STRATEGINIO PLANAVIMO POREIKIO SAVO PROFESINĖJE SRITYJE ANALIZĖ

520 0

"http://sc.bns.lt/logos/20110128090340_vgtu_logo.JPG

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETO

VERSLO VADYBOS FAKULTETO

SOCIALINĖS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

STRATEGINIO PLANAVIMO POREIKIO SAVO PROFESINĖJE SRITYJE ANALIZĖ

Referatas

Vilnius, 2015

Turinys

ĮVADAS 3

IŠVADOS 14

LITERATŪROS SĄRAŠAS 16

ĮVADAS

Planavimas dažnai apibūdinamas kaip mąstymo procesas, kurio paskirtis – nustatyti siektinus tikslus bei veiksmus. Tai lyg uždavinių, tikslų formavimas bei priemonių ir kelių, reikalingų tikslų ir uždavinių realizavimui, nustatymas.

Strategija yra organizacijos vadybos planas, reikalingas pasirinktiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Jame pateikiamos priemonės ir būdai, reikalingi organizacijos paskirčiai ir tikslams pasiekti.

Strateginis planavimas – tai sprendimų procesas. Būtent šio proceso metu numatomi būsimi įvykiai, į k

kuriuos organizacija galėtų atsižvelgti realizuodama savo galimybes ir apsaugoti nuo pavojų jos sėkmei ir išlikimui. Pagal strateginio planavimo modelį sudaromi įmonės planai, analizuojami įvairių strategijų pranašumai, apibrėžiama veiklos, kuriai teikiama pirmenybė, kryptis.

Darbo tikslas – išanalizuoti strateginio planavimo naudą savo profesinėje srityje.

Darbo uždaviniai:

Apžvelgti strategijos ir strateginio planavimo funkcijas, esmę ir naudą.

Aptarti logistikos procesų valdyma

Atskleisti strateginio planavimo problemas ir jų sprendimo rekomendacijas.

STRATEGIJOS IR STRATEGINIO PLANAVIMO SAMPRATA

Apibrėžiant, kas tai yra strategija, svarbu skirti du dalykus. Strategija gali būti suprantama kaip koncepcija ir kaip procesas. H. Mintzberg str

rategiją kaip koncepciją nusako penkiomis sąvokomis (angl. Plan, ploy, pattern, position, persrective).

Strategija gali būti suprantama kaip planas. Kaip planas strategija yra sudaroma prieš veiksmo pradžią ir atsiranda ją aptariant bei turint aiškius tikslus.

Strategija gali būti suprantama kaip gudrybė. Kitaip tariant, ste

engiamasi pergudrauti varžovus ar konkurentus. Jei viena prekybos firma gerokai sumažina tam tikrų prekių kainas, tai reiškia, kad kiti prekybininkai turės sunkumų norėdami patekti į tą rinkos dalį, o dar kiti gali priversti palikti rinką. Tai reiškia, kad firma rengiasi išstumti konkurentus.

Strategija suprantama kaip tam tikras veiklos modelis. Šiuo požiūriu strategija gali būti norima ir reali. Kitaip tariant, sumanymas gali skirtis nuo realios strategijos. Strategija kaip planas, gudrybė ar modelis įvertina vidinę organizacijos aplinką.

Strategija kaip pozicija atspindi organizacijos vietą išorinėje aplinkoje (konkurentų atžvilgiu rinkoje). Kitaip tariant, strategija priklauso nuo to, kokią vietą organizacija šiandien užima rinkoje ar kitų analogiškų organizacijų atžvilgiu.

Penktoji strategijos sąvoka – tai perspektyva. Kaip perspektyva strategija leidžia suvokti, kaip vadovai supranta juos supančią aplinką, ką mano keisti, kaip jų idė

ėjas palaiko žemesniojo rango vadovai ir darbuotojai. Tikrovėje strategija retai suvokiama tik kaip viena iš paminėtųjų penkių dimensijų. Dažniausiai tai kelių dimensijų junginys.

Strategijos kaip proceso samprata apima organizacijos vizijos ir ateities uždavinių apibrėžimą, dabartinės situacijos įvertinimą, strateginių alternatyvų pasirinkimą, veiklos plano parengimą bei jo įgyvendinimą. H. Mintzberg teigia, kad yra net dešimt mokyklų, kurios skirtingai supranta strategijos procesus.

