Vincas Kudirka

3395 0

Vincas Kudirka- mogus, i kurio mes galėtumėme mokytis ir mokytis. Jis- mogus, kuris Lietuvai nusipelnė labai daug. Ne tik redagavo laikratį „Varpas“; ragino lietuvius kovoti u tėvynę, laisvę ir kalbą; lietuvius, kurie tapo lenkų lėktomis, ragino prisiminti kas jie yra i tiesų ir būti tuo, kuo gimė. V. Kudirka gimė 1858 m. gruodio31 d. Paeerių kaime.Nors tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, jam teko ikęsti daug vargo. Jo senelis nemėgo marčios ir siųsdavo ją dirbti į laukus. Vinco lopį ji nedavosi į laukus. Ji turėjo me

eninių gabumų. Mirė, kai V. Kudirkai buvo deimt metų. Tėvas buvo grietas, tvarkingas, krovėsi turtą. Kudirka mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigė eias klases. Tėvo verčiamas įstojo į kunigų seminariją. Seminarijoje jaunuolis ikentė neilgai ir po poros metų vėl atsidūrė Marijampolės gimnazijoje. Nors tėvas tam prietaravo, atsisakė jį remti ir visą gyvenimą neatleido io ingsnio, bet Vincas pasielgė savaip. Jis labai pasiymėjo gimnazijoje, buvo paskirtas mokinių priiūrėtoju ir ilaikomas mokinių tėvų. Susipaino su lenkų ir rusų literatūra. Dėl gabumų (mokėjo groti smuiku, puikiai pi
ieė, turėjo graią rayseną, turėjo tvirtą valią ir gilų intelektą) jį visi labai rėmė. V. Kudirkos iniciatyva gimnazijoje buvo leidiamas laikratėlis lenkų kalba- „Melagystė“. Vėliau V. Kudirka ėmė gėdytis savo valstiečių tėvų ir lietuvių kalbos, pradėjo kalbėti lenkikai ir isiadėjo Li
ietuvos. Lenkikumo sumetimais Kudirka, baigęs gimnaziją, neįstojo į Maskvos universitetą. Nuvyko į Varuvos universitetą studijuoti medicinos. I universiteto jis buvo paalintas, nes buvo apkaltintas palaikęs ryius su slaptos lenkų socialistinės „Proletariato“ organizacijos vadovais. Sunkesnės bausmės jam pavyko ivengti, o baigti mokslą jam buvo leista tik po kelerių metų. Po kelių metų Lenkijoje įsigalėjo pozityvizmas, kuris neigė revoliuciją. Tuomet V. Kudirka Perskaitė savo draugo J. Jablonskio laikus ir „Aurą“. Tada jis prisiminė, kad yra lietuvis ir kad turi didiuotis savo prigimtimi ir branginti savo tėvynę. V. Kudirka neslėpė, kad buvo paniekinęs Lietuvą. Jis sakė: „Pajutau, kad mano dvasioje kain kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir ireikti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atminti kuomi a buvau. [] Tapau, mat, lenku ir sykiu ponu- te
ekau lenkikai dvasiai.“ Apie „atvirtimą“ lietuviu pasakojo: „Ėmiau skubiai vartyti „Aurą “ ir nepamenu jau visko, kas su manim paskui darėsi [] Rodos, girdėjauLietuvos balsą, sykiu kaltinantį, sykiu ir atleidiantį: o tu paklydėli, kur iki iol buvai? [] Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąintinai ibrauktos tapo i mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu [] Pajautau save didiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs“ Nuo to laiko Kudirka ėmė kovoti prie nacionalinę priespaudą. 1889 m. pradėjo leisti naują li
