F-22 Raptor

4531 0

Birštono vidurinė mokykla

F-22 “Raptor”

[pic]

Parengė: Darijus Aliuskevičius

Mokytojas: Algis Guobys

F-22 „Raptor“ galima drąsiai vadinti XXI amžiaus lėktuvu. Jo

konstruktoriams pavyko suderinti modernias skrydžio charakteristikas su

šiuolaikiškiausia elektronika ir paskutiniais „Stealth“ pasiekimais. Šiame

lėktuve dera aštuonios svarbiausios charakteristikos:

Skrydžio slaptumas, lengvas manevringumas, sugebėjimas skrieti viršgarsiniu

– kreiseriniu greičiu, geras patikimumas ir aukštas aptarnavimo lygis,

labai efektyvi ginkluotė, perspektyvi borto radioelektroninė aparatūra,

daug tobulinimo galimybių ir santykinai priimtina kaina.

70-aisiais metais prasidėjo naujo taktinio kovinio lėktuvo įvaizdžio

paieškos. Jis turėjo pakeisti ketvirtosios kartos naikintuvą F-15 „Eagle“.

Tyrimus vedė KOP moksliniai centrai ir aviacijos pramonės įmonės.

„Popierinių“ ty

yrimų rėmuose buvo keliamos pačios įvairiausios koncepcijos,

„anties“ ir „triplano“ aerodinaminės schemos, atvirkščio strėliškumo

sparnas, traukos vektoriaus valdymo sistema ir kitos. Buvo tiriamas gana

platus skraidymo aparatų spektras. Darbai tapo konkretesni 1980 metais, kai

buvo išrinktas prezidentas Ronaldas Reiganas, pradėjęs greičiau

modernizuoti Amerikos karinį potencialą. Suartėti pramonės ir užsakovų

pozicijoms padėjo neoficialus aviacijos pramonės įmonių ir KOP vadovų

susitikimas Anaheimo bazėje (Kalifornija) 1982 metų spalio mėnesį.

Diskusijų metu išryškėjo naujo 27 – 36 tonų masės lėktuvo įvaizdis su 1100

– 1500 km veikimo nuotoliu (labai panašus į Su-27). Šiam lėktuvui skirtos

vykdyti dvi pagrindinės užduotys – atakuoti antžeminius taikinius ir
r įgyti

pranašumą ore. Buvo reikalaujama, kad lėktuvas skrietų viršgarsiniu

kreiseriniu greičiu, jis būtų sunkiai pastebimas radiolokaciniu ir

šiluminiu būdu, sugebėtų kilti ir tūpti trumpuose (460 m) takuose, turėtų

ypatingą manevringumą skrisdamas tiek viršgarsiniu, tiek ikigarsiniu

greičiu ir efektyviai kovoti tolimuosiuose raketiniuose mūšiuose. Kuriant

naują ATF naikintuvą (A
Advanced Tactical Fighter – patobulintas taktinis

naikintuvas), dalyvavo septynios autoritetingiausios karinių lėktuvų

statybos firmos: „Boeing“, „General Dynamics“, „Grumman“, „Lockheed“.

McDonell Douglas“, „Northtrop“ ir „Rockwell“.

1983 metais reikalavimai ATF programai buvo iš esmės peržiūrėti: iš

specifikacijos pašalintos smogiamosios užduotys ir lėktuvas visiškai

perorientuotas kovai prieš oro priešą. Tai buvo galima paaiškinti KOP

tyrimų rezultatais: buvo įrodyta, kad yra daug lengviau ir pigiau

modifikuoti turimus ketvirtosios kartos naikintuvus F-15 ir F-16 į

smogiamuosius lėktuvus. Įtakos reikalavimų pakeitimui turėjo tuo metu SSRS

pasirodę naikintuvai Su-27 ir MiG-29. Jų realios charakteristikos buvo

kokybiškesnės nei amerikiečių. Dabar ATF kūrėjai nusitaikė į ypatingo

manevringumo siekį. Jis buvo reikalingas, siekiant pranašumo artimajame oro

mūšyje (amerikiečių lakūnai gerai įsisavino Vietnamo pamokas, kai oro mūšis

iš tolimų distancijų pereidavo į manevringą oro mūšį, kuris ir nulemdavo

dvikovos baigtį). Manevringumo stabui buvo paaukotas universalus

funkcionalumas bei kilimo – tūpimo charakteristikos.

