Viljamas Šekspyras ir jo poemos

Viljamas Šekspyras

(1564 – 1616)

Viljamas Šekspyras gimė Stratfordo miestelyje. Apylinkės kalvos, apaugusios žaliomis giraitėmis, lygios lankos įdiegė Šekspyrui meilę gamtai, kurios paveikslus nupiešė savo „Žiemos pasakoje”, „Vasaros nakties sapne” ir kt. Į jo sielą įsiliejo kaimo liaudies dainos ir pasakojimai apie Baltosios ir Raudonosios Rožės kovas, kurias priminė čia pat esanti Varviko garsioji pilis. O pats Stratfordo miestelis buvo skurdus, purvinas, nedidelis, tik apie pusantro tūkstančio gyventojų, bet jame Šekspyras gavo pamatyti gastroliuojančias teatro trupes, kurios Stratfordą dažnai lankydavo.Tėvas Džonas Šekspyras buvo pirklys ir žemdirbys. Pamažu tapo reikšmingu miestelio žmogumi ir buvo išrinktas net burmistru (1568). Bet ir jis, ir jo žmona buvo nemokyti. Jie ryžosi bent savo trečiam sūnui duoti tai, ko jie patys neturėjo – mokslo. Atidavė Viljamą į mokyklą, kur žiemą ir vasarą buvo mokoma, be kitų dalykų, Ovidijaus, Vergilijaus, Cicerono. Bet tėvo reikalai pablogėjo, ir jis buvo priverstas mesti mokslą. 14 m. vaikinas turėjo padėti tėvui. Manoma, kad šiuo metu jis uždarbiavęs sekretoriaudamas kažkokiam advokatui.Dar visai jaunas, vos 18 m., Viljamas vedė aštuoneriais metais už jį vyresnę merginą. Bet ir vedęs nemokėjo ramiai gyventi. Buvo, matyt, neblogas nutrūktagalvis; susidėjęs su miestelio berniokais, trankėsi po smukles, lindo medžioti į draudžiamą dvarininko Tomo Liusi parką. Kartą jį sučiupo ir nubaudė. Atsikeršydamas Šekspyras parašė apie dvarininką kandžią satyrą ir prikalė ją prie parko vartų. Dvarininkas perpyko ir pažadėjo prie tų pačių vartų satyros autorių pakarti. Stratforde Viljamui pasidarė per karšta. Palikęs žmoną, sūnų ir dvi dukreles, laimės ieškoti išvyko į Londoną.Nuo 1587 m., vadinasi, nuo jo pirmųjų dienų Londone ligi 1592 m. beveik nieko apie jį nežinoma. Pasakojama, kad jis vertęsis kuo galėdamas: dirbęs spaustuvėje, buvęs režisieriaus padėjėju. Tačiau visi šie pasakojimai sieja Šekspyro darbus su teatru, kur genialusis vaikinas rado dirvą savo jėgoms pritaikyti. Jau 1592 m. Šekspyras yra žinomas dramaturgas. Pasisekimas davė jam ir materialinės naudos. Nusipirko savo gimtajame miestelyje namus ir žemės; išsirūpino (1599) sau bajoro vardą. Nors Londone praleido beveik 30 geriausių savo amžiaus metų, bet jį traukė gimtasis miestas. Ten jį gerbė Stratfordo gyventojai, kaip turtingiausią miesto žmogų, ten gal laukė jo žmona, jaunesnioji duktė Judita, 28 m., dar netekėjusi mergina; vyresnioji duktė Zuzana jau buvo ištekėjusi, o vienintelis sūnus Hamnetas dar vaikas buvo miręs. Nuo 1609 m. jis gyvena Stratforde, palaikydamas ryšius su Londonu. Tik šeima kažin ar bemokėjo dramaturgą suprasti. Žmoną ir dukrą rado apsikrėtusias fanatišku puritonizmu, kuris kovojo su bet kokiais pasilinksminimais ir teatrais. Gal dėl to Šekspyras dažnai lankydavo smuklę.Paskutiniais savo gyvenimo metais dar išleido antrąją dukterį už vyro. Prieš mirdamas liepęs surašyti testamentą, kuriame neužmiršęs nei namiškių, nei žentų, nei jų vaikų, nei Stratfordo varguomenės, nei pagaliau savo trupės artistų. Bet savo testamente nė žodžio nemini apie kūrinius. Palaidotas Stratfordo bažnyčioje. Į jo kapo akmenį įrašyti, sako, jo paties žodžiai: „Mielas bičiuli, kad ir kažin kas bebūtum, dėl Dievo, nejudink mano dulkių. Teesie laiminamas, kurs pagerbs šį akmenį; prakeikimas tam, kurs palies manuosius palaikus”.

Šekspyro kūrybos periodai

Pirmajame (1587 – 1592) periode parašyti šie kūriniai: „Andronikas”, pora istorinių dramų („Henrikas VI” ir „Ričardas III”), 4 komedijos („Klaidų komedija”, „Tuščios meilės pastangos”, „Du veroniečiai” ir kt.), tragedija „Romeo ir Džuljeta”.

Antrasis periodas (1592 – 1601): istorinės dramos („Henrikas IV”, V, VIII ir kt.), šešios komedijos („Vasaros nakties sapnas”, „Daug triukšmo dėl nieko”, „Dvyliktoji naktis” ir kt.).Trečiasis periodas (1601 – 1609): tragedijos („Hamletas”, „Otelas”, „Karalius Lyras”, „Makbetas”, „Antonijus ir Kleopatra” ir kt.).Ketvirtasis periodas (1609 – 1616): dramos („Žiemos pasaka”, „Audra” ir kt.).