Remiantis Klaipėdos meru strateginis planavimas – sistema, kurios esmė – nustatyti ateinančių laikotarpių tikslus ir būdus bei suplanuoti ir pritraukti išteklius šiems tikslams pasiekti, o tinkamas tik

kslų pasiekimas vertinamas išmatuojamais rodikliais, kurie turi parodyti, ar strateginių planų vykdytojai pasiekia planuojamą rezultatą.

Visą procesą supaprastintai galima apibūdinti taip: atliekama išorinės ir vidinės institucijos veiklos analizė ir įvertinama esama situacija (ekonominiai, politiniai, technologiniai, demografiniai ir kiti išorės aplinkos ar vidiniai veiksniai) ir, atsižvelgiant į surinktą informaciją, formuluojami ateities tikslai ir jų pasiekimui būtinos priemonės – darbai, kurie detaliai išvardijami ir aprašomi.

Taikant strateginio planavimo principus ne tik svarbu nustatyti aiškiai identifikuojamus tikslus, suplanuoti jų pasiekimui būtinus darbus (priemones), paskirti būtinas lėšas, bet ir pasiekti konkrečius, išmatuojamus rezultatus. Planavimas turi specifinį ryšį su kontrole ir yra neatsiejamas nuo jos. Planavimas ir kontrolė yra tiek glaudžiai susiję tarpusavyje, nors kontrolė didžiausią dėmesį kreipia į nukrypimus nuo nustatytų standartų, bet kartu kontrolė turi ypatingai sietis su planavimo procese apibrėžtais tikslais.

Planavimas yra intelektinis procesas, kuris leidžia sukurti veiksmų planą. Planavimas susideda iš šių žingsnių sekos:

Proceso inicijavimas. Planavimas nevyksta savaime, o turi būti inicijuotas. Proceso inicijavimas gali būti dvejopas. Jį gali inicijuoti organizacijos aukštesnio rango vadovai, pavesdami pavaldiniams sudaryti planus, kurie detalizuoja aukštesnio lygio planą. Planavimą gali pradėti taip pat funkciniai darbuotojai tiesiogiai be vyresnybės nurodymo, kai jie diagnozuoja galimybes arba grėsmes, tiesiogiai susijusias su jų funkcijomis.

Planavimo prielaidų apibrėžimas. Planavimo prielaidos siejasi su ateities situacijos, kurioje bus realizuojamas pla

anas, įvertinimu. Šios prielaidos gali apimti tiek vidinę, tiek ir išorinę organizacijos aplinką. Todėl apibrėžiant planavimo prielaidas, koncentruojamasi į svarbiausius veiksnius, galinčius nulemti plano sėkmę arba nesėkmę.

Tikslų formulavimas. Tikslai konkrečiai apibūdina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia tolesnių veiksmų parinkimo kryptį.

Alternatyvų identifikavimas. Šiame žingsnyje identifikuojami alternatyvūs būdai, kurie užtikrina apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Visuomet rekomenduojama išryškinti alternatyvas, kurios nėra tiesiogiai matomos. Tačiau jau šiame žingsnyje patartina atmesti akivaizdžiai blogas alternatyvas, kad būtų sutaupytas laikas alternatyvų analizės stadijoje.

Alternatyvų įvertinimas. Kiekviena alternatyva yra analizuojama stengiantis įvertinti silpnuosius ir stipriuosius aspektus, atsižvelgiant į suformuluotus tikslus ir planavimo prielaidas.

Geriausios alternatyvos parinkimas. Šiame žingsnyje padaromas galutinis sprendimas dėl geriausios alternatyvos, užtikrinančios apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Sprendimo kokybė priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo atlikti ankstyvesni žingsniai.

Atraminių planų kūrimas. Aprobavus planą, būtina parengti išvestinius arba atrami nius planus, kurie detalizuoja ir sukonkretina bendrąjį planą. Kiekvieno atraminio plano kūrimas inicijuoja naują planavimo ciklą, apimantį visus apibūdintus planavimo proceso žingsnius.

Plano įgyvendinimas. Jis realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą, vadovavimą ir kontrolę.

