveol.ir kraujag. Slėgių skirtumas yra pagr. varomoji jėga! Principas: max atiduoti, max pasiimti. Dujų apyk.priklauso nuo plaučių vent., perfuzijos(pl.aprūpinimo krauju), nuo dujų difuzijos. Dujų dif. charakt.-dujų dif.greitis (dif.koeficientas) – Krogo koef. Tai dujų kiekis, kuris esant 1mmHg slėgio skirtumui per 1 min.pereina iš alveolių į kraują. CO2 dif.vyksta 25k. greičiau negu O2. Atskirose pl.dalyse ventil.ir perfuzja skiriasi.Ventil.plaučių pagrinde intensyvesnė, o viršūnėse lėtesnė. Gerą pl.kap. kraujo įsisotinimą sąlygoja tai, kad jie yra l.mažo skersmens, todėl eritrocitai slenka jais l.lėtai,liesdamiesi prie endotelio.

102. Kvėp dujų perneš kr. Oksihemoglobino disociacija. Anglies dioksido jung kraujy.

O2 pernešimas kraujyje.

O2, kaip ir CO2, kraujyje esti dvejopo pavidalo: 1) chemiškai susijungęs ir 2) fiziškai absorbuotas. Nustatyta, kad fiziškai absorbuoto O2 kraujo plazmoje yra tik 0,3%. Kitas O2 kiekis kraujyje pernešamas susijungęs su hemoglobinu (Hb). Organizme niekada visas Hb nesusijungia su O2. Viena, šiek tiek veninio kraujo patenka tiesiai į arterinį kraują, antra – žmogaus kraujyje yra nedidelis kiekis methemoglobino, kuris negali pernešti O2.

Fiziologinėmis sąlygomis Hb prisijungus O2 ir virtus oksihemoglobinu, geležies atomas būna dvivalentis. Todėl šiuo atveju būna oksigenizacija, o Hb ir O2 junginiui iširus – deoksigenizacija. Oksihemoglobino kiekis priklauso nuo Po2 kraujyje. Mažėjant Po2, Hb oksigenizacija iš pradžių mažėja lėtai, po to greičiau, ir ši “S” raidės formos kreivė vadinama O2 disociacijos kreive. Kreivės statumas priklauso nuo kraujo deguoninės talpos, taigi, ir nuo Hb koncentracijos.

O2 disociacijos kreivės forma turi labai svarbią biologinę reikšmę. Viršutinė plokščioji jos dalis garantuoja beveik pilnutinį O2 prisotinimą, esant gana dideliam Po2 svyravimui. Stačioji O2 disociacijos kreivės dalis sudaro palankias sąlygas oksihemoglobino disociacijai audiniuose, kur, net šiek tiek sumažėjus Po2, Hb išskiria daug O2.

Labai svarbi yra PCO2 ir pH įtaka. Abu šie rodikliai glaudžiai tarpusavyje susiję. Padidėjus Pco2, mažėja pH, ir tai mažina Hb afinitetą O2. Šis vadinamasis Bohr’o efektas teigiamai veikia O2 apykaitą audiniuose ir plaučiuose.

Net ir nedaug padidėjus CO parcialiniam slėgiui kraujyje, jis greitai susijungia su Hb, ir stabdo oksihemoglobino susidarymą. Tai gali sukelti mirtį dėl O2 trūkumo.

CO2 pernešimas

Nors CO2 tirpesnis beveik 20 kartų už O2, tačiau daugiausia jo pernešama kraujyje junginių pavidalu. Audiniuose susidaręs CO2 dėl parcialinio slėgio skirtumo patenka į kapiliarus. Šiek liek jo lieka fiziškai absorbuota, o kitas dalyvauja cheminėse reakcijose.

Taigi CO2 pernešamas šiais pagrindiniais būdais: 1) 12% CO2 pernešama per fiziškai absorbuotą ar nedisocijuotą angliarūgštės formą; 2) 11% pernešama karbohemoglobino pavidalu; 3) 27% pernešama bikarbonatų pavidalu eritrocituose, o kitas (50%) pernešamas plazmoje taip pat bikarbonatų pavidalu.

Kraujyje pernešamo CO2 koncentracija priklauso nuo jo parcialinio slėgio.

CO2 disociacijos kreivei nebūdingas prisotinimas, t.y. didėjant PCO2, susijungusio kraujyje CO2 visdaugėja. Šios kreivės padėtis labai priklauso nuo Hb oksigenizacijos. Juo Hb mažiau oksigenizuotas, tuo daugiau CO2 gali sujungti kraujas, esant tam pačiam Pco2. Tai vadinama Haldane efektu.

103. Dujų apykaita audiniuose.

Dujų apykaita audiniuose vyksta priešinga kryptimi negu plaučiuose. Kraujas atneštą O2 atiduoda audiniams, o iš jų pasisavina CO2. Dujų difuziją ir jos kryptį audiniuose, kaip ir plaučiuose, lemiaparcialinią slėgių skirtumas. Dėl to CO2 difunduoja iš ląstelių į audinių skystį, o iš jų į kraują. O2 parcialinis slėgis citoplazmoje yra tik keli mmHg, audinių skystyje – apie 20-40, tačiau atitekančiame kraujyje – beveik 100 mmHg. Tai lemia O2 difuziją iš kraujo į audinius.

Ląstelėse O2 apykaita vyksta mitochondrijose. Kad jose būtų normalūs aerobinės oksidacijos procesai, reikalingas minimalus kritinis O2 slėgis. Kadangi išilgai kapiliarų O2 parcialinis slėgis mažėja, o kai kurios ląstelės yra skirtingai nutolę nuo kapiliarų, PO2 audiniuose kinta nevienodai. Kai audiniuose vyksta intensyvi medžiagų apykaita, kai kuriose ląstelėse Po2 gali sumažėti mažiau už kritinį. Toks O2 trūkumas vadinamas hipoksija. Jei O2 slėgis sumažėja iki nulio, ir audiniai visiškai jo negauna, tai vadinama anoksija. Ypač O2 tiekimo sutrikimams jautrios smegenų ląstelės.

Norint palaikyti normalų PO2 audiniuose, būtina nuolatinė jų kraujotaka, nes O2 atsargos ląstelėse yra labai mažos.

104. Nervinė kvėpav reguliacija. Kvėpav ritmika, kvėpavimo centrai ir jų veikla.

Normoje kvėpavimas yra ritmiškas. Ritmą reguliuoja periferiniai ir centriniai mechanizmai. Periferiniai: kvėpavimo centras aferent.impuls. gauna iš plaučių alveolių, kvėpav.takų gleivinės, lyg.raumenų ir kvėpav.raumenų mechanoreceptorių. Įkvėpimo metu alveolės išsiplečia, dirginami mechanorecept. dėl to padažnėja n.vagus impulsacija į kvėp.centrą. taip refleksiškai dirginami kvėp.centro ekspiraciniai neuronai ir įvyksta iškvėpimas. Iškvėpus vėl dirginami mechanorec., impulsai eina į inspiracinius neuronus ir yra skatinamas įkvėpimas. Centriniai: kvėpavimo centrai sąlygoja ritmišką įkvėpimo keitimąsi su iškvėpimu. Nervinis kvėp.ritmas kinta 3 fazėm: 1) inspiracija (įkvėp.); 2) postinspiracija (jos metu pasyviai iškvepiame); 3) ekspiracija (jos metu vyksta aktyvus iškvėpimas). Kvėpavimo centras – pailg smeg tinkliniame darinyje. Kvėpavimo ritmo stabilizavimui ir koordnavimui yra būtinas tiltas, kuriame yra pneomotaktilinis centras. Kvėpuojamieji neuronai yra 3 rūšių: 1) inspiraciniai (veikia įkvėpimo metu);2) postinspiraciniai (veikia pasyvios iškvėp. fazės metu);3) ekspiraciniai (veikia aktyvios fazės iškvėp metu). Ritmiškas įkvėpimo keitimas iškvėpimu, susijęs su visų šių neuronų aktyvumo kitimu.

105. Humoralinė kvepav reguliacija

Ji priklauso nuo:

1. Pco2 padidėjęs arteriniam kraujyje – hiperkapnija. Padidėja plaučių ventiliacija. Jei Pco2 padidėja iki 70 mmHg ir daugiau, tai plaučių ventiliacija pradeda mažėti, nes CO2 konc slopina kvėpavimo centrą.