Viljamas Šekspyras

(1564 – 1616)

„Hamletas”

Tragediją Šekspyras parašė tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir kitas kruvinąsias tragedijas „Otelą”, „Makbetą”; maždaug 1602 m. Medžiaga paimta iš metraščių. Apie 1200 m. buvo užrašytas įvykis iš danų gyvenimo, kaip karalių nužudė jo brolis ir vedė našlę. Taigi tragedijos medžiagą Šekspyras nesugalvoja, bet tik esamus istorinius ar beletristinius pasakojimus aprašo dramine forma.Siužetas. – Danijos pilies sargybai kiekvieną vidurnaktį ima rodytis buvusio karaliaus Hamleto šmėkla, kuris neseniai staiga buvo miręs, kaip viešai buvo skelbiama, gyvatės įgeltas. Sargyba apie tai praneša karaliaus sūnui Hamletui, kuris nuliūdęs dėl staigios tėvo mirties ir motinos jungtuvių su dėde sujaudintas. Hamletas su draugais Horacijumi ir Marcelu vidurnaktį išeina laukti šmėklos. Tėvo šešėlis pasirodo ir pasako, kad brolis Klaudijus jam, miegančiam, įleidęs į ausį nuodų; kadangi karalius miręs be atgailos, tai dabar turįs kentėti. Šešėlis reikalauja, kad sūnus atkeršytų už jo mirtį, bet nekeltų rankos prieš motiną. Hamletas pažada, prisaikdina draugus niekam nieko nepasakoti ką matę (I veiksmas).Kad niekas nepastebėtų Hamleto permainos, jis apsimeta bepročiu. Karalius ir karalienė susirūpina Hamleto niūrumu ir buvusiems jo draugams Rozenkrancui ir Gildenšternui paveda sekti jį ir išaiškinti to niūrumo priežastį. O Hamleto niūrumas dar labiau didėja, kada karaliaus patarėjo Polonijaus duktė Ofelija, tėvo ir brolio liepiama, grąžina jam meilės laiškus ir praneša, kad daugiau jos nelankytų. Nuliūdusį Hamletą pralinksminti pakviečiama artistų trupė. Jais Hamletas sugalvoja pasinaudoti, kad išsiaiškintų, ar kartais šmėkla nėra pamelavusi, ar Klaudijus tikrai nužudęs jo tėvą (II veiksmas).Pakviesti artistai, Hamleto nurodymu, vaidina karaliaus Gonzagos nužudymą: žmonos meilužis įpila jam į ausį nuodų. Bežiūrėdamas šią sceną, Klaudijus staiga pakyla, liepia nutraukti vaidinimą ir išeina iš salės. Hamletas įtikintas triumfuoja. Klaudijus supranta, kad Hamletas jam pavojingas; dėl to rengiasi išsiųsti jį į Angliją ir ten nukirsti jam galvą. Motina kviečia sūnų pas save, kad išaiškintų jam, jog įžeidęs karalių. Hamletas eina pas motiną ir pereinamame kambaryje randa besielvartaujantį Klaudijų. Jau buvo betraukiąs kardą, bet susilaiko ir tyliai įeina pas motiną. „Hamlete, tu sunkiai įžeidei karalių”,- prataria motina. „Mama, jūs sunkiai įžeidėt mano tevą”,- atkerta Hamletas ir pasako jai visą jos nusikaltimo baisumą. Išsigandusi motina suklinka pagalbos. Kažkas šūkteli už užtiesalo, o Hamletas, šaukdamas „Žiurkė”, duria kalaviju; tarias nubaudęs karalių, bet atskleidęs uždangą randa Polonijų, kuris buvo norėjęs Hamleto kalbos pasiklausyti (III veiksmas).Polonijų slapta palaidoja, o Hamletą išsiunčia į Angliją, bet pakeliui (kaip žinom iš Hamleto laiško Horacijui) princo laivą užpuola plėšikai, ir Hamletas sugrįžta į Daniją. Tuo tarpu netekusi tėvo ir mylimojo Ofelija išprotėja. Apie nelaimes išgirdęs jos brolis Laertas parvažiuoja iš Prancūzijos nubausti tėvo ir sesers nelaimių kaltininkus ir sukelia gyventojus prieš Klaudijų. Bet karalius išsiteisina ir kaltę suverčia Hamletui. Laertas reikalauja keršto. Keršto aistra dar labiau padidėja, kai sužino, kad Ofelija nuskendo. Klaudijus pritaria Laerto kerštui ir pasiūlo planą: surengti Laertui su Hamletu dvikovą, kurioje Laertas sužeis Hamletą užnuodytu kardu, o jei ir to neužtektų, tai pavargusiam Hamletui karalius duosiąs užnuodyto gėrimo (IV veiksmas).

