Viskas apie medžius

415 0

Medžiai yra didžiuliai augalai. Kaip visi augalai turi šakas, stiebą, lapus ir sėklas brandinančius žiedus. Aukščiausias pasaulyje medis yra Šiaurės Amerikos Sekvoja. Būdama 111 m aukščio ji pralenkia Laisvės statulą Niujorke.

Drebulė

Sakoma, kad drebulių mediena niekada nepūna, nes savo energetika nuslopina puvimo bakterijas. Kadangi drebulė nebijo drėgmės, iš jos gaminamos valtys, laivai, statomos prieplaukos.

Gluosnis

Žmonės, šalia kurių namų auga gluosniai, dažniau skundžiasi galvos skausmais. Teigiama, kad gluosniai gali tapti onkologinių ligų priežastimi.

Žmogui energijos suteikia beržai, ąžuolai, pušys, obelys, kedrai.

Beržas

Beržas yra moteriškas medis, todėl ju

uos labiausiai mėgsta merginos ir pagyvenusios moterys. Dirva, esanti šalia šių augalų, visada būna švari. Beržai padeda koncentruoti jėgas, sutelkti dėmesį. Šie medžiai praturtina orą sveikatai naudingomis medžiagomis. Beržais patariama gydyti lėtines ligas, aterosklerozę, hepatitą, gastritą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kolitą, prostatitą bei nefritą.

Ąžuolas

Jie nuo seno gerbiami dėl skleidžiamos didžiulės energetinės galios (daugiausiai energetinių galių skleidžia nuo 21 valandos iki 3 valandos nakties). Kiekvienas, prigludęs prie ąžuolo kamieno pajunta, kad pagerėjo nuotaika, atsirado daugiau jėgų. Ąžuolai padeda numalšinti neigiamas streso pasekmes. Ši
ie medžiai pagerina kraujotaką. Teigiamą energiją kambariuose skleidžia ir iš ąžuolo medienos pagaminti baldai.

Kiekvienais metais, baigiantis vasarai atvėsta orai, naktys ima ilgėti ir medžiai keičia spalvą. Prasideda nuostabus metų laikas – ruduo. Auksiniai medžių lapai žavi ne mažiau nei pavasarį besiskleidžiantys pu
umpurai, nors rudens spalvos ir sukelia širdyje šiokį tokį graudulį: žiūrėk, nebeliko vasaros, o ji buvo tokia graži ir šilta.

Savaitgaliais plentais pasipila mašinos, kirbinėmis traukdamos į užmiestį. Po savaitės darbų vieni išsiruošę pagrybauti, gamta pasigrožėti, kiti – pamedžioti, – gal su šautuvu, o gal tik su fotoaparatu. Spalvingi medžiai – vienas mėgstamiausių fotografų objektų. Saulėti auksinio rudens vaizdai džiugina akis ir maloniai nuteikia.

Šalikelėje driekiasi geltoni rugienojai, plaikstosi jau nebe tokios žalios beržų kasos. Kiek įvairiausių spalvų: gelsva, oranžinė, raudona ir žalia. Štai žiūrėk, kitoje kelio pusėje – eilės pupsinčių bulvių maišų. Ir žmonės, lyg skruzdės, tas bulves renkantys, kaip ir gamta, besiruošiantys žiemai. O gamta tikrai ruošiasi.

Kiekvieną rudenį medžiai meta lapus. Tačiau negalima tiksliai nustatyti, kada tai įvyks. Didžiausios įtakos turi oras, dienos ir
r nakties temperatūrų skirtumas, pirmosios šaltos naktys. Pats geriausias rudens oras “lapams spalvinti” – šviesios saulėtos dienos ir vėsios naktys. Jei dienos niūrios ir apsiniaukusios, o naktys šiltos, rudens spalvos bus blankesnės. Blogiausia, jei dienos lietingos ir vėjuotos. Lietus ir vėjas drasko lapus, ir jie krenta žemėn dar nespėję pagelsti. Daugybė nudraskytų nebegyvų lapų padengia žemę ir jie ima džiūti ruduoti. Eidamas mišku išdžiūvusių lapų kilimu traiškai juos tarsi bulvių traškučius. Lapų pakratai – tai palaima miško žemei. Jie apsaugo dirvą nuo er
rozijos ir sulaiko vandenį. Be to, tai gerai trąša grybams ir maistas sliekams.

Kodėl lapai keičia spalvas, o medžiai meta lapus? Rudeninės spalvos lapams neša mirtį. Mokslininkai sako, kad medžiams reikia maisto. Juos maitina nukritę ir supuvę lapai. Kita vertus, ant didelių lapų pūpsančios sniego “pusnys” nusvertų ir nulaužtų dideles šakas, taip buvo atsitikę pas mus prieš porą metų. Nespėjo lapai nukristi, – ir iškrito ankstyvas sniegas. Daugelis prisimena, kad soduose tada išlūžinėjo didžiausios obelų šakos.