Chemoreceptoriai, reaguojantys į kitimus išsidėstę: a) mieginiame kamuolyje – iš jų impulsai patenka į pailgąsias smegenis ir veikia kvėpavimo centrą, dėl to kvėpavimas padažnėja ir pailgėja; b) Aortos lanko preganglijuose; c) Smegenų kamiene.

Receptoriai reaguoja į kamieno ir smegenų skysčio Pco2 kitimus.

2. Po2 slėgio. Sumažėjus – hipoksija, plaučių ventiliacija padidėja iki 50-60 mmHg. Sumažėjimas ryškiausiai veikia į plaučių veiklą. Chemoreceptoriai išsidėstę: a) mieginiam kamuolyje; b) aortiniuose kūneliuose

3. priklauso nuo H+ jonų konc: kai terpė rūgštėja, plaučių ventiliacija didėja, terpei šarmėjant plaučių ventiliacija mažėja.

4. adrenalinas padidina plaučių ventiliaciją.

5. Progesterono koncpadidėjimas sukelia plaučių ventiliacijos padidėjimą.

6. Skydliaukės hormonai – padidėjus jų konc plaučių ventiliacija suaktyvėja.

Kvėpavimo centrą stimuliuoja: 1. stiprus šalčio/ karščio veikimas į odos receptorius; 2. Padidėjus kūno temp karščiuojant (nuolatinis veikimas); 3. Skausmas

Kvėpavimo centrą slopina: 1. gili hipotermija, atšalimas; 2. padidėjusi impulsacija iš baroreceptorių. Kai padidėja spaudimas labia smarkiai, tai kvėpavimas pasidaro paviršinis.

106. Kvep pakitusiom salygomis. Ypatingi kvėpavimo judesiai.

Kvėpavimas kinta, pakitusiomis sąlygomis: 1) fiz. krūvio metu; 2) sumažėjus atmosferos slėgiui; 3) padidėjus atmosferos slėgiui.

1. Fiz krūvio metu plaučių ventiliacija padidėja proporcingai energijos sunaudojumui: a) suintensyvėja raumenų kraujotaka; b) Padidėja minutinis širdies tūris; c) Padidėja eritrocitų hemaglobino konc tūrio vienete, kraujas sutirštėja, netenkant H2O pro odą ir plaučius; d) Padidėja CO2 konc reumenyse; e) Padidėja temp raumenyse dėl intensyvios medž apykaitos; f) Padidėja oksihemaglobino disociacija O2 utilizacija.

Fiz krūvio metu iš raumenu išeina CO2, patenka į kraują, dirgina chemorecept iš kurių impulsai plinta į kvėpav centrą ir skatina jo veiklą, dėl to plaučių ventiliacija padidėja.

2. sumažėjus atmosferos slėgiui: kylant į kalnelius, atmosferos slėgis mažėja ir mažėja Po2 slėgis, todėl plaučiuose pablogėja O2 difuzija į kraują. Dėl to vystosi hipoksija ir dėl to padidėja plaučių ventiliacija. Toliau kylant į kalnus iki 2 km., ypatingų pakitimų nebūna, o 4-5 km. aukštyje vystosi aukštumų liga, kuri pasireiškia silpnumu, AKS sumažėjimu, galvos skausmai, kvėpavimas perimitriškas, nereguliarus.

3. didėjant atmosf slėgiui: leidžiantis į jūros gilumą atmosferos slėgis didėja, didėja ir Po2, kraujyje daugiau ištirpsta azoto ir kai žmogus greitai pereina į normalaus atmosferos slėgio zoną, iškyla į vandens paviršių, jo kraujyje susidaro burbuliukai, kurie gali užkimšti kapiliarus, sukelti dujinę emboliją.

Ypatingi kvėpav judesiai:

1) kosėjimas – apsaug refleksas, jo metu vyksta gilus įkvėpimas, balso plyšys užsidaro. Staigiam iškvėpimui vykstant balso plyšys atsidaro.

2) čiaudėjimas – apsaug refleksas į nosies ertmės mechaninį nosies gleivinės padirginimą. Vyksta gilus įkvepimas, nosies choanos užsidaro minkštuoju gomuriu. Greitai atsidarius stipri srovė pašalina dirgiklį iškvėpimo metu.

3) žiovulys – po gilaus įkvėpimo einantis gilus iškvėpimas. Jis vyksta dėl CO2 konc padidėjimo, nors O2 deficito nėra.

4) žagsėjimas – jį sukelia diafragmos pilvinio pav dirginimas. Tuomet vyksta greitas įkvėpimas, kurio pabaigoje užsidaro balso plyšys, o dirginama diafragma skatina iškvėpimą.

107.Virškinimas burnoje. Kramtymas, čiulpimas, rijimas.

Čiulpimas – naujagimiai maistą gauna čiulpdami. Jis yra refleksinis aktas, o jo centras pailgosiose smegenyse. Kramtymas – kramtymo uždavinys susmulkinti maistą, kad virškinimo sultys galėtų jį suvirškinti. Dantys leidžia maistą atkasti yra kandžiai, krūminiai dantys smulkina. Apatinį žandikaulį judina stiprūs kramtymo raumenys, jį kelia į viršų dvipilviai, malamieji ir smakriniai paliežusio raumenys.. žiedinis raumuo neleidžia maistui iškristi iš burnos. Refleksinis kramtymo centras yra pailg smegenyse.iš centro impulsai į kramtymo raumenį plinta apatinio žando nervo, veidinio, paliežuvinio nervo motorinėmis šakelėmis. Kramtymo judesiai veikia seilių sekrecija, sekrecinę bei motorinę skrandž f-ją, kraujo apytaka, suaktyvina medž apykaitą.iš sukramtyto ir seilėmis suvilgyto maisto susidaro kąsnis, kuris turi būti nurytas. Skiriamos 3 fazės: 1)valinga – ji priklauso nuo žmogaus valios, gali sulėtinti pagreitinti, atgal grąžinti, bet vos tik kąsnis praeina per gomurio lankus atgal jau nebegalima grąžinti tada prasideda 2)nevalinga (refleksinė fazė) nosiarykle užsidaro per viena, dvi sekundes kąsnis patenka į stemple 3) maisto perėjimo stemple faze, ten stemplės raumenų peristaltiniai judesiai stumia kąsnį prie įskrandžio. Perėjus skrandžio rauką, rijimo procesas baigiasi. Rijimas refleksinsi aktas, kurį sužadina minkštojo gomurio padirginimas. Jį tvarko smegenų žievė ir kt centrinės sistemos dalys. Suardžius pailg smegenis rijimas nebeįmanomas.

108. Seilių sudėtis ir fiziolog reikšmė. Seilių išsiskyrim ir jo reguliac.

Seilių sudėtis: 99% H2O, apie 1% sausųjų medž (org ir neorg) organinės – baltymas mucinas (seilių slidumą), šlapalo amoniako, amino rg, monosacharidu amilzė, maltozė, fermentai. Neorg – K, Na, Mg, Cl, Po4, so4. Fiz reikšmė: 1.fermentas ptialinas suskaldo polisacharidus (krakmolą,, glikogeną) ir disacharidus (maltozę), ferm maltazė suskaldo maltozę iki gliukozės. 2.Dėl H2O, jos įmirko, suskystina sausas maisto medž. 3.nuo mucino maisto medž pasidaro slidžios, lengva nuryti, 4. seilės atskiedžia ir neutralizuoja į burna patekusias rūštis, šarmus. 5. seilės praplauna burną, 6.sunaikina dalį esančių burnoje mikrobų. Veikiant maisto medž, išsiskiria seilės. Pagal išskiriamą sekretą seilių liaukos skirstomos į: serozines (išskiria paausinė liauka, seilėse yra daug baltymų, nėra mucino), mukozines (poležuvinė l, daug mucino) ir mišrės (pažandinė l, yra baltymų ir mucino) jas inervuoja parasimpatiniai ir simpatiniai nervai. Impulsai perduodami į seilių sekrecijos centrą pailgosiose smegenyse. Seilių sekrecija reguliuojama refleksiniu būdu. Receptoriai, kurių dirginimas sukelia seilių sekrecija yra išsidėstę burnos gleivinėje. Dirginant simpatinius nervus, seilių išsiskiria daugmažiau. Kraujo pritekėjimas seilių laiukuose reguliuojamos ir nerviniu ir humoraliniu būdu. Parasimpatinės skaidulos seilių laiukų kraujagysles išplečia, o simpatinės sutraukia. Humoraliniu būdū seilių liaukų kraujagys išplečia bradikininas ir kalikreinas.

