logistikos paskaitu konspektas

1425 0

TEMA. LOGISTIKOS ĮVADAS

1.1. Logistikos samprata

Kas šiandien yra logistika? Ką ji apima? Šią sąvoką įvairiai aiškina tiek patys verslo atstovai, tiek ir vadovėlių autoriai. Logistikos sąvoka pradėta vartoti karybos srityje – ja buvo nusakoma karinių dalinių judėjimas, jų aprūpinimas, amunicijos tiekimas į karinių veiksmų zoną, atsargų papildymas, sužeistųjų grąžinimas ir kitų armijos veiksmų tenkinimas bei paslaugų teikimas. Civilinės logistikos terminas pirmą kartą pavartotas JAV apie 1960 metus. Lietuvoje šis terminas pradėtas vartoti palyginti neseniai, planiniam ūkiui pereinant į rinkos ekonomiką.

Logistikos apibrėžimų yra gana daug. Paprastai logistika ap

pibrėžiama kaip optimalus fizinių srautų bei paslaugų planavimas, organizavimas ir kontrolė. V. Paulauskas monografijoje „Logistika“ (2005) sako, kad logistika reiškia konkrečių veiksmų numatymą, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius, teigiamas ir ypač neigiamas planuojamo proceso įtakas. Pasak „M&M Militzer&Munch Fortransas“ generalinio direktoriaus J. Ravinsko, logistika šiandien – tai procesų, susijusių su prekėmis (kroviniais), sistema, kuri optimizuoja procesų (nuo gamybos iki klientų aptarnavimo) skaidrumą. Logistikos procesai yra susiję su tam tikrų prekių gabenimu ir jų pristatymu per tam tikrą laiką. Logistikos mokslo ob
bjektas ir reikiamo prekių kiekio nustatymas – kad jų visada būtų tiek, kiek reikia. Ji susijusi ir su paskirstymo procesais, duomenų apdorojimu, krovinių valdymo sistemomis, sąskaityba ir t. t.

Kadangi numatomi logistikos procesai yra skirtingos paskirties, skiriasi jų vykdymo laikas, tikslai, aplinka, re
eikalaujamas žmonių išsilavinimas, atsirado įvairios logistiką apibūdinančios sampratos, kaip antai: aprūpinimo logistika, gamybos logistika, paskirstymo logistika, transporto logistika, sandėlių logistika ir t. t. Tai rodo, kad pats logistikos terminas yra įvairiapusis, taikytinas daugeliui sričių, logistikos procesus galima skaidyti į atskirus elementus arba juos susieti.

Logistika grindžiama tiksliais vertinimais ir skaičiavimais, o ne samprotavimais. Šis mokslas pasižymi tuo, kad įvairią veiklą siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai, sisteminiu principu, minimaliomis išlaidomis siekiant išlaikyti reikiamą aptarnavimo lygį.

Norint tinkamai užtikrinant materialiojo srauto judėjimą, reikia pasirūpinti tinkamomis transporto priemonėmis prekėms gabenti. Kartu turi judėti ir informacijos srautas, kuris padės priimti reikiamą logistikos valdymo sprendimą. Tiek materialieji, tiek informacijos srautai turi būti paremti finansiniais srautais. Todėl logistikos studijų objektas yra materialieji ir su jais susiję informacijos be
ei finansiniai srautai.

1.2. Logistikos reikšmė

Ekonomikos globalizacijos procesą lemia intensyvi šalių ekonomikos plėtra, naujų rinkų užėmimas, informacinių technologijų galimybės. Konkuruojant globaliose ir sparčiai kintančiose rinkose, pranašumą įgyja tie, kas sugeba reikiamu laiku į reikiamą vietą pristatyti produktus, palaikydami kuo aukštesnį aptarnavimo lygį, kuo mažesnėmis bendrosiomis išlaidomis. Todėl kiekvienos įmonės veikloje logistika turėtų užimti svarbią vietą. Pagrindinė logistikos užduotis įmonėje – nukreipti įvairių specialistų profesinę veiklą į kuo geresnį klientų aptarnavimą ir kuo didesnio pelno gavimą.

Logistikos veiklą įmonėje organizuoja ir įgyvendina įmonės atskirų padalinių darbuotojai ar

rba logistikos skyriai. Kiekvieną logistikos veiklos sritį siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai. Versle negali būti svarbiausių, dominuojančių veiklos sričių. Jos visos yra svarbios, viena kitą papildo. Ir jei nors vienos veiklos sričiai yra skiriama mažiau dėmesio, jei ji ignoruojama, tai gali turėti neigiamų pasekmių visam verslui.

Logistika yra praktinis verslo instrumentas, leidžiantis siekti įmonės strateginių, taktinių tikslų, daryti įtaką verslo strategijai, sukurti naujų įmonės konkurencinių pranašumų rinkoje.

Lėšos, išleidžiamos logistikai, sudaro santykinai didelę visų išlaidų dalį. Įvairiose įmonėse jos yra skirtingos ir sudaro apie 35 procentus.

Logistikos procesai turi didelę įtaką produkto kainai ir paprastai sudaro nuo 8 iki 50 proc. jo vertės. Logistikos pagrindinę pridėtinę vertę sukuria transportavimas, sandėliavimas, vartotojų aptarnavimas, produktų paskirstymas. Manoma, kad logistika – tai veikla, sudaranti galimybę mažinti išlaidas.

UAB „VP Market“ generalinio direktoriaus I. Staškevičiaus teigimu, logistikos veiksmingumas labai svarbus verslo sėkmės laidas. Didžiausią sėkmę pasiekia tos kompanijos, kurių efektyvūs veiksmai įgalina pateisinti ir viršyti vartotojų lūkesčius.

Dabartinės logistikos raidos tendencijos pasaulyje yra panašios. Skirtumas tik tas, kad vieni regionai toliau pažengę, o kiti taiko jau sukurtus logistikos grandinės diegimo ir tobulinimo būdus. Pasak „Baltic Logistic System Vilnus“, teikiančios smulkių siuntų gabenimo paslaugas „Bizpak“ pardavimo ir rinkodaros direktoriaus G. Bingelio, ES šalyse jau susiformavęs požiūris, kad siekiant maksimalaus kompanijos veiklos efektyvumo lo
ogistikos paslaugos turi būti patikėtos šios srities profesionalams. Lietuvoje sparčiai diegiamas 3PL modelis, t. y. trečiųjų šalių logistikos modelis, kai naudojamasi išorinių logistikos bendrovių, kurios paprasčiau, greičiau ir pigiau atlieka šias funkcijas, paslaugomis.

.3. Logistikos koncepcija

R. Minalga vadovėlyje „Logistika“ (2001) logistikos koncepciją apibrėžia taip: „Logistikos koncepcija reiškia iš vienos srities į kitą perinančias logistikos priemones.“ Atsiranda galimybė šias priemones valdyti taip, kad jų poveikis būtų perduotas iš vienos į kitą įmonės sritį. Logistikos koncepcija reiškia vientisą mąstymą ir vientisą elgseną. Logistikos koncepcija sukuria atskirų sričių ir procesų priklausomybę ir padeda jas suderinti. Logistikos koncepcijos uždavinys – susieti atskiras sritis į procesų grandinę.

Nagrinėdama logistikos koncepcijos evoliuciją ir jos pritaikymo galimybes, L. Braškienė (VU Marketingo katedra) išskiria šiuos istorinius verslo logistikos koncepcijos raidos etapus. (1 lentelė)

111111Istoriniai verslo logistikos koncepcijos raidos etapai 1 lentelė

Etapai Logistikos koncepcijos

1920–1950 m. Pirmasis – ikilogistinis periodas. Tai fragmentinio logistikos idėjų pasireiškimo periodas. 1. Kai kuriomis logistikos sritimis domimasi sąnaudų joms mažinimo požiūriu.

2. Logistikos, kaip integralaus sąnaudų mažinimo instrumento, idėja dar nekeliama.

1950–1970 m. antrasis – klasikinės logistikos, arba logistikos konceptualizavimo, periodas. Iš pradžių suvokiama tik fizinis produkcijos paskirstymas arba prekių pristatymas iš gamintojo vartotojui. Laipsniškai sujungia ir koordinuoja visas įmonės veiklos rūšis, susijusias su prekių judėjimu tam tikru laiku į tam tikrą vietą paskirstymo kanale.

1970–1980 m. Trečiasis integralios logistikos, arba verslo logistikos koncepcijos diegimo, periodas. Dominuojanti logistikos id

dėja – visų logistinės veiklos sričių maksimalus integravimas į visą logistikos grandinę. Logistika tampa praktiniu verslo instrumentu ir jo funkcija.

1980–1999 m. Ketvirtasis neologistikos, arba logistikos atgimimo, periodas. 1. Įsitvirtina supratimas, kad ištisinis, visa apimantis integruoto materialaus srauto valdymas įmanomas tik efektyviai valdant informacijos srautą.

2. Į logistikos interesų sritį patenka serviso (nematerialūs) srautai.

3. Logistika įgauna konceptualios strategijos, mąstymo būdo, verslo filosofijos statusą.

1999 m. – iki dabar. Penktasis universalios logistikos, arba logistikos koncepcijos įsigalėjimo, periodas. Logistika tampa universalia metodologine koncepcija, kurios tikslinė funkcija – srautinių ekonomikos procesų ištisinis sisteminis optimizavimas maksimaliai mobilizuojant turimus rezervus.

Logistikos koncepcijos pagrindą sudaro tokių priemonių įgyvendinimas:

• greič• iau negu konkurentai patekti į rinką;

• sumažinti produkcijos gamybos ciklą;

• sutrumpinti trukmę nuo užsakymų gavimo iki produkcijos pateikimo;

• laikytis pateikimo terminų tikslumo ir punktualumo ir kt.

Logistikos koncepcijai keliami tokie reikalavimai:

• Realumas. Koncepcija privalo būti įgyvendinama normaliomis pastangomis ir pakankamomis išlaidomis.

• Išsamumas – privalo būti įtraukti visi įmonei reikalingi logistikos procesai.

• Suderinamumas – logistikos procesai turi būti vienas su kitu suderinti.

• Konkretumas – koncepcija privalo būti suformuluota konkreč• iai ir suprantamai.

• Patikrinamumas – kontrolės sistema privalo atskleisti logistikos efektyvumą.

• Ekonomiškumas – koncepcija neprivalo viršyti numatytų išlaidų.

• Lankstumas – sprendimai turi būti priimami lanksč• iai.

• Moksliškumas – visi logistikos veiksmai turi būti moksliškai pagrįsti, juos atlikti turi kvalifikuotas personalas.

• Įgyvendinamumas – koncepcija privalo būti įmonėje įgyvendinama logistikos sritims suteikus atitinkamas funkcijas.

.4. Logistikos tikslai ir uždaviniai

Kiekviena įmonė turi daugybę tikslų, suformuotų visai įmonei arba pavienėms jos veiklos sritims. Ypač svarbūs pagrindiniai įmonės tikslai, su kuriais yra glaudžiai susiję ir pagrindiniai logistikos tikslai. Logistikos tikslai yra sudėtinė įmonės tikslų sistemos dalis.

Pagrindinis logistikos tikslas – veiklos veiksmingumas, arba optimizavimas. Logistikos procesai iš esmės skirti mažinti išlaidas. Mažinant išlaidas optimizuojama prekės kaina, didėja jos konkurencingumas, atitinkamai gaunama daugiau pelno.

Logistikos proceso tikslas – susieti gamybą su vartojimu. Todėl kitas svarbus logistikos tikslas – mažiausiomis išlaidomis pristatyti reikiamą tinkamos kokybės prekę, reikiamą jos kiekį, tiksliai laiku į numatytą vietą.

Logistikos tikslas taip pat yra ir planuoti bei koordinuoti visas veiklos sritis, mažiausia kaina užtikrinančias aukšto aptarnavimo lygį ir kokybę.

Logistikos uždavinius lemia logistikos tikslai ir funkcijos. Logistikos specialistų uždavinys yra tiekti vartotojams prekes ir teikti paslaugas veiksmingiausiu, priklausomai nuo poreikių ir paklausos, būdu. Kai kurie autoriai yra suformulavę šešis logistikos uždavinius, vadinamąsias šešias logistikos taisykles, nusakančias materialiųjų srautų nuoseklumą:

• krovinys – reikiama prekė;

• kokybė – reikiamos kokybės;

• kiekis – reikiamas kiekis;

• laikas – pristatyta reikiamu laiku;

• vieta – pristatyta į reikiamą vietą;

• išlaidos – atlikta su mažiausiomis išlaidomis.

1.5. Logistikos aplinka

Logistikos aplinka – tai veiksniai, jėgos, apribojimai, sąlygos, santykiai, aplinkybės, susijusios su valdymo objektu. Taip apibūdina logistikos aplinką V. Paulauskas knygoje „Logistika“ (2005). Logistikos aplinka sudaro bendrą verslo valdymo schemą.

Logistikos aplinka, atitinkamai ir logistikos sritys, yra apibrėžiamos konkrečiomis ribinėmis sąlygomis, pvz., paskirstymo logistika apima procesą nuo gamybos iki pardavimo, transporto logistika apima gabenimo procesą nuo vienos prekių sutelkimo vietos iki kitos ir t. t.

Logistikos aplinką veikia vidiniai ir išoriniai veiksniai.

D. Bazaras mokomojoje knygoje „Įvadas į logistiką“ (2005) logistikos aplinką pagal logistikos veiklos pobūdį bei taikymo sritį skirsto į makrologistiką ir mikrologistiką.

Makrologistika aprėpia visą logistikos grandį nuo tiekėjo iki vartotojo. Nagrinėjant makroaplinkos logistiką, yra aiškinamasi, kaip logistikos sistema veikia ekonomikos procesus.

Mikrologistika – tai konkrečios įmonės viduje įdiegta logistikos sistema.

1.6. Logistikos veiklos sritys

R. Palšaitis „Logistikos pagrindai“ (2003) verslo logistiką apibūdino kaip veiklą, apimančią fizinį produktų tiekimą ir fizinį jų paskirstymą. Ji priklauso nuo įmonės organizacinės struktūros ir nuo to, kiek svarbi logistikos operacijoms kiekvieno padalinio veikla. R. Palšaitis vadovėlyje „Logistikos vadybos pagrindai“ (2005) visas logistikos veiklos rūšis pagal funkcijas suskirstė į pagrindines ir pagalbines.

Pagrindinės veiklos rūšys:

• vartotojų aptarnavimo politika ir standartai;

• užsakymų tvarkymas;

• atsargų valdymas;

• gabenimas (transportavimas);

• sandėliavimas.

Pagalbinės veiklos rūšys:

• informacijos apdorojimas ir tvarkymas;

• paklausos prognozavimas;

• gamybos ir sandėlių vietos parinkimas;

• medžiagų tvarkymas;

• aprūpinimas (įsigijimas);

• atsarginių detalių tiekimas ir klientų, nupirkusių prekes, aptarnavimo užtikrinimas;

• pakavimas;

• atliekų tvarkymas;

• grąžintų produktų tvarkymas.

Vartotojų aptarnavimo politika ir standartai

Kliento aptarnavimas – visas logistikos veiklos sritis siejanti ir vienijanti grandis. Jei įmonės pastangos savo veiklos sferoje yra sėkmingai įgyvendinamos, t. y. kliento poreikiai visiškai ar iš dalies yra patenkinami, – tai ir yra aptarnavimas. Kiekvienas įmonės logistikos sistemos elementas gali turėti įtakos, kad klientas laiku gautų reikiamą prekę reikiamoje vietoje reikiamos būklės ir už tinkamą kainą. Taigi kliento aptarnavimo kokybė susijusi su integruotos logistikos vadybos koncepcijos įdiegimu, garantuojančiu, kad klientų poreikiai bus patenkinti mažiausiomis bendrosiomis išlaidomis.

Užsakymų tvarkymas. Užsakymų tvarkymo veiklos komponentai gali būti skirstomi į 3 grupes:

1. operatyviniai elementai – užsakymų priėmimas ir koregavimas, jų įtraukimas į gamybos ciklą, pasiruošimas jį įvykdyti, dokumentų išrašymas ir kt.

2. komunikaciniai elementai – užsakymų modifikavimas, pasiteiravimas, ar yra galimybė užsakymus atlikti ar koreguoti, produkto radimas, pristatymas, klaidų taisymas ir kt.

3. kredito ir rinkliavos elementai – kredito įskaitymas, mokėjimas už produktus, apskaita ir kt.

Pažangios užsakymų tvarkymo technologijos ir sistemos padidina užsakymų apdorojimo tikslumą ir padeda juos greičiau įvykdyti. Užsakymų apdorojimo sparta ir tikslumas lemia klientų aptarnavimo lygį.

Atsargų valdymas. Produktų atsargoms laikyti būtina erdvė ir kapitalas. Investuoti pinigai į atsargas negali būti naudojami kitur. Valdant atsargas, palaikomas toks jų lygis, kad būtų užtikrintas tinkamas klientų aptarnavimo lygis.

Gabenimas. Gabenimas suteikia produktui vietos ir laiko vertę. Gabenimas – tai veikla, pareiškianti produktų judėjimo valdymu. Ji apima tokius komponentus: transporto rūšį, transporto priemonės parinkimą, maršruto nustatymą, vietinių ir tarptautinių įstatymų laikymąsi, konkretaus vežėjo parinkimą ir kt.

Sandėliavimas. Kuo didesnis laiko tarpas nuo produkto pagaminimo iki suvartojimo, tuo didesnis atsargų kiekis sukaupiamas sandėliuose. Sandėliavimas ir saugojimas yra veikla, susijusi su produktų laikymo erdvės valdymu. Svarbu sandėlių išdėstymas ir jų planas, atsargų saugus išlaikymas, efektyvus sandėlių naudojimas ir kt.

Informacijos apdorojimas ir tvarkymas. Tikslus ryšys tarp įmonės ir jos klientų, tarp įmonės padalinių, tarp įvairių logistikos veiklos sričių užtikrina logistikos valdymo sėkmę. Įmonės logistikos informacinė sistema gali būti sudėtinga kompiuterizuota valdymo informacinė sistema arba paprastas žmonių bendravimas. Kad ir kokia būtų įmonėje įdiegta informacinė sistema, svarbi informacija turi būti prieinama ir perduodama visiems jos vartotojams.

Paklausos prognozavimas. Paklausos prognozė logistikos valdymo procese lemia, kiek kokio produkto turėtų būti tiekiama į įvairias aptarnaujamas rinkos vietas. Logistikos specialistai turėtų žinoti, kur ta paklausa kils, kad reikiamas produkcijos kiekis būtų saugomas tam tikroje rinkos vietoje. Taigi privalu, kad įmonės veiklos prognozės būtų suderintos su pardavimo, gamybos ir logistikos padaliniais.

Gamybos ir sandėlių vietų parinkimas. Gamybos įmonių (cechų) ir sandėlių išdėstymas netoli nuo rinkos vietų gali pagerinti klientų aptarnavimo lygį ir sumažinti logistikos išlaidas. Renkantis vietą atsižvelgiama į rinkų išsidėstymą, klientų poreikius, žaliavos, komplektuojamųjų dalių ar medžiagų įsigijimo vietas, darbo jėgos kainą, gabenimo paslaugų kokybę, mokesčius, saugumą, žemės kainą, visuomenės požiūrį ir kt. Kai įmonės išsidėsčiusios tinkamai, mažėja sumažėti gabenimo apimtis.

Medžiagų tvarkymas. Ši veikla apima kiekvieną žaliavų, pusfabrikačių, nebaigtos pagaminti produkcijos, pagamintos produkcijos judėjimo elementą. Siekiama supaprastinti krovimo procedūrą, sumažinti prekių gabenimo atstumą, užtikrinti tolygų medžiagų srautų judėjimą, vengiama sugadinti krovinį ir vagysčių. Tvarkymas neprideda gaminiui vertės, todėl ši operacija turėtų būti minimali.

Aprūpinimas (įsigijimas). Aprūpinimas – tai medžiagų, žaliavų, gamybos priemonių įsigijimas. Ši veikla apima tiekimo šaltinių parinkimą, tiekimo terminų ir sąlygų nustatymą, taikomą tiekiamų produktų kokybės kontrolę ir kitas priemones.

Atsarginių dalių tiekimas ir klientų, nupirkusių prekes, aptarnavimo užtikrinimas. Logistikos veikla nesibaigia gaminio pristatymu klientui. Veikla tęsiasi ir klientui nusipirkus prekę. Dažniausiai tai būna garantinių paslaugų teikimas: remontas gaminiui sugedus per garantinį laikotarpį, detalių tiekimas, prekės priežiūros paslaugų teikimas ir kt.

Pakavimas. Ši veiklos rūšis apima daug funkcijų. Viena iš jų – tai gaminio pateikimas vartotojui ir reklama. Tinkama ir patraukli pakuotė patraukia pirkėją. Antra – logistikos funkcija. Kartais produktai vežami dideliais atstumais, atliekama daug tvarkymo operacijų, tad tinkama pakuotė apsaugo gaminį nuo sužalojimo, nuo aplinkos poveikio, palengvina krovimo, sandėliavimo, gabenimo darbus.

Atliekų tvarkymas. Gamybos ir logistikos procesus visada „lydi“ atliekos. Jos gali būti panaudotos kitam produktui gaminti, todėl jas svarbu sutvarkyti, sukrauti, išvežti sunaikinti, saugoti ar perdirbti.

Grąžintų prekių tvarkymas. Šis procesas kartais vadinamas atvirkštine (reversine) logistika. Pirkėjai gali grąžinti prekes dėl jų netinkamos kokybės, gavę ne tas prekes, kurias turėjo gauti ar dėl kitų priežasčių. Grįžtamoji (reversinė) logistika – tarsi judėjimas priešpriešiais, nes paprastai produkcija vežama viena kryptimi. Kai vartotojas grąžina prekes taisyti, pakeisti, perdirbti, tokia atvirkštinė logistika atsieina brangiai. Išlaidos, gabenant produktą nuo pirkėjo iki gamintojo, gali būti iki 9 kartų didesnės nei gabenant nuo gamintojo iki pirkėjo. Grąžintų prekių tvarkymas yra svarbi logistikos veiklos sritis.

1.7. Logistikos integraciniai ryšiai

Logistikos funkcijos yra integruotos į kitų įmonės padalinių funkcijas. Logistikos, gamybos ir rinkodaros funkcijų integraciją bei sąlyčio taškus galime matyti pateiktoje 2 lentelėje.

Logistikos, gamybos ir rinkodaros funkcijų integracija bei sąlyčio taškai 2 lentelė

1.8. Logistikos procesas

Logistikos procesas susideda iš logistikos operacijų. Logistikos operacija – tai tam tikras logistikos proceso veiksmas, pvz., prekių iškrovimas, prekių pakavimas ir kt. Logistikos operacijos, atliekamos logistikos sistemos išorinėje aplinkoje, vadinamos išorinėmis logistikos operacijomis. Logistikos operacijos, atliekamos logistikos sistemos viduje, vadinamos vidinėmis.

Logistikos operacijų visuma sudaro srautą. Logistikos operacijos apimtis per tam tikrą laikotarpį sudaro tos operacijos srauto dydį, pvz., priimta 400 užsakymų per savaitę, tai ir srauto dydis yra 400 užsakymų per savaitę.

Srautus galima sugrupuoti į:

• materialiuosius (fizinius);

• informacijos;

• finansinius.

Materialusis (fizinis) srautas – tai krovinių (prekių) kiekis, su kuriuo atliekamos įvairios logistikos operacijos. Logistikoje jis dažniausiai vadinamas krovinių srautu. Materialiojo srauto dydis išreiškiamas apdorotų krovinių kiekiu per laiko vienetą, pvz.: t/m, vnt./mėn. ir t. t. Pvz., per metus sandėlyje iš vagonų iškraunama 4380 t. Tai reiškia, kad iškrovimo operacijos materialiojo srauto dydis sandėlyje yra 4380 t/m.

Materialųjį srautą dar galima suskirstyti į kelis tipus:

• Išorinis – prekės yra už įmonės ribų, jų gabenimą organizuoja pati įmonė, pvz., ekspedicinė įmonė organizuoja kliento krovinio gabenimą sudarydama krovinio gabenimo sutartį su transporto įmone. Transporto įmonė paima krovinį iš siuntėjo sandėlio ir jį nugabena į gavėjo sandėlį. Į ekspedicinę įmonę krovinys nepatenka.

• Vidiniai – prekės yra įmonės viduje, pvz., norint atlikti užsakymą, reikia atrinkti prekes iš laikymo vietų.

• Įeinamasis – materialusis srautas patenka į įmonę iš išorinės aplinkos, pvz., reikia iškrauti gautus krovinius iš transporto priemonės.

• Išeinamasis – fizinis srautas patenka iš įmonės į išorinę aplinką, pvz., siunč• iami kroviniai sukraunami į transporto priemonę.

Informacijos srautas – tai įvairūs pranešimai, būtini valdant ir kontroliuojant logistikos operacijas. Informacijos srautuose turėtų būti suderinta:

• informacijos perdavimo ir priėmimo greitis;

• informacijos kiekis;

• informacijos srautų laidumas.

Informacijos srautas matuojamas perduotos arba apdorotos informacijos kiekiu per laiko vienetą. Kiekvienas materialusis srautas turi jį atitinkantį informacijos srautą. Informacijos srautas gali:

• pralenkti materialųjį srautą, pvz., užsakymas;

• patekti kartu su materialiuoju srautu, pvz., važtaraštis;

• eiti po materialiojo srauto, pvz., įvairios pretenzijos.

Informacijos perdavimo būdai gali būti labai įvairūs: telefonu, paštu, faksu, tiesioginiu pokalbiu, įvairiais dokumentais, informacinėmis technologijomis, palydoviniu ryšiu, prekių kodavimo ir atpažinimo technologijomis ir kt.

Finansinis srautas – piniginės lėšos logistikos operacijoms atlikti. Kiekvieną fizinį ir informacijos srautą lydi finansinis srautas. Finansinio srauto tikslas – aprūpinti materialiuosius bei informacinius ir kitus logistikos srautus finansiniais ištekliais panaudojant veiksmingiausius finansavimo šaltinius. Finansiniai srautai, kaip ir materialieji srautai, gali būti: išoriniai, vidiniai, įeinantys, išeinantys, horizontalūs, vertikalūs.

1.9. Logistikos grandinė

A. Kaminskas logistikos grandinę apibūdino taip: „Logistikos grandinė yra sistema, per kurią verslo organizacijos gabena savo produktus ir paslaugas tų prekių ir paslaugų vartotojams“ (Kaminskas, 2000). Logistikos sistemą sudaro įvairios posistemės. Skirtinguose literatūros šaltiniuose posistemių struktūra yra pateikiama įvairiai. Dažniausiai logistikos sistema skirstoma į aprūpinimo (tiekimo), gamybos ir paskirstymo (realizavimo) posistemes. Sujungus jas, gaunama logistikos procesų grandinė. Logistikos grandinės pavyzdys pateiktas 1 paveikslėlyje.

1 pav. Logistikos grandinė

Visos logistikos grandinės jungiamoji grandis yra gabenimas ir sandėliavimas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atskiras logistikos veiklos sritis įprasta vadinti atskirais logistikos pavadinimais, pvz., aprūpinimo logistika, sandėlių logistika ir t. t. Jos bus išsamiau aptartos vėlesnėse temose.

Literatūroje dažniausiai minimos šios logistikos sistemos:

• makrologistikos sistema – tai stambi materialiųjų srautų valdymo sistema, apimanti įvairias įmones, esanč• ias įvairiuose šalies regionuose arba įvairiose šalyse;

• mikrologisktikos sistema – apima atskiras įmones;

• verslo logistikos sistema – tai konkretaus verslo sistema.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Kur pirmiausia atsirado logistika ir ką ji reiškė?

2. Kur ir kada pirmą kartą buvo pavartotas civilinės logistikos terminas?

3. Kada Lietuvoje buvo pradėtas vartoti logistikos terminas?

4. Pasirinkite jums labiausiai patinkantį logistikos apibrėžimą ir paaiškinkite, kodėl jį pasirinkote.

5. Kokį vaidmenį logistika vaidina rinkos sąlygomis?

6. Kokią vietą logistika užima įmonės veikloje?

7. Kas įgyvendina logistikos veiklą įmonėje?

8. Apibrėžkite logistikos koncepciją.

9. Išvardinkite logistikos principus.

10. Apibrėžkite logistikos funkcijas.

11. Kas tai yra materialusis (fizinis) srautas ir kaip apskaič12. iuojamas jo dydis?

13. Kas tai yra informacinis srautas ir kuo išreiškiamas jo dydis?

2 TEMA. APRŪPINIMO LOGISTIKA

2.1. Aprūpinimo logistikos tikslai ir uždaviniai

Aprūpinimo logistika kai kuriuose literatūros šaltiniuose yra dar vadinama pirkimo logistika, įsigijimo logistika, tiekimo logistika arba tiesiog aprūpinimo logistika. Tai termino pasirinkimo klausimas, tačiau visais atvejais kalbama apie tą pačią veiklos sritį. Aprūpinimo logistikos tikslas – įmonės poreikių patenkinimas materialiaisiais ištekliais.

Materialieji ištekliai įmonėje dažnai įvardinami medžiagų ūkiu. Rinkodaroje jie vadinami gamybinio naudojimo prekėmis. R. Kulvykaitė „Gaminio marketingas“ (2001) gamybinio naudojimo prekes apibrėžė taip: „Gamybinio naudojimo prekės – tai prekės, skirtos įmonėms ir organizacijoms, kurios jas naudos savo tolesnėje veikloje“. Kai kurios prekės gali būti kartu ir gamybinio, ir asmeninio naudojimo, pvz., vaisiai gali būti suvalgomi (asmeninis naudojimas), o įmonė iš jų gali gaminti džemą (gamybinis naudojimas).

R. Kulvykaitė minėtoje knygoje gamybinio naudojimo prekes pagal jų dalyvavimo tolesnėje įmonės veikloje pobūdį ir vertę suskirstė į:

• žaliavas ir medžiagas;

• detales ir surinkimo mazgus;

• pagrindines gamybos priemones;

• pagalbines gamybos priemones;

• priežiūros medžiagas.

Žaliavos – tai nepakeisti arba nežymiai perdirbti gamtos ištekliai, pvz.: medvilnė, akmens anglis ir pan.

Medžiagos – tai gamyboje apdorotos žaliavos, kurios tolesniame gamybos procese tampa gaminio sudedamąja dalimi. Jos galutiniame produkte pakeičia savo materialiąją formą ir gali jame „išnykti“, pvz.: klijai, siūlai.

Detalės ir surinkimo mazgai – gamybos procese taip pat tampa galutinio produkto sudedamąja dalimi, tačiau skirtingai nei medžiagos jie nekeičia savo formos, pvz.: mikroschemos, guoliai ir pan.

Pagrindinės gamybos priemonės – tai ilgalaikio naudojimo prekės, tiesiogiai dalyvaujančios kitų produktų gamybos procese. Jos netampa galutinio produkto sudedamąja dalimi, o savo vertę į galutinį produktą perkelia dalimis per keletą metų, pvz.: šlifavimo staklės, mezgimo mašinos ir pan.

Pagalbinės gamybos priemonės – tai mažos vertės gamybos priemonės: įrankiai, gamybos ir ūkio inventorius.

Aptarnavimo medžiagos – tai medžiagos, kurios netampa galutinio gaminio sudedamąja dalimi. Jos reikalingos normalioms gamybos ar veiklos sąlygoms užtikrinti, pvz.: valymo priemonės, tepalai.

Materialiuosius išteklius, reikalingus įmonės veiklai, gamybos įmonė gali pasigaminti pati ar pirkti iš kitų įmonių. Pagrindiniai klausimai, kuriuos sprendžia aprūpinimo logistika yra šie: ką pirkti, kiek pirkti, iš ko pirkti, kokiomis sąlygomis pirkti, kaip susieti pirkimą su gamyba ir su pardavimu, kaip susieti įmonės veiklą su tiekėjais ir kt.

Pagrindiniai aprūpinimo logistikos uždaviniai yra šie:

• nustatyti materialiųjų išteklių poreikį;

• tirti tiekimo rinką;

• parinkti tinkamus tiekėjus;

• organizuoti pirkimą;

• kontroliuoti tiekimą;

• koordinuoti ir nuolat palaikyti ryšį su gamintojais, pardavėjais ir tiekėjais.

2.2. Poreikių nustatymas

Gamybinio naudojimo prekių pirkėjas yra įmonės. Gana retai jas perka pavieniai asmenys. Gamybinio naudojimo prekių pasirinkimas ir pirkimas reikalauja daugiau profesionalumo negu asmeninio vartojimo prekių. Neretai pirkėjai apie perkamų prekių savybes žino ne mažiau už jos pardavėją. Sprendimas pirkti gamybinio naudojimo prekes priimamas laikantis tam tikro pirkimo proceso nuoseklumo.

Įvairiose verslo įmonėse gali būti atliekami įvairūs pirkimai. Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) įvardija šias pagrindines pirkimo rūšis:

• komplektuojamųjų dalių pirkimas;

• žaliavų pirkimas;

• pagalbinių įrengimų pirkimas;

• gamybos įrengimų pirkimas;

• gamybos atsargų pirkimas;

• paslaugų pirkimas ir kt.

Įmonės pirkimo poreikis turi būti nustatytas kiek įmanoma tiksliau. Pvz., nustatant medžiagų poreikį, reikia atsižvelgti į:

• medžiagų poreikio rūšis;

• poreikio nustatymo būdus.

Medžiagų poreikio rūšys yra:

• pirminis (žaliavos, atskiros surinkimo dalys ir kt.);

• antrinis (atskiros konstrukcinės dalys ir kt.);

• tretinis (pagalbinės, greitai susidėvinč• ios medžiagos ir kt.).

Poreikio nustatymo būdai:

• Programinis poreikio nustatymas (susijęs su gamybos planavimu). Jo pagrindą sudaro gamybos programa ir produktai bei jų sunaudojimo normos;

• Naudosimų medžiagų poreikio nustatymas. Būdas taikomas medžiagoms, kurių naudojimas patiria svyravimus, pvz., dėl broko, dėl netikslios prognozės ir kt. Poreikis nustatomas įvertinus jų reikšmę per praėjusį laiką, įmonės patirtį ir kitas sąlygas.

Nustačius poreikį, toliau svarstoma, ar reikiamus išteklius ar dalį jų pasigaminti patiems, ar pirkti iš kitų įmonių. Renkantis variantą reikėtų remtis tokiais kriterijais ir atsakyti į klausimus:

• ar pristatomi kitos įmonės gaminiai bus tokios pat kokybės kaip ir savos gamybos?

• ar tai bus įvykdoma laiku?

• kiek tai kainuos?

Pavyzdys. Išlaidų palyginimas pirkimo ar pasigaminimo atveju.

Produkto pirkimo kaina (svetima gamyba) – 800 Lt.

Pirkimo valdymo išlaidos – 80 Lt. Produkto nuosavos gamybos išlaidos:

Medžiagų kaina – 330 Lt.

Gamybos išlaidos – 500 Lt.

Valdymo dalinės išlaidos – 20 Lt.

Iš viso: 880 Lt. Iš viso: – 850 Lt.

Išlaidų (skirtumas 30 Lt) parodo savos gamybos naudą.

Tačiau svarstant atskirų dalių pasigaminimo ar pirkimo klausimą, neužtenka lyginti vien tik išlaidas. Ne mažesnę reikšmę turi ir kiti kriterijai, pvz., ar įmonė turi tinkamus technologinius įrengimus bei personalą, ar bus tinkama pristatomų dalių kokybė, ar pristatymas bus lankstus ir patikimas, ar nebus stabdoma nuosavos technologijos plėtra ir kt. ?

2.3. Pirkimo šaltiniai

Po to, kai priimtas sprendimas pirkti, toliau sprendžiamas uždavinys, iš ko pirkti. Pirkti galima iš įmonės gamintojos arba iš tarpininkų. Reikėtų apskaičiuoti, iš ko naudingiau pirkti. Priežastys, dėl kurių gali būti naudingiau pirkti iš tarpininkų, yra šios:

• Perkant iš tarpininkų galima įsigyti mažomis partijomis įvairesnį materialiųjų išteklių asortimentą, dėl to sumažėja poreikis kaupti atsargas, mažiau reikia tiekėjų.

• Materialiųjų išteklių kaina perkant iš tarpininko gali būti mažesnė nei perkant iš gamintojo, nes perkant stambiomis partijomis galima naudotis kainų nuolaidomis.

• Tarpininkas teritoriniu požiūriu gali būti arč• iau nei gamintojas ir kt.

Tiekėjo pasirinkimas yra sudėtingas procesas, nes prieš priimant sprendimą, reikia įvertinti daugybę veiksnių ir išsirinkti geriausią variantą. Šiam darbui kompanija suformuoja sprendimų priėmimo komandą, kurią gali sudaryti įvairių padalinių atstovai. Yra numatomi uždavinio sprendimo etapai. Keletą iš jų galima būtų paminėti.

1. Potencialių tiekėjų paieška. Ieškant tiekėjų gali būti panaudoti šie metodai:

• konkurso skelbimas;

• reklaminės medžiagos (katalogų, skelbimų, reklamos masinės informacijos priemonėse ir kt.) studijavimas;

• mugių ir parodų lankymas;

• susirašinėjimas su galimais tiekėjais;

• naudojimasis asmeniniais ryšiais ir kt.

Sudaromas potencialių tiekėjų sąrašas, sukuriama duomenų bazė, kuri vėliau nuolat atnaujinama.

2. Potencialių tiekėjų analizė ir vertinimas. Sudaromas galimų tiekėjų sąrašas, jis analizuojamas pagal tam tikrus kriterijus, kurie leidžia atsirinkti palankiausius tiekėjus. Tokių kriterijų kiekis gali siekti kelias dešimtis. Tačiau dažniausiai apsiribojama keliais svarbiausiais. Kiekvienas vertinimo kriterijus yra nustatomas pagal aplinkybes. Pasirenkant kriterijus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vienas kriterijus nulemtų tik vieną aplinkybę, o ši aplinkybė neturėtų reikšmės kitam kriterijui. Į vertinimo kriterijus gali įeiti ne tik aprūpinimo objektas, bet ir tiekėjo produktyvumas.

Nustačius vertinimo kriterijus yra sudaromas vertinimo katalogas. R. Minalga „Logistika“ (2001) pateikė tokį vertinimo katalogą.

Vertinimo katalogas 3 lentelė

Tiekėjo ekonominės padėties nustatymo kriterijai Juridinė forma

Įvaizdis

Kapitalas

Padėtis rinkoje

Vadybos kontrolė

Darbuotojų kvalifikacija

Išlaidų struktūra

Pajamos

Organizavimas

Tyrimo ir plėtros intensyvumas

Tiekėjo esminio tinkamumo nustatymo kriterijai Atstumas iki gavėjo

Pristatymo galimybė

Pristatymo kaip tik laiku galimybė

Galimų pokyčių lankstumas

Paslaugos

Garantijos ir įsipareigojimai

Antrinių išteklių panaudojimo galimybės

Suderinamumas

Bendrųjų investicijų galimybė

Tyrimo ir plėtros veikla

Tiekėjo aprūpinimo nustatymo kriterijai Kokybė

Kaina

Tiekimo sąlygos

Mokėjimo sąlygos

Tiekimo terminai

Pagal vertinimo kriterijus atliekamas potencialių tiekėjų vertinimas. Atskiri kriterijai, atsižvelgiant į jų svarbą, vertinami tam tikru taškų skaičiumi. Tiekėjas, surinkęs didžiausią vertinimo taškų sumą, yra pasirenkamas kaip tinkamiausias. Tiekėjų reitingo apskaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje.

Tiekėjų reitingo apskaičiavimas 4 lentelė

Kriterijai Kriterijaus lyg. svoris Kriterijaus reikšmė Kriterijaus reikšmės lyg. svoris

1. Tiekimo patikimumas 0,30 7 2,1

2. Kaina 0,25 6 1,5

3. Prekių kokybė 0,15 8 1,2

4. Tiekimo sąlygos 0,15 4 0,6

5. Neplaninių tiekimų galimybės 0,10 7 0,7

6. Įmonės finansinė būklė 0,05 4 0,2

Iš viso: 1 6,3

3. Tiekėjų darbo įvertinimas. Pirmą kartą pradėdama santykius su nežinomu tiekėju, įmonė rizikuoja. Tiekėjo nesąžiningumas ar nepajėgumas įvykdyti duotus įsipareigojimus įmonei gali sukelti įvairių problemų ar finansinių nuotolių. Todėl įmonė ir vėliau nuolat turi įvertinti tiekėjo darbą, t. y. sekti, ar vykdomi sutartiniai įsipareigojimai.

Norėdamos išvengti nepatikimų tiekėjų, įmonės dažnai naudojasi specializuotų agentūrų paslaugomis, kurios parengia pažymas apie tiekėjus, neformaliais kanalais surenka apie juos informaciją.

2.4. Pirkimo metodai

Kiekviena įmonė, priklausomai nuo jai reikalingų medžiagų, žaliavų ar prekių pobūdžio stengiasi pasirinkti tinkamiausią pirkimo metodą. Metodo pasirinkimą lemia daug veiksnių. Tai ir reikiamo produkto savybės, jo poreikis, sunaudojimo nuoseklumas ir kiti veiksniai. Yra išskiriami šie pirkimo metodai:

Pirkimas pagal aplinkybes. Šis pirkimo metodas dar vadinamas vienetiniu metodu. Jis labiausiai tinka įmonėms, užsiimančioms vienetinių gaminių gamyba. Šio pirkimo privalumai yra mažos kapitalo investicijos, mažos palūkanų, sandėliavimo išlaidos. Tačiau renkantis tokį apsirūpinimo metodą reikia žinoti, kad yra rizika prekę gauti pavėluotai, nepakankamos kokybės tiekimo rizika, didelės pristatymo išlaidos, blogesnės tiekimo sąlygos ir kt.

Atsargas sudarantis pirkimas. Šį pirkimo metodą racionalu taikyti įmonėms, kurių sėkmingam procesui garantuoti reikia atsargų. Toks pirkimo metodas reikalauja didelių kapitalo investicijų, susidaro didesnės palūkanų, sandėliavimo išlaidos. Tačiau yra ir privalumų – tai kainų nuolaidos perkant didelį kiekį, maža gamybos prastovų dėl žaliavų stygiaus rizika ir kt.

Sinchroninis pirkimas. Tai toks pirkimo metodas, kai gamybos poreikis tiksliai suderintas su aprūpinimo laiku ir kiekiu. Šis metodas tinka, kai įmonėje vyksta nepertraukiamas programinis gamybos ciklas. Tada nesunku apskaičiuoti prekių poreikį per tam tikrą laikotarpį, suderinti sandėliavimo galimybę, suderinti tiekimo aplinkybes bei grafiką su tiekėjais. Pasirinkusi šį metodą įmonė išvengs didelių sandėliavimo išlaidų, sinchronizuotai su gamybos ciklu gaus reikiamą kiekį reikiamų medžiagų.

Pirkimas tiksliai laiku. Šis pirkimo metodas remiasi principu – pristatymas tiksliai suderintas su gamybos procesu. Jei sinchronizuotą pirkimo metodą paranku rinktis įmonėms, turinčioms tolygų ir nepertraukiamą gamybos programą, tai šis metodas tinka ir įmonėms, gaminančioms priklausomai nuo laikotarpio nevienodas gaminių partijas. Šis pirkimo metodas reikalauja lankstumo ir operatyvumo iš abiejų bendradarbiaujančių šalių. Tačiau jis leidžia mažinti sandėliavimo išlaidas, atsargų kiekį, leidžia greitai išsiaiškinti ir pašalinti gamybos ar tiekimo trūkumus. Šis pirkimo metodas skatina tikslingą darbuotojų veiklą, verčia gerai apgalvoti savo sprendimus.

Viešieji pirkimai. Šį pirkimo (aprūpinimo) metodą taiko valstybės, regiono ar savivaldybės valdymo institucijos, viešieji ar privatieji juridiniai asmenys, kurių veikla skirta viešiesiems interesams tenkinti arba kontroliuojamos viešojo sektoriaus (valstybės, savivaldybės ir kt.) įstaigos.

Viešųjų pirkimų tipai:

• Viešasis prekių (tiekimo) pirkimas;

• Viešasis paslaugų pirkimas;

• Viešasis darbų pirkimas.

Tiekėjai gali būti visi juridiniai asmenys. Viešuosius pirkimus Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, o Europos Sąjungoje – įvairios direktyvos. Daugiau informacijos šiuo klausimu galima surasti http://www.simap.eu.int.

2.5. Aprūpinimo kiekis ir terminai

Nustačius poreikius ir pirkimo metodus, kitas svarbus logistikos uždavinys – nustatyti tiekimo kiekį. R. Minalga „Logistika“ (2001) numato tris aprūpinimo kiekio nustatymo galimybes:

• aprūpinimo kiekis = poreikis;

• aprūpinimo kiekis = poreikis – atsargos;

• aprūpinimo kiekis > poreikis.

Aprūpinimo kiekis yra nustatomas pagal tokius veiksnius:

• rinkos padėtį;

• aprūpinimo išlaidas;

• partijų dydžių vienetus;

• finansinę erdvę.

Rinkos padėtis. Aprūpinimo kiekiui nustatyti rinkos padėtis gali turėti skirtingą reikšmę, priklausomai nuo galimybių:

• Aprūpinimas yra stabdomas ar nestabdomas. Aprūpinimas stabdomas prasidėjus politinei ar ekonominei krizei, gresiant streikams. Įmonė stengiasi apsirūpinti didesniu produktų kiekiu.

• Atsižvelgiama į didelius kainų ir valiutų kurso svyravimus. Dideli kainų ir valiutų kurso svyravimai, kurių neįmanoma sureguliuoti sutartimis, nulemia aprūpinimo kiekio svyravimus. Apsirūpinama didesniu produktų kiekiu, nei buvo numatyta nustatant poreikius.

Aprūpinimo išlaidos. Į aprūpinimo išlaidas įeina:

• produktų pristatymo išlaidos, kurias sudaro produkto užsakymo ir gabenimo išlaidos;

• sandėliavimo išlaidos, kurias sudaro pastovios ir kintamos išlaidos;

• kainų nuolaidos (taikomos perkant dideliais kiekiais).

Partijų dydžio vienetai. Logistikai labai didelę reikšmę turi partijų dydžio vienetai. Partijų dydžio vienetai gali būti: transporto vienetai, pakuotės vienetai, sandėliavimo vienetai.

Finansinė erdvė. Aprūpinimo kiekis taip pat priklauso ir nuo įmonės finansinės erdvės. Jei įmonė turi dideles finansines galimybes, ji yra pajėgi pirkti didesnį kiekį palankiomis kainomis. Kai mažos finansinės galimybės, didelę reikšmę turi palankios apmokėjimo sąlygos.

Todėl labai svarbu apspręsti dėl optimalaus tiekimo partijos dydžio. Optimalus tiekimo partijos dydis (užsakymo dydis) tai toks prekių kiekis, kurio pristatymo ir sandėliavimo išlaidų suma yra mažiausia.

Aprūpinimo trukmę sudaro laikotarpis nuo užsakymo priėmimo iki prekės pristatymo į kliento sandėlį:

• užsakymo paruošimo laikas;

• pristatymo trukmė;

• priėmimo į sandėlį trukmė;

• laikas, sugaištas prekės kontrolei (prekės kiekiui ir kokybei tikrinti).

Aprūpinimo terminas nustatomas atsižvelgiant į turimas atsargas ir tiekimo trukmę.

2.6. Pirkimo organizavimas

Kiekviena įmonė savo sudėtyje turi tarnybą, atsakingą už materialiųjų išteklių pirkimą, jų pristatymą ir saugojimą. Galimi įvairūs pirkimo organizavimo įmonėje variantai. Vienas iš jų – aprūpinimo funkcijos yra paskirstytos atskiriems įmonės padaliniams. Pavyzdys pateiktas 2 paveikslėlyje.

2 pav. Decentralizuoto pirkimo schema

Esant šiai organizavimo struktūrai materialinių srautų valdymas paskirstytas dviem skirtingoms tarnyboms ir efektyviai valdyti šį procesą yra sudėtinga.

Kitas pirkimo organizavimo variantas – aprūpinimo funkcijos sukoncentruotos viename įmonės padalinyje. Pavyzdys pateiktas 3 paveikslėlyje.

3 pav. Centralizuoto pirkimo schema

Šis aprūpinimo variantas leidžia sukoncentruoti visas aprūpinimo funkcijas vienose rankose, todėl susidaro geresnė galimybė optimizuoti materialiuosius srautus. Pasirinkus tiekėją, reikia su juo sudaryti tiekimo sutartis. Sutartyje reikėtų apibrėžti svarbiausias tiekimo sąlygas, būtent:

• produkcijos technines sąlygas;

• tiekimo apimtį;

• reikalavimus pakuotei;

• pristatymo vietą;

• kainą;

• mokėjimo sąlygas;

• draudimo sąlygas;

• garantijas;

• baudas;

• papildomas sąlygas.

Aprūpinimo procesas yra baigtas, kada į sandėlį atgabenamos prekės ir įforminamas prekių priėmimas. Gaunamas prekes priima sandėlio materialiai atsakingi darbuotojai. Jie patikrina gautų prekių kiekį ir iš dalies kokybę. Priėmus prekes, sutarties vykdymo kontrolės dokumentuose daromi reikiami įrašai.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Kaip suprantate aprūpinimo logistikos apibūdinimą?

2. Suformuluokite aprūpinimo logistikos tikslus ir uždavinius.

3. Pateikite pirkimo (aprūpinimo) schemų pavyzdžių ir paaiškinkite jų skirtumus.

4. Nusakykite gamybinio naudojimo prekių pirkimo etapus.

5. Kokie veiksniai lemia renkantis materialiųjų išteklių įsigijimo būdą (pirkti ar pasigaminti)?

6. Kokie veiksniai lemia sprendimą pirkti iš įmonės gamintojos ar iš tarpininkų?

7. Kokiais būdais atliekama potencialių tiekėjų paieška?

8. Pagal kokius kriterijus atliekamas potencialių tiekėjų vertinimas?

9. Kodėl atliekama tiekimo sutarč10. ių vykdymo analizė?

11. Paaiškinkite optimalaus tiekimo sampratą.

12. Išvardinkite ir apibūdinkite pirkimo metodus.

13. Kada laikoma, kad tiekimo procesas baigtas?

3 TEMA. GAMYBOS LOGISTIKA

3.1. Gamybos logistikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Materialusis srautas savo kelyje nuo pirminių žaliavos šaltinių iki galutinio vartotojo pereina ne vieną gamybos grandžių. Materialiojo srauto valdymas šiame etape turi savo specifiką ir vadinamas gamybos logistika. Gamybos logistika nagrinėja procesus, vykstančius materialinės gamybos sferoje.

Logistikos tikslas mažinti išlaidas ypač aktualus gamybos procese. Logistikos funkcijos yra svarbios kiekvienoje gamybos proceso dalyje siekiant mažinti konkretaus proceso išlaidas ir didinti gaminamos produkcijos konkurencingumą. Taigi logistikos paskirtis gamybos procese – mažinti kiekvieno gamybos elemento savikainą ir papildomas išlaidas.

Papildomos išlaidos, įtrauktos į prekės savikainą, yra susijusios su medžiagų gabenimu gamybos proceso metu ir jų kaupimu. Todėl prekės savikaina yra tiesiogiai susijusi su gamybos logistika. Kuo geriau logistiniu požiūriu organizuotas gamybos procesas, tuo mažesnės yra papildomos išlaidos. Tad logistikos procesas vykstant gamybai yra vienas svarbiausių elementų optimizuojant gaminio savikainą.

Gamybos logistikos tikslas – optimizuoti materialiuosius srautus įmonės viduje, tai yra tuos srautus, kurie sukuria materialines vertybes ar materialines paslaugas, pvz., fasavimą, svėrimą ir kt. Gamybos logistikos specifika – jos teritorinis kompaktiškumas. Literatūroje kartais ji vadinama „logistikos salų objektais“.

Gamybos logistikos proceso dalyvius tarpusavyje sieja gamybiniai santykiai, skirtingai nuo kitų logistikos sričių, kur yra prekiniai piniginiai santykiai. Gamybos logistikos sistemos dažnai vadinamos vidinėmis gamybos logistikos sistemomis.

Gamybos logistikos uždaviniai:

• mažinti gamybos išlaidas ir gerinti produkcijos kokybę;

• valdyti materialiuosius srautus produkcijos gamybos procese.

3.2. Gamybos grandinės ir jų logistika

V. Paulauskas „Logistika“ (2005) išskiria šias gamybos grandines:

• paprastoji;

• sudėtinė;

• tarptautinė.

Paprastąją gamybos grandinę sudaro vienas gamybos procesas ir ne daugiau kaip du sandėliavimo procesai. Tai elementari gamyba esant vienam gamybos proceso elementui, pvz., iškasenų gavyba. Paprastoji gamybos grandinė dažnai yra sudėtinės gamybos grandinės dalis.

Paprastosios gamybos grandinės yra svarbios, nes jų yra daug, taigi ypač svarbu jas suderinti tarpusavyje kokybės ir logistikos požiūriais (jei jos yra sudėtinės gamybos grandinės dalys). Paprastųjų gamybos grandinių logistika atitinka įprastinį logistikos procesą tarp gamybos ir vartojimo.

Taigi paprastosios gamybos grandinės procesas gali būti apibūdintas kaip konkrečios operacijos atlikimas trumpiausiu laiku, mažiausia savikaina.

Sudėtinės gamybos grandinę sudaro ne mažiau kaip du gamybos (apdirbimo) procesai. Pvz., vilnonių siūlų gamyba (nukirpti avį, sukaršti vilną, suverpti siūlą). Sudėtinės gamybos grandinės logistikos procesas yra sudėtingas, nes būtina tiksliai suplanuoti gabenimo, sandėliavimo, pirminio paruošimo, perkrovimo, perpakavimo, dalinio apdirbimo ir kitus procesus.

Tarptautinės gamybos grandinė. Jos esmė – maksimaliai išnaudoti tarptautinio kooperavimosi galimybes, mažinti gabenimo išlaidas bendroje gamybos grandinėje, laikytis aplinkosaugos ir kitų reikalavimų, stengiantis mažinti atstumą nuo galutinės produkcijos gamybos ir rinkos, išlaikyti aukščiausius kokybės standartus. Rezultatas – gaminti ir tiekti rinkai konkurencingą produkciją. Tarptautinės gamybos grandinės pavyzdžiu gali būti automobilių „Opel“ gamyba, kurioje dalyvauja per 15 šalių (galutinė produkcija gaminama keturiuose žemynuose).

Tarptautinių gamybos grandinių esmė – gamybos išlaidų mažinimas ir prekių konkurencingumo didinimas. Rezultatas – esamų rinkų išlaikymas ir naujų užėmimas, taip pat didesnio pelno siekimas.

3.3. Gamybos grandinių valdymo logistika

Gamybos grandinių valdymas – tai logistikos požiūriu sudėtinis uždavinys, kurio pagrindą sudaro tikslus atskirų elementų išdėstymas ir tikslus įmonių elementų derinimas. Visi gamybos elementai turi būti nukreipti į optimalų gaminamų produktų kiekį.

Gamybos grandinės arba jos dalių valdymas yra susijęs su logistikos procesu, grindžiamas atitinkamų komponentų pristatymu į konkretų gamybos grandinės elementą laiku ir geriausia kaina, laikantis šiuo metu populiaraus principo „reikiamu laiku“ (just in time).

Logistikos procesas galutinės produkcijos gamybos vietoje grindžiamas tiksliu užsakymų vykdymu. Taigi galutinės produkcijos gamybos logistikos procesas derinamas su konkrečios gamybos technologija, siekiant optimizuoti technologinius procesus.

Gamybos logistikos procesas ne tik leidžia optimizuoti gamybos procesus, bet ir vykdyti gamybos kokybės kontrolę, taigi užtikrinti gatavos produkcijos kokybę, gerinti jos konkurencingumą.

Numatant tarptautinės gamybos grandines atsižvelgiama į:

• šalių, kuriose bus išdėstyti atskiri gamybos grandinės elementai, politinę situaciją ir stabilumą;

• šalių juridinę bazę ir jos kitimo tikimybę;

• šalies finansinę sistemą ir jos stabilumą;

• ryšį tarp vietos ir centrinės valdžios;

• ryšio sistemas ir galimybes;

• transporto ryšius su konkreč• ia šalimi ir jų plėtros perspektyvas;

• aplinkosaugos reikalavimus;

• darbo išteklių kainą ir jų potencialą;

• kitus aspektus.

Pagrindinės tarptautinių gamybos grandinių jungtys – tai gamybos grandines jungiantys grandinės elementai. Logistikos proceso požiūriu svarbios yra gabenimo jungtys ir paskirstymo (logistikos) centrai. Labai svarbu – galimybė jungtyse valdyti patį logistikos procesą.

Materialiųjų srautų judėjimas gamybos logistikoje gali būti atliekamas įvairiomis transporto ir mechanizavimo priemonėmis. Jie gali vykti:

• iš sandėlių į cechus;

• iš sandėlio į sandėlį;

• tarp cechų;

• cechuose tarp operacijų.

Jie gali būti atliekami:

• centralizuotai;

• decentralizuotai;

• mišriai.

Centralizuotam materialiųjų srautų judėjimui vadovauja ir darbus atlieka įmonės transporto padalinys veždamas savo jėgomis visas medžiagas tarp cechų ir padalinių.

Esant decentralizuotam materialiųjų srautų judėjimui, šią funkciją atlieka patys gamybos cechai savo turimomis transporto priemonėmis.

Mišrioji forma – dalis medžiagų vežama centralizuotai, kita dalis – necentralizuotai.

Siekiant sumažinti įmonės vidaus transporto darbo kiekį, reikia stengtis cechus ir sandėlius įmonės teritorijoje išdėstyti atsižvelgiant į gamybos proceso nuoseklumą, kuo labiau priartinti sandėlius prie šią produkciją naudojančių arba perdirbančių cechų.

Įmonėse taikomos medžiagų vežimo sistemos:

• švytuoklinė;

• žiedinė;

• zoninė žiedinė.

Švytuoklinė medžiagų vežimo sistema tinka tada, kai transporto priemonė visiškai pakraunama vienam cechui reikalingu medžiagos kiekiu. Efektyvesnė švytuoklės forma yra tada, kai grįžtanti transporto priemonė yra pakraunama kitais produktais ir niekada nevyksta tuščia.

4 pav. Švytuoklės formos medžiagų vežimo sistema

Žiedinė sistema taikoma medžiagoms išvežioti iš karto į kelis nuolatinius punktus, kai į transporto priemonę kraunamas medžiagų kiekis tenkina kelių vartotojų poreikius ir galima nuosekliai iš vieno punkto važiuoti į kitą.

5 pav. Žiedinės formos medžiagų vežimo sistema

Žiedinė-zoninė medžiagų vežimo sistema taikoma, jei vartotojai yra išsidėstę grupėmis, – iš karto aprūpinama visa vartotojų grupė.

6 pav. Žiedinės-zoninės formos medžiagų vežimo sistema

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibūdinkite gamybos grandines ir jų logistikos ypatumus.

2. Kuo gamybos logistikos skiriasi iš kitų logistikos rūšių?

3. Kokie veiksniai turi įtakos tarptautinės gamybos grandinės formavimui?

4. Apibūdinkite medžiagų išvežiojimo sistemas ir nusakykite, kokiais atvejais kiekvieną iš jų tikslinga taikyti.

4 TEMA. PASKIRSTYMO LOGISTIKA

4.1. Paskirstymo logistikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Įmonė, pagaminusi produkciją, turi ją pateikti pirkėjams. Paskirstymas – tai visuma veiksmų, kuriuos atlikus, prekė iš gamintojo tiesiogiai ar per tarpininkus perduodama galutiniam vartotojui. Pagrindinis paskirstymo tikslas – užtikrinti reikiamo produkto ir reikiamo jo kiekio prieinamumą reikiamomis sąlygomis, reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, reikiamam vartotojui su tinkamomis išlaidomis.

Paskirstymo logistika – tai veiksmų visuma, kad reikiama prekė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje patektų jos pageidaujančiam vartotojui. Paskirstymo logistikos objektas – materialusis srautas nuo tiekėjo iki vartotojo.

Paskirstymo logistikos tikslai ir uždaviniai:

• Priartinti prekes prie vartotojo. Prekę gaminanti įmonė visada yra mažiau ar daugiau nutolusi nuo vartotojo. Todėl būtina pašalinti šį neatitikimą ir prekę priartinti prie pirkėjo.

• Tinkamu kanalu pristatyti produkciją vartotojui. Produktai gali pasiekti vartotoją tiesiogiai iš gamintojo arba per tarpininkus.

• Tinkamai įpakuoti produkciją. Pvz., kad prekės saugiai būtų saugiai nugabentos į reikiamą vietą, jos pakuojamos į dėžes.

• Spręsti, ar būtinas sandėlių tinklas, jei reikalingas, tai koks, kiek ir kur. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o paklausa ir vartojimas nuolatinis. Kitos prekės gaminamos nuolat, o perkamos ir vartojamos tik tam tikru metu. Dėl šio neatitikimo reikia kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti.

• Užtikrinti reikiamą aptarnavimo lygį.

• Kontroliuoti, kaip prekės yra vežamos ir kt.

Daugelis gamintojų prekių paskirstymo uždavinius sprendžia pasitelkę partnerius – pardavimo tarpininkus ir pagalbininkus, kurie perima iš gamintojo įvairias su produkcijos pardavimu susijusias funkcijas.

4.2. Logistikos kanalai ir logistikos grandinės

Organizuojant prekių paskirstymą, galima naudotis įvairiais paskirstymo kanalais. Paskirstymo logistikos kanalas – tai visuma tarpusavyje susijusių įmonių ir pavienių asmenų, kurie dalyvauja prekės judėjimo nuo gamintojo iki vartotojo procese. Paskirstymo kanalas nėra viena įmonė. Šioje veikloje dalyvauja ir gamintojai, ir įvairūs tarpininkai bei pagalbinės organizacijos. Įtakos paskirstymui turi ir galutiniai vartotojai. Paskirstyme dalyvaujančių įmonių veiksmai glaudžiai susiję.

D. Bazaras „Įvadas į logistiką“ pateikia tokius dažniausiai naudojamus logistikos paskirstymo kanalų pavyzdžius (7 pav.)

7 pav. Logistikos paskirstymo kanalų pavyzdžiai

Paskirstymo kanalo pagrindinė funkcija – patenkinti vartotojų poreikius. Nuo daugelio veiksnių priklauso, kuris paskirstymo kanalas įmonei yra palankesnis. Dažniausiai vienam produktui yra siūloma daug kanalų. Paskirstymo kanalai pasirenkami įvertinus gamintojo ir vartotojo poreikius, gamybos bei rinkos ypatumus. Pasirenkant paskirstymo kanalą, reikia atsižvelgti į tris pagrindinius parametrus: paskirstymo kanalo ilgį, paskirstymo kanalo plotį ir bendravimo su kanalo dalyviais pobūdį.

Paskirstymo kanalo ilgis – tai paskirstymo kanale esančių tarpininkų skaičius. Paskirstymo kanalo ilgis gali būti įvairus, priklausomai nuo taikomo prekių paskirstymo būdo: tiesioginio, netiesioginio ar mišraus. Tiesioginis prekių paskirstymas yra toks, kai gamintojas savo produkciją vartotojui pateikia pats. Netiesioginis – kai produkcija pas vartotoją patenka per pardavimo tarpininkus. Mišrusis – kai įmonė skirstydama produkciją derina abu jau paminėtus kanalus.

Paskirstymo kanalo plotis – tai toje pačioje kanalo pakopoje esančių tarpininkų skaičius.

Formuojant paskirstymo kanalą pirmiausia svarbu apsispręsti dėl kanalo struktūros, t. y. kiek lygmenų sudarys kanalas ir kiek ir kokie tarpininkai dalyvaus. Tarpininkai klasifikuojami pagal du principus:

• kieno vardu veiks tarpininkas;

• kieno sąskaita veiks tarpininkas.

Tarpininkai gali veikti:

Tarpininkų tipai Klasifikavimo požymiai

Įgaliotas prekybos agentas

Skirstytojas

Komisionierius

Agentas Savo vardu ir savo sąskaita

Svetimu vardu ir savo sąskaita

Savo vardu ir svetima sąskaita

Svetimu vardu ir svetima sąskaita

8 pav. Paskirstymo kanalų tarpininkų tipų pavyzdys

Tarpininkai sukuria laiko, vietos ir turėjimo naudingumą. Turėjimo naudingumas atsiranda vykstant mainams, t. y. perkant ir parduodant. Laiko naudingumas – atsargos yra saugomos iki pardavimo momento. Vietos naudingumas – prekė juda link vartotojo. Tarpininkai panaikina asortimento neatitikimus. Jų dėka vartotojams lengviau surasti norimą produktą.

Pasirinkus tarpininkų tipą, toliau reikia nuspręsti, kiek jų bus. Formuojant paskirstymo kanalą reikia atsižvelgti į įmonės finansinę padėtį, jos įvaizdį, gamybos galimybes, prekę, vartotoją, konkurentus ir kt. Pasirinktas paskirstymo kanalas turi būti naudingas visiems jo dalyviams. Paskirstymo kanalo pavyzdys pateiktas 9 pav.

9 pav. Paskirstymo kanalų struktūrinė schema

Logistikos kanalas toliau virsta logistikos grandine. Paskirstymo logistikos grandinė – yra konkrečių įmonių seka, sudaranti sąlygas prekei ar paslaugai pasiekti galutinį vartotoją. Renkantis paskirstymo kanalą yra pasirenkama prekės judėjimo forma – tiesioginė ar netiesioginė. Konkretaus tarpininko, konkretaus vežėjo, konkretaus draudėjo pasirinkimas – tai jau logistikos grandinės formavimas.

Paskirstymo grandinę sudarančios įmonės siekdamos bendro tikslo yra tarpusavyje susijusios ir priklauso viena nuo kitos. Kiekvienas grandinės narys atlieka savo vaidmenį ir specializuojasi atlikti vieną ar daugiau funkcijų. Logistikos vadybininko uždavinys yra koordinuoti prekių paskirstymą visoje grandinėje.

4.3. Paskirstymo logistikos sistemų kūrimas

Paskirstymo logistikos sistemos kūrimas pradedamas vartotojų aptarnavimo poreikių analize. Paskirstymo grandinių sistemos kuriamos taip, kad atitiktų rinkos galimybes ir sąlygas. Kuriant paskirstymo logistikos grandinę būtina atlikti šiuos veiksmus:

• išanalizuoti vartotojų poreikius;

• nustatyti paskirstymo grandinės tikslus ir įžvelgti galimas kliūtis;

• išsiaiškinti pagrindines paskirstymo grandinės alternatyvas;

• įvertinti šias alternatyvas.

Gamintojas ir jo tarpininkai privalo susitarti dėl sąlygų ir dėl kiekvieno paskirstymo grandinės nario pareigų. Paskirstymo grandinės vadyba pasireiškia pasirinkto grandinės nario motyvavimu ir jo veiklos rezultatų vertinimu.

Tarptautinės grandinės specialistai, kurdami prekių paskirstymo grandines, susiduria su daugybe papildomų sunkumų, nes kiekvienoje šalyje yra per ilgą laiką susiformavusi unikali nelinkusi greitai keistis paskirstymo grandinė. Todėl kiekviena bendrovė privalo taikyti savo paskirstymo grandinės strategiją prie kiekvienoje šalyje jau esamos struktūros. Tarptautinėse paskirstymo grandinėse susiduriama su daugybe alternatyvų, kurias renkantis reikia nemažai žinių. Todėl padaryti veiksmingas logistikos grandines tarp įvairių šalių ir tų šalių vidaus rinkose yra nelengva.

Bendrovės vis dažniau ima taikyti integruotosios logistikos koncepciją. Nuolat tobulinant logistiką, reikia, kad glaudžiai bendradarbiautų skirtingi padaliniai bendrovės viduje ir įvairios organizacijos, prižiūrinčios paskirstymo grandinę. Šiandien kai kurios bendrovės savo logistikos funkcijoms vykdyti samdo trečiosios šalies logistikos paslaugų teikėjus.

Galimi įvairūs paskirstymo grandinių sistemų variantai. Kad iš daugybės variantų išsirinktume geriausią, reikia nustatyti atrankos kriterijus. Pateikiame materialiųjų srautų paskirstymo sistemos veiksmingiausio varianto parinkimo algoritmą.

10 pav. Materialiųjų srautų paskirstymo veiksmingiausio varianto parinkimo algoritmas

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibrėžkite paskirstymo logistikos sampratą.

2. Suformuluokite paskirstymo logistikos uždavinius.

3. Nusakykite skirtumus tarp paskirstymo logistikos kanalo ir logistikos grandinės.

4. Išvardinkite ir paaiškinkite paskirstymo logistikos kanalų tipus.

5. Apibūdinkite paskirstymo logistikos sudėtines dalis.

6. Nusakykite paskirstymo sistemos kūrimo etapus.

5. TEMA. TRANSPORTO LOGISTIKA

5.1. Prekių gabenimo reikšmė logistikos sistemai

Logistikos grandinės elementus jungia transporto grandinės: produktai perkeliami iš gamybos į vartojimo vietas. Šis perkėlimas produktui suteikia papildomą vertę – vietos naudingumą.

Produktai tam tiką laiką yra sandėliuojami ir saugomi, kol jų prireiks vartotojui. Gabenimas prisideda prie laiko naudingumo kūrimo. Nuo gabenimo priklauso, kaip greitai ir patikimai produktai juda nuo vieno taško į kitą. Tai yra vežimo, arba gabenimo, trukmė.

Vežimas padidina produkto vertę, nes pristato jį klientui reikiamu laiku, reikiamą kiekį ir norimos kokybės. Taip vežimas prisideda prie reikiamo klientų aptarnavimo lygio kūrimo.

Gabenimo faktorius yra labai svarbus, kai sprendžiama, kokią produkciją gaminti, kur ją parduoti, iš kur atsivežti žaliavas.

Gabenimo sąnaudos sudaro didžiąją logistikos sąnaudų dalį ir todėl jos gali sudaryti gana didelę prekės kainos dalį, pvz., smėlio ar žvyro didžiąją kainos dalį sudaro gabenimo išlaidos.

Pagrindiniai transporto logistikos uždaviniai yra šie:

• parinkti transporto rūšį kroviniui gabenti;

• parinkti transporto priemones;

• parinkti gabenimo būdą;

• parinkti vežėją;

• sudaryti racionalius prekių pristatymo maršrutus.

5.2. Transporto sistema ir jos paslaugų apibūdinimas

Siųsdama prekes įmonė gali pasirinkti jai tinkamiausią prekių gabenimo būdą. Prieš priimdama sprendimą vežti prekes, ji turėtų įvertinti kiekvienos transporto rūšies ypatumus.

Transporto sistemą sudaro tokios transporto rūšys:

1. Sausumos transportas:

• geležinkelio;

• automobilių;

• vamzdynų.

2. Vandens transportas:

• jūrų;

• upių.

3. Oro transportas.

Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) pateikė tokį kiekvienos transporto rūšies apibūdinimą.

Geležinkelių transportas. Geležinkelių transportas yra pigus. Kai kuriose šalyse jis yra pagrindinė krovinių vežimo priemonė. Pagrindinis geležinkelių transporto pranašumas – krovinius galima vežti ilgais nuotoliais ir dideliais kiekiais. Gabenimo kaina mažesnė nei vežant automobiliais.

Gabenimo geležinkeliais paslaugos nėra tokios lanksčios kaip automobilių. Geležinkeliu kroviniai vežami iš terminalo į terminalą. Traukiniai važiuoja pagal tam tikrą grafiką ir negali prisitaikyti prie siuntėjo reikalavimų. Šie trūkumai iš dalies kompensuojami naudojant kombinacijas, pvz., vilkikas – vagonas arba konteineris – vagonas.

Geležinkelių transporte sparčiai taikomos naujos technologijos: kompiuterių programos padeda parinkti maršrutus ir grafikų sudarymo sistemas, vagonų sekimo ir kontrolės sistemas ir kt. Teikiama įvairių paslaugų, pvz.: vagonų nuoma, vagonų pardavimas, vienetiniai sąstatai (vieno siuntėjo prekės gabenamos viena kryptimi) ir kt.

Automobilių transportas. Automobilių transportas yra greitas ir patikimas. Gali būti naudojamas nuosavas arba nuomojamas iš transporto kompanijų arba tiesiog naudotis transporto kompanijų gabenimo paslaugomis. Efektyvus, kai reikia gabenti mažesnes siuntas. Siuntos skirstomos į:

• visiškai prikrauto sunkvežimio siuntas. Tai siuntos, kurių svoris lygus sunkvežimio keliamajai galiai.

• nevisiškai prikrauto sunkvežimio siuntas. Tai siuntos, kurių svoris yra mažesnis nei sunkvežimio keliamoji galia.

Gabenti automobiliais yra labai paranku, nes gali pristatyti įvairių dydžių ir svorių krovinius „nuo durų iki durų“, t .y. pristatymas atliekamas viena transporto rūšimi pradedant prekės paėmimu iš siuntėjo ir baigiant atvežimu gavėjui.

Automobilių transportas dėl paminėtų savo ypatybių yra labai patogus klientams aptarnauti. Todėl ši transporto rūšis logistikos sistemoje užima labai svarbią vietą ir yra pagrindinė krovinių gabenimo priemonė. Ji beveik visada naudojama šalia kitų transporto rūšių. Automobilių transportas laisvai konkuruoja su geležinkelių transportu, jei krovinio svoris mažesnis nei 45 t, o pristatymo atstumas iki 300 km.

Vamzdynų transportas. Vamzdynais galima tiekti tik tam tikro pavidalo krovinius, pvz., dujas, skystus krovinius ir kt. Dažniausiai jais transportuojama dideli naftos ar dują kiekis. Produktai pristatomi tiksliai laiku.

Vandens transportas. Kroviniams gabenti gali būti naudojamos upės, jūros ir kiti vandens telkiniai. Ši transporto rūšis skirstoma į vidaus, pakrantės ir jūrų tarptautinį. Vandens transportu dažniausiai plukdomi įvairūs kroviniai. Gabenimo kaina mažesnė nei kitų transporto rūšių, bet pristatymo laikas ilgesnis. Pasauliniu mastu jūrų transportas yra pagrindinė tarptautinių gabenimų rūšis.

Oro transportas. Oro transportas naudojamas, kai reikia labai greitai pristatyti prekę, gabenti labai brangias prekes arba suteikti klientui labai gerą aptarnavimą. Oro transporto gabenimo paslaugos yra brangios. Kuo didesnis pristatymo nuotolis, tuo patrauklesnis yra oro transportas. Jis yra greitas, ir lėktuvai gabena krovinius iš terminalo į terminalą. Tačiau nuo terminalo iki vartotojo krovinys dar būna gabenamas kita transporto rūšimi, todėl bendrasis pristatymo laikas pailgėja.

Krovinius skraidina beveik visos aviakompanijos. Tačiau jų pagrindinis verslas yra keleivių gabenimas reguliariais reisais. Kroviniai yra priimami į lėktuvo bagažines. Yra naudojami ir specialūs krovininiai lėktuvai.

Literatūroje dažnai pateikiama tokia transporto rūšių lyginamoji analizė:

Transporto įvertinimo kriterijai 5 lentelė

Transporto rūšis Pristatymo trukmė Išsiuntimo dažnumas Patikimumas pristatymo grafikui Universa-

lumas Prieinamumas geografiniu požiūriu Kaina

Geležinkelio 3 4 3 2 2 3

Vandens 4 5 4 1 4 1

Automobilių 2 2 2 3 1 4

Vamzdynų 5 1 1 5 5 2

Oro 1 3 5 4 3 5

5.3. Transporto grandinės ir jų logistika

Transporto grandinę sudaro įvairios transporto rūšys ir jų deriniai:

1. Vienmodalė vežimo sistema – kai krovinys vartotojui gabenamas viena transporto rūšimi. Dažnai tokios rūšies vežimas vadinamas tiesioginiu vežimu „nuo durų iki durų“. Parankiausia naudotis automobilių arba geležinkelių transportu (jei įmonė turi geležinkelio atšaką). Tiesioginis vežimas ypač2. populiarus, jei yra geras kelių tinklas, vežimo atstumas iki 1000 – 1500 km, kartais ir didesnis. Tiesioginis vežimas automobiliais ypač3. populiarus Europos Sąjungos šalyse. Panaikinus sienų kontrolės punktus, gerokai sumažėjo prastovų, ir tai savo ruožtu pagreitino ir atpigino krovinių pristatymą.

4. Daugiamodalė vežimo sistema – kai krovinys vartotojui gabenamas keliomis transporto rūšimis. Daugiamodaliai vežimai dar gali būti:

• Mišrusis (kombinuotieji) vežimas – krovinys vežamas dviem ar daugiau transporto rūšimis, pvz.: jūrų ir geležinkelio. Iš pradžių vežama viena transporto rūšimi, o vėliau krovinys perkraunamas į kitą transporto rūšį. Šiuo atveju surašomi atskiri važtos dokumentai, taikomi atskiri tarifai, sudaromos atskiros sutartys, kiekvienai transporto rūšiai – atskira materialinė atsakomybė. Prekės perkraunamos perkrovimo punktuose ar krovinių terminaluose. Mišriojo vežimo schema pateikta 11 pav.

• Integruotasis vežimas – vežama keliomis transporto rūšimis pagal vieną važtos dokumentą, vieną tarifų sistemą, vieną materialinę atsakomybę. Nuo pradžios iki galutinio logistikos grandinės punkto vežimu rūpinasi vienas gabenimo operatorius. Šio vežimo schema pateikta 12 pav.

Mišriojo ir integruotojo vežimų lyginamoji charakteristika pateikta 6 lentelėje.

11 pav. Mišrusis vežimas

12 pav. Integruotasis vežimas

Mišriojo ir intgruotojo vežimo lyginamoji charakteristika 6 lentelė

Mišrusis vežimas Intgruotasis vežimas

• dvi ir daugiau transporto rūšių;

• yra keli vežimo operatoriai;

• keletas važtos dokumentų;

• skirtingos tarifų sistemos;

• nuosekli dalyvių tarpusavio veiksmų schema;

• išskaidyta atsakomybė už krovinį;

• rezultatas: maža tikimybė įvykdyti visas šešias logistikos taisykles. • dvi ir daugiau transporto rūšių;

• vienas vežimo operatorius;

• vienas važtos dokumentas;

• viena tarifų sistema;

• nuosekli centralizuota dalyvių tarpusavio veiksmų schema;

• vienoda atsakomybė už krovinį;

• rezultatas: didelė tikimybė įvykdyti visas šešias logistikos taisykles.

Multimodalioji vežimo sistema taikoma tada, kai dėl įvairių priežasčių tiesioginis vežimas yra brangesnis arba nepakankamai saugus, kai užtrunka ilgesnį laiką, kai sunku tiksliai numatyti laukimo laiką kertant sienas, kai yra didelė avarijų tikimybė atskiruose kelio ruožuose, kai neįmanoma ar sunku pasiekti atskiras vietas viena transporto rūšimi ir kt.

Transporto ir logistikos grandinėse yra ypač svarbus prekių nuosavybės keitimosi taškas ir sistema. Nuosavybės perdavimą iš krovinio siuntėjo gavėjui būtina tiksliai užfiksuoti prekių pirkimo ir pardavimo sutartyje, nes sutarties netikslumai prekių siuntėjui arba gavėjui gali sukelti nepageidaujamų padarinių, kitaip tariant, vienas jų gali netekti prekių ir negauti už jas pinigų, o kitas gali prarasti pinigus ir už juos negauti prekių. Pirkimo ir pardavimo sutartyse dažniausiai nurodomos šios sąlygos:

• vežimo sąlygos (kas už ką ir kaip moka);

• vežimo laikas;

• vežimo maršrutas (maršrutai);

• maršrutų keitimo galimybės ir sąlygos;

• papildomos sąlygos, susijusios su pokyč• iais;

• vežimo dokumentai;

• draudimo sąlygos;

• bankai, kurių paslaugomis naudojamasi;

• kitos sąlygos.

Transporto grandinėse ir apskritai gabenant krovinius taikomos kelios krovinių nuosavybės perdavimo sistemos. Vežant krovinius dažniausiai taikomos INCOTERMS-2000 sąlygos.

Transporto grandinėse taip pat labai svarbus vežimo laikas. Kai prekes būtina pristatyti labai greitai, taikomos įvairios greitojo pristatymo sistemos DHL, URS ir kt. Šiuo atveju gerokai pakyla gabenimo kaina. Gabenimo laikas skaičiuojamas įvertinant visus gabenimo etapus.

Vienas svarbiausių transporto grandinės elementų yra krovinių gabenimo saugumas. Reikėtų įvertinti konkrečius krovinių saugumo komponentus, atsižvelgiant į:

• pasirinktą transporto koridorių (kryptį);

• vežamų prekių rūšį;

• transporto priemones;

• vežimo sistemas (tiesioginiai ar mišrūs vežimai);

• įmonių, vežanč• ių krovinius, reputaciją;

• kitus veiksnius, kurie turi įtakos vežimui.

Transporto koridorius – tai dalis nacionalinės arba tarptautinės transporto sistemos, kuri užtikrina reikšmingus (didelius) krovinių vežimus tarp atskirų geografinių rajonų. Juos sudaro keliai, transporto priemonės, stacionariniai įrengimai visų rūšių transportui, teisinės sąlygos užtikrinančios tokio vežimo įgyvendinimą. Yra formuojami Šiaurės–Pietų ir Vakarų–Rytų krypties kelių koridoriai. Šiuo klausimu pasaulio šalys yra pasirašiusios susitarimus. Vienas iš jų yra Europos susitarimas „Dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių“ (AGR), priimtas 1975 m. lapkričio mėn. 15 d. Ženevoje (Valstybės žinios, 2002-01-09, p. 90.) Susitarta dėl tarptautinio E kelių tinklo. Tarptautinį E kelių tinklą sudaro pagrindiniai ir tarpiniai keliai, vadinami A grupės keliais (turi dviženklį numerį), ir atšakos bei jungiamieji keliai, vadinami B grupės keliais (turi triženklį numerį).

Pagrindiniai Šiaurės–Pietų krypties keliai turi dviženklius nelyginius numerius, kurie baigiasi skaitmeniu 5 ir didėja einant iš Vakarų į Rytus. Pagrindiniai Rytų–Vakarų krypties keliai turi dviženklius lyginius numerius, kurie baigiasi skaitmeniu 0 ir didėja iš Šiaurės į Pietus.

Taigi transporto grandinės ir jų logistika apima visą gabenimą nuo prekių (krovinių) siuntėjo iki prekių (krovinių) gavėjo.

5.4. Transporto grandinių jungtys ir jų logistika

Transporto grandinių jungtys – tai vietos, kuriose vežant krovinius keičiamos transporto rūšys arba keičiamos tos pačios rūšies transporto priemonės. V. Paulauskas knygoje „Logistika“ (2005) įvardija šias transporto sistemų jungtis:

• uostai;

• geležinkelio stotys;

• oro uostai;

• krovinių terminalai;

• logistikos centrai;

• specialūs sandėliai.

Transporto grandinių jungtys yra svarbūs elementai. Jų veikla, logistikos uždavinių spendimas turi įtakos visos transporto grandinės veiklai.

Uostai yra viena iš didžiausių transporto grandinės jungčių, nes juose telkiamos kelios transporto rūšys. Todėl jų logistikos procesai yra ypač svarbūs. Uostai pagal veiklos pobūdį skirstomi į tris tipus:

• I tipo uostai yra tradiciniai ir užsiima daugiausia krovos darbais (70–75 proc. pajamų) ir krovinių kaupimu bei sandėliavimu (25–30 proc. pajamų).