Hamletas sugrįžęs į pilį, randa laidojant Ofeliją. Liūdi Hamletas, nes jis mylėjo Ofeliją labiau kaip keturiasdešimt tūkstančių brolių. Po laidotuvių karalius pasiūlo Hamletui ir Laertui išmėginti jėgas dvikovoje. Hamletas sutinka. Jam vis tiek. Atneša kardus, taures. Prasidėjus kovai, karalienė už sūnaus sveikatą, nežinodama išgeria karaliaus paruoštus Hamletui nuodus. Laertas sužeidžia Hamletą, o paskui ir pats sužeidžiamas tuo pačiu kardu. Karalienė miršta. Mirdamas Laertas pasako karaliaus klastą. Hamletas tuo pačiu kardu nuduria karalių ir, nuodų paveiktas, miršta. Pasigirsta iškilmingo maršo garsas, ir įeina Fortinbrasas, kuriam tenka Daniją valdyti.Charakteriai. – Ryškiausias ir svarbiausias tragedijos asmuo yra Hamletas. Tai asmuo, kurio dvasią jauste nujauti, bet negali tiksliai formuluoti. Silpniausia yra jo valia. O kas stipresnis: jausmas ar protas, negali pasakyti. Hamletas pirmiausia jausmo žmogus. Jo jausmas yra dvejopas: pažįstąs ir realizuojąs. Pažįstąs – sakome dėl to, kad jausmu, intuicija jis betarpiškai nujaučia naujas tiesas: nujaučia, kad Klaudijus yra kaltas dėl tėvo mirties; Polonijų nužudęs, nujaučia savo pražūtį. Jo jausmas yra reaguojąs; dėl kiekvieno dalyko Hamletas stipriai jaudinasi (tėvo mirtis, Ofelijos netektis). Jeigu ką jis padaro, tai padaro momento jausmų įtakoje, impulso pagautas (Polonijaus, karaliaus nužudymas).Bet šitą aktyvumą varžo antra Hamleto galia – jo protas. Hamleto protas yra gyvas, miklus, nuolatinių studijų išlavintas. Jam netrūksta minčių, sąmojo, orientacijos; netrūksta nei miklaus, stipraus žodžio savo mintims ir jausmams reikšti. Bet jo protas yra teoriškas, ne praktiškas. Teoriškas dėl to, kad jis mėgsta samprotauti, apibendrinti. Tik jo apibendrinimai nėra moksliško proto diktuojami, nėra kritiški, bet daugiau poetiški: iš vieno fakto jis daro visuotines išvadas; vienas faktas yra jam lyg poetui visos faktų rūšies tipas. Iš to, kad jo motina buvo neištikima velioniui karaliui, jis daro išvadą, kad visos moterys esą niekai.Jeigu emocijos skatina jį veikti, tai proto refleksija sulaiko nuo veiksmo, traukia į pasyvumą. Impulso pagautas jis mato, kad netikęs yra jo pasyvumas, ir pasiryžta veikti, bet pasiryžimas nevirsta darbu, kai tik pradeda galvoti. Jis per daug galvoja, kad galėtų veikti. Visą energiją sunaudoja mąstymui ir jausmui, o nelieka jos veiksmui. Iš šito neveiklumo kyla ir Hamleto tragedija, kada jam, nelinkusiam veikti, skiriama pareiga kovoti su gyvenimo blogybėmis, kada tėvas jam paveda atkeršyti už jo mirtį. Jausmas skatina jį veikti, ir jis iš karto prisiima tėvo skirtą pareigą: „Aš, kaip mintis, nuvyksiu atkeršyti!.. Ištrinsiu iš savo širdies visa, kas užsiliko: mintis, jausmus, svajones, visą gyvenimą… įrašysiu tik tavo žodžius/”Bet jis pats dar nesijaučia, kokia sunki jo prigimčiai yra ta pareiga. Jis turįs ne tik nužudyti Klaudijų (mąsto jis), bet apskritai turįs išnaikinti viso pasaulio blogybes, kurios ardo moralinę tvarką. Ir nors Hamletas pažadėjo, bet negali ištesėti. Jame „dažnai akla drąsa ima viršų, o žūva geriausiai apgalvoti sumanymai”. Ir pats Hamletas jaučiasi neturįs jėgų, valios skirtai pareigai įvykdyti. Tie momentai, kada jis pamato neturįs valios pareigai įvykdyti, yra jam tragiškiausi.Į sceną Hamletas išeina jau pesimistas, bet iš įvairių posakių galima spėti jį buvus optimistą idealistą. Laimingas jis pas tėvus, laimingas su draugais, besimokydamas Vitenberge, studijuoja literatūrą, meną, filosofiją, išmoksta riterių papročių. Aplink save matydamas laimingus žmones, įsivaizduoja, kad žemėje idealai gerbiami, kad pasaulį valdo sielos kilnumas ir švelnūs jausmai, kad valstybėje viešpatauja teisingumas, o šiaip žmonių gyvenime meilė ir ištikimybė. Apskritai, jis gerbia žmogų, vadindamas jį Dievo pasaulio papuošalu, o ypač moteris. Toks turėjo būti Hamletas iki tėvo mirties, maždaug iki 30 metų savo amžiaus.
Su tėvo mirtimi krinta smūgis po smūgio Hamleto optimistiniam pasauliui. Sostas atitenka niekingam dėdei. Motina užmiršta savo vyrą, Ofelija atsako jam savo meilę, mokyklos draugai virsta jo šnipais. Jo idealai griūva, o protas, mėgstąs apibendrinti, daro tuojau išvadas: jei jo motina, žmonos idealas, neištikima, tai kas besakyti apie kitas moteris; jei jo draugai tapo šnipais, tai visa Danija yra kalėjimas, o žmonės – niekšai. „Nepatinka man žmogus, moteriškė dar labiau.” Net gamta yra niekam tikusi. Hamletas nusivilia ne tik visais žmonėmis, bet ir savimi.Su kiekvienu smūgiu Hamleto dvasia niaukiasi, ir dabar jam visai išblėso optimizmas. Jo sieloje beliko tik pesimizmas, šaltas, juodas, kaip rudens naktis. Tokiais atvejais iškyla klausimas: ar beverta gyventi.„Būt ar nebūt – štai kur klausimas! Kas dvasiai yra garbingiau: įžeidžiančio likimo smūgiai kęsti, Ar pasipriešinti piktybės jūrai ir jąją nugalėt ik paties dugno? Numirt – užmigti, ne daugiau. Pabaigt sapnu širdies skausmus Ir tūkstančius kančių – sapnų… Kas tokio galo sau netrokštų?!.. Numirt, užmigt…Užmigt, o gal sapnuot? – Štai ir kliūtis. Taigi, kokius sapnus sapnuosim šiam mirties miege,Kada praūš gyvenimo mūs audra?