109. Virškskrandyje, sulčių sudėtis ir fiziol reikšmė. NERVINĖ IR HUMORALINĖ SKARANDŽIO SULČIŲ išsiskyr reguliac.

Skrandžio sultis gamina liaukos, kurios būna: įskrandyje, dugne ir prievartyje. Skrandžio sulčių sudėtis. Grynos skrandžio sultys yra skaidrios, vandeningos, bespalvės, rūgščios reakcijos specifinio kvapo, turi nedaug gleivių, turi daugiau ar mažiau neorg medž, organinių medž, fermentų. Pepsiną išskiria pagrindinėsskrandžio liaukų ląstelės. Jos išskiria neaktyvų pepsinogeną, o HCl paverčia jį į pepsiną. Gastriksinas aktyvesnis už pepsiną. Skrandžio sultys pasižymi lipoliziniu ir amiloliziniu weikimu. Manoma kad amilazę ir lipazę iš kraujo paima skrandžio dugno ir prievarčio liaukos.skrandžio sulčių rūgštingumas priklauso nuo sulčių išskirimo greičio. Skrandžio mukoidinio sekreto išsiskyrimą reguliuoja nerviniai ir humoraliniai mechanizmai. Kai dirginamas klajoklis nervas visuomet išsiskiria daugiau mucino. Skrandžio gleivių išsiskirimą skatina histaminas, gastrinas, adrenokortikotropinis hormonas, seratoninas, mechaninis dirginimas. Skrandžio gleivinė gamina ir išskiria vidinį ( kastlio) faktorių, kurio reikia kobalaminų rezorbcijai. Trūkstant vidinio faktoriaus vystosi piktybinė mažakraujystė. Skrandžio liaukų pagrindinių ląstelių veikla reguliuojama nerviniu ir humoraliniu būdu. Jų veiklą skatina cholinerginiai mechanizmai, gastrinas, histaminas, adrenokortikotropinis hormonas, kortizinas. Skrandžio sultys suskaldo baltymus iki albumozių ir peptonų. Skrandyje pradedamas virškinti jungiamasis audinys. Pepsinas virškina net kaulus, kuriuos dekalcinuoja HCl. Riebalai skrandyje nedaug pakinta. Skrandžio sulčių išsiskyrimas. Refleksinė fazė. Kai maistas yra kramtomas, ryjamas, padirginami burnos, ryklės, gomurio skonio receptoriai, iš kurių skonio nerwais impulsai perduodami į centrą, o iš ten per klajoklį nervą duodamas įsakymas skrandžio liaukoms sekretuoti. Sekrecinės skrandžio liaukų skaidulos eina ir simp nerwais. Jų dirginimas sukelia negausią sulčių sekreciją. Sulčių sekrecija sukelia ir mechaninis skrandžio gleivinės padirginimas. Humoralinė fazė. Skiriamos 2 grupės cheminių medž sukeliančių liaukų sekreciją. Vienas iš jų gamina skrandžio ir 12kapirštės gleivinė- virškinimo hormonai (gastrinas, enterogastrinas). Kitos patenka į skrandį su maistu- maisto medž ir jų skilimo produktai. Cheminės medž per kraują weikia sekrecines skrandžio liaukas. Gastrinas pasižymi dideliu aktyvumu, sužadina labai gausią skrandžio sulčiųn sekreciją. Jo išskyrimą skatina klajoklis nerwas. Žarninė fazė. Skrandžio sulčių sekrecija sužadinama : 1. veikiant tiesiogiai maistui, taip pat biologiškai aktyvioms medž žarnyno cheminius, osmosinius ir mechaninius receptorius. 2. veikiant skrandžio sekrecinį aparatą cheminėmis medž rezorbuotmis iš žarnyno į kraują. Endokrininės liaukos. Adrenalinas ir posmegeninės liaukos užpakalinės dalies hormonai slopina, o skydliaukės, prieskydinės liaukos bei adrenokortikotropinis hormonas skatina sekreciją.

110. Viršk dvylikapirštėje žarnoje. Kasos sulčių sud ir fizIoLOG reikšmė bei išsiskyrimo reguliac.

Iš skrandžio maisto turinys patenka į 12-kapirštę žarną. Čia jį veikia sultys, kurias išskiria kasa, kepenys ir žarnos liaukos. Kasą sudaro daugybė skiltelių. Liaukutės turinčios ištekamąjį latakėlį sudaro egzokrininę liaukos dalį kuri gamina kasos sultis. Kasą inervuoja klajoklis ir vidurių nervas. Jos nervų šakelės susijungia su gretimų org – skrandžio, kepenų, 12-kapirštės- nervų šakelėmis. Grynos kasos sultys yra skaidrus, tirštas, lipnus, šarminės reakcijos skystis. Sausos sulčių liekanos susideda iš organinių (baltymai, gleivės) ir neorg medž. Per parą kasos sulčių išsiskiria apie 1,5l. kasos sultyse yra stiprių fermentų baltymams, riebalams ir angliavandeniams virškinti. Kasa gamina neaktyvius profermentus-tripsinogeną ir chimotripsinogeną, dėl to ji nesuvirškina pati savęs bei savo ištekamųjų latakų.tripsinas bet kurioje baltymo molekulės vietoje nutraukia peptidines jungtis, dėl to atsiranda didelės baltymo molekulės skeveldros, kurias toliau skaldo karboksipeptidazė. Riebalams virškinti kasos sultyse yra kasos lipazė ir fosfolipazė A. lipazė išsiskiria neaktyvi, ją aktyvina kinazė. Lipazė skaldo neutralius riebalus į gliceriną ir riebiasias rūgštis. Fosfolipazę aktyvina tripsinas. Ji veikia lecitiną, paversdama jį izolecitinu ir irebiaja rūgštimi.angliavandenius virškina α – amilazė. Jai veikiant krakmolas ir glikogenas pawerčiamas maltoze. Pastarąją iki gliukozės skaldo jau maltazė, kuri gali skaldyti ir sacharozę nes pastarajai wirskinti nėra specif fermento. Laktozę skaldo laktazė. Kasos sultys pradeda skirtis nuo valgymo pradžios praėjus 2-3 min. ir išsiskiria kelias val.

Išskyrimo reguliacija. Sulčių išskyrimas reguliuojamas refleksiniu ir humoraliniu būdu. Seilių, skrandžio ir kasos refleksogeninė zona yra burnos gleivinės chemoreceptoriai. Įcentriniai impulsai skonio( sąlyginio reflekso atveju – uoslės, regėjimo) įcentriniais nervais. Įcentr. imp. smegenų kamiene per tarpinius neuronus susijungia su sekrecinėmis klajoklio ir simpatinio nervo skaidulomis. Humoralinis reguliavimas. Veikiant druskos rūgščiai, žarnų sienelėse pasigamina speciali medž – sekretinas, kuris rezorbuojasi į kraują ir kartu su juo pritekėdamas prie kasos padirgina jos liaukinį apratą. Sekretinas yra polipeptidinė medž. Buwo rasta dar 1 medž – pankreociminas, kuri taip pat skatina sulčių sekreciją. Sekrecija tada neesti gausi bet joje daug fermentų. Kasos sulčių sekreciją skatina gastrinas bei insulinas (kontroliuoja chimotripsino ir amilazės sintezę). Gliukagonas slopina sulčių sekreciją. Sekreciją skatina HCl, skrandžio sultys, H2O, riebalai, uogų sunka.