• II tipo uostai papildomai atlieka paskirstymo ir logistikos funkcijas. Krovos darbų pajamos sudaro apie 50 proc., sandėliavimo – apie 20 proc., paskirstymo ir logistikos – apie 30 proc.

• III tipo uostai pasižymi tuo, kad didžioji veiklos dalis yra gamyba uoste. Pvz., į uostą atvežamos komplektavimo dalys, surenkama galutinė produkcija ir laivais išvežama iš uosto. Tokia veikla sudaro apie 50 proc. uosto veiklos. Kita veiklos dalis yra krovos darbai, sudarantys apie 20–25 proc., logistikos funkcijos – apie 10–15 proc. ir kaupimo bei sandėliavimo funkcijos – apie 10 proc.

Tokios transporto jungties kaip uostas logistika remiasi tinkamu uosto teritorijos ir įrangos naudojimu, veiklos išlaidų mažinimu. Planuojant uostą ir jo terminalus svarbu tinkamai išdėstyti galimas gamybos, paskirstymo ir krovos darbų vietas.

Geležinkelio stotys yra svarbi transporto grandinių jungtis, dažniausiai jungianti geležinkelius ir automobilių transportą. Geležinkelių stotyse sandėliavimo galimybės nėra didelės. Kroviniai perskirstomi dažniausiai geležinkelio sąstatų keitimo principu. Geležinkelio stotys statomos kelių geležinkelio krypčių susikirtimo vietose.

Geležinkelio stočių logistikos funkcijos nukreiptos į minimalų atskirų vagonų laukimo laiką ir galimybę greitai keisti traukinio sąstatus, į optimalų krovinių perskirstymą į konkrečias kryptis.

Svarbi transporto grandinių jungtis yra oro uostai, kurie jungia oro ir sausumos (automobilių ir geležinkelio) transportą arba tik oro transporto linijas. Oro uostų logistikos uždaviniai dažniausiai susiję su keleivių ir mažesne dalimi su krovinių priėmimu, išsiuntimu ir paskirstymu.

Krovinių terminalai. Terminalas – tai punktas, kuriame sąveikauja įvairių rūšių transportas. Terminalui veikla susijusi su krovos darbais. Terminaluose kroviniams krauti ir transportuoti naudojamos įvairios transporto priemonės, krovimo technika, sandėlių įrengimai, tara ir kt. Terminalai gali būti steigiami įvairioms transporto rūšims.

Kelių transporto terminalai. Kelių transportu gali vykti toks vežimas:

• Tolimasis vežimas. Vežant tolimais nuotoliais turėtų važiuoti du vairuotojai arba terminale vienas vairuotojas keič• iamas kitu, todėl atskirais kelio ruožais krovinį gabena skirtingi vairuotojai. Šiuo atveju nebūtina krovinius perkrauti į kitą automobilį. Vežant krovinį tolimais atstumais, patogu krovinius gabenti priekabomis – jos terminale gali būti prikabinamos prie kito automobilio.

• Vietinis ir vidutinio tolumo vežimas. Jei krovinį galima nuvežti per dieną, terminalu galima nesinaudoti. Vežant ilgiau, patogu krovinį nakč• iai palikti terminale.

• Surenkamųjų siuntų vežimas. Kroviniai į terminalą atgabenami norint suformuoti tolimojo vežimo siuntą iš daugelio siuntų, kurių nei viena nėra tokia didelė, kad visiškai pripildytų automobilį. Terminale kroviniai gali būti skirstomi, rūšiuojami pagal siuntimo punktus, prijungiami prie kitų krovinių.

Geležinkelio transporto terminalai. Vežimas geležinkelio transportu dažniausiai neapsieina be automobilių transporto, išskyrus tuos atvejus, jei prie verslo įmonių yra įrengti keliai. Todėl geležinkelio terminalai turėtų tenkinti ne geležinkelio transporto poreikius, bet juose turėtų būti galimybė krovinius perkrauti iš automobilių į geležinkelio transporto priemones ir atvirkščiai. Tam tikslui gali būti naudojamos ir skirstymo stotys.

Skirstymo stotys – tai punktas su visais terminalo įrenginiais kelių sankirtoje. Atvykę traukiniai su vagonais, turinčiais skirtingas siuntimo kryptis, sutelkiami skirstymo vietoje: jie atkabinami nuo traukinio ir siunčiami į kitus kelius. Ten, prikabinus juos prie kitų vagonų, gali būti sudaromas reikiamos krypties traukinys.

Terminalo sandėliuose yra kaupiamos smulkiosios siuntos ir mažesnės už vagonines. Vežant krovinius konteineriais, terminalo paskirtis – kuo greičiau konteinerius iš geležinkelio transporto perkrauti į automobilius ir atvirkščiai arba iš vieno traukinio į kitą.

Oro transporto terminalai. Oro transportu gabenami kroviniai yra smulkios siuntos, todėl jie pirmiausia patenka į oro uosto krovinių terminalą. Didelė dalis krovinių skraidinama keleiviniais lėktuvais, todėl ypatingas dėmesys skiriamas lėktuvo krovimui. Kroviniai iš terminalo atvežami į oro uosto krovimo aikštelę prieš 4–5 val. iki išskridimo. Prieš tai krovinys turi būti įpakuotas, pasvertas, paženklintas ir įforminti jo dokumentai. Parengiamas krovimo planas, krovinių žiniaraštis. Po to krovinys kraunamas į lėktuvą.

Jūrų transporto terminalai. Jie labai dideli, užima didelę teritoriją, gausu įvairių įrenginių ir tarnybų. Terminaluose turi gerai funkcionuoti informaciniai srautai, greitai ir efektyviai įforminami dokumentai, atliekamos ilgalaikio saugojimo, išmuitinimo ir kitos paslaugos. Terminalai gali būti:

• universalieji;

• specializuoti, pritaikyti tik tam tikros rūšies ar asortimento kroviniams apdoroti;

• terminalų kompleksai.

Kai kroviniai, gabenami per terminalus, tokie vežimai vadinami terminaliniais vežimais. Jų schema pateikta 13 pav.

13 pav. Terminalinio vežimo schema

Logistikos centrai jau buvo aptarti 4 temoje, o sandėliai bus plačiau aptarti 6 temoje.

Transporto grandinių jungtys yra svarbus bendros transporto grandinės elementas. Jos turi išlyginti galimus nukrypimus bendroje transporto grandinėje, t.y. jos papildomai atlieka transporto grandinėje kompensuojamąją funkciją.

5.5. Transporto darbo planavimas logistikos sistemoje

Transportas susieja atskirus logistikos sistemos elementus, todėl svarbu, kad būtų naudojamas veiksmingai. Be to, transporto sistemoje pridėtinė vertė kuriama tada, kai transportas juda, vežami kroviniai.

Atsižvelgiant į logistikos proceso funkcijas, gabenimo procesas turi vykti taip, kad prekės judėtų maksimaliu arba optimaliu greičiu. V. Paulauskas „Logistika“ (2005) transporto darbą logistikos sistemoje dalija į tris grupes:

• nuolatinis, susijęs su nuolatiniais gabenimais;

• periodinis, susijęs su periodiniais gabenimais;

• vienkartinis, susijęs su vienkartiniu gabenimu.

Planuojant nuolatinį gabenimo procesą, būtina tiksliai įvertinti galimą transporto vėlavimą, atsižvelgti, kokį prekių kiekį transporto priemonė gali vežti per nustatytą laiką. Nuolatinis transporto vėlavimas kai kuriose šalyse yra gana dažnas reiškinys. Kartais jis susijęs su tos šalies tradicijomis. Pvz., Italijoje vidutinis traukinių atvykimo į galutinę stotį vėlavimo laikas gali būti 20–40 min. Sudarant nuolatinių vežimų grafiką, būtina atsižvelgti į galimą vėlavimo laiką bei įvertinti esamas kitas nepalankias aplinkybes, kurių gali atsirasti dėl:

• hidrometeorologinių sąlygų įtakos;

• išvykimo vėlavimo;

• transporto priemonių techninių gedimo;

• nepalankių organizacinių sąlygų;

• spūsč• ių keliuose,

• eilių uostų, terminalų ir kt. prieigose;

• kitų kliūč• ių.

Kai vežimas periodinis, vienas ir pagrindinių logistikos uždavinių nustatyti reikiamą transporto priemonių skaičių ir sandėliavimo pajėgumą. Jei vežimas yra periodinis, būtina stebėti tendencijas ir pokyčius, kad galima būtų galima laiku į juos reaguoti ir tobulinti vežimo procesą.

Vienkartinis vežimas – kai vežami atsitiktiniai ar vis kito tipo kroviniai. Vienkartinio vežimo logistikos procesas paprastai yra susijęs su transporto priemonės užsakymo laiku. Transporto priemonę užsakius ilgesniam laikui nei reikia, vis tiek mokama už užsakytą, o ne panaudotą laiką. Užsakius transporto priemonę trumpesniam laikui ir ją užlaikius, reikia mokėti papildomą mokestį už faktiškai panaudotą laiką ir baudą, kuri dažnai yra didesnė nei nuomos mokestis.

Taigi planuojant transporto darbą, logistikos sistemoje, būtina atsižvelgti į visus komponentus, ypač į netikėtumus ir kuo veiksmingiau naudoti transporto priemones.

Transportas logistikos aplinkoje atlieka indikatoriaus vaidmenį, parodo visos logistikos grandinės nesklandumus ir leidžia surasti jų priežastis. Transporto sutrikimas arba prastesnis jo darbas, palyginti su kitomis logistikos grandinėmis, susiję ne tik su gabenimo laiko, bet ir kainos didėjimu. Būtent šie komponentai gali trukdyti pasiekti logistikos tikslus.

5.6. Logistika ir gabenimo valdymas

Įmonės transporto valdymo padalinys yra atsakingas už:

• transporto rūšies parinkimą;

• vežėjo parinkimą;

• maršrutų ir grafikų sudarymą;

• siuntų sujungimą;

• santykius su vežėjais.

Parenkant transporto rūšį reikia atsižvelgti į:

• gabenamos produkcijos žalos riziką;

• pristatymo laiką;

• krovinių išsiuntimo dažnumą;

• pristatymo grafiko laikymąsi;

• galimybę vežti įvairius krovinius;

• galimybę pristatyti krovinius į reikiamą teritorijos vietą;

• pristatymo kainą;

• pakuotės reikalavimus.

Siuntėjo ir vežėjo santykiai dažniausiai yra grindžiami sutartimis. Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) įžvelgia, kad tinkamai parengtos ir įformintos, jos suteikia privalumų:

• siuntėjas gali kontroliuoti vežėją, apsaugo nuo netikėto kainų pokyč• io;

• sutartis garantuoja siuntėjui tam tikrą aptarnavimo lygį;

• sutartis duoda naudos abiem šalims ir yra įpareigojantis dokumentas.

Jeigu norime sukurti tikrai veiksmingą logistikos sistemą, reikia, kad siuntėjo ir vežėjo bendradarbiavimas tiek strateginiu, tiek taktiniu lygmeniu būtų kuo glaudesnis. Nuo transporto veiklos priklauso klientų aptarnavimo lygis, vežimo trukmė, aptarnavimo stabilumas, atsargų lygis, sandėliavimas ir kt.

Svarbiausia yra įvertinti sąnaudas ir planuotri naudą. Pirmiausia reikia palyginti sąnaudas ir aptarnavimą, kai vežėjas yra samdomas ir kai vežėjas yra nuosavas. Jei vežėjas yra nuosavas, įmonė turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę ir nustatyti, kaip ir kur bus naudojamas nuosavas transportas.

Jei transportas samdomas, t. y. naudojamasi transporto įmonės paslaugomis, renkantis vežėją yra atliekamas vertinimas. Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) išskyrė keletą vežėjo pasirinkimo etapų:

• Problemos nustatymas. Išsiaiškinami kliento reikalavimai, norima aptarnavimo kokybė, prekių paskirstymo pobūdis ir kt.

• Paieška. Atliekama transporto paslaugų rinkos analizė.

• Pasirinkimas. Paslaugas rinkoje siūlo daug vežėjų. Todėl vežėjai yra vertinami taikant įvairius kriterijus. Kriterijai pagal svarbą įvertinami balais. Keletas iš vežėjų vertinimo kriterijų jų pateikiama 7 lentelėje.

Vežėjo vertinimo kriterijai 7 lentelė

Kriterijai Balai

Tikimybė pristatyti laiku 1

Vežimo kaina 2

Bendras pristatymo laikas 3

Pasirengimas (lankstumas) keisti kainas 4

Finansinis vežėjo stabilumas 5

Papildomi įrenginiai kroviniams apdoroti 6

Papildomų paslaugų teikimas komplektuojant ir pristatant 7

Krovinių saugumas (nuostoliai, vagystės) 8

Ekspedijavimas 9

Personalo kvalifikacija 10

Rezultatų peržiūra (monitoringas) 11

Pasirengimas (lankstumas) keisti paslaugas 12

Maršrutų lankstumas 13

Serviso paketas (aptarnavimas) 14

Užsakymo procedūra 15

Transporto paslaugų pardavimo organizavimo kokybė 16

Specialūs įrengimai 17

Kiekvieno kriterijaus balai kiekvienu atveju nustatomi skirtingi. Lentelėje jie pateikti sąlyginiai. Vežėjai vertinami pagal įmonei svarbiausius kriterijus. Atsirinktų vežėjų surinkti balai sumuojami ir lyginami. Sutartis sudaroma su tuo vežėju, kuris surinko daugiausiai balų arba labiausiai tenkina iškeltus logistikos tikslus.

Analizuojant vežėjus svarbus ekspeditoriaus vaidmuo. Jis pagal atskirą krovinio siuntėjo ar krovinio gavėjo sutartį gali teikti papildomas paslaugas.

Pasirinkus vežėją, svarbu sudaryti geriausią maršrutą ir pristatymo grafiką. Tinkamai ir racionaliai pasirinkti maršrutai ir grafikai sudaro galimybę taupyti gabenimo sąnaudas. Didelė konkurencija verčia vežėjus ne tik gerinti teikiamas paslaugas, bet ir siūlyti naujas. Pvz., kai kurie vežėjai siūlo sandėliavimo, logistikos konsultacijas, importo ir eksporto paslaugas ir kt. Tokie vežėjai iš esmės tampa kompanijomis, teikiančiomis visų rūšių logistikos paslaugas.

5.7. Ekspeditoriaus reikšmė transporto procesui

Vežimo proceso dalyviai dažniausiai yra pasiskirstę į vežėjus ir ekspeditorius. Ekspeditoriaus pareiga yra rūpintis, kad vežimo procesas vyktų sklandžiai ir būtų laiku atliktas. Ekspedicijos įmonės perėmė dalį transporto funkcijų. Transporto įmonėms belieka rūpintis transporto priemonių technine būkle, mažinti gabenimo savikainą, rūpintis laiku, saugiai pristatyti krovinį gavėjui ir kt. Tačiau transporto įmonė pati gali įkurti ekspedicijos padalinį ir sugretinti vežimą ir ekspediciją.

Ekspeditoriai gali veikti kaip agentai – suvesti prekių siuntėją su vežėju arba patys organizuoti krovinių vežimą. Krovinių vežimą ekspeditoriai gali organizuoti greičiau ir pigiau, jie suinteresuoti sukomplektuoti krovinius iki ekonomiškiausių siuntų.

Ekspeditorius arba transporto ekspedicinė įmonė su klientu sudaro sutartis ekspedicines paslaugas atlikti. Ekspedicinių paslaugų pasirinkimas yra įvairus. Ekspedicinės paslaugos:

• organizuoti krovinių vežimą numatytu maršrutu ar patiems vežti;

• sudaryti savo ar kliento vardu vežimo sutartį;

• organizuoti krovinių išsiuntimą ir gavimą;

• gauti ir pildyti krovinių eksporto ir importo dokumentus;

• paruošti prekių dokumentus;

• atlikti muitinės formalumus;

• kontroliuoti krovinių kiekį ir būklę;

• kontroliuoti krovos darbus;

• pristatyti dokumentus bankui ar perduoti juos nurodytam gavėjui;

• sumokėti rinkliavas ir kitas išlaidas, susijusias su krovinių gabenimu;

• kontroliuoti krovinių saugojimą, sandėliavimą, rūšiavimą, komplektavimą, pakavimą ir kt.;

• teikti informaciją, atlikti draudimo ir kt. paslaugas;

• lydėti krovinį ir kt.

Šį sąrašą galima būtų tęsti ir toliau. Jis parodo, kad ekspeditoriaus atsakomybė yra labai didelė.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibūdinkite gabenimo įtaką logistikos sistemai?

2. Suformuluokite transporto logistikos uždavinius.

3. Kokiu būdu gabenimas sukuria produkto pridėtinę vertę?

4. Kas sudaro veiksmingos transporto logistikos sistemos pagrindą?

5. Kokios transporto rūšys sudaro transporto sistemą?

6. Apibūdinkite kiekvienos transporto rūšies teikiamų paslaugų ypatumus.

7. Apibūdinkite krovinių gabenimo sistemas.

8. Paaiškinkite vežėjo parinkimo etapus.

9. Kaip sukuriama prekės saugumo ir nuosavybės perdavimo sistema?

10. Kokia yra vežėjo atsakomybė už gabenamus krovinius?

11. Kodėl sudaromi transporto koridoriai?

12. Apibūdinkite transporto grandinę ir jos elementus.

13. Kokias funkcijas atlieka transporto terminalai?

14. Kokie transporto darbo planavimo skirtumai atliekant nuolatinius, periodinius ir vienkartinius vežimus?

15. Apibūdinkite ekspedicines logistikos operacijas.

16. Apibūdinkite ekspeditoriaus vaidmenį gabenimo procese.

6. TEMA. SANDĖLIŲ LOGISTIKA IR ATSARGŲ VALDYMAS

6.1. Sandėliai logistikos procese

Sandėliai – tai pastatai, statiniai ir įvairūs įrenginiai, skirti prekėms priimti, išdėstyti, laikyti, jas paruošti vartoti, išduoti ar išsiųsti vartotojui. Visuose materialiojo srauto judėjimo etapuose yra svarbu turėti specializuotų vietų atsargoms laikyti.

Sandėliai yra vienas iš svarbiausių logistikos sistemos elementų. Sandėliai logistikos procesuose įgauna kitą kokybę, nes čia prekės ne tik kaupiamos, bet dažnai ir perskirstomos, perpakuojamos, kartais atliekamas jų dalinis paruošimas. Sandėliavimas leidžia sutrumpinti prekių pateikimo vartotojui laiką ir pristatyti jas ten, kur yra paklausa. Sandėliuoti dažnai būna pigiau, nei gabenti. Logistikos specialistai turi atsakyti į klausimą, ar sprendimas sandėliuoti yra ekonomiškai pagrįstas, kiek reikia sandėlių, kokio dydžio ir kaip juos racionaliai išdėstyti, kokiu periodiškumu ir kaip sandėliai bus aprūpinami prekėmis. Kadangi sandėlių paskirtis yra įvairi, tai ir jų tipų yra įvairių. Gali būti ir nedideles patalpas užimantys sandėliiai ir sandėlių gigantų, kurių užimamas plotas – šimtai tūkstančių kvadratinių metrų.

Sandėliai skiriasi ir pagal krovinių sukrovimo aukštį. Vienuose sandėliuose kroviniai sukraunami į žmogaus ūgio aukštį, kituose į ganėtinai didelį aukštį. Kroviniams krauti naudojami specialūs įrenginiai, pakeliantys krovinius į reikiamą aukštį ir tiksliai sudedantys į laikymo įrenginių narvelius ar lentynas.

Sandėliai gali būti įvairių konstrukcijų:

• uždarojo tipo pastatai ar patalpos,

• pusiau uždarieji (iš dalies atvirieji);

• atvirieji.

Uždarojo tipo sandėliai yra populiariausi, įvairovė didžiausia. Pagal sandėliavimo lygius uždarojo tipo sandėliai skirstomi į vienos vertikalios erdvės (vieno aukšto) ir kelių vertikalių erdvių (kelių aukštų). Uždarojo tipo sandėliai saugo prekes nuo išorinio poveikio, prekės išdėstomos mechanizuotai ir automatizuotai, užtikrinama apsauga ir apskaita, taikoma kelių lygių kontrolės sistema. Specialiais uždarojo tipo sandėliais naudojamasi, kai reikia tam tikrų prekių sandėliavimo sąlygų, pvz., pastovios prekių saugojimo temperatūros (šaldytoms prekėms), specialios vėdinimo sistemos (prekėms, kurios išskiria pavojingas dujas), kai prekės yra labai sunkios, labai brangios, kai būtina speciali apsauga ir kt.

Pusiau uždarojo tipo sandėliai (iš dalies atviros sandėliavimo aikštelės) nuo atvirojo tipo skiriasi stogu, saugančiu nuo tiesioginių kritulių ir saulės poveikio. Šio tipo sandėliai populiarūs šiltuose kraštuose, nes žiemos sąlygomis jie negali apsaugoti prekių nuo pustomo sniego. Atviros saugojimo aikštelės dažniausiai naudojamos prekėms, kurios nebijo drėgmės, bet turi būti saugomos nuo tiesioginių kritulių ir saulės poveikio, laikyti. Pvz., medienai ir jos pusgaminiams.

Atviruosiuose sandėliuose saugomos prekės, kurių kokybei neturi įtakos krituliai, taip pat specialiai įpakuotos prekės konteineriais. Specialiosios atviros sandėliavimo aikštelės rengiamos turint konkretų tikslą – iš anksto numatoma galimybė prijungti juos prie elektros arba kitų šaltinių.

Sandėliai gali būti :

• individualaus naudojimo – skirti tik vienos įmonės prekėms laikyti;

• nuomojami – nuomojamas visa sandėlis ar jo dalis;

• kolektyvinio naudojimo sandėliai ir t. t.

Sandėliai skiriasi ir pagal mechanizacijos lygį:

• nemechanizuoti;

• mechanizuoti;

• kompleksiškai mechanizuoti;

• automatizuoti ir kt.

Pagal galimybę krovinius pristatyti ir išvežti įvairiu transportu sandėliai gali būti:

• stoč• ių;

• uostų;

• terminalų ir t. t.

Prie jų ir juose gali būti įrengti geležinkelio bėgiai kroviniams krauti į vagonus.

Priklausomai nuo laikomų prekių asortimento, sandėliai gali būti:

• specializuoti;

• mišraus asortimento (maisto ir ne maisto);

• universalaus asortimento.

Sandėliuose turi būti sudarytas ir palaikomas specialus laikymo, temperatūros, drėgmės, šviesos ir kt. režimas.

6.2. Sandėlių funkcijos

R. Minalga knygoje „Logistika“ (2001) išskyrė šias svarbiausias sandėlių funkcijas:

• Išlyginamosios funkcijos. Tai prekių poreikio ir jų gavimo neatitikimo šalinimas. Gali būti trukmės ir kiekio neatitikimas.

• Garantinės funkcijos. Dažnai sunku būna tiksliai nustatyti būsimo laikotarpio prekių poreikį, jų pristatymo laiką, poreikių laiką, pristatymo kiekį ir kt. Sandėliai padeda išspręsti šias problemas.

• Spekuliatyvinės funkcijos. Kaupiamos didelės prekių atsargos prognozuojant kainų šuolį.

• Gerinamosios funkcijos. Sandėliuose gali būti atliekamos kai kurios gamybinės operacijos arba sandėliavimas gali būti tiesiog gamybos proceso dalis, jei produktai sandėliuose yra sendinami, džiovinami, brandinami, fermentuojami ir kt. Šie procesai atliekami sandėliuojant konjaką, vyną, sūrį, medieną ir kt.

• Prekių asortimento formavimo funkcija. Sandėliuose yra suformuojamas vartotojui reikalingas prekių asortimentas, t. y. gamybinis asortimentas paverč• iamas prekybiniu.

Be to, sandėliuose gali būti pertvarkomi ir perskirstomi srautai, laikinai laikomos prekės ir atliekamos kitos būtinos logistikos operacijos.

6.3. Sandėliavimo pakopos

R. Minalga „Logistika“ (2001) išskyrė 4 sandėliavimo pakopas:

1 pakopa – gamybos aprūpinimo sandėliai;

2 pakopa – gamybos sandėliai;

3 pakopa – pardavimo sandėliai;

4 pakopa – prekių laikymo sandėliai.

Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) šias 4 sandėliavimo pakopas apibūdino išsamiau (žr. 14 pav.)

VV – visiškai parduotas vagonas

VS – visiškai prikrautas sunkvežimis

NS – nevisiškai prikrautas sunkvežimis

14 pav. Sandėlių panaudojimas tiekimo ir prekių paskirstymo operacijose

A. Gamybos aprūpinimas. Gaunamos nedideliais kiekiais medžiagos iš įvairių tiekėjų sandėlyje konsoliduojamos (sujungiamos) į stambesnę siuntą ir gabenamos į gamybos vietą.

B. Produktų asortimentas. Pagaminta produkcija suvežama į centrinį (jungimo) sandėlį, kur gamybos asortimentas paverčiamas prekių asortimentu, t. y. sudaromas vartotojų pageidaujamas asortimentas.

C. Konsolidavimas. Gautos iš įmonių smulkios siuntos („nevisiškai prikrautas sunkvežimis“) sandėliuose jungiamos į dideles siuntas ir suformuojamos „visiškai prikrauto sunkvežimio“ partijos.

D. Skaidymas. Atvežtos didelės siuntos (jų gabenimo sąnaudos yra mažesnės) sandėlyje išskirstomos ir performuojamos pagal kliento pageidavimą, užsakymai pristatomi mažesnėmis visiškai arba nevisiškai prikrauto sunkvežimio siuntomis.

6.4. Sandėliavimo operacijos

Sandėlių logistikos funkcijos pasireiškia atliekant atskiras sandėlio operacijas. Kaip jau buvo minėta, įvairių sandėlių funkcijos gali iš esmės skirtis. Atitinkamai skirsis ir atliekamos sandėliuose logistikos operacijos. Gali iš esmės skirtis ir logistikos operacijų atlikimo būdai. Panagrinėsime didmeninio sandėlio logistikos operacijų sudėtį ir materialiuosius srautus, esančius sandėliuose. Principinė logistikos operacijų schema pateikta 15 paveiksle.

Sandėlio logistikos operacijos vyksta iš eilės, būtent:

• transporto iškrovimas;

• prekių priėmimas;

• išdėstymas laikyti (krovimas į stelažus, rietuves ir kt.);

• prekių atrinkimas iš laikymo vietų;

• prekių partijų komplektavimas ir pakavimas;

• krovimas į transporto priemones;

• prekių perkėlimas sandėlio viduje.

Iškrovimas – tai logistikos operacija, kuri išlaisvina transporto priemonę nuo krovinių.

Krova – tai logistikos operacija, per kurią krovinys kraunamas į transporto priemonę. Krovimo ir iškrovimo, arba krovos, darbų technologija priklauso nuo krovinio savybių, jų pobūdžio, transporto priemonių tipo, naudojamų mechanizavimo priemonių tipo ir kt.

Prekių priėmimas – tai prekių tapatybės, kiekio ir kokybės nustatymas. Priėmimo procese vyksta gauto krovinio faktinių parametrų sutikrinimas su prekių lydraščio dduomenimis. Taip sudaroma galimybė pakoreguoti informacijos srautą, jei prekių judėjimo kelyje įvyko materialiojo srauto pasikeitimai, pvz., atsirado trūkumas, sugedo prekės ir kt. Priėmimas atliekamas visuose materialiojo srauto judėjimo etapuose – taip nuolat tikrinama informacija apie jo kiekinę ir kokybinę sudėtį.

Priimtas krovinys perkeliamas į laikymo zoną. Prekės gali būti laikomos sukrautos į stelažus arba rietuves.

Prekių atrinkimas iš laikymo vietų gali būti atliekamas dviem būdais:

• reikiamas išsiųsti ar komplektuoti prekių kiekis atrenkamas iš karto visas;

• prekių kiekis atrenkamas dalimis per kelis kartus.

Atrinktos prekės pristatomos į išsiuntimo ar komplektavimo ekspediciją (zoną), kur formuojamos reikiamos prekių siuntos, pakuojamos, ženklinamos, rengiami atitinkami dokumentai. Išsiuntimo ekspedicija sandėlyje įrengiama atskirai nuo pagrindinių sandėlio patalpų. Joje kaupiami išsiųsti paruošti kroviniai. Sandėlyje gali būti įrengiamos atskiros priėmimo ir išsiuntimo ekspedicijos arba mišri ekspedicija, kurioje prekės ir priimamos ir išsiunčiamos. Ekspedicijų patalpos turi būti atskirtos nuo pagrindinių sandėlio patalpų, nes priėmimo ir išsiuntimo ekspedicijų darbų pobūdis iš esmės skiriasi nuo pagrindinių sandėlio darbų. Ekspedicijos darbuotojai tvarko krovinius ir transportą, o sandėlių dirba su atskiromis prekėmis. Atskira ir materialinė atsakomybė.

Prekės iš sandėlio užsakovui gali būti pristatomos įvairiais būdais ir įvairiomis transporto priemonėmis. Iš išsiuntimo ekspedicijos kroviniai pristatomi pirkėjui. Sandėlio darbo procesas užbaigiamas prekių krovimu į transporto priemones.

Sandėlio viduje vyksta prekių judėjimas. Kad būtų patogiau, sandėlio plotas skirstomas į atskiras zonas reikiamoms operacijoms ar jų grupėms atlikti.

Sandėlyje galimi įvairūs materialiųjų srautų judėjimo variantai. Panagrinėkime didmeninės prekybos sandėlio materialiųjų srautų schemą. (Žr. 15 pav.)

15 pav. Didmeninės prekybos sandėlio materialiųjų srautų schema

1 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo zona – laikymo zona – komplektavimo zona – krovimo zona.

2 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo ekspedicija – priėmimo zona – laikymo zona – komplektavimo zona – išsiuntimo ekspedicija – krovimo zona.

3 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo ekspedicija – laikymo zona – išsiuntimo ekspedicija – krovimo zona.

4 variantas. Iškrovimo zona – laikymo zona – krovimo zona.

Kaip matome, šiame sandėlyje yra galimi 4 materialiojo srauto judėjimo variantai. Sandėlio vadybininko užduotis – racionaliai organizuoti materialiųjų srautų judėjimą sandėlio viduje ir skaičiuoti materialiojo srauto dydį.

Sandėliuose materialieji srautai apskaičiuojami atskirai kiekvienai sandėlio zonai. Kiekvienoje zonoje apskaičiuojama kiekvienos atliekamos logistikos operacijos dydis. Vėliau logistikos operacijų dydžiai sumuojami ir gaunamas konkrečios zonos materialusis srautas. Visų sandėlio zonų materialiųjų srautų suma sudaro visą sandėlio materialųjį srautą. Kaip buvo minėta kurso pradžioje, materialusis srautas išreiškiamas atliktų darbų kiekiu per laiko vienetą. Sandėlio iškrovos zonos materialiojo srauto apskaičiavimo pavyzdys pateiktas 8 lentelėje, o 9 lentelėje – viso materialiojo srauto apskaičiavimo pavyzdys.

Sandėlio iškrovimo zonos materialusis srautas 8 lentelė

Eilės Nr. Logistikos operacijos pavadinimas Materialaus srauto apimtis (t/mėn.)

1. Krovinių iškrovimas iš vagonų ir jų sudėjimas ant padėklų 4383

2. Krovinių iškrovimas iš vagonų ir jų sukrovimas ant vežimėlių 487

3. Paketų suformavimas ir jų perkėlimas į:

• priėmimo zoną;

• laikymo zoną;

• išsiuntimo ekspediciją. 2922

730

1218

Iš viso: 9740

Sandėlio materialusis srautas 9 lentelė

Eilės Nr. Logistikos operacijų grupės (zonos) Materialus srautas

(t/m)

1. Vagonų iškrovimo zona 9740

2. Automobilių iškrovimo zona 4870

3. Konteinerių iškrovimo zona 4870

4. Priėmimo zona 7305

5. Laikomų prekių išdėstymas 17435

6. Prekių perkėlimas laikymo metu iš viršutinių lentynų į apatines 1461

7. Prekių atrinkimas 9740

8. Prekių perkėlimas į komplektavimo zoną 6818

9. Prekių komplektavimo zona 6682

10. Prekių perkėlimas į išsiuntimo ekspediciją 5844

11. Prekių krovimas 9470

Iš viso (sandėlio materialus srautas) 84235

Toliau reikėtų tokia pat tvarka apskaičiuoti materialinio srauto išlaidas. Racionaliai organizuojant materialinių srautų judėjimą, tinkamai parenkant variantus, galima sumažinti išlaidas.

Gali kilti klausimas, kur parankiau laikyti prekes: statyti savo sandėlius ar naudotis specializuotų sandėliavimo įmonių paslaugomis? Norint atsakyti į šį klausimą reikia pirmiausia sudaryti sąrašą privalumų, kuriuos turi vienas ar kitas prekių laikymo būdas. Tarkime, juos galima įvertinti taip:

Sandėlių tipų palyginimas 10 lentelė

Savų sandėlių nauda Nuomojamų sandėlių nauda

• prekių paklausa stabili

• rinka koncentruota

• didelė sandėlio apyvarta

• prekės turi būti prižiūrimos

• išsiunč• iamos prekės prieš tai turi būti paruoštos ir kt. • prekių paklausa sezoninė

• rinka išskaidyta

• rinka kintanti

• transporto problema

• prekės kaupiamos sezonui ir kt.

Toliau skaičiuojamos sandėlių naudojimo išlaidos. Kiekvieno varianto išlaidos skaičiuojamos atskirai pagal du parametrus – sandėlio išlaidas ir sandėlio pralaidumą.

Sandėlių nuomotojas turi tik kintamas išlaidas, kurios iš anksto žinomos iš nuomos įkainių (pvz., 1 m2 ploto, 100 kg, vieno padėklo, vienos valandos, savaitės, mėnesio, vieno sandėlio, vienos sutarties ir kt.).

6.5. Atsargų samprata

Atsargos yra didelės ir brangios investicijos. Geresnis bendrųjų atsargų valdymas greitina lėšų cirkuliavimą ir grąžina investicijas. Todėl įmonės dažnai taiko įvairias atsargų mažinimo programas.

Atsargų problemos yra labai panašios į klientų aptarnavimo problemas. Klientas visada tikisi rasti reikiamą produktą. Jo neradęs, jis jį greičiausiai pirks iš konkurento, nes gamybos įmonei pritrukus medžiagų atsargų, sustos gamyba.

Atsargas galima traktuoti remiantis įvairiomis sampratomis, arba koncepcijomis, jos gali būti kaupiamos ar laikomos įvairiais tikslais. R. Palšaitis „Logistikos vadybos pagrindai“ (2005) išsamiau apibūdina atsargų sampratą:

1. Atsargos teikia masto ekonomiją. Atsargos reikalingos tam, kad įmonė galėtų pasiekti masto ekonomiją pirkdama, gabendama ir (arba) gamindama. Perkant dideliais kiekiais dažnai taikoma kainų nuolaida. Produkcijos vieneto gabenimo išlaidos yra mažesnės, jei iš karto vežamas didelis kiekis. Gamindama didelį produkcijos kiekį, įmonė, palyginti su kitomis įmonėmis, įgyja pranašumo, visiškai panaudoja gamybos pajėgumą – tai sudaro sąlygas pasiekti mažesnes vieneto gamybos sąnaudas.

2. Atsargos teikia pasiūlos ir paklausos balansavimo galimybę. Paklausa dažnai yra netolygi. Atsargos leidžia suderinti paklausos svyravimą ir lygų gamybos ritmą.

Paklausa ar pasiūla gali būti sezoninė. Pvz., eglutės žaislai perkami prieš šv. Kalėdas. Jei gamintojas didintų gamybos apimtis tik prekių pirkimo bumo metu, jų gamybos išlaidos būtų labai didelės. Todėl gamintojui parankiau visus metus palaikyti stabilią gamybą, o pagamintą produkciją laikyti sandėliuose, nustatant produkcijos savikainą įvairiais metų periodais.

Kitas variantas – įmonės produkcijos paklausa stabili visus metus, tačiau žaliava gali būti pristatomos tik tam tikru metų laiku, pvz., vaisiai ir daržovės konservams gaminti pristatomi rudenį.

3. Apsauga nuo netikėtumų. Kad ir kaip stengtųsi vadybininkai, paklausos neįmanoma prognozuoti visiškai tiksliai, transporto priemonės kelyje gali sugęsti, įvyksta avarijų, tiekimas sutrinka dėl prastovų, stichinių ar verslo nelaimių ir kt. Dėl visų šių priežasčių atsargos yra kaupiamos, kad laiku būtų patenkinti klientų poreikiai.

Vadybininkai turi gerai įvertinti atsargų naudingumą ir jų laikymo sąnaudas, kad būtų gauta nauda.

6.6. Atsargų rūšys ir jų valdymas

Atsargų, vienokiu ar kitokiu pavidalu yra visose logistikos grandyse ir kanaluose, tiek gamybos tiek ir cirkuliacijos sferose. Atsargos – tai materialieji ištekliai, laukiantys gamybos ar vartojimo proceso. Kadangi logistikos objektas ne pačios atsargos, o jų judėjimas laike ir erdvėje, tai logistikoje atsargos grupuojamos įvairiai.

Einamosios atsargos užtikrina nenutrūkstamą gamybos ar pardavimo procesą tarp dviejų eilinių tiekimų. Jų dydis priklauso nuo poreikio ir tiekimo intervalo. Skaičiuojamos maksimalios, minimalios ir vidutinės atsargos.

Maksimalios einamosios atsargos apskaičiuojamos vidutinę paros sunaudojimo normą (np) dauginant iš vidutinės tiekimų trukmės (tt):

Amax = np* tt.

Vidutinė paros sunaudojimo norma apskaičiuojama planuojamą metinį produktų poreikį dalinant iš kalendorinių dienų skaičiaus per metus.

Minimalus einamųjų atsargų dydis turi būti toks, kad užtikrintų nenutrūkstamą gamybą ar pardavimą tarp tiekimų. Jis yra lygus gaunamos produkcijos partijos dydžiui. Didėjant tiekimų skaičiui per metus, einamosios atsargos norma dienomis mažėja.

Vidutinės atsargos apskaičiuojamos:

Turimos einamosios atsargos yra parduodamos arba sunaudojamos gamyboje. Todėl jas reikia nuolat papildyti. Jeigu paklausa ir pristatymo laikas nesikeičia, įmonė gali turėti tik einamąsias atsargas. Pvz., kasdien parduodama po 20 vnt prekių. Jos pristatomos kas 10 dienų. Einamosios atsargos bus 20 vnt. x 10 d. = 200 vnt. Vidutinės atsargos bus lygios pusei einamųjų atsargų, t. y. 200 : 2 = 100 vnt. Atsargas valdyti šiuo atveju nėra sunku.

Rezervinės atsargos. Reikalingos tuo atveju, tuo atveju, kai kinta paklausa ar / ir pristatymo laikas. Sakykime, vidutinės einamosios atsargos 100 vnt., pristatomas kiekis 200 vnt. Galimi tokie variantai:

• Pristatymo laikas, 10 d., nekinta, tač• iau kinta paklausa. Ji padidėja nuo 20 vnt. per dieną iki 25 vnt./dieną. Šiuo atveju atsargos pasibaigs per 8 dienas (200 : 25 = 8). 2 dienas įmonė neturės atsargų. Taigi papildomai reikia atsargų dar 2 dienoms. Todėl reikia turėti rezervinių atsargų 2 d. x 25 vnt. = 50 vnt.

• Paklausa 20 vnt./d. nekinta, tač• iau kinta pristatymo laikas. Jeigu pristatoma 2 dienomis anksč• iau, t. y. per 8 dienas, tai įmonėje susidaro 2 d. x 20 vnt. = 40 vnt. perteklinės atsargos, o jei pristatoma 2 dienomis vėliau, t. y. po 12 dienų, įmonėje trūks 2 d. x 20 vnt. = 40 vnt. atsargų. Taigi reikia papildomai 40 vnt. rezervinių atsargų.

• Kinta tiek paklausa, tiek ir pristatymo laikas. Paklausa išaugo iki 25 vnt./d., prekių pristatymo laikas svyruoja 2 dienas. Rezervinių atsargų reikia 4 d. x 25 vnt. = 100 vnt.

Draustinės atsargos sudaromos norint sumažinti logistikos ir finansinę riziką, susijusią su nenumatytais sutartinių įsipareigojimų neįvykdymais, avarijomis ir kt. Jų dydis apskaičiuojamas vidutinę paros sunaudojimo normą dauginant iš skubaus pristatymo trukmės dienomis:

Į skubaus žaliavos pristatymo trukmę įeina laikas, reikalingas žaliavą užsakyti, ją išsiųsti, žaliavos gabenimo laikas, laikas žaliavą priimti ir perduoti gamybai.

Paruošiamosios atsargos yra sudaromos tos produkcijos, kurią reikia paruošti gamybiniam vartojimui ar parduoti (pvz., sukapoti mėsą, supjaustyti, džiovinti, sendinti ir kt.). Jos dydis apskaičiuojamas vidutinę paros sunaudojimo normą dauginant iš paruošimo trukmės dienomis:

Sezoninės atsargos sudaromos norint užtikrinti normalų darbą per sezoną. Turėti šių atsargų reikalauja arba sezoninis atitinkamos žaliavos paruošų pobūdis ir būtinumas jas ilgai laikyti (pvz., medvilnę), arba sezoninis vartojimo pobūdis (pvz., kuro vartojimas tik žiemą patalpoms apšildyti), arba sezoninės medžiagų gabenimo sąlygos (pvz., vandens transportu navigacijos laikotarpiu). Sezoninės atsargos dydis nustatomas priklausomai nuo vidutinio suvartojimo per parą ir nuo laiko, kuriam turi būti sudaryta sezoninė atsarga.

Nenaudojamos atsargos – užsigulėjusios sandėlyje neturinčios paklausos, pasenusios, sugedusios ar kitaip nebenaudojamos prekių atsargos.

Spekuliacinės atsargos – kaupiamos norint apsiginti nuo galimo kainų kilimo arba protekcinių kvotų ar tarifų įvedimo.

Judėjimo atsargos arba atsargos kelyje. Jos yra kelyje gabenant jas iš vienos vietos į kitą. Dažnai jos priskiriamos siuntėjo atsargoms.

16 pav. Atsargų klasifikavimo požymiai

Atsargų dydį lemia šie faktoriai:

• minimalios išsiuntimo normos;

• pristatymo periodiškumas;

• pristatymo būdai;

• tiekimo įmonės atstumas nuo įmonės gavėjos.

Atsargų dydžiai gali būti išreikšti:

• piniginiais rodikliais – pinigais (Lt, ct ir t. t.). Pinigine verte atsargos apskaič• iuojamos planuojant, kiek reikės apyvartinio kapitalo ir kt.

• absoliutiniais rodikliais – natūriniais vienetais;

• santykiniais rodikliais – vidutinės atsargos, apyvartumas dienomis, kartais ir kt.

Vidutinės atsargos apskaičiuojamos:

Atsargų valdymo efektyvumą sandėlyje parodo atsargų apyvartumas, kuris skaičiuojamas dienomis ir kartais.

Atsargų apyvartumo greitis kartais apskaičiuojamas:

Atsargų apyvartos trukmė (apyvartumas dienomis) apskaičiuojama:

Atsargų valdymas – tai tinkamiausio atsargų dydžio paieška. Į atsargas investuoti pinigai (lėšos). Kuo atsargos ilgiau išbūna sandėlyje, tuo ilgiau lėšos yra įšaldytos. Todėl vienas iš pagrindinių sandėlio logistikos uždavinių – sekti, tvarkyti ir valdyti visas sandėliuojamas atsargas. Valdant atsargas dalyvauja įvairūs įmonių padaliniai: pirkimo, gamybos, logistikos, pardavimo.

Visas atsargų valdymo išlaidas galima sugrupuoti į 3 grupes:

• atsargų užsakymo ir pristatymo išlaidos;

• atsargų laikymo (turėjimo) išlaidos;

• išlaidos, kurios padaromos, kai įmonė neturi reikiamo atsargų kiekio.

Atsargų valdymo išlaidų struktūra kiekvienoje įmonėje gali būti skirtinga, bet tipiškos yra žemiau paminėtos išlaidos.

1. Atsargų užsakymo ir pristatymo išlaidos:

• užsakymo išlaidos (užsakymų kanceliarinės ir siuntimo išlaidos);

• prekių pristatymo išlaidos (atvežimo, patikrinimo, gavimo dokumentų surašymo, perdavimo saugoti ir kt.).

2. Atsargų laikymo išlaidos:

• sandėlio išlaidos (sandėlio nuomos, įrengimo, eksploatacijos, amortizacijos, valdymo, sandėlio techninės priežiūros ir kt.);

• atsargų kilnojimo;

• turto mokesč• iai;

• draudimas;

• atsargų netekimo nuostoliai;

• investicijų į atsargas palūkanos.

3. Nuostoliai, atsirandantys dėl nepakankamo atsargų dydžio:

• pirkėjo praradimas;

• gamybos nepastovumas (reikia pagaminti greič• iau negu įprasta);

• nenašus gamybos procesas;

• papildomo gabenimo išlaidos ir kt.

Taigi atsargų valdymo tikslas – pasirinkti tokį jų dydį, kuris iki minimumo sumažintų visų išvardintų išlaidų sumą. Sumažinus vieną atsargų išlaidų grupę, gali padidėti kitos grupės išlaidos. Pvz., rečiau užsakant dideliais kiekiais prekes, sumažėja užsakymo ir pristatymo grupės išlaidos, bet padidėja jų laikymo išlaidos.

Todėl yra skaičiuojamas optimalus užsakymo dydis (kiekis). Taikomi įvairūs modeliai jam apskaičiuoti. Vienas iš jų yra vadinamasis ekonomiško užsakymo kiekio EUK modelis.

EUK gali būti apskaičiuojamas pagal šią formulę:

kur

EUK – užsakomų vienetų kiekis;

P – užsakymo tvarkymo išlaidos;

D – metinė prekių paklausa vienetais;

C – metinės atsargų saugojimo išlaidos % (15 – 20 %) prekių vieneto kainos;

V – vidutinė prekės vieneto kaina.

Kitas svarbus klausimas valdant atsargas yra nustatyti užsakymo dažnumą. Jeigu iš anksto yra žinoma, kaip bus naudojamos atsargos, tai nesunku apskaičiuoti, kokiam atsargų lygiui esant reikia daryti užsakymą:

Užsakymo momentas = Užsakymo vykdymo laikas X Vidutinės 1 dienos arba savaitės atsargų sąnaudos

Jeigu užsakymas yra įvykdomas per 2 savaites, o vidutiniškai per 1 savaitę sunaudojama 40 vnt., tai naują užsakymą reikia daryti, kai yra 80 vnt. atsargų (2 x 40 = 80 vnt.).

Jeigu iš anksto yra neaišku, kiek bus atsargų sunaudojama per savaitę, anksčiau aprašytas atsargų valdymas gali nepasiteisinti. Todėl įmonės kartais apskaičiuoja, kiek maksimaliai gali nukrypti atsargų sunaudojimas nuo jų vidurkio ir tokį kiekį stengiasi laikyti norėdamos apsidrausti nuo netikėtumų.

Dažnai atsargų valdymui naudojamas ABC metodas. Jis yra pagrįstas atsargų skirstymu į A B C klases:

A klasei priskiriamos tos medžiagų atsargos sandėliuose, kurios sudaro didžiausią lyginamąją dalį ir į kurias įdėta daugiausiai kapitalo. Ypač svarbu, kad jos būtų reguliariai gaunamos.

B klasei priskiriamos vidutinio svarbumo medžiagos.

C klasei priskiriamos nereikšmingos medžiagos, į kurias įdėta minimali kapitalo dalis.

A B C analizė leidžia visų rūšių medžiagas suskirstyti į grupes pagal jų sąnaudų lygį. Pavyzdžiui, A grupės medžiagos sudaro 15 % visų pozicijų ir joms tenka 65 % visų sąnaudų;

B grupės medžiagos sudaro 20 % visų pozicijų ir joms tenka 20 % visų sąnaudų;

C grupės medžiagos sudaro 65 % visų pozicijų ir joms tenka 15 % visų sąnaudų.

17 pav. ABC medžiagų atsargų grafikas

A grupės medžiagos apima tik nedidelę medžiagų nomenklatūrą, tačiau vertine išraiška jų sunaudojama daugiausia. Todėl šių medžiagų atsargas reikia planuoti labai tiksliai ir jos turi būti naudojamos labai ekonomiškai.

B grupės medžiagos užima vidutinę padėtį. Jos turi būti labiau kontroliuojamos ir planuojamos negu C grupės.

C grupės medžiagos sudaro nedidelę sąnaudų dalį, nors jų nomenklatūra plati. Turi būti siekiama sumažinti C grupės medžiagų kiekį, nes jis gali būti bet kada papildomas.

Atsargų valdymo problemos:

• klientų netekimas;

• didėjantis atidėtų užsakymų skaič• ius;

• stabilus atidėtų užsakymų skaič• ius su didėjanč• iomis investicijomis į atsargas;

• periodinis sandėliavimo plotų trūkumas;

• santykių pablogėjimas su tiekimo grandinės nariais.

Prekių atsargos papildomos pateikiant užsakymus. Tai užtrunka tam tikrą laiką.

Užsakymų ciklas apima laiką nuo užsakymo pateikimo iki produkto pristatymo į kliento sandėlį. Užsakymo ciklo struktūra pateikta 18 pav.

18 pav. Užsakymo ciklas

Atliekant užsakymą dalyvauja daugelis įmonės darbuotojų ir padalinių. Jeigu užsakytos prekės jau yra sandėliuose, užsakymas gali būti atliekamas tokia tvarka:

1. Išrašoma užsakymo atlikimo kortelė.

2. Užsakymas palyginamas su pasiūla.

3. Patikrinama, ar įmonė disponuoja užsakytomis prekėmis.

4. Patikrinama, ar prekes klientui leista parduoti kreditan.

5. Išrašomos sąskaitos faktūros.

6. Išrašomi važtarašč7. iai ir perduodami sandėliui.

8. Pažymima sandėlio kartotekoje.

9. Prekės supakuojamos.

10. Prekės pristatomos į įmonės ekspedicinę tarnybą, geležinkelio stotį ar kt.

11. Važtaraštis arba prekių priėmimo kvitas perduodamas pardavimo skyriui.

12. Sandėlyje įrašoma pastaba, kad atliktas užsakymas.

13. Išsiunč14. iama sąskaita, sąskaitos kopijos perduodamos skyriams.

Jeigu užsakytas prekes įmonė dar turi pagaminti, užsakymo atlikimo procesas praplečiamas gamybos dalimi.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Nusakykite sandėlių reikšmę logistikos grandinėje.

2. Apibūdinkite sandėlių tipus ir jų paskirtį.

3. Apibūdinkite sandėliavimo pakopas.

4. Išvardinkite sandėlių funkcijas?

5. Kada tikslinga turėti savus sandėlius ir kada naudingiau naudotis sandėliavimo paslaugomis?

6. Apibūdinkite sandėliavimo procesą ir galimus materialiųjų srautų variantus.

7. Kodėl kaupiamos atsargos sandėliuose?

8. Kokių tipų atsargos būna logistikos sistemoje ?

9. Paaiškinkite, kas yra atsargų valdymas?

10. Apibūdinkite užsakymo ciklą bei jo vykdymo procesą.

11. Kokie veiksniai lemia atsargų valdymo sprendimus?

7 TEMA. TARPTAUTINĖ LOGISTIKA IR MUITINĖS

7.1. Tarptautinės logistikos samprata ir prekių judėjimo ES šalyse ypatumai

Tarptautinė logistika sprendžia tas pačias problemas kaip ir vidaus arba verslo logistika. Skirtumas yra tas, kad produkcijos judėjimas vyksta globaliai. Tarptautinė logistika siekia tų pačių tikslų, tik kur kas plačiau. Tarptautinė logistika nuo vidaus logistikos skiriasi šiais požymiais:

• tarptautinis krovinių gabenimas susijęs su įvairių transporto priemonių naudojimu;

• tarptautinis krovinių judėjimas susijęs su kur kas daugiau tarpininkų;

• finansavimo galimybės ir mokėjimo formos bei sąlygos gali skirtis atsižvelgiant į užsienio šalių įstatymus;

• kalba, verslo tradicijos ir paproč• iai gali turėti nemažą įtaką logistikos sistemai.

Tarptautiniams prekių ir medžiagų srautams valdyti bei kontroliuoti reikia papildomų žinių apie:

• įvairiose šalyse išsidėsč• iusius aprūpinimo ir pardavimo punktus;

• įvairias gabenimo technologijas, nacionalinius ypatumus;

• specifines šalių transporto sistemas, transporto infrastruktūrą;

• muitinių veiklą.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare tarp Lietuvos ir kitų ES šalių nebeliko muitų sienų ir muitinių. Išsiplėtė bendroji rinka, kurios pagrindas – laisvas prekių judėjimas. Todėl kroviniai per ES šalis juda be jokių apribojimų. Pasienyje neliko jokių muitinės procedūrų, importo ir eksporto deklaracijų. Prekės iš vienos ES valstybės į kitą juda su vidaus dokumentais: važtaraščiais, sąskaitomis faktūromis ir kt. Tačiau ES šalių pasienyje galimi atrankiniai muitinės tikrinimai, kai remiantis išankstine informacija žinoma, kad vežamas krovinys gali kelti grėsmę visuomenės sveikatai ar saugumui. Tokius tikrinimus atlieka mobilios muitinės grupės. Muitinės liko tik valstybių, nepriklausančių ES, pvz.: Rusijos, JAV ir kt., pasienyje.

Nebelikus muitų sienų, Valstybinė mokesčių inspekcija perėmė prekių ir paslaugų judėjimo kontrolę. Lietuvoje taikomos tokios pačios PVM apmokestinimo procedūros kaip ir kitose ES valstybėse. Siekiant užtikrinti tinkamą PVM administravimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje modernizuojama informacinė infrastruktūra, pritaikyta prie ES standartų.

Iš ES valstybių prekes įsivežančios Lietuvos įmonės nebeformina importo deklaracijų ir kitų su importu susijusių dokumentų. Tai sutaupoma laiko ir optimizuojamas logistikos procesas, nes muitinės ir muitinės procedūros yra logistikos mokslo sudedamoji dalis.

Nebereikia mokėti importo PVM – sutaupomos įmonės apyvartinės lėšos. Tačiau reikia apskaičiuoti pardavimo PVM , kurį PVM mokėtojas pateikia deklaracijoje.

7.2. Pagrindiniai ES muitų teisės aktai

Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos muitinė įgyvendina Europos Bendrijos politiką daugelyje sričių, susijusių su tarptautine prekyba, atlieka svarbų vaidmenį dalyvaudama pertvarkos procese, gindama Bendrijos ir jos piliečių interesus, kovodama su apgavystėmis, terorizmu ir organizuotu nusikaltimu.

Pasak Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus R. Klevečkos, aplinkos, kurioje dirba muitinė, pokyčiams daro įtaką ES plėtra, informacinių technologijų sparti raida ir globalizacijos procesai.

Pasaulio muitinių organizacija (PMO), pripažindama muitinės procedūrų supaprastinimo ir standartizavimo bei prekybos saugumo svarbą, parengė ir išleido dokumentą Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema.

Lietuvos muitinė, palaikydama PMO parengtą standartų sistemą, kuriai pritarė ir Europos Komisija, įsipareigoja taikyti aiškias ir stabilias taisykles, įgyvendinti nuoseklią rizikos valdymo koncepciją, derinti išankstinį pasikeitimą informacija apie atvykstančius krovinius, skatinti nepertraukiamą saugų prekių judėjimą ir taip sudaryti kuo palankesnes verslo sąlygas.

Verslo visuomenė, tikėdamasi iš muitinės didesnio darbo efektyvumo ir kokybiškų paslaugų, taip pat turi tinkamai pasinaudoti verslo skatinimo priemonėmis, laikytis sąžiningo verslo principų, siekti e. muitinės principų įtvirtinimo.

Integruotų muitinio tikrinimo procedūrų įgyvendinimas reikalauja atitinkamų teisinių galių, kurias sudaro nacionaliniai ir ES bendrijos įstatymai. Lietuva savo nacionalinius įstatymus derina su ES bendrijos reglamentais.

Svarbiausios ES šalių prekybos su trečiosiomis šalimis nuostatos muitinės veiklos srityje suformavo fundamentalų teisės aktą – Bendrijos muitinės kodeksą – muitų teisės normų rinkinį. Muitų sąjungai būdinga tai, kad visoje ES muitų teritorijoje taikomi bendri teisės aktai. Su išversto į lietuvių kalbą Bendrijos muitinės kodekso variantu, kaip ir su kitais muitų teisės aktais, galima susipažinti Lietuvos muitinės interneto svetainėje http://www.cust.lt.

Remiantis ES teise, nacionaliniai muitų teisės aktai negali pakartoti ar perteikti tiesiogiai taikomų ES teisės aktų nuostatų, negali joms prieštarauti, tačiau gali reglamentuoti tuos dalykus, kurių nereglamentuoja ES teisės aktai, arba detaliau apibrėžti, kaip taikyti ES teisės nuostatas.

Pagrindiniai ES muitų teisės aktai yra šie:

• Bendrijos muitinės kodeksas (Tarybos reglamentas Nr. 2913/92).

• Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos (Komisijos reglamentas Nr. 2454/93);

• Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 ir Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklės;

• Kiti dokumentai, kuriuos galima rasti Lietuvos muitinės interneto svetainėje.

7.3. Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema

Pasaulinė muitinių organizacija (PMO) patvirtino strategiją, kuri apsaugotų tarptautinį prekių judėjimą ne varžydama, o priešingai – supaprastindama. Parengė prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemą „PMO sistema“ (2005 m. vertimas į lietuvių kalbą). Šioje sistemoje yra išdėstyti principai ir standartai pristatomi kaip minimalūs reikalavimai.

Muitinių administracijos turi svarbias galias, kurių neturi jokia kita valstybės institucija – tai teisė tikrinti įvežamus, gabenamus per šalį ir išvežamus krovinius bei prekes. Muitinė taip pat turi teisę neduoti leidimo įvežti ar išvežti krovinius ar prekes ir teisę paspartinti įvežimą. Muitinių administracijos reikalauja informacijos ne tik apie importuojamas prekes, bet dažnai ir apie eksportuojamas. Vadovaudamasi atitinkamais teisės aktais jos gali pareikalauti pateikti tokią informaciją iš anksto ir elektronine forma.

Norint užtikrinti tarptautinės prekių grandinės apsaugą ir supaprastinti prekybą, muitinės skatinamos sudaryti bendradarbiavimo sutartis su kitomis valdžios įstaigomis.

Tikrinti kiekvieną siuntą yra nepriimtinas ir nereikalingas dalykas. Tai stabdytų pasaulinę prekybą. Todėl modernizuotų muitinių administracija naudoja automatines rizikos valdymo sistemas.

PMO sistemą sudaro keturi esminiai elementai:

1. Sistemoje laikoma išankstinė elektroninė informacija apie atvykstanč2. ias, išvykstanč3. ias ir tranzitines krovinių siuntas.

4. Taikoma nuosekli rizikos valdymo koncepcija.

5. Gaunanč6. iosios šalies prašymu siunč7. ianč8. iosios šalies muitinės administracija gali atlikti išvykstanč9. iųjų didelės rizikos konteinerių ir krovinių patikrinimą, naudodama neintervencinę tyrimo įrangą, pvz., spindulinių detektorių, skenavimo įrangos ir kt.

10. Sistema teikia naudą įmonėms, atitinkanč11. ioms minimalius tiekimo grandinės saugumo standartus.

PMO sistema, pagrįsta anksčiau aprašytais keturiais esminiais elementais, remiasi dviem tolygiais ramsčiais:

• tinklu „muitinės muitinėms“;

• muitinės ir verslo partneryste.

7.4. Muitinė, muitinės procedūrų ir verslo partnerystė

Tinklas „muitinės muitinėms“ leidžia keistis tikslia informacija, kuri padeda muitinių administracijoms valdyti riziką.

Tradiciškai muitinių krovinys tikrinamas, kai jis atvyksta į vietines muitines. Šiandien turi būti galimybė patikrinti ir surūšiuoti konteinerį ar krovinį iki atvykstant. Tai galima padaryti pasinaudojant išankstine elektronine informacija. Kroviniams tikrinti naudojamos modernios neintervencinės technologijos.

Didelės rizikos krovinių ir konteinerių siuntos būna tos, apie kurias nėra pakankamai informacijos.

Muitinės administracija ir kitos kompetentingos įstaigos turėtų būti skatinamos įdiegti programas, kurios užkirstų kelią darbuotojų nesąžiningumui.

Lietuvos Respublikos muitinę sudaro:

• Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

• teritorinės muitinės ir muitinių postai,

• mobiliosios muitinės grupės;

• kitos muitinės įstaigos.

Muitinės departamentas – valstybinė institucija, vadovaujanti muitinės veiklai.

Teritorinė muitinė – tai muitinės įstaiga, veikianti Muitinės departamento nustatytoje veiklos zonoje.

Muitinės postas – tai teritorinis muitinės padalinys, veikiantis Muitinės departamento nustatytoje vietoje. Muitinės postai steigiami valstybės sienos perėjimo vietose, geležinkelio stotyse, tarptautiniuose jūrų, upių bei oro uostuose, taip pat kitose Muitinės departamento nustatytose vietose, atsižvelgiant į asmenų, transporto priemonių ir prekių srautus bei jų muitinio tikrinimo galimybes.

Mobiliosios muitinės grupės turi teisę tikrinti krovinius bet kuriame kelio ruože.

Muitinės priežiūros zona – tai muitų teritorijos dalis, kurioje prekėms, asmenims ir transporto priemonėms yra taikomas muitinis tikrinimas.

Muitinės procedūra – muitinės sankcionuoti veiksmai su prekėmis, pateiktomis muitiniam tikrinimui.

Muitinės sankcionuoti veiksmai – tai veiksmai, kuriuos asmenys, turėdami muitinės sutikimą, atlieka su muitinės prižiūrimomis prekėmis.

Muitinės procedūros vykdytojas – asmuo, įsipareigojęs muitinei įvykdyti muitinės įstatymuose nustatytus reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinės procedūra.

Leidinyje „Europos Sąjungos muitinės kodeksas ir jo įgyvendinimo nuostatos“ 2005 m. nurodomos tokios muitinės procedūros:

• eksportas;

• laikinasis išvežimas:

o laikinasis išvežimas perdirbti;

o laikinasis išvežimas;

• reeksportas;

• išleidimas į laisvą apyvartą;

• laikinasis įvežimas;

• laikinasis įvežimas perdirbti;

• muitinės prižiūrimas perdirbimas;

• reimportas (prekių grąžinimas);

• muitinis sandėliavimas;

• vidinis tranzitas;

• išorinis tranzitas;

• kitos muitinės procedūros:

o prekių sunaikinimas muitinei prižiūrint;

o laivų ir lėktuvų atsargų tiekimas;

o prekių tiekimas į neapmuitinamas parduotuves;

o laisvosios ekonominės zonos ir laisvieji sandėliai ir kt.

Eksportas. Įforminus šią procedūrą leidžiama Bendrijos prekes išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Eksportuojant prekes turi būti atlikti jų išvežimo formalumai, įskaitant prekybos politikos priemonių taikymą ir, atitinkamais atvejais, apmokestinimą eksporto muitais.

Laikinasis išvežimas. Įforminus laikinojo išvežimo procedūrą leidžiama neapmokestinamas Bendrijos prekes laikinai išvežti ir vėl jas reimportuoti niekaip jų nepakeitus.

Laikinas išvežimas perdirbti. Įforminus laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, leidžiama iš Bendrijos muitų teritorijos laikinai išvežti Bendrijos prekes, kad su jomis būtų atliktos perdirbimo operacijos, ir atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą visai ar iš dalies neapmokestinant importo muitais.

Išleidimas į laisvą apyvartą – tai muitinės procedūra, kuri suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestinamos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.

Muitinės prižiūrimas perdirbimas. Įforminus muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti importo muitais neapmokestintas ne Bendrijos prekes, atliekant perdirbimo operacijas, kurios pakeičia šių prekių rūšį arba pavidalą, o atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą, taikant už juos nustatytas importo muitų normas. Tokie produktai vadinami perdirbtaisiais produktais.

Muitinis sandėliavimas. Taikant muitinio sandėliavimo procedūrą muitinės sandėlyje leidžiama laikyti :

• ne Bendrijos prekes, neapmokestinant šių prekių importo muitais ir netaikant joms prekybos politikos priemonių;

• Bendrijos prekes, jeigu tam tikrų srič• ių dalykus reglamentuojanč• iuose Bendrijos teisės aktuose nustatyta, kad jas padėjus į muitinės sandėlį turi būti taikomos priemonės, kurios paprastai taikomos tokių prekių eksporto atvejais.

Muitinės sandėlis – tai bet kuri muitinės nustatyta ir prižiūrima vieta, kurioje nustatytomis sąlygomis gali būti laikomos prekės. Muitinės sandėlis gali veikti arba kaip atvirasis, arba kaip uždarasis sandėlis. Atvirasis sandėlis – tai muitinės sandėlis, kurį gali naudoti prekių sandėliavimui bet kuris asmuo. Uždarasis sandėlis – tai muitinės sandėlis, kuriame sandėliuoti prekes gali tik sandėlio savininkas. Sandėlio savininkas – tai asmuo, kuriam leista turėti muitinės sandėlį.

Laikinas įvežimas. Įforminus laikinojo įvežimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti visai ar iš dalies importo muitais neapmokestinamas ne Bendrijos prekes, kurias numatyta reeksportuoti niekaip jų nepakeitus, išskyrus normalų prekių nusidėvėjimą dėl įprastinio jų naudojimo.

Laikinasis įvežimas perdirbti. Įforminus laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje atliekant vieną arba daugiau perdirbimo operacijų galima naudoti ne Bendrijos prekes, skirtas reeksportuoti iš Bendrijos muitų teritorijos. Perdirbimo operacijos :

• prekių apdorojimas, įskaitant jų surinkimą, montažą arba priderinimą prie kitų prekių;

• prekių perdirbimas;

• prekių remontas, įskaitant jų atnaujinimą ir taisymą;

Muitinis sandėliavimas. Muitinio sandėliavimo procedūra įforminama, kai muitinės sandėliuose leidžiama laikyti ne ES prekes, neapmokestinant jų importo muitais bei mokesčiais ir netaikant joms ekonominių draudimų bei apribojimų.

Vidinis tranzitas. Tai muitinės procedūra, kai gabenamos Bendrijos prekės, kurių muitinis statusas nepasikeičia, iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą vykstant per trečiosios šalies teritoriją.

Išorinis tranzitas. Tai muitinės procedūra, kai iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gabenamos ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais mokesčiais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės. Išorinio tranzito procedūra pradedama muitinės išvykimo įstaigoje ir užbaigiama muitinės paskirties įstaigoje.

Gabenant prekes, kurioms taikoma tranzito procedūra, mokamas užstatas, ne mažesnis už toms prekėms nustatytų importo (eksporto) muitų ir (arba) mokesčių sumą arba pateikiama garantija tokiai pat sumai. Vieną iš galimų užstato ar garantijos formų pasirenka muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas).

Prekės, gabenamos per Bendrijos teritoriją taikant tranzito procedūrą, gali būti perkraunamos iš vienos transporto priemonės į kitą, taip pat dalis prekių iškraunama iš transporto priemonės arba prekės papildomai į ją kraunamos išvykimo įstaigoje, paskirties įstaigoje ar kitoje muitinės nustatytoje ar muitinei priimtinoje vietoje muitinei prižiūrint. Prekės gali būti perkraunamos importo bei eksporto terminaluose (laikinojo prekių saugojimo sandėliuose), tarptautinių oro uostų ir geležinkelio stočių, uostų sandėliuose, gali būti laikomos juose, iki bus baigta komplektuoti transporto priemonės prekių krovinį, bet ne ilgiau kaip mėnesį.

Perkraunant prekes iš vienos transporto priemonės į kitą, muitinės sutikimu gali būti atliekamos operacijos, būtinos jų transportavimui palengvinti (perpakavimas, ženklinimas, tvarkymas).

Muitinio tranzito procedūrai užbaigti prekės per nustatytą terminą turi būti pristatytos į paskirties įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis ir identifikavimo ženklais. Kartu turi būti pateikta ir muitinės deklaracija. Kitu atveju turi būti išieškoti už prekes nustatyti muitai bei mokesčiai.

Jeigu atliekant muitinio tranzito procedūrą įvyksta nelaimingas atsitikimas, ar susidaro kitos nenumatytos aplinkybės, būtina nedelsiant kreiptis į artimiausią muitinės įstaigą.

Kai muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas) įvykdo muitinės atžvilgiu priimtus įsipareigojimus, muitinė grąžina sumokėtą užstatą arba nutraukia pateiktos garantijos galiojimą.

Jeigu per nustatytą laiką prekės nepristatomos į paskirties įstaigą, muitinio tranzito procedūros vykdytojas traukiamas atsakomybėn, moka baudas arba prekės konfiskuojamos.

Siekdama įtraukti verslą į tarptautinės prekybos grandinės saugos ir saugumo užtikrinimą, bei muitinių procedūrų paspartinimą, kaip numato Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema, kiekviena muitinės administracija su juo užmezga partnerystės ryšius. Pagrindinis dėmesys skiriamas identifikuoti įmones, kurios teikia dideles saugumo garantijas dalyvaudamos tiekimo grandinėje. Tokie verslo partneriai gauna apčiuopiamą naudą, kuri pasireiškia greitesniu muitinės procedūrų įforminimu ir kitomis priemonėmis.

Bendroje veikloje muitinė ir verslas turėtų bendradarbiauti šiomis temomis:

• Partnerystė. Muitinės administracija ir verslo bendruomenės (asociacijų) atstovais turėtų bendrai nustatyti ir užfiksuoti dokumentuose atitinkamas partnerystės saugumo priemones. Partnerystės dokumente turi būti numatytos rašytinės patikrinamos procedūros.

• Saugumas. Slapti verslo duomenys turėtų būti apsaugoti atitinkamomis automatinėmis priemonėmis. Atliekama griežta patekimo prie įrangos kontrolė, personalo kontrolė, reguliariai tikrinama darbuotojų kvalifikacija.

• Įgaliojimai. Muitinės administracija turėtų reaguoti į verslo bendruomenių problemas bei konsultuodamiesi su jais nustatyti formalizuotus komunikavimo metodus, užtikrinanč• ius tinkamą klausimų gavimą, nagrinėjimą ir išsprendimą.

• Technologija. Supaprastindamos modernių technologijų naudojimą, visos šalys išlaikys krovinių ir konteinerių atitikimą standartų sistemos reikalavimus.

• Komunikacija. Muitinė turėtų nustatyti procedūras, kurių reikėtų laikytis iškilus klausimams ar įtarus muitinės pažeidimą. Muitinė turėtų reguliariai konsultuotis su visomis tiekimo grandinėje dalyvaujanč• iomis šalimis, kad aptartų visus dominanč• ius klausimus.

• Supaprastinimas. Muitinės administracija turėtų siekti numatyti ar pakeisti nuostatas bei įdiegti procedūras, kurios konsoliduotų ir supaprastintų su muitiniu įforminimu susijusios reikalingos informacijos teikimą.

7.5. Prekių pateikimas muitinei ir muitinis tikrinimas

Prekės, kertančios muitų teritorijos sieną, turi būti pateikiamos muitinės įstaigai muitiniam tikrinimui. Muitinis tikrinimas atliekamas muitinės priežiūros zonoje. Muitinė gali tikrinti visas prekes, tačiau reikėtų vengti bereikalingo tikrinimo dubliavimo. Muitinės išvykimo įstaiga turėtų imtis visų reikalingų veiksmų, kad nustatytų neleistinus trukdžius tiekimo grandinėje.

Siekiant užtikrinti tiekimo grandinės ir integruotos muitinių tikrinimų grandinės saugumą ir ypač saugų prekių judėjimą nuo konteinerio (transporto priemonės) iki jo išleidimo po muitinio patikrinimo paskirties vietoje, muitinės turėtų taikyti plombų atitikimo reikalavimams programą, t. y. plombų pritvirtinimo, keitimo ir tikrinimo procedūras, ypač jei keičiamas gabenimo būdas.

Muitinis tikrinimas atliekamas, kai prekės, transporto priemonės ir dokumentai pateikiami muitinės įstaigai. Kartu pateikiamas ir bendrasis dokumentas (deklaracija), kurioje nurodoma muitinės procedūra.

Muitinis tikrinimas (muitinė kontrolė) – priemonės, taikomos siekiant užtikrinti įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių muitinės veiklą ar susijusių su ja, laikymąsi.

Muitinės formalumai – visuma veiksmų, kuriuos turi atlikti asmuo ir muitinė, siekiant užtikrinti laikymąsi įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių muitinės veiką ar susijusių su ja.

Muitų režimas – muitinės procedūrų visuma, nustatyta priklausomai nuo gabenamos prekės pobūdžio bei gabenimo tikslo ir taikoma šios prekės atžvilgiu.

Muitinis tikrinimas atliekamas muitinės nustatyta tvarka, tikrinant prekes, asmenis ir dokumentus, siekiant įsitikinti, kad prekių (daiktų) rūšis, pavidalas, kiekis, kilmė, vertė atitinka muitinės deklaracijoje nurodytą informaciją.

Iki pakraunant prekes į transporto priemones ar gabenimo konteinerius, kuriais jos eksportuojamos, eksportuotojas arba jo agentas turi pateikti muitinei išankstinę elektroninę prekių eksporto deklaraciją.

Eksportuotojai turi vežėjui raštu, pageidautina elektroniniu būdu, patvirtinti, kad jie muitinei pateikė išankstinę prekių eksporto deklaraciją.

Vežėjas ar jo atstovas turi muitinei pateikti išankstinę elektroninę eksportuotojo ir / arba importuotojo krovinio deklaraciją. Šią krovinio deklaraciją reikia pateikti iki transporto priemonės atvykimo į eksporto ir / arba importo muitinės įstaigą, išskyrus jūrų transporto. Gabenant krovinį jūriniu konteineriu, išankstinė elektroninė krovinio deklaracija turėtų būti pateikta prieš pakraunant prekes ar konteinerius į laivą.

Nacionalinių teisės aktų numatytais atvejais po išankstinės krovinio deklaracijos gali reikėti pateikti papildomą krovinio deklaraciją.

Vežėjas ar jo atstovas turi muitinei pateikti išankstinę elektroninę prekių importo deklaraciją iki transporto priemonei atvykstant į pirmąją muitinės įstaigą.

Sankcionuota tiekimo grandinė numato galimybę sujungti eksporto ir importo informacijos srautus vienoje bendrojoje deklaracijoje.

Integruotų muitinių patikrinimų grandinės dalis – tiekimo grandinėje esančių muitinių administracijų keitimasis informacija elektroninių žinučių perdavimo sistema, pvz., apie eksporto sandorius, apie patikrinimo rezultatus, apie atvykimą ir kt.

Muitinė turėtų įdiegti sistemą, kuri pateiktų pranešimus apie siuntas, kurios negali būti kraunamos ar iškraunamos. Tokie pranešimai turėtų būti pateikti per nustatytą laiką.

Tikslų laiką, kada muitinės administracijai turi būti pateiktos importo ar eksporto prekių bei krovinių deklaracijos, turėtų nustatyti nacionaliniai teisės aktai. Praktikoje nusistovėję tokie terminai:

• Jūrų transportas. Konteinerių krovinys – prieš 24 valandas iki kraunant jį išvykimo uoste. Piltinis (biralinis) vienetinis krovinys – prieš 24 valandas iki atvykstant į pirmąjį paskirties uostą.

• Oro transportas. Trumpi atstumai – lėktuvo pakilimo metu. Ilgi atstumai – prieš 4 valandas iki atvykstant į pirmąjį paskirties šalies oro uostą.

• Geležinkelio transportas. Prieš 2 valandas iki atvykimo į pirmąjį paskirties šalies punktą.

• Kelių transportas. Prieš 1 valandą iki atvykstant į pirmąjį paskirties šalies punktą.

Įdiegus tiekimo grandinėje elektroninio keitimosi duomenimis standartą, labai svarbu, kad būtų pripažįstamas elektroninis parašas ir elektroniniai sertifikatai.

Prekių muitinis tikrinimas paprastai atliekamas pradedant ir užbaigiant muitinės procedūrą. Visi muitiniam tikrinimui pateikiami dokumentai turi būti galiojantys. Dokumentų forma ir pateikiama informacija turi atitikti pasirinktos muitinės procedūros vykdymui nustatytus reikalavimus. Kai muitinės procedūra pradedama vienoje muitinės įstaigoje ir užbaigiama (tęsiama) kitoje, patikrinti dokumentai atiduodami muitinės procedūros vykdytojui, privalančiam juos pateikti muitinės įstaigai, užbaigiančiai (tęsiančiai) muitinės procedūrą. Už dokumentų saugumą atsako muitinės procedūros vykdytojas.

Muitinės procedūros pradžia laikoma muitinės deklaracijos ir prekių pateikimas muitinei. Muitinės deklaracija paprastai pateikiama elektroniniu būdu dar prieš atvykstant prekėms.

Muitinės procedūros užbaigimu laikoma muitinės pareigūno spaudo bei žymų, liudijančių apie muitinės procedūros užbaigimą, uždėjimas nustatytoje muitinės deklaracijos vietoje.

Muitinės pareigūnai, atlikdami muitinį tikrinimą, privalo:

• apžiūrėti juridinių ir fizinių asmenų gabenamas prekes;

• gali reikalauti, kad prekes gabenantis asmuo pateiktų dokumentą, patvirtinantį gabenimo teisėtumą;

• tikrinti pateiktus dokumentus, reikalauti muitiniam tikrinimui būtinos informacijos;

• tikrinti transporto priemones;

• atlikti pateiktų dokumentų muitinį įforminimą;

• prireikus atlikti asmens apžiūrą;

• nustatytais atvejais imti importo mokesč• ius bei rinkliavą arba reikalauti sumokėti užstatą ar pateikti garantijas;

• taikyti pažeidėjams įstatymų nustatytas sankcijas.

Muitinė nedelsdama išleidžia patikrintas prekes. Visos vienoje muitinės deklaracijoje nurodytos prekės išleidžiamos tuo pačiu metu.

Nedeklaruotos prekės laikomos kontrabanda ir konfiskuojamos. Konfiskuotos prekės realizuojamos valstybės nustatyta tvarka.

Atlikta muitinės procedūra gali būti anuliuojama.

Muitinės paprastai netikrina prekių, vežamų su CARNET TIR knygele. Ji parodo, kad taikoma muitinių garantijos sistema.

Už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą atsako deklarantas. Deklarantas – tai asmuo, pateikiantis krovinio deklaraciją arba kurio vardu ši deklaracija yra pateikiama. Deklarantas turi teisę daryti pataisas deklaracijoje iki jos pateikimo muitinei tikrinti. Muitinės deklaracija pildoma vadovaujantis Muitinės deklaracijos pildymo instrukcija.

Deklaruoti prekes gali ir pagal sutartį muitinės tarpininko atstovas. Muitinės tarpininkas – tai ūkio subjektas, turintis teisę pagal raštišką sutartį arba raštišką įgaliojimą atstovauti kitiems asmenims, kai reikia deklaruoti prekes muitinei ir pateikti jas muitiniam įforminimui ir teikti kitas su prekių deklaravimu ir pateikimu muitiniam įforminimui susijusias paslaugas. Muitinės tarpininko atstovas – tai muitinės tarpininko darbuotojas, kurio kvalifikacija patvirtinta ir kuris įrašytas į muitinės tarpininko atstovų sąrašą. Ūkio subjektas su muitinės tarpininku sudaro nustatytos formos sutartį teikti muitinės tarpininko paslaugas.

7.6. Plombų tinkamumo programa

Tam tikri įsipareigojimai ir principai yra taikomi visame prekių gabenimo cikle. Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemoje yra pabrėžiami šalių santykiai, kai pasikeičia konteinerio (prekių) valdytojai ar saugotojai. Už konteinerių (prekių) saugumą tiek pačiame punkte, tiek jam judant iš punkto į punktą atsako kiekviena šalis, kuriai yra patikėtas krovinys.

Apsauginės plombos yra neatskiriama saugojimo grandis. Plombas turėtų patikrinti kiekvienas krovinių prikrauto konteinerio gavėjas. Plomba tikrinama apžiūrint, ar nėra ženklų, rodančių, kad ji buvo pažeista, identifikacinį plombos numeris lyginamas su krovinio dokumentacija. Tikrinimo rezultatai įrašomi atitinkamuose dokumentuose.

Jeigu plombos nėra arba ant jos yra ženklų, rodančių, kad ji buvo pažeista, arba plombos identifikacijos numeris skiriasi nuo nurodytojo krovinio dokumentuose, reikia imtis atitinkamų veiksmų:

• Konteinerį (prekes) priimanč• ioji šalis turėtų atkreipti perduodanč• iosios šalies bei siuntėjo dėmesį į neatitikimą.

• Konteinerį (prekes) priimanč• ioji šalis taip pat turėtų įrašyti pastabą krovinio dokumentuose.

• Turėtų įspėti muitinę ir teisėsaugos institucijas.

• Su pažeista plomba (arba jos nesant) konteinerį priimanč• ioji šalis turi atsisakyti jį priimti, kol bus išsiaiškintos priežastys.

• Išsiaiškinus, priimanč• ioji šalis turi uždėti apsauginę plombą ir visuose krovinio dokumentuose įrašyti naujos plombos duomenis.

• Apsauginės konteinerio plombos gali būti keič• iamos esant teisėtoms priežastims: muitinės administracijai nusprendus patikrinti konteinerį, jei vežėjas nori įsitikinti, ar saugiai pritvirtintas krovinys, jei teisėsaugos pareigūnai susidomi kroviniu ir pan.

Už saugų konteinerio krov0,,333 Zimą bei tikslų ir išsamų krovinio aprašymą atsakingas ekspeditorius siuntėjas. Ekspeditorius taip pat yra atsakingas už tai, kad iš karto, atlikus krovimo darbus, būtų uždėta apsauginė plomba, ir rengdamas siuntos dokumentus, turi pažymėti plombos numerį.

Apsauginė plomba turi būti uždedama taip, kad būtų išvengiama jos pažeidimo.

Jeigu konteineris keliauja per tarpinį terminalą, transporto ekspeditorius (operatorius) konteinerį perduoda terminalo operatoriui. Terminalo operatorius priima dokumentus, patikrina plombą, pažymi dokumentuose jos būklę.

Jei konteineris paimamas ar išvyksta iš tarpinio terminalo, atliekamas panašus patikrinimas ir fiksavimas dokumentuose. Procedūra kartojama visoje grandinėje.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Paaiškinkite tarptautinės logistikos skiriamuosius bruožus.

