Žinomiausi Lietuvos prozininkai

39 0

Šeštojo dešimtmečio literatūriniame gyvenime novelė, apysaka, romanas užėmė dominuojančią padėtį, kaip ir privalu XX a. literatūroje. Jei per pirmąjį sovietinės lietuvių literatūros gyvavimo dešimtmetį pasirodė vos 3 romanai, tai šiuo metu per tokį pat laiką išleista apie 60 naujų romanų.

Tačiau ideologinės kontrolės ir cenzūros mechanizmas, „atlydžio“ metu sušvelnėjęs poezijos tekstams, išliko pakankamai griežtas prozos kūrinių atžvilgiu. Kuo kūrinys teisingiau atspindėdavo realią situaciją, tuo sunkesnis būdavo jo kelias į skaitytoją (išleidimui turėdavo pritarti pati aukščiausia valdžios institucija – LKP CK).

Prozos kūrinys, p

pasakodamas herojų biografijas, neišvengiamai užkliudydavo sovietinės valdžios atsiradimo Lietuvoje, deportacijų, partizaninio karo klausimus. Jų interpretacija negalėjo kirstis su oficialiomis versijomis, įteisinančiomis okupacinį režimą: nepriklausoma Lietuvos valstybė – skurdo ir vargo šalis, valdoma „fašistinių budelių“; socialistinė santvarka – istorijos proceso neišvengiamybė, nulėmusi Lietuvos suklestėjimą; pokaryje vyko klasių kova, ir visi, kurie priešinosi sovietinei valdžiai, – „banditai“. Romano fabula turėjo rutuliotis šitų privalomų „marksistinių“ aksiomų rėmuose, jas iliustruodama personažų mąstymu ir veiksmais, pateisindama masines represijas „istorijos būtinybės“ bei „socialistinio humanizmo“ aspektais. Prie š
šios ideologinės konjunktūros prisitaikę romanai (Alf.Bieliausko „Rožės žydi raudonai“, V.Petkevičiaus „Apie duoną, meilę ir šautuvą“) buvo leidžiami stambiais ir pakartotinais tiražais. Nemažas skaičius prozos kūrinių, vykdę valstybinės propagandos užduotis, baigė savo egzistavimą aname istoriniame laike.

Gavę tvirtai apibrėžtą plotą kūrinio herojaus s

svyravimų ir išgyvenimų amplitudei, talentingesni prozininkai stengėsi bent šiose ribose išryškinti žmogaus padėties dramatizmą, vaizduodami lietuvių valstietį ar inteligentą jau ne istorijos subjektu, o istorijos auka (A.Pociaus novelės, J.Mikelinsko romanai).

Socializmo sistemos atnaujinimo viltys ir komunisto – ryžtingo veikėjo heroizacija, ryški „atlydžio“ pradžioje, palaipsniui geso lietuvių prozoje, kaip ir poezijoje, užleisdamos vietą sumišimo, nusivylimo, bejėgiškumo nuotaikoms, ideologinės ir psichologinės erozijos procesams. Dalis jaunųjų prozininkų (J.Aputis, E.Ignatavičius, S.Šaltenis), brendusių pokario žudynių laike, slėpė savo kūrinių potekstėse skausmingą ginčą su esama tvarka, nematydami jos sugriovimo perspektyvos. Jie nebesiūlė savo kūrinių herojams teigiamos išeities ar kitokio gyvenimo vizijos, o tik elegišką liūdesį ir gilumoje užspaustą nevilties įsiūtį.

Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio proza, kratydamasi tezinio galvojimo ir propagandinio iliustratyvumo, ėmė įsitvirtinti kaip realių visuomeninių konfliktų ir a

asmenybės dvilypumo išraiška. Romane dėstomi skirtingiausi požiūriai ir svarstomi gyvenimo prieštaravimai iš vienas kitą neigiančių regėjimo taškų, neperšant skaitytojui didaktinės išvados. Novelė, labiausiai ištobulintas lietuvių prozos žanras, itin autentiškai ir su lyriniu sugestyvumu atvėrė dabartinio žmogaus savimonę, kurioje glūdi istorinė ir kultūrinė tautos atmintis, jos likimo vizijos ir nuojautos.