1983 metais KOP av

viacijos bazėje „Wright Patterson“ buvo sukurtas specialus

skyrius, kuriam vadovavo pulkininkas Albert S. Piččirillo – ATF

„krikštatėvis“. Šis skyrius užsiėmė ATF programa. O 1995 metų rugsėjo

mėnesį vedančioms lėktuvų statybos firmoms buvo išsiųsti oficialūs laiškai

– kvietimai dalyvauti projektų konkurse.

1986 metų spalio mėnesį KOP paskelbė, kad į „finalą“ pateko „Lockheed“

(kuri kooperavosi su „Boeing“) ir „Northtrop“ (Kartu su „McDonell Douglas“

). Jos pasirašė kontraktus pastatyti „demonstracinius“ YF-22 ir YF-23 .

Lyginamųjų bandymų metu turėjo paaiškėti XXI amžiaus naikintuvo prototipas.

Abu lėktuvai turėjo normalią aerodinaminę schema. YF-22 atrodė

konservatyviau ir savo komponuote priminė klasikinį ketvirtos kartos

naikintuvą F-

-15. Kad būtų mažiau pastebimas radiolokatoriais, lėktuvo

planeris turėjo pirmajam „Lockheed“ „stealth“ – lengvajam bombonešiui F-117

būdingas, laužytas briaunas. Kitas pretendentas – YF-23 turėjo

futuristiškesnę išvaizdą. Pagrindinės jo savybės – rombo formos sparnas,

turėjęs vienodą strėliškumą (40°) tiek priekinėje, tiek užpakalinėje

briaunoje. Vietoje atskirų vertikalios ir horizontalios uodegos plokštumų,

lėktuvas įgijo dvi pilnai pasukamas uodegos plokštumas, kurios stovėjo 50

laipsnių kampu į vertikalę (tai mažino radiolokacinį stebėjimą). Palyginus

su kapotu YF-22 „Northtrop“ lėktuvo korpusas buvo nuolaidus, toks, kaip

bombonešio B-2. Variklio tūtos – nepasukamos, su „kupromis“, kurios išveda

išmetamąsias dujas į viršutinę planerio dalį – tai sumažino šiluminį

pastabumą.

Abiejų lėktuvų komponuotė leido sukurti papildomus kuro bakų tūrius,

kuriuose tilpo iki 60 procentų daugiau kuro, nei naikintuve F-15.

Dėl naujų variklių, turėjusių masės ir traukos santykį 1:10 naikintuvų YF-

22 ir YF-23 traukos galia, lyginant su F-15C, padidėjo 40-58 procentus.

Pirmasis į orą pakilo YF-23. Tai buvo 1990 metų rugpjūčio 27 dieną . O

rugsėjo 19 dieną prasidėjo YF-22 bandymai. Tuo pačiu metu vyko konkursiniai

„General Electric“ YF-120 ir „Pratt&Whitney“ YF-119. 1991 metų balandžio 23

dieną buvo paskelbta apie YF-22 pasirinkimą su „Pratt&Whitney“ YF-119

varikliais. Taip buvo nuspręsta todėl, kad „Lockheed“ firmos lėktuvas buvo

manevringesnis, nors YF-23 turėjo didesnį kreiserinį greitį ir buvo mažiau

pastebimas radiolokatoriais.

Demonstracinis lėktuvas buvo viso labo tik „juodraštis“, savotiškas kovinio

F-22 „skraidantis maketas“. Jis pradėtas projektuoti 1991 metais. 1993 metų

balandžio mėnesį baigėsi eskizinio projekto darbai. Vasario mėnesį

žymiojoje „Lockheed“ firmos „Skunk Works“ gamykloje, kur buvo surinktos

tokios „žvaigždės“ kaip U-2, F-104 „S

Starfighter“, SR-71 „Black Bird“ ir F-

117, pradėtas surinkinėti pirmasis F-22A prototipas.

Viso kūrybos ir projektavimo proceso metu buvo naudojamos

šiuolaikiškiausios automatizuoto projektavimo priemonės. Tai leido

sutaupyti daug lėšų ir laiko. Visi dalyvavę lėktuvo kūrime, įskaitant

subrangovus, naudojo modeliuojantį stendą COMOK. Tai garantavo gerą

komplektuojančių detalių suderinamumą.

Visi rangovai, dirbdami viename tinkle, naudojo vienodus kompiuterius ir

vienodą programinę įrangą. Todėl galutinis lėktuvo surinkimas buvo labai

sklandus.