2. Paaiškinkite prekių judėjimo tarp ES šalių principus.

3. Kaip kontroliuojamas prekių ir paslaugų judėjimas?

4. Kur galima susirasti informacijos apie ES muitų teisės aktus?

5. Kokios yra muitinės funkcijos?

6. Paaiškinkite muitinių struktūrą.

7. Paaiškinkite muitinės procedūras.

8. Kaip atliekamas muitinis tikrinimas?

9. Kodėl svarbi muitinės ir verslo partnerystė ir kaip ji pasireiškia?

10. Kokia apsauginių plombų tikrinimo ir plombos žymenų užrašymo tvarka?

11. Apibūdinkite pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemos svarbiausius tikslus.

TEMA. LOGISTIKOS ĮVADAS

1.1. Logistikos samprata

Kas šiandien yra logistika? Ką ji apima? Šią sąvoką įvairiai aiškina tiek patys verslo atstovai, tiek ir vadovėlių autoriai. Logistikos sąvoka pradėta vartoti karybos srityje – ja buvo nusakoma karinių dalinių judėjimas, jų aprūpinimas, amunicijos tiekimas į karinių veiksmų zoną, atsargų papildymas, sužeistųjų grąžinimas ir kitų armijos veiksmų tenkinimas bei paslaugų teikimas. Civilinės logistikos terminas pirmą kartą pavartotas JAV apie 1960 metus. Lietuvoje šis terminas pradėtas vartoti palyginti neseniai, planiniam ūkiui pereinant į rinkos ekonomiką.

Logistikos apibrėžimų yra gana daug. Paprastai logistika apibrėžiama kaip optimalus fizinių srautų bei paslaugų planavimas, organizavimas ir kontrolė. V. Paulauskas monografijoje „Logistika“ (2005) sako, kad logistika reiškia konkrečių veiksmų numatymą, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius, teigiamas ir ypač neigiamas planuojamo proceso įtakas. Pasak „M&M Militzer&Munch Fortransas“ generalinio direktoriaus J. Ravinsko, logistika šiandien – tai procesų, susijusių su prekėmis (kroviniais), sistema, kuri optimizuoja procesų (nuo gamybos iki klientų aptarnavimo) skaidrumą. Logistikos procesai yra susiję su tam tikrų prekių gabenimu ir jų pristatymu per tam tikrą laiką. Logistikos mokslo objektas ir reikiamo prekių kiekio nustatymas – kad jų visada būtų tiek, kiek reikia. Ji susijusi ir su paskirstymo procesais, duomenų apdorojimu, krovinių valdymo sistemomis, sąskaityba ir t. t.

Kadangi numatomi logistikos procesai yra skirtingos paskirties, skiriasi jų vykdymo laikas, tikslai, aplinka, reikalaujamas žmonių išsilavinimas, atsirado įvairios logistiką apibūdinančios sampratos, kaip antai: aprūpinimo logistika, gamybos logistika, paskirstymo logistika, transporto logistika, sandėlių logistika ir t. t. Tai rodo, kad pats logistikos terminas yra įvairiapusis, taikytinas daugeliui sričių, logistikos procesus galima skaidyti į atskirus elementus arba juos susieti.

Logistika grindžiama tiksliais vertinimais ir skaičiavimais, o ne samprotavimais. Šis mokslas pasižymi tuo, kad įvairią veiklą siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai, sisteminiu principu, minimaliomis išlaidomis siekiant išlaikyti reikiamą aptarnavimo lygį.

Norint tinkamai užtikrinant materialiojo srauto judėjimą, reikia pasirūpinti tinkamomis transporto priemonėmis prekėms gabenti. Kartu turi judėti ir informacijos srautas, kuris padės priimti reikiamą logistikos valdymo sprendimą. Tiek materialieji, tiek informacijos srautai turi būti paremti finansiniais srautais. Todėl logistikos studijų objektas yra materialieji ir su jais susiję informacijos bei finansiniai srautai.

1.2. Logistikos reikšmė

Ekonomikos globalizacijos procesą lemia intensyvi šalių ekonomikos plėtra, naujų rinkų užėmimas, informacinių technologijų galimybės. Konkuruojant globaliose ir sparčiai kintančiose rinkose, pranašumą įgyja tie, kas sugeba reikiamu laiku į reikiamą vietą pristatyti produktus, palaikydami kuo aukštesnį aptarnavimo lygį, kuo mažesnėmis bendrosiomis išlaidomis. Todėl kiekvienos įmonės veikloje logistika turėtų užimti svarbią vietą. Pagrindinė logistikos užduotis įmonėje – nukreipti įvairių specialistų profesinę veiklą į kuo geresnį klientų aptarnavimą ir kuo didesnio pelno gavimą.

Logistikos veiklą įmonėje organizuoja ir įgyvendina įmonės atskirų padalinių darbuotojai arba logistikos skyriai. Kiekvieną logistikos veiklos sritį siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai. Versle negali būti svarbiausių, dominuojančių veiklos sričių. Jos visos yra svarbios, viena kitą papildo. Ir jei nors vienos veiklos sričiai yra skiriama mažiau dėmesio, jei ji ignoruojama, tai gali turėti neigiamų pasekmių visam verslui.

Logistika yra praktinis verslo instrumentas, leidžiantis siekti įmonės strateginių, taktinių tikslų, daryti įtaką verslo strategijai, sukurti naujų įmonės konkurencinių pranašumų rinkoje.

Lėšos, išleidžiamos logistikai, sudaro santykinai didelę visų išlaidų dalį. Įvairiose įmonėse jos yra skirtingos ir sudaro apie 35 procentus.

Logistikos procesai turi didelę įtaką produkto kainai ir paprastai sudaro nuo 8 iki 50 proc. jo vertės. Logistikos pagrindinę pridėtinę vertę sukuria transportavimas, sandėliavimas, vartotojų aptarnavimas, produktų paskirstymas. Manoma, kad logistika – tai veikla, sudaranti galimybę mažinti išlaidas.

UAB „VP Market“ generalinio direktoriaus I. Staškevičiaus teigimu, logistikos veiksmingumas labai svarbus verslo sėkmės laidas. Didžiausią sėkmę pasiekia tos kompanijos, kurių efektyvūs veiksmai įgalina pateisinti ir viršyti vartotojų lūkesčius.

Dabartinės logistikos raidos tendencijos pasaulyje yra panašios. Skirtumas tik tas, kad vieni regionai toliau pažengę, o kiti taiko jau sukurtus logistikos grandinės diegimo ir tobulinimo būdus. Pasak „Baltic Logistic System Vilnus“, teikiančios smulkių siuntų gabenimo paslaugas „Bizpak“ pardavimo ir rinkodaros direktoriaus G. Bingelio, ES šalyse jau susiformavęs požiūris, kad siekiant maksimalaus kompanijos veiklos efektyvumo logistikos paslaugos turi būti patikėtos šios srities profesionalams. Lietuvoje sparčiai diegiamas 3PL modelis, t. y. trečiųjų šalių logistikos modelis, kai naudojamasi išorinių logistikos bendrovių, kurios paprasčiau, greičiau ir pigiau atlieka šias funkcijas, paslaugomis.

.3. Logistikos koncepcija

R. Minalga vadovėlyje „Logistika“ (2001) logistikos koncepciją apibrėžia taip: „Logistikos koncepcija reiškia iš vienos srities į kitą perinančias logistikos priemones.“ Atsiranda galimybė šias priemones valdyti taip, kad jų poveikis būtų perduotas iš vienos į kitą įmonės sritį. Logistikos koncepcija reiškia vientisą mąstymą ir vientisą elgseną. Logistikos koncepcija sukuria atskirų sričių ir procesų priklausomybę ir padeda jas suderinti. Logistikos koncepcijos uždavinys – susieti atskiras sritis į procesų grandinę.

Nagrinėdama logistikos koncepcijos evoliuciją ir jos pritaikymo galimybes, L. Braškienė (VU Marketingo katedra) išskiria šiuos istorinius verslo logistikos koncepcijos raidos etapus. (1 lentelė)

111111Istoriniai verslo logistikos koncepcijos raidos etapai 1 lentelė

Etapai Logistikos koncepcijos

1920–1950 m. Pirmasis – ikilogistinis periodas. Tai fragmentinio logistikos idėjų pasireiškimo periodas. 1. Kai kuriomis logistikos sritimis domimasi sąnaudų joms mažinimo požiūriu.

2. Logistikos, kaip integralaus sąnaudų mažinimo instrumento, idėja dar nekeliama.

1950–1970 m. antrasis – klasikinės logistikos, arba logistikos konceptualizavimo, periodas. Iš pradžių suvokiama tik fizinis produkcijos paskirstymas arba prekių pristatymas iš gamintojo vartotojui. Laipsniškai sujungia ir koordinuoja visas įmonės veiklos rūšis, susijusias su prekių judėjimu tam tikru laiku į tam tikrą vietą paskirstymo kanale.

1970–1980 m. Trečiasis integralios logistikos, arba verslo logistikos koncepcijos diegimo, periodas. Dominuojanti logistikos idėja – visų logistinės veiklos sričių maksimalus integravimas į visą logistikos grandinę. Logistika tampa praktiniu verslo instrumentu ir jo funkcija.

1980–1999 m. Ketvirtasis neologistikos, arba logistikos atgimimo, periodas. 1. Įsitvirtina supratimas, kad ištisinis, visa apimantis integruoto materialaus srauto valdymas įmanomas tik efektyviai valdant informacijos srautą.

2. Į logistikos interesų sritį patenka serviso (nematerialūs) srautai.

3. Logistika įgauna konceptualios strategijos, mąstymo būdo, verslo filosofijos statusą.

1999 m. – iki dabar. Penktasis universalios logistikos, arba logistikos koncepcijos įsigalėjimo, periodas. Logistika tampa universalia metodologine koncepcija, kurios tikslinė funkcija – srautinių ekonomikos procesų ištisinis sisteminis optimizavimas maksimaliai mobilizuojant turimus rezervus.

Logistikos koncepcijos pagrindą sudaro tokių priemonių įgyvendinimas:

• greič• iau negu konkurentai patekti į rinką;

• sumažinti produkcijos gamybos ciklą;

• sutrumpinti trukmę nuo užsakymų gavimo iki produkcijos pateikimo;

• laikytis pateikimo terminų tikslumo ir punktualumo ir kt.

Logistikos koncepcijai keliami tokie reikalavimai:

• Realumas. Koncepcija privalo būti įgyvendinama normaliomis pastangomis ir pakankamomis išlaidomis.

• Išsamumas – privalo būti įtraukti visi įmonei reikalingi logistikos procesai.

• Suderinamumas – logistikos procesai turi būti vienas su kitu suderinti.

• Konkretumas – koncepcija privalo būti suformuluota konkreč• iai ir suprantamai.

• Patikrinamumas – kontrolės sistema privalo atskleisti logistikos efektyvumą.

• Ekonomiškumas – koncepcija neprivalo viršyti numatytų išlaidų.

• Lankstumas – sprendimai turi būti priimami lanksč• iai.

• Moksliškumas – visi logistikos veiksmai turi būti moksliškai pagrįsti, juos atlikti turi kvalifikuotas personalas.

• Įgyvendinamumas – koncepcija privalo būti įmonėje įgyvendinama logistikos sritims suteikus atitinkamas funkcijas.

.4. Logistikos tikslai ir uždaviniai

Kiekviena įmonė turi daugybę tikslų, suformuotų visai įmonei arba pavienėms jos veiklos sritims. Ypač svarbūs pagrindiniai įmonės tikslai, su kuriais yra glaudžiai susiję ir pagrindiniai logistikos tikslai. Logistikos tikslai yra sudėtinė įmonės tikslų sistemos dalis.

Pagrindinis logistikos tikslas – veiklos veiksmingumas, arba optimizavimas. Logistikos procesai iš esmės skirti mažinti išlaidas. Mažinant išlaidas optimizuojama prekės kaina, didėja jos konkurencingumas, atitinkamai gaunama daugiau pelno.

Logistikos proceso tikslas – susieti gamybą su vartojimu. Todėl kitas svarbus logistikos tikslas – mažiausiomis išlaidomis pristatyti reikiamą tinkamos kokybės prekę, reikiamą jos kiekį, tiksliai laiku į numatytą vietą.

Logistikos tikslas taip pat yra ir planuoti bei koordinuoti visas veiklos sritis, mažiausia kaina užtikrinančias aukšto aptarnavimo lygį ir kokybę.

Logistikos uždavinius lemia logistikos tikslai ir funkcijos. Logistikos specialistų uždavinys yra tiekti vartotojams prekes ir teikti paslaugas veiksmingiausiu, priklausomai nuo poreikių ir paklausos, būdu. Kai kurie autoriai yra suformulavę šešis logistikos uždavinius, vadinamąsias šešias logistikos taisykles, nusakančias materialiųjų srautų nuoseklumą:

• krovinys – reikiama prekė;

• kokybė – reikiamos kokybės;

• kiekis – reikiamas kiekis;

• laikas – pristatyta reikiamu laiku;

• vieta – pristatyta į reikiamą vietą;

• išlaidos – atlikta su mažiausiomis išlaidomis.

1.5. Logistikos aplinka

Logistikos aplinka – tai veiksniai, jėgos, apribojimai, sąlygos, santykiai, aplinkybės, susijusios su valdymo objektu. Taip apibūdina logistikos aplinką V. Paulauskas knygoje „Logistika“ (2005). Logistikos aplinka sudaro bendrą verslo valdymo schemą.

Logistikos aplinka, atitinkamai ir logistikos sritys, yra apibrėžiamos konkrečiomis ribinėmis sąlygomis, pvz., paskirstymo logistika apima procesą nuo gamybos iki pardavimo, transporto logistika apima gabenimo procesą nuo vienos prekių sutelkimo vietos iki kitos ir t. t.

Logistikos aplinką veikia vidiniai ir išoriniai veiksniai.

D. Bazaras mokomojoje knygoje „Įvadas į logistiką“ (2005) logistikos aplinką pagal logistikos veiklos pobūdį bei taikymo sritį skirsto į makrologistiką ir mikrologistiką.

Makrologistika aprėpia visą logistikos grandį nuo tiekėjo iki vartotojo. Nagrinėjant makroaplinkos logistiką, yra aiškinamasi, kaip logistikos sistema veikia ekonomikos procesus.

Mikrologistika – tai konkrečios įmonės viduje įdiegta logistikos sistema.

1.6. Logistikos veiklos sritys

R. Palšaitis „Logistikos pagrindai“ (2003) verslo logistiką apibūdino kaip veiklą, apimančią fizinį produktų tiekimą ir fizinį jų paskirstymą. Ji priklauso nuo įmonės organizacinės struktūros ir nuo to, kiek svarbi logistikos operacijoms kiekvieno padalinio veikla. R. Palšaitis vadovėlyje „Logistikos vadybos pagrindai“ (2005) visas logistikos veiklos rūšis pagal funkcijas suskirstė į pagrindines ir pagalbines.

Pagrindinės veiklos rūšys:

• vartotojų aptarnavimo politika ir standartai;

• užsakymų tvarkymas;

• atsargų valdymas;

• gabenimas (transportavimas);

• sandėliavimas.

Pagalbinės veiklos rūšys:

• informacijos apdorojimas ir tvarkymas;

• paklausos prognozavimas;

• gamybos ir sandėlių vietos parinkimas;

• medžiagų tvarkymas;

• aprūpinimas (įsigijimas);

• atsarginių detalių tiekimas ir klientų, nupirkusių prekes, aptarnavimo užtikrinimas;

• pakavimas;

• atliekų tvarkymas;

• grąžintų produktų tvarkymas.

Vartotojų aptarnavimo politika ir standartai

Kliento aptarnavimas – visas logistikos veiklos sritis siejanti ir vienijanti grandis. Jei įmonės pastangos savo veiklos sferoje yra sėkmingai įgyvendinamos, t. y. kliento poreikiai visiškai ar iš dalies yra patenkinami, – tai ir yra aptarnavimas. Kiekvienas įmonės logistikos sistemos elementas gali turėti įtakos, kad klientas laiku gautų reikiamą prekę reikiamoje vietoje reikiamos būklės ir už tinkamą kainą. Taigi kliento aptarnavimo kokybė susijusi su integruotos logistikos vadybos koncepcijos įdiegimu, garantuojančiu, kad klientų poreikiai bus patenkinti mažiausiomis bendrosiomis išlaidomis.

Užsakymų tvarkymas. Užsakymų tvarkymo veiklos komponentai gali būti skirstomi į 3 grupes:

1. operatyviniai elementai – užsakymų priėmimas ir koregavimas, jų įtraukimas į gamybos ciklą, pasiruošimas jį įvykdyti, dokumentų išrašymas ir kt.

2. komunikaciniai elementai – užsakymų modifikavimas, pasiteiravimas, ar yra galimybė užsakymus atlikti ar koreguoti, produkto radimas, pristatymas, klaidų taisymas ir kt.

3. kredito ir rinkliavos elementai – kredito įskaitymas, mokėjimas už produktus, apskaita ir kt.

Pažangios užsakymų tvarkymo technologijos ir sistemos padidina užsakymų apdorojimo tikslumą ir padeda juos greičiau įvykdyti. Užsakymų apdorojimo sparta ir tikslumas lemia klientų aptarnavimo lygį.

Atsargų valdymas. Produktų atsargoms laikyti būtina erdvė ir kapitalas. Investuoti pinigai į atsargas negali būti naudojami kitur. Valdant atsargas, palaikomas toks jų lygis, kad būtų užtikrintas tinkamas klientų aptarnavimo lygis.

Gabenimas. Gabenimas suteikia produktui vietos ir laiko vertę. Gabenimas – tai veikla, pareiškianti produktų judėjimo valdymu. Ji apima tokius komponentus: transporto rūšį, transporto priemonės parinkimą, maršruto nustatymą, vietinių ir tarptautinių įstatymų laikymąsi, konkretaus vežėjo parinkimą ir kt.

Sandėliavimas. Kuo didesnis laiko tarpas nuo produkto pagaminimo iki suvartojimo, tuo didesnis atsargų kiekis sukaupiamas sandėliuose. Sandėliavimas ir saugojimas yra veikla, susijusi su produktų laikymo erdvės valdymu. Svarbu sandėlių išdėstymas ir jų planas, atsargų saugus išlaikymas, efektyvus sandėlių naudojimas ir kt.

Informacijos apdorojimas ir tvarkymas. Tikslus ryšys tarp įmonės ir jos klientų, tarp įmonės padalinių, tarp įvairių logistikos veiklos sričių užtikrina logistikos valdymo sėkmę. Įmonės logistikos informacinė sistema gali būti sudėtinga kompiuterizuota valdymo informacinė sistema arba paprastas žmonių bendravimas. Kad ir kokia būtų įmonėje įdiegta informacinė sistema, svarbi informacija turi būti prieinama ir perduodama visiems jos vartotojams.

Paklausos prognozavimas. Paklausos prognozė logistikos valdymo procese lemia, kiek kokio produkto turėtų būti tiekiama į įvairias aptarnaujamas rinkos vietas. Logistikos specialistai turėtų žinoti, kur ta paklausa kils, kad reikiamas produkcijos kiekis būtų saugomas tam tikroje rinkos vietoje. Taigi privalu, kad įmonės veiklos prognozės būtų suderintos su pardavimo, gamybos ir logistikos padaliniais.

Gamybos ir sandėlių vietų parinkimas. Gamybos įmonių (cechų) ir sandėlių išdėstymas netoli nuo rinkos vietų gali pagerinti klientų aptarnavimo lygį ir sumažinti logistikos išlaidas. Renkantis vietą atsižvelgiama į rinkų išsidėstymą, klientų poreikius, žaliavos, komplektuojamųjų dalių ar medžiagų įsigijimo vietas, darbo jėgos kainą, gabenimo paslaugų kokybę, mokesčius, saugumą, žemės kainą, visuomenės požiūrį ir kt. Kai įmonės išsidėsčiusios tinkamai, mažėja sumažėti gabenimo apimtis.

Medžiagų tvarkymas. Ši veikla apima kiekvieną žaliavų, pusfabrikačių, nebaigtos pagaminti produkcijos, pagamintos produkcijos judėjimo elementą. Siekiama supaprastinti krovimo procedūrą, sumažinti prekių gabenimo atstumą, užtikrinti tolygų medžiagų srautų judėjimą, vengiama sugadinti krovinį ir vagysčių. Tvarkymas neprideda gaminiui vertės, todėl ši operacija turėtų būti minimali.

Aprūpinimas (įsigijimas). Aprūpinimas – tai medžiagų, žaliavų, gamybos priemonių įsigijimas. Ši veikla apima tiekimo šaltinių parinkimą, tiekimo terminų ir sąlygų nustatymą, taikomą tiekiamų produktų kokybės kontrolę ir kitas priemones.

Atsarginių dalių tiekimas ir klientų, nupirkusių prekes, aptarnavimo užtikrinimas. Logistikos veikla nesibaigia gaminio pristatymu klientui. Veikla tęsiasi ir klientui nusipirkus prekę. Dažniausiai tai būna garantinių paslaugų teikimas: remontas gaminiui sugedus per garantinį laikotarpį, detalių tiekimas, prekės priežiūros paslaugų teikimas ir kt.

Pakavimas. Ši veiklos rūšis apima daug funkcijų. Viena iš jų – tai gaminio pateikimas vartotojui ir reklama. Tinkama ir patraukli pakuotė patraukia pirkėją. Antra – logistikos funkcija. Kartais produktai vežami dideliais atstumais, atliekama daug tvarkymo operacijų, tad tinkama pakuotė apsaugo gaminį nuo sužalojimo, nuo aplinkos poveikio, palengvina krovimo, sandėliavimo, gabenimo darbus.

Atliekų tvarkymas. Gamybos ir logistikos procesus visada „lydi“ atliekos. Jos gali būti panaudotos kitam produktui gaminti, todėl jas svarbu sutvarkyti, sukrauti, išvežti sunaikinti, saugoti ar perdirbti.

Grąžintų prekių tvarkymas. Šis procesas kartais vadinamas atvirkštine (reversine) logistika. Pirkėjai gali grąžinti prekes dėl jų netinkamos kokybės, gavę ne tas prekes, kurias turėjo gauti ar dėl kitų priežasčių. Grįžtamoji (reversinė) logistika – tarsi judėjimas priešpriešiais, nes paprastai produkcija vežama viena kryptimi. Kai vartotojas grąžina prekes taisyti, pakeisti, perdirbti, tokia atvirkštinė logistika atsieina brangiai. Išlaidos, gabenant produktą nuo pirkėjo iki gamintojo, gali būti iki 9 kartų didesnės nei gabenant nuo gamintojo iki pirkėjo. Grąžintų prekių tvarkymas yra svarbi logistikos veiklos sritis.

1.7. Logistikos integraciniai ryšiai

Logistikos funkcijos yra integruotos į kitų įmonės padalinių funkcijas. Logistikos, gamybos ir rinkodaros funkcijų integraciją bei sąlyčio taškus galime matyti pateiktoje 2 lentelėje.

Logistikos, gamybos ir rinkodaros funkcijų integracija bei sąlyčio taškai 2 lentelė

1.8. Logistikos procesas

Logistikos procesas susideda iš logistikos operacijų. Logistikos operacija – tai tam tikras logistikos proceso veiksmas, pvz., prekių iškrovimas, prekių pakavimas ir kt. Logistikos operacijos, atliekamos logistikos sistemos išorinėje aplinkoje, vadinamos išorinėmis logistikos operacijomis. Logistikos operacijos, atliekamos logistikos sistemos viduje, vadinamos vidinėmis.

Logistikos operacijų visuma sudaro srautą. Logistikos operacijos apimtis per tam tikrą laikotarpį sudaro tos operacijos srauto dydį, pvz., priimta 400 užsakymų per savaitę, tai ir srauto dydis yra 400 užsakymų per savaitę.

Srautus galima sugrupuoti į:

• materialiuosius (fizinius);

• informacijos;

• finansinius.

Materialusis (fizinis) srautas – tai krovinių (prekių) kiekis, su kuriuo atliekamos įvairios logistikos operacijos. Logistikoje jis dažniausiai vadinamas krovinių srautu. Materialiojo srauto dydis išreiškiamas apdorotų krovinių kiekiu per laiko vienetą, pvz.: t/m, vnt./mėn. ir t. t. Pvz., per metus sandėlyje iš vagonų iškraunama 4380 t. Tai reiškia, kad iškrovimo operacijos materialiojo srauto dydis sandėlyje yra 4380 t/m.

Materialųjį srautą dar galima suskirstyti į kelis tipus:

• Išorinis – prekės yra už įmonės ribų, jų gabenimą organizuoja pati įmonė, pvz., ekspedicinė įmonė organizuoja kliento krovinio gabenimą sudarydama krovinio gabenimo sutartį su transporto įmone. Transporto įmonė paima krovinį iš siuntėjo sandėlio ir jį nugabena į gavėjo sandėlį. Į ekspedicinę įmonę krovinys nepatenka.

• Vidiniai – prekės yra įmonės viduje, pvz., norint atlikti užsakymą, reikia atrinkti prekes iš laikymo vietų.

• Įeinamasis – materialusis srautas patenka į įmonę iš išorinės aplinkos, pvz., reikia iškrauti gautus krovinius iš transporto priemonės.

• Išeinamasis – fizinis srautas patenka iš įmonės į išorinę aplinką, pvz., siunč• iami kroviniai sukraunami į transporto priemonę.

Informacijos srautas – tai įvairūs pranešimai, būtini valdant ir kontroliuojant logistikos operacijas. Informacijos srautuose turėtų būti suderinta:

• informacijos perdavimo ir priėmimo greitis;

• informacijos kiekis;

• informacijos srautų laidumas.

Informacijos srautas matuojamas perduotos arba apdorotos informacijos kiekiu per laiko vienetą. Kiekvienas materialusis srautas turi jį atitinkantį informacijos srautą. Informacijos srautas gali:

• pralenkti materialųjį srautą, pvz., užsakymas;

• patekti kartu su materialiuoju srautu, pvz., važtaraštis;

• eiti po materialiojo srauto, pvz., įvairios pretenzijos.

Informacijos perdavimo būdai gali būti labai įvairūs: telefonu, paštu, faksu, tiesioginiu pokalbiu, įvairiais dokumentais, informacinėmis technologijomis, palydoviniu ryšiu, prekių kodavimo ir atpažinimo technologijomis ir kt.

Finansinis srautas – piniginės lėšos logistikos operacijoms atlikti. Kiekvieną fizinį ir informacijos srautą lydi finansinis srautas. Finansinio srauto tikslas – aprūpinti materialiuosius bei informacinius ir kitus logistikos srautus finansiniais ištekliais panaudojant veiksmingiausius finansavimo šaltinius. Finansiniai srautai, kaip ir materialieji srautai, gali būti: išoriniai, vidiniai, įeinantys, išeinantys, horizontalūs, vertikalūs.

1.9. Logistikos grandinė

A. Kaminskas logistikos grandinę apibūdino taip: „Logistikos grandinė yra sistema, per kurią verslo organizacijos gabena savo produktus ir paslaugas tų prekių ir paslaugų vartotojams“ (Kaminskas, 2000). Logistikos sistemą sudaro įvairios posistemės. Skirtinguose literatūros šaltiniuose posistemių struktūra yra pateikiama įvairiai. Dažniausiai logistikos sistema skirstoma į aprūpinimo (tiekimo), gamybos ir paskirstymo (realizavimo) posistemes. Sujungus jas, gaunama logistikos procesų grandinė. Logistikos grandinės pavyzdys pateiktas 1 paveikslėlyje.

1 pav. Logistikos grandinė

Visos logistikos grandinės jungiamoji grandis yra gabenimas ir sandėliavimas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atskiras logistikos veiklos sritis įprasta vadinti atskirais logistikos pavadinimais, pvz., aprūpinimo logistika, sandėlių logistika ir t. t. Jos bus išsamiau aptartos vėlesnėse temose.

Literatūroje dažniausiai minimos šios logistikos sistemos:

• makrologistikos sistema – tai stambi materialiųjų srautų valdymo sistema, apimanti įvairias įmones, esanč• ias įvairiuose šalies regionuose arba įvairiose šalyse;

• mikrologisktikos sistema – apima atskiras įmones;

• verslo logistikos sistema – tai konkretaus verslo sistema.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Kur pirmiausia atsirado logistika ir ką ji reiškė?

2. Kur ir kada pirmą kartą buvo pavartotas civilinės logistikos terminas?

3. Kada Lietuvoje buvo pradėtas vartoti logistikos terminas?

4. Pasirinkite jums labiausiai patinkantį logistikos apibrėžimą ir paaiškinkite, kodėl jį pasirinkote.

5. Kokį vaidmenį logistika vaidina rinkos sąlygomis?

6. Kokią vietą logistika užima įmonės veikloje?

7. Kas įgyvendina logistikos veiklą įmonėje?

8. Apibrėžkite logistikos koncepciją.

9. Išvardinkite logistikos principus.

10. Apibrėžkite logistikos funkcijas.

11. Kas tai yra materialusis (fizinis) srautas ir kaip apskaič12. iuojamas jo dydis?

13. Kas tai yra informacinis srautas ir kuo išreiškiamas jo dydis?

2 TEMA. APRŪPINIMO LOGISTIKA

2.1. Aprūpinimo logistikos tikslai ir uždaviniai

Aprūpinimo logistika kai kuriuose literatūros šaltiniuose yra dar vadinama pirkimo logistika, įsigijimo logistika, tiekimo logistika arba tiesiog aprūpinimo logistika. Tai termino pasirinkimo klausimas, tačiau visais atvejais kalbama apie tą pačią veiklos sritį. Aprūpinimo logistikos tikslas – įmonės poreikių patenkinimas materialiaisiais ištekliais.

Materialieji ištekliai įmonėje dažnai įvardinami medžiagų ūkiu. Rinkodaroje jie vadinami gamybinio naudojimo prekėmis. R. Kulvykaitė „Gaminio marketingas“ (2001) gamybinio naudojimo prekes apibrėžė taip: „Gamybinio naudojimo prekės – tai prekės, skirtos įmonėms ir organizacijoms, kurios jas naudos savo tolesnėje veikloje“. Kai kurios prekės gali būti kartu ir gamybinio, ir asmeninio naudojimo, pvz., vaisiai gali būti suvalgomi (asmeninis naudojimas), o įmonė iš jų gali gaminti džemą (gamybinis naudojimas).

R. Kulvykaitė minėtoje knygoje gamybinio naudojimo prekes pagal jų dalyvavimo tolesnėje įmonės veikloje pobūdį ir vertę suskirstė į:

• žaliavas ir medžiagas;

• detales ir surinkimo mazgus;

• pagrindines gamybos priemones;

• pagalbines gamybos priemones;

• priežiūros medžiagas.

Žaliavos – tai nepakeisti arba nežymiai perdirbti gamtos ištekliai, pvz.: medvilnė, akmens anglis ir pan.

Medžiagos – tai gamyboje apdorotos žaliavos, kurios tolesniame gamybos procese tampa gaminio sudedamąja dalimi. Jos galutiniame produkte pakeičia savo materialiąją formą ir gali jame „išnykti“, pvz.: klijai, siūlai.

Detalės ir surinkimo mazgai – gamybos procese taip pat tampa galutinio produkto sudedamąja dalimi, tačiau skirtingai nei medžiagos jie nekeičia savo formos, pvz.: mikroschemos, guoliai ir pan.

Pagrindinės gamybos priemonės – tai ilgalaikio naudojimo prekės, tiesiogiai dalyvaujančios kitų produktų gamybos procese. Jos netampa galutinio produkto sudedamąja dalimi, o savo vertę į galutinį produktą perkelia dalimis per keletą metų, pvz.: šlifavimo staklės, mezgimo mašinos ir pan.

Pagalbinės gamybos priemonės – tai mažos vertės gamybos priemonės: įrankiai, gamybos ir ūkio inventorius.

Aptarnavimo medžiagos – tai medžiagos, kurios netampa galutinio gaminio sudedamąja dalimi. Jos reikalingos normalioms gamybos ar veiklos sąlygoms užtikrinti, pvz.: valymo priemonės, tepalai.

Materialiuosius išteklius, reikalingus įmonės veiklai, gamybos įmonė gali pasigaminti pati ar pirkti iš kitų įmonių. Pagrindiniai klausimai, kuriuos sprendžia aprūpinimo logistika yra šie: ką pirkti, kiek pirkti, iš ko pirkti, kokiomis sąlygomis pirkti, kaip susieti pirkimą su gamyba ir su pardavimu, kaip susieti įmonės veiklą su tiekėjais ir kt.

Pagrindiniai aprūpinimo logistikos uždaviniai yra šie:

• nustatyti materialiųjų išteklių poreikį;

• tirti tiekimo rinką;

• parinkti tinkamus tiekėjus;

• organizuoti pirkimą;

• kontroliuoti tiekimą;

• koordinuoti ir nuolat palaikyti ryšį su gamintojais, pardavėjais ir tiekėjais.

2.2. Poreikių nustatymas

Gamybinio naudojimo prekių pirkėjas yra įmonės. Gana retai jas perka pavieniai asmenys. Gamybinio naudojimo prekių pasirinkimas ir pirkimas reikalauja daugiau profesionalumo negu asmeninio vartojimo prekių. Neretai pirkėjai apie perkamų prekių savybes žino ne mažiau už jos pardavėją. Sprendimas pirkti gamybinio naudojimo prekes priimamas laikantis tam tikro pirkimo proceso nuoseklumo.

Įvairiose verslo įmonėse gali būti atliekami įvairūs pirkimai. Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) įvardija šias pagrindines pirkimo rūšis:

• komplektuojamųjų dalių pirkimas;

• žaliavų pirkimas;

• pagalbinių įrengimų pirkimas;

• gamybos įrengimų pirkimas;

• gamybos atsargų pirkimas;

• paslaugų pirkimas ir kt.

Įmonės pirkimo poreikis turi būti nustatytas kiek įmanoma tiksliau. Pvz., nustatant medžiagų poreikį, reikia atsižvelgti į:

• medžiagų poreikio rūšis;

• poreikio nustatymo būdus.

Medžiagų poreikio rūšys yra:

• pirminis (žaliavos, atskiros surinkimo dalys ir kt.);

• antrinis (atskiros konstrukcinės dalys ir kt.);

• tretinis (pagalbinės, greitai susidėvinč• ios medžiagos ir kt.).

Poreikio nustatymo būdai:

• Programinis poreikio nustatymas (susijęs su gamybos planavimu). Jo pagrindą sudaro gamybos programa ir produktai bei jų sunaudojimo normos;

• Naudosimų medžiagų poreikio nustatymas. Būdas taikomas medžiagoms, kurių naudojimas patiria svyravimus, pvz., dėl broko, dėl netikslios prognozės ir kt. Poreikis nustatomas įvertinus jų reikšmę per praėjusį laiką, įmonės patirtį ir kitas sąlygas.

Nustačius poreikį, toliau svarstoma, ar reikiamus išteklius ar dalį jų pasigaminti patiems, ar pirkti iš kitų įmonių. Renkantis variantą reikėtų remtis tokiais kriterijais ir atsakyti į klausimus:

• ar pristatomi kitos įmonės gaminiai bus tokios pat kokybės kaip ir savos gamybos?

• ar tai bus įvykdoma laiku?

• kiek tai kainuos?

Pavyzdys. Išlaidų palyginimas pirkimo ar pasigaminimo atveju.

Produkto pirkimo kaina (svetima gamyba) – 800 Lt.

Pirkimo valdymo išlaidos – 80 Lt. Produkto nuosavos gamybos išlaidos:

Medžiagų kaina – 330 Lt.

Gamybos išlaidos – 500 Lt.

Valdymo dalinės išlaidos – 20 Lt.

Iš viso: 880 Lt. Iš viso: – 850 Lt.

Išlaidų (skirtumas 30 Lt) parodo savos gamybos naudą.

Tačiau svarstant atskirų dalių pasigaminimo ar pirkimo klausimą, neužtenka lyginti vien tik išlaidas. Ne mažesnę reikšmę turi ir kiti kriterijai, pvz., ar įmonė turi tinkamus technologinius įrengimus bei personalą, ar bus tinkama pristatomų dalių kokybė, ar pristatymas bus lankstus ir patikimas, ar nebus stabdoma nuosavos technologijos plėtra ir kt. ?

2.3. Pirkimo šaltiniai

Po to, kai priimtas sprendimas pirkti, toliau sprendžiamas uždavinys, iš ko pirkti. Pirkti galima iš įmonės gamintojos arba iš tarpininkų. Reikėtų apskaičiuoti, iš ko naudingiau pirkti. Priežastys, dėl kurių gali būti naudingiau pirkti iš tarpininkų, yra šios:

• Perkant iš tarpininkų galima įsigyti mažomis partijomis įvairesnį materialiųjų išteklių asortimentą, dėl to sumažėja poreikis kaupti atsargas, mažiau reikia tiekėjų.

• Materialiųjų išteklių kaina perkant iš tarpininko gali būti mažesnė nei perkant iš gamintojo, nes perkant stambiomis partijomis galima naudotis kainų nuolaidomis.

• Tarpininkas teritoriniu požiūriu gali būti arč• iau nei gamintojas ir kt.

Tiekėjo pasirinkimas yra sudėtingas procesas, nes prieš priimant sprendimą, reikia įvertinti daugybę veiksnių ir išsirinkti geriausią variantą. Šiam darbui kompanija suformuoja sprendimų priėmimo komandą, kurią gali sudaryti įvairių padalinių atstovai. Yra numatomi uždavinio sprendimo etapai. Keletą iš jų galima būtų paminėti.

1. Potencialių tiekėjų paieška. Ieškant tiekėjų gali būti panaudoti šie metodai:

• konkurso skelbimas;

• reklaminės medžiagos (katalogų, skelbimų, reklamos masinės informacijos priemonėse ir kt.) studijavimas;

• mugių ir parodų lankymas;

• susirašinėjimas su galimais tiekėjais;

• naudojimasis asmeniniais ryšiais ir kt.

Sudaromas potencialių tiekėjų sąrašas, sukuriama duomenų bazė, kuri vėliau nuolat atnaujinama.

2. Potencialių tiekėjų analizė ir vertinimas. Sudaromas galimų tiekėjų sąrašas, jis analizuojamas pagal tam tikrus kriterijus, kurie leidžia atsirinkti palankiausius tiekėjus. Tokių kriterijų kiekis gali siekti kelias dešimtis. Tačiau dažniausiai apsiribojama keliais svarbiausiais. Kiekvienas vertinimo kriterijus yra nustatomas pagal aplinkybes. Pasirenkant kriterijus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vienas kriterijus nulemtų tik vieną aplinkybę, o ši aplinkybė neturėtų reikšmės kitam kriterijui. Į vertinimo kriterijus gali įeiti ne tik aprūpinimo objektas, bet ir tiekėjo produktyvumas.

Nustačius vertinimo kriterijus yra sudaromas vertinimo katalogas. R. Minalga „Logistika“ (2001) pateikė tokį vertinimo katalogą.

Vertinimo katalogas 3 lentelė

Tiekėjo ekonominės padėties nustatymo kriterijai Juridinė forma

Įvaizdis

Kapitalas

Padėtis rinkoje

Vadybos kontrolė

Darbuotojų kvalifikacija

Išlaidų struktūra

Pajamos

Organizavimas

Tyrimo ir plėtros intensyvumas

Tiekėjo esminio tinkamumo nustatymo kriterijai Atstumas iki gavėjo

Pristatymo galimybė

Pristatymo kaip tik laiku galimybė

Galimų pokyčių lankstumas

Paslaugos

Garantijos ir įsipareigojimai

Antrinių išteklių panaudojimo galimybės

Suderinamumas

Bendrųjų investicijų galimybė

Tyrimo ir plėtros veikla

Tiekėjo aprūpinimo nustatymo kriterijai Kokybė

Kaina

Tiekimo sąlygos

Mokėjimo sąlygos

Tiekimo terminai

Pagal vertinimo kriterijus atliekamas potencialių tiekėjų vertinimas. Atskiri kriterijai, atsižvelgiant į jų svarbą, vertinami tam tikru taškų skaičiumi. Tiekėjas, surinkęs didžiausią vertinimo taškų sumą, yra pasirenkamas kaip tinkamiausias. Tiekėjų reitingo apskaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje.

Tiekėjų reitingo apskaičiavimas 4 lentelė

Kriterijai Kriterijaus lyg. svoris Kriterijaus reikšmė Kriterijaus reikšmės lyg. svoris

1. Tiekimo patikimumas 0,30 7 2,1

2. Kaina 0,25 6 1,5

3. Prekių kokybė 0,15 8 1,2

4. Tiekimo sąlygos 0,15 4 0,6

5. Neplaninių tiekimų galimybės 0,10 7 0,7

6. Įmonės finansinė būklė 0,05 4 0,2

Iš viso: 1 6,3

3. Tiekėjų darbo įvertinimas. Pirmą kartą pradėdama santykius su nežinomu tiekėju, įmonė rizikuoja. Tiekėjo nesąžiningumas ar nepajėgumas įvykdyti duotus įsipareigojimus įmonei gali sukelti įvairių problemų ar finansinių nuotolių. Todėl įmonė ir vėliau nuolat turi įvertinti tiekėjo darbą, t. y. sekti, ar vykdomi sutartiniai įsipareigojimai.

Norėdamos išvengti nepatikimų tiekėjų, įmonės dažnai naudojasi specializuotų agentūrų paslaugomis, kurios parengia pažymas apie tiekėjus, neformaliais kanalais surenka apie juos informaciją.

2.4. Pirkimo metodai

Kiekviena įmonė, priklausomai nuo jai reikalingų medžiagų, žaliavų ar prekių pobūdžio stengiasi pasirinkti tinkamiausią pirkimo metodą. Metodo pasirinkimą lemia daug veiksnių. Tai ir reikiamo produkto savybės, jo poreikis, sunaudojimo nuoseklumas ir kiti veiksniai. Yra išskiriami šie pirkimo metodai:

Pirkimas pagal aplinkybes. Šis pirkimo metodas dar vadinamas vienetiniu metodu. Jis labiausiai tinka įmonėms, užsiimančioms vienetinių gaminių gamyba. Šio pirkimo privalumai yra mažos kapitalo investicijos, mažos palūkanų, sandėliavimo išlaidos. Tačiau renkantis tokį apsirūpinimo metodą reikia žinoti, kad yra rizika prekę gauti pavėluotai, nepakankamos kokybės tiekimo rizika, didelės pristatymo išlaidos, blogesnės tiekimo sąlygos ir kt.

Atsargas sudarantis pirkimas. Šį pirkimo metodą racionalu taikyti įmonėms, kurių sėkmingam procesui garantuoti reikia atsargų. Toks pirkimo metodas reikalauja didelių kapitalo investicijų, susidaro didesnės palūkanų, sandėliavimo išlaidos. Tačiau yra ir privalumų – tai kainų nuolaidos perkant didelį kiekį, maža gamybos prastovų dėl žaliavų stygiaus rizika ir kt.

Sinchroninis pirkimas. Tai toks pirkimo metodas, kai gamybos poreikis tiksliai suderintas su aprūpinimo laiku ir kiekiu. Šis metodas tinka, kai įmonėje vyksta nepertraukiamas programinis gamybos ciklas. Tada nesunku apskaičiuoti prekių poreikį per tam tikrą laikotarpį, suderinti sandėliavimo galimybę, suderinti tiekimo aplinkybes bei grafiką su tiekėjais. Pasirinkusi šį metodą įmonė išvengs didelių sandėliavimo išlaidų, sinchronizuotai su gamybos ciklu gaus reikiamą kiekį reikiamų medžiagų.

Pirkimas tiksliai laiku. Šis pirkimo metodas remiasi principu – pristatymas tiksliai suderintas su gamybos procesu. Jei sinchronizuotą pirkimo metodą paranku rinktis įmonėms, turinčioms tolygų ir nepertraukiamą gamybos programą, tai šis metodas tinka ir įmonėms, gaminančioms priklausomai nuo laikotarpio nevienodas gaminių partijas. Šis pirkimo metodas reikalauja lankstumo ir operatyvumo iš abiejų bendradarbiaujančių šalių. Tačiau jis leidžia mažinti sandėliavimo išlaidas, atsargų kiekį, leidžia greitai išsiaiškinti ir pašalinti gamybos ar tiekimo trūkumus. Šis pirkimo metodas skatina tikslingą darbuotojų veiklą, verčia gerai apgalvoti savo sprendimus.

Viešieji pirkimai. Šį pirkimo (aprūpinimo) metodą taiko valstybės, regiono ar savivaldybės valdymo institucijos, viešieji ar privatieji juridiniai asmenys, kurių veikla skirta viešiesiems interesams tenkinti arba kontroliuojamos viešojo sektoriaus (valstybės, savivaldybės ir kt.) įstaigos.

Viešųjų pirkimų tipai:

• Viešasis prekių (tiekimo) pirkimas;

• Viešasis paslaugų pirkimas;

• Viešasis darbų pirkimas.

Tiekėjai gali būti visi juridiniai asmenys. Viešuosius pirkimus Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, o Europos Sąjungoje – įvairios direktyvos. Daugiau informacijos šiuo klausimu galima surasti http://www.simap.eu.int.

2.5. Aprūpinimo kiekis ir terminai

Nustačius poreikius ir pirkimo metodus, kitas svarbus logistikos uždavinys – nustatyti tiekimo kiekį. R. Minalga „Logistika“ (2001) numato tris aprūpinimo kiekio nustatymo galimybes:

• aprūpinimo kiekis = poreikis;

• aprūpinimo kiekis = poreikis – atsargos;

• aprūpinimo kiekis > poreikis.

Aprūpinimo kiekis yra nustatomas pagal tokius veiksnius:

• rinkos padėtį;

• aprūpinimo išlaidas;

• partijų dydžių vienetus;

• finansinę erdvę.

Rinkos padėtis. Aprūpinimo kiekiui nustatyti rinkos padėtis gali turėti skirtingą reikšmę, priklausomai nuo galimybių:

• Aprūpinimas yra stabdomas ar nestabdomas. Aprūpinimas stabdomas prasidėjus politinei ar ekonominei krizei, gresiant streikams. Įmonė stengiasi apsirūpinti didesniu produktų kiekiu.

• Atsižvelgiama į didelius kainų ir valiutų kurso svyravimus. Dideli kainų ir valiutų kurso svyravimai, kurių neįmanoma sureguliuoti sutartimis, nulemia aprūpinimo kiekio svyravimus. Apsirūpinama didesniu produktų kiekiu, nei buvo numatyta nustatant poreikius.

Aprūpinimo išlaidos. Į aprūpinimo išlaidas įeina:

• produktų pristatymo išlaidos, kurias sudaro produkto užsakymo ir gabenimo išlaidos;

• sandėliavimo išlaidos, kurias sudaro pastovios ir kintamos išlaidos;

• kainų nuolaidos (taikomos perkant dideliais kiekiais).

Partijų dydžio vienetai. Logistikai labai didelę reikšmę turi partijų dydžio vienetai. Partijų dydžio vienetai gali būti: transporto vienetai, pakuotės vienetai, sandėliavimo vienetai.

Finansinė erdvė. Aprūpinimo kiekis taip pat priklauso ir nuo įmonės finansinės erdvės. Jei įmonė turi dideles finansines galimybes, ji yra pajėgi pirkti didesnį kiekį palankiomis kainomis. Kai mažos finansinės galimybės, didelę reikšmę turi palankios apmokėjimo sąlygos.

Todėl labai svarbu apspręsti dėl optimalaus tiekimo partijos dydžio. Optimalus tiekimo partijos dydis (užsakymo dydis) tai toks prekių kiekis, kurio pristatymo ir sandėliavimo išlaidų suma yra mažiausia.

Aprūpinimo trukmę sudaro laikotarpis nuo užsakymo priėmimo iki prekės pristatymo į kliento sandėlį:

• užsakymo paruošimo laikas;

• pristatymo trukmė;

• priėmimo į sandėlį trukmė;

• laikas, sugaištas prekės kontrolei (prekės kiekiui ir kokybei tikrinti).

Aprūpinimo terminas nustatomas atsižvelgiant į turimas atsargas ir tiekimo trukmę.

2.6. Pirkimo organizavimas

Kiekviena įmonė savo sudėtyje turi tarnybą, atsakingą už materialiųjų išteklių pirkimą, jų pristatymą ir saugojimą. Galimi įvairūs pirkimo organizavimo įmonėje variantai. Vienas iš jų – aprūpinimo funkcijos yra paskirstytos atskiriems įmonės padaliniams. Pavyzdys pateiktas 2 paveikslėlyje.

2 pav. Decentralizuoto pirkimo schema

Esant šiai organizavimo struktūrai materialinių srautų valdymas paskirstytas dviem skirtingoms tarnyboms ir efektyviai valdyti šį procesą yra sudėtinga.

Kitas pirkimo organizavimo variantas – aprūpinimo funkcijos sukoncentruotos viename įmonės padalinyje. Pavyzdys pateiktas 3 paveikslėlyje.

3 pav. Centralizuoto pirkimo schema

Šis aprūpinimo variantas leidžia sukoncentruoti visas aprūpinimo funkcijas vienose rankose, todėl susidaro geresnė galimybė optimizuoti materialiuosius srautus. Pasirinkus tiekėją, reikia su juo sudaryti tiekimo sutartis. Sutartyje reikėtų apibrėžti svarbiausias tiekimo sąlygas, būtent:

• produkcijos technines sąlygas;

• tiekimo apimtį;

• reikalavimus pakuotei;

• pristatymo vietą;

• kainą;

• mokėjimo sąlygas;

• draudimo sąlygas;

• garantijas;

• baudas;

• papildomas sąlygas.

Aprūpinimo procesas yra baigtas, kada į sandėlį atgabenamos prekės ir įforminamas prekių priėmimas. Gaunamas prekes priima sandėlio materialiai atsakingi darbuotojai. Jie patikrina gautų prekių kiekį ir iš dalies kokybę. Priėmus prekes, sutarties vykdymo kontrolės dokumentuose daromi reikiami įrašai.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Kaip suprantate aprūpinimo logistikos apibūdinimą?

2. Suformuluokite aprūpinimo logistikos tikslus ir uždavinius.

3. Pateikite pirkimo (aprūpinimo) schemų pavyzdžių ir paaiškinkite jų skirtumus.

4. Nusakykite gamybinio naudojimo prekių pirkimo etapus.

5. Kokie veiksniai lemia renkantis materialiųjų išteklių įsigijimo būdą (pirkti ar pasigaminti)?

6. Kokie veiksniai lemia sprendimą pirkti iš įmonės gamintojos ar iš tarpininkų?

7. Kokiais būdais atliekama potencialių tiekėjų paieška?

8. Pagal kokius kriterijus atliekamas potencialių tiekėjų vertinimas?

9. Kodėl atliekama tiekimo sutarč10. ių vykdymo analizė?

11. Paaiškinkite optimalaus tiekimo sampratą.

12. Išvardinkite ir apibūdinkite pirkimo metodus.

13. Kada laikoma, kad tiekimo procesas baigtas?

3 TEMA. GAMYBOS LOGISTIKA

3.1. Gamybos logistikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Materialusis srautas savo kelyje nuo pirminių žaliavos šaltinių iki galutinio vartotojo pereina ne vieną gamybos grandžių. Materialiojo srauto valdymas šiame etape turi savo specifiką ir vadinamas gamybos logistika. Gamybos logistika nagrinėja procesus, vykstančius materialinės gamybos sferoje.

Logistikos tikslas mažinti išlaidas ypač aktualus gamybos procese. Logistikos funkcijos yra svarbios kiekvienoje gamybos proceso dalyje siekiant mažinti konkretaus proceso išlaidas ir didinti gaminamos produkcijos konkurencingumą. Taigi logistikos paskirtis gamybos procese – mažinti kiekvieno gamybos elemento savikainą ir papildomas išlaidas.

Papildomos išlaidos, įtrauktos į prekės savikainą, yra susijusios su medžiagų gabenimu gamybos proceso metu ir jų kaupimu. Todėl prekės savikaina yra tiesiogiai susijusi su gamybos logistika. Kuo geriau logistiniu požiūriu organizuotas gamybos procesas, tuo mažesnės yra papildomos išlaidos. Tad logistikos procesas vykstant gamybai yra vienas svarbiausių elementų optimizuojant gaminio savikainą.

Gamybos logistikos tikslas – optimizuoti materialiuosius srautus įmonės viduje, tai yra tuos srautus, kurie sukuria materialines vertybes ar materialines paslaugas, pvz., fasavimą, svėrimą ir kt. Gamybos logistikos specifika – jos teritorinis kompaktiškumas. Literatūroje kartais ji vadinama „logistikos salų objektais“.

Gamybos logistikos proceso dalyvius tarpusavyje sieja gamybiniai santykiai, skirtingai nuo kitų logistikos sričių, kur yra prekiniai piniginiai santykiai. Gamybos logistikos sistemos dažnai vadinamos vidinėmis gamybos logistikos sistemomis.

Gamybos logistikos uždaviniai:

• mažinti gamybos išlaidas ir gerinti produkcijos kokybę;

• valdyti materialiuosius srautus produkcijos gamybos procese.

3.2. Gamybos grandinės ir jų logistika

V. Paulauskas „Logistika“ (2005) išskiria šias gamybos grandines:

• paprastoji;

• sudėtinė;

• tarptautinė.

Paprastąją gamybos grandinę sudaro vienas gamybos procesas ir ne daugiau kaip du sandėliavimo procesai. Tai elementari gamyba esant vienam gamybos proceso elementui, pvz., iškasenų gavyba. Paprastoji gamybos grandinė dažnai yra sudėtinės gamybos grandinės dalis.

Paprastosios gamybos grandinės yra svarbios, nes jų yra daug, taigi ypač svarbu jas suderinti tarpusavyje kokybės ir logistikos požiūriais (jei jos yra sudėtinės gamybos grandinės dalys). Paprastųjų gamybos grandinių logistika atitinka įprastinį logistikos procesą tarp gamybos ir vartojimo.

Taigi paprastosios gamybos grandinės procesas gali būti apibūdintas kaip konkrečios operacijos atlikimas trumpiausiu laiku, mažiausia savikaina.

Sudėtinės gamybos grandinę sudaro ne mažiau kaip du gamybos (apdirbimo) procesai. Pvz., vilnonių siūlų gamyba (nukirpti avį, sukaršti vilną, suverpti siūlą). Sudėtinės gamybos grandinės logistikos procesas yra sudėtingas, nes būtina tiksliai suplanuoti gabenimo, sandėliavimo, pirminio paruošimo, perkrovimo, perpakavimo, dalinio apdirbimo ir kitus procesus.

Tarptautinės gamybos grandinė. Jos esmė – maksimaliai išnaudoti tarptautinio kooperavimosi galimybes, mažinti gabenimo išlaidas bendroje gamybos grandinėje, laikytis aplinkosaugos ir kitų reikalavimų, stengiantis mažinti atstumą nuo galutinės produkcijos gamybos ir rinkos, išlaikyti aukščiausius kokybės standartus. Rezultatas – gaminti ir tiekti rinkai konkurencingą produkciją. Tarptautinės gamybos grandinės pavyzdžiu gali būti automobilių „Opel“ gamyba, kurioje dalyvauja per 15 šalių (galutinė produkcija gaminama keturiuose žemynuose).

Tarptautinių gamybos grandinių esmė – gamybos išlaidų mažinimas ir prekių konkurencingumo didinimas. Rezultatas – esamų rinkų išlaikymas ir naujų užėmimas, taip pat didesnio pelno siekimas.

3.3. Gamybos grandinių valdymo logistika

Gamybos grandinių valdymas – tai logistikos požiūriu sudėtinis uždavinys, kurio pagrindą sudaro tikslus atskirų elementų išdėstymas ir tikslus įmonių elementų derinimas. Visi gamybos elementai turi būti nukreipti į optimalų gaminamų produktų kiekį.

Gamybos grandinės arba jos dalių valdymas yra susijęs su logistikos procesu, grindžiamas atitinkamų komponentų pristatymu į konkretų gamybos grandinės elementą laiku ir geriausia kaina, laikantis šiuo metu populiaraus principo „reikiamu laiku“ (just in time).

Logistikos procesas galutinės produkcijos gamybos vietoje grindžiamas tiksliu užsakymų vykdymu. Taigi galutinės produkcijos gamybos logistikos procesas derinamas su konkrečios gamybos technologija, siekiant optimizuoti technologinius procesus.

Gamybos logistikos procesas ne tik leidžia optimizuoti gamybos procesus, bet ir vykdyti gamybos kokybės kontrolę, taigi užtikrinti gatavos produkcijos kokybę, gerinti jos konkurencingumą.

Numatant tarptautinės gamybos grandines atsižvelgiama į:

• šalių, kuriose bus išdėstyti atskiri gamybos grandinės elementai, politinę situaciją ir stabilumą;

• šalių juridinę bazę ir jos kitimo tikimybę;

• šalies finansinę sistemą ir jos stabilumą;

• ryšį tarp vietos ir centrinės valdžios;

• ryšio sistemas ir galimybes;

• transporto ryšius su konkreč• ia šalimi ir jų plėtros perspektyvas;

• aplinkosaugos reikalavimus;

• darbo išteklių kainą ir jų potencialą;

• kitus aspektus.

Pagrindinės tarptautinių gamybos grandinių jungtys – tai gamybos grandines jungiantys grandinės elementai. Logistikos proceso požiūriu svarbios yra gabenimo jungtys ir paskirstymo (logistikos) centrai. Labai svarbu – galimybė jungtyse valdyti patį logistikos procesą.

Materialiųjų srautų judėjimas gamybos logistikoje gali būti atliekamas įvairiomis transporto ir mechanizavimo priemonėmis. Jie gali vykti:

• iš sandėlių į cechus;

• iš sandėlio į sandėlį;

• tarp cechų;

• cechuose tarp operacijų.

Jie gali būti atliekami:

• centralizuotai;

• decentralizuotai;

• mišriai.

Centralizuotam materialiųjų srautų judėjimui vadovauja ir darbus atlieka įmonės transporto padalinys veždamas savo jėgomis visas medžiagas tarp cechų ir padalinių.

Esant decentralizuotam materialiųjų srautų judėjimui, šią funkciją atlieka patys gamybos cechai savo turimomis transporto priemonėmis.

Mišrioji forma – dalis medžiagų vežama centralizuotai, kita dalis – necentralizuotai.

Siekiant sumažinti įmonės vidaus transporto darbo kiekį, reikia stengtis cechus ir sandėlius įmonės teritorijoje išdėstyti atsižvelgiant į gamybos proceso nuoseklumą, kuo labiau priartinti sandėlius prie šią produkciją naudojančių arba perdirbančių cechų.

Įmonėse taikomos medžiagų vežimo sistemos:

• švytuoklinė;

• žiedinė;

• zoninė žiedinė.

Švytuoklinė medžiagų vežimo sistema tinka tada, kai transporto priemonė visiškai pakraunama vienam cechui reikalingu medžiagos kiekiu. Efektyvesnė švytuoklės forma yra tada, kai grįžtanti transporto priemonė yra pakraunama kitais produktais ir niekada nevyksta tuščia.

4 pav. Švytuoklės formos medžiagų vežimo sistema

Žiedinė sistema taikoma medžiagoms išvežioti iš karto į kelis nuolatinius punktus, kai į transporto priemonę kraunamas medžiagų kiekis tenkina kelių vartotojų poreikius ir galima nuosekliai iš vieno punkto važiuoti į kitą.

5 pav. Žiedinės formos medžiagų vežimo sistema

Žiedinė-zoninė medžiagų vežimo sistema taikoma, jei vartotojai yra išsidėstę grupėmis, – iš karto aprūpinama visa vartotojų grupė.

6 pav. Žiedinės-zoninės formos medžiagų vežimo sistema

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibūdinkite gamybos grandines ir jų logistikos ypatumus.

2. Kuo gamybos logistikos skiriasi iš kitų logistikos rūšių?

3. Kokie veiksniai turi įtakos tarptautinės gamybos grandinės formavimui?

4. Apibūdinkite medžiagų išvežiojimo sistemas ir nusakykite, kokiais atvejais kiekvieną iš jų tikslinga taikyti.

4 TEMA. PASKIRSTYMO LOGISTIKA

4.1. Paskirstymo logistikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Įmonė, pagaminusi produkciją, turi ją pateikti pirkėjams. Paskirstymas – tai visuma veiksmų, kuriuos atlikus, prekė iš gamintojo tiesiogiai ar per tarpininkus perduodama galutiniam vartotojui. Pagrindinis paskirstymo tikslas – užtikrinti reikiamo produkto ir reikiamo jo kiekio prieinamumą reikiamomis sąlygomis, reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, reikiamam vartotojui su tinkamomis išlaidomis.

Paskirstymo logistika – tai veiksmų visuma, kad reikiama prekė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje patektų jos pageidaujančiam vartotojui. Paskirstymo logistikos objektas – materialusis srautas nuo tiekėjo iki vartotojo.

Paskirstymo logistikos tikslai ir uždaviniai:

• Priartinti prekes prie vartotojo. Prekę gaminanti įmonė visada yra mažiau ar daugiau nutolusi nuo vartotojo. Todėl būtina pašalinti šį neatitikimą ir prekę priartinti prie pirkėjo.

• Tinkamu kanalu pristatyti produkciją vartotojui. Produktai gali pasiekti vartotoją tiesiogiai iš gamintojo arba per tarpininkus.

• Tinkamai įpakuoti produkciją. Pvz., kad prekės saugiai būtų saugiai nugabentos į reikiamą vietą, jos pakuojamos į dėžes.

• Spręsti, ar būtinas sandėlių tinklas, jei reikalingas, tai koks, kiek ir kur. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o paklausa ir vartojimas nuolatinis. Kitos prekės gaminamos nuolat, o perkamos ir vartojamos tik tam tikru metu. Dėl šio neatitikimo reikia kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti.

• Užtikrinti reikiamą aptarnavimo lygį.

• Kontroliuoti, kaip prekės yra vežamos ir kt.

Daugelis gamintojų prekių paskirstymo uždavinius sprendžia pasitelkę partnerius – pardavimo tarpininkus ir pagalbininkus, kurie perima iš gamintojo įvairias su produkcijos pardavimu susijusias funkcijas.

4.2. Logistikos kanalai ir logistikos grandinės

Organizuojant prekių paskirstymą, galima naudotis įvairiais paskirstymo kanalais. Paskirstymo logistikos kanalas – tai visuma tarpusavyje susijusių įmonių ir pavienių asmenų, kurie dalyvauja prekės judėjimo nuo gamintojo iki vartotojo procese. Paskirstymo kanalas nėra viena įmonė. Šioje veikloje dalyvauja ir gamintojai, ir įvairūs tarpininkai bei pagalbinės organizacijos. Įtakos paskirstymui turi ir galutiniai vartotojai. Paskirstyme dalyvaujančių įmonių veiksmai glaudžiai susiję.

D. Bazaras „Įvadas į logistiką“ pateikia tokius dažniausiai naudojamus logistikos paskirstymo kanalų pavyzdžius (7 pav.)

7 pav. Logistikos paskirstymo kanalų pavyzdžiai

Paskirstymo kanalo pagrindinė funkcija – patenkinti vartotojų poreikius. Nuo daugelio veiksnių priklauso, kuris paskirstymo kanalas įmonei yra palankesnis. Dažniausiai vienam produktui yra siūloma daug kanalų. Paskirstymo kanalai pasirenkami įvertinus gamintojo ir vartotojo poreikius, gamybos bei rinkos ypatumus. Pasirenkant paskirstymo kanalą, reikia atsižvelgti į tris pagrindinius parametrus: paskirstymo kanalo ilgį, paskirstymo kanalo plotį ir bendravimo su kanalo dalyviais pobūdį.

Paskirstymo kanalo ilgis – tai paskirstymo kanale esančių tarpininkų skaičius. Paskirstymo kanalo ilgis gali būti įvairus, priklausomai nuo taikomo prekių paskirstymo būdo: tiesioginio, netiesioginio ar mišraus. Tiesioginis prekių paskirstymas yra toks, kai gamintojas savo produkciją vartotojui pateikia pats. Netiesioginis – kai produkcija pas vartotoją patenka per pardavimo tarpininkus. Mišrusis – kai įmonė skirstydama produkciją derina abu jau paminėtus kanalus.

Paskirstymo kanalo plotis – tai toje pačioje kanalo pakopoje esančių tarpininkų skaičius.

Formuojant paskirstymo kanalą pirmiausia svarbu apsispręsti dėl kanalo struktūros, t. y. kiek lygmenų sudarys kanalas ir kiek ir kokie tarpininkai dalyvaus. Tarpininkai klasifikuojami pagal du principus:

• kieno vardu veiks tarpininkas;

• kieno sąskaita veiks tarpininkas.

Tarpininkai gali veikti:

Tarpininkų tipai Klasifikavimo požymiai

Įgaliotas prekybos agentas

Skirstytojas

Komisionierius

Agentas Savo vardu ir savo sąskaita

Svetimu vardu ir savo sąskaita

Savo vardu ir svetima sąskaita

Svetimu vardu ir svetima sąskaita

8 pav. Paskirstymo kanalų tarpininkų tipų pavyzdys

Tarpininkai sukuria laiko, vietos ir turėjimo naudingumą. Turėjimo naudingumas atsiranda vykstant mainams, t. y. perkant ir parduodant. Laiko naudingumas – atsargos yra saugomos iki pardavimo momento. Vietos naudingumas – prekė juda link vartotojo. Tarpininkai panaikina asortimento neatitikimus. Jų dėka vartotojams lengviau surasti norimą produktą.

Pasirinkus tarpininkų tipą, toliau reikia nuspręsti, kiek jų bus. Formuojant paskirstymo kanalą reikia atsižvelgti į įmonės finansinę padėtį, jos įvaizdį, gamybos galimybes, prekę, vartotoją, konkurentus ir kt. Pasirinktas paskirstymo kanalas turi būti naudingas visiems jo dalyviams. Paskirstymo kanalo pavyzdys pateiktas 9 pav.

9 pav. Paskirstymo kanalų struktūrinė schema

Logistikos kanalas toliau virsta logistikos grandine. Paskirstymo logistikos grandinė – yra konkrečių įmonių seka, sudaranti sąlygas prekei ar paslaugai pasiekti galutinį vartotoją. Renkantis paskirstymo kanalą yra pasirenkama prekės judėjimo forma – tiesioginė ar netiesioginė. Konkretaus tarpininko, konkretaus vežėjo, konkretaus draudėjo pasirinkimas – tai jau logistikos grandinės formavimas.

Paskirstymo grandinę sudarančios įmonės siekdamos bendro tikslo yra tarpusavyje susijusios ir priklauso viena nuo kitos. Kiekvienas grandinės narys atlieka savo vaidmenį ir specializuojasi atlikti vieną ar daugiau funkcijų. Logistikos vadybininko uždavinys yra koordinuoti prekių paskirstymą visoje grandinėje.

4.3. Paskirstymo logistikos sistemų kūrimas

Paskirstymo logistikos sistemos kūrimas pradedamas vartotojų aptarnavimo poreikių analize. Paskirstymo grandinių sistemos kuriamos taip, kad atitiktų rinkos galimybes ir sąlygas. Kuriant paskirstymo logistikos grandinę būtina atlikti šiuos veiksmus:

• išanalizuoti vartotojų poreikius;

• nustatyti paskirstymo grandinės tikslus ir įžvelgti galimas kliūtis;

• išsiaiškinti pagrindines paskirstymo grandinės alternatyvas;

• įvertinti šias alternatyvas.

Gamintojas ir jo tarpininkai privalo susitarti dėl sąlygų ir dėl kiekvieno paskirstymo grandinės nario pareigų. Paskirstymo grandinės vadyba pasireiškia pasirinkto grandinės nario motyvavimu ir jo veiklos rezultatų vertinimu.

Tarptautinės grandinės specialistai, kurdami prekių paskirstymo grandines, susiduria su daugybe papildomų sunkumų, nes kiekvienoje šalyje yra per ilgą laiką susiformavusi unikali nelinkusi greitai keistis paskirstymo grandinė. Todėl kiekviena bendrovė privalo taikyti savo paskirstymo grandinės strategiją prie kiekvienoje šalyje jau esamos struktūros. Tarptautinėse paskirstymo grandinėse susiduriama su daugybe alternatyvų, kurias renkantis reikia nemažai žinių. Todėl padaryti veiksmingas logistikos grandines tarp įvairių šalių ir tų šalių vidaus rinkose yra nelengva.

Bendrovės vis dažniau ima taikyti integruotosios logistikos koncepciją. Nuolat tobulinant logistiką, reikia, kad glaudžiai bendradarbiautų skirtingi padaliniai bendrovės viduje ir įvairios organizacijos, prižiūrinčios paskirstymo grandinę. Šiandien kai kurios bendrovės savo logistikos funkcijoms vykdyti samdo trečiosios šalies logistikos paslaugų teikėjus.

Galimi įvairūs paskirstymo grandinių sistemų variantai. Kad iš daugybės variantų išsirinktume geriausią, reikia nustatyti atrankos kriterijus. Pateikiame materialiųjų srautų paskirstymo sistemos veiksmingiausio varianto parinkimo algoritmą.

10 pav. Materialiųjų srautų paskirstymo veiksmingiausio varianto parinkimo algoritmas

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibrėžkite paskirstymo logistikos sampratą.

2. Suformuluokite paskirstymo logistikos uždavinius.

3. Nusakykite skirtumus tarp paskirstymo logistikos kanalo ir logistikos grandinės.

4. Išvardinkite ir paaiškinkite paskirstymo logistikos kanalų tipus.

5. Apibūdinkite paskirstymo logistikos sudėtines dalis.

6. Nusakykite paskirstymo sistemos kūrimo etapus.

5. TEMA. TRANSPORTO LOGISTIKA

5.1. Prekių gabenimo reikšmė logistikos sistemai

Logistikos grandinės elementus jungia transporto grandinės: produktai perkeliami iš gamybos į vartojimo vietas. Šis perkėlimas produktui suteikia papildomą vertę – vietos naudingumą.

Produktai tam tiką laiką yra sandėliuojami ir saugomi, kol jų prireiks vartotojui. Gabenimas prisideda prie laiko naudingumo kūrimo. Nuo gabenimo priklauso, kaip greitai ir patikimai produktai juda nuo vieno taško į kitą. Tai yra vežimo, arba gabenimo, trukmė.

Vežimas padidina produkto vertę, nes pristato jį klientui reikiamu laiku, reikiamą kiekį ir norimos kokybės. Taip vežimas prisideda prie reikiamo klientų aptarnavimo lygio kūrimo.

Gabenimo faktorius yra labai svarbus, kai sprendžiama, kokią produkciją gaminti, kur ją parduoti, iš kur atsivežti žaliavas.

Gabenimo sąnaudos sudaro didžiąją logistikos sąnaudų dalį ir todėl jos gali sudaryti gana didelę prekės kainos dalį, pvz., smėlio ar žvyro didžiąją kainos dalį sudaro gabenimo išlaidos.

Pagrindiniai transporto logistikos uždaviniai yra šie:

• parinkti transporto rūšį kroviniui gabenti;

• parinkti transporto priemones;

• parinkti gabenimo būdą;

• parinkti vežėją;

• sudaryti racionalius prekių pristatymo maršrutus.

5.2. Transporto sistema ir jos paslaugų apibūdinimas

Siųsdama prekes įmonė gali pasirinkti jai tinkamiausią prekių gabenimo būdą. Prieš priimdama sprendimą vežti prekes, ji turėtų įvertinti kiekvienos transporto rūšies ypatumus.

Transporto sistemą sudaro tokios transporto rūšys:

1. Sausumos transportas:

• geležinkelio;

• automobilių;

• vamzdynų.

2. Vandens transportas:

• jūrų;

• upių.

3. Oro transportas.

Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) pateikė tokį kiekvienos transporto rūšies apibūdinimą.

Geležinkelių transportas. Geležinkelių transportas yra pigus. Kai kuriose šalyse jis yra pagrindinė krovinių vežimo priemonė. Pagrindinis geležinkelių transporto pranašumas – krovinius galima vežti ilgais nuotoliais ir dideliais kiekiais. Gabenimo kaina mažesnė nei vežant automobiliais.

Gabenimo geležinkeliais paslaugos nėra tokios lanksčios kaip automobilių. Geležinkeliu kroviniai vežami iš terminalo į terminalą. Traukiniai važiuoja pagal tam tikrą grafiką ir negali prisitaikyti prie siuntėjo reikalavimų. Šie trūkumai iš dalies kompensuojami naudojant kombinacijas, pvz., vilkikas – vagonas arba konteineris – vagonas.

Geležinkelių transporte sparčiai taikomos naujos technologijos: kompiuterių programos padeda parinkti maršrutus ir grafikų sudarymo sistemas, vagonų sekimo ir kontrolės sistemas ir kt. Teikiama įvairių paslaugų, pvz.: vagonų nuoma, vagonų pardavimas, vienetiniai sąstatai (vieno siuntėjo prekės gabenamos viena kryptimi) ir kt.

Automobilių transportas. Automobilių transportas yra greitas ir patikimas. Gali būti naudojamas nuosavas arba nuomojamas iš transporto kompanijų arba tiesiog naudotis transporto kompanijų gabenimo paslaugomis. Efektyvus, kai reikia gabenti mažesnes siuntas. Siuntos skirstomos į:

• visiškai prikrauto sunkvežimio siuntas. Tai siuntos, kurių svoris lygus sunkvežimio keliamajai galiai.

• nevisiškai prikrauto sunkvežimio siuntas. Tai siuntos, kurių svoris yra mažesnis nei sunkvežimio keliamoji galia.

Gabenti automobiliais yra labai paranku, nes gali pristatyti įvairių dydžių ir svorių krovinius „nuo durų iki durų“, t .y. pristatymas atliekamas viena transporto rūšimi pradedant prekės paėmimu iš siuntėjo ir baigiant atvežimu gavėjui.

Automobilių transportas dėl paminėtų savo ypatybių yra labai patogus klientams aptarnauti. Todėl ši transporto rūšis logistikos sistemoje užima labai svarbią vietą ir yra pagrindinė krovinių gabenimo priemonė. Ji beveik visada naudojama šalia kitų transporto rūšių. Automobilių transportas laisvai konkuruoja su geležinkelių transportu, jei krovinio svoris mažesnis nei 45 t, o pristatymo atstumas iki 300 km.

Vamzdynų transportas. Vamzdynais galima tiekti tik tam tikro pavidalo krovinius, pvz., dujas, skystus krovinius ir kt. Dažniausiai jais transportuojama dideli naftos ar dują kiekis. Produktai pristatomi tiksliai laiku.

Vandens transportas. Kroviniams gabenti gali būti naudojamos upės, jūros ir kiti vandens telkiniai. Ši transporto rūšis skirstoma į vidaus, pakrantės ir jūrų tarptautinį. Vandens transportu dažniausiai plukdomi įvairūs kroviniai. Gabenimo kaina mažesnė nei kitų transporto rūšių, bet pristatymo laikas ilgesnis. Pasauliniu mastu jūrų transportas yra pagrindinė tarptautinių gabenimų rūšis.

Oro transportas. Oro transportas naudojamas, kai reikia labai greitai pristatyti prekę, gabenti labai brangias prekes arba suteikti klientui labai gerą aptarnavimą. Oro transporto gabenimo paslaugos yra brangios. Kuo didesnis pristatymo nuotolis, tuo patrauklesnis yra oro transportas. Jis yra greitas, ir lėktuvai gabena krovinius iš terminalo į terminalą. Tačiau nuo terminalo iki vartotojo krovinys dar būna gabenamas kita transporto rūšimi, todėl bendrasis pristatymo laikas pailgėja.

Krovinius skraidina beveik visos aviakompanijos. Tačiau jų pagrindinis verslas yra keleivių gabenimas reguliariais reisais. Kroviniai yra priimami į lėktuvo bagažines. Yra naudojami ir specialūs krovininiai lėktuvai.

Literatūroje dažnai pateikiama tokia transporto rūšių lyginamoji analizė:

Transporto įvertinimo kriterijai 5 lentelė

Transporto rūšis Pristatymo trukmė Išsiuntimo dažnumas Patikimumas pristatymo grafikui Universa-

lumas Prieinamumas geografiniu požiūriu Kaina

Geležinkelio 3 4 3 2 2 3

Vandens 4 5 4 1 4 1

Automobilių 2 2 2 3 1 4

Vamzdynų 5 1 1 5 5 2

Oro 1 3 5 4 3 5

5.3. Transporto grandinės ir jų logistika

Transporto grandinę sudaro įvairios transporto rūšys ir jų deriniai:

1. Vienmodalė vežimo sistema – kai krovinys vartotojui gabenamas viena transporto rūšimi. Dažnai tokios rūšies vežimas vadinamas tiesioginiu vežimu „nuo durų iki durų“. Parankiausia naudotis automobilių arba geležinkelių transportu (jei įmonė turi geležinkelio atšaką). Tiesioginis vežimas ypač2. populiarus, jei yra geras kelių tinklas, vežimo atstumas iki 1000 – 1500 km, kartais ir didesnis. Tiesioginis vežimas automobiliais ypač3. populiarus Europos Sąjungos šalyse. Panaikinus sienų kontrolės punktus, gerokai sumažėjo prastovų, ir tai savo ruožtu pagreitino ir atpigino krovinių pristatymą.

4. Daugiamodalė vežimo sistema – kai krovinys vartotojui gabenamas keliomis transporto rūšimis. Daugiamodaliai vežimai dar gali būti:

• Mišrusis (kombinuotieji) vežimas – krovinys vežamas dviem ar daugiau transporto rūšimis, pvz.: jūrų ir geležinkelio. Iš pradžių vežama viena transporto rūšimi, o vėliau krovinys perkraunamas į kitą transporto rūšį. Šiuo atveju surašomi atskiri važtos dokumentai, taikomi atskiri tarifai, sudaromos atskiros sutartys, kiekvienai transporto rūšiai – atskira materialinė atsakomybė. Prekės perkraunamos perkrovimo punktuose ar krovinių terminaluose. Mišriojo vežimo schema pateikta 11 pav.

• Integruotasis vežimas – vežama keliomis transporto rūšimis pagal vieną važtos dokumentą, vieną tarifų sistemą, vieną materialinę atsakomybę. Nuo pradžios iki galutinio logistikos grandinės punkto vežimu rūpinasi vienas gabenimo operatorius. Šio vežimo schema pateikta 12 pav.

Mišriojo ir integruotojo vežimų lyginamoji charakteristika pateikta 6 lentelėje.

11 pav. Mišrusis vežimas

12 pav. Integruotasis vežimas

Mišriojo ir intgruotojo vežimo lyginamoji charakteristika 6 lentelė

Mišrusis vežimas Intgruotasis vežimas

• dvi ir daugiau transporto rūšių;

• yra keli vežimo operatoriai;

• keletas važtos dokumentų;

• skirtingos tarifų sistemos;

• nuosekli dalyvių tarpusavio veiksmų schema;

• išskaidyta atsakomybė už krovinį;

• rezultatas: maža tikimybė įvykdyti visas šešias logistikos taisykles. • dvi ir daugiau transporto rūšių;

• vienas vežimo operatorius;

• vienas važtos dokumentas;

• viena tarifų sistema;

• nuosekli centralizuota dalyvių tarpusavio veiksmų schema;

• vienoda atsakomybė už krovinį;

• rezultatas: didelė tikimybė įvykdyti visas šešias logistikos taisykles.

Multimodalioji vežimo sistema taikoma tada, kai dėl įvairių priežasčių tiesioginis vežimas yra brangesnis arba nepakankamai saugus, kai užtrunka ilgesnį laiką, kai sunku tiksliai numatyti laukimo laiką kertant sienas, kai yra didelė avarijų tikimybė atskiruose kelio ruožuose, kai neįmanoma ar sunku pasiekti atskiras vietas viena transporto rūšimi ir kt.

Transporto ir logistikos grandinėse yra ypač svarbus prekių nuosavybės keitimosi taškas ir sistema. Nuosavybės perdavimą iš krovinio siuntėjo gavėjui būtina tiksliai užfiksuoti prekių pirkimo ir pardavimo sutartyje, nes sutarties netikslumai prekių siuntėjui arba gavėjui gali sukelti nepageidaujamų padarinių, kitaip tariant, vienas jų gali netekti prekių ir negauti už jas pinigų, o kitas gali prarasti pinigus ir už juos negauti prekių. Pirkimo ir pardavimo sutartyse dažniausiai nurodomos šios sąlygos:

• vežimo sąlygos (kas už ką ir kaip moka);

• vežimo laikas;

• vežimo maršrutas (maršrutai);

• maršrutų keitimo galimybės ir sąlygos;

• papildomos sąlygos, susijusios su pokyč• iais;

• vežimo dokumentai;

• draudimo sąlygos;

• bankai, kurių paslaugomis naudojamasi;

• kitos sąlygos.

Transporto grandinėse ir apskritai gabenant krovinius taikomos kelios krovinių nuosavybės perdavimo sistemos. Vežant krovinius dažniausiai taikomos INCOTERMS-2000 sąlygos.

Transporto grandinėse taip pat labai svarbus vežimo laikas. Kai prekes būtina pristatyti labai greitai, taikomos įvairios greitojo pristatymo sistemos DHL, URS ir kt. Šiuo atveju gerokai pakyla gabenimo kaina. Gabenimo laikas skaičiuojamas įvertinant visus gabenimo etapus.

Vienas svarbiausių transporto grandinės elementų yra krovinių gabenimo saugumas. Reikėtų įvertinti konkrečius krovinių saugumo komponentus, atsižvelgiant į:

• pasirinktą transporto koridorių (kryptį);

• vežamų prekių rūšį;

• transporto priemones;

• vežimo sistemas (tiesioginiai ar mišrūs vežimai);

• įmonių, vežanč• ių krovinius, reputaciją;

• kitus veiksnius, kurie turi įtakos vežimui.

Transporto koridorius – tai dalis nacionalinės arba tarptautinės transporto sistemos, kuri užtikrina reikšmingus (didelius) krovinių vežimus tarp atskirų geografinių rajonų. Juos sudaro keliai, transporto priemonės, stacionariniai įrengimai visų rūšių transportui, teisinės sąlygos užtikrinančios tokio vežimo įgyvendinimą. Yra formuojami Šiaurės–Pietų ir Vakarų–Rytų krypties kelių koridoriai. Šiuo klausimu pasaulio šalys yra pasirašiusios susitarimus. Vienas iš jų yra Europos susitarimas „Dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių“ (AGR), priimtas 1975 m. lapkričio mėn. 15 d. Ženevoje (Valstybės žinios, 2002-01-09, p. 90.) Susitarta dėl tarptautinio E kelių tinklo. Tarptautinį E kelių tinklą sudaro pagrindiniai ir tarpiniai keliai, vadinami A grupės keliais (turi dviženklį numerį), ir atšakos bei jungiamieji keliai, vadinami B grupės keliais (turi triženklį numerį).

Pagrindiniai Šiaurės–Pietų krypties keliai turi dviženklius nelyginius numerius, kurie baigiasi skaitmeniu 5 ir didėja einant iš Vakarų į Rytus. Pagrindiniai Rytų–Vakarų krypties keliai turi dviženklius lyginius numerius, kurie baigiasi skaitmeniu 0 ir didėja iš Šiaurės į Pietus.

Taigi transporto grandinės ir jų logistika apima visą gabenimą nuo prekių (krovinių) siuntėjo iki prekių (krovinių) gavėjo.

5.4. Transporto grandinių jungtys ir jų logistika

Transporto grandinių jungtys – tai vietos, kuriose vežant krovinius keičiamos transporto rūšys arba keičiamos tos pačios rūšies transporto priemonės. V. Paulauskas knygoje „Logistika“ (2005) įvardija šias transporto sistemų jungtis:

• uostai;

• geležinkelio stotys;

• oro uostai;

• krovinių terminalai;

• logistikos centrai;

• specialūs sandėliai.

Transporto grandinių jungtys yra svarbūs elementai. Jų veikla, logistikos uždavinių spendimas turi įtakos visos transporto grandinės veiklai.

Uostai yra viena iš didžiausių transporto grandinės jungčių, nes juose telkiamos kelios transporto rūšys. Todėl jų logistikos procesai yra ypač svarbūs. Uostai pagal veiklos pobūdį skirstomi į tris tipus:

• I tipo uostai yra tradiciniai ir užsiima daugiausia krovos darbais (70–75 proc. pajamų) ir krovinių kaupimu bei sandėliavimu (25–30 proc. pajamų).

