bendroji kosmetologija

809 0

Odos struktūra ir fiziologija

EPIDERMIS. Jo storis priklauso nuo lokalizacijos ir svyruoja nuo 0,06–0,08 mm vokų srityje iki 0,5–0,8 mm delnų ir padų srityje. Epidermis sveria apie 0,5 kg. Epidermio histologinę struktūrą sudaro įvairios ląstelės, kurios išsidėstę 5 sluoksniais (1 pav.).

1. Pamatinis sluoksnis. Jis savo apatine dalimi siekia odą. Sudarytas iš vienos eilės cilindrinių (prizminių) ląstelių, turinčių branduolius. Šioms ląstelėms būdingas maksimalus mitozės bei sintezės procesų aktyvumas. Šiame sluoksnyje taip pat yra melanocitai, gaminantys melaniną. Odos pigmentacija priklauso nuo melanocitų funkcinių savybių.

2. Dygliuotasis sluoksnis. Sudarytas iš 5–10 eilių keturkampės formos lą

ąstelių su branduoliais. Tarp ląstelių yra susidaręs tinklas, sudarantis vidinį atraminį karkasą, kuris apsaugo branduolį ir ląsteles nuo deformacijos.

3. Grūdėtasis sluoksnis. Sudarytas iš 1–2 eilių ląstelių, panašių į ištemptą rombą. Ląstelių protoplazmoje yra daug keratohialino grūdelių, rodančių, kad ląstelės pradeda ragėti.

4. Skaidrusis sluoksnis. Sudarytas iš 1–3 eilių plokščių ląstelių, kurių dauguma neturi branduolių. Manoma, kad šis sluoksnis nepraleidžia vandens ir elektrolitų.

5. Raginis sluoksnis. Sudarytas iš 5–6 ir daugiau ląstelių eilių. Ląstelės neturi branduolių, jos sudarytos iš keratino ir yra negyvos. Raginio sluoksnio ląstelės yra kompaktiškai suspaustos, nes yra impregnuotos ri

iebalais ir klijingomis medžiagomis. Viršutinė raginio sluoksnio dalis vadinama pleiskanojančiu sluoksniu. Per parą visame odos paviršiuje pasigamina 0,5-1,0 g/m2 raginio sluoksnio. Tai nuolat nusitrinantis sluoksnis. Epidermis neturi kraujagyslių, todėl ląsteles osmoso – difuzijos būdu maitina tikrosios odos spenelinis sluoksnis. Ląsteles jungia interceliulinis ta
arpas, kuriame cirkuliuoja skystis reikalingas epidermio mitybai. Epidermio ląstelės visiškai atsinaujina per 26-28 dienas, o raginio sluoksnio ląstelės per 4-5 dienas.

DERMA (tikroji oda). Savo fizinėmis – cheminėmis savybėmis panaši į gelį, turintį kalogeninių ir elastinių skaidulų. Išsidėstę odos priedai (riebalinės ir prakaito liaukos), limfagyslės ir kraujagyslės bei nervai. Tikroji oda sudaryta iš 2 sluoksnių: 1) viršutinio – spenelinio, 2) tinklinio.

HYPODERMA (paodis). Ji jungia odą su joje esančiais audiniais. Paodis sudarytas iš jungiamojo audinio tinklo, pro kurį praeina kraujagyslės ir nervai, o tarpai užpildyti riebalinėmis ląstelėmis. Paodis suteikia kūnui formą, yra maisto atsargų sandėlis, apsaugo organizmą nuo šalčio ir traumų. Riebalų pasiskirstymas priklauso nuo amžiaus ir lyties. Nelabai ryškus paodis nosies, lūpų raudonio, ausų srityse. Visai jo nėra vokuose, po nagų plokštelėmis, apyvarpės, mažųjų lytinių lūpų ir kapšelio srityje.

RIEBALŲ LA

AUKOS. Jos išsidėstę tikrojoje odoje. Liaukų ištekamieji latakėliai dažniausiai atsiveria į plaukų maišelius, tačiau jie gali atsiverti ir į odos paviršių. Delnų, padų, pirštų tiesiamąjame paviršiuje riebalų liaukų nėra.