Štai ir sustojom. Štai kodėl mes trokštam vilktGyvenimo tą sunkų jungą. Ir kas nukęstų užgaules, pasaulio piktybes, Paniekintosios meilės kančią, tironų išdidumą, Ir pajuokas galingųjų, sulaužytąją teisę, teismo begėdystę? Kas panieką pakęstų, kuria atmoka kruopštų darbą ir garbės žygius? Jeigu ramybę mums suteikti gali viens tik smūgis! Kas vilktų šį jungą su prakeiksmu, su ašarom gyvenimo skurdo…Bet baimė: o kas bus tenai? –Tenai, toje nežinomoj šaly, iš kurios niekas nesugrįžta…”Ir Hamletas, tas jaunasis, neveiklusis Hamletas, temoka priimti gyvenimo suduodamus smūgius, temoka tik dejuoti, užsidaryti į savo kiautą, o ne pakilti ir paimti gyvenimą už ragų ir tvarkyti taip, kaip jo idealai rodo.Hamletui partnerė, paraleliškas charakteris, yra Ofelija, neturinti valios, nemokanti pasipriešinti neapgalvotam tėvo draudimui. Jei ji bent palankiau būtų pažvelgusi į Hamletą, kai tas atbėgo, gavęs jos laiškus, nebūtų taip greitai jos laimė buvusi suardyta. Bet ji tyli, kukli, klusni duktė, tyliai, bet stipriai mokanti mylėti, o kai negalima mylėti, bent kentėti. Jos asmenyje susiduria meilė ir klusnumas tėvui. Tas susidūrimas Ofeliją pražudo. Čia yra jos tragizmas. Šekspyras šitą švelnią mergaitę nuostabiai gražiai atvaizdavo, išleisdamas ją kelis kartus į sceną. Bet kiekvieną kartą tose trumpose scenose jos paveikslas nušviečiamas vis iš kitos pusės; iš pradžių parodo jos santykius su broliu, paskui su tėvu, paskui su Hamletu, pagaliau išveda į sceną jau be proto. Ir ta laukinėmis gėlėmis pasipuošusi Ofelija su dainele apie mylimąjį lūpose yra dar mielesnė ir malonesnė.Hamleto charakterio kontrastas yra Laertas. Tai veiksmo žmogus, nors jo likimas yra panašus į Hamleto. Hamletas netenka tėvo ir motinos, Laertas neteko tėvo ir sesers, bet jis tik išgirdės apie šeimos nelaimes, paliko Prancūziją ir grįžęs sukėlė piliečius prieš karalių. Tačiau Laertas yra kitas kraštutinumas: jis turi daug veiklumo, bet neparodo savarankiško proto; jis pasiduoda svetimai įtakai; sutinka būti aklu įrankiu Klaudijaus rankose.Valdytojo idealas atrodo Fortinbrasas, kuris veiklumą sujungia su išmintimi, nors šis žmogus tik įvestas į sceną.
„Hamleto” kompozicija. – Šios tragedijos kompozicija daug kuo skiriasi nuo kitų tragedijų kompozicijų. Šitas skirtumas priklauso nuo paties herojaus charakterio. Hamletas neveiklus; dėl to veiksmo, nors sukasi apie jį, bet nėra jo iniciatyva varomas. Jam daugiausia tenka kitų veikėjų varomi veiksmai, kurie atskleidžia ir toliau plėtoja jo charakterį. Tokių veiksmų čia randame keturias grupes. Viena jų kyla iš Polonijaus iniciatyvos (santykių su Ofelija nutraukimas), kita iš karaliaus ir karalienės (Hamleto niūrumo priežasties ieškojimas, išsiuntimas į Angliją, scenos su motina), trečia, karaliaus ir Polonijaus (Hamleto ir Ofelijos santykių nutrūkimas), ketvirta iš paties Hamleto iniciatyvos (žinia apie Klaudijaus kaltę, pastangos jį nubausti). Šitos veiksmų grupės eina ne viena paskui kitą, bet mišriai, kaip ir pačiame gyvenime.Fortinbrasas tragedijoje nėra iš dangaus nukritęs. Jo atėjimas į sceną buvo iš anksto paruoštas. Jau buvo Klaudijus dėl jo pasiuntinius siuntęs. Net scenoje buvo pasirodęs Fortinbrasas keliaudamas į Lenkiją ir grįždamas iš ten pateko į tragedijos kruviną puotą.Tragedijos sceningumas. – Skirtas vaidinti dramos veikalas, kad žiūrovui būtų įdomus, turi būti sceningas. Tą tragedijos sceningumą Šekspyras palaiko scenų gyvumu, trumpumu, įvairumu ir efektingumu. Vienomis jų kelia pasibaisėjimą, kitomis užuojautą ir pasigailėjimą, kitomis vėl priverčia susimąstyti. Štai karaliaus Hamleto dvasios pasirodymas scenoje.Ant jūros kranto pilis. Vidurnaktis. Sargyba kalbasi apie kelintą kartą pasirodantį mirusio karaliaus šešėlį. Tarsi atsiliepdamas į jų žodžius, išnyra tamsus, ginkluotas šešėlis ir tyliai slenka pro sargybą. Sargybos kalbinamas tyli, kertamas, duriamas nesustoja. Nuostaba, pasibaisėjimas dvelkia iš scenos, ypač tikinčiam vaiduokliais.Visai kitokia scena, kada pasirodo pamišusi Ofelija, laukinių gėlių žiedais pasipuošusi; čia juokiasi, kvatojasi; čia gailiai dainuoja apie mylimą, bet neištikimą bernelį. Kokia nuoširdi ir simpatijas bei užuojautą vargšei mergaitei sukelianti scena.Pagaliau vėl kita, jau filosofiškai prasminga scena kapinėse, kada Hamletas stovi tarp žemės dulkių ir žarstomų kaukolių, kada kaukolė jo rankose, akys įsmeigtos į ją, o mintis įtempta: argi ir didysis Aleksandras taip atrodo? Kur kitur gali būti patogesnė vieta kalbėti apie gyvenimo menkumą, kaip kapinėse! Šita ir Ofelijos laidotuvių scenos veiksmo nevaro pirmyn, bet nepraleistinos dėl įspūdingumo. Šekspyras, renesanso žmogus, nepraleidžia gudragalviavimo scenų, kurių pats dialogas savaime sudomina žiūrovą, kaip koks galvosūkis, mįslė, paradoksas (pvz., duobkasių pokalbis apie tai, kieno amatas seniausias). Gudragalviauja ir Hamletas, ir Duobkasys, ir net Polonijus mėgina pasirodyti sąmoningas.„Hamleto” reikšmė. – „Hamleto” tragedija buvo įdomi anglams, kiek pamiršta pseudoklasikos laikais, atgaivinta romantikų, reikšminga šiandien.Iš 1607 m. yra likę užrašų, kad anglų jūreiviai Indijos pakrantėse laive vaidinę „Hamletą” ir kai kurias istorines dramas, kad nubaidytų nuobodulį, kortas ir miegą. „Hamletas” patiko anglams, gal dėl to, kad jis pagavo momento nuotaiką. Visas šis laikotarpis Anglijos istorijoje atrodo kruvinas, pilnas įtarimų, išdavimų, klastos.Sukaupdamas Anglijos nuotaiką, Šekspyras pajėgė „Hamlete” parodyti ir visos renesanso epochos žymes. Jaunajam Hamletui žmogus buvo gražiausia būtybė, ypač moteris. Subrendusiam Hamletui autoriteto liudijimo neužtenka, jis nepasitiki savo tėvo šešėliu, reikalauja realesnio įrodymo ir griebiasi vaidinimo, kad pats pamatytų, jog Klaudijus yra nusikaltėlis. Nepasitiki net savo akimis: prašo Horacijų, kad ir tas žiūrėtų.Klasikams ir pseudoklasikams Šekspyras nelabai patiko. Jiems Šekspyro kūryba buvo girto, laukinio žmogaus.Sielvartaujantiems, svajingiems romantikams patiko Hamleto paslaptingumas, gyvenimo bei žmonių niekinimas ir ta didelė kančia, kuri graužė Hamleto dvasią.
Ir šiandien mąstantys ir kenčiantys poetiškos prigimties žmonės randa Hamlete savo brolį. Jį užjaučia ne dėl to, kad jis negali nužudyti žmogaus, bet dėl to, kad jis nepajėgia atlikti dalyko, kuris, jo supratimu, yra jo pareiga.

