Viljamas Šekspyras ir jo poemos

859 0

Viljamas Šekspyras

(1564 – 1616)

Viljamas Šekspyras gimė Stratfordo miestelyje. Apylinkės kalvos, apaugusios žaliomis giraitėmis, lygios lankos įdiegė Šekspyrui meilę gamtai, kurios paveikslus nupiešė savo „Žiemos pasakoje“, „Vasaros nakties sapne“ ir kt. Į jo sielą įsiliejo kaimo liaudies dainos ir pasakojimai apie Baltosios ir Raudonosios Rožės kovas, kurias priminė čia pat esanti Varviko garsioji pilis. O pats Stratfordo miestelis buvo skurdus, purvinas, nedidelis, tik apie pusantro tūkstančio gyventojų, bet jame Šekspyras gavo pamatyti gastroliuojančias teatro trupes, kurios Stratfordą dažnai lankydavo.

Tėvas Džonas Šekspyras buvo pirklys ir že

emdirbys. Pamažu tapo reikšmingu miestelio žmogumi ir buvo išrinktas net burmistru (1568). Bet ir jis, ir jo žmona buvo nemokyti. Jie ryžosi bent savo trečiam sūnui duoti tai, ko jie patys neturėjo – mokslo. Atidavė Viljamą į mokyklą, kur žiemą ir vasarą buvo mokoma, be kitų dalykų, Ovidijaus, Vergilijaus, Cicerono. Bet tėvo reikalai pablogėjo, ir jis buvo priverstas mesti mokslą. 14 m. vaikinas turėjo padėti tėvui. Manoma, kad šiuo metu jis uždarbiavęs sekretoriaudamas kažkokiam advokatui.

Dar visai jaunas, vos 18 m., Viljamas vedė aštuoneriais metais už jį
į vyresnę merginą. Bet ir vedęs nemokėjo ramiai gyventi. Buvo, matyt, neblogas nutrūktagalvis; susidėjęs su miestelio berniokais, trankėsi po smukles, lindo medžioti į draudžiamą dvarininko Tomo Liusi parką. Kartą jį sučiupo ir nubaudė. Atsikeršydamas Šekspyras parašė apie dvarininką kandžią satyrą ir pr
rikalė ją prie parko vartų. Dvarininkas perpyko ir pažadėjo prie tų pačių vartų satyros autorių pakarti. Stratforde Viljamui pasidarė per karšta. Palikęs žmoną, sūnų ir dvi dukreles, laimės ieškoti išvyko į Londoną.

Nuo 1587 m., vadinasi, nuo jo pirmųjų dienų Londone ligi 1592 m. beveik nieko apie jį nežinoma. Pasakojama, kad jis vertęsis kuo galėdamas: dirbęs spaustuvėje, buvęs režisieriaus padėjėju. Tačiau visi šie pasakojimai sieja Šekspyro darbus su teatru, kur genialusis vaikinas rado dirvą savo jėgoms pritaikyti. Jau 1592 m. Šekspyras yra žinomas dramaturgas. Pasisekimas davė jam ir materialinės naudos. Nusipirko savo gimtajame miestelyje namus ir žemės; išsirūpino (1599) sau bajoro vardą. Nors Londone praleido beveik 30 geriausių savo amžiaus metų, bet jį traukė gimtasis miestas. Ten jį gerbė Stratfordo gyventojai, kaip turtingiausią miesto žmogų, ten gal la
aukė jo žmona, jaunesnioji duktė Judita, 28 m., dar netekėjusi mergina; vyresnioji duktė Zuzana jau buvo ištekėjusi, o vienintelis sūnus Hamnetas dar vaikas buvo miręs. Nuo 1609 m. jis gyvena Stratforde, palaikydamas ryšius su Londonu. Tik šeima kažin ar bemokėjo dramaturgą suprasti. Žmoną ir dukrą rado apsikrėtusias fanatišku puritonizmu, kuris kovojo su bet kokiais pasilinksminimais ir teatrais. Gal dėl to Šekspyras dažnai lankydavo smuklę.

Paskutiniais savo gyvenimo metais dar išleido antrąją dukterį už vyro. Prieš mirdamas liepęs surašyti testamentą, kuriame neužmiršęs nei namiškių, ne
ei žentų, nei jų vaikų, nei Stratfordo varguomenės, nei pagaliau savo trupės artistų. Bet savo testamente nė žodžio nemini apie kūrinius. Palaidotas Stratfordo bažnyčioje. Į jo kapo akmenį įrašyti, sako, jo paties žodžiai: „Mielas bičiuli, kad ir kažin kas bebūtum, dėl Dievo, nejudink mano dulkių. Teesie laiminamas, kurs pagerbs šį akmenį; prakeikimas tam, kurs palies manuosius palaikus“.

Šekspyro kūrybos periodai

Pirmajame (1587 – 1592) periode parašyti šie kūriniai: „Andronikas“, pora istorinių dramų („Henrikas VI“ ir „Ričardas III“), 4 komedijos („Klaidų komedija“, „Tuščios meilės pastangos“, „Du veroniečiai“ ir kt.), tragedija „Romeo ir Džuljeta“.

Antrasis periodas (1592 – 1601): istorinės dramos („Henrikas IV“, V, VIII ir kt.), šešios komedijos („Vasaros nakties sapnas“, „Daug triukšmo dėl nieko“, „Dvyliktoji naktis“ ir kt.).

Trečiasis periodas (1601 – 1609): tragedijos („Hamletas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“, „Makbetas“, „Antonijus ir Kleopatra“ ir kt.).