Penktos kartos lėktuvams formaliai priklauso europietiški naikintuvai Dasso

„Raffale“ ir „Eurofighter“ EF-2000, kurie sukurti praktiškai vienu metu su

F-22. Tačiau amerikiečių lėktuvas gali kelias dešimtis minučių skrieti

viršgarsiniu greičiu, ir tuo jo taktika pranašesnė. Ne mažiau svarbus

faktorius yra mažas F-22 radiolokacinis pastabumas, jis – gerokai mažesnis

už „Raffalle“ ir „Eurofighter“. F-22, naudodamas traukos vektoriaus valdymo

sistemą ir turėdamas galingesnius variklius, yra pažangesnis manevruojant.

Visa tai, kartu su tradiciškai aukštu radioelektronikos lygiu JAV, KOP

vadovybės nuomone, turi padaryti F-22 galingiausiu pasaulyje naikintuvu,

kuris visiškai realizuotų principą „ pirmas pamatė ir pirmas panaudojo

ginklą“. Jis turėjo būti pranašesnis už praeitos kartos lėktuvus taip, kaip

linijinis drednoutas buvo pranašesnis už šarvuočius. Daugelio specialistų

nuomone, tam tikrą konkurenciją F-22 „Raptor“ galėjo sudaryti Rusijos

naikintuvas Su-27M (Su-37), kuris turi geresnius manevringumo rodiklius, ir

yra įvairiau bei galingiau ginkluotas. Tačiau jame nebuvo naudota „Stealth“

technologija ir jo kreiserinis greitis nėra viršgarsinis.

Kompanijos „Boeing“ ir „Lockheed“ lygiagrečiai kūrė F-22 denio variantą – A-

X, kuris vėliau buvo pervadintas į A/F-X. Juo buvo ke

etinama pakeisti

lėktuvnešius F-14 „Tomcat“ ir bombonešius A-6E „Intruder“. Kuriamas

lėktuvas iš esmės skyrėsi nuo „sausumos“ F-22. Jų planeriuose buvo tik apie

20 procentų konstrukcinių bendrumų. A-X turėjo keičiamos geometrijos

sparną. Šiuo lėktuvu galėjo skristi du pilotai. Tačiau 1993 metų gruodžio

mėnesį Pentagonas nusprendė atsisakyti šios programos, suteikdamas

pirmenybę pigesnei „Hornet“ modernizacijai.

Nepaisant to, kad F-22 gamyba vyko sklandžiai, 90-ųjų metų viduryje virš

programos pakibo sunkūs debesys. Po SSRS subyrėjimo pasikeitė geopolitinis

pasaulio žemėlapis. Todėl Amerikos įstatymų leidėjai pradėjo riboti

gynybines išlaidas. Todėl išpuoliai prieš F-22 buvo neišvengiami. Kongreso

„balandžiai“ pradėjo abejoti brangaus superlėktuvo kūrimo būtinybe tomis

sąlygomis, kai „pasišalino“ pagrindinis geopolitinis priešas.

Neišvengiamai delsimas ir techniniai sunkumai sukėlė kainų didėjimą ir savo

ruožtu dar labiau sumažino F-22 šalininkų skaičių Pentagone. 1996 metų

gruodžio mėnesį KOP paskelbė, kad darbų kaina, kuri buvo vertinama 14

milijardų JAV dolerių, išaugs dar 1,45 milijardo dolerių. Firmos gamintojos

nuomone, tokiomis sąlygomis vieno lėktuvo kaina gali išaugti iki 72

milijonų dolerių (pradiniuose planuose numatyta 32 milijonai). Kongreso

specialistai įvardijo astronominę sumą – apie 100 milijonų dolerių.

Radikalioji įstatymo leidėjų dalis manė, kad geriausia išeitis – būtų

„valingai“ apsispręsti ir visiškai atsisakyti šios programos.

Programos kritikų oponentai tvirtino, kad tik 30 iš 267 pasaulio valstybių

neturi zenitinio-raketinio ginklo, o naujausius priešlėktuvinės gynybos

kompleksus turinčių šalių skaičius 2005 metais padidės nuo 14 iki 23.

Daugelis trečiojo pasaulio šalių (tarp jų ir nusiteikusios priešiškai JAV

atžvilgiu) tam laikui įsigis Su-27 ir MiG-29 tipo naikintuvus, kurie gana

sėkmingai g

. . .

Komentuokite!