„Karalius Lyras”

Kai kurie kritikai „Karalių Lyrą” vadina geriausia Šekspyro tragedija. Ji buvo parašyta apie 1605 – 1606 m. Temą ir medžiagos jai poetas galėjo rasti kronikoje arba senovinės pjesės „Istorijoje apie karalių Lyrą ir jo dukteris”. Siužetas. – Siužetas yra dvilypis. Viena dalis vaizduoja, kaip karalius Lyras savo žemes atidavė dukterims, o jos jį išvarė iš namų. Antra siužeto dalis pasakoja apie grafą Glosterį, kuris išvijo iš namų gerąjį sūnų Edgarą, o pasiliko palaidūną Edmundą, nuo kurio pats žuvo. Abi tragedijos eina paraleliškai, viena su kita susipynusios.Lyro tragedija. – Britanijos karalius Lyras turi tris dukteris. Dvi jau ištekėjusios, vyresnioji Honerilė už Albanijos hercogo, antroji už Kornvalijos hercogo, o jauniausiajai ir tėvo mylimiausiajai Kordelijai dar tik peršasi Prancūzų karalius ir Burgundų hercogas. Pasenęs Lyras padalija savo valstybę į tris dalis. Kuri duktė labiausiai myli karalių, tai ir teks didžiausioji dalis. Regana ir Honerilė seniui pataikauja, o tuo pasipiktinusi jauniausioji tiesiai atsako: „Myliu jus, kiek man liepia pareiga: ne daugiau ir ne mažiau…” Ji negalinti sakyti, kad daugiau nieko nemylės: ištekėjusi savo meilę turės pirmiausia atiduoti vyrui. „Geriau negimus būtum…”,- pyksta Lyras ir išsižada dukters, o grafą Kentą, kuris mėgina užtarti Kordeliją, išveja iš valstybės; dukters dalį paskiria Honerilei ir Reganai; sau pasilieka tik karaliaus vardą ir 100 palydovų; mėnesį gyvensiąs pas vieną dukterį, kitą – pas kitą.