PRAKAITO LIAUKOS. Prakaito liaukos išsidėstę paodyje ir yra kamuoliuko formos. Skiriamos 2 rūšių prakaito liaukos: apokrininės liaukos ir ekrininės prakaito liaukos. Prakaito liaukų nėra lūpų raudonyje, varpos galvutės, mažųjų lytinių lūpų odoje. Specifinį prakaito kvapą lemia lakios riebiosios rūgštys.

PLAUKAI. Jie dengia visą kūną, išskyrus delnus, padus, pirštų šoninius paviršius ir odos perėjimus į gleivinę. Plaukai skirstomi į gyvaplaukius, dengiančius be

eveik visą odos paviršių, ilguosius (galvos, vyrų barzdos bei ūsų, lytinių organų plaukus), trumpuosius arba šerinius (antakių ir blakstienų plaukus). Suragėjusi plauko dalis, kuri yra virš odos, vadinama stiebeliu, dalis esanti odoje – plauko šaknimi. Plauko šaknis yra maišelyje, vadinamame folikulu. Plauko šaknis užsibaigia sustorėjimu, vadinamu svogūnėliu, kurio apatinėje dalyje įaugęs plauko spenelis. Iškritusio plauko vietoje išauga naujas plaukas. Senstant šis procesas lėtėja, todėl plaukų mažėja ir jie plonėja.

NAGAI. Tai specifiškai suragėjusios epidermio plokštelės. Jie dengia pirštų galų išorinius paviršius ir suteikia pirštams stiprumo ir jėgos. Nago plokštelė yra prigludusi prie nago guolio. Iš šonų nago plokštelė remiasi į odos raukšles, vadinamas nago kranteliais. Priekinė nago dalis laisva. Užpakalinė nago dalis prigludusi prie nago guolio, vadinama gyvuoniu. Iš jo nagas gauna maisto ir auga. Vaikų ir jaunų žmonių nagai auga greičiau. Senstant šis procesas sulėtėja.

APSAUGINĖ BARJERINĖ FUNKCIJA. Pagrindinė odos paskirtis – apsaugoti organizmą nuo įvairių kenksmingų išorės poveikių. Oda sudaro puikų barjerą. Raginis odos sluoksnis atsparus daugeliui cheminių medžiagų, priešinasi elektros srovei. Odos paviršiniai riebalai saugo odą nuo išdžiuvimo arba išbrinkimo. Oda pasižymi labai geromis eleastinėmis savybėmis(išsitempia tiek kiek reikalauja attinkami judesiai ir vėl sugrįžta į pradinę padėtį). Odos pigmentas saugo saugo ją nuo kenksmingų spindulių veikimo. Didėjant pigmento kiekiui, oda palaipsniui tamsėja, pasidaro mažiau ja

autri šiluminiams ir ultravioletiniams spinduliams.

IMUNINĖ FUNKCIJA. Oda yra pirmasis organas, per kurį naujagymio organizmas jau pirmomis valandomis intensyviai siejasi su aplinka. Geras odos aprūpinimas krauju, jame cirkuliuojantys imunoglobulinai nulemia odos imunines reakcijas.

TERMOREGULIACINĖ FUNKCIJA. Oda padeda išlaikyti pastovią kūno temperatūrą, šalindama šilumos perteklių (90% pašalinamas šilumos perteklius per odą, 10% – kvėpuojant). Šiluma gali būti atiduodama laidumo, spinduliavimo (infraraudonaisiais spinduliais) ir vandens išgarinimo nuo odos paviršiaus būdu. Oda yra geras šilumos laidininkas, todėl padeda išlaikyti pastovią kūno temperatūrą. Dėl šios priežasties neleidžiama kūnui atšalti ar per daug perkaisti. Šiame procese dalyvauja kapiliarai, prakaito liaukos ir plaukai. Kai karšta kapiliarai išsiplečia, prisipildo kraujo. Atvėsęs odos paviršiuje kraujas išnešiojamas po visą organizmą vėsindamas jį.

MEDŽIAGŲ APYKAITA ODOJE. Oda gamina keratiną, melaniną, vitaminą D2, antikūnius, odos riebalus, prakaitą. Odoje kaupiasi neutralūs riebalai, vanduo, cukrus (50-75%), druskos, mikroelementai, kraujas. Baltymų apykaita vyksta kolageno, keratino, šlapalo sąskaita. Sergant cukriniu diabetu, odoje daugiau susikaupia cukraus, kas skatina prasidėti pūlingas ligas bei alergines reakcijas.