• II tipo uostai papildomai atlieka paskirstymo ir logistikos funkcijas. Krovos darbų pajamos sudaro apie 50 proc., sandėliavimo – apie 20 proc., paskirstymo ir logistikos – apie 30 proc.

• III tipo uostai pasižymi tuo, kad didžioji veiklos dalis yra gamyba uoste. Pvz., į uostą atvežamos komplektavimo dalys, surenkama galutinė produkcija ir laivais išvežama iš uosto. Tokia veikla sudaro apie 50 proc. uosto veiklos. Kita veiklos dalis yra krovos darbai, sudarantys apie 20–25 proc., logistikos funkcijos – apie 10–15 proc. ir kaupimo bei sandėliavimo funkcijos – apie 10 proc.

Tokios transporto jungties kaip uostas logistika remiasi tinkamu uosto teritorijos ir įrangos naudojimu, veiklos išlaidų mažinimu. Planuojant uostą ir jo terminalus svarbu tinkamai išdėstyti galimas gamybos, paskirstymo ir krovos darbų vietas.

Geležinkelio stotys yra svarbi transporto grandinių jungtis, dažniausiai jungianti geležinkelius ir automobilių transportą. Geležinkelių stotyse sandėliavimo galimybės nėra didelės. Kroviniai perskirstomi dažniausiai geležinkelio sąstatų keitimo principu. Geležinkelio stotys statomos kelių geležinkelio krypčių susikirtimo vietose.

Geležinkelio stočių logistikos funkcijos nukreiptos į minimalų atskirų vagonų laukimo laiką ir galimybę greitai keisti traukinio sąstatus, į optimalų krovinių perskirstymą į konkrečias kryptis.

Svarbi transporto grandinių jungtis yra oro uostai, kurie jungia oro ir sausumos (automobilių ir geležinkelio) transportą arba tik oro transporto linijas. Oro uostų logistikos uždaviniai dažniausiai susiję su keleivių ir mažesne dalimi su krovinių priėmimu, išsiuntimu ir paskirstymu.

Krovinių terminalai. Terminalas – tai punktas, kuriame sąveikauja įvairių rūšių transportas. Terminalui veikla susijusi su krovos darbais. Terminaluose kroviniams krauti ir transportuoti naudojamos įvairios transporto priemonės, krovimo technika, sandėlių įrengimai, tara ir kt. Terminalai gali būti steigiami įvairioms transporto rūšims.

Kelių transporto terminalai. Kelių transportu gali vykti toks vežimas:

• Tolimasis vežimas. Vežant tolimais nuotoliais turėtų važiuoti du vairuotojai arba terminale vienas vairuotojas keič• iamas kitu, todėl atskirais kelio ruožais krovinį gabena skirtingi vairuotojai. Šiuo atveju nebūtina krovinius perkrauti į kitą automobilį. Vežant krovinį tolimais atstumais, patogu krovinius gabenti priekabomis – jos terminale gali būti prikabinamos prie kito automobilio.

• Vietinis ir vidutinio tolumo vežimas. Jei krovinį galima nuvežti per dieną, terminalu galima nesinaudoti. Vežant ilgiau, patogu krovinį nakč• iai palikti terminale.

• Surenkamųjų siuntų vežimas. Kroviniai į terminalą atgabenami norint suformuoti tolimojo vežimo siuntą iš daugelio siuntų, kurių nei viena nėra tokia didelė, kad visiškai pripildytų automobilį. Terminale kroviniai gali būti skirstomi, rūšiuojami pagal siuntimo punktus, prijungiami prie kitų krovinių.

Geležinkelio transporto terminalai. Vežimas geležinkelio transportu dažniausiai neapsieina be automobilių transporto, išskyrus tuos atvejus, jei prie verslo įmonių yra įrengti keliai. Todėl geležinkelio terminalai turėtų tenkinti ne geležinkelio transporto poreikius, bet juose turėtų būti galimybė krovinius perkrauti iš automobilių į geležinkelio transporto priemones ir atvirkščiai. Tam tikslui gali būti naudojamos ir skirstymo stotys.

Skirstymo stotys – tai punktas su visais terminalo įrenginiais kelių sankirtoje. Atvykę traukiniai su vagonais, turinčiais skirtingas siuntimo kryptis, sutelkiami skirstymo vietoje: jie atkabinami nuo traukinio ir siunčiami į kitus kelius. Ten, prikabinus juos prie kitų vagonų, gali būti sudaromas reikiamos krypties traukinys.

Terminalo sandėliuose yra kaupiamos smulkiosios siuntos ir mažesnės už vagonines. Vežant krovinius konteineriais, terminalo paskirtis – kuo greičiau konteinerius iš geležinkelio transporto perkrauti į automobilius ir atvirkščiai arba iš vieno traukinio į kitą.

Oro transporto terminalai. Oro transportu gabenami kroviniai yra smulkios siuntos, todėl jie pirmiausia patenka į oro uosto krovinių terminalą. Didelė dalis krovinių skraidinama keleiviniais lėktuvais, todėl ypatingas dėmesys skiriamas lėktuvo krovimui. Kroviniai iš terminalo atvežami į oro uosto krovimo aikštelę prieš 4–5 val. iki išskridimo. Prieš tai krovinys turi būti įpakuotas, pasvertas, paženklintas ir įforminti jo dokumentai. Parengiamas krovimo planas, krovinių žiniaraštis. Po to krovinys kraunamas į lėktuvą.

Jūrų transporto terminalai. Jie labai dideli, užima didelę teritoriją, gausu įvairių įrenginių ir tarnybų. Terminaluose turi gerai funkcionuoti informaciniai srautai, greitai ir efektyviai įforminami dokumentai, atliekamos ilgalaikio saugojimo, išmuitinimo ir kitos paslaugos. Terminalai gali būti:

• universalieji;

• specializuoti, pritaikyti tik tam tikros rūšies ar asortimento kroviniams apdoroti;

• terminalų kompleksai.

Kai kroviniai, gabenami per terminalus, tokie vežimai vadinami terminaliniais vežimais. Jų schema pateikta 13 pav.

13 pav. Terminalinio vežimo schema

Logistikos centrai jau buvo aptarti 4 temoje, o sandėliai bus plačiau aptarti 6 temoje.

Transporto grandinių jungtys yra svarbus bendros transporto grandinės elementas. Jos turi išlyginti galimus nukrypimus bendroje transporto grandinėje, t.y. jos papildomai atlieka transporto grandinėje kompensuojamąją funkciją.

5.5. Transporto darbo planavimas logistikos sistemoje

Transportas susieja atskirus logistikos sistemos elementus, todėl svarbu, kad būtų naudojamas veiksmingai. Be to, transporto sistemoje pridėtinė vertė kuriama tada, kai transportas juda, vežami kroviniai.

Atsižvelgiant į logistikos proceso funkcijas, gabenimo procesas turi vykti taip, kad prekės judėtų maksimaliu arba optimaliu greičiu. V. Paulauskas „Logistika“ (2005) transporto darbą logistikos sistemoje dalija į tris grupes:

• nuolatinis, susijęs su nuolatiniais gabenimais;

• periodinis, susijęs su periodiniais gabenimais;

• vienkartinis, susijęs su vienkartiniu gabenimu.

Planuojant nuolatinį gabenimo procesą, būtina tiksliai įvertinti galimą transporto vėlavimą, atsižvelgti, kokį prekių kiekį transporto priemonė gali vežti per nustatytą laiką. Nuolatinis transporto vėlavimas kai kuriose šalyse yra gana dažnas reiškinys. Kartais jis susijęs su tos šalies tradicijomis. Pvz., Italijoje vidutinis traukinių atvykimo į galutinę stotį vėlavimo laikas gali būti 20–40 min. Sudarant nuolatinių vežimų grafiką, būtina atsižvelgti į galimą vėlavimo laiką bei įvertinti esamas kitas nepalankias aplinkybes, kurių gali atsirasti dėl:

• hidrometeorologinių sąlygų įtakos;

• išvykimo vėlavimo;

• transporto priemonių techninių gedimo;

• nepalankių organizacinių sąlygų;

• spūsč• ių keliuose,

• eilių uostų, terminalų ir kt. prieigose;

• kitų kliūč• ių.

Kai vežimas periodinis, vienas ir pagrindinių logistikos uždavinių nustatyti reikiamą transporto priemonių skaičių ir sandėliavimo pajėgumą. Jei vežimas yra periodinis, būtina stebėti tendencijas ir pokyčius, kad galima būtų galima laiku į juos reaguoti ir tobulinti vežimo procesą.

Vienkartinis vežimas – kai vežami atsitiktiniai ar vis kito tipo kroviniai. Vienkartinio vežimo logistikos procesas paprastai yra susijęs su transporto priemonės užsakymo laiku. Transporto priemonę užsakius ilgesniam laikui nei reikia, vis tiek mokama už užsakytą, o ne panaudotą laiką. Užsakius transporto priemonę trumpesniam laikui ir ją užlaikius, reikia mokėti papildomą mokestį už faktiškai panaudotą laiką ir baudą, kuri dažnai yra didesnė nei nuomos mokestis.

Taigi planuojant transporto darbą, logistikos sistemoje, būtina atsižvelgti į visus komponentus, ypač į netikėtumus ir kuo veiksmingiau naudoti transporto priemones.

Transportas logistikos aplinkoje atlieka indikatoriaus vaidmenį, parodo visos logistikos grandinės nesklandumus ir leidžia surasti jų priežastis. Transporto sutrikimas arba prastesnis jo darbas, palyginti su kitomis logistikos grandinėmis, susiję ne tik su gabenimo laiko, bet ir kainos didėjimu. Būtent šie komponentai gali trukdyti pasiekti logistikos tikslus.

5.6. Logistika ir gabenimo valdymas

Įmonės transporto valdymo padalinys yra atsakingas už:

• transporto rūšies parinkimą;

• vežėjo parinkimą;

• maršrutų ir grafikų sudarymą;

• siuntų sujungimą;

• santykius su vežėjais.

Parenkant transporto rūšį reikia atsižvelgti į:

• gabenamos produkcijos žalos riziką;

• pristatymo laiką;

• krovinių išsiuntimo dažnumą;

• pristatymo grafiko laikymąsi;

• galimybę vežti įvairius krovinius;

• galimybę pristatyti krovinius į reikiamą teritorijos vietą;

• pristatymo kainą;

• pakuotės reikalavimus.

Siuntėjo ir vežėjo santykiai dažniausiai yra grindžiami sutartimis. Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) įžvelgia, kad tinkamai parengtos ir įformintos, jos suteikia privalumų:

• siuntėjas gali kontroliuoti vežėją, apsaugo nuo netikėto kainų pokyč• io;

• sutartis garantuoja siuntėjui tam tikrą aptarnavimo lygį;

• sutartis duoda naudos abiem šalims ir yra įpareigojantis dokumentas.

Jeigu norime sukurti tikrai veiksmingą logistikos sistemą, reikia, kad siuntėjo ir vežėjo bendradarbiavimas tiek strateginiu, tiek taktiniu lygmeniu būtų kuo glaudesnis. Nuo transporto veiklos priklauso klientų aptarnavimo lygis, vežimo trukmė, aptarnavimo stabilumas, atsargų lygis, sandėliavimas ir kt.

Svarbiausia yra įvertinti sąnaudas ir planuotri naudą. Pirmiausia reikia palyginti sąnaudas ir aptarnavimą, kai vežėjas yra samdomas ir kai vežėjas yra nuosavas. Jei vežėjas yra nuosavas, įmonė turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę ir nustatyti, kaip ir kur bus naudojamas nuosavas transportas.

Jei transportas samdomas, t. y. naudojamasi transporto įmonės paslaugomis, renkantis vežėją yra atliekamas vertinimas. Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) išskyrė keletą vežėjo pasirinkimo etapų:

• Problemos nustatymas. Išsiaiškinami kliento reikalavimai, norima aptarnavimo kokybė, prekių paskirstymo pobūdis ir kt.

• Paieška. Atliekama transporto paslaugų rinkos analizė.

• Pasirinkimas. Paslaugas rinkoje siūlo daug vežėjų. Todėl vežėjai yra vertinami taikant įvairius kriterijus. Kriterijai pagal svarbą įvertinami balais. Keletas iš vežėjų vertinimo kriterijų jų pateikiama 7 lentelėje.

Vežėjo vertinimo kriterijai 7 lentelė

Kriterijai Balai

Tikimybė pristatyti laiku 1

Vežimo kaina 2

Bendras pristatymo laikas 3

Pasirengimas (lankstumas) keisti kainas 4

Finansinis vežėjo stabilumas 5

Papildomi įrenginiai kroviniams apdoroti 6

Papildomų paslaugų teikimas komplektuojant ir pristatant 7

Krovinių saugumas (nuostoliai, vagystės) 8

Ekspedijavimas 9

Personalo kvalifikacija 10

Rezultatų peržiūra (monitoringas) 11

Pasirengimas (lankstumas) keisti paslaugas 12

Maršrutų lankstumas 13

Serviso paketas (aptarnavimas) 14

Užsakymo procedūra 15

Transporto paslaugų pardavimo organizavimo kokybė 16

Specialūs įrengimai 17

Kiekvieno kriterijaus balai kiekvienu atveju nustatomi skirtingi. Lentelėje jie pateikti sąlyginiai. Vežėjai vertinami pagal įmonei svarbiausius kriterijus. Atsirinktų vežėjų surinkti balai sumuojami ir lyginami. Sutartis sudaroma su tuo vežėju, kuris surinko daugiausiai balų arba labiausiai tenkina iškeltus logistikos tikslus.

Analizuojant vežėjus svarbus ekspeditoriaus vaidmuo. Jis pagal atskirą krovinio siuntėjo ar krovinio gavėjo sutartį gali teikti papildomas paslaugas.

Pasirinkus vežėją, svarbu sudaryti geriausią maršrutą ir pristatymo grafiką. Tinkamai ir racionaliai pasirinkti maršrutai ir grafikai sudaro galimybę taupyti gabenimo sąnaudas. Didelė konkurencija verčia vežėjus ne tik gerinti teikiamas paslaugas, bet ir siūlyti naujas. Pvz., kai kurie vežėjai siūlo sandėliavimo, logistikos konsultacijas, importo ir eksporto paslaugas ir kt. Tokie vežėjai iš esmės tampa kompanijomis, teikiančiomis visų rūšių logistikos paslaugas.

5.7. Ekspeditoriaus reikšmė transporto procesui

Vežimo proceso dalyviai dažniausiai yra pasiskirstę į vežėjus ir ekspeditorius. Ekspeditoriaus pareiga yra rūpintis, kad vežimo procesas vyktų sklandžiai ir būtų laiku atliktas. Ekspedicijos įmonės perėmė dalį transporto funkcijų. Transporto įmonėms belieka rūpintis transporto priemonių technine būkle, mažinti gabenimo savikainą, rūpintis laiku, saugiai pristatyti krovinį gavėjui ir kt. Tačiau transporto įmonė pati gali įkurti ekspedicijos padalinį ir sugretinti vežimą ir ekspediciją.

Ekspeditoriai gali veikti kaip agentai – suvesti prekių siuntėją su vežėju arba patys organizuoti krovinių vežimą. Krovinių vežimą ekspeditoriai gali organizuoti greičiau ir pigiau, jie suinteresuoti sukomplektuoti krovinius iki ekonomiškiausių siuntų.

Ekspeditorius arba transporto ekspedicinė įmonė su klientu sudaro sutartis ekspedicines paslaugas atlikti. Ekspedicinių paslaugų pasirinkimas yra įvairus. Ekspedicinės paslaugos:

• organizuoti krovinių vežimą numatytu maršrutu ar patiems vežti;

• sudaryti savo ar kliento vardu vežimo sutartį;

• organizuoti krovinių išsiuntimą ir gavimą;

• gauti ir pildyti krovinių eksporto ir importo dokumentus;

• paruošti prekių dokumentus;

• atlikti muitinės formalumus;

• kontroliuoti krovinių kiekį ir būklę;

• kontroliuoti krovos darbus;

• pristatyti dokumentus bankui ar perduoti juos nurodytam gavėjui;

• sumokėti rinkliavas ir kitas išlaidas, susijusias su krovinių gabenimu;

• kontroliuoti krovinių saugojimą, sandėliavimą, rūšiavimą, komplektavimą, pakavimą ir kt.;

• teikti informaciją, atlikti draudimo ir kt. paslaugas;

• lydėti krovinį ir kt.

Šį sąrašą galima būtų tęsti ir toliau. Jis parodo, kad ekspeditoriaus atsakomybė yra labai didelė.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibūdinkite gabenimo įtaką logistikos sistemai?

2. Suformuluokite transporto logistikos uždavinius.

3. Kokiu būdu gabenimas sukuria produkto pridėtinę vertę?

4. Kas sudaro veiksmingos transporto logistikos sistemos pagrindą?

5. Kokios transporto rūšys sudaro transporto sistemą?

6. Apibūdinkite kiekvienos transporto rūšies teikiamų paslaugų ypatumus.

7. Apibūdinkite krovinių gabenimo sistemas.

8. Paaiškinkite vežėjo parinkimo etapus.

9. Kaip sukuriama prekės saugumo ir nuosavybės perdavimo sistema?

10. Kokia yra vežėjo atsakomybė už gabenamus krovinius?

11. Kodėl sudaromi transporto koridoriai?

12. Apibūdinkite transporto grandinę ir jos elementus.

13. Kokias funkcijas atlieka transporto terminalai?

14. Kokie transporto darbo planavimo skirtumai atliekant nuolatinius, periodinius ir vienkartinius vežimus?

15. Apibūdinkite ekspedicines logistikos operacijas.

16. Apibūdinkite ekspeditoriaus vaidmenį gabenimo procese.

6. TEMA. SANDĖLIŲ LOGISTIKA IR ATSARGŲ VALDYMAS

6.1. Sandėliai logistikos procese

Sandėliai – tai pastatai, statiniai ir įvairūs įrenginiai, skirti prekėms priimti, išdėstyti, laikyti, jas paruošti vartoti, išduoti ar išsiųsti vartotojui. Visuose materialiojo srauto judėjimo etapuose yra svarbu turėti specializuotų vietų atsargoms laikyti.

Sandėliai yra vienas iš svarbiausių logistikos sistemos elementų. Sandėliai logistikos procesuose įgauna kitą kokybę, nes čia prekės ne tik kaupiamos, bet dažnai ir perskirstomos, perpakuojamos, kartais atliekamas jų dalinis paruošimas. Sandėliavimas leidžia sutrumpinti prekių pateikimo vartotojui laiką ir pristatyti jas ten, kur yra paklausa. Sandėliuoti dažnai būna pigiau, nei gabenti. Logistikos specialistai turi atsakyti į klausimą, ar sprendimas sandėliuoti yra ekonomiškai pagrįstas, kiek reikia sandėlių, kokio dydžio ir kaip juos racionaliai išdėstyti, kokiu periodiškumu ir kaip sandėliai bus aprūpinami prekėmis. Kadangi sandėlių paskirtis yra įvairi, tai ir jų tipų yra įvairių. Gali būti ir nedideles patalpas užimantys sandėliiai ir sandėlių gigantų, kurių užimamas plotas – šimtai tūkstančių kvadratinių metrų.

Sandėliai skiriasi ir pagal krovinių sukrovimo aukštį. Vienuose sandėliuose kroviniai sukraunami į žmogaus ūgio aukštį, kituose į ganėtinai didelį aukštį. Kroviniams krauti naudojami specialūs įrenginiai, pakeliantys krovinius į reikiamą aukštį ir tiksliai sudedantys į laikymo įrenginių narvelius ar lentynas.

Sandėliai gali būti įvairių konstrukcijų:

• uždarojo tipo pastatai ar patalpos,

• pusiau uždarieji (iš dalies atvirieji);

• atvirieji.

Uždarojo tipo sandėliai yra populiariausi, įvairovė didžiausia. Pagal sandėliavimo lygius uždarojo tipo sandėliai skirstomi į vienos vertikalios erdvės (vieno aukšto) ir kelių vertikalių erdvių (kelių aukštų). Uždarojo tipo sandėliai saugo prekes nuo išorinio poveikio, prekės išdėstomos mechanizuotai ir automatizuotai, užtikrinama apsauga ir apskaita, taikoma kelių lygių kontrolės sistema. Specialiais uždarojo tipo sandėliais naudojamasi, kai reikia tam tikrų prekių sandėliavimo sąlygų, pvz., pastovios prekių saugojimo temperatūros (šaldytoms prekėms), specialios vėdinimo sistemos (prekėms, kurios išskiria pavojingas dujas), kai prekės yra labai sunkios, labai brangios, kai būtina speciali apsauga ir kt.

Pusiau uždarojo tipo sandėliai (iš dalies atviros sandėliavimo aikštelės) nuo atvirojo tipo skiriasi stogu, saugančiu nuo tiesioginių kritulių ir saulės poveikio. Šio tipo sandėliai populiarūs šiltuose kraštuose, nes žiemos sąlygomis jie negali apsaugoti prekių nuo pustomo sniego. Atviros saugojimo aikštelės dažniausiai naudojamos prekėms, kurios nebijo drėgmės, bet turi būti saugomos nuo tiesioginių kritulių ir saulės poveikio, laikyti. Pvz., medienai ir jos pusgaminiams.

Atviruosiuose sandėliuose saugomos prekės, kurių kokybei neturi įtakos krituliai, taip pat specialiai įpakuotos prekės konteineriais. Specialiosios atviros sandėliavimo aikštelės rengiamos turint konkretų tikslą – iš anksto numatoma galimybė prijungti juos prie elektros arba kitų šaltinių.

Sandėliai gali būti :

• individualaus naudojimo – skirti tik vienos įmonės prekėms laikyti;

• nuomojami – nuomojamas visa sandėlis ar jo dalis;

• kolektyvinio naudojimo sandėliai ir t. t.

Sandėliai skiriasi ir pagal mechanizacijos lygį:

• nemechanizuoti;

• mechanizuoti;

• kompleksiškai mechanizuoti;

• automatizuoti ir kt.

Pagal galimybę krovinius pristatyti ir išvežti įvairiu transportu sandėliai gali būti:

• stoč• ių;

• uostų;

• terminalų ir t. t.

Prie jų ir juose gali būti įrengti geležinkelio bėgiai kroviniams krauti į vagonus.

Priklausomai nuo laikomų prekių asortimento, sandėliai gali būti:

• specializuoti;

• mišraus asortimento (maisto ir ne maisto);

• universalaus asortimento.

Sandėliuose turi būti sudarytas ir palaikomas specialus laikymo, temperatūros, drėgmės, šviesos ir kt. režimas.

6.2. Sandėlių funkcijos

R. Minalga knygoje „Logistika“ (2001) išskyrė šias svarbiausias sandėlių funkcijas:

• Išlyginamosios funkcijos. Tai prekių poreikio ir jų gavimo neatitikimo šalinimas. Gali būti trukmės ir kiekio neatitikimas.

• Garantinės funkcijos. Dažnai sunku būna tiksliai nustatyti būsimo laikotarpio prekių poreikį, jų pristatymo laiką, poreikių laiką, pristatymo kiekį ir kt. Sandėliai padeda išspręsti šias problemas.

• Spekuliatyvinės funkcijos. Kaupiamos didelės prekių atsargos prognozuojant kainų šuolį.

• Gerinamosios funkcijos. Sandėliuose gali būti atliekamos kai kurios gamybinės operacijos arba sandėliavimas gali būti tiesiog gamybos proceso dalis, jei produktai sandėliuose yra sendinami, džiovinami, brandinami, fermentuojami ir kt. Šie procesai atliekami sandėliuojant konjaką, vyną, sūrį, medieną ir kt.

• Prekių asortimento formavimo funkcija. Sandėliuose yra suformuojamas vartotojui reikalingas prekių asortimentas, t. y. gamybinis asortimentas paverč• iamas prekybiniu.

Be to, sandėliuose gali būti pertvarkomi ir perskirstomi srautai, laikinai laikomos prekės ir atliekamos kitos būtinos logistikos operacijos.

6.3. Sandėliavimo pakopos

R. Minalga „Logistika“ (2001) išskyrė 4 sandėliavimo pakopas:

1 pakopa – gamybos aprūpinimo sandėliai;

2 pakopa – gamybos sandėliai;

3 pakopa – pardavimo sandėliai;

4 pakopa – prekių laikymo sandėliai.

Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) šias 4 sandėliavimo pakopas apibūdino išsamiau (žr. 14 pav.)

VV – visiškai parduotas vagonas

VS – visiškai prikrautas sunkvežimis

NS – nevisiškai prikrautas sunkvežimis

14 pav. Sandėlių panaudojimas tiekimo ir prekių paskirstymo operacijose

A. Gamybos aprūpinimas. Gaunamos nedideliais kiekiais medžiagos iš įvairių tiekėjų sandėlyje konsoliduojamos (sujungiamos) į stambesnę siuntą ir gabenamos į gamybos vietą.

B. Produktų asortimentas. Pagaminta produkcija suvežama į centrinį (jungimo) sandėlį, kur gamybos asortimentas paverčiamas prekių asortimentu, t. y. sudaromas vartotojų pageidaujamas asortimentas.

C. Konsolidavimas. Gautos iš įmonių smulkios siuntos („nevisiškai prikrautas sunkvežimis“) sandėliuose jungiamos į dideles siuntas ir suformuojamos „visiškai prikrauto sunkvežimio“ partijos.

D. Skaidymas. Atvežtos didelės siuntos (jų gabenimo sąnaudos yra mažesnės) sandėlyje išskirstomos ir performuojamos pagal kliento pageidavimą, užsakymai pristatomi mažesnėmis visiškai arba nevisiškai prikrauto sunkvežimio siuntomis.

6.4. Sandėliavimo operacijos

Sandėlių logistikos funkcijos pasireiškia atliekant atskiras sandėlio operacijas. Kaip jau buvo minėta, įvairių sandėlių funkcijos gali iš esmės skirtis. Atitinkamai skirsis ir atliekamos sandėliuose logistikos operacijos. Gali iš esmės skirtis ir logistikos operacijų atlikimo būdai. Panagrinėsime didmeninio sandėlio logistikos operacijų sudėtį ir materialiuosius srautus, esančius sandėliuose. Principinė logistikos operacijų schema pateikta 15 paveiksle.

Sandėlio logistikos operacijos vyksta iš eilės, būtent:

• transporto iškrovimas;

• prekių priėmimas;

• išdėstymas laikyti (krovimas į stelažus, rietuves ir kt.);

• prekių atrinkimas iš laikymo vietų;

• prekių partijų komplektavimas ir pakavimas;

• krovimas į transporto priemones;

• prekių perkėlimas sandėlio viduje.

Iškrovimas – tai logistikos operacija, kuri išlaisvina transporto priemonę nuo krovinių.

Krova – tai logistikos operacija, per kurią krovinys kraunamas į transporto priemonę. Krovimo ir iškrovimo, arba krovos, darbų technologija priklauso nuo krovinio savybių, jų pobūdžio, transporto priemonių tipo, naudojamų mechanizavimo priemonių tipo ir kt.

Prekių priėmimas – tai prekių tapatybės, kiekio ir kokybės nustatymas. Priėmimo procese vyksta gauto krovinio faktinių parametrų sutikrinimas su prekių lydraščio dduomenimis. Taip sudaroma galimybė pakoreguoti informacijos srautą, jei prekių judėjimo kelyje įvyko materialiojo srauto pasikeitimai, pvz., atsirado trūkumas, sugedo prekės ir kt. Priėmimas atliekamas visuose materialiojo srauto judėjimo etapuose – taip nuolat tikrinama informacija apie jo kiekinę ir kokybinę sudėtį.

Priimtas krovinys perkeliamas į laikymo zoną. Prekės gali būti laikomos sukrautos į stelažus arba rietuves.

Prekių atrinkimas iš laikymo vietų gali būti atliekamas dviem būdais:

• reikiamas išsiųsti ar komplektuoti prekių kiekis atrenkamas iš karto visas;

• prekių kiekis atrenkamas dalimis per kelis kartus.

Atrinktos prekės pristatomos į išsiuntimo ar komplektavimo ekspediciją (zoną), kur formuojamos reikiamos prekių siuntos, pakuojamos, ženklinamos, rengiami atitinkami dokumentai. Išsiuntimo ekspedicija sandėlyje įrengiama atskirai nuo pagrindinių sandėlio patalpų. Joje kaupiami išsiųsti paruošti kroviniai. Sandėlyje gali būti įrengiamos atskiros priėmimo ir išsiuntimo ekspedicijos arba mišri ekspedicija, kurioje prekės ir priimamos ir išsiunčiamos. Ekspedicijų patalpos turi būti atskirtos nuo pagrindinių sandėlio patalpų, nes priėmimo ir išsiuntimo ekspedicijų darbų pobūdis iš esmės skiriasi nuo pagrindinių sandėlio darbų. Ekspedicijos darbuotojai tvarko krovinius ir transportą, o sandėlių dirba su atskiromis prekėmis. Atskira ir materialinė atsakomybė.

Prekės iš sandėlio užsakovui gali būti pristatomos įvairiais būdais ir įvairiomis transporto priemonėmis. Iš išsiuntimo ekspedicijos kroviniai pristatomi pirkėjui. Sandėlio darbo procesas užbaigiamas prekių krovimu į transporto priemones.

Sandėlio viduje vyksta prekių judėjimas. Kad būtų patogiau, sandėlio plotas skirstomas į atskiras zonas reikiamoms operacijoms ar jų grupėms atlikti.

Sandėlyje galimi įvairūs materialiųjų srautų judėjimo variantai. Panagrinėkime didmeninės prekybos sandėlio materialiųjų srautų schemą. (Žr. 15 pav.)

15 pav. Didmeninės prekybos sandėlio materialiųjų srautų schema

1 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo zona – laikymo zona – komplektavimo zona – krovimo zona.

2 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo ekspedicija – priėmimo zona – laikymo zona – komplektavimo zona – išsiuntimo ekspedicija – krovimo zona.

3 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo ekspedicija – laikymo zona – išsiuntimo ekspedicija – krovimo zona.

4 variantas. Iškrovimo zona – laikymo zona – krovimo zona.

Kaip matome, šiame sandėlyje yra galimi 4 materialiojo srauto judėjimo variantai. Sandėlio vadybininko užduotis – racionaliai organizuoti materialiųjų srautų judėjimą sandėlio viduje ir skaičiuoti materialiojo srauto dydį.

Sandėliuose materialieji srautai apskaičiuojami atskirai kiekvienai sandėlio zonai. Kiekvienoje zonoje apskaičiuojama kiekvienos atliekamos logistikos operacijos dydis. Vėliau logistikos operacijų dydžiai sumuojami ir gaunamas konkrečios zonos materialusis srautas. Visų sandėlio zonų materialiųjų srautų suma sudaro visą sandėlio materialųjį srautą. Kaip buvo minėta kurso pradžioje, materialusis srautas išreiškiamas atliktų darbų kiekiu per laiko vienetą. Sandėlio iškrovos zonos materialiojo srauto apskaičiavimo pavyzdys pateiktas 8 lentelėje, o 9 lentelėje – viso materialiojo srauto apskaičiavimo pavyzdys.

Sandėlio iškrovimo zonos materialusis srautas 8 lentelė

Eilės Nr. Logistikos operacijos pavadinimas Materialaus srauto apimtis (t/mėn.)

1. Krovinių iškrovimas iš vagonų ir jų sudėjimas ant padėklų 4383

2. Krovinių iškrovimas iš vagonų ir jų sukrovimas ant vežimėlių 487

3. Paketų suformavimas ir jų perkėlimas į:

• priėmimo zoną;

• laikymo zoną;

• išsiuntimo ekspediciją. 2922

730

1218

Iš viso: 9740

Sandėlio materialusis srautas 9 lentelė

Eilės Nr. Logistikos operacijų grupės (zonos) Materialus srautas

(t/m)

1. Vagonų iškrovimo zona 9740

2. Automobilių iškrovimo zona 4870

3. Konteinerių iškrovimo zona 4870

4. Priėmimo zona 7305

5. Laikomų prekių išdėstymas 17435

6. Prekių perkėlimas laikymo metu iš viršutinių lentynų į apatines 1461

7. Prekių atrinkimas 9740

8. Prekių perkėlimas į komplektavimo zoną 6818

9. Prekių komplektavimo zona 6682

10. Prekių perkėlimas į išsiuntimo ekspediciją 5844

11. Prekių krovimas 9470

Iš viso (sandėlio materialus srautas) 84235

Toliau reikėtų tokia pat tvarka apskaičiuoti materialinio srauto išlaidas. Racionaliai organizuojant materialinių srautų judėjimą, tinkamai parenkant variantus, galima sumažinti išlaidas.

Gali kilti klausimas, kur parankiau laikyti prekes: statyti savo sandėlius ar naudotis specializuotų sandėliavimo įmonių paslaugomis? Norint atsakyti į šį klausimą reikia pirmiausia sudaryti sąrašą privalumų, kuriuos turi vienas ar kitas prekių laikymo būdas. Tarkime, juos galima įvertinti taip:

Sandėlių tipų palyginimas 10 lentelė

Savų sandėlių nauda Nuomojamų sandėlių nauda

• prekių paklausa stabili

• rinka koncentruota

• didelė sandėlio apyvarta

• prekės turi būti prižiūrimos

• išsiunč• iamos prekės prieš tai turi būti paruoštos ir kt. • prekių paklausa sezoninė

• rinka išskaidyta

• rinka kintanti

• transporto problema

• prekės kaupiamos sezonui ir kt.

Toliau skaičiuojamos sandėlių naudojimo išlaidos. Kiekvieno varianto išlaidos skaičiuojamos atskirai pagal du parametrus – sandėlio išlaidas ir sandėlio pralaidumą.

Sandėlių nuomotojas turi tik kintamas išlaidas, kurios iš anksto žinomos iš nuomos įkainių (pvz., 1 m2 ploto, 100 kg, vieno padėklo, vienos valandos, savaitės, mėnesio, vieno sandėlio, vienos sutarties ir kt.).

6.5. Atsargų samprata

Atsargos yra didelės ir brangios investicijos. Geresnis bendrųjų atsargų valdymas greitina lėšų cirkuliavimą ir grąžina investicijas. Todėl įmonės dažnai taiko įvairias atsargų mažinimo programas.

Atsargų problemos yra labai panašios į klientų aptarnavimo problemas. Klientas visada tikisi rasti reikiamą produktą. Jo neradęs, jis jį greičiausiai pirks iš konkurento, nes gamybos įmonei pritrukus medžiagų atsargų, sustos gamyba.

Atsargas galima traktuoti remiantis įvairiomis sampratomis, arba koncepcijomis, jos gali būti kaupiamos ar laikomos įvairiais tikslais. R. Palšaitis „Logistikos vadybos pagrindai“ (2005) išsamiau apibūdina atsargų sampratą:

1. Atsargos teikia masto ekonomiją. Atsargos reikalingos tam, kad įmonė galėtų pasiekti masto ekonomiją pirkdama, gabendama ir (arba) gamindama. Perkant dideliais kiekiais dažnai taikoma kainų nuolaida. Produkcijos vieneto gabenimo išlaidos yra mažesnės, jei iš karto vežamas didelis kiekis. Gamindama didelį produkcijos kiekį, įmonė, palyginti su kitomis įmonėmis, įgyja pranašumo, visiškai panaudoja gamybos pajėgumą – tai sudaro sąlygas pasiekti mažesnes vieneto gamybos sąnaudas.

2. Atsargos teikia pasiūlos ir paklausos balansavimo galimybę. Paklausa dažnai yra netolygi. Atsargos leidžia suderinti paklausos svyravimą ir lygų gamybos ritmą.

Paklausa ar pasiūla gali būti sezoninė. Pvz., eglutės žaislai perkami prieš šv. Kalėdas. Jei gamintojas didintų gamybos apimtis tik prekių pirkimo bumo metu, jų gamybos išlaidos būtų labai didelės. Todėl gamintojui parankiau visus metus palaikyti stabilią gamybą, o pagamintą produkciją laikyti sandėliuose, nustatant produkcijos savikainą įvairiais metų periodais.

Kitas variantas – įmonės produkcijos paklausa stabili visus metus, tačiau žaliava gali būti pristatomos tik tam tikru metų laiku, pvz., vaisiai ir daržovės konservams gaminti pristatomi rudenį.

3. Apsauga nuo netikėtumų. Kad ir kaip stengtųsi vadybininkai, paklausos neįmanoma prognozuoti visiškai tiksliai, transporto priemonės kelyje gali sugęsti, įvyksta avarijų, tiekimas sutrinka dėl prastovų, stichinių ar verslo nelaimių ir kt. Dėl visų šių priežasčių atsargos yra kaupiamos, kad laiku būtų patenkinti klientų poreikiai.

Vadybininkai turi gerai įvertinti atsargų naudingumą ir jų laikymo sąnaudas, kad būtų gauta nauda.

6.6. Atsargų rūšys ir jų valdymas

Atsargų, vienokiu ar kitokiu pavidalu yra visose logistikos grandyse ir kanaluose, tiek gamybos tiek ir cirkuliacijos sferose. Atsargos – tai materialieji ištekliai, laukiantys gamybos ar vartojimo proceso. Kadangi logistikos objektas ne pačios atsargos, o jų judėjimas laike ir erdvėje, tai logistikoje atsargos grupuojamos įvairiai.

Einamosios atsargos užtikrina nenutrūkstamą gamybos ar pardavimo procesą tarp dviejų eilinių tiekimų. Jų dydis priklauso nuo poreikio ir tiekimo intervalo. Skaičiuojamos maksimalios, minimalios ir vidutinės atsargos.

Maksimalios einamosios atsargos apskaičiuojamos vidutinę paros sunaudojimo normą (np) dauginant iš vidutinės tiekimų trukmės (tt):

Amax = np* tt.

Vidutinė paros sunaudojimo norma apskaičiuojama planuojamą metinį produktų poreikį dalinant iš kalendorinių dienų skaičiaus per metus.

Minimalus einamųjų atsargų dydis turi būti toks, kad užtikrintų nenutrūkstamą gamybą ar pardavimą tarp tiekimų. Jis yra lygus gaunamos produkcijos partijos dydžiui. Didėjant tiekimų skaičiui per metus, einamosios atsargos norma dienomis mažėja.

Vidutinės atsargos apskaičiuojamos:

Turimos einamosios atsargos yra parduodamos arba sunaudojamos gamyboje. Todėl jas reikia nuolat papildyti. Jeigu paklausa ir pristatymo laikas nesikeičia, įmonė gali turėti tik einamąsias atsargas. Pvz., kasdien parduodama po 20 vnt prekių. Jos pristatomos kas 10 dienų. Einamosios atsargos bus 20 vnt. x 10 d. = 200 vnt. Vidutinės atsargos bus lygios pusei einamųjų atsargų, t. y. 200 : 2 = 100 vnt. Atsargas valdyti šiuo atveju nėra sunku.

Rezervinės atsargos. Reikalingos tuo atveju, tuo atveju, kai kinta paklausa ar / ir pristatymo laikas. Sakykime, vidutinės einamosios atsargos 100 vnt., pristatomas kiekis 200 vnt. Galimi tokie variantai:

• Pristatymo laikas, 10 d., nekinta, tač• iau kinta paklausa. Ji padidėja nuo 20 vnt. per dieną iki 25 vnt./dieną. Šiuo atveju atsargos pasibaigs per 8 dienas (200 : 25 = 8). 2 dienas įmonė neturės atsargų. Taigi papildomai reikia atsargų dar 2 dienoms. Todėl reikia turėti rezervinių atsargų 2 d. x 25 vnt. = 50 vnt.

• Paklausa 20 vnt./d. nekinta, tač• iau kinta pristatymo laikas. Jeigu pristatoma 2 dienomis anksč• iau, t. y. per 8 dienas, tai įmonėje susidaro 2 d. x 20 vnt. = 40 vnt. perteklinės atsargos, o jei pristatoma 2 dienomis vėliau, t. y. po 12 dienų, įmonėje trūks 2 d. x 20 vnt. = 40 vnt. atsargų. Taigi reikia papildomai 40 vnt. rezervinių atsargų.

• Kinta tiek paklausa, tiek ir pristatymo laikas. Paklausa išaugo iki 25 vnt./d., prekių pristatymo laikas svyruoja 2 dienas. Rezervinių atsargų reikia 4 d. x 25 vnt. = 100 vnt.

Draustinės atsargos sudaromos norint sumažinti logistikos ir finansinę riziką, susijusią su nenumatytais sutartinių įsipareigojimų neįvykdymais, avarijomis ir kt. Jų dydis apskaičiuojamas vidutinę paros sunaudojimo normą dauginant iš skubaus pristatymo trukmės dienomis:

Į skubaus žaliavos pristatymo trukmę įeina laikas, reikalingas žaliavą užsakyti, ją išsiųsti, žaliavos gabenimo laikas, laikas žaliavą priimti ir perduoti gamybai.

Paruošiamosios atsargos yra sudaromos tos produkcijos, kurią reikia paruošti gamybiniam vartojimui ar parduoti (pvz., sukapoti mėsą, supjaustyti, džiovinti, sendinti ir kt.). Jos dydis apskaičiuojamas vidutinę paros sunaudojimo normą dauginant iš paruošimo trukmės dienomis:

Sezoninės atsargos sudaromos norint užtikrinti normalų darbą per sezoną. Turėti šių atsargų reikalauja arba sezoninis atitinkamos žaliavos paruošų pobūdis ir būtinumas jas ilgai laikyti (pvz., medvilnę), arba sezoninis vartojimo pobūdis (pvz., kuro vartojimas tik žiemą patalpoms apšildyti), arba sezoninės medžiagų gabenimo sąlygos (pvz., vandens transportu navigacijos laikotarpiu). Sezoninės atsargos dydis nustatomas priklausomai nuo vidutinio suvartojimo per parą ir nuo laiko, kuriam turi būti sudaryta sezoninė atsarga.

Nenaudojamos atsargos – užsigulėjusios sandėlyje neturinčios paklausos, pasenusios, sugedusios ar kitaip nebenaudojamos prekių atsargos.

Spekuliacinės atsargos – kaupiamos norint apsiginti nuo galimo kainų kilimo arba protekcinių kvotų ar tarifų įvedimo.

Judėjimo atsargos arba atsargos kelyje. Jos yra kelyje gabenant jas iš vienos vietos į kitą. Dažnai jos priskiriamos siuntėjo atsargoms.

16 pav. Atsargų klasifikavimo požymiai

Atsargų dydį lemia šie faktoriai:

• minimalios išsiuntimo normos;

• pristatymo periodiškumas;

• pristatymo būdai;

• tiekimo įmonės atstumas nuo įmonės gavėjos.

Atsargų dydžiai gali būti išreikšti:

• piniginiais rodikliais – pinigais (Lt, ct ir t. t.). Pinigine verte atsargos apskaič• iuojamos planuojant, kiek reikės apyvartinio kapitalo ir kt.

• absoliutiniais rodikliais – natūriniais vienetais;

• santykiniais rodikliais – vidutinės atsargos, apyvartumas dienomis, kartais ir kt.

Vidutinės atsargos apskaičiuojamos:

Atsargų valdymo efektyvumą sandėlyje parodo atsargų apyvartumas, kuris skaičiuojamas dienomis ir kartais.

Atsargų apyvartumo greitis kartais apskaičiuojamas:

Atsargų apyvartos trukmė (apyvartumas dienomis) apskaičiuojama:

Atsargų valdymas – tai tinkamiausio atsargų dydžio paieška. Į atsargas investuoti pinigai (lėšos). Kuo atsargos ilgiau išbūna sandėlyje, tuo ilgiau lėšos yra įšaldytos. Todėl vienas iš pagrindinių sandėlio logistikos uždavinių – sekti, tvarkyti ir valdyti visas sandėliuojamas atsargas. Valdant atsargas dalyvauja įvairūs įmonių padaliniai: pirkimo, gamybos, logistikos, pardavimo.

Visas atsargų valdymo išlaidas galima sugrupuoti į 3 grupes:

• atsargų užsakymo ir pristatymo išlaidos;

• atsargų laikymo (turėjimo) išlaidos;

• išlaidos, kurios padaromos, kai įmonė neturi reikiamo atsargų kiekio.

Atsargų valdymo išlaidų struktūra kiekvienoje įmonėje gali būti skirtinga, bet tipiškos yra žemiau paminėtos išlaidos.

1. Atsargų užsakymo ir pristatymo išlaidos:

• užsakymo išlaidos (užsakymų kanceliarinės ir siuntimo išlaidos);

• prekių pristatymo išlaidos (atvežimo, patikrinimo, gavimo dokumentų surašymo, perdavimo saugoti ir kt.).

2. Atsargų laikymo išlaidos:

• sandėlio išlaidos (sandėlio nuomos, įrengimo, eksploatacijos, amortizacijos, valdymo, sandėlio techninės priežiūros ir kt.);

• atsargų kilnojimo;

• turto mokesč• iai;

• draudimas;

• atsargų netekimo nuostoliai;

• investicijų į atsargas palūkanos.

3. Nuostoliai, atsirandantys dėl nepakankamo atsargų dydžio:

• pirkėjo praradimas;

• gamybos nepastovumas (reikia pagaminti greič• iau negu įprasta);

• nenašus gamybos procesas;

• papildomo gabenimo išlaidos ir kt.

Taigi atsargų valdymo tikslas – pasirinkti tokį jų dydį, kuris iki minimumo sumažintų visų išvardintų išlaidų sumą. Sumažinus vieną atsargų išlaidų grupę, gali padidėti kitos grupės išlaidos. Pvz., rečiau užsakant dideliais kiekiais prekes, sumažėja užsakymo ir pristatymo grupės išlaidos, bet padidėja jų laikymo išlaidos.

Todėl yra skaičiuojamas optimalus užsakymo dydis (kiekis). Taikomi įvairūs modeliai jam apskaičiuoti. Vienas iš jų yra vadinamasis ekonomiško užsakymo kiekio EUK modelis.

EUK gali būti apskaičiuojamas pagal šią formulę:

kur

EUK – užsakomų vienetų kiekis;

P – užsakymo tvarkymo išlaidos;

D – metinė prekių paklausa vienetais;

C – metinės atsargų saugojimo išlaidos % (15 – 20 %) prekių vieneto kainos;

V – vidutinė prekės vieneto kaina.

Kitas svarbus klausimas valdant atsargas yra nustatyti užsakymo dažnumą. Jeigu iš anksto yra žinoma, kaip bus naudojamos atsargos, tai nesunku apskaičiuoti, kokiam atsargų lygiui esant reikia daryti užsakymą:

Užsakymo momentas = Užsakymo vykdymo laikas X Vidutinės 1 dienos arba savaitės atsargų sąnaudos

Jeigu užsakymas yra įvykdomas per 2 savaites, o vidutiniškai per 1 savaitę sunaudojama 40 vnt., tai naują užsakymą reikia daryti, kai yra 80 vnt. atsargų (2 x 40 = 80 vnt.).

Jeigu iš anksto yra neaišku, kiek bus atsargų sunaudojama per savaitę, anksčiau aprašytas atsargų valdymas gali nepasiteisinti. Todėl įmonės kartais apskaičiuoja, kiek maksimaliai gali nukrypti atsargų sunaudojimas nuo jų vidurkio ir tokį kiekį stengiasi laikyti norėdamos apsidrausti nuo netikėtumų.

Dažnai atsargų valdymui naudojamas ABC metodas. Jis yra pagrįstas atsargų skirstymu į A B C klases:

A klasei priskiriamos tos medžiagų atsargos sandėliuose, kurios sudaro didžiausią lyginamąją dalį ir į kurias įdėta daugiausiai kapitalo. Ypač svarbu, kad jos būtų reguliariai gaunamos.

B klasei priskiriamos vidutinio svarbumo medžiagos.

C klasei priskiriamos nereikšmingos medžiagos, į kurias įdėta minimali kapitalo dalis.

A B C analizė leidžia visų rūšių medžiagas suskirstyti į grupes pagal jų sąnaudų lygį. Pavyzdžiui, A grupės medžiagos sudaro 15 % visų pozicijų ir joms tenka 65 % visų sąnaudų;

B grupės medžiagos sudaro 20 % visų pozicijų ir joms tenka 20 % visų sąnaudų;

C grupės medžiagos sudaro 65 % visų pozicijų ir joms tenka 15 % visų sąnaudų.

17 pav. ABC medžiagų atsargų grafikas

A grupės medžiagos apima tik nedidelę medžiagų nomenklatūrą, tačiau vertine išraiška jų sunaudojama daugiausia. Todėl šių medžiagų atsargas reikia planuoti labai tiksliai ir jos turi būti naudojamos labai ekonomiškai.

B grupės medžiagos užima vidutinę padėtį. Jos turi būti labiau kontroliuojamos ir planuojamos negu C grupės.

C grupės medžiagos sudaro nedidelę sąnaudų dalį, nors jų nomenklatūra plati. Turi būti siekiama sumažinti C grupės medžiagų kiekį, nes jis gali būti bet kada papildomas.

Atsargų valdymo problemos:

• klientų netekimas;

• didėjantis atidėtų užsakymų skaič• ius;

• stabilus atidėtų užsakymų skaič• ius su didėjanč• iomis investicijomis į atsargas;

• periodinis sandėliavimo plotų trūkumas;

• santykių pablogėjimas su tiekimo grandinės nariais.

Prekių atsargos papildomos pateikiant užsakymus. Tai užtrunka tam tikrą laiką.

Užsakymų ciklas apima laiką nuo užsakymo pateikimo iki produkto pristatymo į kliento sandėlį. Užsakymo ciklo struktūra pateikta 18 pav.

18 pav. Užsakymo ciklas

Atliekant užsakymą dalyvauja daugelis įmonės darbuotojų ir padalinių. Jeigu užsakytos prekės jau yra sandėliuose, užsakymas gali būti atliekamas tokia tvarka:

1. Išrašoma užsakymo atlikimo kortelė.

2. Užsakymas palyginamas su pasiūla.

3. Patikrinama, ar įmonė disponuoja užsakytomis prekėmis.

4. Patikrinama, ar prekes klientui leista parduoti kreditan.

5. Išrašomos sąskaitos faktūros.

6. Išrašomi važtarašč7. iai ir perduodami sandėliui.

8. Pažymima sandėlio kartotekoje.

9. Prekės supakuojamos.

10. Prekės pristatomos į įmonės ekspedicinę tarnybą, geležinkelio stotį ar kt.

11. Važtaraštis arba prekių priėmimo kvitas perduodamas pardavimo skyriui.

12. Sandėlyje įrašoma pastaba, kad atliktas užsakymas.

13. Išsiunč14. iama sąskaita, sąskaitos kopijos perduodamos skyriams.

Jeigu užsakytas prekes įmonė dar turi pagaminti, užsakymo atlikimo procesas praplečiamas gamybos dalimi.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Nusakykite sandėlių reikšmę logistikos grandinėje.

2. Apibūdinkite sandėlių tipus ir jų paskirtį.

3. Apibūdinkite sandėliavimo pakopas.

4. Išvardinkite sandėlių funkcijas?

5. Kada tikslinga turėti savus sandėlius ir kada naudingiau naudotis sandėliavimo paslaugomis?

6. Apibūdinkite sandėliavimo procesą ir galimus materialiųjų srautų variantus.

7. Kodėl kaupiamos atsargos sandėliuose?

8. Kokių tipų atsargos būna logistikos sistemoje ?

9. Paaiškinkite, kas yra atsargų valdymas?

10. Apibūdinkite užsakymo ciklą bei jo vykdymo procesą.

11. Kokie veiksniai lemia atsargų valdymo sprendimus?

7 TEMA. TARPTAUTINĖ LOGISTIKA IR MUITINĖS

7.1. Tarptautinės logistikos samprata ir prekių judėjimo ES šalyse ypatumai

Tarptautinė logistika sprendžia tas pačias problemas kaip ir vidaus arba verslo logistika. Skirtumas yra tas, kad produkcijos judėjimas vyksta globaliai. Tarptautinė logistika siekia tų pačių tikslų, tik kur kas plačiau. Tarptautinė logistika nuo vidaus logistikos skiriasi šiais požymiais:

• tarptautinis krovinių gabenimas susijęs su įvairių transporto priemonių naudojimu;

• tarptautinis krovinių judėjimas susijęs su kur kas daugiau tarpininkų;

• finansavimo galimybės ir mokėjimo formos bei sąlygos gali skirtis atsižvelgiant į užsienio šalių įstatymus;

• kalba, verslo tradicijos ir paproč• iai gali turėti nemažą įtaką logistikos sistemai.

Tarptautiniams prekių ir medžiagų srautams valdyti bei kontroliuoti reikia papildomų žinių apie:

• įvairiose šalyse išsidėsč• iusius aprūpinimo ir pardavimo punktus;

• įvairias gabenimo technologijas, nacionalinius ypatumus;

• specifines šalių transporto sistemas, transporto infrastruktūrą;

• muitinių veiklą.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare tarp Lietuvos ir kitų ES šalių nebeliko muitų sienų ir muitinių. Išsiplėtė bendroji rinka, kurios pagrindas – laisvas prekių judėjimas. Todėl kroviniai per ES šalis juda be jokių apribojimų. Pasienyje neliko jokių muitinės procedūrų, importo ir eksporto deklaracijų. Prekės iš vienos ES valstybės į kitą juda su vidaus dokumentais: važtaraščiais, sąskaitomis faktūromis ir kt. Tačiau ES šalių pasienyje galimi atrankiniai muitinės tikrinimai, kai remiantis išankstine informacija žinoma, kad vežamas krovinys gali kelti grėsmę visuomenės sveikatai ar saugumui. Tokius tikrinimus atlieka mobilios muitinės grupės. Muitinės liko tik valstybių, nepriklausančių ES, pvz.: Rusijos, JAV ir kt., pasienyje.

Nebelikus muitų sienų, Valstybinė mokesčių inspekcija perėmė prekių ir paslaugų judėjimo kontrolę. Lietuvoje taikomos tokios pačios PVM apmokestinimo procedūros kaip ir kitose ES valstybėse. Siekiant užtikrinti tinkamą PVM administravimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje modernizuojama informacinė infrastruktūra, pritaikyta prie ES standartų.

Iš ES valstybių prekes įsivežančios Lietuvos įmonės nebeformina importo deklaracijų ir kitų su importu susijusių dokumentų. Tai sutaupoma laiko ir optimizuojamas logistikos procesas, nes muitinės ir muitinės procedūros yra logistikos mokslo sudedamoji dalis.

Nebereikia mokėti importo PVM – sutaupomos įmonės apyvartinės lėšos. Tačiau reikia apskaičiuoti pardavimo PVM , kurį PVM mokėtojas pateikia deklaracijoje.

7.2. Pagrindiniai ES muitų teisės aktai

Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos muitinė įgyvendina Europos Bendrijos politiką daugelyje sričių, susijusių su tarptautine prekyba, atlieka svarbų vaidmenį dalyvaudama pertvarkos procese, gindama Bendrijos ir jos piliečių interesus, kovodama su apgavystėmis, terorizmu ir organizuotu nusikaltimu.

Pasak Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus R. Klevečkos, aplinkos, kurioje dirba muitinė, pokyčiams daro įtaką ES plėtra, informacinių technologijų sparti raida ir globalizacijos procesai.

Pasaulio muitinių organizacija (PMO), pripažindama muitinės procedūrų supaprastinimo ir standartizavimo bei prekybos saugumo svarbą, parengė ir išleido dokumentą Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema.

Lietuvos muitinė, palaikydama PMO parengtą standartų sistemą, kuriai pritarė ir Europos Komisija, įsipareigoja taikyti aiškias ir stabilias taisykles, įgyvendinti nuoseklią rizikos valdymo koncepciją, derinti išankstinį pasikeitimą informacija apie atvykstančius krovinius, skatinti nepertraukiamą saugų prekių judėjimą ir taip sudaryti kuo palankesnes verslo sąlygas.

Verslo visuomenė, tikėdamasi iš muitinės didesnio darbo efektyvumo ir kokybiškų paslaugų, taip pat turi tinkamai pasinaudoti verslo skatinimo priemonėmis, laikytis sąžiningo verslo principų, siekti e. muitinės principų įtvirtinimo.

Integruotų muitinio tikrinimo procedūrų įgyvendinimas reikalauja atitinkamų teisinių galių, kurias sudaro nacionaliniai ir ES bendrijos įstatymai. Lietuva savo nacionalinius įstatymus derina su ES bendrijos reglamentais.

Svarbiausios ES šalių prekybos su trečiosiomis šalimis nuostatos muitinės veiklos srityje suformavo fundamentalų teisės aktą – Bendrijos muitinės kodeksą – muitų teisės normų rinkinį. Muitų sąjungai būdinga tai, kad visoje ES muitų teritorijoje taikomi bendri teisės aktai. Su išversto į lietuvių kalbą Bendrijos muitinės kodekso variantu, kaip ir su kitais muitų teisės aktais, galima susipažinti Lietuvos muitinės interneto svetainėje http://www.cust.lt.

Remiantis ES teise, nacionaliniai muitų teisės aktai negali pakartoti ar perteikti tiesiogiai taikomų ES teisės aktų nuostatų, negali joms prieštarauti, tačiau gali reglamentuoti tuos dalykus, kurių nereglamentuoja ES teisės aktai, arba detaliau apibrėžti, kaip taikyti ES teisės nuostatas.

Pagrindiniai ES muitų teisės aktai yra šie:

• Bendrijos muitinės kodeksas (Tarybos reglamentas Nr. 2913/92).

• Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos (Komisijos reglamentas Nr. 2454/93);

• Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 ir Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklės;

• Kiti dokumentai, kuriuos galima rasti Lietuvos muitinės interneto svetainėje.

7.3. Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema

Pasaulinė muitinių organizacija (PMO) patvirtino strategiją, kuri apsaugotų tarptautinį prekių judėjimą ne varžydama, o priešingai – supaprastindama. Parengė prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemą „PMO sistema“ (2005 m. vertimas į lietuvių kalbą). Šioje sistemoje yra išdėstyti principai ir standartai pristatomi kaip minimalūs reikalavimai.

Muitinių administracijos turi svarbias galias, kurių neturi jokia kita valstybės institucija – tai teisė tikrinti įvežamus, gabenamus per šalį ir išvežamus krovinius bei prekes. Muitinė taip pat turi teisę neduoti leidimo įvežti ar išvežti krovinius ar prekes ir teisę paspartinti įvežimą. Muitinių administracijos reikalauja informacijos ne tik apie importuojamas prekes, bet dažnai ir apie eksportuojamas. Vadovaudamasi atitinkamais teisės aktais jos gali pareikalauti pateikti tokią informaciją iš anksto ir elektronine forma.

Norint užtikrinti tarptautinės prekių grandinės apsaugą ir supaprastinti prekybą, muitinės skatinamos sudaryti bendradarbiavimo sutartis su kitomis valdžios įstaigomis.

Tikrinti kiekvieną siuntą yra nepriimtinas ir nereikalingas dalykas. Tai stabdytų pasaulinę prekybą. Todėl modernizuotų muitinių administracija naudoja automatines rizikos valdymo sistemas.

PMO sistemą sudaro keturi esminiai elementai:

1. Sistemoje laikoma išankstinė elektroninė informacija apie atvykstanč2. ias, išvykstanč3. ias ir tranzitines krovinių siuntas.

4. Taikoma nuosekli rizikos valdymo koncepcija.

5. Gaunanč6. iosios šalies prašymu siunč7. ianč8. iosios šalies muitinės administracija gali atlikti išvykstanč9. iųjų didelės rizikos konteinerių ir krovinių patikrinimą, naudodama neintervencinę tyrimo įrangą, pvz., spindulinių detektorių, skenavimo įrangos ir kt.

10. Sistema teikia naudą įmonėms, atitinkanč11. ioms minimalius tiekimo grandinės saugumo standartus.

PMO sistema, pagrįsta anksčiau aprašytais keturiais esminiais elementais, remiasi dviem tolygiais ramsčiais:

• tinklu „muitinės muitinėms“;

• muitinės ir verslo partneryste.

7.4. Muitinė, muitinės procedūrų ir verslo partnerystė

Tinklas „muitinės muitinėms“ leidžia keistis tikslia informacija, kuri padeda muitinių administracijoms valdyti riziką.

Tradiciškai muitinių krovinys tikrinamas, kai jis atvyksta į vietines muitines. Šiandien turi būti galimybė patikrinti ir surūšiuoti konteinerį ar krovinį iki atvykstant. Tai galima padaryti pasinaudojant išankstine elektronine informacija. Kroviniams tikrinti naudojamos modernios neintervencinės technologijos.

Didelės rizikos krovinių ir konteinerių siuntos būna tos, apie kurias nėra pakankamai informacijos.

Muitinės administracija ir kitos kompetentingos įstaigos turėtų būti skatinamos įdiegti programas, kurios užkirstų kelią darbuotojų nesąžiningumui.

Lietuvos Respublikos muitinę sudaro:

• Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

• teritorinės muitinės ir muitinių postai,

• mobiliosios muitinės grupės;

• kitos muitinės įstaigos.

Muitinės departamentas – valstybinė institucija, vadovaujanti muitinės veiklai.

Teritorinė muitinė – tai muitinės įstaiga, veikianti Muitinės departamento nustatytoje veiklos zonoje.

Muitinės postas – tai teritorinis muitinės padalinys, veikiantis Muitinės departamento nustatytoje vietoje. Muitinės postai steigiami valstybės sienos perėjimo vietose, geležinkelio stotyse, tarptautiniuose jūrų, upių bei oro uostuose, taip pat kitose Muitinės departamento nustatytose vietose, atsižvelgiant į asmenų, transporto priemonių ir prekių srautus bei jų muitinio tikrinimo galimybes.

Mobiliosios muitinės grupės turi teisę tikrinti krovinius bet kuriame kelio ruože.

Muitinės priežiūros zona – tai muitų teritorijos dalis, kurioje prekėms, asmenims ir transporto priemonėms yra taikomas muitinis tikrinimas.

Muitinės procedūra – muitinės sankcionuoti veiksmai su prekėmis, pateiktomis muitiniam tikrinimui.

Muitinės sankcionuoti veiksmai – tai veiksmai, kuriuos asmenys, turėdami muitinės sutikimą, atlieka su muitinės prižiūrimomis prekėmis.

Muitinės procedūros vykdytojas – asmuo, įsipareigojęs muitinei įvykdyti muitinės įstatymuose nustatytus reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinės procedūra.

Leidinyje „Europos Sąjungos muitinės kodeksas ir jo įgyvendinimo nuostatos“ 2005 m. nurodomos tokios muitinės procedūros:

• eksportas;

• laikinasis išvežimas:

o laikinasis išvežimas perdirbti;

o laikinasis išvežimas;

• reeksportas;

• išleidimas į laisvą apyvartą;

• laikinasis įvežimas;

• laikinasis įvežimas perdirbti;

• muitinės prižiūrimas perdirbimas;

• reimportas (prekių grąžinimas);

• muitinis sandėliavimas;

• vidinis tranzitas;

• išorinis tranzitas;

• kitos muitinės procedūros:

o prekių sunaikinimas muitinei prižiūrint;

o laivų ir lėktuvų atsargų tiekimas;

o prekių tiekimas į neapmuitinamas parduotuves;

o laisvosios ekonominės zonos ir laisvieji sandėliai ir kt.

Eksportas. Įforminus šią procedūrą leidžiama Bendrijos prekes išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Eksportuojant prekes turi būti atlikti jų išvežimo formalumai, įskaitant prekybos politikos priemonių taikymą ir, atitinkamais atvejais, apmokestinimą eksporto muitais.

Laikinasis išvežimas. Įforminus laikinojo išvežimo procedūrą leidžiama neapmokestinamas Bendrijos prekes laikinai išvežti ir vėl jas reimportuoti niekaip jų nepakeitus.

Laikinas išvežimas perdirbti. Įforminus laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, leidžiama iš Bendrijos muitų teritorijos laikinai išvežti Bendrijos prekes, kad su jomis būtų atliktos perdirbimo operacijos, ir atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą visai ar iš dalies neapmokestinant importo muitais.

Išleidimas į laisvą apyvartą – tai muitinės procedūra, kuri suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestinamos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.

Muitinės prižiūrimas perdirbimas. Įforminus muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti importo muitais neapmokestintas ne Bendrijos prekes, atliekant perdirbimo operacijas, kurios pakeičia šių prekių rūšį arba pavidalą, o atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą, taikant už juos nustatytas importo muitų normas. Tokie produktai vadinami perdirbtaisiais produktais.

Muitinis sandėliavimas. Taikant muitinio sandėliavimo procedūrą muitinės sandėlyje leidžiama laikyti :

• ne Bendrijos prekes, neapmokestinant šių prekių importo muitais ir netaikant joms prekybos politikos priemonių;

• Bendrijos prekes, jeigu tam tikrų srič• ių dalykus reglamentuojanč• iuose Bendrijos teisės aktuose nustatyta, kad jas padėjus į muitinės sandėlį turi būti taikomos priemonės, kurios paprastai taikomos tokių prekių eksporto atvejais.

Muitinės sandėlis – tai bet kuri muitinės nustatyta ir prižiūrima vieta, kurioje nustatytomis sąlygomis gali būti laikomos prekės. Muitinės sandėlis gali veikti arba kaip atvirasis, arba kaip uždarasis sandėlis. Atvirasis sandėlis – tai muitinės sandėlis, kurį gali naudoti prekių sandėliavimui bet kuris asmuo. Uždarasis sandėlis – tai muitinės sandėlis, kuriame sandėliuoti prekes gali tik sandėlio savininkas. Sandėlio savininkas – tai asmuo, kuriam leista turėti muitinės sandėlį.

Laikinas įvežimas. Įforminus laikinojo įvežimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti visai ar iš dalies importo muitais neapmokestinamas ne Bendrijos prekes, kurias numatyta reeksportuoti niekaip jų nepakeitus, išskyrus normalų prekių nusidėvėjimą dėl įprastinio jų naudojimo.

Laikinasis įvežimas perdirbti. Įforminus laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje atliekant vieną arba daugiau perdirbimo operacijų galima naudoti ne Bendrijos prekes, skirtas reeksportuoti iš Bendrijos muitų teritorijos. Perdirbimo operacijos :

• prekių apdorojimas, įskaitant jų surinkimą, montažą arba priderinimą prie kitų prekių;

• prekių perdirbimas;

• prekių remontas, įskaitant jų atnaujinimą ir taisymą;

Muitinis sandėliavimas. Muitinio sandėliavimo procedūra įforminama, kai muitinės sandėliuose leidžiama laikyti ne ES prekes, neapmokestinant jų importo muitais bei mokesčiais ir netaikant joms ekonominių draudimų bei apribojimų.

Vidinis tranzitas. Tai muitinės procedūra, kai gabenamos Bendrijos prekės, kurių muitinis statusas nepasikeičia, iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą vykstant per trečiosios šalies teritoriją.

Išorinis tranzitas. Tai muitinės procedūra, kai iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gabenamos ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais mokesčiais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės. Išorinio tranzito procedūra pradedama muitinės išvykimo įstaigoje ir užbaigiama muitinės paskirties įstaigoje.

Gabenant prekes, kurioms taikoma tranzito procedūra, mokamas užstatas, ne mažesnis už toms prekėms nustatytų importo (eksporto) muitų ir (arba) mokesčių sumą arba pateikiama garantija tokiai pat sumai. Vieną iš galimų užstato ar garantijos formų pasirenka muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas).

Prekės, gabenamos per Bendrijos teritoriją taikant tranzito procedūrą, gali būti perkraunamos iš vienos transporto priemonės į kitą, taip pat dalis prekių iškraunama iš transporto priemonės arba prekės papildomai į ją kraunamos išvykimo įstaigoje, paskirties įstaigoje ar kitoje muitinės nustatytoje ar muitinei priimtinoje vietoje muitinei prižiūrint. Prekės gali būti perkraunamos importo bei eksporto terminaluose (laikinojo prekių saugojimo sandėliuose), tarptautinių oro uostų ir geležinkelio stočių, uostų sandėliuose, gali būti laikomos juose, iki bus baigta komplektuoti transporto priemonės prekių krovinį, bet ne ilgiau kaip mėnesį.

Perkraunant prekes iš vienos transporto priemonės į kitą, muitinės sutikimu gali būti atliekamos operacijos, būtinos jų transportavimui palengvinti (perpakavimas, ženklinimas, tvarkymas).

Muitinio tranzito procedūrai užbaigti prekės per nustatytą terminą turi būti pristatytos į paskirties įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis ir identifikavimo ženklais. Kartu turi būti pateikta ir muitinės deklaracija. Kitu atveju turi būti išieškoti už prekes nustatyti muitai bei mokesčiai.

Jeigu atliekant muitinio tranzito procedūrą įvyksta nelaimingas atsitikimas, ar susidaro kitos nenumatytos aplinkybės, būtina nedelsiant kreiptis į artimiausią muitinės įstaigą.

Kai muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas) įvykdo muitinės atžvilgiu priimtus įsipareigojimus, muitinė grąžina sumokėtą užstatą arba nutraukia pateiktos garantijos galiojimą.

Jeigu per nustatytą laiką prekės nepristatomos į paskirties įstaigą, muitinio tranzito procedūros vykdytojas traukiamas atsakomybėn, moka baudas arba prekės konfiskuojamos.

Siekdama įtraukti verslą į tarptautinės prekybos grandinės saugos ir saugumo užtikrinimą, bei muitinių procedūrų paspartinimą, kaip numato Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema, kiekviena muitinės administracija su juo užmezga partnerystės ryšius. Pagrindinis dėmesys skiriamas identifikuoti įmones, kurios teikia dideles saugumo garantijas dalyvaudamos tiekimo grandinėje. Tokie verslo partneriai gauna apčiuopiamą naudą, kuri pasireiškia greitesniu muitinės procedūrų įforminimu ir kitomis priemonėmis.

Bendroje veikloje muitinė ir verslas turėtų bendradarbiauti šiomis temomis:

• Partnerystė. Muitinės administracija ir verslo bendruomenės (asociacijų) atstovais turėtų bendrai nustatyti ir užfiksuoti dokumentuose atitinkamas partnerystės saugumo priemones. Partnerystės dokumente turi būti numatytos rašytinės patikrinamos procedūros.

• Saugumas. Slapti verslo duomenys turėtų būti apsaugoti atitinkamomis automatinėmis priemonėmis. Atliekama griežta patekimo prie įrangos kontrolė, personalo kontrolė, reguliariai tikrinama darbuotojų kvalifikacija.

• Įgaliojimai. Muitinės administracija turėtų reaguoti į verslo bendruomenių problemas bei konsultuodamiesi su jais nustatyti formalizuotus komunikavimo metodus, užtikrinanč• ius tinkamą klausimų gavimą, nagrinėjimą ir išsprendimą.

• Technologija. Supaprastindamos modernių technologijų naudojimą, visos šalys išlaikys krovinių ir konteinerių atitikimą standartų sistemos reikalavimus.

• Komunikacija. Muitinė turėtų nustatyti procedūras, kurių reikėtų laikytis iškilus klausimams ar įtarus muitinės pažeidimą. Muitinė turėtų reguliariai konsultuotis su visomis tiekimo grandinėje dalyvaujanč• iomis šalimis, kad aptartų visus dominanč• ius klausimus.

• Supaprastinimas. Muitinės administracija turėtų siekti numatyti ar pakeisti nuostatas bei įdiegti procedūras, kurios konsoliduotų ir supaprastintų su muitiniu įforminimu susijusios reikalingos informacijos teikimą.

7.5. Prekių pateikimas muitinei ir muitinis tikrinimas

Prekės, kertančios muitų teritorijos sieną, turi būti pateikiamos muitinės įstaigai muitiniam tikrinimui. Muitinis tikrinimas atliekamas muitinės priežiūros zonoje. Muitinė gali tikrinti visas prekes, tačiau reikėtų vengti bereikalingo tikrinimo dubliavimo. Muitinės išvykimo įstaiga turėtų imtis visų reikalingų veiksmų, kad nustatytų neleistinus trukdžius tiekimo grandinėje.

Siekiant užtikrinti tiekimo grandinės ir integruotos muitinių tikrinimų grandinės saugumą ir ypač saugų prekių judėjimą nuo konteinerio (transporto priemonės) iki jo išleidimo po muitinio patikrinimo paskirties vietoje, muitinės turėtų taikyti plombų atitikimo reikalavimams programą, t. y. plombų pritvirtinimo, keitimo ir tikrinimo procedūras, ypač jei keičiamas gabenimo būdas.

Muitinis tikrinimas atliekamas, kai prekės, transporto priemonės ir dokumentai pateikiami muitinės įstaigai. Kartu pateikiamas ir bendrasis dokumentas (deklaracija), kurioje nurodoma muitinės procedūra.

Muitinis tikrinimas (muitinė kontrolė) – priemonės, taikomos siekiant užtikrinti įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių muitinės veiklą ar susijusių su ja, laikymąsi.

Muitinės formalumai – visuma veiksmų, kuriuos turi atlikti asmuo ir muitinė, siekiant užtikrinti laikymąsi įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių muitinės veiką ar susijusių su ja.

Muitų režimas – muitinės procedūrų visuma, nustatyta priklausomai nuo gabenamos prekės pobūdžio bei gabenimo tikslo ir taikoma šios prekės atžvilgiu.

Muitinis tikrinimas atliekamas muitinės nustatyta tvarka, tikrinant prekes, asmenis ir dokumentus, siekiant įsitikinti, kad prekių (daiktų) rūšis, pavidalas, kiekis, kilmė, vertė atitinka muitinės deklaracijoje nurodytą informaciją.

Iki pakraunant prekes į transporto priemones ar gabenimo konteinerius, kuriais jos eksportuojamos, eksportuotojas arba jo agentas turi pateikti muitinei išankstinę elektroninę prekių eksporto deklaraciją.

Eksportuotojai turi vežėjui raštu, pageidautina elektroniniu būdu, patvirtinti, kad jie muitinei pateikė išankstinę prekių eksporto deklaraciją.

Vežėjas ar jo atstovas turi muitinei pateikti išankstinę elektroninę eksportuotojo ir / arba importuotojo krovinio deklaraciją. Šią krovinio deklaraciją reikia pateikti iki transporto priemonės atvykimo į eksporto ir / arba importo muitinės įstaigą, išskyrus jūrų transporto. Gabenant krovinį jūriniu konteineriu, išankstinė elektroninė krovinio deklaracija turėtų būti pateikta prieš pakraunant prekes ar konteinerius į laivą.

Nacionalinių teisės aktų numatytais atvejais po išankstinės krovinio deklaracijos gali reikėti pateikti papildomą krovinio deklaraciją.

Vežėjas ar jo atstovas turi muitinei pateikti išankstinę elektroninę prekių importo deklaraciją iki transporto priemonei atvykstant į pirmąją muitinės įstaigą.

Sankcionuota tiekimo grandinė numato galimybę sujungti eksporto ir importo informacijos srautus vienoje bendrojoje deklaracijoje.

Integruotų muitinių patikrinimų grandinės dalis – tiekimo grandinėje esančių muitinių administracijų keitimasis informacija elektroninių žinučių perdavimo sistema, pvz., apie eksporto sandorius, apie patikrinimo rezultatus, apie atvykimą ir kt.

Muitinė turėtų įdiegti sistemą, kuri pateiktų pranešimus apie siuntas, kurios negali būti kraunamos ar iškraunamos. Tokie pranešimai turėtų būti pateikti per nustatytą laiką.

Tikslų laiką, kada muitinės administracijai turi būti pateiktos importo ar eksporto prekių bei krovinių deklaracijos, turėtų nustatyti nacionaliniai teisės aktai. Praktikoje nusistovėję tokie terminai:

• Jūrų transportas. Konteinerių krovinys – prieš 24 valandas iki kraunant jį išvykimo uoste. Piltinis (biralinis) vienetinis krovinys – prieš 24 valandas iki atvykstant į pirmąjį paskirties uostą.

• Oro transportas. Trumpi atstumai – lėktuvo pakilimo metu. Ilgi atstumai – prieš 4 valandas iki atvykstant į pirmąjį paskirties šalies oro uostą.

• Geležinkelio transportas. Prieš 2 valandas iki atvykimo į pirmąjį paskirties šalies punktą.

• Kelių transportas. Prieš 1 valandą iki atvykstant į pirmąjį paskirties šalies punktą.

Įdiegus tiekimo grandinėje elektroninio keitimosi duomenimis standartą, labai svarbu, kad būtų pripažįstamas elektroninis parašas ir elektroniniai sertifikatai.

Prekių muitinis tikrinimas paprastai atliekamas pradedant ir užbaigiant muitinės procedūrą. Visi muitiniam tikrinimui pateikiami dokumentai turi būti galiojantys. Dokumentų forma ir pateikiama informacija turi atitikti pasirinktos muitinės procedūros vykdymui nustatytus reikalavimus. Kai muitinės procedūra pradedama vienoje muitinės įstaigoje ir užbaigiama (tęsiama) kitoje, patikrinti dokumentai atiduodami muitinės procedūros vykdytojui, privalančiam juos pateikti muitinės įstaigai, užbaigiančiai (tęsiančiai) muitinės procedūrą. Už dokumentų saugumą atsako muitinės procedūros vykdytojas.

Muitinės procedūros pradžia laikoma muitinės deklaracijos ir prekių pateikimas muitinei. Muitinės deklaracija paprastai pateikiama elektroniniu būdu dar prieš atvykstant prekėms.

Muitinės procedūros užbaigimu laikoma muitinės pareigūno spaudo bei žymų, liudijančių apie muitinės procedūros užbaigimą, uždėjimas nustatytoje muitinės deklaracijos vietoje.

Muitinės pareigūnai, atlikdami muitinį tikrinimą, privalo:

• apžiūrėti juridinių ir fizinių asmenų gabenamas prekes;

• gali reikalauti, kad prekes gabenantis asmuo pateiktų dokumentą, patvirtinantį gabenimo teisėtumą;

• tikrinti pateiktus dokumentus, reikalauti muitiniam tikrinimui būtinos informacijos;

• tikrinti transporto priemones;

• atlikti pateiktų dokumentų muitinį įforminimą;

• prireikus atlikti asmens apžiūrą;

• nustatytais atvejais imti importo mokesč• ius bei rinkliavą arba reikalauti sumokėti užstatą ar pateikti garantijas;

• taikyti pažeidėjams įstatymų nustatytas sankcijas.

Muitinė nedelsdama išleidžia patikrintas prekes. Visos vienoje muitinės deklaracijoje nurodytos prekės išleidžiamos tuo pačiu metu.

Nedeklaruotos prekės laikomos kontrabanda ir konfiskuojamos. Konfiskuotos prekės realizuojamos valstybės nustatyta tvarka.

Atlikta muitinės procedūra gali būti anuliuojama.

Muitinės paprastai netikrina prekių, vežamų su CARNET TIR knygele. Ji parodo, kad taikoma muitinių garantijos sistema.

Už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą atsako deklarantas. Deklarantas – tai asmuo, pateikiantis krovinio deklaraciją arba kurio vardu ši deklaracija yra pateikiama. Deklarantas turi teisę daryti pataisas deklaracijoje iki jos pateikimo muitinei tikrinti. Muitinės deklaracija pildoma vadovaujantis Muitinės deklaracijos pildymo instrukcija.

Deklaruoti prekes gali ir pagal sutartį muitinės tarpininko atstovas. Muitinės tarpininkas – tai ūkio subjektas, turintis teisę pagal raštišką sutartį arba raštišką įgaliojimą atstovauti kitiems asmenims, kai reikia deklaruoti prekes muitinei ir pateikti jas muitiniam įforminimui ir teikti kitas su prekių deklaravimu ir pateikimu muitiniam įforminimui susijusias paslaugas. Muitinės tarpininko atstovas – tai muitinės tarpininko darbuotojas, kurio kvalifikacija patvirtinta ir kuris įrašytas į muitinės tarpininko atstovų sąrašą. Ūkio subjektas su muitinės tarpininku sudaro nustatytos formos sutartį teikti muitinės tarpininko paslaugas.

7.6. Plombų tinkamumo programa

Tam tikri įsipareigojimai ir principai yra taikomi visame prekių gabenimo cikle. Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemoje yra pabrėžiami šalių santykiai, kai pasikeičia konteinerio (prekių) valdytojai ar saugotojai. Už konteinerių (prekių) saugumą tiek pačiame punkte, tiek jam judant iš punkto į punktą atsako kiekviena šalis, kuriai yra patikėtas krovinys.

Apsauginės plombos yra neatskiriama saugojimo grandis. Plombas turėtų patikrinti kiekvienas krovinių prikrauto konteinerio gavėjas. Plomba tikrinama apžiūrint, ar nėra ženklų, rodančių, kad ji buvo pažeista, identifikacinį plombos numeris lyginamas su krovinio dokumentacija. Tikrinimo rezultatai įrašomi atitinkamuose dokumentuose.

Jeigu plombos nėra arba ant jos yra ženklų, rodančių, kad ji buvo pažeista, arba plombos identifikacijos numeris skiriasi nuo nurodytojo krovinio dokumentuose, reikia imtis atitinkamų veiksmų:

• Konteinerį (prekes) priimanč• ioji šalis turėtų atkreipti perduodanč• iosios šalies bei siuntėjo dėmesį į neatitikimą.

• Konteinerį (prekes) priimanč• ioji šalis taip pat turėtų įrašyti pastabą krovinio dokumentuose.

• Turėtų įspėti muitinę ir teisėsaugos institucijas.

• Su pažeista plomba (arba jos nesant) konteinerį priimanč• ioji šalis turi atsisakyti jį priimti, kol bus išsiaiškintos priežastys.

• Išsiaiškinus, priimanč• ioji šalis turi uždėti apsauginę plombą ir visuose krovinio dokumentuose įrašyti naujos plombos duomenis.

• Apsauginės konteinerio plombos gali būti keič• iamos esant teisėtoms priežastims: muitinės administracijai nusprendus patikrinti konteinerį, jei vežėjas nori įsitikinti, ar saugiai pritvirtintas krovinys, jei teisėsaugos pareigūnai susidomi kroviniu ir pan.

Už saugų konteinerio krov0,,333 Zimą bei tikslų ir išsamų krovinio aprašymą atsakingas ekspeditorius siuntėjas. Ekspeditorius taip pat yra atsakingas už tai, kad iš karto, atlikus krovimo darbus, būtų uždėta apsauginė plomba, ir rengdamas siuntos dokumentus, turi pažymėti plombos numerį.

Apsauginė plomba turi būti uždedama taip, kad būtų išvengiama jos pažeidimo.

Jeigu konteineris keliauja per tarpinį terminalą, transporto ekspeditorius (operatorius) konteinerį perduoda terminalo operatoriui. Terminalo operatorius priima dokumentus, patikrina plombą, pažymi dokumentuose jos būklę.

Jei konteineris paimamas ar išvyksta iš tarpinio terminalo, atliekamas panašus patikrinimas ir fiksavimas dokumentuose. Procedūra kartojama visoje grandinėje.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Paaiškinkite tarptautinės logistikos skiriamuosius bruožus.

2. Paaiškinkite prekių judėjimo tarp ES šalių principus.

3. Kaip kontroliuojamas prekių ir paslaugų judėjimas?

4. Kur galima susirasti informacijos apie ES muitų teisės aktus?

5. Kokios yra muitinės funkcijos?

6. Paaiškinkite muitinių struktūrą.

7. Paaiškinkite muitinės procedūras.

8. Kaip atliekamas muitinis tikrinimas?

9. Kodėl svarbi muitinės ir verslo partnerystė ir kaip ji pasireiškia?

10. Kokia apsauginių plombų tikrinimo ir plombos žymenų užrašymo tvarka?

11. Apibūdinkite pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemos svarbiausius tikslus.

TEMA. LOGISTIKOS ĮVADAS

1.1. Logistikos samprata

Kas šiandien yra logistika? Ką ji apima? Šią sąvoką įvairiai aiškina tiek patys verslo atstovai, tiek ir vadovėlių autoriai. Logistikos sąvoka pradėta vartoti karybos srityje – ja buvo nusakoma karinių dalinių judėjimas, jų aprūpinimas, amunicijos tiekimas į karinių veiksmų zoną, atsargų papildymas, sužeistųjų grąžinimas ir kitų armijos veiksmų tenkinimas bei paslaugų teikimas. Civilinės logistikos terminas pirmą kartą pavartotas JAV apie 1960 metus. Lietuvoje šis terminas pradėtas vartoti palyginti neseniai, planiniam ūkiui pereinant į rinkos ekonomiką.