Verkdama Kordelija atsisveikina seseris ir prašo rūpintis tėvu. „Tik jau be pamokslų… Verčiau pasimokyk, kad įtiktum savo vyrui, kuris tave paėmė iš malonės”,- atsikerta seserys ir tariasi, kaip reikės elgtis su tėvu.Glosterio tragedija. – Grafas Glosteris turi du sūnus: tikrąjį Edgarą ir posūnį Edmundą. Edmundas trokšta turtų ir valdžios. Kad atsikratytų broliu ir vienas paveldėtų tėvo palikimą, Edmundas parašo laišką, kuriame neva Edgaras kalbinąs jį nužudyti tėvą ir jo turtus pasidalyti. Kai įeina Glosteris, Edmundas neva stengiasi laišką paslėpti. „Koks čia popierius?”,- teiraujasi tėvas. „Niekšas, žvėris! Už žvėrį jis bjauresnis. Eiki, suraski jį, sulaikyki jį!..”,- šaukia tėvas, perskaitęs tariamąjį Edgaro laišką. O Edmundas skuba pas brolį: tėvas, girdi, esąs piktas, reikia pasitraukti jam iš akių. Pavyksta. „Tėvas lengvatikis, brolis atviraširdis”, triumfuoja Edmundas: „jeigu ne gimimu, tai gudrumu laimėsiu ir žemes, ir ko norėsiu”.Lyro tragedija. – Karalius Lyras su 100 palydovų gyvena pas Honerilę. Artimiausias jam žmogus – juokdarys. Atsirado ir antras. Tai išvytas Kentas, persirengęs stoja tarnauti karaliui. Dar nepraėjo mėnuo, o duktė jau prieštarauja tėvui, siūlo atleisti pusę palydovų. Pyksta karalius. „Nedėkingume, kipše su granito širdimi, kada vaikuos įsikuri, baisesnis tu už jūrų baidykles… Balnoti žirgus… dar liko mums duktė” (I veiksmas).Glosterio tragedija. – Edmundo įkalbėtas, nuo tariamojo tėvo pykčio Edgaras pabėga. O Glosteris tą sūnų išdaviką įsako surasti ir suimti. Edmundui sekasi. Tėvas jį gerbia, o Regana, tai girdėdama, priima jį į savo artimųjų tarpą.Lyro tragedija. – Atvyksta Lyras pas Reganą. Ji pataria tėvui grįžti pas vyriausiąją seserį, atsiprašyti, sumažinti palydovų skaičių arba visai jų atsisakyti. „Ne, raganos, aš baisiai jums atkeršysiu… Atkeršysiu, kad net pasaulis sudrebės, bet verkti aš neverksiu, nors ir širdį gabalais suplėšys… O, juokdary, iš proto aš einu… Verčiau gyvensiu be pastogės, kur šiaurės vėjo karalystėj, miške su vilku, pelėda” (II veiksmas).

Tuščiuose laukuose šėlsta audra. Tokią naktį, kada ir „lokys alkanas ir išbadėjęs vilkas slepias”, karalius Lyras klajoja, rauna savo žilus plaukus, keikdamas žmogaus nedėkingumą, kuriam pritaria net pati gamta.Karaliaus ieško ištikimasis Kentas, kad nugabentų į Doverį pas jauniausiąją dukterį, kuri su kariuomene atplaukė gelbėti tėvo, išgirdusi apie jo nelaimes. Lyrą Kentas atveda į palapinę, kurioje šalo Edgaras, susidraskęs drabužius, kūną spygliais susibadęs, apsimesdamas bepročiu. Skausmas palaužė Lyro jėgas; jis netenka proto.Glosterio tragedija. – Sujaudintas karaliaus nelaimės, Glosteris ryžtasi jam padėti. Dėl to tariasi su Edmundu. Edmundas paslaptį išduoda Reganai, kad greičiau paveldėtų tėvo palikimų ir gautų daugiau valdžios. Sugauti Glosterį įsako karaliaus dukterys ir žentas. Kai suimtą ir surištą grafą atveda, Regana kaip tigrė šoka prie jo, drasko jo plaukus, žilą barzdą, o princas Kornvalis išduria jam akis. Savo poną užstodamas vienas tarnas mirštamai sužeidžia Kornvalį. Aklą Glosterį išveja iš pilies. Jo kūno skausmą dar padidina sielos skausmas, kai sužino, kad jį išdavęs mylimasis sūnus Edmundas (III veiksmas). Tarnai atiduoda jį vedžioti elgetai (Edgarui). „ O, vargše tu, mano sūnau. Apgautas tėvas tave pražudė. O kad sulaukčiau dieną, kurią tave apkabinti galėčiau; sutikčiau jau tada su aklojo dalia”,- sielvartauja tėvas.Lyro tragedija. – Honerilė ir jau našlė Regana pamilo gražų, akiplėšišką tėvažudį Edmundą. Honerilė rašo jam laišką, kad tas nužudytų jos vyrą, kuris ėmė baisėtis savo žmonos ir jos sesers darbais.Tuo tarpu Kordelija su prancūzais ieško klajojančio karaliaus Lyro.

Glosterio tragedija. – Aklas grafas jau nenori gyventi; jis prašo savo vadą, kad vestų jį prie uolos, nuo kurios jis rasiąs tikrą mirtį. Edgarui pavyksta sužadinti seneliui norą gyventi tol, kol patys dievai to norės. Bet senelis neišlaiko visų kančių ir laimės, kai Edgaras pasisako kas esąs, ir miršta su šypsena.Lyro tragedija. – Prancūzų kareiviai suranda laukuose pamišusį karalių ir nugabena į stovyklą. Gydytojams pavyksta sugrąžinti protą.Sugrįžo protas, sugrįžo dukters meilė ir dabar Lyras niekad su ja nesiskirs (IV veiksmas).Tuo tarpu kyla kova tarp anglų ir prancūzų. Prancūzai nugalėti; Lyras ir Kordelija paimti į nelaisve, uždaryti į kalėjimą. Kovą laimėjęs Edmundas jau teks Reganai, bet ji miršta savo sesers konkurentės nunuodyta. O Honerilės laiškas pakliuvo į Edgaro rankas ir buvo perduotas Albanijos hercogui. Hercogas apšaukė Edmundu išdaviku. Kaltinimą palaiko nepažįstamas riteris ir stoja su Edmundu į dvikovą. Edmundas mirtinai sužeistas. Kai jo priešas pakelia šalmą, pasirodo jo brolio Edgaro veidas. „Jau ratas apsisuko: aukštai buvau pakilęs, bet nugarmėjau vėlei žemėn… Prieš savo prigimtį dar noriu gera padaryti. Skubėkite į pilį: buvau aš liepęs Kordelija ir Lyrą nužudyti”,- taria Edmundas ir miršta. Iš palapinės ateina žinios, kad ir Honerilė nusižudžiusi, o iš pilies pasirodo Lyras, nešdamas Kordelijos kūną. Ji buvo jau pasmaugta. Miršta ir Lyras.Draminis augimas. – Pasakojant siužetą, buvo nurodyta į draminį tragedijos augimą. Bet priekaištaujama, kad tragedijos užuomazga sunkiai pateisinama, nėra pakankamai motyvuota. Kordelijos atviresnis žodis galėjęs taip įsiutinti karalių, kad jis prakeiktų savo mylimiausią dukterį. Taip pat Glosteriui nėra pagrindo dėl vieno laiško taip sūnų įtarti. Tačiau kartą jau užsimezgęs veiksmas eina kylančiu tempu ligi pasiekia krizę, o paskui laipsniškai leidžiasi ir baigiasi katastrofa. Kordelijos mirtis vėl nustebina: priekaištai Šekspyrui, kad jos mirtis neišplaukia su būtinumu iš visos tragedijos. Tikriausiai taip baigti Šekspyrą bus paskatinęs noras duoti efektingą, jaudinančią sceną. Iš viso „Karaliaus Lyro” scenos yra gyvos, įspūdingos, jaudinančios. Kai kur efektingumas virsta net žiaurumu (Glosterio apakimas).