111. Kepenų f-jos. JŲ REIKŠMĖ VIRŠKINIME. TulžiES FIZIOLOGINĖ reikšmė. JOS išsiskyrimo reguliac.

Kepenų ir tulžies svarba virškinimui. Kepenų funkcinė svarba: 1) jose iš gliukozės susidaro glikogenas, vyksta glikogenolizė ir gliukoneogenezė; 2) kepenys dalyvauja aminorūgščių sintezėje bei apykaitoje: vykstant aminorūgščių dezamininimui susidarę toksiniai amonio dariniai kepenyse virsta šlapalu. Jose gaminami kraujo plazmos baltymai – protrombinas, fibrinogenas, V, VII, IX ir XI kraujo krešėjimo faktoriai, albuminai; 3) dalyvauja riebalų apykaitoje; 4) kepenyse sintetinami vitaminai A ir D, kaupiasi vitaminai K, I3I2, PP; 5) kepenys dalyvauja purininių medžiagų, vandens, geležies, vario ir kilų medžiagų apykaitoje; 6) jose susidaro poriniai junginiai, kurie neutralizuoja virškinimo metu susidariusias toksines medžiagas; 7) kepenys yra svarbus kraujo rezervuaras – jos gali talpinti iki 20% viso organizmo kraujo; 8) kepenys gamina ir išskiria tulžį.

Tulžį nuolat gamina hepatocitai, ji kaupiama tulžies pūslėje. Virškinant maistą ir atsidarius raukui, tulžis patenka į dvylikapirštę žarną. Tulžį sudaro tulžies rūgštys, fosfolipidai, baltymai, cholesterolis ir bilirubinas. Svarbiausia tulžies dalis – tulžies rūgštys, kurias sintetina hepatocitai. Hidroksilinant cholesterolį kepenų ląstelėse, gaminamos pirminės tulžies rūgštys, kurios tirpsta neutralioje ir silpnai šarminėje terpėje. Porinės tulžies rūgštys geriau tirpsta vandenyje ir dalyvauja riebalų virškinime bei jų rezorbcijoje. Klubinėje žarnoje, veikiant bakterijoms, pirminės tulžies rūgštys dchidroksilinamos ir susidaro antrinės tulžies rūgštys, kurios rezorbuojamos į vartų sistemos veninį kraują. Esant pakankamai tulžies rūgščių koncentracijai plonojoje žarnoje, susidaro micelės. Tulžį kepenys išskiria nuolat. Tulžis renkasi tulžies pūslėje.

TuIžies svarba: 1) aktyvina kasos fermentų poveikį; 2) emulguoja riebalus; 3) sudarydama miceles, ji padeda pernešti riebalų rūgštis; 4) aktyvina vitaminų A, D, E, K ir karotinų rezorbciją; 5) tulžis kartu su kitomis virškinimo sultimis neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį ir slopina pepsino aktyvumą; 6) skatina žarnyno peri­staltiką, slopina virškinimo trakto mikroorganizmų poveikį; 7) tulžis pašalina iš orga­nizmo hormonų apykaitos produktus, šlapalą, bilirubiną, įvairias vaistines medžiagas.

112. plonųjų žarn reikšmė virškinime. jų motorikos ir sekrec reguliav.

Pl. Žarnos yra keletros metrų nuo 3-6. jos f-jos: 1.sekrecinė, 2.motorinė, 3.rezorbcinė.

1.sekrecinė – ją (išsiskyrimą) vykdo kasos fermentai. Pati pl žarna sekretuoja sultis , tačiau jų sudėty fermentų nėra, tik H2O, gleivės ir elektrolitai. Sultys- gleivės esti šarminis dėl mucino. Ertminis virškinimas, be jo dar vyksta pasieninis virškinimas, kuriam svarbūs enterocitų membr fermentai. 2.Motorika: dalyvauja 2sluoksniai lyg raumenų ir 2 nervinių rezginių. Pl žarnos judesiai išskiriami šie: 1) švytuokliniai j (juos nulemia žarnos išilginių raumenų susitraukimai ir atsipalaidavimai. Šie judesiai žarnos turinį gerai suplaka ir sumaišo su virškinimo sultimis) 2) segmentiniai j (tam tikra jos žarnos dalis įsismaukia, vėliau toji dalis atsipalaiduoja, o įsismaukia kita ir t.t.. šie judesiai išminko žarnos turinį). 3) peristaltiniai (1cm/min priklauso nuo žiedinių ir išilginių raumenų susitraukimo.smindis sumažėja, šalia padidėja..stumti žarnos turinį nuo prievarčio link išeinamosios angos, pl. žarnos perist jud baigiasi ties klubinės žarnos vožtuvu).peristaltiko kryptis jau užprogramuota nerviniuose rezginiuose. Pl žarnos motorinę f-ją reguliuoja CNS per klajoklį ir simpatinius nervus. Klajoklis yra pl žarnos motorinis nervas, kurio padirginimas sukelia ir sustiprina žarnos susitraukimus. Simpatiniai nervai motorika slopina. Perpjovus klajoklį nervą, neįvyksta esminių pakitimų, tik žarna lėčiau susitraukinėja, o simpatinius – stipriau. Žarnos susitraukimus gali paveikti daugelis veiksnių: skatina- mechaniniai dirgikliai (kieti maisto prod), chem medž ( rugšt, druskos, tulžis, kraujyje co1 padidėjimas, žema temp. slopina – aukšt temp., o2, adrenalinas, morfijus… žarnos mot f-jai susilpnėjus – viduriai užkietėja, o sustiprėjus – viduriavimas. Enterocitų memb fermentai skaido: 1) anliav: laktozė, sacharozė, maltozė. 2)balt hidrolizuojantys ; dipeptitazės, aminopeptitazės. 3) rieb – žarnų lipazė.

113. Storųjų žarnų vaidmuo viršk. Defekacija.

Stžarnoj virškinimas nevyksta, jame rezorbuojamas H2O ir kt pl žarnoje nerezorbuotos medž. Iš pl žarnos patenka iki 1,5 l/para turinio. Vykdo sekrecinę f-ją (murinas). , kuris saugo žarnos sienelę nuo bakterijų veikos produktų. Šios bakt yra naudingos, nes vykdo angliavand rūgimą ir baltymų pūvimą. Tų procesu metu susidaro CO2 metanas, H2S, H2O, alkoholis, iš balt – indokas, skatolas fenolas. Kai mikroflora normali – tai yra pusiausvyra. Bakterijos svarbios nes gamina vit K ir B grupės, riboflaviną, aktyvuoja kasos fermentus, saugo žarnyną nuo patologinių sukėlėjų. Vykstant st žarnoje H2O rezorbcijai, skystas tirinys virtsa tiršta fekaline mase. Ją sudaro: nesuvirškinta ir nerezorbuoto maisto liekanos, bakterijos, nusilupusių žarnyno gleivinių epitelis, viršk sulčių liekanos. Išbuvimo norma iki 72val. Motorika. 1)peristaltika (antiperistaltika{dėl jų st žarn turinys išbūva ilgiau}). 2)segmentacija. Persitaltiniai judesiai nustumia fekalinę masę prie tiesiosios žarnos. Tiesiosios žarnos gleivinės padirginimas įeinančiomis fekalijomis mum pasako apie nora tuštintis (negalima dėl rauko). Kad įvyktų tuštinimas, būtina nuslopinti nugaros smegenyse esantį tuštinimosi centrą, kuri tada atpalaiduoja vidinį rauką. Nerviniai rezginiai skatina defekacija- refleksinis dirgiklis. Dubeninai vidurių nervai yra motoriniai tiesios žarn nervai, juos padirginus t.žarn raumenys susitraukia, raukai – atsipalaiduoja. Refleksinis tuštinimosi centras yra nug smegenų juosmeninėje dalyje, del jo veiklos užsidaro refleksiškai išeinamoji anga.

114. Įvairių maisto medžiagų rezorbcija. rezorbcijos mechanizmas. pasieninis virškinimas.