REZORBCINĖ ODOS FUNKCIJA. Įvairios kosmetinės, cheminės medžiagos į organizmą gali patekti pro plaukų maišelius ir riebalų liaukų angas. Kai nėra raginio sluoksnio, rezorbcija labai padidėja. Riebaluose ar lipiduose ištirpintos įvairios medžiagos lengvai praeina pro nepažeistą epidermį, ypač naudojant elektroforezę ir ultragarsą. Odos rezorbcija priklauso nuo odos paviršiaus savybių, drėgmės, kraujotakos, prakaito ir ri

iebalinių liaukų veiklos bei medžiagos kontakto su oda trukmės, tirpiklio rūšies.

ODOS SEKRECINĖ FUNKCIJA. Ją atlieka prakaito ir riebalų liaukos, o laktacijos periodu – pieno liaukos. Prakaitą sudaro vanduo, neorganinės druskos bei organinės medžiagos. Prakaitavimas dalinai gali kompensuoti nepakankamą inkstų veiklą.

ODOS JUTIMINĖ FUNKCIJA. Oda jautrus aplinkos ir organizmo tarpininkas, nes dėl gausių nervų galūnėlių ir kūnelių oda yra didžiulis receptorinis laukas. Oda jaučia: temperatūrą, lietimą, spaudimą, vibraciją, skausmą, niežėjimą. Oda sugeba parodyti vidinius efektus: pyktį (parausta, pabąla), baimę (prakaituoja), bendrą savijautą.

ODOS KERATINIZACIJA – tai yra epiderminė ląstelių distrofija, pasibaigianti keratino ir riebalų susidarymu reginiame sluoksnyje. Keratinizacija išimtinai būdinga tik odos epidermio sluoksniui. Bazinės ląstelės nuolat dauginasi, todėl vyksta nenutrūkstantis ragėjančių ir mirštančių ląstelių pasikeitimas naujomis ląstelėmis. Naujos ląstelės stumia link odos paviršiaus senas ląsteles, kurios keičia savo formą (nuo prizmės iki plokščios formos).

ODOS APSAUGINĖ VANDENS – RIEBALŲ PLĖVELĖ. Ši plėvelė sudaryta iš nusilpusių raginių ląstelių, riebalų ir prakaito liaukų sekreto. Apsauginė vandens – riebalų plėvelė yra rūgščios reakcijos ir sudaryta pagal emulsijos tipą. Skiriami 2 emulsiniai tipai priklausantys nuo riebalų ir prakaito liaukų vyravimo odoje. Odoje emulgatoriaus vaidmenį atlieka stearinas. Stearinas vandenį (prakaito sekretas) ir riebalus odos paviršiuje sujungia nelabai tvirtai, todėl susidaro emulsija „riebalai vandenyje“ (R/H2O) arba „vanduo riebaluose“ (H2O/R).

Svarbiausi žalingi faktoriai, ardantys apsauginę odos vandens – riebalų plėvelę:

Ilgalaikis o. . .

knė. Spuogai arba acne yra odos riebalinių liaukų ir jų išvedamųjų latakų liga. Šių liaukučių labai daug veido, nugaros, krūtinės srityse. Čia ir dažnesni pažeidimai. Nors riebalinių liaukų yra ir galvos plaukuotoje dalyje, tačiau ši vieta išberiama retai, todėl, kad plaukai padeda nutekėti riebalams iš liaukutės ir nesusidaro jos kamščių.

Aknė, dar vadinami jaunatviniais spuogais, yra dažniausiai lytinio brendimo problema. Jos požymių atsiranda prasidėjus lytiniam brendimui, dėl nesubalansuotos hormonų veiklos. Vyriškų hormonų- androgenų- padaugėjimas tiesiogiai veikia sustiprėjusį odos riebalavimąsi. Riebalinių liaukų angos išsiplečia, užsikemša ir susidaro komedonų. Spuogams atsirasti reikšmės turi paveldėjimas, nervinė įtampa, netinkama odos priežiūra, hormonas progesteronas, gaminamas antroje mėnesinių ciklo pusėje, todėl spuogų padaugėja prieš mėnesines.