Siužeto dvilypumas. – Siužete buvo pažymėta, kaip Lyro tragedija kaitaliojasi su Glosterio tragedija. Toks dvilypis siužetas dažniau pasitaiko Šekspyro komedijose, kada šalia ponų dramos parodoma jų tarnų drama.Kam šioje tragedijoje panaudotas toks dvilypis siužetas?Šekspyras savo idėją nori, matyt, įkūnyti platesnio masto gyvenime: parodo, kad tokie pat santykiai tarp tėvų ir vaikų yra karalių ir ne karalių gyvenime; tokie pat santykiai su sūnumis ir dukterimis. Šekspyras sugretina Lyro nelaimę su Glosterio, kad pirmojo skausmas atrodytų dar gilesnis: nelaimingas yra žmogus, netekęs kūno akių, dar nelaimingesnis Lyras, netekęs dvasios akių – proto; pasigailėjimą kelia Edgaras, elgeta, apsimetęs pamišėliu; kokio turi būti vertas pasigailėjimo Lyras, buvęs karalius, kai pasirodo tikrai pamišęs ir dar didesnis elgeta, nes prieglaudos turi ieškoti elgetos palapinėje.Šitas paralelizmas tik labiau iškelia ir pabrėžia Lyro nelaimės baisumą.Charakteriai. – Tragedija atskleidžia eilę vis kitokių charakterių. Daugumos jų dvasia lieka nepasikeitusi, tik Lyras ir Glosteris pergyvena visą savo dvasios evoliuciją.Karalius Lyras – „karalius nuo galvos iki kojų”. Jis – despotas. Išdidus, reikalaująs sau ne tik pagarbos, bet ir pataikavimo; pataikavimas glosto despoto ambiciją. Lyras pasitikintis savimi, dėl to nepakenčia jokio prieštaravimo, net svetimos nuomonės. Jis staigus visokiems žygiams. Staigumas daro jį neteisingą. Fanatiškas ambicingumas ir tas staigumas yra jo nelaimių akstinas. Tačiau gyvenimo smūgiai, vienas už kitą smarkesni, sugrąžina ir despotui žmogaus jausmus. Jis ilgai nepasiduoda. Kai jam tenka atsižadėti vieno savo kaprizo – pusės palydovų, jis keikdamas, grasindamas lekia pas Reganą. Ir tik, kai pergalvoja žmonių vargus, jame pradeda atgyti tas žmoniškumas, kurį buvo prislėgęs paauksuotas despoto drabužis. Atgimsta jame mokėjimas suprasti kenčiantį žmogų.Ir Lyras dabar pradeda rūpintis kitais. Ligi šiol visas jo pasaulis buvo Aš, nuo šiol į tą pasaulį įeina ir Jis (žmogus).Pergyvenęs nelaimę, Lyras išmoksta savo klaidas pripažinti ir pulti ant kelių prieš Kordeliją, maldaudamas atleisti. Pagaliau Lyras išmoksta maža kuo pasitenkinti. Dabar Lyrui nei garbė, nei palydovai jau nerūpi, jis nebe karalius; jis tik žmogus, tėvas, jam vis tiek, kur ir kaip gyventi, kad tik su Kordelija. Vedamas į kalėjimą jis jau negrasina, nesipriešina.Kentėjimo ugnis nuo Lyro prigimties nuvalė visas rūdis; liko tik viena galinga tėvo meilė.Kiti charakteriai ne tokie sudėtingi. Šviesiausias paveikslas yra Kordelija. Joje yra tėvo išdidumo ir atvirumo sakyti tai, ką jaučia. Bet tėvo meilė, to tėvo, kuris jos nekenčia, ir pasiaukojimas dėl jo nustelbia visus kitus ypatumus. Šalia jos atsistoja mažiau apibrėžtas Edgaras, Kentas, o į tamsiųjų Šekspyro paveikslų galeriją įeina Regana su Honerile ir Edmundas, tas karjeristas, kuriam tiltą į turtą ir valdžią nieko nereiškia nukloti lavonais. Pažymėtinas vienas Edmundo būdas į karjerą: klastinga intriga, kitų žmonių kiršinimas. Šekspyras parodė, kad ir Edmundo prigimtyje būtų gerų ypatybių, bet turto ir valdžios troškimas juos buvo nustelbę. Mirties akivaizdoje jo širdis sutvaksena gerais norais: „prieš savo prigimtį” jis ragina paleisti Lyrą ir Kordelija. Šia pastaba Šekspyras Edmundą padarė daugiau gyvenimišką nes negali būti žmogaus, kuriame tebūtų vien pyktis.Veikėjų tarpe pažymėtinas juokdarys, kurį paprastai Šekspyras naudoja komedijai. Čia juokdarys yra ne tiek linksmintojas, kiek reali Lyro sąžinė, kuri nuolatos Lyrui primena netikusius jo žygius. Savo prisiminimais jis tik didina Lyro skausmą, o jam, lyg sąžinės priekaištams, negali atsispirti.