Ruošdamiesi žiemai medžiai turi numesti lapus. Su jais nukrenta ir negyvi pumpurai bei šakelės. Net visada žaliuojantys medžiai nori pakeisti savo padėvėtus lapus. Paprastai jie meta spyglius kas dvejus metus. Ne visi medžiai vienu metu meta lapus. Pavyzdžiui, maumedis savo spyglius meta lapkričio mėnesį, kai kurie medžiai – vėlų rugpjūtį arba ankstyvą rugsėjį.

Žalia vasaros spalva ilgiausiai išlieka prie lapo gyslelių – venų. Jomis teka lapų “kraujas”. Pirmiausia pradeda džiūti lapų kraštai ir chlorofilas lieka tik kai kuriose lapo dalyse, kur dar yra vandens – centrinėse gyslelėse, latakėliuose.

Ar mes pagalvojame, kodėl rudenį lapai keičia spalvas ir krenta žemėn? Kiekvienas žinome, kad tai neišvengiama kaip žmonių gyvenimo pasikeitimai – vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Medis turi pailsėti, kad pavasarį vėl galėtų atgyti, atsinaujinti. Pažiūrėkime į medžių lapus rudenį: beveik kiekvienas lapas pakenktas: apgraužtas ko
okio vabalėlio ar vikšro, apiplėšytas vėjo.

Pavasarį medžiui reikia pakeisti lapus naujais, kad jie vėl galėtų tęsti savo darbą: maitinti medį. Lapai metami rudenį, kai jie nebegali “gaminti” maisto, nes per maža saulės ir šilumos. O ir sušalęs vanduo žiemą negalės patekti po medžio šaknimis ir jo nepagirdys.

Taigi, gamta, kaip ir žmogus po sunkių vasaros darbų, turi pailsėti, kad pavasarį vėl iš naujo atbustų ir džiugintų mūsų širdis, kaip džiugina jas Maironio eilės apie pavasarį.

Beržas lapuotis medis. Jo tošis balta su juodais brūkšniais. Šakos plonos ir dažniausiai nusvirusios žemyn. Pavasarį žmones iš beržų leidžia sulą. Iš šakų riša vantas, kuriomis vanojasi pirtyje. Iš medienos gaminami baldai. Šis medis vienas iš pirmųjų pasipuošia žaliais lapeliais. Kartais jį žmonės vadina svyruonėliu.

Uosis yra lapuotis medis. Pavasarį, kai medžiai jau su lapais, uosių šakos dar nuogos. Sakmėje pasakojama, kad visi medžiai turi akis ir mato, o uosis yra aklas.

Alksnis yra lapuotis medis. Jis mėgsta augti prie vandens. Alksnis augina mažus juodus kankorėžius. Alksninė malka labai kaitri. Žalias alksnis labai tinka rūkyti mėsai. Per Vėlykas alksnio žieve galima dažyti kiaušinius juoda spalva.

Klevas – lapuotis medis. Klevai auga miške ir sodybose. Klevų lapai žali ir dideli, labai panašūs į žmogaus plaštaką su pirštais. Kai ruduo ateina, klevų lapai pa
asidaro margi ir nukrenta. Anksti pavasarį žmones iš klevų leidžia sulą. Ji labai saldi. Kai ateina pavasaris, klevai išleidžia naujus pumpurus ir vėl gražiai išsprogsta nauji lapai.

Drebulė yra lapuotis medis. Jis auga miškuose. Drebule žmonės vadina todėl, kad jos visada dreba lapai.

Ąžuolas yra lapuotis medis. Ąžuolo žiedai maži, blankių spalvų. Jų žiedadulkes išnešioja vėjas. Rudenį ąžuolas užaugina giles. Iš gilių darom įvairius darbelius. Jas labai mėgsta šernai Anksčiau dar virdavo gilių kavą. Ąžuolas – ilgiausiai gyvenantis mūsų krašto medis.

Pušis yra spygliuotis medis. Pušies spygliai ilgi ir melsvai žalsvi. Iš kamieno sunkiasi tiršti geltoni sakai. Iš senų pušų miškininkai leidžia sakus. Senos pušys užaugina kankorėžius. Pušis žaliuoja ir žiemą, ir vasarą.

Eglė yra spygliuotis medis, kuris žaliuoja žiemą ir vasarą. Eglė, kaip ir kiti spygliuočiai medžiai, neturi lapų, o turi spyglius. Pavasarį eglės viršūnių galuose atsiranda naujų ūglių. Taip eglė auga. Vasarą ant eglės šakų kabo žali kankorėžiai. Rudenį jie paruduoja. Kankorėžių sėklomis maitinasi voverės. Po eglutėm mėgsta augti baravykai – viso miško pulkaunykai. Per Kalėdas mes puošiam eglutės šaką.

Miške auga labai daug medžių – lapuočių ir spygliuočių. Tarp jų keroja krūmai. Auga labai daug upgenojų, kuriuose randame skanių uogų. Žmonės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens renka grybus. Jie auga žaliose ir baltose samanose. M

. . .

Komentuokite!