Jis vyksta pl žarnos epitelyje, kuris padengtas kutikula (sudarytas iš daugybės mikrogaurelių). Mikrogaurelių zonoje vyksta galutinė maisto medž rezorbcija (hidrolizė ir aktyvus transmembraninis transportas). Membr virškinimas, t.y. galutinė hidrolizė ir rezorbcija. Mem virškinimą veikia antinksčių, pasmegeninės liaukos bei skydliaukės hormonai. Rezorbcija – tai maisto medž perėjimas pro viršk trakto sieneles į kraują ir limfą, t..y į organizmo vidų. Svarbiausia rezorbcijos vieta yra pl žarna, kurios plotas su gaureliais ir raukšlėmis sudaro apie 5-7kvad m. Rezorbcijai turi įtakos- osmosas, kuo didesnė žarnos turinio konc, tuo mažesnė rezorbcija; gaurelių judesiai – juos reguliuoja nervų sistema arba humoraliniu būdu ( horm vilikininas). Angl rez. Virškinimo sulčių veikiami angliavandeniai suskyla iki monomerų ir tada rezorbuojasi. . monosacharidai (monomerai) praeidami pro žarnų epitelį, patenka į kraujagysles ir pro vartų vena į kepenis. Angliavandeniu rezorbcija skatina insulinas ir I3 (trijodotiroksinas). Riebalų rezo.Riebalai+tulžis=emulguoti riebalai. Veikiami lipazės riebalai suskyla į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Toliau veikiant tulžiai susidaro micelles – mikrolašeliai. Jie patenka į enterocitų vidų, ir ten susidaro chilomikronai, susidaro trigliceroliai, kurie patenka į limfą. Balt r. -veikiant fermentams virškinimo metu baltym suskyla iki amino rūgš, pastarosios rezorbuojas į kraują, patenka į vartų venos sistemą, o pro jas į kepenis. Rūgščių rezorbcija vyksta dalyvaujant aktyviam membr transportui. Amino rg turi savo pernešėjus jas per enterocito membr perneša insulinas. H2O rezorbuojamas difuzijos būdu. H2O ir jame ištirpusių dalelių re vyksta pinocitozės būdu. Pl žarnos turinys izoosminis. Vitaminai riebaluose tirpūs kartu su riebalų micelėmis. Rezorbuotasvanduo organizmo vėl panaudojamas seilių ur kt viršk sulčių gamybai.

115. NE INKSTŲ KILMĖS EKSKRECIJA. ŠIOJE EKSKRECIJOJE DALYVAUJANTYS ORGANAI.

Šalinimas – išsiskyrimas medž iš kr.plazmos ir organizmo vidinės terpės. Jis būtinas homeostazės palaikymui. Pagr. šalinimo organas – inkstai (šalina susikaupusias kai kurias medž, vaistus, nuodingos medž.); oda ( H2O, druskas, šlapalą..); virškinimo traktas (bilirubiną – hemoglobino irimo produktas, pašalina nesuvirškinamas liekanas). Jei inkstų f-ja sutriktu, tai ir šalinimas sutriktų.

116. Inkstų f-jos. Inkstų strukt ir funkc vnt.

F-ją nulemia intensyvi inkstų kraujotaka, kuri sudaro 20-25% širdies minutinio tūrio. Visas kraujas patenka per 4-5 min kiekviena min. 120ml skysčio filtruojasi inkstuose, per para 180 l. F-jos:, 1)šalina galutinius medž apykaitos produktus (šlapalą, kreatiną, druskas, vaistai, nuodingos medž…); 2)reguliuoja H2O ir elektrolitų kiekį organizme (H+, Na+, K+, Cl-), o tai padeda reguliuoti: a) kr. osmosinį slėgį, b) kraujospūdį, c) palaiko organizmo vidinės terpės pH. 3)endokrininė. Gamina hormoną ERITROPEONĄ – skatina kraujo kūnelių gamyba., taip pat sekretuoja (pakamuolinis kompleksas) reniną, kuris dalyvauja reguliuojant kraujospūdį ir palaikant elektrolitų balansą. Inkstų str ir funkc vienetas – nefronas. Abiejuose inkstuose yra apie 2 mil nefronų. Tarp nefronų yra jungiamasis audinys. Nefroną sudaro inksto kūnelis (jį sudaro dvisienė kamuolėlio kapsulė, kuri apgaubia kapiliarų kamuolėlį) ir kanalėlių sistema. Iš inksto kūnelio ertmės prasideda proksimalinis vingiuotas kanalėlis. Šerdinėje inksto dalyje jis sudaro Henlės kilpą (nusileidžiančios ir kylančiosios dalys) ir grįžta į žievinę inksto dalį.tada tampa distaliniu ving kanal, kuris atsiveria į surinkimo kanalėlį.

117. Pirminio šlapimo susidarymas. Glomerulinė filtrac. Veiksn įtakojantys Glomerulinės filtrac greitį (GFR). Klirensas. GFR nustat

Šlapimas susidaro per 2 etapus. Pirminis šlapimas susidaro filtracijos būdu, kraujo plazmai iš kapiliarų kamuolėlio filtruojantis į Kamolėlio (Boumeno) kapsulę. Pro jį praeina, tik skystoji plazmos dalis – H2O ir plazmoje ištirpusios medž., elektrolitai. 1-inis šlapimą yra ultrafiltras ir jo sudėtis yra tokia pat kaip ir kraujo plazmos, tik joje nebus baltymų (nes filtras praleidžia tik mažo dydžio molekules, tad baltymas į filtratą nepatenka).taigi 1-inis šlapimas yra kraujo plazmos filtratas. Jo per parą susidaro 150-180L. Filtracija vyksta dėl kraujo (hidrostatinio) spaudimo, kuris paprastai priklauso nuo širdies darbo bei arteriolių tonuso. Dėka aukšto kraujospūdžio kamuolėlių kapiliaruose apie 60 mmHG, susidaro filtracinis spaudimas, įvyksta filtracija. Taippat dėl kraujyje esančių medž koncentracijos. Filtr spaud P = P (kr. spaud) – B (Boumeno kaps spaud) – S (koloidinis- osmosinis slėg) = 60-15-25 = 20 mm//Hg. Efektyvų filtracijos spaudimą apsprendžia GFR-125 ml/min, tai filtrato kiekis susidarantis abiejose inkstuose. Per paraą susidaro 180L 1-inio šlapimo. Pk – hidrost spaudimas kapiliaruose ~ 60 mm Hg (2kart.didesnis). Ši jėga skatina filtracija, hydrostat spaud Baumano kapsuleje PB=15mmHg priešinasi filtracijai, kraujo plazmoj koloidoosmosinis slegis πk priklauso nuo plazmos baltym.konc. 25mmHg priešinasi filtracijai. ΠB koloidoosmosinis slegis. Baum. Kaps. nulemia baltym konc. normaliai ji yra lygi 0 (konc). Filtras baltymu nepraleidžia.

Filtracijos greitis priklauso nuo vas afferens ir v efferens (įtek ir ištek arterijos) spindžio. Greitis yra palaikomas vienam lygi. GFR nuo kraujo spaudimo nepriklauso. Jei pvz kraujospūdis pakyla, tai inkstų kraujagyslę susitraukia,, jei padidėja – krgysl. atsipalaiduoja. Jei inkstai sveiki tai GFR dydis yra pastovus. Jį pamatavus galima nustatyti inkstų veiklą. Žmogui jis matuojamas netiesioginiu būdu, Klirenso metodu. Klirensas- kraujo tūris, kurį inkstai per minutę sugeba apvalyti nuo tam tikrų medž C = UxV/P u-medž konc šlapime, p – tiriam medz konc kr plazmoje v-išskiriamas šlapimo tūris per laiko vienetą.Dažniausiai nustatomas kreatinino, šlapalo, inulino , bei diodrasto klirensas.