Spuogui susidaryti lemiamos reikšmės turi bakterijos, vadinamieji sakrofitai. Jų aptinkama odos paviršiuje, riebalinėse liaukose, plaukų folikuluose. Šių bakerijų prisidaugina riebalinėse liaukose, kuriose jos sukelia uždegimą, tada susidaro spuogas.

Odos pigmentacijos sutrikimai:

Lūpų melanozė (raudonis).

Strazdanos. Jų atsiradimo priežastis – įgimtas melanocitų struktūros pakenkimas, nulemtas autosominio geno. Tokie melanocitai priklauso nuo ultravioletinių saulės spindulių. Jiems veikiant, melanino sintezė žymiai padidėja. Strazdanos ryškiausiai stebimos vaikystėje ir paauglystėje.

Apgamai.tai pigmento sankaupos ribotame plote, dydis nuo 1 mm iki 20 mm.lygūs arba iškilę. Nelaikoma defektu.

Pigmentiniai mazgeliai- karpos (kartais būna su plaukeliais).

VITILIGO. Pasaulyje sutinkama 1% gyventojų, sergančių šia liga. Odoje stebimos baltos depigmentuotos zonos. Liga gali būti įgimta ir įgyta

ALBINIZMAS. Tai labai retai pasitaikanti liga. Stebimas visiškas pigmento nebuvimas. Oda sergant albinizmu baltai rausva, plaukai balti ir ploni kaip šilkas, antakiai ir blakstienos taip pat balti, nerandama pigmento ir akių rainelėje (spalva šviesiai melsva arba melsvai pilka, o vyzdžiai- tamsūs).

Odos kraujagyslių sutrikimai

TELEANGIEKTAZIJOS. Tai kraujagyslių išsiplėtimas veido srityje. Dažniausiai kraujagyslės išsiplečia skruostų, nosies srityje ir stebimos kaip kraujagyslinės „žvaigždutės“. Jų atsiradimui reikšmės turi įgimtas kraujagyslių trapumas, sutrikusi kraujotaka, gausus laisvųjų radikalų kiekis odoje, virškinimo sistemos, endokrininės sistemos ligos, sunkus gimdymas, lėtinės ligos, ilgas karščiavimas. Taip pat turi įtakos išorės faktoriai (saulės, vėjas, darbo sąlygos), karštų patiekalų ir gėrimų valgymas, aštrūs valgiai, alkoholiniai gėrimai, pirtys. Dažnai kraujagyslių išsiplėtimą skatina netinkamai atliekamos kosmetinės procedūros (grubus masažas, mechaninis veido valymas, karštos garų vonelės, šildomosios procedūros). Kraujagyslių išsiplėtimą lemia netinkamai naudojami hormoniniai vaistai, skirti vidiniam ar išoriniam naudojimui.

KUPEROZĖ. Tai kraujagyslių išsiplėtimas, tik stebimas dideliame veido plote; intensyvus kraujagyslių gausėjimas. Paraudusio veido fone matomos išsiplėtusių kraujagyslių šakelės. Išsivystymo priežastys tos pačios, kaip telangektacijų (dar paveldimumas). Tai gali būti pirmas ligos požymis. Kuperozinė oda dažnai būna labai jautri bet kokiems išorės ar vidiniams dirgikliams.

Randai. Rando vietoje pakinta audinių struktūra, nes pažeidžiamos elastinės ir kolageninės skaidulos, nervai, kraujagyslės. Iš naujų ląstelių, smulkių kraujagyslių ir skaidulinio audinio susidaro naujas odos sluoksnis ir užtraukia žaizdą. Oda rando vietoje netenka elastingumo, suplonėja, pasidaro glotni ir blizganti, nėra odos piešinio.

Randai skirstomi: Atrofiniai (sugyja žemiau odos paviršiaus). Hipertrofiniai (sugyja virš odos paviršiaus). Keloidiniai (labai ryškios ir aštrios keloido ribos).

Randų gydymui . Atrofiniai randai gydomi įšvirkščiant bioplastiko, žele konsistencijos transplantantą.

Hipertrofiniai randai kartais šalinami chirurginiu būdu bei švitinami rentgenu. Tačiau nėra garantijos, kad pooperaciniai randai vėl nehipertrofuos. Taip pat suplokštinimui naudojamos lidazės injekcijos. Bet koks chirurginis keloidinių randų gydymas iššaukia dar didesnį jungiamojo audinio vešėjimą.

Join the Conversation