Viljamo Šekspyro kūryba

320 0

VILJAMAS ŠEKSPYRAS

(1564—1616)

Šekspyro, kaip ir Servanteso, kūryba priklauso humanizmo krizės laikotarpiui. Jis gyveno tuo metu, kai Anglijoje jau sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai, žymiai pakeitę miesto ir kaimo vaizdą. Todėl Šekspyras labiau negu kiti humanistai pajuto tą blogį, kuris reiškėsi naujoje visuomenėje, pagrįstoje kapitalistine nuosavybe ir pelno troškimu. Būdamas dviejų epochų susidūrimo liudininku, jis ne tik pasmerkė feodalinio pasaulio blogybes, bet matė ir naujai besivystančios visuomenės antihumaniškumą.

Apie Šekspyro gyvenimą yra išlikę labai maža žinių. Jis gimė nedideliame Anglijos miestelyje Stretforde prie Evono up

pės 1564 m. Manoma, kad jis ten lankė „gramatikos mokyklą“, bet aukštesnio išsimokslinimo nebuvo įgijęs. Apie 1587 m. Šekspyras atvyko į Londoną ir pradėjo dirbti teatre. Pasakojama, kad pradžioje jis prižiūrėdavęs į teatrą atvykusių džentelmenų arklius, bet netrukus pradėjęs reikštis kaip dramų kūrėjas ir artistas. Paskutiniaisiais XVI a. metais išgarsėjo jau kaip žymus dramaturgas.

Išgyvenęs Londone daugiau kaip dvidešimt metų, Šekspyras apie 1612 m. grįžo į gimtąjį Stretfordą ir čia praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Šiuo metu jis nebesukūrė naujų kūrinių. Mirė dramaturgas 1616 m.

Šekspyro kūrybos laikotarpiai. Maždaug per dv

videšimtį kūrybinio darbo metų Šekspyras sukūrė 37 dramos kūrinius ir apie pusantro šimto sonetų. Jo kūrybinė veikla paprastai skirstoma į tris laikotarpius.

Pirmuoju kūrybos laikotarpiu (1590—1600) Šekspyras parašė geriausias komedijas ir dramines kronikas. Iš komedijų labiausiai žinomos tokios, kaip „Užsispyrėlės sutramdymas“, „Du veroniečiai“, „Vasarvidžio na
akties sapnas“, „Vindzoro šmaikštuolės“, „Daug triukšmo dėl nieko“, „Dvyliktoji naktis“, „Kaip jums patinka“.

Pirmajam Šekspyro kūrybos laikotarpiui būdingas optimizmas, tikėjimas žmogaus kilnumu, gėrio pergale. Tai ypač atsispindi to laikotarpio Šekspyro komedijose — jos kupinos gyvenimo džiaugsmo, tikėjimo, kad žmogus gali įveikti kliūtis ir pasiekti laimę. Šekspyro komedijų teigiamieji herojai — tikri Renesanso epochos žmonės. Tai drąsios, energingos, veiklios asmenybės, kovojančios dėl savo laimės, niekinančios feodalinės visuomenės prietarus.

Jau komedijose Šekspyras pasirodė kaip puikus įdomių ir įvairiapusiškų charakterių kūrėjas. Čia ir sąmojingi, linksmi, atkaklūs ir energingi Beatričė ir Benediktas („Daug triukšmo dėl nieko“), kurie komedijos eigoje iš priešininkų pasidaro ne tik geriausi draugai, bet ir karštai pamilsta vienas kitą. Čia ir giliai, pasiaukojančiai mylinti Viola, ir savarankiška, savimi pasitikinti Olivija („Dvyliktoji naktis“), ir daugelis kitų ma
argaspalvių personažų. Įdomūs, spalvingi ir antrojo plano veikėjai: žandarai Spanguolė ir Krivūlė komedijoje „Daug triukšmo dėl nieko“, Tobis, Marija ir kiti „Dvyliktojoje naktyje“ ir t. t. Ypač svarbus vaidmuo skiriamas juokdariui, kurio sąmojingos pastabos ne tik linksmina publiką, bet dažnai išreiškia liaudies išmintį ir kritišką autoriaus požiūrį į neigiamus tikrovės reiškinius.

Šekspyro komedijose veiksmas labai intensyvus, situacijos įvairios, gausu sąmojingo ir gyvo dialogo. Šekspyras meistriškai sujungia keletą intrigos linijų į vieną darnų kūrinį, vykusiai panaudoja fantastinį ir folklorinį elementą („Vasarvidžio nakties sapnas“), sumaniai įp
pina dainas ir muziką.

Svarbią vietą pirmuoju Šekspyro kūrybos laikotarpiu užima draminės kronikos „Ričardas II“, „Ričardas III“, „Henrikas IV“, „Henrikas V“ ir kt. Jose daugiausia vaizduojami įvykiai iš XIV— XV a. Anglijos istorijos. Tikri istoriniai faktai čia susipina su legendomis, realūs asmenys veikia kartu su išgalvotais.

Pagrindinė Šekspyro kronikų tema — kova dėl valdžios. Dramaturgas vaizduoja feodalinių kunigaikščių kovas su karaliumi („Henrikas IV“), meistriškai atskleidžia intrigas ir smurtą, kuriuo naudojasi žūt būt siekiąs užimti sostą uzurpatorius („Ričardas III“). Kaip humanistas, Šekspyras pasmerkė tironus ir despotus, kurie siekia ne liaudies gerovės, o asmeninės garbės ir valdžios. Su dideliu įžvalgumu rašytojas atskleidė tokių valdovų psichologiją, jų žemą egoistišką moralę. Vienas jų — karalius Ričardas III, klastingas ir veidmainys, per kitų lavonus žengiąs į sostą. Ričardas — ryškiausias neigiamas charakteris, pavaizduotas Šekspyro draminėse kronikose.