ietuviką laikratį „Varpas“. Baigęs universitetą stengėsi darbą gauti Rytų Prūsijoje, kad galėtų dirbti „Varpe“. Tačiau Kudirka jau buvo ligonis- iėjęs i kalėjimo jis jau sirgo diova. Per deimt metų daktaras nuveikė didiulį darbą. Nusilpus sveikatai metė gydytojo darbą, persikėlė į Naumiestį ir atsidėjo vien literatūrai ir visuomeninei veiklai, nors neturėjo pinigų paprasčiausiems reikalams. U redagavimą ir ratus tada niekas neatlygindavo. Medinio namelio palėpėje, urakintas i lauko, kad negalėtų įsibrauti andarai, Kudirka vis raė ir raė. Lapelius vėrė ant smaigo, kad galėtų tučtuojau sudeginti, mat u nacionalinę veiklą jis jau buvo suimtas ir jo namus stebėjo andarai. Mirė 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje, kuris dabar vadinamas jo vardu. Vietoj namelio, kuriame Kudirka leido paskutines dienas, dabar stovi Kudirkos Naumiesčio vidurinės internatinės mokyklos rūmai. Miesto aiktėje stovi balta jo skulptūra su pakelta ranka, tarsi kviečiančia: “ Kelkite, kelkite, kelkite!“ U eupės, mediais apaugusiame kapų kaimelyje- nulautas akmeninis ąuolas, kuris byloja apie be laiko kritusį didį ir taurų mogų. Vincas Kudirka raė kelių anrų kūrinius- publicistiką, kritiką, lyriką, satyrinius apsakymus, kito pobūdio apsakymus, vertė geriausius pasulio kūrinius į lietuvių kalbą. Publicistika. Beveik kas mėnasį rengė „Varpui“ publicistinę apvalgą, pavadintą „Tėvynės varpais“. Beletristine forma apvelgdavo lietuvių tautos gyvenimo įvykius, darydavo savo ivadas. Grietai smerkė ir ijuokė carinę administraciją. Ka
artais pasisakydavo net pri carinę santvarką. Smerkė lietuvių inteligentų bailumą. Kritikavo savanaudius kunigus, dvasininkus. Kritika. Paraė keletą literatūros kritikos straipsnių. Daugiausia tai buvo knygų recenzijos. Reikalavo, kad literatūra ne tik spręstų reikmingus klausimus, bet ir būtų aukto meninio lygio. Vertimai. Ivertė D. Bairono „Kainą“, F. ilerio „Vilių Telį“ ir „Orleno mergelę“, A. Mickevičiaus „Vėlines“, J. Slovackio „Mindaugo mirtį“, I. Krylovo pasakėčias ir kt.. Versti jis rinkdavosi aktualius, lietuvių liaudiai reikmingus kūrinius. Daugiausia kūrinius, vaizduojančius kovą prie nacionalinę priespaudą. Daugelio Kudirkos vertimų ilgą laiką nesugebėjo pranokti nė dvideimto amiaus vertėjai. Lyrika. Eilėračių paraė vos penkiolika. Kudirkos eilėračiuose ireiktos nacionalinio isivadavimo judėjimo demokratinės idėjos. Kudirka pasmerkė despotizmą. Didiu laikė kovotoją u laisvę. Sukūrė dvi lyrines dainas- „Kregdelę“ ir „Karvelėlį“. Apsakymai. Reikmingiausias satyrinis apsakymas- „Lietuvos tilto atsiminimai“. Dar paraė „Virininkus“, „Cenzūros klausimą“ ir „Vilkus“. V. Kudirkos apsakymai vieni ymiausių devyniolikto amiaus pabaigos lietuvių prozos kūrinių, kuriuos pranoksta tik emaitės apsakymai. Kituose apsakymuose Kudirka daugiausia smerkė caro valdininkus. Taigi, Vincas Kudirka, per deimt metų, kuriuos jis jautėsi esąs lietuviu, paraė ities nuostabių kūrinių, kurie ragino būti lietuviais ir kovoti u savo ir tėvynės Lietuvos laisvę. Jis parodė pavyzdį visiems pasaulio monėms ,o ne tik lietuviams, kaip reikia nebijoti pasiprieinti, ireikti savo nuomonę, būti vieningiems ir
r kovoti prie priespaudą. Kaip savo dovaną Lietuvai jis paliko savo paraytą Lietuvos himną, kuris yra lyg kiekvieno save gerbenčio lietuvio malda. Panaudota literatūra:1. J. Būtėnas. „Vincas Kudirka“, V. 1988 2. J. Rikus. A. alčiūtė, K. Umbrasas. „Lietuvių literatūros vadovėlis IX klasei“, K. 1975

Komentuokite!