118. Antrinio (galutinio) šlapimo susidarymas. Nefrono kanal f-jos. REABSORBCIJA IR SEKRECIJA, JŲ MECHANIZMAI.

2-inis šlapimas susidaro reabsorbcijos ir sekrecijos būdu inkstų kanalėliuose. Praeidamas pro proksimalinį vingiuotą inkstų kanalėlį inkstai reabsorbuoja 65proc, 20proc – hemlės kilpoj, 14-15proc – distalinėse vingiuot kanal. Reabsorbacija vyksta iš kanalėlių į kraujagysles, tam labai svarbus epitelinis. Ši reabsorbcija vyksta per epikalinę ir bazolateralę inkstų kanalėlių membraną. Mechanizmai: 1) Antrine aktyvi pernaša, priešingu krypčių (antiportas) , reikalingas baltymas. Na iš spindžio juda į ląst. pagal konc grad (jį sukuria Na-K siurblys) taip pat su Na įnešama gliukozė, o iš ląst. išnesamas H (vyksta jų sekrecija).Na išnešami prieš konc grad, vadinasi Na yra reabsorbuojami. 2)tos pačios krypties antrine aktyvi pernaša (symportas) dalyvauja Na. Jie juda pagal konc grad, pries konc. Grad. X medž.(X – gliukoze, visiškai reabsorbuojama) amino…….skyla į H ir HCO3, kurie yra reabsorbuojami į vidinę terpę, nes vyksta antiportas su Cl-. B lastele- pernesejai baltymai yra skirtingose membr.Bazolateralines membr.priesinis pernesimas H+ ir Na+. Vyks H+ reabsorbcija-antrine aktyvi pernaša. Apikaline membr-HCO3 jonai yra sekretuojami į spindi mainais į Cl jonus. Šios last svarbios organizmo rūgščių – šarmų pusiausvyrai palaikyti. Cl jonams rezorbcijai svarbu potencialas, H2O – osmosinis slėgis. Įvairių medž reabsorbcija vyksta skirtingai – Na, gliukozė, amino rg,ir kt medzž reabsorbuojamos aktyviai – vykstant gyvybiniams procesams rezorbcijai, sekrecijai. H2O, Cl reabsorb pasyviai – difuzijos ir osmosiniu būdais. Henlės kilpoje reabsorb 25-28proc H2O. Nusileidž kilp dalies epitelis praleidžia H2O, o kylant- sugeba reabsorbuoti Na, bet H2O nepraleidžia. Osm šlapimo slėg nusileidžiančioje kanalėlio dalyje didėja (dėl H2O reabsorb), o kylant (dėl Na reabsorbacijos) – mažėja. Be reabsorb kanalėliai sugeba ir sekretuoti. Paprastai kanalėliai sekretuota svetimas organizmui medž, taip pat vaistus. jie nepraeina pro inkstų filtratą. 2-ajam šlapimui būdinga: nėra balt ir gliukozę, padidėja šlapalo elektrolitų konc (pvz jei per daug H2O – praskiestas šl, jei per mažai koncentruotas).

119.vandens apykaita. vandens pasisavinimas ir pašalinimas. OrgANIZM skysč Tūrio ir osm slėg reguliav. Na ir K ekskrecijos reguliavimas. Šlapimo konc mechan.

Pagr žmog kūno sudedamoji dalis – H2O 65proc.suaugusio kūno masės. Kuno H2O skirstomas į keletą dalių:2/3 vandens yra ląstelėse (intraceliuline terpe), 1/3 yra ekstraceliulinej terpėj. Ši terpe skirstoma I intersticine terpe, kuriai tenka ¾ ekstralast.terpes, ¼ sudaro kraujo plazma(2-3l). H2O pašalinimas ir pasisavinimas. H2O yra dinaminej pusiausvyroj, jį nuolatos gaunam ir prarandam, kasdien pasikeičia ne mažiau 5l H2O.H2O išskyrimo keliai:1)su šlapimu 1-1.5l per parą; 2)prakaitas 300-500ml; 3)su išmatom ~100ml; 4)su iškv. oru ~500ml 5)su maistu ir gėrimais ~2l per para; 6)~300ml susidaro vykstant oksidacinėms reakcijoms (oksidacinis H2O). H2O iš virškinimo trakto reab kaip izotoninis tirpalas, kuris susidaro iš gauto H2O ir viršk.trakto sekreto. Su seilėmis skrandžio, kasos sult., tulžimi …išsiskiria 8l H2O. Bendras H2O turis viršk. trakte per para sud.10 l.Didžioji dalis reab.žarnyne (2/3plonoj,1/3-storoj žarnose). H2O išsiskyrimas per inkstus priklausomas nuo jo suvartojimo. H2O šalinimas – DIUREZĖ. Jei daug suvartoja ir mažai prakaituoja – bus praskiestas, ji sgali buti 10kart labiau praskiestas už kr plazmoj. Jei labai prakaituojama (nėra šalinamas H2O) – tai šlapimas koncentruotas, 4kart druskų konc didesnė negu kr plazmoj. Yra būtinas šlapimo kiekis – 1-1,5l. Tai toks kiekis, kad pakaktų ištirpusioms druskoms šalinti. H2O išskyrimas vyksta distal vingiuot ir surenkamuosiuose kanalėliuose. H2O reguliacija vykdo hormonai. Pagr hormonas ADH (antidiuretinis horm), dėl jo padidėja inkstų sienelių pralaidumas. Jo išsiskyrimas priklauso nuo osmo receptorių dirginimo. Jie yra vartų venų srityse ir pagumburyje. Kai organizme H2O perteklius – sumažėja osm kr plazmos slėgis. Kai slėg mažas ADH neišsiskiria, o kai ji nesigamina, tai šie kanalėliai nepraleidžia H2O (nes jų sienelės nepralaidžios H2O, kai nėra ADH – tai šalinamas H2O). O kai trūksta H2O – tai tada padidėja osm slėgis ir taip pradedama dirginti receptorių. Tada išsiskiria hormonas ADH, kurį gamina pogumburis. ADH sukelia troškulį (motyvacija atsigerti ), taip CNS veikia į inkstų dist ir surenk kanalėlius. ADH sukelia kanalėlių pralaidumą H2O. Jų (kanal) dėka, H2O yra grąžinamas atgal į organizmą. ADH svarbus šlapimo konc.

Aldosteronas – antinksčių išskiriamas hormonas. Ji išskiriamas, kai Na sumažėja arba K- padidėja konc kr plazmoje. ALD veikia į distalinį kanalėlį. Stimuliuoja naują na/k siurblio gamybą ir išsiskyrimą į distal kanalėlo membraną. To pasakoje išsiskiria K į šlapimą, o Na grąžinamas į organimą.ALD: sulaiko Na (Kuo daugiau H2O – tuo daugiau sulaiko Na), didina cirkuliuojančio kraujo tūrį – kraujospūdį, mažina išsiskyrimo šlapimo kiekį. Priešinga kryptimi veikia hormonas atriopeptidas – išsiskiria iš prieširdžių, tada kai padidėja kr spaudimo tūris. Jis mažina Na reabsorbcija ir didina H2O pašalinimą su šlapimu. Inkstai taip pat išskiria reniną, kuris reguliuoja kraujospūdį ir osm slėgį Jis išskiriamas iš drumstos dėmės molekulių. Reninas skatina angiotenzino susidarymą.jis aktyvus peptidas, kuris didina kraujagyslių tonusą, spaudimą Jis sukelia poveikio ; troškulio jausmas – hipovoleminis troškulys , ilgalaike ir stipria vazokoncstrikcija, dėl kurios mažėja glomerulufltr greitis (GFR), skatina aldosterono išsikyrima kuris didina Na ir H2O reab.inkstu dist kanalėliuose. organizmo skysčio tūrio reguliavimo mechanizmai yra mažiau jautrus, negu osmosinio slėgio. Tūrio reguliavimo mechanizmai aktyvuojasi tada kai suminis kraujo turis yra iki tokio lygio , kuris kelia pavoju arterinio kraujo spaudimo pastovumui. II šlapimo kiekis yra l. Susijęs su GLF, todėl jislabai svarbus galutinio šlapimo susidaryme.

120. Inkstu vaidmuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros ORGANIZME palaikymui. Šlapinimosi mechanizmai.

Inkstai dalyvauja pH palaikyme. Jie šalina H ir bikarbonato selektyvumą. pH reguliavimas vyksta dist kanalėliuose. Jas vykdo jungiamosios ląstelės A ir B tipo. A – šalina H jon, B-HCO3 priklausomai nuo organizmo poreikio (šalina arba H arba HCO3). rugš-šarmų pusiausvyra palaikyt naudojami 3 mechanizmai ; 1)bikarbonato (HCO3) sekrecija ir išskyrimas su šlapimu arba reabsorbcija . 2) H+ sekrecija ir išskyrimas su šlapimu , kai vidinė terpė rūgštėja, arba H+ reabsorvuojasi , kai vid terpė šarmėj. 3) Amonio jono (NH4) išskyrimas su šlapimu. Jis susidaro NH2+H+ =NH4+

Šlapinimasis yra nug. smegenų refleksas, kurį gali palengvinti t.y. slopinti aukštesnieji centrai, esantys galvos smegenyse. Iš inkstų geldelių šlapimas išteka į šlapimtakius, kurie peristaltiniais judesiais varo šlapimą į šlapimo pūslę. Dėl vadinamųjų gleivinės vožtuvų šlapimas negali grįžti atgal. Šlapimo pūslė atlieka 2 f-jas: kaupimą ir pašalinimą šlapimo. Prisipildant šlapimo pūslei nuo 200-400ml , tada pradeda kilti spaudimas.spaudimas pradeda dirginti receptorius esančius šlapinimosi centruose., kuris yra kryžmeniniuose segmentuose. Iš šlap centro impulsas sklinda į šlapimo pūslę. Eferentiniai impulsai, plintantys iš nugaros smegenų šlapinimosi centro, šlapimo pūslės raumenis sutraukia, jos raukų raumenis atsipalaiduoja, ir įvyksta šlapinimasis. Šlapinimas vyksta refleksiškai.