Internetinėje svetainėje www.straipsniai.lt, straipsnyje „Strateginis planavimas“ strateginio planavimo prasmė yra vadovybės daromų veiksmų ir sprendimų visuma, padedanti organizacijai įgyvendinti ilgalaikius tikslus. Strateginis planavimas – įrankis valdymo sprendiniams priimti , naujovėms įgyti ir pokyčiams realizuoti. Strateginio planavimo procese 4 pagrindinės strateginės rūšys: išteklių paskirstymas; prisitaikymas prie apl

linkos; vidinė koordinacija; strateginis įžvalgumas.

Formalizuojant planavimo procesą, taip pat turi būti numatytos galimos tokio proceso situacijos ir apibrėžto; kiekvienos situacijos taisyklės bei procedūros. Kadangi organizacijos plano parengimas yra labai sudėtingas procesas formalizuoti jį tik pagal analogiją mate matiniam algoritmui neįmanoma. Tačiau pagal galimybes planavimo procesas visuomet yra apibūdintas procedūrų ir taisyklių visuma.

Strateginio planavimo funkcijos, esmė ir nauda

Planavimas logistikoje – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektyviai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Planavimas yra visų valdymo sprendimų pagrindas.

Strateginė veikla numato visų rangų vadovų mąstymo išvystymo įgyvendinimą, formuojant organizaciją, kuri gali mokytis iš praeities strateginių sprendimų. Sugebėjimas mokytis iš patirties duoda organizacijai galimybę teisingai sukoreguoti savo strateginę kryptį ir pakelti strateginio valdymo profesionalumą. Strategiją galima apibūdinti ir kaip konkurencijos metodą.

Apskritai strateginio valdymo nauda apibūdinama tokiais bruožais:

• Didina organizacijos veiklos rezultatyvumą.

• Išmoko organizacijos narius palankiai žiūrėti į pokyčius.

• Sprendžiant strateginio valdymo problemas, suartėja įvairių lygių ir veiklos sferų vadovai.

• Leidžia atlikti problemas prieš joms pasireiškiant.

• Padeda suformuoti objektyvų požiūrį į įmonės problemas.

• Padeda efektyviai pakeisti veiklos kryptį ar perpozicionuoti esamąją.

• Mažina neigiamą išorinių bei vidinių procesų įtaką.

• Sukuria vidinės komunikacijos sistemą.

• Formuoja kūrybinį ir į ateitį nukreiptą mąstymą.

• Sukuria vidinės komunikacijos sistemą.

•Sujungia visus minėtuosius veiksnius į sistemą, leidžiančią įgyti konkurencinį pr. . .

Jos smulkiai nurodo, ką reikia daryti kiekvienos situacijos atveju. Nuo procedūrų skiriasi tuo, kad jos yra pritaikytos tiksliai nurodytam darbui ar veiklai.

Planavimas yra nenutrūkstamas procesas – vieną ciklą keičia kitas ir juo rūpintis reikia nuolat: iš viršaus žemyn einantį strateginio planavimo procesą reikia nuolat skatinti, remti, tikrinti ir vertinti. Tikrinimo metu gauti rezultatai naudojami strategijai koreguoti.

Strategija gali būti formuluojama tik pagal principą: „kas bus, jei įvykiai plėtosis atitinkamu būdu?“. Tokiu būdu į planą tikslinga žiūrėti tik kaip į preliminarų dokumentą, kurį bet kuriuo metu galima pakoreguoti. Esant situaciniam priėjimui, planas suprantamas kaip adaptacijos prie greitai besikeičiančios išorinės aplinkos mechanizmas.

Diskretinis planavimo charakteris (paprastai metinio ciklo režimas) jau nebeatitinka ekonomikos procesų specifikos. Todėl vienu iš svarbiausių reikalavimų yra galimybė valdymo sprendimus priimti realiame laike. Tam galimybes visų pirma sudaro informacinės technologijos. Orientacija į praeities realijas kliudo rasti pokyčiams adekvačius atsakymus. Būtina pasiruošti labiausiai netikėtiems įvykiams, todėl išskirtinę reikšmę įgauna greita vadovų reakcija į juos.