Logistikos apibrėžimų yra gana daug. Paprastai logistika apibrėžiama kaip optimalus fizinių srautų bei paslaugų planavimas, organizavimas ir kontrolė. V. Paulauskas monografijoje „Logistika“ (2005) sako, kad logistika reiškia konkrečių veiksmų numatymą, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius, teigiamas ir ypač neigiamas planuojamo proceso įtakas. Pasak „M&M Militzer&Munch Fortransas“ generalinio direktoriaus J. Ravinsko, logistika šiandien – tai procesų, susijusių su prekėmis (kroviniais), sistema, kuri optimizuoja procesų (nuo gamybos iki klientų aptarnavimo) skaidrumą. Logistikos procesai yra susiję su tam tikrų prekių gabenimu ir jų pristatymu per tam tikrą laiką. Logistikos mokslo objektas ir reikiamo prekių kiekio nustatymas – kad jų visada būtų tiek, kiek reikia. Ji susijusi ir su paskirstymo procesais, duomenų apdorojimu, krovinių valdymo sistemomis, sąskaityba ir t. t.

Kadangi numatomi logistikos procesai yra skirtingos paskirties, skiriasi jų vykdymo laikas, tikslai, aplinka, reikalaujamas žmonių išsilavinimas, atsirado įvairios logistiką apibūdinančios sampratos, kaip antai: aprūpinimo logistika, gamybos logistika, paskirstymo logistika, transporto logistika, sandėlių logistika ir t. t. Tai rodo, kad pats logistikos terminas yra įvairiapusis, taikytinas daugeliui sričių, logistikos procesus galima skaidyti į atskirus elementus arba juos susieti.

Logistika grindžiama tiksliais vertinimais ir skaičiavimais, o ne samprotavimais. Šis mokslas pasižymi tuo, kad įvairią veiklą siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai, sisteminiu principu, minimaliomis išlaidomis siekiant išlaikyti reikiamą aptarnavimo lygį.

Norint tinkamai užtikrinant materialiojo srauto judėjimą, reikia pasirūpinti tinkamomis transporto priemonėmis prekėms gabenti. Kartu turi judėti ir informacijos srautas, kuris padės priimti reikiamą logistikos valdymo sprendimą. Tiek materialieji, tiek informacijos srautai turi būti paremti finansiniais srautais. Todėl logistikos studijų objektas yra materialieji ir su jais susiję informacijos bei finansiniai srautai.

1.2. Logistikos reikšmė

Ekonomikos globalizacijos procesą lemia intensyvi šalių ekonomikos plėtra, naujų rinkų užėmimas, informacinių technologijų galimybės. Konkuruojant globaliose ir sparčiai kintančiose rinkose, pranašumą įgyja tie, kas sugeba reikiamu laiku į reikiamą vietą pristatyti produktus, palaikydami kuo aukštesnį aptarnavimo lygį, kuo mažesnėmis bendrosiomis išlaidomis. Todėl kiekvienos įmonės veikloje logistika turėtų užimti svarbią vietą. Pagrindinė logistikos užduotis įmonėje – nukreipti įvairių specialistų profesinę veiklą į kuo geresnį klientų aptarnavimą ir kuo didesnio pelno gavimą.

Logistikos veiklą įmonėje organizuoja ir įgyvendina įmonės atskirų padalinių darbuotojai arba logistikos skyriai. Kiekvieną logistikos veiklos sritį siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai. Versle negali būti svarbiausių, dominuojančių veiklos sričių. Jos visos yra svarbios, viena kitą papildo. Ir jei nors vienos veiklos sričiai yra skiriama mažiau dėmesio, jei ji ignoruojama, tai gali turėti neigiamų pasekmių visam verslui.

Logistika yra praktinis verslo instrumentas, leidžiantis siekti įmonės strateginių, taktinių tikslų, daryti įtaką verslo strategijai, sukurti naujų įmonės konkurencinių pranašumų rinkoje.

Lėšos, išleidžiamos logistikai, sudaro santykinai didelę visų išlaidų dalį. Įvairiose įmonėse jos yra skirtingos ir sudaro apie 35 procentus.

Logistikos procesai turi didelę įtaką produkto kainai ir paprastai sudaro nuo 8 iki 50 proc. jo vertės. Logistikos pagrindinę pridėtinę vertę sukuria transportavimas, sandėliavimas, vartotojų aptarnavimas, produktų paskirstymas. Manoma, kad logistika – tai veikla, sudaranti galimybę mažinti išlaidas.

UAB „VP Market“ generalinio direktoriaus I. Staškevičiaus teigimu, logistikos veiksmingumas labai svarbus verslo sėkmės laidas. Didžiausią sėkmę pasiekia tos kompanijos, kurių efektyvūs veiksmai įgalina pateisinti ir viršyti vartotojų lūkesčius.

Dabartinės logistikos raidos tendencijos pasaulyje yra panašios. Skirtumas tik tas, kad vieni regionai toliau pažengę, o kiti taiko jau sukurtus logistikos grandinės diegimo ir tobulinimo būdus. Pasak „Baltic Logistic System Vilnus“, teikiančios smulkių siuntų gabenimo paslaugas „Bizpak“ pardavimo ir rinkodaros direktoriaus G. Bingelio, ES šalyse jau susiformavęs požiūris, kad siekiant maksimalaus kompanijos veiklos efektyvumo logistikos paslaugos turi būti patikėtos šios srities profesionalams. Lietuvoje sparčiai diegiamas 3PL modelis, t. y. trečiųjų šalių logistikos modelis, kai naudojamasi išorinių logistikos bendrovių, kurios paprasčiau, greičiau ir pigiau atlieka šias funkcijas, paslaugomis.

.3. Logistikos koncepcija

R. Minalga vadovėlyje „Logistika“ (2001) logistikos koncepciją apibrėžia taip: „Logistikos koncepcija reiškia iš vienos srities į kitą perinančias logistikos priemones.“ Atsiranda galimybė šias priemones valdyti taip, kad jų poveikis būtų perduotas iš vienos į kitą įmonės sritį. Logistikos koncepcija reiškia vientisą mąstymą ir vientisą elgseną. Logistikos koncepcija sukuria atskirų sričių ir procesų priklausomybę ir padeda jas suderinti. Logistikos koncepcijos uždavinys – susieti atskiras sritis į procesų grandinę.

Nagrinėdama logistikos koncepcijos evoliuciją ir jos pritaikymo galimybes, L. Braškienė (VU Marketingo katedra) išskiria šiuos istorinius verslo logistikos koncepcijos raidos etapus. (1 lentelė)

111111Istoriniai verslo logistikos koncepcijos raidos etapai 1 lentelė

Etapai Logistikos koncepcijos

1920–1950 m. Pirmasis – ikilogistinis periodas. Tai fragmentinio logistikos idėjų pasireiškimo periodas. 1. Kai kuriomis logistikos sritimis domimasi sąnaudų joms mažinimo požiūriu.

2. Logistikos, kaip integralaus sąnaudų mažinimo instrumento, idėja dar nekeliama.

1950–1970 m. antrasis – klasikinės logistikos, arba logistikos konceptualizavimo, periodas. Iš pradžių suvokiama tik fizinis produkcijos paskirstymas arba prekių pristatymas iš gamintojo vartotojui. Laipsniškai sujungia ir koordinuoja visas įmonės veiklos rūšis, susijusias su prekių judėjimu tam tikru laiku į tam tikrą vietą paskirstymo kanale.

1970–1980 m. Trečiasis integralios logistikos, arba verslo logistikos koncepcijos diegimo, periodas. Dominuojanti logistikos idėja – visų logistinės veiklos sričių maksimalus integravimas į visą logistikos grandinę. Logistika tampa praktiniu verslo instrumentu ir jo funkcija.

1980–1999 m. Ketvirtasis neologistikos, arba logistikos atgimimo, periodas. 1. Įsitvirtina supratimas, kad ištisinis, visa apimantis integruoto materialaus srauto valdymas įmanomas tik efektyviai valdant informacijos srautą.

2. Į logistikos interesų sritį patenka serviso (nematerialūs) srautai.

3. Logistika įgauna konceptualios strategijos, mąstymo būdo, verslo filosofijos statusą.

1999 m. – iki dabar. Penktasis universalios logistikos, arba logistikos koncepcijos įsigalėjimo, periodas. Logistika tampa universalia metodologine koncepcija, kurios tikslinė funkcija – srautinių ekonomikos procesų ištisinis sisteminis optimizavimas maksimaliai mobilizuojant turimus rezervus.

Logistikos koncepcijos pagrindą sudaro tokių priemonių įgyvendinimas:

• greič• iau negu konkurentai patekti į rinką;

• sumažinti produkcijos gamybos ciklą;

• sutrumpinti trukmę nuo užsakymų gavimo iki produkcijos pateikimo;

• laikytis pateikimo terminų tikslumo ir punktualumo ir kt.

Logistikos koncepcijai keliami tokie reikalavimai:

• Realumas. Koncepcija privalo būti įgyvendinama normaliomis pastangomis ir pakankamomis išlaidomis.

• Išsamumas – privalo būti įtraukti visi įmonei reikalingi logistikos procesai.

• Suderinamumas – logistikos procesai turi būti vienas su kitu suderinti.

• Konkretumas – koncepcija privalo būti suformuluota konkreč• iai ir suprantamai.

• Patikrinamumas – kontrolės sistema privalo atskleisti logistikos efektyvumą.

• Ekonomiškumas – koncepcija neprivalo viršyti numatytų išlaidų.

• Lankstumas – sprendimai turi būti priimami lanksč• iai.

• Moksliškumas – visi logistikos veiksmai turi būti moksliškai pagrįsti, juos atlikti turi kvalifikuotas personalas.

• Įgyvendinamumas – koncepcija privalo būti įmonėje įgyvendinama logistikos sritims suteikus atitinkamas funkcijas.

.4. Logistikos tikslai ir uždaviniai

Kiekviena įmonė turi daugybę tikslų, suformuotų visai įmonei arba pavienėms jos veiklos sritims. Ypač svarbūs pagrindiniai įmonės tikslai, su kuriais yra glaudžiai susiję ir pagrindiniai logistikos tikslai. Logistikos tikslai yra sudėtinė įmonės tikslų sistemos dalis.

Pagrindinis logistikos tikslas – veiklos veiksmingumas, arba optimizavimas. Logistikos procesai iš esmės skirti mažinti išlaidas. Mažinant išlaidas optimizuojama prekės kaina, didėja jos konkurencingumas, atitinkamai gaunama daugiau pelno.

Logistikos proceso tikslas – susieti gamybą su vartojimu. Todėl kitas svarbus logistikos tikslas – mažiausiomis išlaidomis pristatyti reikiamą tinkamos kokybės prekę, reikiamą jos kiekį, tiksliai laiku į numatytą vietą.

Logistikos tikslas taip pat yra ir planuoti bei koordinuoti visas veiklos sritis, mažiausia kaina užtikrinančias aukšto aptarnavimo lygį ir kokybę.

Logistikos uždavinius lemia logistikos tikslai ir funkcijos. Logistikos specialistų uždavinys yra tiekti vartotojams prekes ir teikti paslaugas veiksmingiausiu, priklausomai nuo poreikių ir paklausos, būdu. Kai kurie autoriai yra suformulavę šešis logistikos uždavinius, vadinamąsias šešias logistikos taisykles, nusakančias materialiųjų srautų nuoseklumą:

• krovinys – reikiama prekė;

• kokybė – reikiamos kokybės;

• kiekis – reikiamas kiekis;

• laikas – pristatyta reikiamu laiku;

• vieta – pristatyta į reikiamą vietą;

• išlaidos – atlikta su mažiausiomis išlaidomis.

1.5. Logistikos aplinka

Logistikos aplinka – tai veiksniai, jėgos, apribojimai, sąlygos, santykiai, aplinkybės, susijusios su valdymo objektu. Taip apibūdina logistikos aplinką V. Paulauskas knygoje „Logistika“ (2005). Logistikos aplinka sudaro bendrą verslo valdymo schemą.

Logistikos aplinka, atitinkamai ir logistikos sritys, yra apibrėžiamos konkrečiomis ribinėmis sąlygomis, pvz., paskirstymo logistika apima procesą nuo gamybos iki pardavimo, transporto logistika apima gabenimo procesą nuo vienos prekių sutelkimo vietos iki kitos ir t. t.

Logistikos aplinką veikia vidiniai ir išoriniai veiksniai.

D. Bazaras mokomojoje knygoje „Įvadas į logistiką“ (2005) logistikos aplinką pagal logistikos veiklos pobūdį bei taikymo sritį skirsto į makrologistiką ir mikrologistiką.

Makrologistika aprėpia visą logistikos grandį nuo tiekėjo iki vartotojo. Nagrinėjant makroaplinkos logistiką, yra aiškinamasi, kaip logistikos sistema veikia ekonomikos procesus.

Mikrologistika – tai konkrečios įmonės viduje įdiegta logistikos sistema.

1.6. Logistikos veiklos sritys

R. Palšaitis „Logistikos pagrindai“ (2003) verslo logistiką apibūdino kaip veiklą, apimančią fizinį produktų tiekimą ir fizinį jų paskirstymą. Ji priklauso nuo įmonės organizacinės struktūros ir nuo to, kiek svarbi logistikos operacijoms kiekvieno padalinio veikla. R. Palšaitis vadovėlyje „Logistikos vadybos pagrindai“ (2005) visas logistikos veiklos rūšis pagal funkcijas suskirstė į pagrindines ir pagalbines.

Pagrindinės veiklos rūšys:

• vartotojų aptarnavimo politika ir standartai;

• užsakymų tvarkymas;

• atsargų valdymas;

• gabenimas (transportavimas);

• sandėliavimas.

Pagalbinės veiklos rūšys:

• informacijos apdorojimas ir tvarkymas;

• paklausos prognozavimas;

• gamybos ir sandėlių vietos parinkimas;

• medžiagų tvarkymas;

• aprūpinimas (įsigijimas);

• atsarginių detalių tiekimas ir klientų, nupirkusių prekes, aptarnavimo užtikrinimas;

• pakavimas;

• atliekų tvarkymas;

• grąžintų produktų tvarkymas.

Vartotojų aptarnavimo politika ir standartai

Kliento aptarnavimas – visas logistikos veiklos sritis siejanti ir vienijanti grandis. Jei įmonės pastangos savo veiklos sferoje yra sėkmingai įgyvendinamos, t. y. kliento poreikiai visiškai ar iš dalies yra patenkinami, – tai ir yra aptarnavimas. Kiekvienas įmonės logistikos sistemos elementas gali turėti įtakos, kad klientas laiku gautų reikiamą prekę reikiamoje vietoje reikiamos būklės ir už tinkamą kainą. Taigi kliento aptarnavimo kokybė susijusi su integruotos logistikos vadybos koncepcijos įdiegimu, garantuojančiu, kad klientų poreikiai bus patenkinti mažiausiomis bendrosiomis išlaidomis.

Užsakymų tvarkymas. Užsakymų tvarkymo veiklos komponentai gali būti skirstomi į 3 grupes:

1. operatyviniai elementai – užsakymų priėmimas ir koregavimas, jų įtraukimas į gamybos ciklą, pasiruošimas jį įvykdyti, dokumentų išrašymas ir kt.

2. komunikaciniai elementai – užsakymų modifikavimas, pasiteiravimas, ar yra galimybė užsakymus atlikti ar koreguoti, produkto radimas, pristatymas, klaidų taisymas ir kt.

3. kredito ir rinkliavos elementai – kredito įskaitymas, mokėjimas už produktus, apskaita ir kt.

Pažangios užsakymų tvarkymo technologijos ir sistemos padidina užsakymų apdorojimo tikslumą ir padeda juos greičiau įvykdyti. Užsakymų apdorojimo sparta ir tikslumas lemia klientų aptarnavimo lygį.

Atsargų valdymas. Produktų atsargoms laikyti būtina erdvė ir kapitalas. Investuoti pinigai į atsargas negali būti naudojami kitur. Valdant atsargas, palaikomas toks jų lygis, kad būtų užtikrintas tinkamas klientų aptarnavimo lygis.

Gabenimas. Gabenimas suteikia produktui vietos ir laiko vertę. Gabenimas – tai veikla, pareiškianti produktų judėjimo valdymu. Ji apima tokius komponentus: transporto rūšį, transporto priemonės parinkimą, maršruto nustatymą, vietinių ir tarptautinių įstatymų laikymąsi, konkretaus vežėjo parinkimą ir kt.

Sandėliavimas. Kuo didesnis laiko tarpas nuo produkto pagaminimo iki suvartojimo, tuo didesnis atsargų kiekis sukaupiamas sandėliuose. Sandėliavimas ir saugojimas yra veikla, susijusi su produktų laikymo erdvės valdymu. Svarbu sandėlių išdėstymas ir jų planas, atsargų saugus išlaikymas, efektyvus sandėlių naudojimas ir kt.

Informacijos apdorojimas ir tvarkymas. Tikslus ryšys tarp įmonės ir jos klientų, tarp įmonės padalinių, tarp įvairių logistikos veiklos sričių užtikrina logistikos valdymo sėkmę. Įmonės logistikos informacinė sistema gali būti sudėtinga kompiuterizuota valdymo informacinė sistema arba paprastas žmonių bendravimas. Kad ir kokia būtų įmonėje įdiegta informacinė sistema, svarbi informacija turi būti prieinama ir perduodama visiems jos vartotojams.

Paklausos prognozavimas. Paklausos prognozė logistikos valdymo procese lemia, kiek kokio produkto turėtų būti tiekiama į įvairias aptarnaujamas rinkos vietas. Logistikos specialistai turėtų žinoti, kur ta paklausa kils, kad reikiamas produkcijos kiekis būtų saugomas tam tikroje rinkos vietoje. Taigi privalu, kad įmonės veiklos prognozės būtų suderintos su pardavimo, gamybos ir logistikos padaliniais.

Gamybos ir sandėlių vietų parinkimas. Gamybos įmonių (cechų) ir sandėlių išdėstymas netoli nuo rinkos vietų gali pagerinti klientų aptarnavimo lygį ir sumažinti logistikos išlaidas. Renkantis vietą atsižvelgiama į rinkų išsidėstymą, klientų poreikius, žaliavos, komplektuojamųjų dalių ar medžiagų įsigijimo vietas, darbo jėgos kainą, gabenimo paslaugų kokybę, mokesčius, saugumą, žemės kainą, visuomenės požiūrį ir kt. Kai įmonės išsidėsčiusios tinkamai, mažėja sumažėti gabenimo apimtis.

Medžiagų tvarkymas. Ši veikla apima kiekvieną žaliavų, pusfabrikačių, nebaigtos pagaminti produkcijos, pagamintos produkcijos judėjimo elementą. Siekiama supaprastinti krovimo procedūrą, sumažinti prekių gabenimo atstumą, užtikrinti tolygų medžiagų srautų judėjimą, vengiama sugadinti krovinį ir vagysčių. Tvarkymas neprideda gaminiui vertės, todėl ši operacija turėtų būti minimali.

Aprūpinimas (įsigijimas). Aprūpinimas – tai medžiagų, žaliavų, gamybos priemonių įsigijimas. Ši veikla apima tiekimo šaltinių parinkimą, tiekimo terminų ir sąlygų nustatymą, taikomą tiekiamų produktų kokybės kontrolę ir kitas priemones.

Atsarginių dalių tiekimas ir klientų, nupirkusių prekes, aptarnavimo užtikrinimas. Logistikos veikla nesibaigia gaminio pristatymu klientui. Veikla tęsiasi ir klientui nusipirkus prekę. Dažniausiai tai būna garantinių paslaugų teikimas: remontas gaminiui sugedus per garantinį laikotarpį, detalių tiekimas, prekės priežiūros paslaugų teikimas ir kt.

Pakavimas. Ši veiklos rūšis apima daug funkcijų. Viena iš jų – tai gaminio pateikimas vartotojui ir reklama. Tinkama ir patraukli pakuotė patraukia pirkėją. Antra – logistikos funkcija. Kartais produktai vežami dideliais atstumais, atliekama daug tvarkymo operacijų, tad tinkama pakuotė apsaugo gaminį nuo sužalojimo, nuo aplinkos poveikio, palengvina krovimo, sandėliavimo, gabenimo darbus.

Atliekų tvarkymas. Gamybos ir logistikos procesus visada „lydi“ atliekos. Jos gali būti panaudotos kitam produktui gaminti, todėl jas svarbu sutvarkyti, sukrauti, išvežti sunaikinti, saugoti ar perdirbti.

Grąžintų prekių tvarkymas. Šis procesas kartais vadinamas atvirkštine (reversine) logistika. Pirkėjai gali grąžinti prekes dėl jų netinkamos kokybės, gavę ne tas prekes, kurias turėjo gauti ar dėl kitų priežasčių. Grįžtamoji (reversinė) logistika – tarsi judėjimas priešpriešiais, nes paprastai produkcija vežama viena kryptimi. Kai vartotojas grąžina prekes taisyti, pakeisti, perdirbti, tokia atvirkštinė logistika atsieina brangiai. Išlaidos, gabenant produktą nuo pirkėjo iki gamintojo, gali būti iki 9 kartų didesnės nei gabenant nuo gamintojo iki pirkėjo. Grąžintų prekių tvarkymas yra svarbi logistikos veiklos sritis.

1.7. Logistikos integraciniai ryšiai

Logistikos funkcijos yra integruotos į kitų įmonės padalinių funkcijas. Logistikos, gamybos ir rinkodaros funkcijų integraciją bei sąlyčio taškus galime matyti pateiktoje 2 lentelėje.

Logistikos, gamybos ir rinkodaros funkcijų integracija bei sąlyčio taškai 2 lentelė

1.8. Logistikos procesas

Logistikos procesas susideda iš logistikos operacijų. Logistikos operacija – tai tam tikras logistikos proceso veiksmas, pvz., prekių iškrovimas, prekių pakavimas ir kt. Logistikos operacijos, atliekamos logistikos sistemos išorinėje aplinkoje, vadinamos išorinėmis logistikos operacijomis. Logistikos operacijos, atliekamos logistikos sistemos viduje, vadinamos vidinėmis.

Logistikos operacijų visuma sudaro srautą. Logistikos operacijos apimtis per tam tikrą laikotarpį sudaro tos operacijos srauto dydį, pvz., priimta 400 užsakymų per savaitę, tai ir srauto dydis yra 400 užsakymų per savaitę.

Srautus galima sugrupuoti į:

• materialiuosius (fizinius);

• informacijos;

• finansinius.

Materialusis (fizinis) srautas – tai krovinių (prekių) kiekis, su kuriuo atliekamos įvairios logistikos operacijos. Logistikoje jis dažniausiai vadinamas krovinių srautu. Materialiojo srauto dydis išreiškiamas apdorotų krovinių kiekiu per laiko vienetą, pvz.: t/m, vnt./mėn. ir t. t. Pvz., per metus sandėlyje iš vagonų iškraunama 4380 t. Tai reiškia, kad iškrovimo operacijos materialiojo srauto dydis sandėlyje yra 4380 t/m.

Materialųjį srautą dar galima suskirstyti į kelis tipus:

• Išorinis – prekės yra už įmonės ribų, jų gabenimą organizuoja pati įmonė, pvz., ekspedicinė įmonė organizuoja kliento krovinio gabenimą sudarydama krovinio gabenimo sutartį su transporto įmone. Transporto įmonė paima krovinį iš siuntėjo sandėlio ir jį nugabena į gavėjo sandėlį. Į ekspedicinę įmonę krovinys nepatenka.

• Vidiniai – prekės yra įmonės viduje, pvz., norint atlikti užsakymą, reikia atrinkti prekes iš laikymo vietų.

• Įeinamasis – materialusis srautas patenka į įmonę iš išorinės aplinkos, pvz., reikia iškrauti gautus krovinius iš transporto priemonės.

• Išeinamasis – fizinis srautas patenka iš įmonės į išorinę aplinką, pvz., siunč• iami kroviniai sukraunami į transporto priemonę.

Informacijos srautas – tai įvairūs pranešimai, būtini valdant ir kontroliuojant logistikos operacijas. Informacijos srautuose turėtų būti suderinta:

• informacijos perdavimo ir priėmimo greitis;

• informacijos kiekis;

• informacijos srautų laidumas.

Informacijos srautas matuojamas perduotos arba apdorotos informacijos kiekiu per laiko vienetą. Kiekvienas materialusis srautas turi jį atitinkantį informacijos srautą. Informacijos srautas gali:

• pralenkti materialųjį srautą, pvz., užsakymas;

• patekti kartu su materialiuoju srautu, pvz., važtaraštis;

• eiti po materialiojo srauto, pvz., įvairios pretenzijos.

Informacijos perdavimo būdai gali būti labai įvairūs: telefonu, paštu, faksu, tiesioginiu pokalbiu, įvairiais dokumentais, informacinėmis technologijomis, palydoviniu ryšiu, prekių kodavimo ir atpažinimo technologijomis ir kt.

Finansinis srautas – piniginės lėšos logistikos operacijoms atlikti. Kiekvieną fizinį ir informacijos srautą lydi finansinis srautas. Finansinio srauto tikslas – aprūpinti materialiuosius bei informacinius ir kitus logistikos srautus finansiniais ištekliais panaudojant veiksmingiausius finansavimo šaltinius. Finansiniai srautai, kaip ir materialieji srautai, gali būti: išoriniai, vidiniai, įeinantys, išeinantys, horizontalūs, vertikalūs.

1.9. Logistikos grandinė

A. Kaminskas logistikos grandinę apibūdino taip: „Logistikos grandinė yra sistema, per kurią verslo organizacijos gabena savo produktus ir paslaugas tų prekių ir paslaugų vartotojams“ (Kaminskas, 2000). Logistikos sistemą sudaro įvairios posistemės. Skirtinguose literatūros šaltiniuose posistemių struktūra yra pateikiama įvairiai. Dažniausiai logistikos sistema skirstoma į aprūpinimo (tiekimo), gamybos ir paskirstymo (realizavimo) posistemes. Sujungus jas, gaunama logistikos procesų grandinė. Logistikos grandinės pavyzdys pateiktas 1 paveikslėlyje.

1 pav. Logistikos grandinė

Visos logistikos grandinės jungiamoji grandis yra gabenimas ir sandėliavimas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atskiras logistikos veiklos sritis įprasta vadinti atskirais logistikos pavadinimais, pvz., aprūpinimo logistika, sandėlių logistika ir t. t. Jos bus išsamiau aptartos vėlesnėse temose.

Literatūroje dažniausiai minimos šios logistikos sistemos:

• makrologistikos sistema – tai stambi materialiųjų srautų valdymo sistema, apimanti įvairias įmones, esanč• ias įvairiuose šalies regionuose arba įvairiose šalyse;

• mikrologisktikos sistema – apima atskiras įmones;

• verslo logistikos sistema – tai konkretaus verslo sistema.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Kur pirmiausia atsirado logistika ir ką ji reiškė?

2. Kur ir kada pirmą kartą buvo pavartotas civilinės logistikos terminas?

3. Kada Lietuvoje buvo pradėtas vartoti logistikos terminas?

4. Pasirinkite jums labiausiai patinkantį logistikos apibrėžimą ir paaiškinkite, kodėl jį pasirinkote.

5. Kokį vaidmenį logistika vaidina rinkos sąlygomis?

6. Kokią vietą logistika užima įmonės veikloje?

7. Kas įgyvendina logistikos veiklą įmonėje?

8. Apibrėžkite logistikos koncepciją.

9. Išvardinkite logistikos principus.

10. Apibrėžkite logistikos funkcijas.

11. Kas tai yra materialusis (fizinis) srautas ir kaip apskaič12. iuojamas jo dydis?

13. Kas tai yra informacinis srautas ir kuo išreiškiamas jo dydis?

2 TEMA. APRŪPINIMO LOGISTIKA

2.1. Aprūpinimo logistikos tikslai ir uždaviniai

Aprūpinimo logistika kai kuriuose literatūros šaltiniuose yra dar vadinama pirkimo logistika, įsigijimo logistika, tiekimo logistika arba tiesiog aprūpinimo logistika. Tai termino pasirinkimo klausimas, tačiau visais atvejais kalbama apie tą pačią veiklos sritį. Aprūpinimo logistikos tikslas – įmonės poreikių patenkinimas materialiaisiais ištekliais.

Materialieji ištekliai įmonėje dažnai įvardinami medžiagų ūkiu. Rinkodaroje jie vadinami gamybinio naudojimo prekėmis. R. Kulvykaitė „Gaminio marketingas“ (2001) gamybinio naudojimo prekes apibrėžė taip: „Gamybinio naudojimo prekės – tai prekės, skirtos įmonėms ir organizacijoms, kurios jas naudos savo tolesnėje veikloje“. Kai kurios prekės gali būti kartu ir gamybinio, ir asmeninio naudojimo, pvz., vaisiai gali būti suvalgomi (asmeninis naudojimas), o įmonė iš jų gali gaminti džemą (gamybinis naudojimas).

R. Kulvykaitė minėtoje knygoje gamybinio naudojimo prekes pagal jų dalyvavimo tolesnėje įmonės veikloje pobūdį ir vertę suskirstė į:

• žaliavas ir medžiagas;

• detales ir surinkimo mazgus;

• pagrindines gamybos priemones;

• pagalbines gamybos priemones;

• priežiūros medžiagas.

Žaliavos – tai nepakeisti arba nežymiai perdirbti gamtos ištekliai, pvz.: medvilnė, akmens anglis ir pan.

Medžiagos – tai gamyboje apdorotos žaliavos, kurios tolesniame gamybos procese tampa gaminio sudedamąja dalimi. Jos galutiniame produkte pakeičia savo materialiąją formą ir gali jame „išnykti“, pvz.: klijai, siūlai.

Detalės ir surinkimo mazgai – gamybos procese taip pat tampa galutinio produkto sudedamąja dalimi, tačiau skirtingai nei medžiagos jie nekeičia savo formos, pvz.: mikroschemos, guoliai ir pan.

Pagrindinės gamybos priemonės – tai ilgalaikio naudojimo prekės, tiesiogiai dalyvaujančios kitų produktų gamybos procese. Jos netampa galutinio produkto sudedamąja dalimi, o savo vertę į galutinį produktą perkelia dalimis per keletą metų, pvz.: šlifavimo staklės, mezgimo mašinos ir pan.

Pagalbinės gamybos priemonės – tai mažos vertės gamybos priemonės: įrankiai, gamybos ir ūkio inventorius.

Aptarnavimo medžiagos – tai medžiagos, kurios netampa galutinio gaminio sudedamąja dalimi. Jos reikalingos normalioms gamybos ar veiklos sąlygoms užtikrinti, pvz.: valymo priemonės, tepalai.

Materialiuosius išteklius, reikalingus įmonės veiklai, gamybos įmonė gali pasigaminti pati ar pirkti iš kitų įmonių. Pagrindiniai klausimai, kuriuos sprendžia aprūpinimo logistika yra šie: ką pirkti, kiek pirkti, iš ko pirkti, kokiomis sąlygomis pirkti, kaip susieti pirkimą su gamyba ir su pardavimu, kaip susieti įmonės veiklą su tiekėjais ir kt.

Pagrindiniai aprūpinimo logistikos uždaviniai yra šie:

• nustatyti materialiųjų išteklių poreikį;

• tirti tiekimo rinką;

• parinkti tinkamus tiekėjus;

• organizuoti pirkimą;

• kontroliuoti tiekimą;

• koordinuoti ir nuolat palaikyti ryšį su gamintojais, pardavėjais ir tiekėjais.

2.2. Poreikių nustatymas

Gamybinio naudojimo prekių pirkėjas yra įmonės. Gana retai jas perka pavieniai asmenys. Gamybinio naudojimo prekių pasirinkimas ir pirkimas reikalauja daugiau profesionalumo negu asmeninio vartojimo prekių. Neretai pirkėjai apie perkamų prekių savybes žino ne mažiau už jos pardavėją. Sprendimas pirkti gamybinio naudojimo prekes priimamas laikantis tam tikro pirkimo proceso nuoseklumo.

Įvairiose verslo įmonėse gali būti atliekami įvairūs pirkimai. Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) įvardija šias pagrindines pirkimo rūšis:

• komplektuojamųjų dalių pirkimas;

• žaliavų pirkimas;

• pagalbinių įrengimų pirkimas;

• gamybos įrengimų pirkimas;

• gamybos atsargų pirkimas;

• paslaugų pirkimas ir kt.

Įmonės pirkimo poreikis turi būti nustatytas kiek įmanoma tiksliau. Pvz., nustatant medžiagų poreikį, reikia atsižvelgti į:

• medžiagų poreikio rūšis;

• poreikio nustatymo būdus.

Medžiagų poreikio rūšys yra:

• pirminis (žaliavos, atskiros surinkimo dalys ir kt.);

• antrinis (atskiros konstrukcinės dalys ir kt.);

• tretinis (pagalbinės, greitai susidėvinč• ios medžiagos ir kt.).

Poreikio nustatymo būdai:

• Programinis poreikio nustatymas (susijęs su gamybos planavimu). Jo pagrindą sudaro gamybos programa ir produktai bei jų sunaudojimo normos;

• Naudosimų medžiagų poreikio nustatymas. Būdas taikomas medžiagoms, kurių naudojimas patiria svyravimus, pvz., dėl broko, dėl netikslios prognozės ir kt. Poreikis nustatomas įvertinus jų reikšmę per praėjusį laiką, įmonės patirtį ir kitas sąlygas.

Nustačius poreikį, toliau svarstoma, ar reikiamus išteklius ar dalį jų pasigaminti patiems, ar pirkti iš kitų įmonių. Renkantis variantą reikėtų remtis tokiais kriterijais ir atsakyti į klausimus:

• ar pristatomi kitos įmonės gaminiai bus tokios pat kokybės kaip ir savos gamybos?

• ar tai bus įvykdoma laiku?

• kiek tai kainuos?

Pavyzdys. Išlaidų palyginimas pirkimo ar pasigaminimo atveju.

Produkto pirkimo kaina (svetima gamyba) – 800 Lt.

Pirkimo valdymo išlaidos – 80 Lt. Produkto nuosavos gamybos išlaidos:

Medžiagų kaina – 330 Lt.

Gamybos išlaidos – 500 Lt.

Valdymo dalinės išlaidos – 20 Lt.

Iš viso: 880 Lt. Iš viso: – 850 Lt.

Išlaidų (skirtumas 30 Lt) parodo savos gamybos naudą.

Tačiau svarstant atskirų dalių pasigaminimo ar pirkimo klausimą, neužtenka lyginti vien tik išlaidas. Ne mažesnę reikšmę turi ir kiti kriterijai, pvz., ar įmonė turi tinkamus technologinius įrengimus bei personalą, ar bus tinkama pristatomų dalių kokybė, ar pristatymas bus lankstus ir patikimas, ar nebus stabdoma nuosavos technologijos plėtra ir kt. ?

2.3. Pirkimo šaltiniai

Po to, kai priimtas sprendimas pirkti, toliau sprendžiamas uždavinys, iš ko pirkti. Pirkti galima iš įmonės gamintojos arba iš tarpininkų. Reikėtų apskaičiuoti, iš ko naudingiau pirkti. Priežastys, dėl kurių gali būti naudingiau pirkti iš tarpininkų, yra šios:

• Perkant iš tarpininkų galima įsigyti mažomis partijomis įvairesnį materialiųjų išteklių asortimentą, dėl to sumažėja poreikis kaupti atsargas, mažiau reikia tiekėjų.

• Materialiųjų išteklių kaina perkant iš tarpininko gali būti mažesnė nei perkant iš gamintojo, nes perkant stambiomis partijomis galima naudotis kainų nuolaidomis.

• Tarpininkas teritoriniu požiūriu gali būti arč• iau nei gamintojas ir kt.

Tiekėjo pasirinkimas yra sudėtingas procesas, nes prieš priimant sprendimą, reikia įvertinti daugybę veiksnių ir išsirinkti geriausią variantą. Šiam darbui kompanija suformuoja sprendimų priėmimo komandą, kurią gali sudaryti įvairių padalinių atstovai. Yra numatomi uždavinio sprendimo etapai. Keletą iš jų galima būtų paminėti.

1. Potencialių tiekėjų paieška. Ieškant tiekėjų gali būti panaudoti šie metodai:

• konkurso skelbimas;

• reklaminės medžiagos (katalogų, skelbimų, reklamos masinės informacijos priemonėse ir kt.) studijavimas;

• mugių ir parodų lankymas;

• susirašinėjimas su galimais tiekėjais;

• naudojimasis asmeniniais ryšiais ir kt.

Sudaromas potencialių tiekėjų sąrašas, sukuriama duomenų bazė, kuri vėliau nuolat atnaujinama.

2. Potencialių tiekėjų analizė ir vertinimas. Sudaromas galimų tiekėjų sąrašas, jis analizuojamas pagal tam tikrus kriterijus, kurie leidžia atsirinkti palankiausius tiekėjus. Tokių kriterijų kiekis gali siekti kelias dešimtis. Tačiau dažniausiai apsiribojama keliais svarbiausiais. Kiekvienas vertinimo kriterijus yra nustatomas pagal aplinkybes. Pasirenkant kriterijus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vienas kriterijus nulemtų tik vieną aplinkybę, o ši aplinkybė neturėtų reikšmės kitam kriterijui. Į vertinimo kriterijus gali įeiti ne tik aprūpinimo objektas, bet ir tiekėjo produktyvumas.

Nustačius vertinimo kriterijus yra sudaromas vertinimo katalogas. R. Minalga „Logistika“ (2001) pateikė tokį vertinimo katalogą.

Vertinimo katalogas 3 lentelė

Tiekėjo ekonominės padėties nustatymo kriterijai Juridinė forma

Įvaizdis

Kapitalas

Padėtis rinkoje

Vadybos kontrolė

Darbuotojų kvalifikacija

Išlaidų struktūra

Pajamos

Organizavimas

Tyrimo ir plėtros intensyvumas

Tiekėjo esminio tinkamumo nustatymo kriterijai Atstumas iki gavėjo

Pristatymo galimybė

Pristatymo kaip tik laiku galimybė

Galimų pokyčių lankstumas

Paslaugos

Garantijos ir įsipareigojimai

Antrinių išteklių panaudojimo galimybės

Suderinamumas

Bendrųjų investicijų galimybė

Tyrimo ir plėtros veikla

Tiekėjo aprūpinimo nustatymo kriterijai Kokybė

Kaina

Tiekimo sąlygos

Mokėjimo sąlygos

Tiekimo terminai

Pagal vertinimo kriterijus atliekamas potencialių tiekėjų vertinimas. Atskiri kriterijai, atsižvelgiant į jų svarbą, vertinami tam tikru taškų skaičiumi. Tiekėjas, surinkęs didžiausią vertinimo taškų sumą, yra pasirenkamas kaip tinkamiausias. Tiekėjų reitingo apskaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje.

Tiekėjų reitingo apskaičiavimas 4 lentelė

Kriterijai Kriterijaus lyg. svoris Kriterijaus reikšmė Kriterijaus reikšmės lyg. svoris

1. Tiekimo patikimumas 0,30 7 2,1

2. Kaina 0,25 6 1,5

3. Prekių kokybė 0,15 8 1,2

4. Tiekimo sąlygos 0,15 4 0,6

5. Neplaninių tiekimų galimybės 0,10 7 0,7

6. Įmonės finansinė būklė 0,05 4 0,2

Iš viso: 1 6,3

3. Tiekėjų darbo įvertinimas. Pirmą kartą pradėdama santykius su nežinomu tiekėju, įmonė rizikuoja. Tiekėjo nesąžiningumas ar nepajėgumas įvykdyti duotus įsipareigojimus įmonei gali sukelti įvairių problemų ar finansinių nuotolių. Todėl įmonė ir vėliau nuolat turi įvertinti tiekėjo darbą, t. y. sekti, ar vykdomi sutartiniai įsipareigojimai.

Norėdamos išvengti nepatikimų tiekėjų, įmonės dažnai naudojasi specializuotų agentūrų paslaugomis, kurios parengia pažymas apie tiekėjus, neformaliais kanalais surenka apie juos informaciją.

2.4. Pirkimo metodai

Kiekviena įmonė, priklausomai nuo jai reikalingų medžiagų, žaliavų ar prekių pobūdžio stengiasi pasirinkti tinkamiausią pirkimo metodą. Metodo pasirinkimą lemia daug veiksnių. Tai ir reikiamo produkto savybės, jo poreikis, sunaudojimo nuoseklumas ir kiti veiksniai. Yra išskiriami šie pirkimo metodai:

Pirkimas pagal aplinkybes. Šis pirkimo metodas dar vadinamas vienetiniu metodu. Jis labiausiai tinka įmonėms, užsiimančioms vienetinių gaminių gamyba. Šio pirkimo privalumai yra mažos kapitalo investicijos, mažos palūkanų, sandėliavimo išlaidos. Tačiau renkantis tokį apsirūpinimo metodą reikia žinoti, kad yra rizika prekę gauti pavėluotai, nepakankamos kokybės tiekimo rizika, didelės pristatymo išlaidos, blogesnės tiekimo sąlygos ir kt.

Atsargas sudarantis pirkimas. Šį pirkimo metodą racionalu taikyti įmonėms, kurių sėkmingam procesui garantuoti reikia atsargų. Toks pirkimo metodas reikalauja didelių kapitalo investicijų, susidaro didesnės palūkanų, sandėliavimo išlaidos. Tačiau yra ir privalumų – tai kainų nuolaidos perkant didelį kiekį, maža gamybos prastovų dėl žaliavų stygiaus rizika ir kt.

Sinchroninis pirkimas. Tai toks pirkimo metodas, kai gamybos poreikis tiksliai suderintas su aprūpinimo laiku ir kiekiu. Šis metodas tinka, kai įmonėje vyksta nepertraukiamas programinis gamybos ciklas. Tada nesunku apskaičiuoti prekių poreikį per tam tikrą laikotarpį, suderinti sandėliavimo galimybę, suderinti tiekimo aplinkybes bei grafiką su tiekėjais. Pasirinkusi šį metodą įmonė išvengs didelių sandėliavimo išlaidų, sinchronizuotai su gamybos ciklu gaus reikiamą kiekį reikiamų medžiagų.

Pirkimas tiksliai laiku. Šis pirkimo metodas remiasi principu – pristatymas tiksliai suderintas su gamybos procesu. Jei sinchronizuotą pirkimo metodą paranku rinktis įmonėms, turinčioms tolygų ir nepertraukiamą gamybos programą, tai šis metodas tinka ir įmonėms, gaminančioms priklausomai nuo laikotarpio nevienodas gaminių partijas. Šis pirkimo metodas reikalauja lankstumo ir operatyvumo iš abiejų bendradarbiaujančių šalių. Tačiau jis leidžia mažinti sandėliavimo išlaidas, atsargų kiekį, leidžia greitai išsiaiškinti ir pašalinti gamybos ar tiekimo trūkumus. Šis pirkimo metodas skatina tikslingą darbuotojų veiklą, verčia gerai apgalvoti savo sprendimus.

Viešieji pirkimai. Šį pirkimo (aprūpinimo) metodą taiko valstybės, regiono ar savivaldybės valdymo institucijos, viešieji ar privatieji juridiniai asmenys, kurių veikla skirta viešiesiems interesams tenkinti arba kontroliuojamos viešojo sektoriaus (valstybės, savivaldybės ir kt.) įstaigos.

Viešųjų pirkimų tipai:

• Viešasis prekių (tiekimo) pirkimas;

• Viešasis paslaugų pirkimas;

• Viešasis darbų pirkimas.

Tiekėjai gali būti visi juridiniai asmenys. Viešuosius pirkimus Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, o Europos Sąjungoje – įvairios direktyvos. Daugiau informacijos šiuo klausimu galima surasti http://www.simap.eu.int.

2.5. Aprūpinimo kiekis ir terminai

Nustačius poreikius ir pirkimo metodus, kitas svarbus logistikos uždavinys – nustatyti tiekimo kiekį. R. Minalga „Logistika“ (2001) numato tris aprūpinimo kiekio nustatymo galimybes:

• aprūpinimo kiekis = poreikis;

• aprūpinimo kiekis = poreikis – atsargos;

• aprūpinimo kiekis > poreikis.

Aprūpinimo kiekis yra nustatomas pagal tokius veiksnius:

• rinkos padėtį;

• aprūpinimo išlaidas;

• partijų dydžių vienetus;

• finansinę erdvę.

Rinkos padėtis. Aprūpinimo kiekiui nustatyti rinkos padėtis gali turėti skirtingą reikšmę, priklausomai nuo galimybių:

• Aprūpinimas yra stabdomas ar nestabdomas. Aprūpinimas stabdomas prasidėjus politinei ar ekonominei krizei, gresiant streikams. Įmonė stengiasi apsirūpinti didesniu produktų kiekiu.

• Atsižvelgiama į didelius kainų ir valiutų kurso svyravimus. Dideli kainų ir valiutų kurso svyravimai, kurių neįmanoma sureguliuoti sutartimis, nulemia aprūpinimo kiekio svyravimus. Apsirūpinama didesniu produktų kiekiu, nei buvo numatyta nustatant poreikius.

Aprūpinimo išlaidos. Į aprūpinimo išlaidas įeina:

• produktų pristatymo išlaidos, kurias sudaro produkto užsakymo ir gabenimo išlaidos;

• sandėliavimo išlaidos, kurias sudaro pastovios ir kintamos išlaidos;

• kainų nuolaidos (taikomos perkant dideliais kiekiais).

Partijų dydžio vienetai. Logistikai labai didelę reikšmę turi partijų dydžio vienetai. Partijų dydžio vienetai gali būti: transporto vienetai, pakuotės vienetai, sandėliavimo vienetai.

Finansinė erdvė. Aprūpinimo kiekis taip pat priklauso ir nuo įmonės finansinės erdvės. Jei įmonė turi dideles finansines galimybes, ji yra pajėgi pirkti didesnį kiekį palankiomis kainomis. Kai mažos finansinės galimybės, didelę reikšmę turi palankios apmokėjimo sąlygos.

Todėl labai svarbu apspręsti dėl optimalaus tiekimo partijos dydžio. Optimalus tiekimo partijos dydis (užsakymo dydis) tai toks prekių kiekis, kurio pristatymo ir sandėliavimo išlaidų suma yra mažiausia.

Aprūpinimo trukmę sudaro laikotarpis nuo užsakymo priėmimo iki prekės pristatymo į kliento sandėlį:

• užsakymo paruošimo laikas;

• pristatymo trukmė;

• priėmimo į sandėlį trukmė;

• laikas, sugaištas prekės kontrolei (prekės kiekiui ir kokybei tikrinti).

Aprūpinimo terminas nustatomas atsižvelgiant į turimas atsargas ir tiekimo trukmę.

2.6. Pirkimo organizavimas

Kiekviena įmonė savo sudėtyje turi tarnybą, atsakingą už materialiųjų išteklių pirkimą, jų pristatymą ir saugojimą. Galimi įvairūs pirkimo organizavimo įmonėje variantai. Vienas iš jų – aprūpinimo funkcijos yra paskirstytos atskiriems įmonės padaliniams. Pavyzdys pateiktas 2 paveikslėlyje.

2 pav. Decentralizuoto pirkimo schema

Esant šiai organizavimo struktūrai materialinių srautų valdymas paskirstytas dviem skirtingoms tarnyboms ir efektyviai valdyti šį procesą yra sudėtinga.

Kitas pirkimo organizavimo variantas – aprūpinimo funkcijos sukoncentruotos viename įmonės padalinyje. Pavyzdys pateiktas 3 paveikslėlyje.

3 pav. Centralizuoto pirkimo schema

Šis aprūpinimo variantas leidžia sukoncentruoti visas aprūpinimo funkcijas vienose rankose, todėl susidaro geresnė galimybė optimizuoti materialiuosius srautus. Pasirinkus tiekėją, reikia su juo sudaryti tiekimo sutartis. Sutartyje reikėtų apibrėžti svarbiausias tiekimo sąlygas, būtent:

• produkcijos technines sąlygas;

• tiekimo apimtį;

• reikalavimus pakuotei;

• pristatymo vietą;

• kainą;

• mokėjimo sąlygas;

• draudimo sąlygas;

• garantijas;

• baudas;

• papildomas sąlygas.

Aprūpinimo procesas yra baigtas, kada į sandėlį atgabenamos prekės ir įforminamas prekių priėmimas. Gaunamas prekes priima sandėlio materialiai atsakingi darbuotojai. Jie patikrina gautų prekių kiekį ir iš dalies kokybę. Priėmus prekes, sutarties vykdymo kontrolės dokumentuose daromi reikiami įrašai.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Kaip suprantate aprūpinimo logistikos apibūdinimą?

2. Suformuluokite aprūpinimo logistikos tikslus ir uždavinius.

3. Pateikite pirkimo (aprūpinimo) schemų pavyzdžių ir paaiškinkite jų skirtumus.

4. Nusakykite gamybinio naudojimo prekių pirkimo etapus.

5. Kokie veiksniai lemia renkantis materialiųjų išteklių įsigijimo būdą (pirkti ar pasigaminti)?

6. Kokie veiksniai lemia sprendimą pirkti iš įmonės gamintojos ar iš tarpininkų?

7. Kokiais būdais atliekama potencialių tiekėjų paieška?

8. Pagal kokius kriterijus atliekamas potencialių tiekėjų vertinimas?

9. Kodėl atliekama tiekimo sutarč10. ių vykdymo analizė?

11. Paaiškinkite optimalaus tiekimo sampratą.

12. Išvardinkite ir apibūdinkite pirkimo metodus.

13. Kada laikoma, kad tiekimo procesas baigtas?

3 TEMA. GAMYBOS LOGISTIKA

3.1. Gamybos logistikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Materialusis srautas savo kelyje nuo pirminių žaliavos šaltinių iki galutinio vartotojo pereina ne vieną gamybos grandžių. Materialiojo srauto valdymas šiame etape turi savo specifiką ir vadinamas gamybos logistika. Gamybos logistika nagrinėja procesus, vykstančius materialinės gamybos sferoje.

Logistikos tikslas mažinti išlaidas ypač aktualus gamybos procese. Logistikos funkcijos yra svarbios kiekvienoje gamybos proceso dalyje siekiant mažinti konkretaus proceso išlaidas ir didinti gaminamos produkcijos konkurencingumą. Taigi logistikos paskirtis gamybos procese – mažinti kiekvieno gamybos elemento savikainą ir papildomas išlaidas.

Papildomos išlaidos, įtrauktos į prekės savikainą, yra susijusios su medžiagų gabenimu gamybos proceso metu ir jų kaupimu. Todėl prekės savikaina yra tiesiogiai susijusi su gamybos logistika. Kuo geriau logistiniu požiūriu organizuotas gamybos procesas, tuo mažesnės yra papildomos išlaidos. Tad logistikos procesas vykstant gamybai yra vienas svarbiausių elementų optimizuojant gaminio savikainą.

Gamybos logistikos tikslas – optimizuoti materialiuosius srautus įmonės viduje, tai yra tuos srautus, kurie sukuria materialines vertybes ar materialines paslaugas, pvz., fasavimą, svėrimą ir kt. Gamybos logistikos specifika – jos teritorinis kompaktiškumas. Literatūroje kartais ji vadinama „logistikos salų objektais“.

Gamybos logistikos proceso dalyvius tarpusavyje sieja gamybiniai santykiai, skirtingai nuo kitų logistikos sričių, kur yra prekiniai piniginiai santykiai. Gamybos logistikos sistemos dažnai vadinamos vidinėmis gamybos logistikos sistemomis.

Gamybos logistikos uždaviniai:

• mažinti gamybos išlaidas ir gerinti produkcijos kokybę;

• valdyti materialiuosius srautus produkcijos gamybos procese.

3.2. Gamybos grandinės ir jų logistika

V. Paulauskas „Logistika“ (2005) išskiria šias gamybos grandines:

• paprastoji;

• sudėtinė;

• tarptautinė.

Paprastąją gamybos grandinę sudaro vienas gamybos procesas ir ne daugiau kaip du sandėliavimo procesai. Tai elementari gamyba esant vienam gamybos proceso elementui, pvz., iškasenų gavyba. Paprastoji gamybos grandinė dažnai yra sudėtinės gamybos grandinės dalis.

Paprastosios gamybos grandinės yra svarbios, nes jų yra daug, taigi ypač svarbu jas suderinti tarpusavyje kokybės ir logistikos požiūriais (jei jos yra sudėtinės gamybos grandinės dalys). Paprastųjų gamybos grandinių logistika atitinka įprastinį logistikos procesą tarp gamybos ir vartojimo.

Taigi paprastosios gamybos grandinės procesas gali būti apibūdintas kaip konkrečios operacijos atlikimas trumpiausiu laiku, mažiausia savikaina.

Sudėtinės gamybos grandinę sudaro ne mažiau kaip du gamybos (apdirbimo) procesai. Pvz., vilnonių siūlų gamyba (nukirpti avį, sukaršti vilną, suverpti siūlą). Sudėtinės gamybos grandinės logistikos procesas yra sudėtingas, nes būtina tiksliai suplanuoti gabenimo, sandėliavimo, pirminio paruošimo, perkrovimo, perpakavimo, dalinio apdirbimo ir kitus procesus.

Tarptautinės gamybos grandinė. Jos esmė – maksimaliai išnaudoti tarptautinio kooperavimosi galimybes, mažinti gabenimo išlaidas bendroje gamybos grandinėje, laikytis aplinkosaugos ir kitų reikalavimų, stengiantis mažinti atstumą nuo galutinės produkcijos gamybos ir rinkos, išlaikyti aukščiausius kokybės standartus. Rezultatas – gaminti ir tiekti rinkai konkurencingą produkciją. Tarptautinės gamybos grandinės pavyzdžiu gali būti automobilių „Opel“ gamyba, kurioje dalyvauja per 15 šalių (galutinė produkcija gaminama keturiuose žemynuose).

Tarptautinių gamybos grandinių esmė – gamybos išlaidų mažinimas ir prekių konkurencingumo didinimas. Rezultatas – esamų rinkų išlaikymas ir naujų užėmimas, taip pat didesnio pelno siekimas.

3.3. Gamybos grandinių valdymo logistika

Gamybos grandinių valdymas – tai logistikos požiūriu sudėtinis uždavinys, kurio pagrindą sudaro tikslus atskirų elementų išdėstymas ir tikslus įmonių elementų derinimas. Visi gamybos elementai turi būti nukreipti į optimalų gaminamų produktų kiekį.

Gamybos grandinės arba jos dalių valdymas yra susijęs su logistikos procesu, grindžiamas atitinkamų komponentų pristatymu į konkretų gamybos grandinės elementą laiku ir geriausia kaina, laikantis šiuo metu populiaraus principo „reikiamu laiku“ (just in time).

Logistikos procesas galutinės produkcijos gamybos vietoje grindžiamas tiksliu užsakymų vykdymu. Taigi galutinės produkcijos gamybos logistikos procesas derinamas su konkrečios gamybos technologija, siekiant optimizuoti technologinius procesus.

Gamybos logistikos procesas ne tik leidžia optimizuoti gamybos procesus, bet ir vykdyti gamybos kokybės kontrolę, taigi užtikrinti gatavos produkcijos kokybę, gerinti jos konkurencingumą.

Numatant tarptautinės gamybos grandines atsižvelgiama į:

• šalių, kuriose bus išdėstyti atskiri gamybos grandinės elementai, politinę situaciją ir stabilumą;

• šalių juridinę bazę ir jos kitimo tikimybę;

• šalies finansinę sistemą ir jos stabilumą;

• ryšį tarp vietos ir centrinės valdžios;

• ryšio sistemas ir galimybes;

• transporto ryšius su konkreč• ia šalimi ir jų plėtros perspektyvas;

• aplinkosaugos reikalavimus;

• darbo išteklių kainą ir jų potencialą;

• kitus aspektus.

Pagrindinės tarptautinių gamybos grandinių jungtys – tai gamybos grandines jungiantys grandinės elementai. Logistikos proceso požiūriu svarbios yra gabenimo jungtys ir paskirstymo (logistikos) centrai. Labai svarbu – galimybė jungtyse valdyti patį logistikos procesą.

Materialiųjų srautų judėjimas gamybos logistikoje gali būti atliekamas įvairiomis transporto ir mechanizavimo priemonėmis. Jie gali vykti:

• iš sandėlių į cechus;

• iš sandėlio į sandėlį;

• tarp cechų;

• cechuose tarp operacijų.

Jie gali būti atliekami:

• centralizuotai;

• decentralizuotai;

• mišriai.

Centralizuotam materialiųjų srautų judėjimui vadovauja ir darbus atlieka įmonės transporto padalinys veždamas savo jėgomis visas medžiagas tarp cechų ir padalinių.

Esant decentralizuotam materialiųjų srautų judėjimui, šią funkciją atlieka patys gamybos cechai savo turimomis transporto priemonėmis.

Mišrioji forma – dalis medžiagų vežama centralizuotai, kita dalis – necentralizuotai.

Siekiant sumažinti įmonės vidaus transporto darbo kiekį, reikia stengtis cechus ir sandėlius įmonės teritorijoje išdėstyti atsižvelgiant į gamybos proceso nuoseklumą, kuo labiau priartinti sandėlius prie šią produkciją naudojančių arba perdirbančių cechų.

Įmonėse taikomos medžiagų vežimo sistemos:

• švytuoklinė;

• žiedinė;

• zoninė žiedinė.

Švytuoklinė medžiagų vežimo sistema tinka tada, kai transporto priemonė visiškai pakraunama vienam cechui reikalingu medžiagos kiekiu. Efektyvesnė švytuoklės forma yra tada, kai grįžtanti transporto priemonė yra pakraunama kitais produktais ir niekada nevyksta tuščia.

4 pav. Švytuoklės formos medžiagų vežimo sistema

Žiedinė sistema taikoma medžiagoms išvežioti iš karto į kelis nuolatinius punktus, kai į transporto priemonę kraunamas medžiagų kiekis tenkina kelių vartotojų poreikius ir galima nuosekliai iš vieno punkto važiuoti į kitą.

5 pav. Žiedinės formos medžiagų vežimo sistema

Žiedinė-zoninė medžiagų vežimo sistema taikoma, jei vartotojai yra išsidėstę grupėmis, – iš karto aprūpinama visa vartotojų grupė.

6 pav. Žiedinės-zoninės formos medžiagų vežimo sistema

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibūdinkite gamybos grandines ir jų logistikos ypatumus.

2. Kuo gamybos logistikos skiriasi iš kitų logistikos rūšių?

3. Kokie veiksniai turi įtakos tarptautinės gamybos grandinės formavimui?

4. Apibūdinkite medžiagų išvežiojimo sistemas ir nusakykite, kokiais atvejais kiekvieną iš jų tikslinga taikyti.

4 TEMA. PASKIRSTYMO LOGISTIKA

4.1. Paskirstymo logistikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Įmonė, pagaminusi produkciją, turi ją pateikti pirkėjams. Paskirstymas – tai visuma veiksmų, kuriuos atlikus, prekė iš gamintojo tiesiogiai ar per tarpininkus perduodama galutiniam vartotojui. Pagrindinis paskirstymo tikslas – užtikrinti reikiamo produkto ir reikiamo jo kiekio prieinamumą reikiamomis sąlygomis, reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, reikiamam vartotojui su tinkamomis išlaidomis.

Paskirstymo logistika – tai veiksmų visuma, kad reikiama prekė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje patektų jos pageidaujančiam vartotojui. Paskirstymo logistikos objektas – materialusis srautas nuo tiekėjo iki vartotojo.

Paskirstymo logistikos tikslai ir uždaviniai:

• Priartinti prekes prie vartotojo. Prekę gaminanti įmonė visada yra mažiau ar daugiau nutolusi nuo vartotojo. Todėl būtina pašalinti šį neatitikimą ir prekę priartinti prie pirkėjo.

• Tinkamu kanalu pristatyti produkciją vartotojui. Produktai gali pasiekti vartotoją tiesiogiai iš gamintojo arba per tarpininkus.

• Tinkamai įpakuoti produkciją. Pvz., kad prekės saugiai būtų saugiai nugabentos į reikiamą vietą, jos pakuojamos į dėžes.

• Spręsti, ar būtinas sandėlių tinklas, jei reikalingas, tai koks, kiek ir kur. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o paklausa ir vartojimas nuolatinis. Kitos prekės gaminamos nuolat, o perkamos ir vartojamos tik tam tikru metu. Dėl šio neatitikimo reikia kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti.

• Užtikrinti reikiamą aptarnavimo lygį.

• Kontroliuoti, kaip prekės yra vežamos ir kt.

Daugelis gamintojų prekių paskirstymo uždavinius sprendžia pasitelkę partnerius – pardavimo tarpininkus ir pagalbininkus, kurie perima iš gamintojo įvairias su produkcijos pardavimu susijusias funkcijas.

4.2. Logistikos kanalai ir logistikos grandinės

Organizuojant prekių paskirstymą, galima naudotis įvairiais paskirstymo kanalais. Paskirstymo logistikos kanalas – tai visuma tarpusavyje susijusių įmonių ir pavienių asmenų, kurie dalyvauja prekės judėjimo nuo gamintojo iki vartotojo procese. Paskirstymo kanalas nėra viena įmonė. Šioje veikloje dalyvauja ir gamintojai, ir įvairūs tarpininkai bei pagalbinės organizacijos. Įtakos paskirstymui turi ir galutiniai vartotojai. Paskirstyme dalyvaujančių įmonių veiksmai glaudžiai susiję.

D. Bazaras „Įvadas į logistiką“ pateikia tokius dažniausiai naudojamus logistikos paskirstymo kanalų pavyzdžius (7 pav.)

7 pav. Logistikos paskirstymo kanalų pavyzdžiai

Paskirstymo kanalo pagrindinė funkcija – patenkinti vartotojų poreikius. Nuo daugelio veiksnių priklauso, kuris paskirstymo kanalas įmonei yra palankesnis. Dažniausiai vienam produktui yra siūloma daug kanalų. Paskirstymo kanalai pasirenkami įvertinus gamintojo ir vartotojo poreikius, gamybos bei rinkos ypatumus. Pasirenkant paskirstymo kanalą, reikia atsižvelgti į tris pagrindinius parametrus: paskirstymo kanalo ilgį, paskirstymo kanalo plotį ir bendravimo su kanalo dalyviais pobūdį.

Paskirstymo kanalo ilgis – tai paskirstymo kanale esančių tarpininkų skaičius. Paskirstymo kanalo ilgis gali būti įvairus, priklausomai nuo taikomo prekių paskirstymo būdo: tiesioginio, netiesioginio ar mišraus. Tiesioginis prekių paskirstymas yra toks, kai gamintojas savo produkciją vartotojui pateikia pats. Netiesioginis – kai produkcija pas vartotoją patenka per pardavimo tarpininkus. Mišrusis – kai įmonė skirstydama produkciją derina abu jau paminėtus kanalus.

Paskirstymo kanalo plotis – tai toje pačioje kanalo pakopoje esančių tarpininkų skaičius.

Formuojant paskirstymo kanalą pirmiausia svarbu apsispręsti dėl kanalo struktūros, t. y. kiek lygmenų sudarys kanalas ir kiek ir kokie tarpininkai dalyvaus. Tarpininkai klasifikuojami pagal du principus:

• kieno vardu veiks tarpininkas;

• kieno sąskaita veiks tarpininkas.

Tarpininkai gali veikti:

Tarpininkų tipai Klasifikavimo požymiai

Įgaliotas prekybos agentas

Skirstytojas

Komisionierius

Agentas Savo vardu ir savo sąskaita

Svetimu vardu ir savo sąskaita

Savo vardu ir svetima sąskaita

Svetimu vardu ir svetima sąskaita

8 pav. Paskirstymo kanalų tarpininkų tipų pavyzdys

Tarpininkai sukuria laiko, vietos ir turėjimo naudingumą. Turėjimo naudingumas atsiranda vykstant mainams, t. y. perkant ir parduodant. Laiko naudingumas – atsargos yra saugomos iki pardavimo momento. Vietos naudingumas – prekė juda link vartotojo. Tarpininkai panaikina asortimento neatitikimus. Jų dėka vartotojams lengviau surasti norimą produktą.

Pasirinkus tarpininkų tipą, toliau reikia nuspręsti, kiek jų bus. Formuojant paskirstymo kanalą reikia atsižvelgti į įmonės finansinę padėtį, jos įvaizdį, gamybos galimybes, prekę, vartotoją, konkurentus ir kt. Pasirinktas paskirstymo kanalas turi būti naudingas visiems jo dalyviams. Paskirstymo kanalo pavyzdys pateiktas 9 pav.

9 pav. Paskirstymo kanalų struktūrinė schema

Logistikos kanalas toliau virsta logistikos grandine. Paskirstymo logistikos grandinė – yra konkrečių įmonių seka, sudaranti sąlygas prekei ar paslaugai pasiekti galutinį vartotoją. Renkantis paskirstymo kanalą yra pasirenkama prekės judėjimo forma – tiesioginė ar netiesioginė. Konkretaus tarpininko, konkretaus vežėjo, konkretaus draudėjo pasirinkimas – tai jau logistikos grandinės formavimas.

Paskirstymo grandinę sudarančios įmonės siekdamos bendro tikslo yra tarpusavyje susijusios ir priklauso viena nuo kitos. Kiekvienas grandinės narys atlieka savo vaidmenį ir specializuojasi atlikti vieną ar daugiau funkcijų. Logistikos vadybininko uždavinys yra koordinuoti prekių paskirstymą visoje grandinėje.

4.3. Paskirstymo logistikos sistemų kūrimas

Paskirstymo logistikos sistemos kūrimas pradedamas vartotojų aptarnavimo poreikių analize. Paskirstymo grandinių sistemos kuriamos taip, kad atitiktų rinkos galimybes ir sąlygas. Kuriant paskirstymo logistikos grandinę būtina atlikti šiuos veiksmus:

• išanalizuoti vartotojų poreikius;

• nustatyti paskirstymo grandinės tikslus ir įžvelgti galimas kliūtis;

• išsiaiškinti pagrindines paskirstymo grandinės alternatyvas;

• įvertinti šias alternatyvas.

Gamintojas ir jo tarpininkai privalo susitarti dėl sąlygų ir dėl kiekvieno paskirstymo grandinės nario pareigų. Paskirstymo grandinės vadyba pasireiškia pasirinkto grandinės nario motyvavimu ir jo veiklos rezultatų vertinimu.

Tarptautinės grandinės specialistai, kurdami prekių paskirstymo grandines, susiduria su daugybe papildomų sunkumų, nes kiekvienoje šalyje yra per ilgą laiką susiformavusi unikali nelinkusi greitai keistis paskirstymo grandinė. Todėl kiekviena bendrovė privalo taikyti savo paskirstymo grandinės strategiją prie kiekvienoje šalyje jau esamos struktūros. Tarptautinėse paskirstymo grandinėse susiduriama su daugybe alternatyvų, kurias renkantis reikia nemažai žinių. Todėl padaryti veiksmingas logistikos grandines tarp įvairių šalių ir tų šalių vidaus rinkose yra nelengva.

Bendrovės vis dažniau ima taikyti integruotosios logistikos koncepciją. Nuolat tobulinant logistiką, reikia, kad glaudžiai bendradarbiautų skirtingi padaliniai bendrovės viduje ir įvairios organizacijos, prižiūrinčios paskirstymo grandinę. Šiandien kai kurios bendrovės savo logistikos funkcijoms vykdyti samdo trečiosios šalies logistikos paslaugų teikėjus.

Galimi įvairūs paskirstymo grandinių sistemų variantai. Kad iš daugybės variantų išsirinktume geriausią, reikia nustatyti atrankos kriterijus. Pateikiame materialiųjų srautų paskirstymo sistemos veiksmingiausio varianto parinkimo algoritmą.

10 pav. Materialiųjų srautų paskirstymo veiksmingiausio varianto parinkimo algoritmas

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibrėžkite paskirstymo logistikos sampratą.

2. Suformuluokite paskirstymo logistikos uždavinius.

3. Nusakykite skirtumus tarp paskirstymo logistikos kanalo ir logistikos grandinės.

4. Išvardinkite ir paaiškinkite paskirstymo logistikos kanalų tipus.

5. Apibūdinkite paskirstymo logistikos sudėtines dalis.

6. Nusakykite paskirstymo sistemos kūrimo etapus.

5. TEMA. TRANSPORTO LOGISTIKA

5.1. Prekių gabenimo reikšmė logistikos sistemai

Logistikos grandinės elementus jungia transporto grandinės: produktai perkeliami iš gamybos į vartojimo vietas. Šis perkėlimas produktui suteikia papildomą vertę – vietos naudingumą.

Produktai tam tiką laiką yra sandėliuojami ir saugomi, kol jų prireiks vartotojui. Gabenimas prisideda prie laiko naudingumo kūrimo. Nuo gabenimo priklauso, kaip greitai ir patikimai produktai juda nuo vieno taško į kitą. Tai yra vežimo, arba gabenimo, trukmė.

Vežimas padidina produkto vertę, nes pristato jį klientui reikiamu laiku, reikiamą kiekį ir norimos kokybės. Taip vežimas prisideda prie reikiamo klientų aptarnavimo lygio kūrimo.

Gabenimo faktorius yra labai svarbus, kai sprendžiama, kokią produkciją gaminti, kur ją parduoti, iš kur atsivežti žaliavas.

Gabenimo sąnaudos sudaro didžiąją logistikos sąnaudų dalį ir todėl jos gali sudaryti gana didelę prekės kainos dalį, pvz., smėlio ar žvyro didžiąją kainos dalį sudaro gabenimo išlaidos.

Pagrindiniai transporto logistikos uždaviniai yra šie:

• parinkti transporto rūšį kroviniui gabenti;

• parinkti transporto priemones;

• parinkti gabenimo būdą;

• parinkti vežėją;

• sudaryti racionalius prekių pristatymo maršrutus.

5.2. Transporto sistema ir jos paslaugų apibūdinimas

Siųsdama prekes įmonė gali pasirinkti jai tinkamiausią prekių gabenimo būdą. Prieš priimdama sprendimą vežti prekes, ji turėtų įvertinti kiekvienos transporto rūšies ypatumus.

Transporto sistemą sudaro tokios transporto rūšys:

1. Sausumos transportas:

• geležinkelio;

• automobilių;

• vamzdynų.

2. Vandens transportas:

• jūrų;

• upių.

3. Oro transportas.

Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) pateikė tokį kiekvienos transporto rūšies apibūdinimą.

Geležinkelių transportas. Geležinkelių transportas yra pigus. Kai kuriose šalyse jis yra pagrindinė krovinių vežimo priemonė. Pagrindinis geležinkelių transporto pranašumas – krovinius galima vežti ilgais nuotoliais ir dideliais kiekiais. Gabenimo kaina mažesnė nei vežant automobiliais.

Gabenimo geležinkeliais paslaugos nėra tokios lanksčios kaip automobilių. Geležinkeliu kroviniai vežami iš terminalo į terminalą. Traukiniai važiuoja pagal tam tikrą grafiką ir negali prisitaikyti prie siuntėjo reikalavimų. Šie trūkumai iš dalies kompensuojami naudojant kombinacijas, pvz., vilkikas – vagonas arba konteineris – vagonas.

Geležinkelių transporte sparčiai taikomos naujos technologijos: kompiuterių programos padeda parinkti maršrutus ir grafikų sudarymo sistemas, vagonų sekimo ir kontrolės sistemas ir kt. Teikiama įvairių paslaugų, pvz.: vagonų nuoma, vagonų pardavimas, vienetiniai sąstatai (vieno siuntėjo prekės gabenamos viena kryptimi) ir kt.

Automobilių transportas. Automobilių transportas yra greitas ir patikimas. Gali būti naudojamas nuosavas arba nuomojamas iš transporto kompanijų arba tiesiog naudotis transporto kompanijų gabenimo paslaugomis. Efektyvus, kai reikia gabenti mažesnes siuntas. Siuntos skirstomos į:

• visiškai prikrauto sunkvežimio siuntas. Tai siuntos, kurių svoris lygus sunkvežimio keliamajai galiai.

• nevisiškai prikrauto sunkvežimio siuntas. Tai siuntos, kurių svoris yra mažesnis nei sunkvežimio keliamoji galia.

Gabenti automobiliais yra labai paranku, nes gali pristatyti įvairių dydžių ir svorių krovinius „nuo durų iki durų“, t .y. pristatymas atliekamas viena transporto rūšimi pradedant prekės paėmimu iš siuntėjo ir baigiant atvežimu gavėjui.

Automobilių transportas dėl paminėtų savo ypatybių yra labai patogus klientams aptarnauti. Todėl ši transporto rūšis logistikos sistemoje užima labai svarbią vietą ir yra pagrindinė krovinių gabenimo priemonė. Ji beveik visada naudojama šalia kitų transporto rūšių. Automobilių transportas laisvai konkuruoja su geležinkelių transportu, jei krovinio svoris mažesnis nei 45 t, o pristatymo atstumas iki 300 km.

Vamzdynų transportas. Vamzdynais galima tiekti tik tam tikro pavidalo krovinius, pvz., dujas, skystus krovinius ir kt. Dažniausiai jais transportuojama dideli naftos ar dują kiekis. Produktai pristatomi tiksliai laiku.

Vandens transportas. Kroviniams gabenti gali būti naudojamos upės, jūros ir kiti vandens telkiniai. Ši transporto rūšis skirstoma į vidaus, pakrantės ir jūrų tarptautinį. Vandens transportu dažniausiai plukdomi įvairūs kroviniai. Gabenimo kaina mažesnė nei kitų transporto rūšių, bet pristatymo laikas ilgesnis. Pasauliniu mastu jūrų transportas yra pagrindinė tarptautinių gabenimų rūšis.

Oro transportas. Oro transportas naudojamas, kai reikia labai greitai pristatyti prekę, gabenti labai brangias prekes arba suteikti klientui labai gerą aptarnavimą. Oro transporto gabenimo paslaugos yra brangios. Kuo didesnis pristatymo nuotolis, tuo patrauklesnis yra oro transportas. Jis yra greitas, ir lėktuvai gabena krovinius iš terminalo į terminalą. Tačiau nuo terminalo iki vartotojo krovinys dar būna gabenamas kita transporto rūšimi, todėl bendrasis pristatymo laikas pailgėja.

Krovinius skraidina beveik visos aviakompanijos. Tačiau jų pagrindinis verslas yra keleivių gabenimas reguliariais reisais. Kroviniai yra priimami į lėktuvo bagažines. Yra naudojami ir specialūs krovininiai lėktuvai.

Literatūroje dažnai pateikiama tokia transporto rūšių lyginamoji analizė:

Transporto įvertinimo kriterijai 5 lentelė

Transporto rūšis Pristatymo trukmė Išsiuntimo dažnumas Patikimumas pristatymo grafikui Universa-

lumas Prieinamumas geografiniu požiūriu Kaina

Geležinkelio 3 4 3 2 2 3

Vandens 4 5 4 1 4 1

Automobilių 2 2 2 3 1 4

Vamzdynų 5 1 1 5 5 2

Oro 1 3 5 4 3 5

5.3. Transporto grandinės ir jų logistika

Transporto grandinę sudaro įvairios transporto rūšys ir jų deriniai:

1. Vienmodalė vežimo sistema – kai krovinys vartotojui gabenamas viena transporto rūšimi. Dažnai tokios rūšies vežimas vadinamas tiesioginiu vežimu „nuo durų iki durų“. Parankiausia naudotis automobilių arba geležinkelių transportu (jei įmonė turi geležinkelio atšaką). Tiesioginis vežimas ypač2. populiarus, jei yra geras kelių tinklas, vežimo atstumas iki 1000 – 1500 km, kartais ir didesnis. Tiesioginis vežimas automobiliais ypač3. populiarus Europos Sąjungos šalyse. Panaikinus sienų kontrolės punktus, gerokai sumažėjo prastovų, ir tai savo ruožtu pagreitino ir atpigino krovinių pristatymą.

4. Daugiamodalė vežimo sistema – kai krovinys vartotojui gabenamas keliomis transporto rūšimis. Daugiamodaliai vežimai dar gali būti:

• Mišrusis (kombinuotieji) vežimas – krovinys vežamas dviem ar daugiau transporto rūšimis, pvz.: jūrų ir geležinkelio. Iš pradžių vežama viena transporto rūšimi, o vėliau krovinys perkraunamas į kitą transporto rūšį. Šiuo atveju surašomi atskiri važtos dokumentai, taikomi atskiri tarifai, sudaromos atskiros sutartys, kiekvienai transporto rūšiai – atskira materialinė atsakomybė. Prekės perkraunamos perkrovimo punktuose ar krovinių terminaluose. Mišriojo vežimo schema pateikta 11 pav.

• Integruotasis vežimas – vežama keliomis transporto rūšimis pagal vieną važtos dokumentą, vieną tarifų sistemą, vieną materialinę atsakomybę. Nuo pradžios iki galutinio logistikos grandinės punkto vežimu rūpinasi vienas gabenimo operatorius. Šio vežimo schema pateikta 12 pav.

Mišriojo ir integruotojo vežimų lyginamoji charakteristika pateikta 6 lentelėje.

11 pav. Mišrusis vežimas

12 pav. Integruotasis vežimas

Mišriojo ir intgruotojo vežimo lyginamoji charakteristika 6 lentelė

Mišrusis vežimas Intgruotasis vežimas

• dvi ir daugiau transporto rūšių;

• yra keli vežimo operatoriai;

• keletas važtos dokumentų;

• skirtingos tarifų sistemos;

• nuosekli dalyvių tarpusavio veiksmų schema;

• išskaidyta atsakomybė už krovinį;

• rezultatas: maža tikimybė įvykdyti visas šešias logistikos taisykles. • dvi ir daugiau transporto rūšių;

• vienas vežimo operatorius;

• vienas važtos dokumentas;

• viena tarifų sistema;

• nuosekli centralizuota dalyvių tarpusavio veiksmų schema;

• vienoda atsakomybė už krovinį;

• rezultatas: didelė tikimybė įvykdyti visas šešias logistikos taisykles.

Multimodalioji vežimo sistema taikoma tada, kai dėl įvairių priežasčių tiesioginis vežimas yra brangesnis arba nepakankamai saugus, kai užtrunka ilgesnį laiką, kai sunku tiksliai numatyti laukimo laiką kertant sienas, kai yra didelė avarijų tikimybė atskiruose kelio ruožuose, kai neįmanoma ar sunku pasiekti atskiras vietas viena transporto rūšimi ir kt.

Transporto ir logistikos grandinėse yra ypač svarbus prekių nuosavybės keitimosi taškas ir sistema. Nuosavybės perdavimą iš krovinio siuntėjo gavėjui būtina tiksliai užfiksuoti prekių pirkimo ir pardavimo sutartyje, nes sutarties netikslumai prekių siuntėjui arba gavėjui gali sukelti nepageidaujamų padarinių, kitaip tariant, vienas jų gali netekti prekių ir negauti už jas pinigų, o kitas gali prarasti pinigus ir už juos negauti prekių. Pirkimo ir pardavimo sutartyse dažniausiai nurodomos šios sąlygos:

• vežimo sąlygos (kas už ką ir kaip moka);

• vežimo laikas;

• vežimo maršrutas (maršrutai);

• maršrutų keitimo galimybės ir sąlygos;

• papildomos sąlygos, susijusios su pokyč• iais;

• vežimo dokumentai;

• draudimo sąlygos;

• bankai, kurių paslaugomis naudojamasi;

• kitos sąlygos.

Transporto grandinėse ir apskritai gabenant krovinius taikomos kelios krovinių nuosavybės perdavimo sistemos. Vežant krovinius dažniausiai taikomos INCOTERMS-2000 sąlygos.

Transporto grandinėse taip pat labai svarbus vežimo laikas. Kai prekes būtina pristatyti labai greitai, taikomos įvairios greitojo pristatymo sistemos DHL, URS ir kt. Šiuo atveju gerokai pakyla gabenimo kaina. Gabenimo laikas skaičiuojamas įvertinant visus gabenimo etapus.

Vienas svarbiausių transporto grandinės elementų yra krovinių gabenimo saugumas. Reikėtų įvertinti konkrečius krovinių saugumo komponentus, atsižvelgiant į:

• pasirinktą transporto koridorių (kryptį);

• vežamų prekių rūšį;

• transporto priemones;

• vežimo sistemas (tiesioginiai ar mišrūs vežimai);

• įmonių, vežanč• ių krovinius, reputaciją;

• kitus veiksnius, kurie turi įtakos vežimui.

Transporto koridorius – tai dalis nacionalinės arba tarptautinės transporto sistemos, kuri užtikrina reikšmingus (didelius) krovinių vežimus tarp atskirų geografinių rajonų. Juos sudaro keliai, transporto priemonės, stacionariniai įrengimai visų rūšių transportui, teisinės sąlygos užtikrinančios tokio vežimo įgyvendinimą. Yra formuojami Šiaurės–Pietų ir Vakarų–Rytų krypties kelių koridoriai. Šiuo klausimu pasaulio šalys yra pasirašiusios susitarimus. Vienas iš jų yra Europos susitarimas „Dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių“ (AGR), priimtas 1975 m. lapkričio mėn. 15 d. Ženevoje (Valstybės žinios, 2002-01-09, p. 90.) Susitarta dėl tarptautinio E kelių tinklo. Tarptautinį E kelių tinklą sudaro pagrindiniai ir tarpiniai keliai, vadinami A grupės keliais (turi dviženklį numerį), ir atšakos bei jungiamieji keliai, vadinami B grupės keliais (turi triženklį numerį).

Pagrindiniai Šiaurės–Pietų krypties keliai turi dviženklius nelyginius numerius, kurie baigiasi skaitmeniu 5 ir didėja einant iš Vakarų į Rytus. Pagrindiniai Rytų–Vakarų krypties keliai turi dviženklius lyginius numerius, kurie baigiasi skaitmeniu 0 ir didėja iš Šiaurės į Pietus.

Taigi transporto grandinės ir jų logistika apima visą gabenimą nuo prekių (krovinių) siuntėjo iki prekių (krovinių) gavėjo.

5.4. Transporto grandinių jungtys ir jų logistika

Transporto grandinių jungtys – tai vietos, kuriose vežant krovinius keičiamos transporto rūšys arba keičiamos tos pačios rūšies transporto priemonės. V. Paulauskas knygoje „Logistika“ (2005) įvardija šias transporto sistemų jungtis:

• uostai;

• geležinkelio stotys;

• oro uostai;

• krovinių terminalai;

• logistikos centrai;

• specialūs sandėliai.

Transporto grandinių jungtys yra svarbūs elementai. Jų veikla, logistikos uždavinių spendimas turi įtakos visos transporto grandinės veiklai.

Uostai yra viena iš didžiausių transporto grandinės jungčių, nes juose telkiamos kelios transporto rūšys. Todėl jų logistikos procesai yra ypač svarbūs. Uostai pagal veiklos pobūdį skirstomi į tris tipus:

• I tipo uostai yra tradiciniai ir užsiima daugiausia krovos darbais (70–75 proc. pajamų) ir krovinių kaupimu bei sandėliavimu (25–30 proc. pajamų).