121. Endokrin liaukų ir hormonų veikl bendra charakter. Pagr reguliac mechan.

Hormonai (biolog aktyvios medž, kurios mažina konc sekretuojamos medž į kraują) atlieka humoralinę reguliacija. Ji lėta ir ilgalaikė. Svarbi: 1.energijos apykaita, 2.druskų ir H2O balansui, 3.augimui ir vystymuisi, 4.dauginimuisi Jie info atiduoda visoms ląstelėms. Nervine sist. yra greita. Priima tik tie, kas turi specifinius receptorius. Rakto-spynos mechanizmas. Pagal cheminę prigimtį: 1)amino rg dariniai – adrenalinas, melatoninas; 2)baltymai – adrenokortikotropinis horm, somatotropinis, insulinas; 3) steroidai – lyt hormonai, antinksčiai. Kaip ir nervų sist, endokr liauk sist būdinga hierarchija., endokrininės liaukosglandrotropiniai hormonailiborinai, statiniai… n.s. pagumbhipofizis endokrininės liaukos. Per pagumburi vyksta koordinacija tarp n.s. ir e.s. E.s. būdingas grįžtamasis ryšys.

122. Pagumbur ir pasmegen liaukos ryšys. Hipofizės horm.

Pogumburis ir pasmegeninė liauk yra centrinė valdančioji dalis. Pogumburis. Pagumburį ir pasmegeninės liaukos užpakal dalį sieja nervinis ryšys. Pogumburio- pasmegeninės liaukos sistema integruoja ir koreliuoja endokrininių liaukų f-ją.pagumburis reikšmingas, integruojant pasmeg liauk veiklą. Pag-pasmeg liaukos sistemos branduoliuose nervinė organizmo f-jų reguliacija transformuojama į hormoninę, ir atvirkščiai. yra svarbesnis. Jis gauna visą info nervų apdoroja ir priima sprendimus, kokius išskirt hormonus hipofizei.I. Pagumburį ir neurohipofizę sieja nerviniai ryšiai (iš pasmeg liauk užpakalinės dalies). Išsiskiria 2 hormonai: 1.ADH – didina H2O įsiurbimą, kraujo tūrį, spaudimą. Jei neišsiskiria ADH – necukrinis diabetas, dėl H2O diurezės. 2.Oksitoninas – svarbus gimdyme, stimuliuoja lyg raumenų susitraukimus, sukelia pieno tekėjimą žindant. II. Pagumburį ir adenohipofizę sieja humoraliniai ryšiai (iš priekinės dalies). Pagumburis išskiria libariną ir statininą. Libarinas skatina ADH išsiskyrimą, o statininas slopina. Jie atnešami per kraują (humoralinis ryšys). adenohipofizė gamina 6 hormonus: 1)AKTH adrenokortikotropinis h. Skatina antinksčių Živilės dalies hormonų išsiskyrimą, 2)TTH tirotropinis h. Skatina skydliaukių augimą, 3)FSH folikulus stimuliuojantis h. Skatina lytinių liaukų išsiskrymą, folikulų augimą kiaušidėse, 4)LT liuteinizacijos h. Lytinių ląst atrinkimą. Kartu su FSH lyt ciklo metu folikulų augimą, ovuliacija bei folikulo sekrecija, 5)LGH prolaktinas krūtų augimą nėštumo metu ir pieno gamyba, 6)STH somatotropinis h. Augimo hormonas, tvarko medž apykaitą. Jis aktyviai dalyvauja anaboliniuose procesuose- skatina raumenyse – baltymų sintezę, masės augimas , kepenyse -kaulų augimas audinių ir organų masės augimą, riebaliniame audinyje – skatina riebalų skaidymą masės mažėjimą. Jei STH trūksta vaikystėje pasireiškia – hipofiznis nanizmas (vaikiško sudėjimo, mažo ugio bet psichika išsivysčiusi gerai), jei sugaugusiame trūksta – tai nieko nebūna. Jei perteklius vaikystėj – gigantizmas (kaulai greičiau ilgėja aukšti), jei suaugusiam – akromegalija (kūno dalys auga neproporcingai, ilgėja pėdos, plaštakos, lūpos storos, oda raukšlėtas stora).

123. Antinksčių žievės ir šerd dalies horm, jų vaidmuo organizm adaptac.

Antinksčiai endokrininės liaukos, esančios ant inkstų. Sudaryti iš žievinės ir šerdinės dalies. Šios dalys gamina skirtingus hormonus. Žievinės dalies hormonai skirstomi dar į 3 grupes: 1)gliukokortikoidus – kortizolį, 2)mineralkortikoidai – aldosteroną, 3)lytiniai hormonai – androgenus, estrogenus.1) gliukok.-kartizolio efektai: metabolinis poveikis – degina maisto medž, greitina baltymų skilimą, slopina jungiamojoaudinio vystymąsi bei imunines reakcijas (todėl naudojami po organų transplantacijos), slopina užėdimo procesus (alerginiams uždegimams gydyti). Gliukokortikoidai svarbūs organizmo prisitaikymuiprie streso (temp, nerviniu, patologiniai verčia organizmą adaptuotis, fizinis darbas). 2)minerslk.- aldosterono efektai: jo išsiskyrimą skatina K konc. mažina K rezorbcija. Sulaiko H2O, reguliuoja kraujospūdį,3)lytinė -iki paauglystės reikšmina ir po menopauzės. F-jos: esant antinksčių hiperfunkcijai – pasireiškia Kušingo sindr (apvalus menulio formos veidas, suplonėjus oda), jei dėl trūkumo – Adesono liga (žemas spaudimas, silpnumas). Šerdinė d. gamina ir kaupia adrenaliną 80%, noradrenaliną20%, o išsiskiria po nervų stimuliavimo. Jie veikia taip, kad raumenys dirbtų gerai. Adrenalinas – didina širdies minutinį tūrį, išplečia bronchus, spartina kraujo mobilizacija iš rezervuarų. Dėl stiprių emocijų išsiskiria daugiau noradrenalino, o dėl mažiau ryškių stresinių faktorių – adrenalinas. Noradrenalinas – stipriai sutraukaikraujagysles, didina diastl ir sistolinį kraujospūdį. Noradrenalinui labiau būdinga mediatorinė, o adrenalinui hormoninė f-j. Šerdinės d hormonai padeda prisitaikyti prie streso.

124. Skydliauk horm vaidmuo.

Skydliaukė yra platus kraujagyslių tinklas.yra priekinėje kaklo dalyje. Ją inervuoja nervinės skaidulos, einančios iš kaklo mazg, ir klajoklis nervas. Ji išskiria2 hormonus: T3 -trijodtironinas ir T4 – tetrajodtironinas (tiroksinas). T3 – aktyviausias (suskyla per 1 diena) iš T4 susidaro T3 (per 7 dienas) reikia gauti 150mg jodo per diena. Būdinga: sintezei reikalingas jodas, kaupiama jodo sankaupos, skydliaukėje yra siurbliai. F-jos: 1) veikia į metabolizmą. Stimuliuoja šilumos gamyba, aktyvina organizmo medž apykaitą, dėl to sunaudojama daugiau O2. 2) veikai organų augimą ir vystymąsi (plaukų folikulų, dantų, odos) 3)nervų sistemos jautrumui ir vystymuisi. Skydliaukės hiperfunkcija – Bazedovo liga arba tireotoksikozė (suintensyveja pagr medž apykaita, tachikardija, praplatėja akių vyzdžiaiišsprogsta akys, dreba rankos. Ligoniai nervingi). Hipofunkcija – vaikystėje kretinizmas (mažo ūgio, nevisai proporcingas , protinis atsilikimas), suaugusiam – miksedema (medž apykaita sulėtėja, , nutunka, oda būna sausa, h2O kaupiama po oda, intelektualinis f-jos sumažėjimas). Endeminis gūžys – skydliaukės hipofunkcija, dėl jodo trūkumo maiste, išauga skydliaukė (nėra jodo, tai negaminamas hormonas, tai skatina hipofizis išsiskyrimą. Tada liauka auga, o horm negaminami).