Ketvirtasis periodas (1609 – 1616): dramos („Žiemos pasaka“, „Audra“ ir kt.).

Viljamas Šekspyras

(1564 – 1616)

„Hamletas“

Tragediją Šekspyras parašė tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir kitas kruvinąsias tragedijas „Otelą“, „Makbetą“; maždaug 1602 m. Medžiaga paimta iš metraščių. Apie 1200 m. buvo užrašytas įvykis iš danų gyvenimo, kaip karalių nužudė jo brolis ir vedė našlę. Taigi tragedijos medžiagą Šekspyras nesugalvoja, bet tik esamus istorinius ar beletristinius pasakojimus aprašo dramine forma.

Siužetas. – Danijos pilies sargybai kiekvieną vidurnaktį ima rodytis buvusio karaliaus Hamleto šmėkla, kuris neseniai staiga buvo miręs, kaip viešai buvo skelbiama, gyvatės įgeltas. Sargyba apie ta

ai praneša karaliaus sūnui Hamletui, kuris nuliūdęs dėl staigios tėvo mirties ir motinos jungtuvių su dėde sujaudintas. Hamletas su draugais Horacijumi ir Marcelu vidurnaktį išeina laukti šmėklos. Tėvo šešėlis pasirodo ir pasako, kad brolis Klaudijus jam, miegančiam, įleidęs į ausį nuodų; kadangi karalius miręs be atgailos, tai dabar turįs kentėti. Šešėlis reikalauja, kad sūnus atkeršytų už jo mirtį, bet nekeltų rankos prieš motiną. Hamletas pažada, prisaikdina draugus niekam nieko nepasakoti ką matę (I veiksmas).

Kad niekas nepastebėtų Hamleto permainos, jis apsimeta bepročiu. Karalius ir karalienė susirūpina Hamleto niūrumu ir buvusiems jo draugams Rozenkrancui ir Gildenšternui paveda sekti jį ir išaiškinti to niūrumo priežastį. O Hamleto niūrumas dar labiau didėja, kada karaliaus patarėjo Polonijaus duktė Ofelija, tėvo ir brolio liepiama, grąžina jam meilės laiškus ir praneša, kad daugiau jos nelankytų. Nuliūdusį Hamletą pralinksminti pakviečiama artistų trupė. Jais Hamletas sugalvoja pasinaudoti, kad išsiaiškintų, ar kartais šmėkla nėra pamelavusi, ar Klaudijus tikrai nužudęs jo tėvą (II veiksmas).

Pakviesti artistai, Hamleto nurodymu, vaidina karaliaus Gonzagos nužudymą: žmonos meilužis įpila jam į ausį nuodų. Bežiūrėdamas šią sceną, Klaudijus staiga pakyla, liepia nutraukti vaidinimą ir išeina iš salės. Hamletas įtikintas triumfuoja. Klaudijus supranta, kad Hamletas jam pavojingas; dėl to rengiasi išsiųsti jį į Angliją ir ten nukirsti jam galvą. Motina kviečia sū
ūnų pas save, kad išaiškintų jam, jog įžeidęs karalių. Hamletas eina pas motiną ir pereinamame kambaryje randa besielvartaujantį Klaudijų. Jau buvo betraukiąs kardą, bet susilaiko ir tyliai įeina pas motiną. „Hamlete, tu sunkiai įžeidei karalių“,- prataria motina. „Mama, jūs sunkiai įžeidėt mano tevą“,- atkerta Hamletas ir pasako jai visą jos nusikaltimo baisumą. Išsigandusi motina suklinka pagalbos. Kažkas šūkteli už užtiesalo, o Hamletas, šaukdamas „Žiurkė“, duria kalaviju; tarias nubaudęs karalių, bet atskleidęs uždangą randa Polonijų, kuris buvo norėjęs Hamleto kalbos pasiklausyti (III veiksmas).

Polonijų slapta palaidoja, o Hamletą išsiunčia į Angliją, bet pakeliui (kaip žinom iš Hamleto laiško Horacijui) princo laivą užpuola plėšikai, ir Hamletas sugrįžta į Daniją. Tuo tarpu netekusi tėvo ir mylimojo Ofelija išprotėja. Apie nelaimes išgirdęs jos brolis Laertas parvažiuoja iš Prancūzijos nubausti tėvo ir sesers nelaimių kaltininkus ir sukelia gyventojus prieš Klaudijų. Bet karalius išsiteisina ir kaltę suverčia Hamletui. Laertas reikalauja keršto. Keršto aistra dar labiau padidėja, kai sužino, kad Ofelija nuskendo. Klaudijus pritaria Laerto kerštui ir pasiūlo planą: surengti Laertui su Hamletu dvikovą, kurioje Laertas sužeis Hamletą užnuodytu kardu, o jei ir to neužtektų, tai pavargusiam Hamletui karalius duosiąs užnuodyto gėrimo (IV veiksmas).

Hamletas sugrįžęs į pilį, randa laidojant Ofeliją. Liūdi Hamletas, nes jis mylėjo Ofeliją labiau kaip keturiasdešimt tūkstančių brolių. P

. . .

1) V. Daujotytė, R. Tamošaitis, R. Tūtlytė, G. Viliūnas

LITERATŪRA XI-XII klasei

Pirmoji knyga

2003m.

2) Viljamas Šekspyras

DRAMOS

SONETAI

Vilnius 1986m.

Komentuokite!