„Sonetai”

Rašyti sonetus Šekspyras pradėjo apie 1592 – 1593 m,, o gal ir anksčiau. Didesnė jų dalis sukurta, matyt, iki 1598 m. Tais metais juos pirmą kartą mini amžininkai. 1599 m. išėjo poezijos rinkinys „Aistringasis piligrimas”, kuriamo buvo išspausdinti du jo sonetai (138 ir 144 pagal įprastą numeraciją). Štai 138 sonetas:

„Kai man imi prisiekinėt, mieloji, Jog tu švari kaip angelas likai, –Tikiu aš, nors jaučiu, kad tu meluoji, Nes pienburniu paiku mane laikai. Ir vis dėlto, patenkintas be galo, Kad man dar pakeliui su jaunatve, Klausausi tavo saldžiabalsio melo, Kuris mane apraizgo kaip tave. Bet kam gi tiesą tu slepi taip uoliai? Ko gėdiniesi taip žilų plaukų?Širdies apnuogini nedera gražuolei,O meilei metais girtis – nejauku.Išbrist iš melo nematau aš būdo, Nes lygiai mes meluojame abu.”Pirmasis sonetų leidimas – 1609 m. Jame gausu korektūros klaidų ir dedikacija pasirašyta ne Šekspyro, o leidėjo inicialais. Tikriausiai Šekspyras teksto nežiūrėjo; knyga buvo parengta iš rankraščių, tačiau be autoriaus, gal net jam nežinant.Yra pagrindo manyti, kad 1609 rn, leidimo tvarka neatspindi tikslios parašymo chronologijos. Sonetai sudėti greičiau pagal adresatą. Dauguma sonetų (1 – 126) skirti draugui; nuo 127 soneto poetas dažniausiai kalba apie savo meilę tamsiaplaukei moteriai.Daug ginčų tebekelia biografiniai momentai, vienaip ar kitaip atsispindėję sonetuose. Spėliojama, kas buvęs Šekspyro minimas draugas. Vieni teigia, kad tai – Viljamas Herbertas, grafas Pembrokas. Kita hipotezė iškelia Šekspyro globėją Henrį Rizlį, grafą Sauthemptoną; jam Šekspyras dedikavo savo poemas „Venera ir Adonis” (1593) ir „Lukrecijos išniekinimas” (1594).Šekspyro sonetai nėra nei paprastas lyrinis dienoraštis, nei grynai autobiografinis ciklas. Tai humanisto poema apie meilę ir draugystę. Nors dauguma tyrinėtojų mano, kad 1 – 126 sonetų adresatas yra vyras ir svarbiausia eilėraščių tema – draugystė, tačiau yra daug atvejų, kai poeto žodžiai gali būti adresuojami tiek moteriai, tiek vyrui.

84 sonetas

„Taip, tu esi tik tu! Ar gali būti Aukštesnis pagyrimas negu šis? Kas jį pranoki įstengs ir nors truputį Ryškiau paveikslą tavo nupaišys?Tas blogas dainius, kas herojui savo Bent kiek naujų dar laurų nepridės. Tačiau šlovė tik tą apvainikavo, Kurs tiesą tau pasakė iš širdies. Jis davė tavo tikrąjį portretą, Gamta tepasikliaudamas tvirtai; Sau pagarbą jos pelnė negirdėtą Ir buvo dosniai giriamas už tai.Tau pataikūnų choras saldžiai gieda. Bet jie orumui tavo daro gėdą!”

Tai priklauso ir nuo anglų kalbos ypatybių (būdvardžiai ir dauguma daiktavardžių nekaitoma giminėmis), ir nuo ano meto žodyno; pvz., žodžiai „love” ir „lover” reiškė ne tik „meilė” ir „mylimasis”, bet taip pat „draugystė” ir „draugas, bičiulis, bendramintis”. Ne mažiau svarbi yra ir viena filosofinio pobūdžio aplinkybė, kad renesanso laikų humanistai, sekdami vadinamąja neoplatonizmo mokykla, vyrų draugystę laikė aukštesne jausmo pakopa negu vyro meilę moteriai. Tačiau Šekspyras nebuvo linkęs atmesti kūniškos meilės grožio, jis visada ieškojo dvasinio ir kūniškojo prado harmonijos (20, 53 ir kt. sonetai).

20 sonetas

„Tu – mano karalienė ir karalius, Lyg moteris tu širdį man žavi. Gamta gėrybių davė tau lig valios, Tik moters klastingumo nėr tavy.Kai žvelgia akys tavo spindulingos, Atrodo, saulė šviečia danguje, Tu – vyriškumo simbolis didingas, Moteriškumo pažiba nauja. Įsimylėjusi gamta pabandė Tave paversti moterim švelnia, Bet vieną daiktą tau pridėt nusprendė, Kuris mažai tejaudina mane.Nors vyras tu, bet moteriai sukurtas, Patsai brangiausias mano laimės turtas!

Į anglų literatūrą sonetas atėjo iš Italijos. Jo itališka („petrarkiška”) forma – du ketureiliai, sudarantieji oktavą, ir du trieiliai, sudarantys sekstetą. Poetas Saris įteisino naują soneto formą iš trijų ketureilių ir baigiamojo dvieilio. Šekspyras pasirinko šią, angliškąją, formą, kuri dėl to dažnai vadinama „šekspyriškąja”.Literatūros sarašas:

1) V. Daujotytė, R. Tamošaitis, R. Tūtlytė, G. Viliūnas LITERATŪRA XI-XII klaseiPirmoji knyga2003m.2) Viljamas Šekspyras DRAMOS SONETAIVilnius 1986m.