125. Kasos endokrin f-ja, jos horm reikšmė angliavandenių apyk.

Kasa yra sudėtingas endokrininės ir egzokrininės (į organus žarnyne) sekrecijos organas. 1-3% kasos svorio tenka langerhanso salelėms, jos išskiria hormonus. Jas sudaro 3 tipų ląstelės: a) A (alfa)- gamina gliukagoną, b) B(beta) – insuliną, c)D(delta) – somatostatiną. Insulino f-jos: mažina gliukozės konc kraujyje- skatindamas glikogeno sintezę, intensyvina gliukozės patekimą į audinius, skatina gliukozės skaidymą ląstelėse. Veikia anaboliškai – skatina baltymo sintezę ir kaupimąsi, insulino išsiskyrimą. Reguliacija: jei didėja gliukozės, insulino irgi didėja. Teig.griž ryšys. Hipoglikeminis veikimas. Gliukagonas – didina gliukozės konc kraujyje. Skatina gliukozės sintezę iš amino rg., stimuliuoja baltymo skaidymą- kataboliškai. Somatostatinas – slopina insulino ir gliukogono veikima, sekrecija. Slopina viršk.trakto sekrecija/rezorbcija. Reguliuoja energiniu medž atsargas, reguliuoja homeostazę. Kasos hipofunkcija – sumažėjainsulino (cukrinis diabetas – padidėja gliukozės konc kraujyje – hiperglikemija, pradeda išsiskirti per inkstus su šlapimu,; riebalų ir baltymų apykaita sutrinka, iškvėp ore padaugėja acetono).

126. Prieskyd liaukų, čiobrialiauk ir kankorėž liauk horm, jų reikšmė.

Prieskydinė – yra prisišliejusios 4 žirnio dydž prie užpakalinių skydliaukės paviršių. Gamina hormoną paratireoidiną, jo efektai priešingi kalcitoginams. Didina Ca konc kr plazmoj. Jis skatina Ca ir F rezorbcija žarnyne ir inkstų kanalėliuose. Stimuliuoja Ca pernešimą iš kaulinio audinio į kraują. Jei paratireoidino hipersekrecija – tai pasireiškia kaulų demineralizacija (Ca kiekio sumažėjimas kauluose). Hiposekrecija – vystosi tetanija (įtempti raum, dreba, skausmingi susitraukimai), nes mažėja Ca konc kraujyje, tai padidina griaučių raumenų dirglumą. Čiobrialiaukė – yra už krūtinkaulio viršutinės dalies.gamina horm timoziną ir timopoetiną. F-ja dalyvaujant su kitoms endokrininėmis liaukoms, turi įtakos organizmo augimui, lytiniam brendimui ir imunitetui.Kartu ji yra imuninės sistemos dalis. Jose formuojasi T tipo limfocitai, kurios dalyvauja susidarant organizmo ląsteliniam imunitetui. Sunaikina svetimas last. makrofagai iš kaulų čiulpų išeina plazmocidai. B limfocitai – humoraliniam imunitetui. Ji funkcionuoja iki lytinio brendimo. Kankorėžinė -yra užpakalinėje smegenų kamieno dalyje. Išskiria melatoniną, kuris pasigamina iš serotonino. Jos horm gamyba įtakoja šviesos tamsos kaita. Žiemos metu jo gamyba didėja, vasaros – mažėja. Reguliuoja org.bioritmus, kintant šviesos ir tamsos periodui. Adaptuoja endokrininiu liaukų aktyvacija paros/sezono metu.. Padidėjus melatonino kiekiui smegenų skystyje slopinami hipofizės horm gonadotropinai (lyt liauk) gamyba.

127. Lyt liauk. Vyr ir mot lyt horm, jų reikšmė.

Lytinius hormonus gamina lytinės liaukos. Tačiau hormonai išskiriami pirmiausia pagumburisGL hipofizė LH ir FSH lytinės liaukos. Vyr lyt liauka -sėklidės, jos gamina testosteroną. Ypač svarbus LH testosterono gamybai, o FSH – lyt ląst vystymuisi. Kad būtu pilnavertis ląst vystymasis svarbu abu hormonai ir LH ir FSH. Testo skatina – pirminių ir antrinių lyt požymį formavimąsi, lyt organų vystymąsi, plaukuotumą, kaulų raumenų augimą, balsto stygų, gerklų sustorėjimą. Testo kiekis beveik visada pastovus. Mot lyt liauk- kiaušidės. Yra 2 mot hormonų grupės – estrogenų ir prostogenų. Estrogenų f-jos: sąlygoja antrinių lyt požymį formavimą, su progesteronu reguliuoja lyt ciklo fazes., paruošia organizmą apvaisinimui, žadina lyt potraukį. Estrogenai slopina odos riebalų liaukų aktyvumą. Progesteronas (nėštumo hormonas)- jį išskiria geltonkūnis. Prog yra estrogenų antagonistas. Jis skatina gimdos gleivinės išvešėjimą, paruošia mot org vaisiui išnešioti, gimdyti ir kūdikiui maitinti(krūtų liaukinio audinio susidarymą). Neštumo metu jį gamina placenta. Didelis progesterono kiekis naikina ovuliacija.

128. Neuroendokrin moters lyt ciklo reguliac. Lyt vyst fiziolog.

Moters ciklas susideda iš 2jų fazių: folikulinė (folikulo brendimas) ir liuteininė (geltonkūnio susiformavimo ir jo hormonų išskyrimas). 1)folikulinės fazės pradžioj didėja hipofizis horm išskyrimas (LH ir FSH), šie hormonai stimuliuoja folikulų augimą, susidaro grafo pūslelė. Augdami folikulai vis daugiau išskiria estrogeno, o jis stimuliuoja gimdos gleivinės išvešėjimą ovuliacijos metu. Prieš ovuliaciją labiau padidėja hipofizis hormonų išskyrimą. Tai sukelia grafo pūslelės sprogimą ir kiaušinėliai į ertmę. Grafo vietoje susiformuoja geltonkūnis, toliau jis sekretuota progesteroną ir estrogeną. Tačiau progesteroną sintetina daugiau, todėl liuteininėj fazėj daugiau progesterono, tai ir išvešėjimas endometritų didesnis. Sumažėjus konc hipofizis hormonų, slopinama folikulų augimą. Po kokių 8d geltonkūnis ima generuoti, tada sumažėja estr ir proget. Dėl šių hormonų sumažėjimo prasideda edometrijų degeneracija. Kai sumažėja lyt hormonų, tai vėl stimuliuojama, hipofizės hormonų padaugėja, o tai skatina folikulų augimą. Vėl ciklas prasideda iš naujofolikulinės fazės metu reguliacija keičiama iš – į + grįžtamuoju ryšiu, todėl viskas cikliška.

129. Difuz endokrin sist. Audinių horm.

Skiriamos šios audinių horm grupės: 1) veikiančios organizmo vystymąsi: timozinas (kankor), tiroksinas (skyliaukėj) 2) neurohormonai: išskiria nervų sistemaoksitociną, vazopresiną, adrenalinas, serotoninas, noradrenalinas. 3) virškinimo trakto: gastrinas, sekretinas, vilikininas.. 4) kraujo apytakos: Histaminas – gamina bazofilai: sutraukia lyg r. stipriai aktyvina HCL išsiskyrimą skrandyje. Dalyvauja uždegiminėse reakcijose. Didina kraujagyslių pralaidumą. Seratoninas – didina kraujo krešėjimą skatina lyg raumenų susitraukimą. Prostaglandinai išskiria prostata ir kiti audiniai skirstomi į : a)prostaciklinus- jį gamina kraujagyslių endotelis, slopina k raujo krešėjimą, išplečia kraujagysles. b)prostaglandinas F2alf – kraujagyslių tonusą didina, sutraukaigimdos raumenis. Opiatai. Beta endorfinas: sukelia neuronu hiperpoloarizacija. Pasizymi analgeziniu veikimu. Susidaro kraujyje NO, kuris išplečia krauj, reninas.