• II tipo uostai papildomai atlieka paskirstymo ir logistikos funkcijas. Krovos darbų pajamos sudaro apie 50 proc., sandėliavimo – apie 20 proc., paskirstymo ir logistikos – apie 30 proc.

• III tipo uostai pasižymi tuo, kad didžioji veiklos dalis yra gamyba uoste. Pvz., į uostą atvežamos komplektavimo dalys, surenkama galutinė produkcija ir laivais išvežama iš uosto. Tokia veikla sudaro apie 50 proc. uosto veiklos. Kita veiklos dalis yra krovos darbai, sudarantys apie 20–25 proc., logistikos funkcijos – apie 10–15 proc. ir kaupimo bei sandėliavimo funkcijos – apie 10 proc.

Tokios transporto jungties kaip uostas logistika remiasi tinkamu uosto teritorijos ir įrangos naudojimu, veiklos išlaidų mažinimu. Planuojant uostą ir jo terminalus svarbu tinkamai išdėstyti galimas gamybos, paskirstymo ir krovos darbų vietas.

Geležinkelio stotys yra svarbi transporto grandinių jungtis, dažniausiai jungianti geležinkelius ir automobilių transportą. Geležinkelių stotyse sandėliavimo galimybės nėra didelės. Kroviniai perskirstomi dažniausiai geležinkelio sąstatų keitimo principu. Geležinkelio stotys statomos kelių geležinkelio krypčių susikirtimo vietose.

Geležinkelio stočių logistikos funkcijos nukreiptos į minimalų atskirų vagonų laukimo laiką ir galimybę greitai keisti traukinio sąstatus, į optimalų krovinių perskirstymą į konkrečias kryptis.

Svarbi transporto grandinių jungtis yra oro uostai, kurie jungia oro ir sausumos (automobilių ir geležinkelio) transportą arba tik oro transporto linijas. Oro uostų logistikos uždaviniai dažniausiai susiję su keleivių ir mažesne dalimi su krovinių priėmimu, išsiuntimu ir paskirstymu.

Krovinių terminalai. Terminalas – tai punktas, kuriame sąveikauja įvairių rūšių transportas. Terminalui veikla susijusi su krovos darbais. Terminaluose kroviniams krauti ir transportuoti naudojamos įvairios transporto priemonės, krovimo technika, sandėlių įrengimai, tara ir kt. Terminalai gali būti steigiami įvairioms transporto rūšims.

Kelių transporto terminalai. Kelių transportu gali vykti toks vežimas:

• Tolimasis vežimas. Vežant tolimais nuotoliais turėtų važiuoti du vairuotojai arba terminale vienas vairuotojas keič• iamas kitu, todėl atskirais kelio ruožais krovinį gabena skirtingi vairuotojai. Šiuo atveju nebūtina krovinius perkrauti į kitą automobilį. Vežant krovinį tolimais atstumais, patogu krovinius gabenti priekabomis – jos terminale gali būti prikabinamos prie kito automobilio.

• Vietinis ir vidutinio tolumo vežimas. Jei krovinį galima nuvežti per dieną, terminalu galima nesinaudoti. Vežant ilgiau, patogu krovinį nakč• iai palikti terminale.

• Surenkamųjų siuntų vežimas. Kroviniai į terminalą atgabenami norint suformuoti tolimojo vežimo siuntą iš daugelio siuntų, kurių nei viena nėra tokia didelė, kad visiškai pripildytų automobilį. Terminale kroviniai gali būti skirstomi, rūšiuojami pagal siuntimo punktus, prijungiami prie kitų krovinių.

Geležinkelio transporto terminalai. Vežimas geležinkelio transportu dažniausiai neapsieina be automobilių transporto, išskyrus tuos atvejus, jei prie verslo įmonių yra įrengti keliai. Todėl geležinkelio terminalai turėtų tenkinti ne geležinkelio transporto poreikius, bet juose turėtų būti galimybė krovinius perkrauti iš automobilių į geležinkelio transporto priemones ir atvirkščiai. Tam tikslui gali būti naudojamos ir skirstymo stotys.

Skirstymo stotys – tai punktas su visais terminalo įrenginiais kelių sankirtoje. Atvykę traukiniai su vagonais, turinčiais skirtingas siuntimo kryptis, sutelkiami skirstymo vietoje: jie atkabinami nuo traukinio ir siunčiami į kitus kelius. Ten, prikabinus juos prie kitų vagonų, gali būti sudaromas reikiamos krypties traukinys.

Terminalo sandėliuose yra kaupiamos smulkiosios siuntos ir mažesnės už vagonines. Vežant krovinius konteineriais, terminalo paskirtis – kuo greičiau konteinerius iš geležinkelio transporto perkrauti į automobilius ir atvirkščiai arba iš vieno traukinio į kitą.

Oro transporto terminalai. Oro transportu gabenami kroviniai yra smulkios siuntos, todėl jie pirmiausia patenka į oro uosto krovinių terminalą. Didelė dalis krovinių skraidinama keleiviniais lėktuvais, todėl ypatingas dėmesys skiriamas lėktuvo krovimui. Kroviniai iš terminalo atvežami į oro uosto krovimo aikštelę prieš 4–5 val. iki išskridimo. Prieš tai krovinys turi būti įpakuotas, pasvertas, paženklintas ir įforminti jo dokumentai. Parengiamas krovimo planas, krovinių žiniaraštis. Po to krovinys kraunamas į lėktuvą.

Jūrų transporto terminalai. Jie labai dideli, užima didelę teritoriją, gausu įvairių įrenginių ir tarnybų. Terminaluose turi gerai funkcionuoti informaciniai srautai, greitai ir efektyviai įforminami dokumentai, atliekamos ilgalaikio saugojimo, išmuitinimo ir kitos paslaugos. Terminalai gali būti:

• universalieji;

• specializuoti, pritaikyti tik tam tikros rūšies ar asortimento kroviniams apdoroti;

• terminalų kompleksai.

Kai kroviniai, gabenami per terminalus, tokie vežimai vadinami terminaliniais vežimais. Jų schema pateikta 13 pav.

13 pav. Terminalinio vežimo schema

Logistikos centrai jau buvo aptarti 4 temoje, o sandėliai bus plačiau aptarti 6 temoje.

Transporto grandinių jungtys yra svarbus bendros transporto grandinės elementas. Jos turi išlyginti galimus nukrypimus bendroje transporto grandinėje, t.y. jos papildomai atlieka transporto grandinėje kompensuojamąją funkciją.

5.5. Transporto darbo planavimas logistikos sistemoje

Transportas susieja atskirus logistikos sistemos elementus, todėl svarbu, kad būtų naudojamas veiksmingai. Be to, transporto sistemoje pridėtinė vertė kuriama tada, kai transportas juda, vežami kroviniai.

Atsižvelgiant į logistikos proceso funkcijas, gabenimo procesas turi vykti taip, kad prekės judėtų maksimaliu arba optimaliu greičiu. V. Paulauskas „Logistika“ (2005) transporto darbą logistikos sistemoje dalija į tris grupes:

• nuolatinis, susijęs su nuolatiniais gabenimais;

• periodinis, susijęs su periodiniais gabenimais;

• vienkartinis, susijęs su vienkartiniu gabenimu.

Planuojant nuolatinį gabenimo procesą, būtina tiksliai įvertinti galimą transporto vėlavimą, atsižvelgti, kokį prekių kiekį transporto priemonė gali vežti per nustatytą laiką. Nuolatinis transporto vėlavimas kai kuriose šalyse yra gana dažnas reiškinys. Kartais jis susijęs su tos šalies tradicijomis. Pvz., Italijoje vidutinis traukinių atvykimo į galutinę stotį vėlavimo laikas gali būti 20–40 min. Sudarant nuolatinių vežimų grafiką, būtina atsižvelgti į galimą vėlavimo laiką bei įvertinti esamas kitas nepalankias aplinkybes, kurių gali atsirasti dėl:

• hidrometeorologinių sąlygų įtakos;

• išvykimo vėlavimo;

• transporto priemonių techninių gedimo;

• nepalankių organizacinių sąlygų;

• spūsč• ių keliuose,

• eilių uostų, terminalų ir kt. prieigose;

• kitų kliūč• ių.

Kai vežimas periodinis, vienas ir pagrindinių logistikos uždavinių nustatyti reikiamą transporto priemonių skaičių ir sandėliavimo pajėgumą. Jei vežimas yra periodinis, būtina stebėti tendencijas ir pokyčius, kad galima būtų galima laiku į juos reaguoti ir tobulinti vežimo procesą.

Vienkartinis vežimas – kai vežami atsitiktiniai ar vis kito tipo kroviniai. Vienkartinio vežimo logistikos procesas paprastai yra susijęs su transporto priemonės užsakymo laiku. Transporto priemonę užsakius ilgesniam laikui nei reikia, vis tiek mokama už užsakytą, o ne panaudotą laiką. Užsakius transporto priemonę trumpesniam laikui ir ją užlaikius, reikia mokėti papildomą mokestį už faktiškai panaudotą laiką ir baudą, kuri dažnai yra didesnė nei nuomos mokestis.

Taigi planuojant transporto darbą, logistikos sistemoje, būtina atsižvelgti į visus komponentus, ypač į netikėtumus ir kuo veiksmingiau naudoti transporto priemones.

Transportas logistikos aplinkoje atlieka indikatoriaus vaidmenį, parodo visos logistikos grandinės nesklandumus ir leidžia surasti jų priežastis. Transporto sutrikimas arba prastesnis jo darbas, palyginti su kitomis logistikos grandinėmis, susiję ne tik su gabenimo laiko, bet ir kainos didėjimu. Būtent šie komponentai gali trukdyti pasiekti logistikos tikslus.

5.6. Logistika ir gabenimo valdymas

Įmonės transporto valdymo padalinys yra atsakingas už:

• transporto rūšies parinkimą;

• vežėjo parinkimą;

• maršrutų ir grafikų sudarymą;

• siuntų sujungimą;

• santykius su vežėjais.

Parenkant transporto rūšį reikia atsižvelgti į:

• gabenamos produkcijos žalos riziką;

• pristatymo laiką;

• krovinių išsiuntimo dažnumą;

• pristatymo grafiko laikymąsi;

• galimybę vežti įvairius krovinius;

• galimybę pristatyti krovinius į reikiamą teritorijos vietą;

• pristatymo kainą;

• pakuotės reikalavimus.

Siuntėjo ir vežėjo santykiai dažniausiai yra grindžiami sutartimis. Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) įžvelgia, kad tinkamai parengtos ir įformintos, jos suteikia privalumų:

• siuntėjas gali kontroliuoti vežėją, apsaugo nuo netikėto kainų pokyč• io;

• sutartis garantuoja siuntėjui tam tikrą aptarnavimo lygį;

• sutartis duoda naudos abiem šalims ir yra įpareigojantis dokumentas.

Jeigu norime sukurti tikrai veiksmingą logistikos sistemą, reikia, kad siuntėjo ir vežėjo bendradarbiavimas tiek strateginiu, tiek taktiniu lygmeniu būtų kuo glaudesnis. Nuo transporto veiklos priklauso klientų aptarnavimo lygis, vežimo trukmė, aptarnavimo stabilumas, atsargų lygis, sandėliavimas ir kt.

Svarbiausia yra įvertinti sąnaudas ir planuotri naudą. Pirmiausia reikia palyginti sąnaudas ir aptarnavimą, kai vežėjas yra samdomas ir kai vežėjas yra nuosavas. Jei vežėjas yra nuosavas, įmonė turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę ir nustatyti, kaip ir kur bus naudojamas nuosavas transportas.

Jei transportas samdomas, t. y. naudojamasi transporto įmonės paslaugomis, renkantis vežėją yra atliekamas vertinimas. Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) išskyrė keletą vežėjo pasirinkimo etapų:

• Problemos nustatymas. Išsiaiškinami kliento reikalavimai, norima aptarnavimo kokybė, prekių paskirstymo pobūdis ir kt.

• Paieška. Atliekama transporto paslaugų rinkos analizė.

• Pasirinkimas. Paslaugas rinkoje siūlo daug vežėjų. Todėl vežėjai yra vertinami taikant įvairius kriterijus. Kriterijai pagal svarbą įvertinami balais. Keletas iš vežėjų vertinimo kriterijų jų pateikiama 7 lentelėje.

Vežėjo vertinimo kriterijai 7 lentelė

Kriterijai Balai

Tikimybė pristatyti laiku 1

Vežimo kaina 2

Bendras pristatymo laikas 3

Pasirengimas (lankstumas) keisti kainas 4

Finansinis vežėjo stabilumas 5

Papildomi įrenginiai kroviniams apdoroti 6

Papildomų paslaugų teikimas komplektuojant ir pristatant 7

Krovinių saugumas (nuostoliai, vagystės) 8

Ekspedijavimas 9

Personalo kvalifikacija 10

Rezultatų peržiūra (monitoringas) 11

Pasirengimas (lankstumas) keisti paslaugas 12

Maršrutų lankstumas 13

Serviso paketas (aptarnavimas) 14

Užsakymo procedūra 15

Transporto paslaugų pardavimo organizavimo kokybė 16

Specialūs įrengimai 17

Kiekvieno kriterijaus balai kiekvienu atveju nustatomi skirtingi. Lentelėje jie pateikti sąlyginiai. Vežėjai vertinami pagal įmonei svarbiausius kriterijus. Atsirinktų vežėjų surinkti balai sumuojami ir lyginami. Sutartis sudaroma su tuo vežėju, kuris surinko daugiausiai balų arba labiausiai tenkina iškeltus logistikos tikslus.

Analizuojant vežėjus svarbus ekspeditoriaus vaidmuo. Jis pagal atskirą krovinio siuntėjo ar krovinio gavėjo sutartį gali teikti papildomas paslaugas.

Pasirinkus vežėją, svarbu sudaryti geriausią maršrutą ir pristatymo grafiką. Tinkamai ir racionaliai pasirinkti maršrutai ir grafikai sudaro galimybę taupyti gabenimo sąnaudas. Didelė konkurencija verčia vežėjus ne tik gerinti teikiamas paslaugas, bet ir siūlyti naujas. Pvz., kai kurie vežėjai siūlo sandėliavimo, logistikos konsultacijas, importo ir eksporto paslaugas ir kt. Tokie vežėjai iš esmės tampa kompanijomis, teikiančiomis visų rūšių logistikos paslaugas.

5.7. Ekspeditoriaus reikšmė transporto procesui

Vežimo proceso dalyviai dažniausiai yra pasiskirstę į vežėjus ir ekspeditorius. Ekspeditoriaus pareiga yra rūpintis, kad vežimo procesas vyktų sklandžiai ir būtų laiku atliktas. Ekspedicijos įmonės perėmė dalį transporto funkcijų. Transporto įmonėms belieka rūpintis transporto priemonių technine būkle, mažinti gabenimo savikainą, rūpintis laiku, saugiai pristatyti krovinį gavėjui ir kt. Tačiau transporto įmonė pati gali įkurti ekspedicijos padalinį ir sugretinti vežimą ir ekspediciją.

Ekspeditoriai gali veikti kaip agentai – suvesti prekių siuntėją su vežėju arba patys organizuoti krovinių vežimą. Krovinių vežimą ekspeditoriai gali organizuoti greičiau ir pigiau, jie suinteresuoti sukomplektuoti krovinius iki ekonomiškiausių siuntų.

Ekspeditorius arba transporto ekspedicinė įmonė su klientu sudaro sutartis ekspedicines paslaugas atlikti. Ekspedicinių paslaugų pasirinkimas yra įvairus. Ekspedicinės paslaugos:

• organizuoti krovinių vežimą numatytu maršrutu ar patiems vežti;

• sudaryti savo ar kliento vardu vežimo sutartį;

• organizuoti krovinių išsiuntimą ir gavimą;

• gauti ir pildyti krovinių eksporto ir importo dokumentus;

• paruošti prekių dokumentus;

• atlikti muitinės formalumus;

• kontroliuoti krovinių kiekį ir būklę;

• kontroliuoti krovos darbus;

• pristatyti dokumentus bankui ar perduoti juos nurodytam gavėjui;

• sumokėti rinkliavas ir kitas išlaidas, susijusias su krovinių gabenimu;

• kontroliuoti krovinių saugojimą, sandėliavimą, rūšiavimą, komplektavimą, pakavimą ir kt.;

• teikti informaciją, atlikti draudimo ir kt. paslaugas;

• lydėti krovinį ir kt.

Šį sąrašą galima būtų tęsti ir toliau. Jis parodo, kad ekspeditoriaus atsakomybė yra labai didelė.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibūdinkite gabenimo įtaką logistikos sistemai?

2. Suformuluokite transporto logistikos uždavinius.

3. Kokiu būdu gabenimas sukuria produkto pridėtinę vertę?

4. Kas sudaro veiksmingos transporto logistikos sistemos pagrindą?

5. Kokios transporto rūšys sudaro transporto sistemą?

6. Apibūdinkite kiekvienos transporto rūšies teikiamų paslaugų ypatumus.

7. Apibūdinkite krovinių gabenimo sistemas.

8. Paaiškinkite vežėjo parinkimo etapus.

9. Kaip sukuriama prekės saugumo ir nuosavybės perdavimo sistema?

10. Kokia yra vežėjo atsakomybė už gabenamus krovinius?

11. Kodėl sudaromi transporto koridoriai?

12. Apibūdinkite transporto grandinę ir jos elementus.

13. Kokias funkcijas atlieka transporto terminalai?

14. Kokie transporto darbo planavimo skirtumai atliekant nuolatinius, periodinius ir vienkartinius vežimus?

15. Apibūdinkite ekspedicines logistikos operacijas.

16. Apibūdinkite ekspeditoriaus vaidmenį gabenimo procese.

6. TEMA. SANDĖLIŲ LOGISTIKA IR ATSARGŲ VALDYMAS

6.1. Sandėliai logistikos procese

Sandėliai – tai pastatai, statiniai ir įvairūs įrenginiai, skirti prekėms priimti, išdėstyti, laikyti, jas paruošti vartoti, išduoti ar išsiųsti vartotojui. Visuose materialiojo srauto judėjimo etapuose yra svarbu turėti specializuotų vietų atsargoms laikyti.

Sandėliai yra vienas iš svarbiausių logistikos sistemos elementų. Sandėliai logistikos procesuose įgauna kitą kokybę, nes čia prekės ne tik kaupiamos, bet dažnai ir perskirstomos, perpakuojamos, kartais atliekamas jų dalinis paruošimas. Sandėliavimas leidžia sutrumpinti prekių pateikimo vartotojui laiką ir pristatyti jas ten, kur yra paklausa. Sandėliuoti dažnai būna pigiau, nei gabenti. Logistikos specialistai turi atsakyti į klausimą, ar sprendimas sandėliuoti yra ekonomiškai pagrįstas, kiek reikia sandėlių, kokio dydžio ir kaip juos racionaliai išdėstyti, kokiu periodiškumu ir kaip sandėliai bus aprūpinami prekėmis. Kadangi sandėlių paskirtis yra įvairi, tai ir jų tipų yra įvairių. Gali būti ir nedideles patalpas užimantys sandėliiai ir sandėlių gigantų, kurių užimamas plotas – šimtai tūkstančių kvadratinių metrų.

Sandėliai skiriasi ir pagal krovinių sukrovimo aukštį. Vienuose sandėliuose kroviniai sukraunami į žmogaus ūgio aukštį, kituose į ganėtinai didelį aukštį. Kroviniams krauti naudojami specialūs įrenginiai, pakeliantys krovinius į reikiamą aukštį ir tiksliai sudedantys į laikymo įrenginių narvelius ar lentynas.

Sandėliai gali būti įvairių konstrukcijų:

• uždarojo tipo pastatai ar patalpos,

• pusiau uždarieji (iš dalies atvirieji);

• atvirieji.

Uždarojo tipo sandėliai yra populiariausi, įvairovė didžiausia. Pagal sandėliavimo lygius uždarojo tipo sandėliai skirstomi į vienos vertikalios erdvės (vieno aukšto) ir kelių vertikalių erdvių (kelių aukštų). Uždarojo tipo sandėliai saugo prekes nuo išorinio poveikio, prekės išdėstomos mechanizuotai ir automatizuotai, užtikrinama apsauga ir apskaita, taikoma kelių lygių kontrolės sistema. Specialiais uždarojo tipo sandėliais naudojamasi, kai reikia tam tikrų prekių sandėliavimo sąlygų, pvz., pastovios prekių saugojimo temperatūros (šaldytoms prekėms), specialios vėdinimo sistemos (prekėms, kurios išskiria pavojingas dujas), kai prekės yra labai sunkios, labai brangios, kai būtina speciali apsauga ir kt.

Pusiau uždarojo tipo sandėliai (iš dalies atviros sandėliavimo aikštelės) nuo atvirojo tipo skiriasi stogu, saugančiu nuo tiesioginių kritulių ir saulės poveikio. Šio tipo sandėliai populiarūs šiltuose kraštuose, nes žiemos sąlygomis jie negali apsaugoti prekių nuo pustomo sniego. Atviros saugojimo aikštelės dažniausiai naudojamos prekėms, kurios nebijo drėgmės, bet turi būti saugomos nuo tiesioginių kritulių ir saulės poveikio, laikyti. Pvz., medienai ir jos pusgaminiams.

Atviruosiuose sandėliuose saugomos prekės, kurių kokybei neturi įtakos krituliai, taip pat specialiai įpakuotos prekės konteineriais. Specialiosios atviros sandėliavimo aikštelės rengiamos turint konkretų tikslą – iš anksto numatoma galimybė prijungti juos prie elektros arba kitų šaltinių.

Sandėliai gali būti :

• individualaus naudojimo – skirti tik vienos įmonės prekėms laikyti;

• nuomojami – nuomojamas visa sandėlis ar jo dalis;

• kolektyvinio naudojimo sandėliai ir t. t.

Sandėliai skiriasi ir pagal mechanizacijos lygį:

• nemechanizuoti;

• mechanizuoti;

• kompleksiškai mechanizuoti;

• automatizuoti ir kt.

Pagal galimybę krovinius pristatyti ir išvežti įvairiu transportu sandėliai gali būti:

• stoč• ių;

• uostų;

• terminalų ir t. t.

Prie jų ir juose gali būti įrengti geležinkelio bėgiai kroviniams krauti į vagonus.

Priklausomai nuo laikomų prekių asortimento, sandėliai gali būti:

• specializuoti;

• mišraus asortimento (maisto ir ne maisto);

• universalaus asortimento.

Sandėliuose turi būti sudarytas ir palaikomas specialus laikymo, temperatūros, drėgmės, šviesos ir kt. režimas.

6.2. Sandėlių funkcijos

R. Minalga knygoje „Logistika“ (2001) išskyrė šias svarbiausias sandėlių funkcijas:

• Išlyginamosios funkcijos. Tai prekių poreikio ir jų gavimo neatitikimo šalinimas. Gali būti trukmės ir kiekio neatitikimas.

• Garantinės funkcijos. Dažnai sunku būna tiksliai nustatyti būsimo laikotarpio prekių poreikį, jų pristatymo laiką, poreikių laiką, pristatymo kiekį ir kt. Sandėliai padeda išspręsti šias problemas.

• Spekuliatyvinės funkcijos. Kaupiamos didelės prekių atsargos prognozuojant kainų šuolį.

• Gerinamosios funkcijos. Sandėliuose gali būti atliekamos kai kurios gamybinės operacijos arba sandėliavimas gali būti tiesiog gamybos proceso dalis, jei produktai sandėliuose yra sendinami, džiovinami, brandinami, fermentuojami ir kt. Šie procesai atliekami sandėliuojant konjaką, vyną, sūrį, medieną ir kt.

• Prekių asortimento formavimo funkcija. Sandėliuose yra suformuojamas vartotojui reikalingas prekių asortimentas, t. y. gamybinis asortimentas paverč• iamas prekybiniu.

Be to, sandėliuose gali būti pertvarkomi ir perskirstomi srautai, laikinai laikomos prekės ir atliekamos kitos būtinos logistikos operacijos.

6.3. Sandėliavimo pakopos

R. Minalga „Logistika“ (2001) išskyrė 4 sandėliavimo pakopas:

1 pakopa – gamybos aprūpinimo sandėliai;

2 pakopa – gamybos sandėliai;

3 pakopa – pardavimo sandėliai;

4 pakopa – prekių laikymo sandėliai.

Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) šias 4 sandėliavimo pakopas apibūdino išsamiau (žr. 14 pav.)

VV – visiškai parduotas vagonas

VS – visiškai prikrautas sunkvežimis

NS – nevisiškai prikrautas sunkvežimis

14 pav. Sandėlių panaudojimas tiekimo ir prekių paskirstymo operacijose

A. Gamybos aprūpinimas. Gaunamos nedideliais kiekiais medžiagos iš įvairių tiekėjų sandėlyje konsoliduojamos (sujungiamos) į stambesnę siuntą ir gabenamos į gamybos vietą.

B. Produktų asortimentas. Pagaminta produkcija suvežama į centrinį (jungimo) sandėlį, kur gamybos asortimentas paverčiamas prekių asortimentu, t. y. sudaromas vartotojų pageidaujamas asortimentas.

C. Konsolidavimas. Gautos iš įmonių smulkios siuntos („nevisiškai prikrautas sunkvežimis“) sandėliuose jungiamos į dideles siuntas ir suformuojamos „visiškai prikrauto sunkvežimio“ partijos.

D. Skaidymas. Atvežtos didelės siuntos (jų gabenimo sąnaudos yra mažesnės) sandėlyje išskirstomos ir performuojamos pagal kliento pageidavimą, užsakymai pristatomi mažesnėmis visiškai arba nevisiškai prikrauto sunkvežimio siuntomis.

6.4. Sandėliavimo operacijos

Sandėlių logistikos funkcijos pasireiškia atliekant atskiras sandėlio operacijas. Kaip jau buvo minėta, įvairių sandėlių funkcijos gali iš esmės skirtis. Atitinkamai skirsis ir atliekamos sandėliuose logistikos operacijos. Gali iš esmės skirtis ir logistikos operacijų atlikimo būdai. Panagrinėsime didmeninio sandėlio logistikos operacijų sudėtį ir materialiuosius srautus, esančius sandėliuose. Principinė logistikos operacijų schema pateikta 15 paveiksle.

Sandėlio logistikos operacijos vyksta iš eilės, būtent:

• transporto iškrovimas;

• prekių priėmimas;

• išdėstymas laikyti (krovimas į stelažus, rietuves ir kt.);

• prekių atrinkimas iš laikymo vietų;

• prekių partijų komplektavimas ir pakavimas;

• krovimas į transporto priemones;

• prekių perkėlimas sandėlio viduje.

Iškrovimas – tai logistikos operacija, kuri išlaisvina transporto priemonę nuo krovinių.

Krova – tai logistikos operacija, per kurią krovinys kraunamas į transporto priemonę. Krovimo ir iškrovimo, arba krovos, darbų technologija priklauso nuo krovinio savybių, jų pobūdžio, transporto priemonių tipo, naudojamų mechanizavimo priemonių tipo ir kt.

Prekių priėmimas – tai prekių tapatybės, kiekio ir kokybės nustatymas. Priėmimo procese vyksta gauto krovinio faktinių parametrų sutikrinimas su prekių lydraščio dduomenimis. Taip sudaroma galimybė pakoreguoti informacijos srautą, jei prekių judėjimo kelyje įvyko materialiojo srauto pasikeitimai, pvz., atsirado trūkumas, sugedo prekės ir kt. Priėmimas atliekamas visuose materialiojo srauto judėjimo etapuose – taip nuolat tikrinama informacija apie jo kiekinę ir kokybinę sudėtį.

Priimtas krovinys perkeliamas į laikymo zoną. Prekės gali būti laikomos sukrautos į stelažus arba rietuves.

Prekių atrinkimas iš laikymo vietų gali būti atliekamas dviem būdais:

• reikiamas išsiųsti ar komplektuoti prekių kiekis atrenkamas iš karto visas;

• prekių kiekis atrenkamas dalimis per kelis kartus.

Atrinktos prekės pristatomos į išsiuntimo ar komplektavimo ekspediciją (zoną), kur formuojamos reikiamos prekių siuntos, pakuojamos, ženklinamos, rengiami atitinkami dokumentai. Išsiuntimo ekspedicija sandėlyje įrengiama atskirai nuo pagrindinių sandėlio patalpų. Joje kaupiami išsiųsti paruošti kroviniai. Sandėlyje gali būti įrengiamos atskiros priėmimo ir išsiuntimo ekspedicijos arba mišri ekspedicija, kurioje prekės ir priimamos ir išsiunčiamos. Ekspedicijų patalpos turi būti atskirtos nuo pagrindinių sandėlio patalpų, nes priėmimo ir išsiuntimo ekspedicijų darbų pobūdis iš esmės skiriasi nuo pagrindinių sandėlio darbų. Ekspedicijos darbuotojai tvarko krovinius ir transportą, o sandėlių dirba su atskiromis prekėmis. Atskira ir materialinė atsakomybė.

Prekės iš sandėlio užsakovui gali būti pristatomos įvairiais būdais ir įvairiomis transporto priemonėmis. Iš išsiuntimo ekspedicijos kroviniai pristatomi pirkėjui. Sandėlio darbo procesas užbaigiamas prekių krovimu į transporto priemones.

Sandėlio viduje vyksta prekių judėjimas. Kad būtų patogiau, sandėlio plotas skirstomas į atskiras zonas reikiamoms operacijoms ar jų grupėms atlikti.

Sandėlyje galimi įvairūs materialiųjų srautų judėjimo variantai. Panagrinėkime didmeninės prekybos sandėlio materialiųjų srautų schemą. (Žr. 15 pav.)

15 pav. Didmeninės prekybos sandėlio materialiųjų srautų schema

1 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo zona – laikymo zona – komplektavimo zona – krovimo zona.

2 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo ekspedicija – priėmimo zona – laikymo zona – komplektavimo zona – išsiuntimo ekspedicija – krovimo zona.

3 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo ekspedicija – laikymo zona – išsiuntimo ekspedicija – krovimo zona.

4 variantas. Iškrovimo zona – laikymo zona – krovimo zona.

Kaip matome, šiame sandėlyje yra galimi 4 materialiojo srauto judėjimo variantai. Sandėlio vadybininko užduotis – racionaliai organizuoti materialiųjų srautų judėjimą sandėlio viduje ir skaičiuoti materialiojo srauto dydį.

Sandėliuose materialieji srautai apskaičiuojami atskirai kiekvienai sandėlio zonai. Kiekvienoje zonoje apskaičiuojama kiekvienos atliekamos logistikos operacijos dydis. Vėliau logistikos operacijų dydžiai sumuojami ir gaunamas konkrečios zonos materialusis srautas. Visų sandėlio zonų materialiųjų srautų suma sudaro visą sandėlio materialųjį srautą. Kaip buvo minėta kurso pradžioje, materialusis srautas išreiškiamas atliktų darbų kiekiu per laiko vienetą. Sandėlio iškrovos zonos materialiojo srauto apskaičiavimo pavyzdys pateiktas 8 lentelėje, o 9 lentelėje – viso materialiojo srauto apskaičiavimo pavyzdys.

Sandėlio iškrovimo zonos materialusis srautas 8 lentelė

Eilės Nr. Logistikos operacijos pavadinimas Materialaus srauto apimtis (t/mėn.)

1. Krovinių iškrovimas iš vagonų ir jų sudėjimas ant padėklų 4383

2. Krovinių iškrovimas iš vagonų ir jų sukrovimas ant vežimėlių 487

3. Paketų suformavimas ir jų perkėlimas į:

• priėmimo zoną;

• laikymo zoną;

• išsiuntimo ekspediciją. 2922

730

1218

Iš viso: 9740

Sandėlio materialusis srautas 9 lentelė

Eilės Nr. Logistikos operacijų grupės (zonos) Materialus srautas

(t/m)

1. Vagonų iškrovimo zona 9740

2. Automobilių iškrovimo zona 4870

3. Konteinerių iškrovimo zona 4870

4. Priėmimo zona 7305

5. Laikomų prekių išdėstymas 17435

6. Prekių perkėlimas laikymo metu iš viršutinių lentynų į apatines 1461

7. Prekių atrinkimas 9740

8. Prekių perkėlimas į komplektavimo zoną 6818

9. Prekių komplektavimo zona 6682

10. Prekių perkėlimas į išsiuntimo ekspediciją 5844

11. Prekių krovimas 9470

Iš viso (sandėlio materialus srautas) 84235

Toliau reikėtų tokia pat tvarka apskaičiuoti materialinio srauto išlaidas. Racionaliai organizuojant materialinių srautų judėjimą, tinkamai parenkant variantus, galima sumažinti išlaidas.

Gali kilti klausimas, kur parankiau laikyti prekes: statyti savo sandėlius ar naudotis specializuotų sandėliavimo įmonių paslaugomis? Norint atsakyti į šį klausimą reikia pirmiausia sudaryti sąrašą privalumų, kuriuos turi vienas ar kitas prekių laikymo būdas. Tarkime, juos galima įvertinti taip:

Sandėlių tipų palyginimas 10 lentelė

Savų sandėlių nauda Nuomojamų sandėlių nauda

• prekių paklausa stabili

• rinka koncentruota

• didelė sandėlio apyvarta

• prekės turi būti prižiūrimos

• išsiunč• iamos prekės prieš tai turi būti paruoštos ir kt. • prekių paklausa sezoninė

• rinka išskaidyta

• rinka kintanti

• transporto problema

• prekės kaupiamos sezonui ir kt.

Toliau skaičiuojamos sandėlių naudojimo išlaidos. Kiekvieno varianto išlaidos skaičiuojamos atskirai pagal du parametrus – sandėlio išlaidas ir sandėlio pralaidumą.

Sandėlių nuomotojas turi tik kintamas išlaidas, kurios iš anksto žinomos iš nuomos įkainių (pvz., 1 m2 ploto, 100 kg, vieno padėklo, vienos valandos, savaitės, mėnesio, vieno sandėlio, vienos sutarties ir kt.).

6.5. Atsargų samprata

Atsargos yra didelės ir brangios investicijos. Geresnis bendrųjų atsargų valdymas greitina lėšų cirkuliavimą ir grąžina investicijas. Todėl įmonės dažnai taiko įvairias atsargų mažinimo programas.

Atsargų problemos yra labai panašios į klientų aptarnavimo problemas. Klientas visada tikisi rasti reikiamą produktą. Jo neradęs, jis jį greičiausiai pirks iš konkurento, nes gamybos įmonei pritrukus medžiagų atsargų, sustos gamyba.

Atsargas galima traktuoti remiantis įvairiomis sampratomis, arba koncepcijomis, jos gali būti kaupiamos ar laikomos įvairiais tikslais. R. Palšaitis „Logistikos vadybos pagrindai“ (2005) išsamiau apibūdina atsargų sampratą:

1. Atsargos teikia masto ekonomiją. Atsargos reikalingos tam, kad įmonė galėtų pasiekti masto ekonomiją pirkdama, gabendama ir (arba) gamindama. Perkant dideliais kiekiais dažnai taikoma kainų nuolaida. Produkcijos vieneto gabenimo išlaidos yra mažesnės, jei iš karto vežamas didelis kiekis. Gamindama didelį produkcijos kiekį, įmonė, palyginti su kitomis įmonėmis, įgyja pranašumo, visiškai panaudoja gamybos pajėgumą – tai sudaro sąlygas pasiekti mažesnes vieneto gamybos sąnaudas.

2. Atsargos teikia pasiūlos ir paklausos balansavimo galimybę. Paklausa dažnai yra netolygi. Atsargos leidžia suderinti paklausos svyravimą ir lygų gamybos ritmą.

Paklausa ar pasiūla gali būti sezoninė. Pvz., eglutės žaislai perkami prieš šv. Kalėdas. Jei gamintojas didintų gamybos apimtis tik prekių pirkimo bumo metu, jų gamybos išlaidos būtų labai didelės. Todėl gamintojui parankiau visus metus palaikyti stabilią gamybą, o pagamintą produkciją laikyti sandėliuose, nustatant produkcijos savikainą įvairiais metų periodais.

Kitas variantas – įmonės produkcijos paklausa stabili visus metus, tačiau žaliava gali būti pristatomos tik tam tikru metų laiku, pvz., vaisiai ir daržovės konservams gaminti pristatomi rudenį.

3. Apsauga nuo netikėtumų. Kad ir kaip stengtųsi vadybininkai, paklausos neįmanoma prognozuoti visiškai tiksliai, transporto priemonės kelyje gali sugęsti, įvyksta avarijų, tiekimas sutrinka dėl prastovų, stichinių ar verslo nelaimių ir kt. Dėl visų šių priežasčių atsargos yra kaupiamos, kad laiku būtų patenkinti klientų poreikiai.

Vadybininkai turi gerai įvertinti atsargų naudingumą ir jų laikymo sąnaudas, kad būtų gauta nauda.

6.6. Atsargų rūšys ir jų valdymas

Atsargų, vienokiu ar kitokiu pavidalu yra visose logistikos grandyse ir kanaluose, tiek gamybos tiek ir cirkuliacijos sferose. Atsargos – tai materialieji ištekliai, laukiantys gamybos ar vartojimo proceso. Kadangi logistikos objektas ne pačios atsargos, o jų judėjimas laike ir erdvėje, tai logistikoje atsargos grupuojamos įvairiai.

Einamosios atsargos užtikrina nenutrūkstamą gamybos ar pardavimo procesą tarp dviejų eilinių tiekimų. Jų dydis priklauso nuo poreikio ir tiekimo intervalo. Skaičiuojamos maksimalios, minimalios ir vidutinės atsargos.

Maksimalios einamosios atsargos apskaičiuojamos vidutinę paros sunaudojimo normą (np) dauginant iš vidutinės tiekimų trukmės (tt):

Amax = np* tt.

Vidutinė paros sunaudojimo norma apskaičiuojama planuojamą metinį produktų poreikį dalinant iš kalendorinių dienų skaičiaus per metus.

Minimalus einamųjų atsargų dydis turi būti toks, kad užtikrintų nenutrūkstamą gamybą ar pardavimą tarp tiekimų. Jis yra lygus gaunamos produkcijos partijos dydžiui. Didėjant tiekimų skaičiui per metus, einamosios atsargos norma dienomis mažėja.

Vidutinės atsargos apskaičiuojamos:

Turimos einamosios atsargos yra parduodamos arba sunaudojamos gamyboje. Todėl jas reikia nuolat papildyti. Jeigu paklausa ir pristatymo laikas nesikeičia, įmonė gali turėti tik einamąsias atsargas. Pvz., kasdien parduodama po 20 vnt prekių. Jos pristatomos kas 10 dienų. Einamosios atsargos bus 20 vnt. x 10 d. = 200 vnt. Vidutinės atsargos bus lygios pusei einamųjų atsargų, t. y. 200 : 2 = 100 vnt. Atsargas valdyti šiuo atveju nėra sunku.

Rezervinės atsargos. Reikalingos tuo atveju, tuo atveju, kai kinta paklausa ar / ir pristatymo laikas. Sakykime, vidutinės einamosios atsargos 100 vnt., pristatomas kiekis 200 vnt. Galimi tokie variantai:

• Pristatymo laikas, 10 d., nekinta, tač• iau kinta paklausa. Ji padidėja nuo 20 vnt. per dieną iki 25 vnt./dieną. Šiuo atveju atsargos pasibaigs per 8 dienas (200 : 25 = 8). 2 dienas įmonė neturės atsargų. Taigi papildomai reikia atsargų dar 2 dienoms. Todėl reikia turėti rezervinių atsargų 2 d. x 25 vnt. = 50 vnt.

• Paklausa 20 vnt./d. nekinta, tač• iau kinta pristatymo laikas. Jeigu pristatoma 2 dienomis anksč• iau, t. y. per 8 dienas, tai įmonėje susidaro 2 d. x 20 vnt. = 40 vnt. perteklinės atsargos, o jei pristatoma 2 dienomis vėliau, t. y. po 12 dienų, įmonėje trūks 2 d. x 20 vnt. = 40 vnt. atsargų. Taigi reikia papildomai 40 vnt. rezervinių atsargų.

• Kinta tiek paklausa, tiek ir pristatymo laikas. Paklausa išaugo iki 25 vnt./d., prekių pristatymo laikas svyruoja 2 dienas. Rezervinių atsargų reikia 4 d. x 25 vnt. = 100 vnt.

Draustinės atsargos sudaromos norint sumažinti logistikos ir finansinę riziką, susijusią su nenumatytais sutartinių įsipareigojimų neįvykdymais, avarijomis ir kt. Jų dydis apskaičiuojamas vidutinę paros sunaudojimo normą dauginant iš skubaus pristatymo trukmės dienomis:

Į skubaus žaliavos pristatymo trukmę įeina laikas, reikalingas žaliavą užsakyti, ją išsiųsti, žaliavos gabenimo laikas, laikas žaliavą priimti ir perduoti gamybai.

Paruošiamosios atsargos yra sudaromos tos produkcijos, kurią reikia paruošti gamybiniam vartojimui ar parduoti (pvz., sukapoti mėsą, supjaustyti, džiovinti, sendinti ir kt.). Jos dydis apskaičiuojamas vidutinę paros sunaudojimo normą dauginant iš paruošimo trukmės dienomis:

Sezoninės atsargos sudaromos norint užtikrinti normalų darbą per sezoną. Turėti šių atsargų reikalauja arba sezoninis atitinkamos žaliavos paruošų pobūdis ir būtinumas jas ilgai laikyti (pvz., medvilnę), arba sezoninis vartojimo pobūdis (pvz., kuro vartojimas tik žiemą patalpoms apšildyti), arba sezoninės medžiagų gabenimo sąlygos (pvz., vandens transportu navigacijos laikotarpiu). Sezoninės atsargos dydis nustatomas priklausomai nuo vidutinio suvartojimo per parą ir nuo laiko, kuriam turi būti sudaryta sezoninė atsarga.

Nenaudojamos atsargos – užsigulėjusios sandėlyje neturinčios paklausos, pasenusios, sugedusios ar kitaip nebenaudojamos prekių atsargos.

Spekuliacinės atsargos – kaupiamos norint apsiginti nuo galimo kainų kilimo arba protekcinių kvotų ar tarifų įvedimo.

Judėjimo atsargos arba atsargos kelyje. Jos yra kelyje gabenant jas iš vienos vietos į kitą. Dažnai jos priskiriamos siuntėjo atsargoms.

16 pav. Atsargų klasifikavimo požymiai

Atsargų dydį lemia šie faktoriai:

• minimalios išsiuntimo normos;

• pristatymo periodiškumas;

• pristatymo būdai;

• tiekimo įmonės atstumas nuo įmonės gavėjos.

Atsargų dydžiai gali būti išreikšti:

• piniginiais rodikliais – pinigais (Lt, ct ir t. t.). Pinigine verte atsargos apskaič• iuojamos planuojant, kiek reikės apyvartinio kapitalo ir kt.

• absoliutiniais rodikliais – natūriniais vienetais;

• santykiniais rodikliais – vidutinės atsargos, apyvartumas dienomis, kartais ir kt.

Vidutinės atsargos apskaičiuojamos:

Atsargų valdymo efektyvumą sandėlyje parodo atsargų apyvartumas, kuris skaičiuojamas dienomis ir kartais.

Atsargų apyvartumo greitis kartais apskaičiuojamas:

Atsargų apyvartos trukmė (apyvartumas dienomis) apskaičiuojama:

Atsargų valdymas – tai tinkamiausio atsargų dydžio paieška. Į atsargas investuoti pinigai (lėšos). Kuo atsargos ilgiau išbūna sandėlyje, tuo ilgiau lėšos yra įšaldytos. Todėl vienas iš pagrindinių sandėlio logistikos uždavinių – sekti, tvarkyti ir valdyti visas sandėliuojamas atsargas. Valdant atsargas dalyvauja įvairūs įmonių padaliniai: pirkimo, gamybos, logistikos, pardavimo.

Visas atsargų valdymo išlaidas galima sugrupuoti į 3 grupes:

• atsargų užsakymo ir pristatymo išlaidos;

• atsargų laikymo (turėjimo) išlaidos;

• išlaidos, kurios padaromos, kai įmonė neturi reikiamo atsargų kiekio.

Atsargų valdymo išlaidų struktūra kiekvienoje įmonėje gali būti skirtinga, bet tipiškos yra žemiau paminėtos išlaidos.

1. Atsargų užsakymo ir pristatymo išlaidos:

• užsakymo išlaidos (užsakymų kanceliarinės ir siuntimo išlaidos);

• prekių pristatymo išlaidos (atvežimo, patikrinimo, gavimo dokumentų surašymo, perdavimo saugoti ir kt.).

2. Atsargų laikymo išlaidos:

• sandėlio išlaidos (sandėlio nuomos, įrengimo, eksploatacijos, amortizacijos, valdymo, sandėlio techninės priežiūros ir kt.);

• atsargų kilnojimo;

• turto mokesč• iai;

• draudimas;

• atsargų netekimo nuostoliai;

• investicijų į atsargas palūkanos.

3. Nuostoliai, atsirandantys dėl nepakankamo atsargų dydžio:

• pirkėjo praradimas;

• gamybos nepastovumas (reikia pagaminti greič• iau negu įprasta);

• nenašus gamybos procesas;

• papildomo gabenimo išlaidos ir kt.

Taigi atsargų valdymo tikslas – pasirinkti tokį jų dydį, kuris iki minimumo sumažintų visų išvardintų išlaidų sumą. Sumažinus vieną atsargų išlaidų grupę, gali padidėti kitos grupės išlaidos. Pvz., rečiau užsakant dideliais kiekiais prekes, sumažėja užsakymo ir pristatymo grupės išlaidos, bet padidėja jų laikymo išlaidos.

Todėl yra skaičiuojamas optimalus užsakymo dydis (kiekis). Taikomi įvairūs modeliai jam apskaičiuoti. Vienas iš jų yra vadinamasis ekonomiško užsakymo kiekio EUK modelis.

EUK gali būti apskaičiuojamas pagal šią formulę:

kur

EUK – užsakomų vienetų kiekis;

P – užsakymo tvarkymo išlaidos;

D – metinė prekių paklausa vienetais;

C – metinės atsargų saugojimo išlaidos % (15 – 20 %) prekių vieneto kainos;

V – vidutinė prekės vieneto kaina.

Kitas svarbus klausimas valdant atsargas yra nustatyti užsakymo dažnumą. Jeigu iš anksto yra žinoma, kaip bus naudojamos atsargos, tai nesunku apskaičiuoti, kokiam atsargų lygiui esant reikia daryti užsakymą:

Užsakymo momentas = Užsakymo vykdymo laikas X Vidutinės 1 dienos arba savaitės atsargų sąnaudos

Jeigu užsakymas yra įvykdomas per 2 savaites, o vidutiniškai per 1 savaitę sunaudojama 40 vnt., tai naują užsakymą reikia daryti, kai yra 80 vnt. atsargų (2 x 40 = 80 vnt.).

Jeigu iš anksto yra neaišku, kiek bus atsargų sunaudojama per savaitę, anksčiau aprašytas atsargų valdymas gali nepasiteisinti. Todėl įmonės kartais apskaičiuoja, kiek maksimaliai gali nukrypti atsargų sunaudojimas nuo jų vidurkio ir tokį kiekį stengiasi laikyti norėdamos apsidrausti nuo netikėtumų.

Dažnai atsargų valdymui naudojamas ABC metodas. Jis yra pagrįstas atsargų skirstymu į A B C klases:

A klasei priskiriamos tos medžiagų atsargos sandėliuose, kurios sudaro didžiausią lyginamąją dalį ir į kurias įdėta daugiausiai kapitalo. Ypač svarbu, kad jos būtų reguliariai gaunamos.

B klasei priskiriamos vidutinio svarbumo medžiagos.

C klasei priskiriamos nereikšmingos medžiagos, į kurias įdėta minimali kapitalo dalis.

A B C analizė leidžia visų rūšių medžiagas suskirstyti į grupes pagal jų sąnaudų lygį. Pavyzdžiui, A grupės medžiagos sudaro 15 % visų pozicijų ir joms tenka 65 % visų sąnaudų;

B grupės medžiagos sudaro 20 % visų pozicijų ir joms tenka 20 % visų sąnaudų;

C grupės medžiagos sudaro 65 % visų pozicijų ir joms tenka 15 % visų sąnaudų.

17 pav. ABC medžiagų atsargų grafikas

A grupės medžiagos apima tik nedidelę medžiagų nomenklatūrą, tačiau vertine išraiška jų sunaudojama daugiausia. Todėl šių medžiagų atsargas reikia planuoti labai tiksliai ir jos turi būti naudojamos labai ekonomiškai.

B grupės medžiagos užima vidutinę padėtį. Jos turi būti labiau kontroliuojamos ir planuojamos negu C grupės.

C grupės medžiagos sudaro nedidelę sąnaudų dalį, nors jų nomenklatūra plati. Turi būti siekiama sumažinti C grupės medžiagų kiekį, nes jis gali būti bet kada papildomas.

Atsargų valdymo problemos:

• klientų netekimas;

• didėjantis atidėtų užsakymų skaič• ius;

• stabilus atidėtų užsakymų skaič• ius su didėjanč• iomis investicijomis į atsargas;

• periodinis sandėliavimo plotų trūkumas;

• santykių pablogėjimas su tiekimo grandinės nariais.

Prekių atsargos papildomos pateikiant užsakymus. Tai užtrunka tam tikrą laiką.

Užsakymų ciklas apima laiką nuo užsakymo pateikimo iki produkto pristatymo į kliento sandėlį. Užsakymo ciklo struktūra pateikta 18 pav.

18 pav. Užsakymo ciklas

Atliekant užsakymą dalyvauja daugelis įmonės darbuotojų ir padalinių. Jeigu užsakytos prekės jau yra sandėliuose, užsakymas gali būti atliekamas tokia tvarka:

1. Išrašoma užsakymo atlikimo kortelė.

2. Užsakymas palyginamas su pasiūla.

3. Patikrinama, ar įmonė disponuoja užsakytomis prekėmis.

4. Patikrinama, ar prekes klientui leista parduoti kreditan.

5. Išrašomos sąskaitos faktūros.

6. Išrašomi važtarašč7. iai ir perduodami sandėliui.

8. Pažymima sandėlio kartotekoje.

9. Prekės supakuojamos.

10. Prekės pristatomos į įmonės ekspedicinę tarnybą, geležinkelio stotį ar kt.

11. Važtaraštis arba prekių priėmimo kvitas perduodamas pardavimo skyriui.

12. Sandėlyje įrašoma pastaba, kad atliktas užsakymas.

13. Išsiunč14. iama sąskaita, sąskaitos kopijos perduodamos skyriams.

Jeigu užsakytas prekes įmonė dar turi pagaminti, užsakymo atlikimo procesas praplečiamas gamybos dalimi.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Nusakykite sandėlių reikšmę logistikos grandinėje.

2. Apibūdinkite sandėlių tipus ir jų paskirtį.

3. Apibūdinkite sandėliavimo pakopas.

4. Išvardinkite sandėlių funkcijas?

5. Kada tikslinga turėti savus sandėlius ir kada naudingiau naudotis sandėliavimo paslaugomis?

6. Apibūdinkite sandėliavimo procesą ir galimus materialiųjų srautų variantus.

7. Kodėl kaupiamos atsargos sandėliuose?

8. Kokių tipų atsargos būna logistikos sistemoje ?

9. Paaiškinkite, kas yra atsargų valdymas?

10. Apibūdinkite užsakymo ciklą bei jo vykdymo procesą.

11. Kokie veiksniai lemia atsargų valdymo sprendimus?

7 TEMA. TARPTAUTINĖ LOGISTIKA IR MUITINĖS

7.1. Tarptautinės logistikos samprata ir prekių judėjimo ES šalyse ypatumai

Tarptautinė logistika sprendžia tas pačias problemas kaip ir vidaus arba verslo logistika. Skirtumas yra tas, kad produkcijos judėjimas vyksta globaliai. Tarptautinė logistika siekia tų pačių tikslų, tik kur kas plačiau. Tarptautinė logistika nuo vidaus logistikos skiriasi šiais požymiais:

• tarptautinis krovinių gabenimas susijęs su įvairių transporto priemonių naudojimu;

• tarptautinis krovinių judėjimas susijęs su kur kas daugiau tarpininkų;

• finansavimo galimybės ir mokėjimo formos bei sąlygos gali skirtis atsižvelgiant į užsienio šalių įstatymus;

• kalba, verslo tradicijos ir paproč• iai gali turėti nemažą įtaką logistikos sistemai.

Tarptautiniams prekių ir medžiagų srautams valdyti bei kontroliuoti reikia papildomų žinių apie:

• įvairiose šalyse išsidėsč• iusius aprūpinimo ir pardavimo punktus;

• įvairias gabenimo technologijas, nacionalinius ypatumus;

• specifines šalių transporto sistemas, transporto infrastruktūrą;

• muitinių veiklą.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare tarp Lietuvos ir kitų ES šalių nebeliko muitų sienų ir muitinių. Išsiplėtė bendroji rinka, kurios pagrindas – laisvas prekių judėjimas. Todėl kroviniai per ES šalis juda be jokių apribojimų. Pasienyje neliko jokių muitinės procedūrų, importo ir eksporto deklaracijų. Prekės iš vienos ES valstybės į kitą juda su vidaus dokumentais: važtaraščiais, sąskaitomis faktūromis ir kt. Tačiau ES šalių pasienyje galimi atrankiniai muitinės tikrinimai, kai remiantis išankstine informacija žinoma, kad vežamas krovinys gali kelti grėsmę visuomenės sveikatai ar saugumui. Tokius tikrinimus atlieka mobilios muitinės grupės. Muitinės liko tik valstybių, nepriklausančių ES, pvz.: Rusijos, JAV ir kt., pasienyje.

Nebelikus muitų sienų, Valstybinė mokesčių inspekcija perėmė prekių ir paslaugų judėjimo kontrolę. Lietuvoje taikomos tokios pačios PVM apmokestinimo procedūros kaip ir kitose ES valstybėse. Siekiant užtikrinti tinkamą PVM administravimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje modernizuojama informacinė infrastruktūra, pritaikyta prie ES standartų.

Iš ES valstybių prekes įsivežančios Lietuvos įmonės nebeformina importo deklaracijų ir kitų su importu susijusių dokumentų. Tai sutaupoma laiko ir optimizuojamas logistikos procesas, nes muitinės ir muitinės procedūros yra logistikos mokslo sudedamoji dalis.

Nebereikia mokėti importo PVM – sutaupomos įmonės apyvartinės lėšos. Tačiau reikia apskaičiuoti pardavimo PVM , kurį PVM mokėtojas pateikia deklaracijoje.

7.2. Pagrindiniai ES muitų teisės aktai

Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos muitinė įgyvendina Europos Bendrijos politiką daugelyje sričių, susijusių su tarptautine prekyba, atlieka svarbų vaidmenį dalyvaudama pertvarkos procese, gindama Bendrijos ir jos piliečių interesus, kovodama su apgavystėmis, terorizmu ir organizuotu nusikaltimu.

Pasak Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus R. Klevečkos, aplinkos, kurioje dirba muitinė, pokyčiams daro įtaką ES plėtra, informacinių technologijų sparti raida ir globalizacijos procesai.

Pasaulio muitinių organizacija (PMO), pripažindama muitinės procedūrų supaprastinimo ir standartizavimo bei prekybos saugumo svarbą, parengė ir išleido dokumentą Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema.

Lietuvos muitinė, palaikydama PMO parengtą standartų sistemą, kuriai pritarė ir Europos Komisija, įsipareigoja taikyti aiškias ir stabilias taisykles, įgyvendinti nuoseklią rizikos valdymo koncepciją, derinti išankstinį pasikeitimą informacija apie atvykstančius krovinius, skatinti nepertraukiamą saugų prekių judėjimą ir taip sudaryti kuo palankesnes verslo sąlygas.

Verslo visuomenė, tikėdamasi iš muitinės didesnio darbo efektyvumo ir kokybiškų paslaugų, taip pat turi tinkamai pasinaudoti verslo skatinimo priemonėmis, laikytis sąžiningo verslo principų, siekti e. muitinės principų įtvirtinimo.

Integruotų muitinio tikrinimo procedūrų įgyvendinimas reikalauja atitinkamų teisinių galių, kurias sudaro nacionaliniai ir ES bendrijos įstatymai. Lietuva savo nacionalinius įstatymus derina su ES bendrijos reglamentais.

Svarbiausios ES šalių prekybos su trečiosiomis šalimis nuostatos muitinės veiklos srityje suformavo fundamentalų teisės aktą – Bendrijos muitinės kodeksą – muitų teisės normų rinkinį. Muitų sąjungai būdinga tai, kad visoje ES muitų teritorijoje taikomi bendri teisės aktai. Su išversto į lietuvių kalbą Bendrijos muitinės kodekso variantu, kaip ir su kitais muitų teisės aktais, galima susipažinti Lietuvos muitinės interneto svetainėje http://www.cust.lt.

Remiantis ES teise, nacionaliniai muitų teisės aktai negali pakartoti ar perteikti tiesiogiai taikomų ES teisės aktų nuostatų, negali joms prieštarauti, tačiau gali reglamentuoti tuos dalykus, kurių nereglamentuoja ES teisės aktai, arba detaliau apibrėžti, kaip taikyti ES teisės nuostatas.

Pagrindiniai ES muitų teisės aktai yra šie:

• Bendrijos muitinės kodeksas (Tarybos reglamentas Nr. 2913/92).

• Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos (Komisijos reglamentas Nr. 2454/93);

• Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 ir Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklės;

• Kiti dokumentai, kuriuos galima rasti Lietuvos muitinės interneto svetainėje.

7.3. Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema

Pasaulinė muitinių organizacija (PMO) patvirtino strategiją, kuri apsaugotų tarptautinį prekių judėjimą ne varžydama, o priešingai – supaprastindama. Parengė prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemą „PMO sistema“ (2005 m. vertimas į lietuvių kalbą). Šioje sistemoje yra išdėstyti principai ir standartai pristatomi kaip minimalūs reikalavimai.

Muitinių administracijos turi svarbias galias, kurių neturi jokia kita valstybės institucija – tai teisė tikrinti įvežamus, gabenamus per šalį ir išvežamus krovinius bei prekes. Muitinė taip pat turi teisę neduoti leidimo įvežti ar išvežti krovinius ar prekes ir teisę paspartinti įvežimą. Muitinių administracijos reikalauja informacijos ne tik apie importuojamas prekes, bet dažnai ir apie eksportuojamas. Vadovaudamasi atitinkamais teisės aktais jos gali pareikalauti pateikti tokią informaciją iš anksto ir elektronine forma.

Norint užtikrinti tarptautinės prekių grandinės apsaugą ir supaprastinti prekybą, muitinės skatinamos sudaryti bendradarbiavimo sutartis su kitomis valdžios įstaigomis.

Tikrinti kiekvieną siuntą yra nepriimtinas ir nereikalingas dalykas. Tai stabdytų pasaulinę prekybą. Todėl modernizuotų muitinių administracija naudoja automatines rizikos valdymo sistemas.

PMO sistemą sudaro keturi esminiai elementai:

1. Sistemoje laikoma išankstinė elektroninė informacija apie atvykstanč2. ias, išvykstanč3. ias ir tranzitines krovinių siuntas.

4. Taikoma nuosekli rizikos valdymo koncepcija.

5. Gaunanč6. iosios šalies prašymu siunč7. ianč8. iosios šalies muitinės administracija gali atlikti išvykstanč9. iųjų didelės rizikos konteinerių ir krovinių patikrinimą, naudodama neintervencinę tyrimo įrangą, pvz., spindulinių detektorių, skenavimo įrangos ir kt.

10. Sistema teikia naudą įmonėms, atitinkanč11. ioms minimalius tiekimo grandinės saugumo standartus.

PMO sistema, pagrįsta anksčiau aprašytais keturiais esminiais elementais, remiasi dviem tolygiais ramsčiais:

• tinklu „muitinės muitinėms“;

• muitinės ir verslo partneryste.

7.4. Muitinė, muitinės procedūrų ir verslo partnerystė

Tinklas „muitinės muitinėms“ leidžia keistis tikslia informacija, kuri padeda muitinių administracijoms valdyti riziką.

Tradiciškai muitinių krovinys tikrinamas, kai jis atvyksta į vietines muitines. Šiandien turi būti galimybė patikrinti ir surūšiuoti konteinerį ar krovinį iki atvykstant. Tai galima padaryti pasinaudojant išankstine elektronine informacija. Kroviniams tikrinti naudojamos modernios neintervencinės technologijos.

Didelės rizikos krovinių ir konteinerių siuntos būna tos, apie kurias nėra pakankamai informacijos.

Muitinės administracija ir kitos kompetentingos įstaigos turėtų būti skatinamos įdiegti programas, kurios užkirstų kelią darbuotojų nesąžiningumui.

Lietuvos Respublikos muitinę sudaro:

• Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

• teritorinės muitinės ir muitinių postai,

• mobiliosios muitinės grupės;

• kitos muitinės įstaigos.

Muitinės departamentas – valstybinė institucija, vadovaujanti muitinės veiklai.

Teritorinė muitinė – tai muitinės įstaiga, veikianti Muitinės departamento nustatytoje veiklos zonoje.

Muitinės postas – tai teritorinis muitinės padalinys, veikiantis Muitinės departamento nustatytoje vietoje. Muitinės postai steigiami valstybės sienos perėjimo vietose, geležinkelio stotyse, tarptautiniuose jūrų, upių bei oro uostuose, taip pat kitose Muitinės departamento nustatytose vietose, atsižvelgiant į asmenų, transporto priemonių ir prekių srautus bei jų muitinio tikrinimo galimybes.

Mobiliosios muitinės grupės turi teisę tikrinti krovinius bet kuriame kelio ruože.

Muitinės priežiūros zona – tai muitų teritorijos dalis, kurioje prekėms, asmenims ir transporto priemonėms yra taikomas muitinis tikrinimas.

Muitinės procedūra – muitinės sankcionuoti veiksmai su prekėmis, pateiktomis muitiniam tikrinimui.

Muitinės sankcionuoti veiksmai – tai veiksmai, kuriuos asmenys, turėdami muitinės sutikimą, atlieka su muitinės prižiūrimomis prekėmis.

Muitinės procedūros vykdytojas – asmuo, įsipareigojęs muitinei įvykdyti muitinės įstatymuose nustatytus reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinės procedūra.

Leidinyje „Europos Sąjungos muitinės kodeksas ir jo įgyvendinimo nuostatos“ 2005 m. nurodomos tokios muitinės procedūros:

• eksportas;

• laikinasis išvežimas:

o laikinasis išvežimas perdirbti;

o laikinasis išvežimas;

• reeksportas;

• išleidimas į laisvą apyvartą;

• laikinasis įvežimas;

• laikinasis įvežimas perdirbti;

• muitinės prižiūrimas perdirbimas;

• reimportas (prekių grąžinimas);

• muitinis sandėliavimas;

• vidinis tranzitas;

• išorinis tranzitas;

• kitos muitinės procedūros:

o prekių sunaikinimas muitinei prižiūrint;

o laivų ir lėktuvų atsargų tiekimas;

o prekių tiekimas į neapmuitinamas parduotuves;

o laisvosios ekonominės zonos ir laisvieji sandėliai ir kt.

Eksportas. Įforminus šią procedūrą leidžiama Bendrijos prekes išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Eksportuojant prekes turi būti atlikti jų išvežimo formalumai, įskaitant prekybos politikos priemonių taikymą ir, atitinkamais atvejais, apmokestinimą eksporto muitais.

Laikinasis išvežimas. Įforminus laikinojo išvežimo procedūrą leidžiama neapmokestinamas Bendrijos prekes laikinai išvežti ir vėl jas reimportuoti niekaip jų nepakeitus.

Laikinas išvežimas perdirbti. Įforminus laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, leidžiama iš Bendrijos muitų teritorijos laikinai išvežti Bendrijos prekes, kad su jomis būtų atliktos perdirbimo operacijos, ir atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą visai ar iš dalies neapmokestinant importo muitais.

Išleidimas į laisvą apyvartą – tai muitinės procedūra, kuri suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestinamos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.

Muitinės prižiūrimas perdirbimas. Įforminus muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti importo muitais neapmokestintas ne Bendrijos prekes, atliekant perdirbimo operacijas, kurios pakeičia šių prekių rūšį arba pavidalą, o atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą, taikant už juos nustatytas importo muitų normas. Tokie produktai vadinami perdirbtaisiais produktais.

Muitinis sandėliavimas. Taikant muitinio sandėliavimo procedūrą muitinės sandėlyje leidžiama laikyti :

• ne Bendrijos prekes, neapmokestinant šių prekių importo muitais ir netaikant joms prekybos politikos priemonių;

• Bendrijos prekes, jeigu tam tikrų srič• ių dalykus reglamentuojanč• iuose Bendrijos teisės aktuose nustatyta, kad jas padėjus į muitinės sandėlį turi būti taikomos priemonės, kurios paprastai taikomos tokių prekių eksporto atvejais.

Muitinės sandėlis – tai bet kuri muitinės nustatyta ir prižiūrima vieta, kurioje nustatytomis sąlygomis gali būti laikomos prekės. Muitinės sandėlis gali veikti arba kaip atvirasis, arba kaip uždarasis sandėlis. Atvirasis sandėlis – tai muitinės sandėlis, kurį gali naudoti prekių sandėliavimui bet kuris asmuo. Uždarasis sandėlis – tai muitinės sandėlis, kuriame sandėliuoti prekes gali tik sandėlio savininkas. Sandėlio savininkas – tai asmuo, kuriam leista turėti muitinės sandėlį.

Laikinas įvežimas. Įforminus laikinojo įvežimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti visai ar iš dalies importo muitais neapmokestinamas ne Bendrijos prekes, kurias numatyta reeksportuoti niekaip jų nepakeitus, išskyrus normalų prekių nusidėvėjimą dėl įprastinio jų naudojimo.

Laikinasis įvežimas perdirbti. Įforminus laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje atliekant vieną arba daugiau perdirbimo operacijų galima naudoti ne Bendrijos prekes, skirtas reeksportuoti iš Bendrijos muitų teritorijos. Perdirbimo operacijos :

• prekių apdorojimas, įskaitant jų surinkimą, montažą arba priderinimą prie kitų prekių;

• prekių perdirbimas;

• prekių remontas, įskaitant jų atnaujinimą ir taisymą;

Muitinis sandėliavimas. Muitinio sandėliavimo procedūra įforminama, kai muitinės sandėliuose leidžiama laikyti ne ES prekes, neapmokestinant jų importo muitais bei mokesčiais ir netaikant joms ekonominių draudimų bei apribojimų.

Vidinis tranzitas. Tai muitinės procedūra, kai gabenamos Bendrijos prekės, kurių muitinis statusas nepasikeičia, iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą vykstant per trečiosios šalies teritoriją.

Išorinis tranzitas. Tai muitinės procedūra, kai iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gabenamos ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais mokesčiais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės. Išorinio tranzito procedūra pradedama muitinės išvykimo įstaigoje ir užbaigiama muitinės paskirties įstaigoje.

Gabenant prekes, kurioms taikoma tranzito procedūra, mokamas užstatas, ne mažesnis už toms prekėms nustatytų importo (eksporto) muitų ir (arba) mokesčių sumą arba pateikiama garantija tokiai pat sumai. Vieną iš galimų užstato ar garantijos formų pasirenka muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas).

Prekės, gabenamos per Bendrijos teritoriją taikant tranzito procedūrą, gali būti perkraunamos iš vienos transporto priemonės į kitą, taip pat dalis prekių iškraunama iš transporto priemonės arba prekės papildomai į ją kraunamos išvykimo įstaigoje, paskirties įstaigoje ar kitoje muitinės nustatytoje ar muitinei priimtinoje vietoje muitinei prižiūrint. Prekės gali būti perkraunamos importo bei eksporto terminaluose (laikinojo prekių saugojimo sandėliuose), tarptautinių oro uostų ir geležinkelio stočių, uostų sandėliuose, gali būti laikomos juose, iki bus baigta komplektuoti transporto priemonės prekių krovinį, bet ne ilgiau kaip mėnesį.

Perkraunant prekes iš vienos transporto priemonės į kitą, muitinės sutikimu gali būti atliekamos operacijos, būtinos jų transportavimui palengvinti (perpakavimas, ženklinimas, tvarkymas).

Muitinio tranzito procedūrai užbaigti prekės per nustatytą terminą turi būti pristatytos į paskirties įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis ir identifikavimo ženklais. Kartu turi būti pateikta ir muitinės deklaracija. Kitu atveju turi būti išieškoti už prekes nustatyti muitai bei mokesčiai.

Jeigu atliekant muitinio tranzito procedūrą įvyksta nelaimingas atsitikimas, ar susidaro kitos nenumatytos aplinkybės, būtina nedelsiant kreiptis į artimiausią muitinės įstaigą.

Kai muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas) įvykdo muitinės atžvilgiu priimtus įsipareigojimus, muitinė grąžina sumokėtą užstatą arba nutraukia pateiktos garantijos galiojimą.

Jeigu per nustatytą laiką prekės nepristatomos į paskirties įstaigą, muitinio tranzito procedūros vykdytojas traukiamas atsakomybėn, moka baudas arba prekės konfiskuojamos.

Siekdama įtraukti verslą į tarptautinės prekybos grandinės saugos ir saugumo užtikrinimą, bei muitinių procedūrų paspartinimą, kaip numato Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema, kiekviena muitinės administracija su juo užmezga partnerystės ryšius. Pagrindinis dėmesys skiriamas identifikuoti įmones, kurios teikia dideles saugumo garantijas dalyvaudamos tiekimo grandinėje. Tokie verslo partneriai gauna apčiuopiamą naudą, kuri pasireiškia greitesniu muitinės procedūrų įforminimu ir kitomis priemonėmis.

Bendroje veikloje muitinė ir verslas turėtų bendradarbiauti šiomis temomis:

• Partnerystė. Muitinės administracija ir verslo bendruomenės (asociacijų) atstovais turėtų bendrai nustatyti ir užfiksuoti dokumentuose atitinkamas partnerystės saugumo priemones. Partnerystės dokumente turi būti numatytos rašytinės patikrinamos procedūros.

• Saugumas. Slapti verslo duomenys turėtų būti apsaugoti atitinkamomis automatinėmis priemonėmis. Atliekama griežta patekimo prie įrangos kontrolė, personalo kontrolė, reguliariai tikrinama darbuotojų kvalifikacija.

• Įgaliojimai. Muitinės administracija turėtų reaguoti į verslo bendruomenių problemas bei konsultuodamiesi su jais nustatyti formalizuotus komunikavimo metodus, užtikrinanč• ius tinkamą klausimų gavimą, nagrinėjimą ir išsprendimą.

• Technologija. Supaprastindamos modernių technologijų naudojimą, visos šalys išlaikys krovinių ir konteinerių atitikimą standartų sistemos reikalavimus.

• Komunikacija. Muitinė turėtų nustatyti procedūras, kurių reikėtų laikytis iškilus klausimams ar įtarus muitinės pažeidimą. Muitinė turėtų reguliariai konsultuotis su visomis tiekimo grandinėje dalyvaujanč• iomis šalimis, kad aptartų visus dominanč• ius klausimus.

• Supaprastinimas. Muitinės administracija turėtų siekti numatyti ar pakeisti nuostatas bei įdiegti procedūras, kurios konsoliduotų ir supaprastintų su muitiniu įforminimu susijusios reikalingos informacijos teikimą.

7.5. Prekių pateikimas muitinei ir muitinis tikrinimas

Prekės, kertančios muitų teritorijos sieną, turi būti pateikiamos muitinės įstaigai muitiniam tikrinimui. Muitinis tikrinimas atliekamas muitinės priežiūros zonoje. Muitinė gali tikrinti visas prekes, tačiau reikėtų vengti bereikalingo tikrinimo dubliavimo. Muitinės išvykimo įstaiga turėtų imtis visų reikalingų veiksmų, kad nustatytų neleistinus trukdžius tiekimo grandinėje.

Siekiant užtikrinti tiekimo grandinės ir integruotos muitinių tikrinimų grandinės saugumą ir ypač saugų prekių judėjimą nuo konteinerio (transporto priemonės) iki jo išleidimo po muitinio patikrinimo paskirties vietoje, muitinės turėtų taikyti plombų atitikimo reikalavimams programą, t. y. plombų pritvirtinimo, keitimo ir tikrinimo procedūras, ypač jei keičiamas gabenimo būdas.

Muitinis tikrinimas atliekamas, kai prekės, transporto priemonės ir dokumentai pateikiami muitinės įstaigai. Kartu pateikiamas ir bendrasis dokumentas (deklaracija), kurioje nurodoma muitinės procedūra.

Muitinis tikrinimas (muitinė kontrolė) – priemonės, taikomos siekiant užtikrinti įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių muitinės veiklą ar susijusių su ja, laikymąsi.

Muitinės formalumai – visuma veiksmų, kuriuos turi atlikti asmuo ir muitinė, siekiant užtikrinti laikymąsi įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių muitinės veiką ar susijusių su ja.

Muitų režimas – muitinės procedūrų visuma, nustatyta priklausomai nuo gabenamos prekės pobūdžio bei gabenimo tikslo ir taikoma šios prekės atžvilgiu.

Muitinis tikrinimas atliekamas muitinės nustatyta tvarka, tikrinant prekes, asmenis ir dokumentus, siekiant įsitikinti, kad prekių (daiktų) rūšis, pavidalas, kiekis, kilmė, vertė atitinka muitinės deklaracijoje nurodytą informaciją.

Iki pakraunant prekes į transporto priemones ar gabenimo konteinerius, kuriais jos eksportuojamos, eksportuotojas arba jo agentas turi pateikti muitinei išankstinę elektroninę prekių eksporto deklaraciją.

Eksportuotojai turi vežėjui raštu, pageidautina elektroniniu būdu, patvirtinti, kad jie muitinei pateikė išankstinę prekių eksporto deklaraciją.

Vežėjas ar jo atstovas turi muitinei pateikti išankstinę elektroninę eksportuotojo ir / arba importuotojo krovinio deklaraciją. Šią krovinio deklaraciją reikia pateikti iki transporto priemonės atvykimo į eksporto ir / arba importo muitinės įstaigą, išskyrus jūrų transporto. Gabenant krovinį jūriniu konteineriu, išankstinė elektroninė krovinio deklaracija turėtų būti pateikta prieš pakraunant prekes ar konteinerius į laivą.

Nacionalinių teisės aktų numatytais atvejais po išankstinės krovinio deklaracijos gali reikėti pateikti papildomą krovinio deklaraciją.

Vežėjas ar jo atstovas turi muitinei pateikti išankstinę elektroninę prekių importo deklaraciją iki transporto priemonei atvykstant į pirmąją muitinės įstaigą.

Sankcionuota tiekimo grandinė numato galimybę sujungti eksporto ir importo informacijos srautus vienoje bendrojoje deklaracijoje.

Integruotų muitinių patikrinimų grandinės dalis – tiekimo grandinėje esančių muitinių administracijų keitimasis informacija elektroninių žinučių perdavimo sistema, pvz., apie eksporto sandorius, apie patikrinimo rezultatus, apie atvykimą ir kt.

Muitinė turėtų įdiegti sistemą, kuri pateiktų pranešimus apie siuntas, kurios negali būti kraunamos ar iškraunamos. Tokie pranešimai turėtų būti pateikti per nustatytą laiką.

Tikslų laiką, kada muitinės administracijai turi būti pateiktos importo ar eksporto prekių bei krovinių deklaracijos, turėtų nustatyti nacionaliniai teisės aktai. Praktikoje nusistovėję tokie terminai:

• Jūrų transportas. Konteinerių krovinys – prieš 24 valandas iki kraunant jį išvykimo uoste. Piltinis (biralinis) vienetinis krovinys – prieš 24 valandas iki atvykstant į pirmąjį paskirties uostą.

• Oro transportas. Trumpi atstumai – lėktuvo pakilimo metu. Ilgi atstumai – prieš 4 valandas iki atvykstant į pirmąjį paskirties šalies oro uostą.

• Geležinkelio transportas. Prieš 2 valandas iki atvykimo į pirmąjį paskirties šalies punktą.

• Kelių transportas. Prieš 1 valandą iki atvykstant į pirmąjį paskirties šalies punktą.

Įdiegus tiekimo grandinėje elektroninio keitimosi duomenimis standartą, labai svarbu, kad būtų pripažįstamas elektroninis parašas ir elektroniniai sertifikatai.

Prekių muitinis tikrinimas paprastai atliekamas pradedant ir užbaigiant muitinės procedūrą. Visi muitiniam tikrinimui pateikiami dokumentai turi būti galiojantys. Dokumentų forma ir pateikiama informacija turi atitikti pasirinktos muitinės procedūros vykdymui nustatytus reikalavimus. Kai muitinės procedūra pradedama vienoje muitinės įstaigoje ir užbaigiama (tęsiama) kitoje, patikrinti dokumentai atiduodami muitinės procedūros vykdytojui, privalančiam juos pateikti muitinės įstaigai, užbaigiančiai (tęsiančiai) muitinės procedūrą. Už dokumentų saugumą atsako muitinės procedūros vykdytojas.

Muitinės procedūros pradžia laikoma muitinės deklaracijos ir prekių pateikimas muitinei. Muitinės deklaracija paprastai pateikiama elektroniniu būdu dar prieš atvykstant prekėms.

Muitinės procedūros užbaigimu laikoma muitinės pareigūno spaudo bei žymų, liudijančių apie muitinės procedūros užbaigimą, uždėjimas nustatytoje muitinės deklaracijos vietoje.

Muitinės pareigūnai, atlikdami muitinį tikrinimą, privalo:

• apžiūrėti juridinių ir fizinių asmenų gabenamas prekes;

• gali reikalauti, kad prekes gabenantis asmuo pateiktų dokumentą, patvirtinantį gabenimo teisėtumą;

• tikrinti pateiktus dokumentus, reikalauti muitiniam tikrinimui būtinos informacijos;

• tikrinti transporto priemones;

• atlikti pateiktų dokumentų muitinį įforminimą;

• prireikus atlikti asmens apžiūrą;

• nustatytais atvejais imti importo mokesč• ius bei rinkliavą arba reikalauti sumokėti užstatą ar pateikti garantijas;

• taikyti pažeidėjams įstatymų nustatytas sankcijas.

Muitinė nedelsdama išleidžia patikrintas prekes. Visos vienoje muitinės deklaracijoje nurodytos prekės išleidžiamos tuo pačiu metu.

Nedeklaruotos prekės laikomos kontrabanda ir konfiskuojamos. Konfiskuotos prekės realizuojamos valstybės nustatyta tvarka.

Atlikta muitinės procedūra gali būti anuliuojama.

Muitinės paprastai netikrina prekių, vežamų su CARNET TIR knygele. Ji parodo, kad taikoma muitinių garantijos sistema.

Už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą atsako deklarantas. Deklarantas – tai asmuo, pateikiantis krovinio deklaraciją arba kurio vardu ši deklaracija yra pateikiama. Deklarantas turi teisę daryti pataisas deklaracijoje iki jos pateikimo muitinei tikrinti. Muitinės deklaracija pildoma vadovaujantis Muitinės deklaracijos pildymo instrukcija.

Deklaruoti prekes gali ir pagal sutartį muitinės tarpininko atstovas. Muitinės tarpininkas – tai ūkio subjektas, turintis teisę pagal raštišką sutartį arba raštišką įgaliojimą atstovauti kitiems asmenims, kai reikia deklaruoti prekes muitinei ir pateikti jas muitiniam įforminimui ir teikti kitas su prekių deklaravimu ir pateikimu muitiniam įforminimui susijusias paslaugas. Muitinės tarpininko atstovas – tai muitinės tarpininko darbuotojas, kurio kvalifikacija patvirtinta ir kuris įrašytas į muitinės tarpininko atstovų sąrašą. Ūkio subjektas su muitinės tarpininku sudaro nustatytos formos sutartį teikti muitinės tarpininko paslaugas.

7.6. Plombų tinkamumo programa

Tam tikri įsipareigojimai ir principai yra taikomi visame prekių gabenimo cikle. Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemoje yra pabrėžiami šalių santykiai, kai pasikeičia konteinerio (prekių) valdytojai ar saugotojai. Už konteinerių (prekių) saugumą tiek pačiame punkte, tiek jam judant iš punkto į punktą atsako kiekviena šalis, kuriai yra patikėtas krovinys.

Apsauginės plombos yra neatskiriama saugojimo grandis. Plombas turėtų patikrinti kiekvienas krovinių prikrauto konteinerio gavėjas. Plomba tikrinama apžiūrint, ar nėra ženklų, rodančių, kad ji buvo pažeista, identifikacinį plombos numeris lyginamas su krovinio dokumentacija. Tikrinimo rezultatai įrašomi atitinkamuose dokumentuose.

Jeigu plombos nėra arba ant jos yra ženklų, rodančių, kad ji buvo pažeista, arba plombos identifikacijos numeris skiriasi nuo nurodytojo krovinio dokumentuose, reikia imtis atitinkamų veiksmų:

• Konteinerį (prekes) priimanč• ioji šalis turėtų atkreipti perduodanč• iosios šalies bei siuntėjo dėmesį į neatitikimą.

• Konteinerį (prekes) priimanč• ioji šalis taip pat turėtų įrašyti pastabą krovinio dokumentuose.

• Turėtų įspėti muitinę ir teisėsaugos institucijas.

• Su pažeista plomba (arba jos nesant) konteinerį priimanč• ioji šalis turi atsisakyti jį priimti, kol bus išsiaiškintos priežastys.

• Išsiaiškinus, priimanč• ioji šalis turi uždėti apsauginę plombą ir visuose krovinio dokumentuose įrašyti naujos plombos duomenis.

• Apsauginės konteinerio plombos gali būti keič• iamos esant teisėtoms priežastims: muitinės administracijai nusprendus patikrinti konteinerį, jei vežėjas nori įsitikinti, ar saugiai pritvirtintas krovinys, jei teisėsaugos pareigūnai susidomi kroviniu ir pan.

Už saugų konteinerio krov0,,333 Zimą bei tikslų ir išsamų krovinio aprašymą atsakingas ekspeditorius siuntėjas. Ekspeditorius taip pat yra atsakingas už tai, kad iš karto, atlikus krovimo darbus, būtų uždėta apsauginė plomba, ir rengdamas siuntos dokumentus, turi pažymėti plombos numerį.

Apsauginė plomba turi būti uždedama taip, kad būtų išvengiama jos pažeidimo.

Jeigu konteineris keliauja per tarpinį terminalą, transporto ekspeditorius (operatorius) konteinerį perduoda terminalo operatoriui. Terminalo operatorius priima dokumentus, patikrina plombą, pažymi dokumentuose jos būklę.

Jei konteineris paimamas ar išvyksta iš tarpinio terminalo, atliekamas panašus patikrinimas ir fiksavimas dokumentuose. Procedūra kartojama visoje grandinėje.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Paaiškinkite tarptautinės logistikos skiriamuosius bruožus.

2. Paaiškinkite prekių judėjimo tarp ES šalių principus.

3. Kaip kontroliuojamas prekių ir paslaugų judėjimas?

4. Kur galima susirasti informacijos apie ES muitų teisės aktus?

5. Kokios yra muitinės funkcijos?

6. Paaiškinkite muitinių struktūrą.

7. Paaiškinkite muitinės procedūras.

8. Kaip atliekamas muitinis tikrinimas?

9. Kodėl svarbi muitinės ir verslo partnerystė ir kaip ji pasireiškia?

10. Kokia apsauginių plombų tikrinimo ir plombos žymenų užrašymo tvarka?

11. Apibūdinkite pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemos svarbiausius tikslus.

TEMA. LOGISTIKOS ĮVADAS

1.1. Logistikos samprata

Kas šiandien yra logistika? Ką ji apima? Šią sąvoką įvairiai aiškina tiek patys verslo atstovai, tiek ir vadovėlių autoriai. Logistikos sąvoka pradėta vartoti karybos srityje – ja buvo nusakoma karinių dalinių judėjimas, jų aprūpinimas, amunicijos tiekimas į karinių veiksmų zoną, atsargų papildymas, sužeistųjų grąžinimas ir kitų armijos veiksmų tenkinimas bei paslaugų teikimas. Civilinės logistikos terminas pirmą kartą pavartotas JAV apie 1960 metus. Lietuvoje šis terminas pradėtas vartoti palyginti neseniai, planiniam ūkiui pereinant į rinkos ekonomiką.