Šekspyro draminėse kronikose atsispindi ne tik karalių ir feodalinių lordų tarpusavio kova, bet ir liaudies gyvenimas. Ypač plačiai jis nupieštas „Henriko IV“ dramoje, kur pavaizduoti įvairūs valkatos ir bastūnai, taip charakteringi pereinamajai Renesanso epochai— tikras ,,falstafiškas fonas“, kaip juos pavadino Engelsas. Šioje valkatų draugijoje svarbiausias veikėjas linksmasis Falstafas. Tai vienas įdomiausių Šekspyro personažų, įkūnijantis liaudies sąmojį, blaivų požiūrį į gyvenimą, optimizmą. Šekspyro sugebėjimu plačiai pavaizduoti istorinį foną žavėjosi Puškinas, kuris atidžiai išstudijavo jo istorines dramas, rašydamas „Borisą Go
odunovą“.

Iš Šekspyro kūrybos pirmojo laikotarpio dramų svarbią vietą užima tragedija „Romeo ir Džiuljeta“ ir drama „Venecijos pirklys“.

Brandžiausias Šekspyro kūrybos laikotarpis yra antrasis (1601—1608), kai rašytojas sukūrė savo didžiąsias tragedijas — ,,Hamletą“, „Karalių Lyrą“, „Otelą“, „Makbetą“ ir kt. Jose dramaturgas atskleidžia sudėtingus tikrovės prieštaravimus ir nesutaikomus konfliktus. Visa tai išryškina asmeniniai herojų pergyvenimai, jų santykiai su aplinkiniu pasauliu. Todėl tragedijų veikėjai (Hamletas, Otelas, Lyras ir kiti) turi didelę apibendrinančią moralinę ir socialinę prasmę.

Šiuo laikotarpiu Šekspyras sukuria daug puikių, nepakartojamų dramatinių charakterių. Jo herojų paveikslai pasižymi įvairiapusiškumu ir gyvumu, psichologiniu sudėtingumu ir dvasinio pasaulio turtingumu. Įtemptos dramatinės situacijos, monologai ir dialogai padeda rašytojui išryškinti herojų pergyvenimus, jų siekius ir troškimus, jų tragišką likimą.

Šekspyro tragedijose atsispindi Renesanso krizės laikotarpis, kai susvyravo didis humanistų tikėjimas gėrio ir teisybės pergale. Dramaturgo kūryboje jau nėra to optimizmo, kuris vyravo jo pirmojo laikotarpio dramose. Teigiamojo herojaus konfliktas su aplinka tragiškas ir baigiasi jo žuvimu. Tačiau tragedijose nėra ir visiško pesimizmo. Žūva Hamletas, Otelas, Lyras, bet tinkamo atpildo susilaukia ir neigiamieji veikėjai (Klaudijus, Jagas, Gonerilė, Edmundas ir kt.), jų niekšingi darbai tampa išaiškinti ir pasmerkti. Vadinasi, nors rašytojas ir mato blogio jėgą, bet tiki, kad, laikui bėgant, jis bus nugalėtas.

Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu (1609—1612) Šekspyras sukūrė keletą romantinio pobūdžio dramų: „C
Cimbelinas“, „Žiemos pasaka“, „Audra“. Šiose dramose jau nėra tokių stiprių charakterių ir konfliktų, kaip antrojo laikotarpio kūriniuose, bet ir jose atsispindi humanistinė rašytojo pasaulėžiūra. Ir čia Šekspyras smerkia neteisybę ir smurtą, išaukština kilnius žmogaus jausmus. Fantastine forma dramaturgas piešia gražesnį žmonijos gyvenimą, vaizduoja žmogaus pastangas užkariauti gamtą.

Šekspyras buvo ne tik įžymiausias anglų Renesanso dramaturgas, bet ir poetas — sonetų kūrėjas. Jo sonetai daugiausia parašyti pirmuoju kūrybos laikotarpiu ir apdainuoja draugystę, meilę, žmogaus bei gamtos grožį. Kaip ir dramose, juose taip pat atsispindi ir visuomeniniai bei filosofiniai klausimai. Šekspyro sonetai pasižymi minčių ir jausmų gilumu, poetinių priemonių vaizdingumu.

„Romeo ir Džiuljeta“. Dramos siužetas ir pagrindinis konfliktas. „Romeo ir Džiuljeta“ — viena poetiškiausių Šekspyro tragedijų, tikras himnas jaunystei ir meilei. Meilė, pasak Heinės, yra tikrasis šios tragedijos herojus, nes ji nebijo stoti prieš visas jai nepalankias aplinkybes ir jas nugali, pasitelkdama į pagalbą patikimiausią sąjungininkę — mirtį.

Tragedijos veiksmas vyksta saulėtoje Italijoje, Veronos mieste. Šekspyras puikiai atkuria itališką aplinką ir pietietiškus, temperamentingus charakterius. Dvi kilmingos šeimos — Montekiai ir Kapulečiai— nuo neatmenamų laikų vaidijasi tarpusavyje, nors nežino, dėl ko kadaise buvo susiginčiję jų protėviai. Dramos veiksmas užsimezga tuomet, kai šių šeimų jaunosios atžalos — Romeo ir Džiuljeta — pamilsta vienas kitą. Nuo šio momento nesulaikomai rutuliojasi tragiški įvykiai, pasibaigiantys abiejų jaunuolių m

. . .

Komentuokite!