Šio laikotarpio proza, kaip ir poezija, stengėsi absorbuoti Europos meninę kultūrą, naujas mąstymo struktūras ir net madas. Lietuvių autorių kūriniuose nesunku įžvelgti ir tolstojišką deterministinės sekos pasakojimą, ir džoisišką psichologinę analitiką, ir f

folknerišką beribio laiko, žemės, kartų atminties ryšį, ir hemingvėjišką jausenos ir kalbos būdo lakonizmą, ir mitologinio siužeto transpozicijas pagal G.Garcia Marquezą.

Derindamasi prie besikeičiančių pasaulinėje literatūroje pasakojimo tipų, šiuolaikinė lietuvių proza išlaikė tam tikrą sakytinio pasakojimo klodą, kuris kiekviename krašte vis kitoks savo figūromis ir dinamika, išsaugojo sugebėjimą intonuoti personažų dialogus pagal savitą, per amžius susiklosčiusią kalbos melodiją. Istorinis laikas taip pat padiktavo prozai tam tikras savitumo premisas: agrarinę gyvenimo sanklodą kaip vaizdinio mąstymo šaltinį; šnekamąją valstiečių kalbą kaip labai konkrečios, judrios, veiksmažodinės kalbos pagrindą; prievartinį lūžį iš vienos visuomeninės formacijos į kitą kaip konfliktų mazgą. Šitokioje erdvėje klostėsi lietuvių prozos profilis.

Jonas Avyžius

(1922-1999)

Žemdirbio sūnus, sovietinės armijos kareivis Kuršo mūšiuose, laikraščio korespondentas steigiant Lietuvoje kolūkius, septintajame dešimtmetyje iškilo kaip ryškiausias panoraminio romano kūrėjas. Buitinio pasakojimo konkretumas, paveldėtas iš Žemaitės ir P.Cvirkos, jo kūryboje jungėsi su socialistinės ideologijos teziškumu ir moralinio kategoriškumo etika. Atgyjančią epinę tradiciją apriorinės koncepcijos atmiešė iliustraciniais vaizdais ir publicistiniu patosu. Lietuvos kaimas, plėšomas socialinių formacijų kaitos, – pagrindinė jo prozos tema. Žmogus, ieškąs teisybės, – svarbiausias kūrinių herojus. Nuo socializmo sistemos apologijos iki griežtos kritikos – tokia yra Avyžiaus prozos evoliucija.

Apysakoje „Palikimas“ (1949), parašytoje keliaujančio laikraščių korespondento, lietuvis valstietis laužte laužiamas išsižadėti individualaus ūkininkavimo įpročių ir psichologijos, nes kolūkinė s

santvarka suteiksianti jam gerovę ir palaimą. Romane Kaimas kryžkelėje (1964) valstietis, jau netekęs prisirišimo prie žemės, nesijaudina dėl prasto derliaus ar kritusio gyvulio, yra abejingas bendriems kolūkio reikalams, kurie tvarkomi iš centro administracinėmis direktyvomis. Vienintelė išeitis, autoriaus supratimu, – energingas ir doras vadovas, veiksmo žmogus, trupinantis kolektyvinio abejingumo ir kolektyvinio skurdo rutiną, šluojantis iš kelio klasinį priešą – išlikusį „buožę“, iškeltas į teigiamus herojus pagal „atlydžio“ metu skelbtus kompartijos atnaujinimo ir lituanizacijos šūkius. Kritiškas kolektyvizacijos blogybių atžvilgiu ir naivus jų pašalinimo receptais, Avyžiaus kūrinys vis dėlto bandė atgaivinti lietuvių prozoje valstietiškumo pradmenis – nacionalinio charakterio ir šiurkštokos realistinės manieros šaltinį.

Kaip istorijos priežasčių ir pasekmių grandinė plėtojasi romanas Sodybų tuštėjimo metas (I t., 1970; II t. 1989), pranokstantis visus kitus Avyžiaus kūrinius panoraminio vaizdavimo apimtimi, personažų gausumu, išsišakojusio veiksmo dinamika, nors ji sutelkta nedidelėje gimtojo kaimo ir artimiausio miestelio erdvėje, kaip M.Šolochovo romane „Tykusis Donas“, kuriuo autorius žavėjosi. Žiaurus istorijos permainų laikas – šio kūrinio objektas ir variklis – suima žmonių mąstysenas ir likimus, viską neša savo vaga kaip aukščiausia galybė, virš kurios nebėra jokių absoliučių vertybių. Visus charakterius perrėžia istorinio proceso tiesiosios (sovietinės valdžios neišvengiamybė Lietuvoje), ir jų vidinį turinį sudaro svarstymas – ką daryti šitoje istorinėje situacijoje, kuri trupina k

kaip šipulėlius atskirų asmenybių ir tautų likimus („Negi atskiros tautos jau atgyveno savo amžių ir mums, mažiesiems, lemta ištirpti gausiųjų masėje“, – svarsto istorijos mokytojas – romano veikėjas).