Logistikos apibrėžimų yra gana daug. Paprastai logistika apibrėžiama kaip optimalus fizinių srautų bei paslaugų planavimas, organizavimas ir kontrolė. V. Paulauskas monografijoje „Logistika“ (2005) sako, kad logistika reiškia konkrečių veiksmų numatymą, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius, teigiamas ir ypač neigiamas planuojamo proceso įtakas. Pasak „M&M Militzer&Munch Fortransas“ generalinio direktoriaus J. Ravinsko, logistika šiandien – tai procesų, susijusių su prekėmis (kroviniais), sistema, kuri optimizuoja procesų (nuo gamybos iki klientų aptarnavimo) skaidrumą. Logistikos procesai yra susiję su tam tikrų prekių gabenimu ir jų pristatymu per tam tikrą laiką. Logistikos mokslo objektas ir reikiamo prekių kiekio nustatymas – kad jų visada būtų tiek, kiek reikia. Ji susijusi ir su paskirstymo procesais, duomenų apdorojimu, krovinių valdymo sistemomis, sąskaityba ir t. t.

Kadangi numatomi logistikos procesai yra skirtingos paskirties, skiriasi jų vykdymo laikas, tikslai, aplinka, reikalaujamas žmonių išsilavinimas, atsirado įvairios logistiką apibūdinančios sampratos, kaip antai: aprūpinimo logistika, gamybos logistika, paskirstymo logistika, transporto logistika, sandėlių logistika ir t. t. Tai rodo, kad pats logistikos terminas yra įvairiapusis, taikytinas daugeliui sričių, logistikos procesus galima skaidyti į atskirus elementus arba juos susieti.

Logistika grindžiama tiksliais vertinimais ir skaičiavimais, o ne samprotavimais. Šis mokslas pasižymi tuo, kad įvairią veiklą siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai, sisteminiu principu, minimaliomis išlaidomis siekiant išlaikyti reikiamą aptarnavimo lygį.

Norint tinkamai užtikrinant materialiojo srauto judėjimą, reikia pasirūpinti tinkamomis transporto priemonėmis prekėms gabenti. Kartu turi judėti ir informacijos srautas, kuris padės priimti reikiamą logistikos valdymo sprendimą. Tiek materialieji, tiek informacijos srautai turi būti paremti finansiniais srautais. Todėl logistikos studijų objektas yra materialieji ir su jais susiję informacijos bei finansiniai srautai.

1.2. Logistikos reikšmė

Ekonomikos globalizacijos procesą lemia intensyvi šalių ekonomikos plėtra, naujų rinkų užėmimas, informacinių technologijų galimybės. Konkuruojant globaliose ir sparčiai kintančiose rinkose, pranašumą įgyja tie, kas sugeba reikiamu laiku į reikiamą vietą pristatyti produktus, palaikydami kuo aukštesnį aptarnavimo lygį, kuo mažesnėmis bendrosiomis išlaidomis. Todėl kiekvienos įmonės veikloje logistika turėtų užimti svarbią vietą. Pagrindinė logistikos užduotis įmonėje – nukreipti įvairių specialistų profesinę veiklą į kuo geresnį klientų aptarnavimą ir kuo didesnio pelno gavimą.

Logistikos veiklą įmonėje organizuoja ir įgyvendina įmonės atskirų padalinių darbuotojai arba logistikos skyriai. Kiekvieną logistikos veiklos sritį siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai. Versle negali būti svarbiausių, dominuojančių veiklos sričių. Jos visos yra svarbios, viena kitą papildo. Ir jei nors vienos veiklos sričiai yra skiriama mažiau dėmesio, jei ji ignoruojama, tai gali turėti neigiamų pasekmių visam verslui.

Logistika yra praktinis verslo instrumentas, leidžiantis siekti įmonės strateginių, taktinių tikslų, daryti įtaką verslo strategijai, sukurti naujų įmonės konkurencinių pranašumų rinkoje.

Lėšos, išleidžiamos logistikai, sudaro santykinai didelę visų išlaidų dalį. Įvairiose įmonėse jos yra skirtingos ir sudaro apie 35 procentus.

Logistikos procesai turi didelę įtaką produkto kainai ir paprastai sudaro nuo 8 iki 50 proc. jo vertės. Logistikos pagrindinę pridėtinę vertę sukuria transportavimas, sandėliavimas, vartotojų aptarnavimas, produktų paskirstymas. Manoma, kad logistika – tai veikla, sudaranti galimybę mažinti išlaidas.

UAB „VP Market“ generalinio direktoriaus I. Staškevičiaus teigimu, logistikos veiksmingumas labai svarbus verslo sėkmės laidas. Didžiausią sėkmę pasiekia tos kompanijos, kurių efektyvūs veiksmai įgalina pateisinti ir viršyti vartotojų lūkesčius.

Dabartinės logistikos raidos tendencijos pasaulyje yra panašios. Skirtumas tik tas, kad vieni regionai toliau pažengę, o kiti taiko jau sukurtus logistikos grandinės diegimo ir tobulinimo būdus. Pasak „Baltic Logistic System Vilnus“, teikiančios smulkių siuntų gabenimo paslaugas „Bizpak“ pardavimo ir rinkodaros direktoriaus G. Bingelio, ES šalyse jau susiformavęs požiūris, kad siekiant maksimalaus kompanijos veiklos efektyvumo logistikos paslaugos turi būti patikėtos šios srities profesionalams. Lietuvoje sparčiai diegiamas 3PL modelis, t. y. trečiųjų šalių logistikos modelis, kai naudojamasi išorinių logistikos bendrovių, kurios paprasčiau, greičiau ir pigiau atlieka šias funkcijas, paslaugomis.

.3. Logistikos koncepcija

R. Minalga vadovėlyje „Logistika“ (2001) logistikos koncepciją apibrėžia taip: „Logistikos koncepcija reiškia iš vienos srities į kitą perinančias logistikos priemones.“ Atsiranda galimybė šias priemones valdyti taip, kad jų poveikis būtų perduotas iš vienos į kitą įmonės sritį. Logistikos koncepcija reiškia vientisą mąstymą ir vientisą elgseną. Logistikos koncepcija sukuria atskirų sričių ir procesų priklausomybę ir padeda jas suderinti. Logistikos koncepcijos uždavinys – susieti atskiras sritis į procesų grandinę.

Nagrinėdama logistikos koncepcijos evoliuciją ir jos pritaikymo galimybes, L. Braškienė (VU Marketingo katedra) išskiria šiuos istorinius verslo logistikos koncepcijos raidos etapus. (1 lentelė)

111111Istoriniai verslo logistikos koncepcijos raidos etapai 1 lentelė

Etapai Logistikos koncepcijos

1920–1950 m. Pirmasis – ikilogistinis periodas. Tai fragmentinio logistikos idėjų pasireiškimo periodas. 1. Kai kuriomis logistikos sritimis domimasi sąnaudų joms mažinimo požiūriu.

2. Logistikos, kaip integralaus sąnaudų mažinimo instrumento, idėja dar nekeliama.

1950–1970 m. antrasis – klasikinės logistikos, arba logistikos konceptualizavimo, periodas. Iš pradžių suvokiama tik fizinis produkcijos paskirstymas arba prekių pristatymas iš gamintojo vartotojui. Laipsniškai sujungia ir koordinuoja visas įmonės veiklos rūšis, susijusias su prekių judėjimu tam tikru laiku į tam tikrą vietą paskirstymo kanale.

1970–1980 m. Trečiasis integralios logistikos, arba verslo logistikos koncepcijos diegimo, periodas. Dominuojanti logistikos idėja – visų logistinės veiklos sričių maksimalus integravimas į visą logistikos grandinę. Logistika tampa praktiniu verslo instrumentu ir jo funkcija.

1980–1999 m. Ketvirtasis neologistikos, arba logistikos atgimimo, periodas. 1. Įsitvirtina supratimas, kad ištisinis, visa apimantis integruoto materialaus srauto valdymas įmanomas tik efektyviai valdant informacijos srautą.

2. Į logistikos interesų sritį patenka serviso (nematerialūs) srautai.

3. Logistika įgauna konceptualios strategijos, mąstymo būdo, verslo filosofijos statusą.

1999 m. – iki dabar. Penktasis universalios logistikos, arba logistikos koncepcijos įsigalėjimo, periodas. Logistika tampa universalia metodologine koncepcija, kurios tikslinė funkcija – srautinių ekonomikos procesų ištisinis sisteminis optimizavimas maksimaliai mobilizuojant turimus rezervus.

Logistikos koncepcijos pagrindą sudaro tokių priemonių įgyvendinimas:

• greič• iau negu konkurentai patekti į rinką;

• sumažinti produkcijos gamybos ciklą;

• sutrumpinti trukmę nuo užsakymų gavimo iki produkcijos pateikimo;

• laikytis pateikimo terminų tikslumo ir punktualumo ir kt.

Logistikos koncepcijai keliami tokie reikalavimai:

• Realumas. Koncepcija privalo būti įgyvendinama normaliomis pastangomis ir pakankamomis išlaidomis.

• Išsamumas – privalo būti įtraukti visi įmonei reikalingi logistikos procesai.

• Suderinamumas – logistikos procesai turi būti vienas su kitu suderinti.

• Konkretumas – koncepcija privalo būti suformuluota konkreč• iai ir suprantamai.

• Patikrinamumas – kontrolės sistema privalo atskleisti logistikos efektyvumą.

• Ekonomiškumas – koncepcija neprivalo viršyti numatytų išlaidų.

• Lankstumas – sprendimai turi būti priimami lanksč• iai.

• Moksliškumas – visi logistikos veiksmai turi būti moksliškai pagrįsti, juos atlikti turi kvalifikuotas personalas.

• Įgyvendinamumas – koncepcija privalo būti įmonėje įgyvendinama logistikos sritims suteikus atitinkamas funkcijas.

.4. Logistikos tikslai ir uždaviniai

Kiekviena įmonė turi daugybę tikslų, suformuotų visai įmonei arba pavienėms jos veiklos sritims. Ypač svarbūs pagrindiniai įmonės tikslai, su kuriais yra glaudžiai susiję ir pagrindiniai logistikos tikslai. Logistikos tikslai yra sudėtinė įmonės tikslų sistemos dalis.

Pagrindinis logistikos tikslas – veiklos veiksmingumas, arba optimizavimas. Logistikos procesai iš esmės skirti mažinti išlaidas. Mažinant išlaidas optimizuojama prekės kaina, didėja jos konkurencingumas, atitinkamai gaunama daugiau pelno.

Logistikos proceso tikslas – susieti gamybą su vartojimu. Todėl kitas svarbus logistikos tikslas – mažiausiomis išlaidomis pristatyti reikiamą tinkamos kokybės prekę, reikiamą jos kiekį, tiksliai laiku į numatytą vietą.

Logistikos tikslas taip pat yra ir planuoti bei koordinuoti visas veiklos sritis, mažiausia kaina užtikrinančias aukšto aptarnavimo lygį ir kokybę.

Logistikos uždavinius lemia logistikos tikslai ir funkcijos. Logistikos specialistų uždavinys yra tiekti vartotojams prekes ir teikti paslaugas veiksmingiausiu, priklausomai nuo poreikių ir paklausos, būdu. Kai kurie autoriai yra suformulavę šešis logistikos uždavinius, vadinamąsias šešias logistikos taisykles, nusakančias materialiųjų srautų nuoseklumą:

• krovinys – reikiama prekė;

• kokybė – reikiamos kokybės;

• kiekis – reikiamas kiekis;

• laikas – pristatyta reikiamu laiku;

• vieta – pristatyta į reikiamą vietą;

• išlaidos – atlikta su mažiausiomis išlaidomis.

1.5. Logistikos aplinka

Logistikos aplinka – tai veiksniai, jėgos, apribojimai, sąlygos, santykiai, aplinkybės, susijusios su valdymo objektu. Taip apibūdina logistikos aplinką V. Paulauskas knygoje „Logistika“ (2005). Logistikos aplinka sudaro bendrą verslo valdymo schemą.

Logistikos aplinka, atitinkamai ir logistikos sritys, yra apibrėžiamos konkrečiomis ribinėmis sąlygomis, pvz., paskirstymo logistika apima procesą nuo gamybos iki pardavimo, transporto logistika apima gabenimo procesą nuo vienos prekių sutelkimo vietos iki kitos ir t. t.

Logistikos aplinką veikia vidiniai ir išoriniai veiksniai.

D. Bazaras mokomojoje knygoje „Įvadas į logistiką“ (2005) logistikos aplinką pagal logistikos veiklos pobūdį bei taikymo sritį skirsto į makrologistiką ir mikrologistiką.

Makrologistika aprėpia visą logistikos grandį nuo tiekėjo iki vartotojo. Nagrinėjant makroaplinkos logistiką, yra aiškinamasi, kaip logistikos sistema veikia ekonomikos procesus.

Mikrologistika – tai konkrečios įmonės viduje įdiegta logistikos sistema.

1.6. Logistikos veiklos sritys

R. Palšaitis „Logistikos pagrindai“ (2003) verslo logistiką apibūdino kaip veiklą, apimančią fizinį produktų tiekimą ir fizinį jų paskirstymą. Ji priklauso nuo įmonės organizacinės struktūros ir nuo to, kiek svarbi logistikos operacijoms kiekvieno padalinio veikla. R. Palšaitis vadovėlyje „Logistikos vadybos pagrindai“ (2005) visas logistikos veiklos rūšis pagal funkcijas suskirstė į pagrindines ir pagalbines.

Pagrindinės veiklos rūšys:

• vartotojų aptarnavimo politika ir standartai;

• užsakymų tvarkymas;

• atsargų valdymas;

• gabenimas (transportavimas);

• sandėliavimas.

Pagalbinės veiklos rūšys:

• informacijos apdorojimas ir tvarkymas;

• paklausos prognozavimas;

• gamybos ir sandėlių vietos parinkimas;

• medžiagų tvarkymas;

• aprūpinimas (įsigijimas);

• atsarginių detalių tiekimas ir klientų, nupirkusių prekes, aptarnavimo užtikrinimas;

• pakavimas;

• atliekų tvarkymas;

• grąžintų produktų tvarkymas.

Vartotojų aptarnavimo politika ir standartai

Kliento aptarnavimas – visas logistikos veiklos sritis siejanti ir vienijanti grandis. Jei įmonės pastangos savo veiklos sferoje yra sėkmingai įgyvendinamos, t. y. kliento poreikiai visiškai ar iš dalies yra patenkinami, – tai ir yra aptarnavimas. Kiekvienas įmonės logistikos sistemos elementas gali turėti įtakos, kad klientas laiku gautų reikiamą prekę reikiamoje vietoje reikiamos būklės ir už tinkamą kainą. Taigi kliento aptarnavimo kokybė susijusi su integruotos logistikos vadybos koncepcijos įdiegimu, garantuojančiu, kad klientų poreikiai bus patenkinti mažiausiomis bendrosiomis išlaidomis.

Užsakymų tvarkymas. Užsakymų tvarkymo veiklos komponentai gali būti skirstomi į 3 grupes:

1. operatyviniai elementai – užsakymų priėmimas ir koregavimas, jų įtraukimas į gamybos ciklą, pasiruošimas jį įvykdyti, dokumentų išrašymas ir kt.

2. komunikaciniai elementai – užsakymų modifikavimas, pasiteiravimas, ar yra galimybė užsakymus atlikti ar koreguoti, produkto radimas, pristatymas, klaidų taisymas ir kt.

3. kredito ir rinkliavos elementai – kredito įskaitymas, mokėjimas už produktus, apskaita ir kt.

Pažangios užsakymų tvarkymo technologijos ir sistemos padidina užsakymų apdorojimo tikslumą ir padeda juos greičiau įvykdyti. Užsakymų apdorojimo sparta ir tikslumas lemia klientų aptarnavimo lygį.

Atsargų valdymas. Produktų atsargoms laikyti būtina erdvė ir kapitalas. Investuoti pinigai į atsargas negali būti naudojami kitur. Valdant atsargas, palaikomas toks jų lygis, kad būtų užtikrintas tinkamas klientų aptarnavimo lygis.

Gabenimas. Gabenimas suteikia produktui vietos ir laiko vertę. Gabenimas – tai veikla, pareiškianti produktų judėjimo valdymu. Ji apima tokius komponentus: transporto rūšį, transporto priemonės parinkimą, maršruto nustatymą, vietinių ir tarptautinių įstatymų laikymąsi, konkretaus vežėjo parinkimą ir kt.

Sandėliavimas. Kuo didesnis laiko tarpas nuo produkto pagaminimo iki suvartojimo, tuo didesnis atsargų kiekis sukaupiamas sandėliuose. Sandėliavimas ir saugojimas yra veikla, susijusi su produktų laikymo erdvės valdymu. Svarbu sandėlių išdėstymas ir jų planas, atsargų saugus išlaikymas, efektyvus sandėlių naudojimas ir kt.

Informacijos apdorojimas ir tvarkymas. Tikslus ryšys tarp įmonės ir jos klientų, tarp įmonės padalinių, tarp įvairių logistikos veiklos sričių užtikrina logistikos valdymo sėkmę. Įmonės logistikos informacinė sistema gali būti sudėtinga kompiuterizuota valdymo informacinė sistema arba paprastas žmonių bendravimas. Kad ir kokia būtų įmonėje įdiegta informacinė sistema, svarbi informacija turi būti prieinama ir perduodama visiems jos vartotojams.

Paklausos prognozavimas. Paklausos prognozė logistikos valdymo procese lemia, kiek kokio produkto turėtų būti tiekiama į įvairias aptarnaujamas rinkos vietas. Logistikos specialistai turėtų žinoti, kur ta paklausa kils, kad reikiamas produkcijos kiekis būtų saugomas tam tikroje rinkos vietoje. Taigi privalu, kad įmonės veiklos prognozės būtų suderintos su pardavimo, gamybos ir logistikos padaliniais.

Gamybos ir sandėlių vietų parinkimas. Gamybos įmonių (cechų) ir sandėlių išdėstymas netoli nuo rinkos vietų gali pagerinti klientų aptarnavimo lygį ir sumažinti logistikos išlaidas. Renkantis vietą atsižvelgiama į rinkų išsidėstymą, klientų poreikius, žaliavos, komplektuojamųjų dalių ar medžiagų įsigijimo vietas, darbo jėgos kainą, gabenimo paslaugų kokybę, mokesčius, saugumą, žemės kainą, visuomenės požiūrį ir kt. Kai įmonės išsidėsčiusios tinkamai, mažėja sumažėti gabenimo apimtis.

Medžiagų tvarkymas. Ši veikla apima kiekvieną žaliavų, pusfabrikačių, nebaigtos pagaminti produkcijos, pagamintos produkcijos judėjimo elementą. Siekiama supaprastinti krovimo procedūrą, sumažinti prekių gabenimo atstumą, užtikrinti tolygų medžiagų srautų judėjimą, vengiama sugadinti krovinį ir vagysčių. Tvarkymas neprideda gaminiui vertės, todėl ši operacija turėtų būti minimali.

Aprūpinimas (įsigijimas). Aprūpinimas – tai medžiagų, žaliavų, gamybos priemonių įsigijimas. Ši veikla apima tiekimo šaltinių parinkimą, tiekimo terminų ir sąlygų nustatymą, taikomą tiekiamų produktų kokybės kontrolę ir kitas priemones.

Atsarginių dalių tiekimas ir klientų, nupirkusių prekes, aptarnavimo užtikrinimas. Logistikos veikla nesibaigia gaminio pristatymu klientui. Veikla tęsiasi ir klientui nusipirkus prekę. Dažniausiai tai būna garantinių paslaugų teikimas: remontas gaminiui sugedus per garantinį laikotarpį, detalių tiekimas, prekės priežiūros paslaugų teikimas ir kt.

Pakavimas. Ši veiklos rūšis apima daug funkcijų. Viena iš jų – tai gaminio pateikimas vartotojui ir reklama. Tinkama ir patraukli pakuotė patraukia pirkėją. Antra – logistikos funkcija. Kartais produktai vežami dideliais atstumais, atliekama daug tvarkymo operacijų, tad tinkama pakuotė apsaugo gaminį nuo sužalojimo, nuo aplinkos poveikio, palengvina krovimo, sandėliavimo, gabenimo darbus.

Atliekų tvarkymas. Gamybos ir logistikos procesus visada „lydi“ atliekos. Jos gali būti panaudotos kitam produktui gaminti, todėl jas svarbu sutvarkyti, sukrauti, išvežti sunaikinti, saugoti ar perdirbti.

Grąžintų prekių tvarkymas. Šis procesas kartais vadinamas atvirkštine (reversine) logistika. Pirkėjai gali grąžinti prekes dėl jų netinkamos kokybės, gavę ne tas prekes, kurias turėjo gauti ar dėl kitų priežasčių. Grįžtamoji (reversinė) logistika – tarsi judėjimas priešpriešiais, nes paprastai produkcija vežama viena kryptimi. Kai vartotojas grąžina prekes taisyti, pakeisti, perdirbti, tokia atvirkštinė logistika atsieina brangiai. Išlaidos, gabenant produktą nuo pirkėjo iki gamintojo, gali būti iki 9 kartų didesnės nei gabenant nuo gamintojo iki pirkėjo. Grąžintų prekių tvarkymas yra svarbi logistikos veiklos sritis.

1.7. Logistikos integraciniai ryšiai

Logistikos funkcijos yra integruotos į kitų įmonės padalinių funkcijas. Logistikos, gamybos ir rinkodaros funkcijų integraciją bei sąlyčio taškus galime matyti pateiktoje 2 lentelėje.

Logistikos, gamybos ir rinkodaros funkcijų integracija bei sąlyčio taškai 2 lentelė

1.8. Logistikos procesas

Logistikos procesas susideda iš logistikos operacijų. Logistikos operacija – tai tam tikras logistikos proceso veiksmas, pvz., prekių iškrovimas, prekių pakavimas ir kt. Logistikos operacijos, atliekamos logistikos sistemos išorinėje aplinkoje, vadinamos išorinėmis logistikos operacijomis. Logistikos operacijos, atliekamos logistikos sistemos viduje, vadinamos vidinėmis.

Logistikos operacijų visuma sudaro srautą. Logistikos operacijos apimtis per tam tikrą laikotarpį sudaro tos operacijos srauto dydį, pvz., priimta 400 užsakymų per savaitę, tai ir srauto dydis yra 400 užsakymų per savaitę.

Srautus galima sugrupuoti į:

• materialiuosius (fizinius);

• informacijos;

• finansinius.

Materialusis (fizinis) srautas – tai krovinių (prekių) kiekis, su kuriuo atliekamos įvairios logistikos operacijos. Logistikoje jis dažniausiai vadinamas krovinių srautu. Materialiojo srauto dydis išreiškiamas apdorotų krovinių kiekiu per laiko vienetą, pvz.: t/m, vnt./mėn. ir t. t. Pvz., per metus sandėlyje iš vagonų iškraunama 4380 t. Tai reiškia, kad iškrovimo operacijos materialiojo srauto dydis sandėlyje yra 4380 t/m.

Materialųjį srautą dar galima suskirstyti į kelis tipus:

• Išorinis – prekės yra už įmonės ribų, jų gabenimą organizuoja pati įmonė, pvz., ekspedicinė įmonė organizuoja kliento krovinio gabenimą sudarydama krovinio gabenimo sutartį su transporto įmone. Transporto įmonė paima krovinį iš siuntėjo sandėlio ir jį nugabena į gavėjo sandėlį. Į ekspedicinę įmonę krovinys nepatenka.

• Vidiniai – prekės yra įmonės viduje, pvz., norint atlikti užsakymą, reikia atrinkti prekes iš laikymo vietų.

• Įeinamasis – materialusis srautas patenka į įmonę iš išorinės aplinkos, pvz., reikia iškrauti gautus krovinius iš transporto priemonės.

• Išeinamasis – fizinis srautas patenka iš įmonės į išorinę aplinką, pvz., siunč• iami kroviniai sukraunami į transporto priemonę.

Informacijos srautas – tai įvairūs pranešimai, būtini valdant ir kontroliuojant logistikos operacijas. Informacijos srautuose turėtų būti suderinta:

• informacijos perdavimo ir priėmimo greitis;

• informacijos kiekis;

• informacijos srautų laidumas.

Informacijos srautas matuojamas perduotos arba apdorotos informacijos kiekiu per laiko vienetą. Kiekvienas materialusis srautas turi jį atitinkantį informacijos srautą. Informacijos srautas gali:

• pralenkti materialųjį srautą, pvz., užsakymas;

• patekti kartu su materialiuoju srautu, pvz., važtaraštis;

• eiti po materialiojo srauto, pvz., įvairios pretenzijos.

Informacijos perdavimo būdai gali būti labai įvairūs: telefonu, paštu, faksu, tiesioginiu pokalbiu, įvairiais dokumentais, informacinėmis technologijomis, palydoviniu ryšiu, prekių kodavimo ir atpažinimo technologijomis ir kt.

Finansinis srautas – piniginės lėšos logistikos operacijoms atlikti. Kiekvieną fizinį ir informacijos srautą lydi finansinis srautas. Finansinio srauto tikslas – aprūpinti materialiuosius bei informacinius ir kitus logistikos srautus finansiniais ištekliais panaudojant veiksmingiausius finansavimo šaltinius. Finansiniai srautai, kaip ir materialieji srautai, gali būti: išoriniai, vidiniai, įeinantys, išeinantys, horizontalūs, vertikalūs.

1.9. Logistikos grandinė

A. Kaminskas logistikos grandinę apibūdino taip: „Logistikos grandinė yra sistema, per kurią verslo organizacijos gabena savo produktus ir paslaugas tų prekių ir paslaugų vartotojams“ (Kaminskas, 2000). Logistikos sistemą sudaro įvairios posistemės. Skirtinguose literatūros šaltiniuose posistemių struktūra yra pateikiama įvairiai. Dažniausiai logistikos sistema skirstoma į aprūpinimo (tiekimo), gamybos ir paskirstymo (realizavimo) posistemes. Sujungus jas, gaunama logistikos procesų grandinė. Logistikos grandinės pavyzdys pateiktas 1 paveikslėlyje.

1 pav. Logistikos grandinė

Visos logistikos grandinės jungiamoji grandis yra gabenimas ir sandėliavimas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atskiras logistikos veiklos sritis įprasta vadinti atskirais logistikos pavadinimais, pvz., aprūpinimo logistika, sandėlių logistika ir t. t. Jos bus išsamiau aptartos vėlesnėse temose.

Literatūroje dažniausiai minimos šios logistikos sistemos:

• makrologistikos sistema – tai stambi materialiųjų srautų valdymo sistema, apimanti įvairias įmones, esanč• ias įvairiuose šalies regionuose arba įvairiose šalyse;

• mikrologisktikos sistema – apima atskiras įmones;

• verslo logistikos sistema – tai konkretaus verslo sistema.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Kur pirmiausia atsirado logistika ir ką ji reiškė?

2. Kur ir kada pirmą kartą buvo pavartotas civilinės logistikos terminas?

3. Kada Lietuvoje buvo pradėtas vartoti logistikos terminas?

4. Pasirinkite jums labiausiai patinkantį logistikos apibrėžimą ir paaiškinkite, kodėl jį pasirinkote.

5. Kokį vaidmenį logistika vaidina rinkos sąlygomis?

6. Kokią vietą logistika užima įmonės veikloje?

7. Kas įgyvendina logistikos veiklą įmonėje?

8. Apibrėžkite logistikos koncepciją.

9. Išvardinkite logistikos principus.

10. Apibrėžkite logistikos funkcijas.

11. Kas tai yra materialusis (fizinis) srautas ir kaip apskaič12. iuojamas jo dydis?

13. Kas tai yra informacinis srautas ir kuo išreiškiamas jo dydis?

2 TEMA. APRŪPINIMO LOGISTIKA

2.1. Aprūpinimo logistikos tikslai ir uždaviniai

Aprūpinimo logistika kai kuriuose literatūros šaltiniuose yra dar vadinama pirkimo logistika, įsigijimo logistika, tiekimo logistika arba tiesiog aprūpinimo logistika. Tai termino pasirinkimo klausimas, tačiau visais atvejais kalbama apie tą pačią veiklos sritį. Aprūpinimo logistikos tikslas – įmonės poreikių patenkinimas materialiaisiais ištekliais.

Materialieji ištekliai įmonėje dažnai įvardinami medžiagų ūkiu. Rinkodaroje jie vadinami gamybinio naudojimo prekėmis. R. Kulvykaitė „Gaminio marketingas“ (2001) gamybinio naudojimo prekes apibrėžė taip: „Gamybinio naudojimo prekės – tai prekės, skirtos įmonėms ir organizacijoms, kurios jas naudos savo tolesnėje veikloje“. Kai kurios prekės gali būti kartu ir gamybinio, ir asmeninio naudojimo, pvz., vaisiai gali būti suvalgomi (asmeninis naudojimas), o įmonė iš jų gali gaminti džemą (gamybinis naudojimas).

R. Kulvykaitė minėtoje knygoje gamybinio naudojimo prekes pagal jų dalyvavimo tolesnėje įmonės veikloje pobūdį ir vertę suskirstė į:

• žaliavas ir medžiagas;

• detales ir surinkimo mazgus;

• pagrindines gamybos priemones;

• pagalbines gamybos priemones;

• priežiūros medžiagas.

Žaliavos – tai nepakeisti arba nežymiai perdirbti gamtos ištekliai, pvz.: medvilnė, akmens anglis ir pan.

Medžiagos – tai gamyboje apdorotos žaliavos, kurios tolesniame gamybos procese tampa gaminio sudedamąja dalimi. Jos galutiniame produkte pakeičia savo materialiąją formą ir gali jame „išnykti“, pvz.: klijai, siūlai.

Detalės ir surinkimo mazgai – gamybos procese taip pat tampa galutinio produkto sudedamąja dalimi, tačiau skirtingai nei medžiagos jie nekeičia savo formos, pvz.: mikroschemos, guoliai ir pan.

Pagrindinės gamybos priemonės – tai ilgalaikio naudojimo prekės, tiesiogiai dalyvaujančios kitų produktų gamybos procese. Jos netampa galutinio produkto sudedamąja dalimi, o savo vertę į galutinį produktą perkelia dalimis per keletą metų, pvz.: šlifavimo staklės, mezgimo mašinos ir pan.

Pagalbinės gamybos priemonės – tai mažos vertės gamybos priemonės: įrankiai, gamybos ir ūkio inventorius.

Aptarnavimo medžiagos – tai medžiagos, kurios netampa galutinio gaminio sudedamąja dalimi. Jos reikalingos normalioms gamybos ar veiklos sąlygoms užtikrinti, pvz.: valymo priemonės, tepalai.

Materialiuosius išteklius, reikalingus įmonės veiklai, gamybos įmonė gali pasigaminti pati ar pirkti iš kitų įmonių. Pagrindiniai klausimai, kuriuos sprendžia aprūpinimo logistika yra šie: ką pirkti, kiek pirkti, iš ko pirkti, kokiomis sąlygomis pirkti, kaip susieti pirkimą su gamyba ir su pardavimu, kaip susieti įmonės veiklą su tiekėjais ir kt.

Pagrindiniai aprūpinimo logistikos uždaviniai yra šie:

• nustatyti materialiųjų išteklių poreikį;

• tirti tiekimo rinką;

• parinkti tinkamus tiekėjus;

• organizuoti pirkimą;

• kontroliuoti tiekimą;

• koordinuoti ir nuolat palaikyti ryšį su gamintojais, pardavėjais ir tiekėjais.

2.2. Poreikių nustatymas

Gamybinio naudojimo prekių pirkėjas yra įmonės. Gana retai jas perka pavieniai asmenys. Gamybinio naudojimo prekių pasirinkimas ir pirkimas reikalauja daugiau profesionalumo negu asmeninio vartojimo prekių. Neretai pirkėjai apie perkamų prekių savybes žino ne mažiau už jos pardavėją. Sprendimas pirkti gamybinio naudojimo prekes priimamas laikantis tam tikro pirkimo proceso nuoseklumo.

Įvairiose verslo įmonėse gali būti atliekami įvairūs pirkimai. Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) įvardija šias pagrindines pirkimo rūšis:

• komplektuojamųjų dalių pirkimas;

• žaliavų pirkimas;

• pagalbinių įrengimų pirkimas;

• gamybos įrengimų pirkimas;

• gamybos atsargų pirkimas;

• paslaugų pirkimas ir kt.

Įmonės pirkimo poreikis turi būti nustatytas kiek įmanoma tiksliau. Pvz., nustatant medžiagų poreikį, reikia atsižvelgti į:

• medžiagų poreikio rūšis;

• poreikio nustatymo būdus.

Medžiagų poreikio rūšys yra:

• pirminis (žaliavos, atskiros surinkimo dalys ir kt.);

• antrinis (atskiros konstrukcinės dalys ir kt.);

• tretinis (pagalbinės, greitai susidėvinč• ios medžiagos ir kt.).

Poreikio nustatymo būdai:

• Programinis poreikio nustatymas (susijęs su gamybos planavimu). Jo pagrindą sudaro gamybos programa ir produktai bei jų sunaudojimo normos;

• Naudosimų medžiagų poreikio nustatymas. Būdas taikomas medžiagoms, kurių naudojimas patiria svyravimus, pvz., dėl broko, dėl netikslios prognozės ir kt. Poreikis nustatomas įvertinus jų reikšmę per praėjusį laiką, įmonės patirtį ir kitas sąlygas.

Nustačius poreikį, toliau svarstoma, ar reikiamus išteklius ar dalį jų pasigaminti patiems, ar pirkti iš kitų įmonių. Renkantis variantą reikėtų remtis tokiais kriterijais ir atsakyti į klausimus:

• ar pristatomi kitos įmonės gaminiai bus tokios pat kokybės kaip ir savos gamybos?

• ar tai bus įvykdoma laiku?

• kiek tai kainuos?

Pavyzdys. Išlaidų palyginimas pirkimo ar pasigaminimo atveju.

Produkto pirkimo kaina (svetima gamyba) – 800 Lt.

Pirkimo valdymo išlaidos – 80 Lt. Produkto nuosavos gamybos išlaidos:

Medžiagų kaina – 330 Lt.

Gamybos išlaidos – 500 Lt.

Valdymo dalinės išlaidos – 20 Lt.

Iš viso: 880 Lt. Iš viso: – 850 Lt.

Išlaidų (skirtumas 30 Lt) parodo savos gamybos naudą.

Tačiau svarstant atskirų dalių pasigaminimo ar pirkimo klausimą, neužtenka lyginti vien tik išlaidas. Ne mažesnę reikšmę turi ir kiti kriterijai, pvz., ar įmonė turi tinkamus technologinius įrengimus bei personalą, ar bus tinkama pristatomų dalių kokybė, ar pristatymas bus lankstus ir patikimas, ar nebus stabdoma nuosavos technologijos plėtra ir kt. ?

2.3. Pirkimo šaltiniai

Po to, kai priimtas sprendimas pirkti, toliau sprendžiamas uždavinys, iš ko pirkti. Pirkti galima iš įmonės gamintojos arba iš tarpininkų. Reikėtų apskaičiuoti, iš ko naudingiau pirkti. Priežastys, dėl kurių gali būti naudingiau pirkti iš tarpininkų, yra šios:

• Perkant iš tarpininkų galima įsigyti mažomis partijomis įvairesnį materialiųjų išteklių asortimentą, dėl to sumažėja poreikis kaupti atsargas, mažiau reikia tiekėjų.

• Materialiųjų išteklių kaina perkant iš tarpininko gali būti mažesnė nei perkant iš gamintojo, nes perkant stambiomis partijomis galima naudotis kainų nuolaidomis.

• Tarpininkas teritoriniu požiūriu gali būti arč• iau nei gamintojas ir kt.

Tiekėjo pasirinkimas yra sudėtingas procesas, nes prieš priimant sprendimą, reikia įvertinti daugybę veiksnių ir išsirinkti geriausią variantą. Šiam darbui kompanija suformuoja sprendimų priėmimo komandą, kurią gali sudaryti įvairių padalinių atstovai. Yra numatomi uždavinio sprendimo etapai. Keletą iš jų galima būtų paminėti.

1. Potencialių tiekėjų paieška. Ieškant tiekėjų gali būti panaudoti šie metodai:

• konkurso skelbimas;

• reklaminės medžiagos (katalogų, skelbimų, reklamos masinės informacijos priemonėse ir kt.) studijavimas;

• mugių ir parodų lankymas;

• susirašinėjimas su galimais tiekėjais;

• naudojimasis asmeniniais ryšiais ir kt.

Sudaromas potencialių tiekėjų sąrašas, sukuriama duomenų bazė, kuri vėliau nuolat atnaujinama.

2. Potencialių tiekėjų analizė ir vertinimas. Sudaromas galimų tiekėjų sąrašas, jis analizuojamas pagal tam tikrus kriterijus, kurie leidžia atsirinkti palankiausius tiekėjus. Tokių kriterijų kiekis gali siekti kelias dešimtis. Tačiau dažniausiai apsiribojama keliais svarbiausiais. Kiekvienas vertinimo kriterijus yra nustatomas pagal aplinkybes. Pasirenkant kriterijus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vienas kriterijus nulemtų tik vieną aplinkybę, o ši aplinkybė neturėtų reikšmės kitam kriterijui. Į vertinimo kriterijus gali įeiti ne tik aprūpinimo objektas, bet ir tiekėjo produktyvumas.

Nustačius vertinimo kriterijus yra sudaromas vertinimo katalogas. R. Minalga „Logistika“ (2001) pateikė tokį vertinimo katalogą.

Vertinimo katalogas 3 lentelė

Tiekėjo ekonominės padėties nustatymo kriterijai Juridinė forma

Įvaizdis

Kapitalas

Padėtis rinkoje

Vadybos kontrolė

Darbuotojų kvalifikacija

Išlaidų struktūra

Pajamos

Organizavimas

Tyrimo ir plėtros intensyvumas

Tiekėjo esminio tinkamumo nustatymo kriterijai Atstumas iki gavėjo

Pristatymo galimybė

Pristatymo kaip tik laiku galimybė

Galimų pokyčių lankstumas

Paslaugos

Garantijos ir įsipareigojimai

Antrinių išteklių panaudojimo galimybės

Suderinamumas

Bendrųjų investicijų galimybė

Tyrimo ir plėtros veikla

Tiekėjo aprūpinimo nustatymo kriterijai Kokybė

Kaina

Tiekimo sąlygos

Mokėjimo sąlygos

Tiekimo terminai

Pagal vertinimo kriterijus atliekamas potencialių tiekėjų vertinimas. Atskiri kriterijai, atsižvelgiant į jų svarbą, vertinami tam tikru taškų skaičiumi. Tiekėjas, surinkęs didžiausią vertinimo taškų sumą, yra pasirenkamas kaip tinkamiausias. Tiekėjų reitingo apskaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje.

Tiekėjų reitingo apskaičiavimas 4 lentelė

Kriterijai Kriterijaus lyg. svoris Kriterijaus reikšmė Kriterijaus reikšmės lyg. svoris

1. Tiekimo patikimumas 0,30 7 2,1

2. Kaina 0,25 6 1,5

3. Prekių kokybė 0,15 8 1,2

4. Tiekimo sąlygos 0,15 4 0,6

5. Neplaninių tiekimų galimybės 0,10 7 0,7

6. Įmonės finansinė būklė 0,05 4 0,2

Iš viso: 1 6,3

3. Tiekėjų darbo įvertinimas. Pirmą kartą pradėdama santykius su nežinomu tiekėju, įmonė rizikuoja. Tiekėjo nesąžiningumas ar nepajėgumas įvykdyti duotus įsipareigojimus įmonei gali sukelti įvairių problemų ar finansinių nuotolių. Todėl įmonė ir vėliau nuolat turi įvertinti tiekėjo darbą, t. y. sekti, ar vykdomi sutartiniai įsipareigojimai.

Norėdamos išvengti nepatikimų tiekėjų, įmonės dažnai naudojasi specializuotų agentūrų paslaugomis, kurios parengia pažymas apie tiekėjus, neformaliais kanalais surenka apie juos informaciją.

2.4. Pirkimo metodai

Kiekviena įmonė, priklausomai nuo jai reikalingų medžiagų, žaliavų ar prekių pobūdžio stengiasi pasirinkti tinkamiausią pirkimo metodą. Metodo pasirinkimą lemia daug veiksnių. Tai ir reikiamo produkto savybės, jo poreikis, sunaudojimo nuoseklumas ir kiti veiksniai. Yra išskiriami šie pirkimo metodai:

Pirkimas pagal aplinkybes. Šis pirkimo metodas dar vadinamas vienetiniu metodu. Jis labiausiai tinka įmonėms, užsiimančioms vienetinių gaminių gamyba. Šio pirkimo privalumai yra mažos kapitalo investicijos, mažos palūkanų, sandėliavimo išlaidos. Tačiau renkantis tokį apsirūpinimo metodą reikia žinoti, kad yra rizika prekę gauti pavėluotai, nepakankamos kokybės tiekimo rizika, didelės pristatymo išlaidos, blogesnės tiekimo sąlygos ir kt.

Atsargas sudarantis pirkimas. Šį pirkimo metodą racionalu taikyti įmonėms, kurių sėkmingam procesui garantuoti reikia atsargų. Toks pirkimo metodas reikalauja didelių kapitalo investicijų, susidaro didesnės palūkanų, sandėliavimo išlaidos. Tačiau yra ir privalumų – tai kainų nuolaidos perkant didelį kiekį, maža gamybos prastovų dėl žaliavų stygiaus rizika ir kt.

Sinchroninis pirkimas. Tai toks pirkimo metodas, kai gamybos poreikis tiksliai suderintas su aprūpinimo laiku ir kiekiu. Šis metodas tinka, kai įmonėje vyksta nepertraukiamas programinis gamybos ciklas. Tada nesunku apskaičiuoti prekių poreikį per tam tikrą laikotarpį, suderinti sandėliavimo galimybę, suderinti tiekimo aplinkybes bei grafiką su tiekėjais. Pasirinkusi šį metodą įmonė išvengs didelių sandėliavimo išlaidų, sinchronizuotai su gamybos ciklu gaus reikiamą kiekį reikiamų medžiagų.

Pirkimas tiksliai laiku. Šis pirkimo metodas remiasi principu – pristatymas tiksliai suderintas su gamybos procesu. Jei sinchronizuotą pirkimo metodą paranku rinktis įmonėms, turinčioms tolygų ir nepertraukiamą gamybos programą, tai šis metodas tinka ir įmonėms, gaminančioms priklausomai nuo laikotarpio nevienodas gaminių partijas. Šis pirkimo metodas reikalauja lankstumo ir operatyvumo iš abiejų bendradarbiaujančių šalių. Tačiau jis leidžia mažinti sandėliavimo išlaidas, atsargų kiekį, leidžia greitai išsiaiškinti ir pašalinti gamybos ar tiekimo trūkumus. Šis pirkimo metodas skatina tikslingą darbuotojų veiklą, verčia gerai apgalvoti savo sprendimus.

Viešieji pirkimai. Šį pirkimo (aprūpinimo) metodą taiko valstybės, regiono ar savivaldybės valdymo institucijos, viešieji ar privatieji juridiniai asmenys, kurių veikla skirta viešiesiems interesams tenkinti arba kontroliuojamos viešojo sektoriaus (valstybės, savivaldybės ir kt.) įstaigos.

Viešųjų pirkimų tipai:

• Viešasis prekių (tiekimo) pirkimas;

• Viešasis paslaugų pirkimas;

• Viešasis darbų pirkimas.

Tiekėjai gali būti visi juridiniai asmenys. Viešuosius pirkimus Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, o Europos Sąjungoje – įvairios direktyvos. Daugiau informacijos šiuo klausimu galima surasti http://www.simap.eu.int.

2.5. Aprūpinimo kiekis ir terminai

Nustačius poreikius ir pirkimo metodus, kitas svarbus logistikos uždavinys – nustatyti tiekimo kiekį. R. Minalga „Logistika“ (2001) numato tris aprūpinimo kiekio nustatymo galimybes:

• aprūpinimo kiekis = poreikis;

• aprūpinimo kiekis = poreikis – atsargos;

• aprūpinimo kiekis > poreikis.

Aprūpinimo kiekis yra nustatomas pagal tokius veiksnius:

• rinkos padėtį;

• aprūpinimo išlaidas;

• partijų dydžių vienetus;

• finansinę erdvę.

Rinkos padėtis. Aprūpinimo kiekiui nustatyti rinkos padėtis gali turėti skirtingą reikšmę, priklausomai nuo galimybių:

• Aprūpinimas yra stabdomas ar nestabdomas. Aprūpinimas stabdomas prasidėjus politinei ar ekonominei krizei, gresiant streikams. Įmonė stengiasi apsirūpinti didesniu produktų kiekiu.

• Atsižvelgiama į didelius kainų ir valiutų kurso svyravimus. Dideli kainų ir valiutų kurso svyravimai, kurių neįmanoma sureguliuoti sutartimis, nulemia aprūpinimo kiekio svyravimus. Apsirūpinama didesniu produktų kiekiu, nei buvo numatyta nustatant poreikius.

Aprūpinimo išlaidos. Į aprūpinimo išlaidas įeina:

• produktų pristatymo išlaidos, kurias sudaro produkto užsakymo ir gabenimo išlaidos;

• sandėliavimo išlaidos, kurias sudaro pastovios ir kintamos išlaidos;

• kainų nuolaidos (taikomos perkant dideliais kiekiais).

Partijų dydžio vienetai. Logistikai labai didelę reikšmę turi partijų dydžio vienetai. Partijų dydžio vienetai gali būti: transporto vienetai, pakuotės vienetai, sandėliavimo vienetai.

Finansinė erdvė. Aprūpinimo kiekis taip pat priklauso ir nuo įmonės finansinės erdvės. Jei įmonė turi dideles finansines galimybes, ji yra pajėgi pirkti didesnį kiekį palankiomis kainomis. Kai mažos finansinės galimybės, didelę reikšmę turi palankios apmokėjimo sąlygos.

Todėl labai svarbu apspręsti dėl optimalaus tiekimo partijos dydžio. Optimalus tiekimo partijos dydis (užsakymo dydis) tai toks prekių kiekis, kurio pristatymo ir sandėliavimo išlaidų suma yra mažiausia.

Aprūpinimo trukmę sudaro laikotarpis nuo užsakymo priėmimo iki prekės pristatymo į kliento sandėlį:

• užsakymo paruošimo laikas;

• pristatymo trukmė;

• priėmimo į sandėlį trukmė;

• laikas, sugaištas prekės kontrolei (prekės kiekiui ir kokybei tikrinti).

Aprūpinimo terminas nustatomas atsižvelgiant į turimas atsargas ir tiekimo trukmę.

2.6. Pirkimo organizavimas

Kiekviena įmonė savo sudėtyje turi tarnybą, atsakingą už materialiųjų išteklių pirkimą, jų pristatymą ir saugojimą. Galimi įvairūs pirkimo organizavimo įmonėje variantai. Vienas iš jų – aprūpinimo funkcijos yra paskirstytos atskiriems įmonės padaliniams. Pavyzdys pateiktas 2 paveikslėlyje.

2 pav. Decentralizuoto pirkimo schema

Esant šiai organizavimo struktūrai materialinių srautų valdymas paskirstytas dviem skirtingoms tarnyboms ir efektyviai valdyti šį procesą yra sudėtinga.

Kitas pirkimo organizavimo variantas – aprūpinimo funkcijos sukoncentruotos viename įmonės padalinyje. Pavyzdys pateiktas 3 paveikslėlyje.

3 pav. Centralizuoto pirkimo schema

Šis aprūpinimo variantas leidžia sukoncentruoti visas aprūpinimo funkcijas vienose rankose, todėl susidaro geresnė galimybė optimizuoti materialiuosius srautus. Pasirinkus tiekėją, reikia su juo sudaryti tiekimo sutartis. Sutartyje reikėtų apibrėžti svarbiausias tiekimo sąlygas, būtent:

• produkcijos technines sąlygas;

• tiekimo apimtį;

• reikalavimus pakuotei;

• pristatymo vietą;

• kainą;

• mokėjimo sąlygas;

• draudimo sąlygas;

• garantijas;

• baudas;

• papildomas sąlygas.

Aprūpinimo procesas yra baigtas, kada į sandėlį atgabenamos prekės ir įforminamas prekių priėmimas. Gaunamas prekes priima sandėlio materialiai atsakingi darbuotojai. Jie patikrina gautų prekių kiekį ir iš dalies kokybę. Priėmus prekes, sutarties vykdymo kontrolės dokumentuose daromi reikiami įrašai.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Kaip suprantate aprūpinimo logistikos apibūdinimą?

2. Suformuluokite aprūpinimo logistikos tikslus ir uždavinius.

3. Pateikite pirkimo (aprūpinimo) schemų pavyzdžių ir paaiškinkite jų skirtumus.

4. Nusakykite gamybinio naudojimo prekių pirkimo etapus.

5. Kokie veiksniai lemia renkantis materialiųjų išteklių įsigijimo būdą (pirkti ar pasigaminti)?

6. Kokie veiksniai lemia sprendimą pirkti iš įmonės gamintojos ar iš tarpininkų?

7. Kokiais būdais atliekama potencialių tiekėjų paieška?

8. Pagal kokius kriterijus atliekamas potencialių tiekėjų vertinimas?

9. Kodėl atliekama tiekimo sutarč10. ių vykdymo analizė?

11. Paaiškinkite optimalaus tiekimo sampratą.

12. Išvardinkite ir apibūdinkite pirkimo metodus.

13. Kada laikoma, kad tiekimo procesas baigtas?

3 TEMA. GAMYBOS LOGISTIKA

3.1. Gamybos logistikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Materialusis srautas savo kelyje nuo pirminių žaliavos šaltinių iki galutinio vartotojo pereina ne vieną gamybos grandžių. Materialiojo srauto valdymas šiame etape turi savo specifiką ir vadinamas gamybos logistika. Gamybos logistika nagrinėja procesus, vykstančius materialinės gamybos sferoje.

Logistikos tikslas mažinti išlaidas ypač aktualus gamybos procese. Logistikos funkcijos yra svarbios kiekvienoje gamybos proceso dalyje siekiant mažinti konkretaus proceso išlaidas ir didinti gaminamos produkcijos konkurencingumą. Taigi logistikos paskirtis gamybos procese – mažinti kiekvieno gamybos elemento savikainą ir papildomas išlaidas.

Papildomos išlaidos, įtrauktos į prekės savikainą, yra susijusios su medžiagų gabenimu gamybos proceso metu ir jų kaupimu. Todėl prekės savikaina yra tiesiogiai susijusi su gamybos logistika. Kuo geriau logistiniu požiūriu organizuotas gamybos procesas, tuo mažesnės yra papildomos išlaidos. Tad logistikos procesas vykstant gamybai yra vienas svarbiausių elementų optimizuojant gaminio savikainą.

Gamybos logistikos tikslas – optimizuoti materialiuosius srautus įmonės viduje, tai yra tuos srautus, kurie sukuria materialines vertybes ar materialines paslaugas, pvz., fasavimą, svėrimą ir kt. Gamybos logistikos specifika – jos teritorinis kompaktiškumas. Literatūroje kartais ji vadinama „logistikos salų objektais“.

Gamybos logistikos proceso dalyvius tarpusavyje sieja gamybiniai santykiai, skirtingai nuo kitų logistikos sričių, kur yra prekiniai piniginiai santykiai. Gamybos logistikos sistemos dažnai vadinamos vidinėmis gamybos logistikos sistemomis.

Gamybos logistikos uždaviniai:

• mažinti gamybos išlaidas ir gerinti produkcijos kokybę;

• valdyti materialiuosius srautus produkcijos gamybos procese.

3.2. Gamybos grandinės ir jų logistika

V. Paulauskas „Logistika“ (2005) išskiria šias gamybos grandines:

• paprastoji;

• sudėtinė;

• tarptautinė.

Paprastąją gamybos grandinę sudaro vienas gamybos procesas ir ne daugiau kaip du sandėliavimo procesai. Tai elementari gamyba esant vienam gamybos proceso elementui, pvz., iškasenų gavyba. Paprastoji gamybos grandinė dažnai yra sudėtinės gamybos grandinės dalis.

Paprastosios gamybos grandinės yra svarbios, nes jų yra daug, taigi ypač svarbu jas suderinti tarpusavyje kokybės ir logistikos požiūriais (jei jos yra sudėtinės gamybos grandinės dalys). Paprastųjų gamybos grandinių logistika atitinka įprastinį logistikos procesą tarp gamybos ir vartojimo.

Taigi paprastosios gamybos grandinės procesas gali būti apibūdintas kaip konkrečios operacijos atlikimas trumpiausiu laiku, mažiausia savikaina.

Sudėtinės gamybos grandinę sudaro ne mažiau kaip du gamybos (apdirbimo) procesai. Pvz., vilnonių siūlų gamyba (nukirpti avį, sukaršti vilną, suverpti siūlą). Sudėtinės gamybos grandinės logistikos procesas yra sudėtingas, nes būtina tiksliai suplanuoti gabenimo, sandėliavimo, pirminio paruošimo, perkrovimo, perpakavimo, dalinio apdirbimo ir kitus procesus.

Tarptautinės gamybos grandinė. Jos esmė – maksimaliai išnaudoti tarptautinio kooperavimosi galimybes, mažinti gabenimo išlaidas bendroje gamybos grandinėje, laikytis aplinkosaugos ir kitų reikalavimų, stengiantis mažinti atstumą nuo galutinės produkcijos gamybos ir rinkos, išlaikyti aukščiausius kokybės standartus. Rezultatas – gaminti ir tiekti rinkai konkurencingą produkciją. Tarptautinės gamybos grandinės pavyzdžiu gali būti automobilių „Opel“ gamyba, kurioje dalyvauja per 15 šalių (galutinė produkcija gaminama keturiuose žemynuose).

Tarptautinių gamybos grandinių esmė – gamybos išlaidų mažinimas ir prekių konkurencingumo didinimas. Rezultatas – esamų rinkų išlaikymas ir naujų užėmimas, taip pat didesnio pelno siekimas.

3.3. Gamybos grandinių valdymo logistika

Gamybos grandinių valdymas – tai logistikos požiūriu sudėtinis uždavinys, kurio pagrindą sudaro tikslus atskirų elementų išdėstymas ir tikslus įmonių elementų derinimas. Visi gamybos elementai turi būti nukreipti į optimalų gaminamų produktų kiekį.

Gamybos grandinės arba jos dalių valdymas yra susijęs su logistikos procesu, grindžiamas atitinkamų komponentų pristatymu į konkretų gamybos grandinės elementą laiku ir geriausia kaina, laikantis šiuo metu populiaraus principo „reikiamu laiku“ (just in time).

Logistikos procesas galutinės produkcijos gamybos vietoje grindžiamas tiksliu užsakymų vykdymu. Taigi galutinės produkcijos gamybos logistikos procesas derinamas su konkrečios gamybos technologija, siekiant optimizuoti technologinius procesus.

Gamybos logistikos procesas ne tik leidžia optimizuoti gamybos procesus, bet ir vykdyti gamybos kokybės kontrolę, taigi užtikrinti gatavos produkcijos kokybę, gerinti jos konkurencingumą.

Numatant tarptautinės gamybos grandines atsižvelgiama į:

• šalių, kuriose bus išdėstyti atskiri gamybos grandinės elementai, politinę situaciją ir stabilumą;

• šalių juridinę bazę ir jos kitimo tikimybę;

• šalies finansinę sistemą ir jos stabilumą;

• ryšį tarp vietos ir centrinės valdžios;

• ryšio sistemas ir galimybes;

• transporto ryšius su konkreč• ia šalimi ir jų plėtros perspektyvas;

• aplinkosaugos reikalavimus;

• darbo išteklių kainą ir jų potencialą;

• kitus aspektus.

Pagrindinės tarptautinių gamybos grandinių jungtys – tai gamybos grandines jungiantys grandinės elementai. Logistikos proceso požiūriu svarbios yra gabenimo jungtys ir paskirstymo (logistikos) centrai. Labai svarbu – galimybė jungtyse valdyti patį logistikos procesą.

Materialiųjų srautų judėjimas gamybos logistikoje gali būti atliekamas įvairiomis transporto ir mechanizavimo priemonėmis. Jie gali vykti:

• iš sandėlių į cechus;

• iš sandėlio į sandėlį;

• tarp cechų;

• cechuose tarp operacijų.

Jie gali būti atliekami:

• centralizuotai;

• decentralizuotai;

• mišriai.

Centralizuotam materialiųjų srautų judėjimui vadovauja ir darbus atlieka įmonės transporto padalinys veždamas savo jėgomis visas medžiagas tarp cechų ir padalinių.

Esant decentralizuotam materialiųjų srautų judėjimui, šią funkciją atlieka patys gamybos cechai savo turimomis transporto priemonėmis.

Mišrioji forma – dalis medžiagų vežama centralizuotai, kita dalis – necentralizuotai.

Siekiant sumažinti įmonės vidaus transporto darbo kiekį, reikia stengtis cechus ir sandėlius įmonės teritorijoje išdėstyti atsižvelgiant į gamybos proceso nuoseklumą, kuo labiau priartinti sandėlius prie šią produkciją naudojančių arba perdirbančių cechų.

Įmonėse taikomos medžiagų vežimo sistemos:

• švytuoklinė;

• žiedinė;

• zoninė žiedinė.

Švytuoklinė medžiagų vežimo sistema tinka tada, kai transporto priemonė visiškai pakraunama vienam cechui reikalingu medžiagos kiekiu. Efektyvesnė švytuoklės forma yra tada, kai grįžtanti transporto priemonė yra pakraunama kitais produktais ir niekada nevyksta tuščia.

4 pav. Švytuoklės formos medžiagų vežimo sistema

Žiedinė sistema taikoma medžiagoms išvežioti iš karto į kelis nuolatinius punktus, kai į transporto priemonę kraunamas medžiagų kiekis tenkina kelių vartotojų poreikius ir galima nuosekliai iš vieno punkto važiuoti į kitą.

5 pav. Žiedinės formos medžiagų vežimo sistema

Žiedinė-zoninė medžiagų vežimo sistema taikoma, jei vartotojai yra išsidėstę grupėmis, – iš karto aprūpinama visa vartotojų grupė.

6 pav. Žiedinės-zoninės formos medžiagų vežimo sistema

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibūdinkite gamybos grandines ir jų logistikos ypatumus.

2. Kuo gamybos logistikos skiriasi iš kitų logistikos rūšių?

3. Kokie veiksniai turi įtakos tarptautinės gamybos grandinės formavimui?

4. Apibūdinkite medžiagų išvežiojimo sistemas ir nusakykite, kokiais atvejais kiekvieną iš jų tikslinga taikyti.

4 TEMA. PASKIRSTYMO LOGISTIKA

4.1. Paskirstymo logistikos samprata, tikslai ir uždaviniai

Įmonė, pagaminusi produkciją, turi ją pateikti pirkėjams. Paskirstymas – tai visuma veiksmų, kuriuos atlikus, prekė iš gamintojo tiesiogiai ar per tarpininkus perduodama galutiniam vartotojui. Pagrindinis paskirstymo tikslas – užtikrinti reikiamo produkto ir reikiamo jo kiekio prieinamumą reikiamomis sąlygomis, reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, reikiamam vartotojui su tinkamomis išlaidomis.

Paskirstymo logistika – tai veiksmų visuma, kad reikiama prekė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje patektų jos pageidaujančiam vartotojui. Paskirstymo logistikos objektas – materialusis srautas nuo tiekėjo iki vartotojo.

Paskirstymo logistikos tikslai ir uždaviniai:

• Priartinti prekes prie vartotojo. Prekę gaminanti įmonė visada yra mažiau ar daugiau nutolusi nuo vartotojo. Todėl būtina pašalinti šį neatitikimą ir prekę priartinti prie pirkėjo.

• Tinkamu kanalu pristatyti produkciją vartotojui. Produktai gali pasiekti vartotoją tiesiogiai iš gamintojo arba per tarpininkus.

• Tinkamai įpakuoti produkciją. Pvz., kad prekės saugiai būtų saugiai nugabentos į reikiamą vietą, jos pakuojamos į dėžes.

• Spręsti, ar būtinas sandėlių tinklas, jei reikalingas, tai koks, kiek ir kur. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o paklausa ir vartojimas nuolatinis. Kitos prekės gaminamos nuolat, o perkamos ir vartojamos tik tam tikru metu. Dėl šio neatitikimo reikia kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti.

• Užtikrinti reikiamą aptarnavimo lygį.

• Kontroliuoti, kaip prekės yra vežamos ir kt.

Daugelis gamintojų prekių paskirstymo uždavinius sprendžia pasitelkę partnerius – pardavimo tarpininkus ir pagalbininkus, kurie perima iš gamintojo įvairias su produkcijos pardavimu susijusias funkcijas.

4.2. Logistikos kanalai ir logistikos grandinės

Organizuojant prekių paskirstymą, galima naudotis įvairiais paskirstymo kanalais. Paskirstymo logistikos kanalas – tai visuma tarpusavyje susijusių įmonių ir pavienių asmenų, kurie dalyvauja prekės judėjimo nuo gamintojo iki vartotojo procese. Paskirstymo kanalas nėra viena įmonė. Šioje veikloje dalyvauja ir gamintojai, ir įvairūs tarpininkai bei pagalbinės organizacijos. Įtakos paskirstymui turi ir galutiniai vartotojai. Paskirstyme dalyvaujančių įmonių veiksmai glaudžiai susiję.

D. Bazaras „Įvadas į logistiką“ pateikia tokius dažniausiai naudojamus logistikos paskirstymo kanalų pavyzdžius (7 pav.)

7 pav. Logistikos paskirstymo kanalų pavyzdžiai

Paskirstymo kanalo pagrindinė funkcija – patenkinti vartotojų poreikius. Nuo daugelio veiksnių priklauso, kuris paskirstymo kanalas įmonei yra palankesnis. Dažniausiai vienam produktui yra siūloma daug kanalų. Paskirstymo kanalai pasirenkami įvertinus gamintojo ir vartotojo poreikius, gamybos bei rinkos ypatumus. Pasirenkant paskirstymo kanalą, reikia atsižvelgti į tris pagrindinius parametrus: paskirstymo kanalo ilgį, paskirstymo kanalo plotį ir bendravimo su kanalo dalyviais pobūdį.

Paskirstymo kanalo ilgis – tai paskirstymo kanale esančių tarpininkų skaičius. Paskirstymo kanalo ilgis gali būti įvairus, priklausomai nuo taikomo prekių paskirstymo būdo: tiesioginio, netiesioginio ar mišraus. Tiesioginis prekių paskirstymas yra toks, kai gamintojas savo produkciją vartotojui pateikia pats. Netiesioginis – kai produkcija pas vartotoją patenka per pardavimo tarpininkus. Mišrusis – kai įmonė skirstydama produkciją derina abu jau paminėtus kanalus.

Paskirstymo kanalo plotis – tai toje pačioje kanalo pakopoje esančių tarpininkų skaičius.

Formuojant paskirstymo kanalą pirmiausia svarbu apsispręsti dėl kanalo struktūros, t. y. kiek lygmenų sudarys kanalas ir kiek ir kokie tarpininkai dalyvaus. Tarpininkai klasifikuojami pagal du principus:

• kieno vardu veiks tarpininkas;

• kieno sąskaita veiks tarpininkas.

Tarpininkai gali veikti:

Tarpininkų tipai Klasifikavimo požymiai

Įgaliotas prekybos agentas

Skirstytojas

Komisionierius

Agentas Savo vardu ir savo sąskaita

Svetimu vardu ir savo sąskaita

Savo vardu ir svetima sąskaita

Svetimu vardu ir svetima sąskaita

8 pav. Paskirstymo kanalų tarpininkų tipų pavyzdys

Tarpininkai sukuria laiko, vietos ir turėjimo naudingumą. Turėjimo naudingumas atsiranda vykstant mainams, t. y. perkant ir parduodant. Laiko naudingumas – atsargos yra saugomos iki pardavimo momento. Vietos naudingumas – prekė juda link vartotojo. Tarpininkai panaikina asortimento neatitikimus. Jų dėka vartotojams lengviau surasti norimą produktą.

Pasirinkus tarpininkų tipą, toliau reikia nuspręsti, kiek jų bus. Formuojant paskirstymo kanalą reikia atsižvelgti į įmonės finansinę padėtį, jos įvaizdį, gamybos galimybes, prekę, vartotoją, konkurentus ir kt. Pasirinktas paskirstymo kanalas turi būti naudingas visiems jo dalyviams. Paskirstymo kanalo pavyzdys pateiktas 9 pav.

9 pav. Paskirstymo kanalų struktūrinė schema

Logistikos kanalas toliau virsta logistikos grandine. Paskirstymo logistikos grandinė – yra konkrečių įmonių seka, sudaranti sąlygas prekei ar paslaugai pasiekti galutinį vartotoją. Renkantis paskirstymo kanalą yra pasirenkama prekės judėjimo forma – tiesioginė ar netiesioginė. Konkretaus tarpininko, konkretaus vežėjo, konkretaus draudėjo pasirinkimas – tai jau logistikos grandinės formavimas.

Paskirstymo grandinę sudarančios įmonės siekdamos bendro tikslo yra tarpusavyje susijusios ir priklauso viena nuo kitos. Kiekvienas grandinės narys atlieka savo vaidmenį ir specializuojasi atlikti vieną ar daugiau funkcijų. Logistikos vadybininko uždavinys yra koordinuoti prekių paskirstymą visoje grandinėje.

4.3. Paskirstymo logistikos sistemų kūrimas

Paskirstymo logistikos sistemos kūrimas pradedamas vartotojų aptarnavimo poreikių analize. Paskirstymo grandinių sistemos kuriamos taip, kad atitiktų rinkos galimybes ir sąlygas. Kuriant paskirstymo logistikos grandinę būtina atlikti šiuos veiksmus:

• išanalizuoti vartotojų poreikius;

• nustatyti paskirstymo grandinės tikslus ir įžvelgti galimas kliūtis;

• išsiaiškinti pagrindines paskirstymo grandinės alternatyvas;

• įvertinti šias alternatyvas.

Gamintojas ir jo tarpininkai privalo susitarti dėl sąlygų ir dėl kiekvieno paskirstymo grandinės nario pareigų. Paskirstymo grandinės vadyba pasireiškia pasirinkto grandinės nario motyvavimu ir jo veiklos rezultatų vertinimu.

Tarptautinės grandinės specialistai, kurdami prekių paskirstymo grandines, susiduria su daugybe papildomų sunkumų, nes kiekvienoje šalyje yra per ilgą laiką susiformavusi unikali nelinkusi greitai keistis paskirstymo grandinė. Todėl kiekviena bendrovė privalo taikyti savo paskirstymo grandinės strategiją prie kiekvienoje šalyje jau esamos struktūros. Tarptautinėse paskirstymo grandinėse susiduriama su daugybe alternatyvų, kurias renkantis reikia nemažai žinių. Todėl padaryti veiksmingas logistikos grandines tarp įvairių šalių ir tų šalių vidaus rinkose yra nelengva.

Bendrovės vis dažniau ima taikyti integruotosios logistikos koncepciją. Nuolat tobulinant logistiką, reikia, kad glaudžiai bendradarbiautų skirtingi padaliniai bendrovės viduje ir įvairios organizacijos, prižiūrinčios paskirstymo grandinę. Šiandien kai kurios bendrovės savo logistikos funkcijoms vykdyti samdo trečiosios šalies logistikos paslaugų teikėjus.

Galimi įvairūs paskirstymo grandinių sistemų variantai. Kad iš daugybės variantų išsirinktume geriausią, reikia nustatyti atrankos kriterijus. Pateikiame materialiųjų srautų paskirstymo sistemos veiksmingiausio varianto parinkimo algoritmą.

10 pav. Materialiųjų srautų paskirstymo veiksmingiausio varianto parinkimo algoritmas

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibrėžkite paskirstymo logistikos sampratą.

2. Suformuluokite paskirstymo logistikos uždavinius.

3. Nusakykite skirtumus tarp paskirstymo logistikos kanalo ir logistikos grandinės.

4. Išvardinkite ir paaiškinkite paskirstymo logistikos kanalų tipus.

5. Apibūdinkite paskirstymo logistikos sudėtines dalis.

6. Nusakykite paskirstymo sistemos kūrimo etapus.

5. TEMA. TRANSPORTO LOGISTIKA

5.1. Prekių gabenimo reikšmė logistikos sistemai

Logistikos grandinės elementus jungia transporto grandinės: produktai perkeliami iš gamybos į vartojimo vietas. Šis perkėlimas produktui suteikia papildomą vertę – vietos naudingumą.

Produktai tam tiką laiką yra sandėliuojami ir saugomi, kol jų prireiks vartotojui. Gabenimas prisideda prie laiko naudingumo kūrimo. Nuo gabenimo priklauso, kaip greitai ir patikimai produktai juda nuo vieno taško į kitą. Tai yra vežimo, arba gabenimo, trukmė.

Vežimas padidina produkto vertę, nes pristato jį klientui reikiamu laiku, reikiamą kiekį ir norimos kokybės. Taip vežimas prisideda prie reikiamo klientų aptarnavimo lygio kūrimo.

Gabenimo faktorius yra labai svarbus, kai sprendžiama, kokią produkciją gaminti, kur ją parduoti, iš kur atsivežti žaliavas.

Gabenimo sąnaudos sudaro didžiąją logistikos sąnaudų dalį ir todėl jos gali sudaryti gana didelę prekės kainos dalį, pvz., smėlio ar žvyro didžiąją kainos dalį sudaro gabenimo išlaidos.

Pagrindiniai transporto logistikos uždaviniai yra šie:

• parinkti transporto rūšį kroviniui gabenti;

• parinkti transporto priemones;

• parinkti gabenimo būdą;

• parinkti vežėją;

• sudaryti racionalius prekių pristatymo maršrutus.

5.2. Transporto sistema ir jos paslaugų apibūdinimas

Siųsdama prekes įmonė gali pasirinkti jai tinkamiausią prekių gabenimo būdą. Prieš priimdama sprendimą vežti prekes, ji turėtų įvertinti kiekvienos transporto rūšies ypatumus.

Transporto sistemą sudaro tokios transporto rūšys:

1. Sausumos transportas:

• geležinkelio;

• automobilių;

• vamzdynų.

2. Vandens transportas:

• jūrų;

• upių.

3. Oro transportas.

Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) pateikė tokį kiekvienos transporto rūšies apibūdinimą.

Geležinkelių transportas. Geležinkelių transportas yra pigus. Kai kuriose šalyse jis yra pagrindinė krovinių vežimo priemonė. Pagrindinis geležinkelių transporto pranašumas – krovinius galima vežti ilgais nuotoliais ir dideliais kiekiais. Gabenimo kaina mažesnė nei vežant automobiliais.

Gabenimo geležinkeliais paslaugos nėra tokios lanksčios kaip automobilių. Geležinkeliu kroviniai vežami iš terminalo į terminalą. Traukiniai važiuoja pagal tam tikrą grafiką ir negali prisitaikyti prie siuntėjo reikalavimų. Šie trūkumai iš dalies kompensuojami naudojant kombinacijas, pvz., vilkikas – vagonas arba konteineris – vagonas.

Geležinkelių transporte sparčiai taikomos naujos technologijos: kompiuterių programos padeda parinkti maršrutus ir grafikų sudarymo sistemas, vagonų sekimo ir kontrolės sistemas ir kt. Teikiama įvairių paslaugų, pvz.: vagonų nuoma, vagonų pardavimas, vienetiniai sąstatai (vieno siuntėjo prekės gabenamos viena kryptimi) ir kt.

Automobilių transportas. Automobilių transportas yra greitas ir patikimas. Gali būti naudojamas nuosavas arba nuomojamas iš transporto kompanijų arba tiesiog naudotis transporto kompanijų gabenimo paslaugomis. Efektyvus, kai reikia gabenti mažesnes siuntas. Siuntos skirstomos į:

• visiškai prikrauto sunkvežimio siuntas. Tai siuntos, kurių svoris lygus sunkvežimio keliamajai galiai.

• nevisiškai prikrauto sunkvežimio siuntas. Tai siuntos, kurių svoris yra mažesnis nei sunkvežimio keliamoji galia.

Gabenti automobiliais yra labai paranku, nes gali pristatyti įvairių dydžių ir svorių krovinius „nuo durų iki durų“, t .y. pristatymas atliekamas viena transporto rūšimi pradedant prekės paėmimu iš siuntėjo ir baigiant atvežimu gavėjui.

Automobilių transportas dėl paminėtų savo ypatybių yra labai patogus klientams aptarnauti. Todėl ši transporto rūšis logistikos sistemoje užima labai svarbią vietą ir yra pagrindinė krovinių gabenimo priemonė. Ji beveik visada naudojama šalia kitų transporto rūšių. Automobilių transportas laisvai konkuruoja su geležinkelių transportu, jei krovinio svoris mažesnis nei 45 t, o pristatymo atstumas iki 300 km.

Vamzdynų transportas. Vamzdynais galima tiekti tik tam tikro pavidalo krovinius, pvz., dujas, skystus krovinius ir kt. Dažniausiai jais transportuojama dideli naftos ar dują kiekis. Produktai pristatomi tiksliai laiku.

Vandens transportas. Kroviniams gabenti gali būti naudojamos upės, jūros ir kiti vandens telkiniai. Ši transporto rūšis skirstoma į vidaus, pakrantės ir jūrų tarptautinį. Vandens transportu dažniausiai plukdomi įvairūs kroviniai. Gabenimo kaina mažesnė nei kitų transporto rūšių, bet pristatymo laikas ilgesnis. Pasauliniu mastu jūrų transportas yra pagrindinė tarptautinių gabenimų rūšis.

Oro transportas. Oro transportas naudojamas, kai reikia labai greitai pristatyti prekę, gabenti labai brangias prekes arba suteikti klientui labai gerą aptarnavimą. Oro transporto gabenimo paslaugos yra brangios. Kuo didesnis pristatymo nuotolis, tuo patrauklesnis yra oro transportas. Jis yra greitas, ir lėktuvai gabena krovinius iš terminalo į terminalą. Tačiau nuo terminalo iki vartotojo krovinys dar būna gabenamas kita transporto rūšimi, todėl bendrasis pristatymo laikas pailgėja.

Krovinius skraidina beveik visos aviakompanijos. Tačiau jų pagrindinis verslas yra keleivių gabenimas reguliariais reisais. Kroviniai yra priimami į lėktuvo bagažines. Yra naudojami ir specialūs krovininiai lėktuvai.

Literatūroje dažnai pateikiama tokia transporto rūšių lyginamoji analizė:

Transporto įvertinimo kriterijai 5 lentelė

Transporto rūšis Pristatymo trukmė Išsiuntimo dažnumas Patikimumas pristatymo grafikui Universa-

lumas Prieinamumas geografiniu požiūriu Kaina

Geležinkelio 3 4 3 2 2 3

Vandens 4 5 4 1 4 1

Automobilių 2 2 2 3 1 4

Vamzdynų 5 1 1 5 5 2

Oro 1 3 5 4 3 5

5.3. Transporto grandinės ir jų logistika

Transporto grandinę sudaro įvairios transporto rūšys ir jų deriniai:

1. Vienmodalė vežimo sistema – kai krovinys vartotojui gabenamas viena transporto rūšimi. Dažnai tokios rūšies vežimas vadinamas tiesioginiu vežimu „nuo durų iki durų“. Parankiausia naudotis automobilių arba geležinkelių transportu (jei įmonė turi geležinkelio atšaką). Tiesioginis vežimas ypač2. populiarus, jei yra geras kelių tinklas, vežimo atstumas iki 1000 – 1500 km, kartais ir didesnis. Tiesioginis vežimas automobiliais ypač3. populiarus Europos Sąjungos šalyse. Panaikinus sienų kontrolės punktus, gerokai sumažėjo prastovų, ir tai savo ruožtu pagreitino ir atpigino krovinių pristatymą.

4. Daugiamodalė vežimo sistema – kai krovinys vartotojui gabenamas keliomis transporto rūšimis. Daugiamodaliai vežimai dar gali būti:

• Mišrusis (kombinuotieji) vežimas – krovinys vežamas dviem ar daugiau transporto rūšimis, pvz.: jūrų ir geležinkelio. Iš pradžių vežama viena transporto rūšimi, o vėliau krovinys perkraunamas į kitą transporto rūšį. Šiuo atveju surašomi atskiri važtos dokumentai, taikomi atskiri tarifai, sudaromos atskiros sutartys, kiekvienai transporto rūšiai – atskira materialinė atsakomybė. Prekės perkraunamos perkrovimo punktuose ar krovinių terminaluose. Mišriojo vežimo schema pateikta 11 pav.

• Integruotasis vežimas – vežama keliomis transporto rūšimis pagal vieną važtos dokumentą, vieną tarifų sistemą, vieną materialinę atsakomybę. Nuo pradžios iki galutinio logistikos grandinės punkto vežimu rūpinasi vienas gabenimo operatorius. Šio vežimo schema pateikta 12 pav.

Mišriojo ir integruotojo vežimų lyginamoji charakteristika pateikta 6 lentelėje.

11 pav. Mišrusis vežimas

12 pav. Integruotasis vežimas

Mišriojo ir intgruotojo vežimo lyginamoji charakteristika 6 lentelė

Mišrusis vežimas Intgruotasis vežimas

• dvi ir daugiau transporto rūšių;

• yra keli vežimo operatoriai;

• keletas važtos dokumentų;

• skirtingos tarifų sistemos;

• nuosekli dalyvių tarpusavio veiksmų schema;

• išskaidyta atsakomybė už krovinį;

• rezultatas: maža tikimybė įvykdyti visas šešias logistikos taisykles. • dvi ir daugiau transporto rūšių;

• vienas vežimo operatorius;

• vienas važtos dokumentas;

• viena tarifų sistema;

• nuosekli centralizuota dalyvių tarpusavio veiksmų schema;

• vienoda atsakomybė už krovinį;

• rezultatas: didelė tikimybė įvykdyti visas šešias logistikos taisykles.

Multimodalioji vežimo sistema taikoma tada, kai dėl įvairių priežasčių tiesioginis vežimas yra brangesnis arba nepakankamai saugus, kai užtrunka ilgesnį laiką, kai sunku tiksliai numatyti laukimo laiką kertant sienas, kai yra didelė avarijų tikimybė atskiruose kelio ruožuose, kai neįmanoma ar sunku pasiekti atskiras vietas viena transporto rūšimi ir kt.

Transporto ir logistikos grandinėse yra ypač svarbus prekių nuosavybės keitimosi taškas ir sistema. Nuosavybės perdavimą iš krovinio siuntėjo gavėjui būtina tiksliai užfiksuoti prekių pirkimo ir pardavimo sutartyje, nes sutarties netikslumai prekių siuntėjui arba gavėjui gali sukelti nepageidaujamų padarinių, kitaip tariant, vienas jų gali netekti prekių ir negauti už jas pinigų, o kitas gali prarasti pinigus ir už juos negauti prekių. Pirkimo ir pardavimo sutartyse dažniausiai nurodomos šios sąlygos:

• vežimo sąlygos (kas už ką ir kaip moka);

• vežimo laikas;

• vežimo maršrutas (maršrutai);

• maršrutų keitimo galimybės ir sąlygos;

• papildomos sąlygos, susijusios su pokyč• iais;

• vežimo dokumentai;

• draudimo sąlygos;

• bankai, kurių paslaugomis naudojamasi;

• kitos sąlygos.

Transporto grandinėse ir apskritai gabenant krovinius taikomos kelios krovinių nuosavybės perdavimo sistemos. Vežant krovinius dažniausiai taikomos INCOTERMS-2000 sąlygos.

Transporto grandinėse taip pat labai svarbus vežimo laikas. Kai prekes būtina pristatyti labai greitai, taikomos įvairios greitojo pristatymo sistemos DHL, URS ir kt. Šiuo atveju gerokai pakyla gabenimo kaina. Gabenimo laikas skaičiuojamas įvertinant visus gabenimo etapus.

Vienas svarbiausių transporto grandinės elementų yra krovinių gabenimo saugumas. Reikėtų įvertinti konkrečius krovinių saugumo komponentus, atsižvelgiant į:

• pasirinktą transporto koridorių (kryptį);

• vežamų prekių rūšį;

• transporto priemones;

• vežimo sistemas (tiesioginiai ar mišrūs vežimai);

• įmonių, vežanč• ių krovinius, reputaciją;

• kitus veiksnius, kurie turi įtakos vežimui.

Transporto koridorius – tai dalis nacionalinės arba tarptautinės transporto sistemos, kuri užtikrina reikšmingus (didelius) krovinių vežimus tarp atskirų geografinių rajonų. Juos sudaro keliai, transporto priemonės, stacionariniai įrengimai visų rūšių transportui, teisinės sąlygos užtikrinančios tokio vežimo įgyvendinimą. Yra formuojami Šiaurės–Pietų ir Vakarų–Rytų krypties kelių koridoriai. Šiuo klausimu pasaulio šalys yra pasirašiusios susitarimus. Vienas iš jų yra Europos susitarimas „Dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių“ (AGR), priimtas 1975 m. lapkričio mėn. 15 d. Ženevoje (Valstybės žinios, 2002-01-09, p. 90.) Susitarta dėl tarptautinio E kelių tinklo. Tarptautinį E kelių tinklą sudaro pagrindiniai ir tarpiniai keliai, vadinami A grupės keliais (turi dviženklį numerį), ir atšakos bei jungiamieji keliai, vadinami B grupės keliais (turi triženklį numerį).

Pagrindiniai Šiaurės–Pietų krypties keliai turi dviženklius nelyginius numerius, kurie baigiasi skaitmeniu 5 ir didėja einant iš Vakarų į Rytus. Pagrindiniai Rytų–Vakarų krypties keliai turi dviženklius lyginius numerius, kurie baigiasi skaitmeniu 0 ir didėja iš Šiaurės į Pietus.

Taigi transporto grandinės ir jų logistika apima visą gabenimą nuo prekių (krovinių) siuntėjo iki prekių (krovinių) gavėjo.

5.4. Transporto grandinių jungtys ir jų logistika

Transporto grandinių jungtys – tai vietos, kuriose vežant krovinius keičiamos transporto rūšys arba keičiamos tos pačios rūšies transporto priemonės. V. Paulauskas knygoje „Logistika“ (2005) įvardija šias transporto sistemų jungtis:

• uostai;

• geležinkelio stotys;

• oro uostai;

• krovinių terminalai;

• logistikos centrai;

• specialūs sandėliai.

Transporto grandinių jungtys yra svarbūs elementai. Jų veikla, logistikos uždavinių spendimas turi įtakos visos transporto grandinės veiklai.

Uostai yra viena iš didžiausių transporto grandinės jungčių, nes juose telkiamos kelios transporto rūšys. Todėl jų logistikos procesai yra ypač svarbūs. Uostai pagal veiklos pobūdį skirstomi į tris tipus:

• I tipo uostai yra tradiciniai ir užsiima daugiausia krovos darbais (70–75 proc. pajamų) ir krovinių kaupimu bei sandėliavimu (25–30 proc. pajamų).

• II tipo uostai papildomai atlieka paskirstymo ir logistikos funkcijas. Krovos darbų pajamos sudaro apie 50 proc., sandėliavimo – apie 20 proc., paskirstymo ir logistikos – apie 30 proc.