IŠVADOS

1. Strategija yra svarbiausia organizacijos veiksmų programa, nurodanti ilgalaikių tikslų prioritetus ir išteklius jiems pasiekti. Ji rengiama prognozių pagrindu. Dėl to strategija tiksliai nenurodo, kaip įmonė sieks savo tikslų; tai – vidutinės trukmės ir trumpalaikių programų uždavinys. Ji tik suformuluoja pagrindinius tikslus ir politiką jiems pasiekti, kad visa organizacija veiktų viena kryptimi. Strategiją rengia aukščiausiojo lygio vadovybė, o ją įgyvendinant dalyvauja visų lygių vadovai.

2. Strateginis planavimas – tai sprendimų procesas. Būtent šio proceso metu numatomi būsimi įvykiai, į kuriuos organizacija galėtų atsižvelgti realizuodama savo galimybes ir apsaugoti nuo pavojų jos sėkmei ir išlikimui.

3. Planavimas yra intelektinis procesas, kuris leidžia sukurti veiksmų planą.

4. Planavimas logistikoje – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektyviai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Planavimas yra visų valdymo sprendimų pagrindas.

5. Strateginis planavimas naudingas tuo, kad padeda aiškiau numatyti ateities planus, suvienija darbuotojų pastangas, leidžia racionaliai paskirstyti išteklius, padeda nustatyti ir spręsti esmines kompanijos problemas.

6. Transportavimas yra viena svarbiausių logistikos sistemos dalių. Nuo transporto pasirinkimo rūšies priklauso galutinė produkto kaina.

7. Dažna strateginio planavimo nesėkmių priežastis – nepakankamas vadovų dėmesys. Iškylančių uždavinių sprendimui galima taikyti tiek tyrinėjamo, tiek ir normatyvinio planavimo metodus. Tik abiejų planavimo būdų derinimas užtikrina kompleksinį priėjimą, įvertinantį galimas valdymo sprendimų pasekmes. Tai sudaro svarbų pranašumą, leidžiantį, formuojant strategiją, ne pasyviai stebėti įvykius, o aktyviai formuoti norimą įvykių raidą.

8. Daugeliui žmonių aktualios šiandienės problemos užgožia tolimą perspektyvą. Planas „užmirštamas“ dėl kritinių situacijų, kurių sprendimas patrauklesnis, nes sudaro užbaigto darbo įspūdį. Taigi reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios skatintų planuoti. Paprasta strategija būdinga veikiančiai organizacijai. Strateginis planas bus patikimas, jei bus atsižvelgta į žemiau išvardintus išorinius veiksnius.

• politiniai veiksniai;

• ekonominiai veiksniai;

• sociokultūrinė aplinka;

• technikos ir technologiniai veiksniai;

• rinkos veiksniai;

• žmonės;

• materialiniai ir finansiniai ištekliai;

• organizacinė kultūra;

• finansinis planas (biudžetas);

• politika;

• procedūra;

• taisyklės.

9. Diskretinis planavimo charakteris (paprastai metinio ciklo režimas) jau nebeatitinka ekonomikos procesų specifikos. Todėl vienu iš svarbiausių reikalavimų yra galimybė valdymo sprendimus priimti realiame laike.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Vasiliauskas A. 2002. Strateginis valdymas. Vilnius. Enciklopedija, 59-119.

Martin Christopher 2007. Logistika ir tiekimo grandinės valdymas. Pridėtinės vertės tinklų kūrimas. Iš anglų kalbos vertė Balys Stulpinas leidykla Vilnius „Eugrimas“, 9–49.

Iš tinklalapio straipsniai, mokslo skilties [interaktyvus] 2003. [žiūrėta 2015 m. balandžio 5d.]. Prieiga per internetą:http://www.straipsniai.lt/vadyba/puslapis/2783

Dačkauskas, V. 2013. Strateginis planavimas, iš Informacijos savivaldybė [interaktyvus]. [ žiūrėta 2015 m. balandžio 14 d.]. Prieiga per internetą:http://www.klaipedos-r.lt/go.php/lit/Kas-yra-strateginis-planavimas-ir-jo-svarba-savivaldybes-valdyme/426

Prieiga prie interneto:http://ovc.lt/ovc-consulting-paslaugos/paslaugu-tipai/konsultavimas/organizacijos-pletra/strateginis-planavimas.html

Prieiga prie interneto:http://www.tax.lt/uploads/20078-strateginis_v_original.pdf

Komentuokite!