Gediminas Džiugas, pagrindinis romano herojus, su nepasitikėjimu žvelgia į Raudonosios armijos kolonas, įžengusias į Lietuvą 1940 m. birželyje. Jam atrodo, kad tai suverenios Lietuvos valstybės galas. Tačiau jokių simpatijų nejaučia ir hitlerinio reicho Wehrmachtui, pradėjusiam karą su Sovietų Sąjunga ir nutraukusiam Stalino pradėtą lietuvių deportaciją Sibiran. Gediminas Džiugas, gimnazijos mokytojas, pasitraukia į kaimą, kad išsaugotų žudynių laike humanizmo nuostatą ir asmenybės vientisumą. Jis nori išlikti neutralus, tikėdamas, kad tik neutralumas gali išgelbėti mažą tautą žemėje, kurią trypia svetimos kariuomenės ir svetimos totalitarinės sistemos. Jis neranda vietos ir pokarinėje Lietuvoje: iš vienos pusės – stalininio saugumo siautėjimas, iš kitos pusės – ginkluotas pasipriešinimas krašto sovietizacijai. Romane reiškiama į istorijos akligatvį įvaryto eilinio žmogaus ir mažos tautos savijauta, žinoma, kūrinio pabaigoje įvertinta kaip „klystkelis“. Dramatiška stalininio socializmo ir tautos egzistavimo teisių konfrontacija buvo naujas dalykas sovietinio romano raidoje, cenzūros praleistas tik dėl perdėm negatyvaus, šaržiško „lietuviško nacionalizmo“ ištakų ir veiklos vaizdavimo.

Kiti stambūs Avyžiaus romanai Chameleono spalvos (1979), Degimai (1982) vaizdavo sovietinės Lietuvos visuomenę kaip daugiasluoksnę, kur kiekvienas socialinis klodas turi savo interesus, gyvenimo būdą, psichologiją, . . .

Gavelis su tūžmastimi nuvainikuoja „tarybinį žmogų“. Jis pasidarė dvilypis ir trilypis. Po paklusnumo ir padorumo kaukėmis slepiasi „boschiški peizažai“ – baimė ir sadizmas, seksualiniai iškrypimai ir pamišimas. Neverta mylėti visų žmonių ir viso pasaulio, o reikia tyrinėti žmogų „tarsi didelę kirmėlę, prismeigtą prie sienos sidabro adatom“. Gavelis nuvainikuoja ir literatūrinį lietuvybės kultą, vietinės valdžios legalizuotą ir prižiūrimą. Romano herojus niekina „patriarchališkas vertybes, šulinius su svirtimis, geltonkases tyras lietuvaites, kaimo išminčius bei kitokią pseudotautinę mišrainę“. Homo lituanicus linkęs gailėtis savęs, apraudoti savo pražūtį, bet, jei valdžia ką griebia, jis nusisuka, nors „širdies gelmėje absoliučiai netiki šita valdžia“. Vartydamas „šventus altorius“, Gavelis, kaip ir hipių klasikai (J.Kerouacas), naudoja ekshibicionistinę stilistiką, kuri skamba kaip antausis „geros visuomenės“ normoms ir lietuvių literatūros drovumui. Po kelis kartus aprašomi vyro ir moters lyties organai. Lytinis aktas įprasminamas kaip didžioji nirvana. Smulkmeniškas reportažas iš lavoninės. Siurrealistinio romano besikaitaliojantys planai (net trys fabulos variantai) ir haliucinacinis tikrovės suvokimo būdas sugeria daugelį natūralistinių aprašymų kaip žmogaus (ir sistemos) suirimo apraiškas, bet dalis jų styro tik šoko efektui, kaip ir gana monotoniškai besikartojanti aforistinių, ironiškų samprotavimų retorika.

Nepriklausomos Lietuvos metais Gavelis, išleidęs dar vieną romaną „Vilniaus džiazas“ (1993), iškilo kaip paradoksalių minties šuolių, kritiškai mąstantis liberalinės pasaulėžiūros publicistas.

Komentuokite!