• III tipo uostai pasižymi tuo, kad didžioji veiklos dalis yra gamyba uoste. Pvz., į uostą atvežamos komplektavimo dalys, surenkama galutinė produkcija ir laivais išvežama iš uosto. Tokia veikla sudaro apie 50 proc. uosto veiklos. Kita veiklos dalis yra krovos darbai, sudarantys apie 20–25 proc., logistikos funkcijos – apie 10–15 proc. ir kaupimo bei sandėliavimo funkcijos – apie 10 proc.

Tokios transporto jungties kaip uostas logistika remiasi tinkamu uosto teritorijos ir įrangos naudojimu, veiklos išlaidų mažinimu. Planuojant uostą ir jo terminalus svarbu tinkamai išdėstyti galimas gamybos, paskirstymo ir krovos darbų vietas.

Geležinkelio stotys yra svarbi transporto grandinių jungtis, dažniausiai jungianti geležinkelius ir automobilių transportą. Geležinkelių stotyse sandėliavimo galimybės nėra didelės. Kroviniai perskirstomi dažniausiai geležinkelio sąstatų keitimo principu. Geležinkelio stotys statomos kelių geležinkelio krypčių susikirtimo vietose.

Geležinkelio stočių logistikos funkcijos nukreiptos į minimalų atskirų vagonų laukimo laiką ir galimybę greitai keisti traukinio sąstatus, į optimalų krovinių perskirstymą į konkrečias kryptis.

Svarbi transporto grandinių jungtis yra oro uostai, kurie jungia oro ir sausumos (automobilių ir geležinkelio) transportą arba tik oro transporto linijas. Oro uostų logistikos uždaviniai dažniausiai susiję su keleivių ir mažesne dalimi su krovinių priėmimu, išsiuntimu ir paskirstymu.

Krovinių terminalai. Terminalas – tai punktas, kuriame sąveikauja įvairių rūšių transportas. Terminalui veikla susijusi su krovos darbais. Terminaluose kroviniams krauti ir transportuoti naudojamos įvairios transporto priemonės, krovimo technika, sandėlių įrengimai, tara ir kt. Terminalai gali būti steigiami įvairioms transporto rūšims.

Kelių transporto terminalai. Kelių transportu gali vykti toks vežimas:

• Tolimasis vežimas. Vežant tolimais nuotoliais turėtų važiuoti du vairuotojai arba terminale vienas vairuotojas keič• iamas kitu, todėl atskirais kelio ruožais krovinį gabena skirtingi vairuotojai. Šiuo atveju nebūtina krovinius perkrauti į kitą automobilį. Vežant krovinį tolimais atstumais, patogu krovinius gabenti priekabomis – jos terminale gali būti prikabinamos prie kito automobilio.

• Vietinis ir vidutinio tolumo vežimas. Jei krovinį galima nuvežti per dieną, terminalu galima nesinaudoti. Vežant ilgiau, patogu krovinį nakč• iai palikti terminale.

• Surenkamųjų siuntų vežimas. Kroviniai į terminalą atgabenami norint suformuoti tolimojo vežimo siuntą iš daugelio siuntų, kurių nei viena nėra tokia didelė, kad visiškai pripildytų automobilį. Terminale kroviniai gali būti skirstomi, rūšiuojami pagal siuntimo punktus, prijungiami prie kitų krovinių.

Geležinkelio transporto terminalai. Vežimas geležinkelio transportu dažniausiai neapsieina be automobilių transporto, išskyrus tuos atvejus, jei prie verslo įmonių yra įrengti keliai. Todėl geležinkelio terminalai turėtų tenkinti ne geležinkelio transporto poreikius, bet juose turėtų būti galimybė krovinius perkrauti iš automobilių į geležinkelio transporto priemones ir atvirkščiai. Tam tikslui gali būti naudojamos ir skirstymo stotys.

Skirstymo stotys – tai punktas su visais terminalo įrenginiais kelių sankirtoje. Atvykę traukiniai su vagonais, turinčiais skirtingas siuntimo kryptis, sutelkiami skirstymo vietoje: jie atkabinami nuo traukinio ir siunčiami į kitus kelius. Ten, prikabinus juos prie kitų vagonų, gali būti sudaromas reikiamos krypties traukinys.

Terminalo sandėliuose yra kaupiamos smulkiosios siuntos ir mažesnės už vagonines. Vežant krovinius konteineriais, terminalo paskirtis – kuo greičiau konteinerius iš geležinkelio transporto perkrauti į automobilius ir atvirkščiai arba iš vieno traukinio į kitą.

Oro transporto terminalai. Oro transportu gabenami kroviniai yra smulkios siuntos, todėl jie pirmiausia patenka į oro uosto krovinių terminalą. Didelė dalis krovinių skraidinama keleiviniais lėktuvais, todėl ypatingas dėmesys skiriamas lėktuvo krovimui. Kroviniai iš terminalo atvežami į oro uosto krovimo aikštelę prieš 4–5 val. iki išskridimo. Prieš tai krovinys turi būti įpakuotas, pasvertas, paženklintas ir įforminti jo dokumentai. Parengiamas krovimo planas, krovinių žiniaraštis. Po to krovinys kraunamas į lėktuvą.

Jūrų transporto terminalai. Jie labai dideli, užima didelę teritoriją, gausu įvairių įrenginių ir tarnybų. Terminaluose turi gerai funkcionuoti informaciniai srautai, greitai ir efektyviai įforminami dokumentai, atliekamos ilgalaikio saugojimo, išmuitinimo ir kitos paslaugos. Terminalai gali būti:

• universalieji;

• specializuoti, pritaikyti tik tam tikros rūšies ar asortimento kroviniams apdoroti;

• terminalų kompleksai.

Kai kroviniai, gabenami per terminalus, tokie vežimai vadinami terminaliniais vežimais. Jų schema pateikta 13 pav.

13 pav. Terminalinio vežimo schema

Logistikos centrai jau buvo aptarti 4 temoje, o sandėliai bus plačiau aptarti 6 temoje.

Transporto grandinių jungtys yra svarbus bendros transporto grandinės elementas. Jos turi išlyginti galimus nukrypimus bendroje transporto grandinėje, t.y. jos papildomai atlieka transporto grandinėje kompensuojamąją funkciją.

5.5. Transporto darbo planavimas logistikos sistemoje

Transportas susieja atskirus logistikos sistemos elementus, todėl svarbu, kad būtų naudojamas veiksmingai. Be to, transporto sistemoje pridėtinė vertė kuriama tada, kai transportas juda, vežami kroviniai.

Atsižvelgiant į logistikos proceso funkcijas, gabenimo procesas turi vykti taip, kad prekės judėtų maksimaliu arba optimaliu greičiu. V. Paulauskas „Logistika“ (2005) transporto darbą logistikos sistemoje dalija į tris grupes:

• nuolatinis, susijęs su nuolatiniais gabenimais;

• periodinis, susijęs su periodiniais gabenimais;

• vienkartinis, susijęs su vienkartiniu gabenimu.

Planuojant nuolatinį gabenimo procesą, būtina tiksliai įvertinti galimą transporto vėlavimą, atsižvelgti, kokį prekių kiekį transporto priemonė gali vežti per nustatytą laiką. Nuolatinis transporto vėlavimas kai kuriose šalyse yra gana dažnas reiškinys. Kartais jis susijęs su tos šalies tradicijomis. Pvz., Italijoje vidutinis traukinių atvykimo į galutinę stotį vėlavimo laikas gali būti 20–40 min. Sudarant nuolatinių vežimų grafiką, būtina atsižvelgti į galimą vėlavimo laiką bei įvertinti esamas kitas nepalankias aplinkybes, kurių gali atsirasti dėl:

• hidrometeorologinių sąlygų įtakos;

• išvykimo vėlavimo;

• transporto priemonių techninių gedimo;

• nepalankių organizacinių sąlygų;

• spūsč• ių keliuose,

• eilių uostų, terminalų ir kt. prieigose;

• kitų kliūč• ių.

Kai vežimas periodinis, vienas ir pagrindinių logistikos uždavinių nustatyti reikiamą transporto priemonių skaičių ir sandėliavimo pajėgumą. Jei vežimas yra periodinis, būtina stebėti tendencijas ir pokyčius, kad galima būtų galima laiku į juos reaguoti ir tobulinti vežimo procesą.

Vienkartinis vežimas – kai vežami atsitiktiniai ar vis kito tipo kroviniai. Vienkartinio vežimo logistikos procesas paprastai yra susijęs su transporto priemonės užsakymo laiku. Transporto priemonę užsakius ilgesniam laikui nei reikia, vis tiek mokama už užsakytą, o ne panaudotą laiką. Užsakius transporto priemonę trumpesniam laikui ir ją užlaikius, reikia mokėti papildomą mokestį už faktiškai panaudotą laiką ir baudą, kuri dažnai yra didesnė nei nuomos mokestis.

Taigi planuojant transporto darbą, logistikos sistemoje, būtina atsižvelgti į visus komponentus, ypač į netikėtumus ir kuo veiksmingiau naudoti transporto priemones.

Transportas logistikos aplinkoje atlieka indikatoriaus vaidmenį, parodo visos logistikos grandinės nesklandumus ir leidžia surasti jų priežastis. Transporto sutrikimas arba prastesnis jo darbas, palyginti su kitomis logistikos grandinėmis, susiję ne tik su gabenimo laiko, bet ir kainos didėjimu. Būtent šie komponentai gali trukdyti pasiekti logistikos tikslus.

5.6. Logistika ir gabenimo valdymas

Įmonės transporto valdymo padalinys yra atsakingas už:

• transporto rūšies parinkimą;

• vežėjo parinkimą;

• maršrutų ir grafikų sudarymą;

• siuntų sujungimą;

• santykius su vežėjais.

Parenkant transporto rūšį reikia atsižvelgti į:

• gabenamos produkcijos žalos riziką;

• pristatymo laiką;

• krovinių išsiuntimo dažnumą;

• pristatymo grafiko laikymąsi;

• galimybę vežti įvairius krovinius;

• galimybę pristatyti krovinius į reikiamą teritorijos vietą;

• pristatymo kainą;

• pakuotės reikalavimus.

Siuntėjo ir vežėjo santykiai dažniausiai yra grindžiami sutartimis. Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) įžvelgia, kad tinkamai parengtos ir įformintos, jos suteikia privalumų:

• siuntėjas gali kontroliuoti vežėją, apsaugo nuo netikėto kainų pokyč• io;

• sutartis garantuoja siuntėjui tam tikrą aptarnavimo lygį;

• sutartis duoda naudos abiem šalims ir yra įpareigojantis dokumentas.

Jeigu norime sukurti tikrai veiksmingą logistikos sistemą, reikia, kad siuntėjo ir vežėjo bendradarbiavimas tiek strateginiu, tiek taktiniu lygmeniu būtų kuo glaudesnis. Nuo transporto veiklos priklauso klientų aptarnavimo lygis, vežimo trukmė, aptarnavimo stabilumas, atsargų lygis, sandėliavimas ir kt.

Svarbiausia yra įvertinti sąnaudas ir planuotri naudą. Pirmiausia reikia palyginti sąnaudas ir aptarnavimą, kai vežėjas yra samdomas ir kai vežėjas yra nuosavas. Jei vežėjas yra nuosavas, įmonė turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę ir nustatyti, kaip ir kur bus naudojamas nuosavas transportas.

Jei transportas samdomas, t. y. naudojamasi transporto įmonės paslaugomis, renkantis vežėją yra atliekamas vertinimas. Ž. Židonis knygoje „Verslo logistika“ (2002) išskyrė keletą vežėjo pasirinkimo etapų:

• Problemos nustatymas. Išsiaiškinami kliento reikalavimai, norima aptarnavimo kokybė, prekių paskirstymo pobūdis ir kt.

• Paieška. Atliekama transporto paslaugų rinkos analizė.

• Pasirinkimas. Paslaugas rinkoje siūlo daug vežėjų. Todėl vežėjai yra vertinami taikant įvairius kriterijus. Kriterijai pagal svarbą įvertinami balais. Keletas iš vežėjų vertinimo kriterijų jų pateikiama 7 lentelėje.

Vežėjo vertinimo kriterijai 7 lentelė

Kriterijai Balai

Tikimybė pristatyti laiku 1

Vežimo kaina 2

Bendras pristatymo laikas 3

Pasirengimas (lankstumas) keisti kainas 4

Finansinis vežėjo stabilumas 5

Papildomi įrenginiai kroviniams apdoroti 6

Papildomų paslaugų teikimas komplektuojant ir pristatant 7

Krovinių saugumas (nuostoliai, vagystės) 8

Ekspedijavimas 9

Personalo kvalifikacija 10

Rezultatų peržiūra (monitoringas) 11

Pasirengimas (lankstumas) keisti paslaugas 12

Maršrutų lankstumas 13

Serviso paketas (aptarnavimas) 14

Užsakymo procedūra 15

Transporto paslaugų pardavimo organizavimo kokybė 16

Specialūs įrengimai 17

Kiekvieno kriterijaus balai kiekvienu atveju nustatomi skirtingi. Lentelėje jie pateikti sąlyginiai. Vežėjai vertinami pagal įmonei svarbiausius kriterijus. Atsirinktų vežėjų surinkti balai sumuojami ir lyginami. Sutartis sudaroma su tuo vežėju, kuris surinko daugiausiai balų arba labiausiai tenkina iškeltus logistikos tikslus.

Analizuojant vežėjus svarbus ekspeditoriaus vaidmuo. Jis pagal atskirą krovinio siuntėjo ar krovinio gavėjo sutartį gali teikti papildomas paslaugas.

Pasirinkus vežėją, svarbu sudaryti geriausią maršrutą ir pristatymo grafiką. Tinkamai ir racionaliai pasirinkti maršrutai ir grafikai sudaro galimybę taupyti gabenimo sąnaudas. Didelė konkurencija verčia vežėjus ne tik gerinti teikiamas paslaugas, bet ir siūlyti naujas. Pvz., kai kurie vežėjai siūlo sandėliavimo, logistikos konsultacijas, importo ir eksporto paslaugas ir kt. Tokie vežėjai iš esmės tampa kompanijomis, teikiančiomis visų rūšių logistikos paslaugas.

5.7. Ekspeditoriaus reikšmė transporto procesui

Vežimo proceso dalyviai dažniausiai yra pasiskirstę į vežėjus ir ekspeditorius. Ekspeditoriaus pareiga yra rūpintis, kad vežimo procesas vyktų sklandžiai ir būtų laiku atliktas. Ekspedicijos įmonės perėmė dalį transporto funkcijų. Transporto įmonėms belieka rūpintis transporto priemonių technine būkle, mažinti gabenimo savikainą, rūpintis laiku, saugiai pristatyti krovinį gavėjui ir kt. Tačiau transporto įmonė pati gali įkurti ekspedicijos padalinį ir sugretinti vežimą ir ekspediciją.

Ekspeditoriai gali veikti kaip agentai – suvesti prekių siuntėją su vežėju arba patys organizuoti krovinių vežimą. Krovinių vežimą ekspeditoriai gali organizuoti greičiau ir pigiau, jie suinteresuoti sukomplektuoti krovinius iki ekonomiškiausių siuntų.

Ekspeditorius arba transporto ekspedicinė įmonė su klientu sudaro sutartis ekspedicines paslaugas atlikti. Ekspedicinių paslaugų pasirinkimas yra įvairus. Ekspedicinės paslaugos:

• organizuoti krovinių vežimą numatytu maršrutu ar patiems vežti;

• sudaryti savo ar kliento vardu vežimo sutartį;

• organizuoti krovinių išsiuntimą ir gavimą;

• gauti ir pildyti krovinių eksporto ir importo dokumentus;

• paruošti prekių dokumentus;

• atlikti muitinės formalumus;

• kontroliuoti krovinių kiekį ir būklę;

• kontroliuoti krovos darbus;

• pristatyti dokumentus bankui ar perduoti juos nurodytam gavėjui;

• sumokėti rinkliavas ir kitas išlaidas, susijusias su krovinių gabenimu;

• kontroliuoti krovinių saugojimą, sandėliavimą, rūšiavimą, komplektavimą, pakavimą ir kt.;

• teikti informaciją, atlikti draudimo ir kt. paslaugas;

• lydėti krovinį ir kt.

Šį sąrašą galima būtų tęsti ir toliau. Jis parodo, kad ekspeditoriaus atsakomybė yra labai didelė.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Apibūdinkite gabenimo įtaką logistikos sistemai?

2. Suformuluokite transporto logistikos uždavinius.

3. Kokiu būdu gabenimas sukuria produkto pridėtinę vertę?

4. Kas sudaro veiksmingos transporto logistikos sistemos pagrindą?

5. Kokios transporto rūšys sudaro transporto sistemą?

6. Apibūdinkite kiekvienos transporto rūšies teikiamų paslaugų ypatumus.

7. Apibūdinkite krovinių gabenimo sistemas.

8. Paaiškinkite vežėjo parinkimo etapus.

9. Kaip sukuriama prekės saugumo ir nuosavybės perdavimo sistema?

10. Kokia yra vežėjo atsakomybė už gabenamus krovinius?

11. Kodėl sudaromi transporto koridoriai?

12. Apibūdinkite transporto grandinę ir jos elementus.

13. Kokias funkcijas atlieka transporto terminalai?

14. Kokie transporto darbo planavimo skirtumai atliekant nuolatinius, periodinius ir vienkartinius vežimus?

15. Apibūdinkite ekspedicines logistikos operacijas.

16. Apibūdinkite ekspeditoriaus vaidmenį gabenimo procese.

6. TEMA. SANDĖLIŲ LOGISTIKA IR ATSARGŲ VALDYMAS

6.1. Sandėliai logistikos procese

Sandėliai – tai pastatai, statiniai ir įvairūs įrenginiai, skirti prekėms priimti, išdėstyti, laikyti, jas paruošti vartoti, išduoti ar išsiųsti vartotojui. Visuose materialiojo srauto judėjimo etapuose yra svarbu turėti specializuotų vietų atsargoms laikyti.

Sandėliai yra vienas iš svarbiausių logistikos sistemos elementų. Sandėliai logistikos procesuose įgauna kitą kokybę, nes čia prekės ne tik kaupiamos, bet dažnai ir perskirstomos, perpakuojamos, kartais atliekamas jų dalinis paruošimas. Sandėliavimas leidžia sutrumpinti prekių pateikimo vartotojui laiką ir pristatyti jas ten, kur yra paklausa. Sandėliuoti dažnai būna pigiau, nei gabenti. Logistikos specialistai turi atsakyti į klausimą, ar sprendimas sandėliuoti yra ekonomiškai pagrįstas, kiek reikia sandėlių, kokio dydžio ir kaip juos racionaliai išdėstyti, kokiu periodiškumu ir kaip sandėliai bus aprūpinami prekėmis. Kadangi sandėlių paskirtis yra įvairi, tai ir jų tipų yra įvairių. Gali būti ir nedideles patalpas užimantys sandėliiai ir sandėlių gigantų, kurių užimamas plotas – šimtai tūkstančių kvadratinių metrų.

Sandėliai skiriasi ir pagal krovinių sukrovimo aukštį. Vienuose sandėliuose kroviniai sukraunami į žmogaus ūgio aukštį, kituose į ganėtinai didelį aukštį. Kroviniams krauti naudojami specialūs įrenginiai, pakeliantys krovinius į reikiamą aukštį ir tiksliai sudedantys į laikymo įrenginių narvelius ar lentynas.

Sandėliai gali būti įvairių konstrukcijų:

• uždarojo tipo pastatai ar patalpos,

• pusiau uždarieji (iš dalies atvirieji);

• atvirieji.

Uždarojo tipo sandėliai yra populiariausi, įvairovė didžiausia. Pagal sandėliavimo lygius uždarojo tipo sandėliai skirstomi į vienos vertikalios erdvės (vieno aukšto) ir kelių vertikalių erdvių (kelių aukštų). Uždarojo tipo sandėliai saugo prekes nuo išorinio poveikio, prekės išdėstomos mechanizuotai ir automatizuotai, užtikrinama apsauga ir apskaita, taikoma kelių lygių kontrolės sistema. Specialiais uždarojo tipo sandėliais naudojamasi, kai reikia tam tikrų prekių sandėliavimo sąlygų, pvz., pastovios prekių saugojimo temperatūros (šaldytoms prekėms), specialios vėdinimo sistemos (prekėms, kurios išskiria pavojingas dujas), kai prekės yra labai sunkios, labai brangios, kai būtina speciali apsauga ir kt.

Pusiau uždarojo tipo sandėliai (iš dalies atviros sandėliavimo aikštelės) nuo atvirojo tipo skiriasi stogu, saugančiu nuo tiesioginių kritulių ir saulės poveikio. Šio tipo sandėliai populiarūs šiltuose kraštuose, nes žiemos sąlygomis jie negali apsaugoti prekių nuo pustomo sniego. Atviros saugojimo aikštelės dažniausiai naudojamos prekėms, kurios nebijo drėgmės, bet turi būti saugomos nuo tiesioginių kritulių ir saulės poveikio, laikyti. Pvz., medienai ir jos pusgaminiams.

Atviruosiuose sandėliuose saugomos prekės, kurių kokybei neturi įtakos krituliai, taip pat specialiai įpakuotos prekės konteineriais. Specialiosios atviros sandėliavimo aikštelės rengiamos turint konkretų tikslą – iš anksto numatoma galimybė prijungti juos prie elektros arba kitų šaltinių.

Sandėliai gali būti :

• individualaus naudojimo – skirti tik vienos įmonės prekėms laikyti;

• nuomojami – nuomojamas visa sandėlis ar jo dalis;

• kolektyvinio naudojimo sandėliai ir t. t.

Sandėliai skiriasi ir pagal mechanizacijos lygį:

• nemechanizuoti;

• mechanizuoti;

• kompleksiškai mechanizuoti;

• automatizuoti ir kt.

Pagal galimybę krovinius pristatyti ir išvežti įvairiu transportu sandėliai gali būti:

• stoč• ių;

• uostų;

• terminalų ir t. t.

Prie jų ir juose gali būti įrengti geležinkelio bėgiai kroviniams krauti į vagonus.

Priklausomai nuo laikomų prekių asortimento, sandėliai gali būti:

• specializuoti;

• mišraus asortimento (maisto ir ne maisto);

• universalaus asortimento.

Sandėliuose turi būti sudarytas ir palaikomas specialus laikymo, temperatūros, drėgmės, šviesos ir kt. režimas.

6.2. Sandėlių funkcijos

R. Minalga knygoje „Logistika“ (2001) išskyrė šias svarbiausias sandėlių funkcijas:

• Išlyginamosios funkcijos. Tai prekių poreikio ir jų gavimo neatitikimo šalinimas. Gali būti trukmės ir kiekio neatitikimas.

• Garantinės funkcijos. Dažnai sunku būna tiksliai nustatyti būsimo laikotarpio prekių poreikį, jų pristatymo laiką, poreikių laiką, pristatymo kiekį ir kt. Sandėliai padeda išspręsti šias problemas.

• Spekuliatyvinės funkcijos. Kaupiamos didelės prekių atsargos prognozuojant kainų šuolį.

• Gerinamosios funkcijos. Sandėliuose gali būti atliekamos kai kurios gamybinės operacijos arba sandėliavimas gali būti tiesiog gamybos proceso dalis, jei produktai sandėliuose yra sendinami, džiovinami, brandinami, fermentuojami ir kt. Šie procesai atliekami sandėliuojant konjaką, vyną, sūrį, medieną ir kt.

• Prekių asortimento formavimo funkcija. Sandėliuose yra suformuojamas vartotojui reikalingas prekių asortimentas, t. y. gamybinis asortimentas paverč• iamas prekybiniu.

Be to, sandėliuose gali būti pertvarkomi ir perskirstomi srautai, laikinai laikomos prekės ir atliekamos kitos būtinos logistikos operacijos.

6.3. Sandėliavimo pakopos

R. Minalga „Logistika“ (2001) išskyrė 4 sandėliavimo pakopas:

1 pakopa – gamybos aprūpinimo sandėliai;

2 pakopa – gamybos sandėliai;

3 pakopa – pardavimo sandėliai;

4 pakopa – prekių laikymo sandėliai.

Ž. Židonis „Verslo logistika“ (2002) šias 4 sandėliavimo pakopas apibūdino išsamiau (žr. 14 pav.)

VV – visiškai parduotas vagonas

VS – visiškai prikrautas sunkvežimis

NS – nevisiškai prikrautas sunkvežimis

14 pav. Sandėlių panaudojimas tiekimo ir prekių paskirstymo operacijose

A. Gamybos aprūpinimas. Gaunamos nedideliais kiekiais medžiagos iš įvairių tiekėjų sandėlyje konsoliduojamos (sujungiamos) į stambesnę siuntą ir gabenamos į gamybos vietą.

B. Produktų asortimentas. Pagaminta produkcija suvežama į centrinį (jungimo) sandėlį, kur gamybos asortimentas paverčiamas prekių asortimentu, t. y. sudaromas vartotojų pageidaujamas asortimentas.

C. Konsolidavimas. Gautos iš įmonių smulkios siuntos („nevisiškai prikrautas sunkvežimis“) sandėliuose jungiamos į dideles siuntas ir suformuojamos „visiškai prikrauto sunkvežimio“ partijos.

D. Skaidymas. Atvežtos didelės siuntos (jų gabenimo sąnaudos yra mažesnės) sandėlyje išskirstomos ir performuojamos pagal kliento pageidavimą, užsakymai pristatomi mažesnėmis visiškai arba nevisiškai prikrauto sunkvežimio siuntomis.

6.4. Sandėliavimo operacijos

Sandėlių logistikos funkcijos pasireiškia atliekant atskiras sandėlio operacijas. Kaip jau buvo minėta, įvairių sandėlių funkcijos gali iš esmės skirtis. Atitinkamai skirsis ir atliekamos sandėliuose logistikos operacijos. Gali iš esmės skirtis ir logistikos operacijų atlikimo būdai. Panagrinėsime didmeninio sandėlio logistikos operacijų sudėtį ir materialiuosius srautus, esančius sandėliuose. Principinė logistikos operacijų schema pateikta 15 paveiksle.

Sandėlio logistikos operacijos vyksta iš eilės, būtent:

• transporto iškrovimas;

• prekių priėmimas;

• išdėstymas laikyti (krovimas į stelažus, rietuves ir kt.);

• prekių atrinkimas iš laikymo vietų;

• prekių partijų komplektavimas ir pakavimas;

• krovimas į transporto priemones;

• prekių perkėlimas sandėlio viduje.

Iškrovimas – tai logistikos operacija, kuri išlaisvina transporto priemonę nuo krovinių.

Krova – tai logistikos operacija, per kurią krovinys kraunamas į transporto priemonę. Krovimo ir iškrovimo, arba krovos, darbų technologija priklauso nuo krovinio savybių, jų pobūdžio, transporto priemonių tipo, naudojamų mechanizavimo priemonių tipo ir kt.

Prekių priėmimas – tai prekių tapatybės, kiekio ir kokybės nustatymas. Priėmimo procese vyksta gauto krovinio faktinių parametrų sutikrinimas su prekių lydraščio dduomenimis. Taip sudaroma galimybė pakoreguoti informacijos srautą, jei prekių judėjimo kelyje įvyko materialiojo srauto pasikeitimai, pvz., atsirado trūkumas, sugedo prekės ir kt. Priėmimas atliekamas visuose materialiojo srauto judėjimo etapuose – taip nuolat tikrinama informacija apie jo kiekinę ir kokybinę sudėtį.

Priimtas krovinys perkeliamas į laikymo zoną. Prekės gali būti laikomos sukrautos į stelažus arba rietuves.

Prekių atrinkimas iš laikymo vietų gali būti atliekamas dviem būdais:

• reikiamas išsiųsti ar komplektuoti prekių kiekis atrenkamas iš karto visas;

• prekių kiekis atrenkamas dalimis per kelis kartus.

Atrinktos prekės pristatomos į išsiuntimo ar komplektavimo ekspediciją (zoną), kur formuojamos reikiamos prekių siuntos, pakuojamos, ženklinamos, rengiami atitinkami dokumentai. Išsiuntimo ekspedicija sandėlyje įrengiama atskirai nuo pagrindinių sandėlio patalpų. Joje kaupiami išsiųsti paruošti kroviniai. Sandėlyje gali būti įrengiamos atskiros priėmimo ir išsiuntimo ekspedicijos arba mišri ekspedicija, kurioje prekės ir priimamos ir išsiunčiamos. Ekspedicijų patalpos turi būti atskirtos nuo pagrindinių sandėlio patalpų, nes priėmimo ir išsiuntimo ekspedicijų darbų pobūdis iš esmės skiriasi nuo pagrindinių sandėlio darbų. Ekspedicijos darbuotojai tvarko krovinius ir transportą, o sandėlių dirba su atskiromis prekėmis. Atskira ir materialinė atsakomybė.

Prekės iš sandėlio užsakovui gali būti pristatomos įvairiais būdais ir įvairiomis transporto priemonėmis. Iš išsiuntimo ekspedicijos kroviniai pristatomi pirkėjui. Sandėlio darbo procesas užbaigiamas prekių krovimu į transporto priemones.

Sandėlio viduje vyksta prekių judėjimas. Kad būtų patogiau, sandėlio plotas skirstomas į atskiras zonas reikiamoms operacijoms ar jų grupėms atlikti.

Sandėlyje galimi įvairūs materialiųjų srautų judėjimo variantai. Panagrinėkime didmeninės prekybos sandėlio materialiųjų srautų schemą. (Žr. 15 pav.)

15 pav. Didmeninės prekybos sandėlio materialiųjų srautų schema

1 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo zona – laikymo zona – komplektavimo zona – krovimo zona.

2 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo ekspedicija – priėmimo zona – laikymo zona – komplektavimo zona – išsiuntimo ekspedicija – krovimo zona.

3 variantas. Iškrovimo zona – priėmimo ekspedicija – laikymo zona – išsiuntimo ekspedicija – krovimo zona.

4 variantas. Iškrovimo zona – laikymo zona – krovimo zona.

Kaip matome, šiame sandėlyje yra galimi 4 materialiojo srauto judėjimo variantai. Sandėlio vadybininko užduotis – racionaliai organizuoti materialiųjų srautų judėjimą sandėlio viduje ir skaičiuoti materialiojo srauto dydį.

Sandėliuose materialieji srautai apskaičiuojami atskirai kiekvienai sandėlio zonai. Kiekvienoje zonoje apskaičiuojama kiekvienos atliekamos logistikos operacijos dydis. Vėliau logistikos operacijų dydžiai sumuojami ir gaunamas konkrečios zonos materialusis srautas. Visų sandėlio zonų materialiųjų srautų suma sudaro visą sandėlio materialųjį srautą. Kaip buvo minėta kurso pradžioje, materialusis srautas išreiškiamas atliktų darbų kiekiu per laiko vienetą. Sandėlio iškrovos zonos materialiojo srauto apskaičiavimo pavyzdys pateiktas 8 lentelėje, o 9 lentelėje – viso materialiojo srauto apskaičiavimo pavyzdys.

Sandėlio iškrovimo zonos materialusis srautas 8 lentelė

Eilės Nr. Logistikos operacijos pavadinimas Materialaus srauto apimtis (t/mėn.)

1. Krovinių iškrovimas iš vagonų ir jų sudėjimas ant padėklų 4383

2. Krovinių iškrovimas iš vagonų ir jų sukrovimas ant vežimėlių 487

3. Paketų suformavimas ir jų perkėlimas į:

• priėmimo zoną;

• laikymo zoną;

• išsiuntimo ekspediciją. 2922

730

1218

Iš viso: 9740

Sandėlio materialusis srautas 9 lentelė

Eilės Nr. Logistikos operacijų grupės (zonos) Materialus srautas

(t/m)

1. Vagonų iškrovimo zona 9740

2. Automobilių iškrovimo zona 4870

3. Konteinerių iškrovimo zona 4870

4. Priėmimo zona 7305

5. Laikomų prekių išdėstymas 17435

6. Prekių perkėlimas laikymo metu iš viršutinių lentynų į apatines 1461

7. Prekių atrinkimas 9740

8. Prekių perkėlimas į komplektavimo zoną 6818

9. Prekių komplektavimo zona 6682

10. Prekių perkėlimas į išsiuntimo ekspediciją 5844

11. Prekių krovimas 9470

Iš viso (sandėlio materialus srautas) 84235

Toliau reikėtų tokia pat tvarka apskaičiuoti materialinio srauto išlaidas. Racionaliai organizuojant materialinių srautų judėjimą, tinkamai parenkant variantus, galima sumažinti išlaidas.

Gali kilti klausimas, kur parankiau laikyti prekes: statyti savo sandėlius ar naudotis specializuotų sandėliavimo įmonių paslaugomis? Norint atsakyti į šį klausimą reikia pirmiausia sudaryti sąrašą privalumų, kuriuos turi vienas ar kitas prekių laikymo būdas. Tarkime, juos galima įvertinti taip:

Sandėlių tipų palyginimas 10 lentelė

Savų sandėlių nauda Nuomojamų sandėlių nauda

• prekių paklausa stabili

• rinka koncentruota

• didelė sandėlio apyvarta

• prekės turi būti prižiūrimos

• išsiunč• iamos prekės prieš tai turi būti paruoštos ir kt. • prekių paklausa sezoninė

• rinka išskaidyta

• rinka kintanti

• transporto problema

• prekės kaupiamos sezonui ir kt.

Toliau skaičiuojamos sandėlių naudojimo išlaidos. Kiekvieno varianto išlaidos skaičiuojamos atskirai pagal du parametrus – sandėlio išlaidas ir sandėlio pralaidumą.

Sandėlių nuomotojas turi tik kintamas išlaidas, kurios iš anksto žinomos iš nuomos įkainių (pvz., 1 m2 ploto, 100 kg, vieno padėklo, vienos valandos, savaitės, mėnesio, vieno sandėlio, vienos sutarties ir kt.).

6.5. Atsargų samprata

Atsargos yra didelės ir brangios investicijos. Geresnis bendrųjų atsargų valdymas greitina lėšų cirkuliavimą ir grąžina investicijas. Todėl įmonės dažnai taiko įvairias atsargų mažinimo programas.

Atsargų problemos yra labai panašios į klientų aptarnavimo problemas. Klientas visada tikisi rasti reikiamą produktą. Jo neradęs, jis jį greičiausiai pirks iš konkurento, nes gamybos įmonei pritrukus medžiagų atsargų, sustos gamyba.

Atsargas galima traktuoti remiantis įvairiomis sampratomis, arba koncepcijomis, jos gali būti kaupiamos ar laikomos įvairiais tikslais. R. Palšaitis „Logistikos vadybos pagrindai“ (2005) išsamiau apibūdina atsargų sampratą:

1. Atsargos teikia masto ekonomiją. Atsargos reikalingos tam, kad įmonė galėtų pasiekti masto ekonomiją pirkdama, gabendama ir (arba) gamindama. Perkant dideliais kiekiais dažnai taikoma kainų nuolaida. Produkcijos vieneto gabenimo išlaidos yra mažesnės, jei iš karto vežamas didelis kiekis. Gamindama didelį produkcijos kiekį, įmonė, palyginti su kitomis įmonėmis, įgyja pranašumo, visiškai panaudoja gamybos pajėgumą – tai sudaro sąlygas pasiekti mažesnes vieneto gamybos sąnaudas.

2. Atsargos teikia pasiūlos ir paklausos balansavimo galimybę. Paklausa dažnai yra netolygi. Atsargos leidžia suderinti paklausos svyravimą ir lygų gamybos ritmą.

Paklausa ar pasiūla gali būti sezoninė. Pvz., eglutės žaislai perkami prieš šv. Kalėdas. Jei gamintojas didintų gamybos apimtis tik prekių pirkimo bumo metu, jų gamybos išlaidos būtų labai didelės. Todėl gamintojui parankiau visus metus palaikyti stabilią gamybą, o pagamintą produkciją laikyti sandėliuose, nustatant produkcijos savikainą įvairiais metų periodais.

Kitas variantas – įmonės produkcijos paklausa stabili visus metus, tačiau žaliava gali būti pristatomos tik tam tikru metų laiku, pvz., vaisiai ir daržovės konservams gaminti pristatomi rudenį.

3. Apsauga nuo netikėtumų. Kad ir kaip stengtųsi vadybininkai, paklausos neįmanoma prognozuoti visiškai tiksliai, transporto priemonės kelyje gali sugęsti, įvyksta avarijų, tiekimas sutrinka dėl prastovų, stichinių ar verslo nelaimių ir kt. Dėl visų šių priežasčių atsargos yra kaupiamos, kad laiku būtų patenkinti klientų poreikiai.

Vadybininkai turi gerai įvertinti atsargų naudingumą ir jų laikymo sąnaudas, kad būtų gauta nauda.

6.6. Atsargų rūšys ir jų valdymas

Atsargų, vienokiu ar kitokiu pavidalu yra visose logistikos grandyse ir kanaluose, tiek gamybos tiek ir cirkuliacijos sferose. Atsargos – tai materialieji ištekliai, laukiantys gamybos ar vartojimo proceso. Kadangi logistikos objektas ne pačios atsargos, o jų judėjimas laike ir erdvėje, tai logistikoje atsargos grupuojamos įvairiai.

Einamosios atsargos užtikrina nenutrūkstamą gamybos ar pardavimo procesą tarp dviejų eilinių tiekimų. Jų dydis priklauso nuo poreikio ir tiekimo intervalo. Skaičiuojamos maksimalios, minimalios ir vidutinės atsargos.

Maksimalios einamosios atsargos apskaičiuojamos vidutinę paros sunaudojimo normą (np) dauginant iš vidutinės tiekimų trukmės (tt):

Amax = np* tt.

Vidutinė paros sunaudojimo norma apskaičiuojama planuojamą metinį produktų poreikį dalinant iš kalendorinių dienų skaičiaus per metus.

Minimalus einamųjų atsargų dydis turi būti toks, kad užtikrintų nenutrūkstamą gamybą ar pardavimą tarp tiekimų. Jis yra lygus gaunamos produkcijos partijos dydžiui. Didėjant tiekimų skaičiui per metus, einamosios atsargos norma dienomis mažėja.

Vidutinės atsargos apskaičiuojamos:

Turimos einamosios atsargos yra parduodamos arba sunaudojamos gamyboje. Todėl jas reikia nuolat papildyti. Jeigu paklausa ir pristatymo laikas nesikeičia, įmonė gali turėti tik einamąsias atsargas. Pvz., kasdien parduodama po 20 vnt prekių. Jos pristatomos kas 10 dienų. Einamosios atsargos bus 20 vnt. x 10 d. = 200 vnt. Vidutinės atsargos bus lygios pusei einamųjų atsargų, t. y. 200 : 2 = 100 vnt. Atsargas valdyti šiuo atveju nėra sunku.

Rezervinės atsargos. Reikalingos tuo atveju, tuo atveju, kai kinta paklausa ar / ir pristatymo laikas. Sakykime, vidutinės einamosios atsargos 100 vnt., pristatomas kiekis 200 vnt. Galimi tokie variantai:

• Pristatymo laikas, 10 d., nekinta, tač• iau kinta paklausa. Ji padidėja nuo 20 vnt. per dieną iki 25 vnt./dieną. Šiuo atveju atsargos pasibaigs per 8 dienas (200 : 25 = 8). 2 dienas įmonė neturės atsargų. Taigi papildomai reikia atsargų dar 2 dienoms. Todėl reikia turėti rezervinių atsargų 2 d. x 25 vnt. = 50 vnt.

• Paklausa 20 vnt./d. nekinta, tač• iau kinta pristatymo laikas. Jeigu pristatoma 2 dienomis anksč• iau, t. y. per 8 dienas, tai įmonėje susidaro 2 d. x 20 vnt. = 40 vnt. perteklinės atsargos, o jei pristatoma 2 dienomis vėliau, t. y. po 12 dienų, įmonėje trūks 2 d. x 20 vnt. = 40 vnt. atsargų. Taigi reikia papildomai 40 vnt. rezervinių atsargų.

• Kinta tiek paklausa, tiek ir pristatymo laikas. Paklausa išaugo iki 25 vnt./d., prekių pristatymo laikas svyruoja 2 dienas. Rezervinių atsargų reikia 4 d. x 25 vnt. = 100 vnt.

Draustinės atsargos sudaromos norint sumažinti logistikos ir finansinę riziką, susijusią su nenumatytais sutartinių įsipareigojimų neįvykdymais, avarijomis ir kt. Jų dydis apskaičiuojamas vidutinę paros sunaudojimo normą dauginant iš skubaus pristatymo trukmės dienomis:

Į skubaus žaliavos pristatymo trukmę įeina laikas, reikalingas žaliavą užsakyti, ją išsiųsti, žaliavos gabenimo laikas, laikas žaliavą priimti ir perduoti gamybai.

Paruošiamosios atsargos yra sudaromos tos produkcijos, kurią reikia paruošti gamybiniam vartojimui ar parduoti (pvz., sukapoti mėsą, supjaustyti, džiovinti, sendinti ir kt.). Jos dydis apskaičiuojamas vidutinę paros sunaudojimo normą dauginant iš paruošimo trukmės dienomis:

Sezoninės atsargos sudaromos norint užtikrinti normalų darbą per sezoną. Turėti šių atsargų reikalauja arba sezoninis atitinkamos žaliavos paruošų pobūdis ir būtinumas jas ilgai laikyti (pvz., medvilnę), arba sezoninis vartojimo pobūdis (pvz., kuro vartojimas tik žiemą patalpoms apšildyti), arba sezoninės medžiagų gabenimo sąlygos (pvz., vandens transportu navigacijos laikotarpiu). Sezoninės atsargos dydis nustatomas priklausomai nuo vidutinio suvartojimo per parą ir nuo laiko, kuriam turi būti sudaryta sezoninė atsarga.

Nenaudojamos atsargos – užsigulėjusios sandėlyje neturinčios paklausos, pasenusios, sugedusios ar kitaip nebenaudojamos prekių atsargos.

Spekuliacinės atsargos – kaupiamos norint apsiginti nuo galimo kainų kilimo arba protekcinių kvotų ar tarifų įvedimo.

Judėjimo atsargos arba atsargos kelyje. Jos yra kelyje gabenant jas iš vienos vietos į kitą. Dažnai jos priskiriamos siuntėjo atsargoms.

16 pav. Atsargų klasifikavimo požymiai

Atsargų dydį lemia šie faktoriai:

• minimalios išsiuntimo normos;

• pristatymo periodiškumas;

• pristatymo būdai;

• tiekimo įmonės atstumas nuo įmonės gavėjos.

Atsargų dydžiai gali būti išreikšti:

• piniginiais rodikliais – pinigais (Lt, ct ir t. t.). Pinigine verte atsargos apskaič• iuojamos planuojant, kiek reikės apyvartinio kapitalo ir kt.

• absoliutiniais rodikliais – natūriniais vienetais;

• santykiniais rodikliais – vidutinės atsargos, apyvartumas dienomis, kartais ir kt.

Vidutinės atsargos apskaičiuojamos:

Atsargų valdymo efektyvumą sandėlyje parodo atsargų apyvartumas, kuris skaičiuojamas dienomis ir kartais.

Atsargų apyvartumo greitis kartais apskaičiuojamas:

Atsargų apyvartos trukmė (apyvartumas dienomis) apskaičiuojama:

Atsargų valdymas – tai tinkamiausio atsargų dydžio paieška. Į atsargas investuoti pinigai (lėšos). Kuo atsargos ilgiau išbūna sandėlyje, tuo ilgiau lėšos yra įšaldytos. Todėl vienas iš pagrindinių sandėlio logistikos uždavinių – sekti, tvarkyti ir valdyti visas sandėliuojamas atsargas. Valdant atsargas dalyvauja įvairūs įmonių padaliniai: pirkimo, gamybos, logistikos, pardavimo.

Visas atsargų valdymo išlaidas galima sugrupuoti į 3 grupes:

• atsargų užsakymo ir pristatymo išlaidos;

• atsargų laikymo (turėjimo) išlaidos;

• išlaidos, kurios padaromos, kai įmonė neturi reikiamo atsargų kiekio.

Atsargų valdymo išlaidų struktūra kiekvienoje įmonėje gali būti skirtinga, bet tipiškos yra žemiau paminėtos išlaidos.

1. Atsargų užsakymo ir pristatymo išlaidos:

• užsakymo išlaidos (užsakymų kanceliarinės ir siuntimo išlaidos);

• prekių pristatymo išlaidos (atvežimo, patikrinimo, gavimo dokumentų surašymo, perdavimo saugoti ir kt.).

2. Atsargų laikymo išlaidos:

• sandėlio išlaidos (sandėlio nuomos, įrengimo, eksploatacijos, amortizacijos, valdymo, sandėlio techninės priežiūros ir kt.);

• atsargų kilnojimo;

• turto mokesč• iai;

• draudimas;

• atsargų netekimo nuostoliai;

• investicijų į atsargas palūkanos.

3. Nuostoliai, atsirandantys dėl nepakankamo atsargų dydžio:

• pirkėjo praradimas;

• gamybos nepastovumas (reikia pagaminti greič• iau negu įprasta);

• nenašus gamybos procesas;

• papildomo gabenimo išlaidos ir kt.

Taigi atsargų valdymo tikslas – pasirinkti tokį jų dydį, kuris iki minimumo sumažintų visų išvardintų išlaidų sumą. Sumažinus vieną atsargų išlaidų grupę, gali padidėti kitos grupės išlaidos. Pvz., rečiau užsakant dideliais kiekiais prekes, sumažėja užsakymo ir pristatymo grupės išlaidos, bet padidėja jų laikymo išlaidos.

Todėl yra skaičiuojamas optimalus užsakymo dydis (kiekis). Taikomi įvairūs modeliai jam apskaičiuoti. Vienas iš jų yra vadinamasis ekonomiško užsakymo kiekio EUK modelis.

EUK gali būti apskaičiuojamas pagal šią formulę:

kur

EUK – užsakomų vienetų kiekis;

P – užsakymo tvarkymo išlaidos;

D – metinė prekių paklausa vienetais;

C – metinės atsargų saugojimo išlaidos % (15 – 20 %) prekių vieneto kainos;

V – vidutinė prekės vieneto kaina.

Kitas svarbus klausimas valdant atsargas yra nustatyti užsakymo dažnumą. Jeigu iš anksto yra žinoma, kaip bus naudojamos atsargos, tai nesunku apskaičiuoti, kokiam atsargų lygiui esant reikia daryti užsakymą:

Užsakymo momentas = Užsakymo vykdymo laikas X Vidutinės 1 dienos arba savaitės atsargų sąnaudos

Jeigu užsakymas yra įvykdomas per 2 savaites, o vidutiniškai per 1 savaitę sunaudojama 40 vnt., tai naują užsakymą reikia daryti, kai yra 80 vnt. atsargų (2 x 40 = 80 vnt.).

Jeigu iš anksto yra neaišku, kiek bus atsargų sunaudojama per savaitę, anksčiau aprašytas atsargų valdymas gali nepasiteisinti. Todėl įmonės kartais apskaičiuoja, kiek maksimaliai gali nukrypti atsargų sunaudojimas nuo jų vidurkio ir tokį kiekį stengiasi laikyti norėdamos apsidrausti nuo netikėtumų.

Dažnai atsargų valdymui naudojamas ABC metodas. Jis yra pagrįstas atsargų skirstymu į A B C klases:

A klasei priskiriamos tos medžiagų atsargos sandėliuose, kurios sudaro didžiausią lyginamąją dalį ir į kurias įdėta daugiausiai kapitalo. Ypač svarbu, kad jos būtų reguliariai gaunamos.

B klasei priskiriamos vidutinio svarbumo medžiagos.

C klasei priskiriamos nereikšmingos medžiagos, į kurias įdėta minimali kapitalo dalis.

A B C analizė leidžia visų rūšių medžiagas suskirstyti į grupes pagal jų sąnaudų lygį. Pavyzdžiui, A grupės medžiagos sudaro 15 % visų pozicijų ir joms tenka 65 % visų sąnaudų;

B grupės medžiagos sudaro 20 % visų pozicijų ir joms tenka 20 % visų sąnaudų;

C grupės medžiagos sudaro 65 % visų pozicijų ir joms tenka 15 % visų sąnaudų.

17 pav. ABC medžiagų atsargų grafikas

A grupės medžiagos apima tik nedidelę medžiagų nomenklatūrą, tačiau vertine išraiška jų sunaudojama daugiausia. Todėl šių medžiagų atsargas reikia planuoti labai tiksliai ir jos turi būti naudojamos labai ekonomiškai.

B grupės medžiagos užima vidutinę padėtį. Jos turi būti labiau kontroliuojamos ir planuojamos negu C grupės.

C grupės medžiagos sudaro nedidelę sąnaudų dalį, nors jų nomenklatūra plati. Turi būti siekiama sumažinti C grupės medžiagų kiekį, nes jis gali būti bet kada papildomas.

Atsargų valdymo problemos:

• klientų netekimas;

• didėjantis atidėtų užsakymų skaič• ius;

• stabilus atidėtų užsakymų skaič• ius su didėjanč• iomis investicijomis į atsargas;

• periodinis sandėliavimo plotų trūkumas;

• santykių pablogėjimas su tiekimo grandinės nariais.

Prekių atsargos papildomos pateikiant užsakymus. Tai užtrunka tam tikrą laiką.

Užsakymų ciklas apima laiką nuo užsakymo pateikimo iki produkto pristatymo į kliento sandėlį. Užsakymo ciklo struktūra pateikta 18 pav.

18 pav. Užsakymo ciklas

Atliekant užsakymą dalyvauja daugelis įmonės darbuotojų ir padalinių. Jeigu užsakytos prekės jau yra sandėliuose, užsakymas gali būti atliekamas tokia tvarka:

1. Išrašoma užsakymo atlikimo kortelė.

2. Užsakymas palyginamas su pasiūla.

3. Patikrinama, ar įmonė disponuoja užsakytomis prekėmis.

4. Patikrinama, ar prekes klientui leista parduoti kreditan.

5. Išrašomos sąskaitos faktūros.

6. Išrašomi važtarašč7. iai ir perduodami sandėliui.

8. Pažymima sandėlio kartotekoje.

9. Prekės supakuojamos.

10. Prekės pristatomos į įmonės ekspedicinę tarnybą, geležinkelio stotį ar kt.

11. Važtaraštis arba prekių priėmimo kvitas perduodamas pardavimo skyriui.

12. Sandėlyje įrašoma pastaba, kad atliktas užsakymas.

13. Išsiunč14. iama sąskaita, sąskaitos kopijos perduodamos skyriams.

Jeigu užsakytas prekes įmonė dar turi pagaminti, užsakymo atlikimo procesas praplečiamas gamybos dalimi.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Nusakykite sandėlių reikšmę logistikos grandinėje.

2. Apibūdinkite sandėlių tipus ir jų paskirtį.

3. Apibūdinkite sandėliavimo pakopas.

4. Išvardinkite sandėlių funkcijas?

5. Kada tikslinga turėti savus sandėlius ir kada naudingiau naudotis sandėliavimo paslaugomis?

6. Apibūdinkite sandėliavimo procesą ir galimus materialiųjų srautų variantus.

7. Kodėl kaupiamos atsargos sandėliuose?

8. Kokių tipų atsargos būna logistikos sistemoje ?

9. Paaiškinkite, kas yra atsargų valdymas?

10. Apibūdinkite užsakymo ciklą bei jo vykdymo procesą.

11. Kokie veiksniai lemia atsargų valdymo sprendimus?

7 TEMA. TARPTAUTINĖ LOGISTIKA IR MUITINĖS

7.1. Tarptautinės logistikos samprata ir prekių judėjimo ES šalyse ypatumai

Tarptautinė logistika sprendžia tas pačias problemas kaip ir vidaus arba verslo logistika. Skirtumas yra tas, kad produkcijos judėjimas vyksta globaliai. Tarptautinė logistika siekia tų pačių tikslų, tik kur kas plačiau. Tarptautinė logistika nuo vidaus logistikos skiriasi šiais požymiais:

• tarptautinis krovinių gabenimas susijęs su įvairių transporto priemonių naudojimu;

• tarptautinis krovinių judėjimas susijęs su kur kas daugiau tarpininkų;

• finansavimo galimybės ir mokėjimo formos bei sąlygos gali skirtis atsižvelgiant į užsienio šalių įstatymus;

• kalba, verslo tradicijos ir paproč• iai gali turėti nemažą įtaką logistikos sistemai.

Tarptautiniams prekių ir medžiagų srautams valdyti bei kontroliuoti reikia papildomų žinių apie:

• įvairiose šalyse išsidėsč• iusius aprūpinimo ir pardavimo punktus;

• įvairias gabenimo technologijas, nacionalinius ypatumus;

• specifines šalių transporto sistemas, transporto infrastruktūrą;

• muitinių veiklą.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare tarp Lietuvos ir kitų ES šalių nebeliko muitų sienų ir muitinių. Išsiplėtė bendroji rinka, kurios pagrindas – laisvas prekių judėjimas. Todėl kroviniai per ES šalis juda be jokių apribojimų. Pasienyje neliko jokių muitinės procedūrų, importo ir eksporto deklaracijų. Prekės iš vienos ES valstybės į kitą juda su vidaus dokumentais: važtaraščiais, sąskaitomis faktūromis ir kt. Tačiau ES šalių pasienyje galimi atrankiniai muitinės tikrinimai, kai remiantis išankstine informacija žinoma, kad vežamas krovinys gali kelti grėsmę visuomenės sveikatai ar saugumui. Tokius tikrinimus atlieka mobilios muitinės grupės. Muitinės liko tik valstybių, nepriklausančių ES, pvz.: Rusijos, JAV ir kt., pasienyje.

Nebelikus muitų sienų, Valstybinė mokesčių inspekcija perėmė prekių ir paslaugų judėjimo kontrolę. Lietuvoje taikomos tokios pačios PVM apmokestinimo procedūros kaip ir kitose ES valstybėse. Siekiant užtikrinti tinkamą PVM administravimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje modernizuojama informacinė infrastruktūra, pritaikyta prie ES standartų.

Iš ES valstybių prekes įsivežančios Lietuvos įmonės nebeformina importo deklaracijų ir kitų su importu susijusių dokumentų. Tai sutaupoma laiko ir optimizuojamas logistikos procesas, nes muitinės ir muitinės procedūros yra logistikos mokslo sudedamoji dalis.

Nebereikia mokėti importo PVM – sutaupomos įmonės apyvartinės lėšos. Tačiau reikia apskaičiuoti pardavimo PVM , kurį PVM mokėtojas pateikia deklaracijoje.

7.2. Pagrindiniai ES muitų teisės aktai

Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos muitinė įgyvendina Europos Bendrijos politiką daugelyje sričių, susijusių su tarptautine prekyba, atlieka svarbų vaidmenį dalyvaudama pertvarkos procese, gindama Bendrijos ir jos piliečių interesus, kovodama su apgavystėmis, terorizmu ir organizuotu nusikaltimu.

Pasak Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus R. Klevečkos, aplinkos, kurioje dirba muitinė, pokyčiams daro įtaką ES plėtra, informacinių technologijų sparti raida ir globalizacijos procesai.

Pasaulio muitinių organizacija (PMO), pripažindama muitinės procedūrų supaprastinimo ir standartizavimo bei prekybos saugumo svarbą, parengė ir išleido dokumentą Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema.

Lietuvos muitinė, palaikydama PMO parengtą standartų sistemą, kuriai pritarė ir Europos Komisija, įsipareigoja taikyti aiškias ir stabilias taisykles, įgyvendinti nuoseklią rizikos valdymo koncepciją, derinti išankstinį pasikeitimą informacija apie atvykstančius krovinius, skatinti nepertraukiamą saugų prekių judėjimą ir taip sudaryti kuo palankesnes verslo sąlygas.

Verslo visuomenė, tikėdamasi iš muitinės didesnio darbo efektyvumo ir kokybiškų paslaugų, taip pat turi tinkamai pasinaudoti verslo skatinimo priemonėmis, laikytis sąžiningo verslo principų, siekti e. muitinės principų įtvirtinimo.

Integruotų muitinio tikrinimo procedūrų įgyvendinimas reikalauja atitinkamų teisinių galių, kurias sudaro nacionaliniai ir ES bendrijos įstatymai. Lietuva savo nacionalinius įstatymus derina su ES bendrijos reglamentais.

Svarbiausios ES šalių prekybos su trečiosiomis šalimis nuostatos muitinės veiklos srityje suformavo fundamentalų teisės aktą – Bendrijos muitinės kodeksą – muitų teisės normų rinkinį. Muitų sąjungai būdinga tai, kad visoje ES muitų teritorijoje taikomi bendri teisės aktai. Su išversto į lietuvių kalbą Bendrijos muitinės kodekso variantu, kaip ir su kitais muitų teisės aktais, galima susipažinti Lietuvos muitinės interneto svetainėje http://www.cust.lt.

Remiantis ES teise, nacionaliniai muitų teisės aktai negali pakartoti ar perteikti tiesiogiai taikomų ES teisės aktų nuostatų, negali joms prieštarauti, tačiau gali reglamentuoti tuos dalykus, kurių nereglamentuoja ES teisės aktai, arba detaliau apibrėžti, kaip taikyti ES teisės nuostatas.

Pagrindiniai ES muitų teisės aktai yra šie:

• Bendrijos muitinės kodeksas (Tarybos reglamentas Nr. 2913/92).

• Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos (Komisijos reglamentas Nr. 2454/93);

• Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 ir Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklės;

• Kiti dokumentai, kuriuos galima rasti Lietuvos muitinės interneto svetainėje.

7.3. Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema

Pasaulinė muitinių organizacija (PMO) patvirtino strategiją, kuri apsaugotų tarptautinį prekių judėjimą ne varžydama, o priešingai – supaprastindama. Parengė prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemą „PMO sistema“ (2005 m. vertimas į lietuvių kalbą). Šioje sistemoje yra išdėstyti principai ir standartai pristatomi kaip minimalūs reikalavimai.

Muitinių administracijos turi svarbias galias, kurių neturi jokia kita valstybės institucija – tai teisė tikrinti įvežamus, gabenamus per šalį ir išvežamus krovinius bei prekes. Muitinė taip pat turi teisę neduoti leidimo įvežti ar išvežti krovinius ar prekes ir teisę paspartinti įvežimą. Muitinių administracijos reikalauja informacijos ne tik apie importuojamas prekes, bet dažnai ir apie eksportuojamas. Vadovaudamasi atitinkamais teisės aktais jos gali pareikalauti pateikti tokią informaciją iš anksto ir elektronine forma.

Norint užtikrinti tarptautinės prekių grandinės apsaugą ir supaprastinti prekybą, muitinės skatinamos sudaryti bendradarbiavimo sutartis su kitomis valdžios įstaigomis.

Tikrinti kiekvieną siuntą yra nepriimtinas ir nereikalingas dalykas. Tai stabdytų pasaulinę prekybą. Todėl modernizuotų muitinių administracija naudoja automatines rizikos valdymo sistemas.

PMO sistemą sudaro keturi esminiai elementai:

1. Sistemoje laikoma išankstinė elektroninė informacija apie atvykstanč2. ias, išvykstanč3. ias ir tranzitines krovinių siuntas.

4. Taikoma nuosekli rizikos valdymo koncepcija.

5. Gaunanč6. iosios šalies prašymu siunč7. ianč8. iosios šalies muitinės administracija gali atlikti išvykstanč9. iųjų didelės rizikos konteinerių ir krovinių patikrinimą, naudodama neintervencinę tyrimo įrangą, pvz., spindulinių detektorių, skenavimo įrangos ir kt.

10. Sistema teikia naudą įmonėms, atitinkanč11. ioms minimalius tiekimo grandinės saugumo standartus.

PMO sistema, pagrįsta anksčiau aprašytais keturiais esminiais elementais, remiasi dviem tolygiais ramsčiais:

• tinklu „muitinės muitinėms“;

• muitinės ir verslo partneryste.

7.4. Muitinė, muitinės procedūrų ir verslo partnerystė

Tinklas „muitinės muitinėms“ leidžia keistis tikslia informacija, kuri padeda muitinių administracijoms valdyti riziką.

Tradiciškai muitinių krovinys tikrinamas, kai jis atvyksta į vietines muitines. Šiandien turi būti galimybė patikrinti ir surūšiuoti konteinerį ar krovinį iki atvykstant. Tai galima padaryti pasinaudojant išankstine elektronine informacija. Kroviniams tikrinti naudojamos modernios neintervencinės technologijos.

Didelės rizikos krovinių ir konteinerių siuntos būna tos, apie kurias nėra pakankamai informacijos.

Muitinės administracija ir kitos kompetentingos įstaigos turėtų būti skatinamos įdiegti programas, kurios užkirstų kelią darbuotojų nesąžiningumui.

Lietuvos Respublikos muitinę sudaro:

• Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

• teritorinės muitinės ir muitinių postai,

• mobiliosios muitinės grupės;

• kitos muitinės įstaigos.

Muitinės departamentas – valstybinė institucija, vadovaujanti muitinės veiklai.

Teritorinė muitinė – tai muitinės įstaiga, veikianti Muitinės departamento nustatytoje veiklos zonoje.

Muitinės postas – tai teritorinis muitinės padalinys, veikiantis Muitinės departamento nustatytoje vietoje. Muitinės postai steigiami valstybės sienos perėjimo vietose, geležinkelio stotyse, tarptautiniuose jūrų, upių bei oro uostuose, taip pat kitose Muitinės departamento nustatytose vietose, atsižvelgiant į asmenų, transporto priemonių ir prekių srautus bei jų muitinio tikrinimo galimybes.

Mobiliosios muitinės grupės turi teisę tikrinti krovinius bet kuriame kelio ruože.

Muitinės priežiūros zona – tai muitų teritorijos dalis, kurioje prekėms, asmenims ir transporto priemonėms yra taikomas muitinis tikrinimas.

Muitinės procedūra – muitinės sankcionuoti veiksmai su prekėmis, pateiktomis muitiniam tikrinimui.

Muitinės sankcionuoti veiksmai – tai veiksmai, kuriuos asmenys, turėdami muitinės sutikimą, atlieka su muitinės prižiūrimomis prekėmis.

Muitinės procedūros vykdytojas – asmuo, įsipareigojęs muitinei įvykdyti muitinės įstatymuose nustatytus reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinės procedūra.

Leidinyje „Europos Sąjungos muitinės kodeksas ir jo įgyvendinimo nuostatos“ 2005 m. nurodomos tokios muitinės procedūros:

• eksportas;

• laikinasis išvežimas:

o laikinasis išvežimas perdirbti;

o laikinasis išvežimas;

• reeksportas;

• išleidimas į laisvą apyvartą;

• laikinasis įvežimas;

• laikinasis įvežimas perdirbti;

• muitinės prižiūrimas perdirbimas;

• reimportas (prekių grąžinimas);

• muitinis sandėliavimas;

• vidinis tranzitas;

• išorinis tranzitas;

• kitos muitinės procedūros:

o prekių sunaikinimas muitinei prižiūrint;

o laivų ir lėktuvų atsargų tiekimas;

o prekių tiekimas į neapmuitinamas parduotuves;

o laisvosios ekonominės zonos ir laisvieji sandėliai ir kt.

Eksportas. Įforminus šią procedūrą leidžiama Bendrijos prekes išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Eksportuojant prekes turi būti atlikti jų išvežimo formalumai, įskaitant prekybos politikos priemonių taikymą ir, atitinkamais atvejais, apmokestinimą eksporto muitais.

Laikinasis išvežimas. Įforminus laikinojo išvežimo procedūrą leidžiama neapmokestinamas Bendrijos prekes laikinai išvežti ir vėl jas reimportuoti niekaip jų nepakeitus.

Laikinas išvežimas perdirbti. Įforminus laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, leidžiama iš Bendrijos muitų teritorijos laikinai išvežti Bendrijos prekes, kad su jomis būtų atliktos perdirbimo operacijos, ir atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą visai ar iš dalies neapmokestinant importo muitais.

Išleidimas į laisvą apyvartą – tai muitinės procedūra, kuri suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestinamos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.

Muitinės prižiūrimas perdirbimas. Įforminus muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti importo muitais neapmokestintas ne Bendrijos prekes, atliekant perdirbimo operacijas, kurios pakeičia šių prekių rūšį arba pavidalą, o atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą, taikant už juos nustatytas importo muitų normas. Tokie produktai vadinami perdirbtaisiais produktais.

Muitinis sandėliavimas. Taikant muitinio sandėliavimo procedūrą muitinės sandėlyje leidžiama laikyti :

• ne Bendrijos prekes, neapmokestinant šių prekių importo muitais ir netaikant joms prekybos politikos priemonių;

• Bendrijos prekes, jeigu tam tikrų srič• ių dalykus reglamentuojanč• iuose Bendrijos teisės aktuose nustatyta, kad jas padėjus į muitinės sandėlį turi būti taikomos priemonės, kurios paprastai taikomos tokių prekių eksporto atvejais.

Muitinės sandėlis – tai bet kuri muitinės nustatyta ir prižiūrima vieta, kurioje nustatytomis sąlygomis gali būti laikomos prekės. Muitinės sandėlis gali veikti arba kaip atvirasis, arba kaip uždarasis sandėlis. Atvirasis sandėlis – tai muitinės sandėlis, kurį gali naudoti prekių sandėliavimui bet kuris asmuo. Uždarasis sandėlis – tai muitinės sandėlis, kuriame sandėliuoti prekes gali tik sandėlio savininkas. Sandėlio savininkas – tai asmuo, kuriam leista turėti muitinės sandėlį.

Laikinas įvežimas. Įforminus laikinojo įvežimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti visai ar iš dalies importo muitais neapmokestinamas ne Bendrijos prekes, kurias numatyta reeksportuoti niekaip jų nepakeitus, išskyrus normalų prekių nusidėvėjimą dėl įprastinio jų naudojimo.

Laikinasis įvežimas perdirbti. Įforminus laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje atliekant vieną arba daugiau perdirbimo operacijų galima naudoti ne Bendrijos prekes, skirtas reeksportuoti iš Bendrijos muitų teritorijos. Perdirbimo operacijos :

• prekių apdorojimas, įskaitant jų surinkimą, montažą arba priderinimą prie kitų prekių;

• prekių perdirbimas;

• prekių remontas, įskaitant jų atnaujinimą ir taisymą;

Muitinis sandėliavimas. Muitinio sandėliavimo procedūra įforminama, kai muitinės sandėliuose leidžiama laikyti ne ES prekes, neapmokestinant jų importo muitais bei mokesčiais ir netaikant joms ekonominių draudimų bei apribojimų.

Vidinis tranzitas. Tai muitinės procedūra, kai gabenamos Bendrijos prekės, kurių muitinis statusas nepasikeičia, iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą vykstant per trečiosios šalies teritoriją.

Išorinis tranzitas. Tai muitinės procedūra, kai iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gabenamos ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais mokesčiais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės. Išorinio tranzito procedūra pradedama muitinės išvykimo įstaigoje ir užbaigiama muitinės paskirties įstaigoje.

Gabenant prekes, kurioms taikoma tranzito procedūra, mokamas užstatas, ne mažesnis už toms prekėms nustatytų importo (eksporto) muitų ir (arba) mokesčių sumą arba pateikiama garantija tokiai pat sumai. Vieną iš galimų užstato ar garantijos formų pasirenka muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas).

Prekės, gabenamos per Bendrijos teritoriją taikant tranzito procedūrą, gali būti perkraunamos iš vienos transporto priemonės į kitą, taip pat dalis prekių iškraunama iš transporto priemonės arba prekės papildomai į ją kraunamos išvykimo įstaigoje, paskirties įstaigoje ar kitoje muitinės nustatytoje ar muitinei priimtinoje vietoje muitinei prižiūrint. Prekės gali būti perkraunamos importo bei eksporto terminaluose (laikinojo prekių saugojimo sandėliuose), tarptautinių oro uostų ir geležinkelio stočių, uostų sandėliuose, gali būti laikomos juose, iki bus baigta komplektuoti transporto priemonės prekių krovinį, bet ne ilgiau kaip mėnesį.

Perkraunant prekes iš vienos transporto priemonės į kitą, muitinės sutikimu gali būti atliekamos operacijos, būtinos jų transportavimui palengvinti (perpakavimas, ženklinimas, tvarkymas).

Muitinio tranzito procedūrai užbaigti prekės per nustatytą terminą turi būti pristatytos į paskirties įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis ir identifikavimo ženklais. Kartu turi būti pateikta ir muitinės deklaracija. Kitu atveju turi būti išieškoti už prekes nustatyti muitai bei mokesčiai.

Jeigu atliekant muitinio tranzito procedūrą įvyksta nelaimingas atsitikimas, ar susidaro kitos nenumatytos aplinkybės, būtina nedelsiant kreiptis į artimiausią muitinės įstaigą.

Kai muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas) įvykdo muitinės atžvilgiu priimtus įsipareigojimus, muitinė grąžina sumokėtą užstatą arba nutraukia pateiktos garantijos galiojimą.

Jeigu per nustatytą laiką prekės nepristatomos į paskirties įstaigą, muitinio tranzito procedūros vykdytojas traukiamas atsakomybėn, moka baudas arba prekės konfiskuojamos.

Siekdama įtraukti verslą į tarptautinės prekybos grandinės saugos ir saugumo užtikrinimą, bei muitinių procedūrų paspartinimą, kaip numato Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistema, kiekviena muitinės administracija su juo užmezga partnerystės ryšius. Pagrindinis dėmesys skiriamas identifikuoti įmones, kurios teikia dideles saugumo garantijas dalyvaudamos tiekimo grandinėje. Tokie verslo partneriai gauna apčiuopiamą naudą, kuri pasireiškia greitesniu muitinės procedūrų įforminimu ir kitomis priemonėmis.

Bendroje veikloje muitinė ir verslas turėtų bendradarbiauti šiomis temomis:

• Partnerystė. Muitinės administracija ir verslo bendruomenės (asociacijų) atstovais turėtų bendrai nustatyti ir užfiksuoti dokumentuose atitinkamas partnerystės saugumo priemones. Partnerystės dokumente turi būti numatytos rašytinės patikrinamos procedūros.

• Saugumas. Slapti verslo duomenys turėtų būti apsaugoti atitinkamomis automatinėmis priemonėmis. Atliekama griežta patekimo prie įrangos kontrolė, personalo kontrolė, reguliariai tikrinama darbuotojų kvalifikacija.

• Įgaliojimai. Muitinės administracija turėtų reaguoti į verslo bendruomenių problemas bei konsultuodamiesi su jais nustatyti formalizuotus komunikavimo metodus, užtikrinanč• ius tinkamą klausimų gavimą, nagrinėjimą ir išsprendimą.

• Technologija. Supaprastindamos modernių technologijų naudojimą, visos šalys išlaikys krovinių ir konteinerių atitikimą standartų sistemos reikalavimus.

• Komunikacija. Muitinė turėtų nustatyti procedūras, kurių reikėtų laikytis iškilus klausimams ar įtarus muitinės pažeidimą. Muitinė turėtų reguliariai konsultuotis su visomis tiekimo grandinėje dalyvaujanč• iomis šalimis, kad aptartų visus dominanč• ius klausimus.

• Supaprastinimas. Muitinės administracija turėtų siekti numatyti ar pakeisti nuostatas bei įdiegti procedūras, kurios konsoliduotų ir supaprastintų su muitiniu įforminimu susijusios reikalingos informacijos teikimą.

7.5. Prekių pateikimas muitinei ir muitinis tikrinimas

Prekės, kertančios muitų teritorijos sieną, turi būti pateikiamos muitinės įstaigai muitiniam tikrinimui. Muitinis tikrinimas atliekamas muitinės priežiūros zonoje. Muitinė gali tikrinti visas prekes, tačiau reikėtų vengti bereikalingo tikrinimo dubliavimo. Muitinės išvykimo įstaiga turėtų imtis visų reikalingų veiksmų, kad nustatytų neleistinus trukdžius tiekimo grandinėje.

Siekiant užtikrinti tiekimo grandinės ir integruotos muitinių tikrinimų grandinės saugumą ir ypač saugų prekių judėjimą nuo konteinerio (transporto priemonės) iki jo išleidimo po muitinio patikrinimo paskirties vietoje, muitinės turėtų taikyti plombų atitikimo reikalavimams programą, t. y. plombų pritvirtinimo, keitimo ir tikrinimo procedūras, ypač jei keičiamas gabenimo būdas.

Muitinis tikrinimas atliekamas, kai prekės, transporto priemonės ir dokumentai pateikiami muitinės įstaigai. Kartu pateikiamas ir bendrasis dokumentas (deklaracija), kurioje nurodoma muitinės procedūra.

Muitinis tikrinimas (muitinė kontrolė) – priemonės, taikomos siekiant užtikrinti įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių muitinės veiklą ar susijusių su ja, laikymąsi.

Muitinės formalumai – visuma veiksmų, kuriuos turi atlikti asmuo ir muitinė, siekiant užtikrinti laikymąsi įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių muitinės veiką ar susijusių su ja.

Muitų režimas – muitinės procedūrų visuma, nustatyta priklausomai nuo gabenamos prekės pobūdžio bei gabenimo tikslo ir taikoma šios prekės atžvilgiu.

Muitinis tikrinimas atliekamas muitinės nustatyta tvarka, tikrinant prekes, asmenis ir dokumentus, siekiant įsitikinti, kad prekių (daiktų) rūšis, pavidalas, kiekis, kilmė, vertė atitinka muitinės deklaracijoje nurodytą informaciją.

Iki pakraunant prekes į transporto priemones ar gabenimo konteinerius, kuriais jos eksportuojamos, eksportuotojas arba jo agentas turi pateikti muitinei išankstinę elektroninę prekių eksporto deklaraciją.

Eksportuotojai turi vežėjui raštu, pageidautina elektroniniu būdu, patvirtinti, kad jie muitinei pateikė išankstinę prekių eksporto deklaraciją.

Vežėjas ar jo atstovas turi muitinei pateikti išankstinę elektroninę eksportuotojo ir / arba importuotojo krovinio deklaraciją. Šią krovinio deklaraciją reikia pateikti iki transporto priemonės atvykimo į eksporto ir / arba importo muitinės įstaigą, išskyrus jūrų transporto. Gabenant krovinį jūriniu konteineriu, išankstinė elektroninė krovinio deklaracija turėtų būti pateikta prieš pakraunant prekes ar konteinerius į laivą.

Nacionalinių teisės aktų numatytais atvejais po išankstinės krovinio deklaracijos gali reikėti pateikti papildomą krovinio deklaraciją.

Vežėjas ar jo atstovas turi muitinei pateikti išankstinę elektroninę prekių importo deklaraciją iki transporto priemonei atvykstant į pirmąją muitinės įstaigą.

Sankcionuota tiekimo grandinė numato galimybę sujungti eksporto ir importo informacijos srautus vienoje bendrojoje deklaracijoje.

Integruotų muitinių patikrinimų grandinės dalis – tiekimo grandinėje esančių muitinių administracijų keitimasis informacija elektroninių žinučių perdavimo sistema, pvz., apie eksporto sandorius, apie patikrinimo rezultatus, apie atvykimą ir kt.

Muitinė turėtų įdiegti sistemą, kuri pateiktų pranešimus apie siuntas, kurios negali būti kraunamos ar iškraunamos. Tokie pranešimai turėtų būti pateikti per nustatytą laiką.

Tikslų laiką, kada muitinės administracijai turi būti pateiktos importo ar eksporto prekių bei krovinių deklaracijos, turėtų nustatyti nacionaliniai teisės aktai. Praktikoje nusistovėję tokie terminai:

• Jūrų transportas. Konteinerių krovinys – prieš 24 valandas iki kraunant jį išvykimo uoste. Piltinis (biralinis) vienetinis krovinys – prieš 24 valandas iki atvykstant į pirmąjį paskirties uostą.

• Oro transportas. Trumpi atstumai – lėktuvo pakilimo metu. Ilgi atstumai – prieš 4 valandas iki atvykstant į pirmąjį paskirties šalies oro uostą.

• Geležinkelio transportas. Prieš 2 valandas iki atvykimo į pirmąjį paskirties šalies punktą.

• Kelių transportas. Prieš 1 valandą iki atvykstant į pirmąjį paskirties šalies punktą.

Įdiegus tiekimo grandinėje elektroninio keitimosi duomenimis standartą, labai svarbu, kad būtų pripažįstamas elektroninis parašas ir elektroniniai sertifikatai.

Prekių muitinis tikrinimas paprastai atliekamas pradedant ir užbaigiant muitinės procedūrą. Visi muitiniam tikrinimui pateikiami dokumentai turi būti galiojantys. Dokumentų forma ir pateikiama informacija turi atitikti pasirinktos muitinės procedūros vykdymui nustatytus reikalavimus. Kai muitinės procedūra pradedama vienoje muitinės įstaigoje ir užbaigiama (tęsiama) kitoje, patikrinti dokumentai atiduodami muitinės procedūros vykdytojui, privalančiam juos pateikti muitinės įstaigai, užbaigiančiai (tęsiančiai) muitinės procedūrą. Už dokumentų saugumą atsako muitinės procedūros vykdytojas.

Muitinės procedūros pradžia laikoma muitinės deklaracijos ir prekių pateikimas muitinei. Muitinės deklaracija paprastai pateikiama elektroniniu būdu dar prieš atvykstant prekėms.

Muitinės procedūros užbaigimu laikoma muitinės pareigūno spaudo bei žymų, liudijančių apie muitinės procedūros užbaigimą, uždėjimas nustatytoje muitinės deklaracijos vietoje.

Muitinės pareigūnai, atlikdami muitinį tikrinimą, privalo:

• apžiūrėti juridinių ir fizinių asmenų gabenamas prekes;

• gali reikalauti, kad prekes gabenantis asmuo pateiktų dokumentą, patvirtinantį gabenimo teisėtumą;

• tikrinti pateiktus dokumentus, reikalauti muitiniam tikrinimui būtinos informacijos;

• tikrinti transporto priemones;

• atlikti pateiktų dokumentų muitinį įforminimą;

• prireikus atlikti asmens apžiūrą;

• nustatytais atvejais imti importo mokesč• ius bei rinkliavą arba reikalauti sumokėti užstatą ar pateikti garantijas;

• taikyti pažeidėjams įstatymų nustatytas sankcijas.

Muitinė nedelsdama išleidžia patikrintas prekes. Visos vienoje muitinės deklaracijoje nurodytos prekės išleidžiamos tuo pačiu metu.

Nedeklaruotos prekės laikomos kontrabanda ir konfiskuojamos. Konfiskuotos prekės realizuojamos valstybės nustatyta tvarka.

Atlikta muitinės procedūra gali būti anuliuojama.

Muitinės paprastai netikrina prekių, vežamų su CARNET TIR knygele. Ji parodo, kad taikoma muitinių garantijos sistema.

Už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą atsako deklarantas. Deklarantas – tai asmuo, pateikiantis krovinio deklaraciją arba kurio vardu ši deklaracija yra pateikiama. Deklarantas turi teisę daryti pataisas deklaracijoje iki jos pateikimo muitinei tikrinti. Muitinės deklaracija pildoma vadovaujantis Muitinės deklaracijos pildymo instrukcija.

Deklaruoti prekes gali ir pagal sutartį muitinės tarpininko atstovas. Muitinės tarpininkas – tai ūkio subjektas, turintis teisę pagal raštišką sutartį arba raštišką įgaliojimą atstovauti kitiems asmenims, kai reikia deklaruoti prekes muitinei ir pateikti jas muitiniam įforminimui ir teikti kitas su prekių deklaravimu ir pateikimu muitiniam įforminimui susijusias paslaugas. Muitinės tarpininko atstovas – tai muitinės tarpininko darbuotojas, kurio kvalifikacija patvirtinta ir kuris įrašytas į muitinės tarpininko atstovų sąrašą. Ūkio subjektas su muitinės tarpininku sudaro nustatytos formos sutartį teikti muitinės tarpininko paslaugas.

7.6. Plombų tinkamumo programa

Tam tikri įsipareigojimai ir principai yra taikomi visame prekių gabenimo cikle. Pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemoje yra pabrėžiami šalių santykiai, kai pasikeičia konteinerio (prekių) valdytojai ar saugotojai. Už konteinerių (prekių) saugumą tiek pačiame punkte, tiek jam judant iš punkto į punktą atsako kiekviena šalis, kuriai yra patikėtas krovinys.

Apsauginės plombos yra neatskiriama saugojimo grandis. Plombas turėtų patikrinti kiekvienas krovinių prikrauto konteinerio gavėjas. Plomba tikrinama apžiūrint, ar nėra ženklų, rodančių, kad ji buvo pažeista, identifikacinį plombos numeris lyginamas su krovinio dokumentacija. Tikrinimo rezultatai įrašomi atitinkamuose dokumentuose.

Jeigu plombos nėra arba ant jos yra ženklų, rodančių, kad ji buvo pažeista, arba plombos identifikacijos numeris skiriasi nuo nurodytojo krovinio dokumentuose, reikia imtis atitinkamų veiksmų:

• Konteinerį (prekes) priimanč• ioji šalis turėtų atkreipti perduodanč• iosios šalies bei siuntėjo dėmesį į neatitikimą.

• Konteinerį (prekes) priimanč• ioji šalis taip pat turėtų įrašyti pastabą krovinio dokumentuose.

• Turėtų įspėti muitinę ir teisėsaugos institucijas.

• Su pažeista plomba (arba jos nesant) konteinerį priimanč• ioji šalis turi atsisakyti jį priimti, kol bus išsiaiškintos priežastys.

• Išsiaiškinus, priimanč• ioji šalis turi uždėti apsauginę plombą ir visuose krovinio dokumentuose įrašyti naujos plombos duomenis.

• Apsauginės konteinerio plombos gali būti keič• iamos esant teisėtoms priežastims: muitinės administracijai nusprendus patikrinti konteinerį, jei vežėjas nori įsitikinti, ar saugiai pritvirtintas krovinys, jei teisėsaugos pareigūnai susidomi kroviniu ir pan.

Už saugų konteinerio krov0,,333 Zimą bei tikslų ir išsamų krovinio aprašymą atsakingas ekspeditorius siuntėjas. Ekspeditorius taip pat yra atsakingas už tai, kad iš karto, atlikus krovimo darbus, būtų uždėta apsauginė plomba, ir rengdamas siuntos dokumentus, turi pažymėti plombos numerį.

Apsauginė plomba turi būti uždedama taip, kad būtų išvengiama jos pažeidimo.

Jeigu konteineris keliauja per tarpinį terminalą, transporto ekspeditorius (operatorius) konteinerį perduoda terminalo operatoriui. Terminalo operatorius priima dokumentus, patikrina plombą, pažymi dokumentuose jos būklę.

Jei konteineris paimamas ar išvyksta iš tarpinio terminalo, atliekamas panašus patikrinimas ir fiksavimas dokumentuose. Procedūra kartojama visoje grandinėje.

Šioje temoje galite diskutuoti šiais klausimais:

1. Paaiškinkite tarptautinės logistikos skiriamuosius bruožus.

2. Paaiškinkite prekių judėjimo tarp ES šalių principus.

3. Kaip kontroliuojamas prekių ir paslaugų judėjimas?

4. Kur galima susirasti informacijos apie ES muitų teisės aktus?

5. Kokios yra muitinės funkcijos?

6. Paaiškinkite muitinių struktūrą.

7. Paaiškinkite muitinės procedūras.

8. Kaip atliekamas muitinis tikrinimas?

9. Kodėl svarbi muitinės ir verslo partnerystė ir kaip ji pasireiškia?

10. Kokia apsauginių plombų tikrinimo ir plombos žymenų užrašymo tvarka?

11. Apibūdinkite pasaulinės prekybos saugumo ir supaprastinimo standartų sistemos svarbiausius tikslus.

Komentuokite!