Vilemas Kapas “Šiaurės pakrantėj”

213 0

Vilemas Kapas „Šiaurės Pakrantėje“

KŪRINIO ANALIZĖ

Estijos chorinė literatūra

XVI a. pabaigoje Estijoje paplito liuteronų tikėjimas. Jo skleidėjai reikalavo, kad bažnytinių apiegų metu visi maldininkai giedotų protestantiškus choraluis.

Nuo 1740m. iš Vokietijos į Estiją prasiskverbė „hernhutų“ (brolių draugija) judėjimas. Hernhutai skatino giesmių giedojimą choru, mokė muzikos rašto, groti instrumentais. Chorinių tradicijų formavimąsi taip pat skatino giedojimas pritariant vargonais, kuriuos Estijos bažnyčiose buvo pradėta statyti XIV-XV a.

XIX a. antroje pusėje stiprėjo estų tautinė sąmonė, radosi literatūra. Septintąjį dešimtmetį kilo estų tautinis judėjimas, nukreiptas prieš carinę valdžią, ta

autos politinį ekonominį ir kultūrinį engimą. Šis judėjimas toliau skatino tolimesnę chorinio meno plėtotę.

Nuo 1865-1866m. kai kurie pajėgesni chorai pradėjo rengti jungtinius koncertus, vietines dainų šventes. Pamažu brendo realios prielaidos surengti visuotinę dainų šventę.

Pirmoji tokia šventė įvyko 1869m. Tartu mieste. Ją organizavo dainos muzikos draugija „Vanemuine“, vadovaujama J.Jansono. Tautinė dainų šventė Estijos kultūrai buvo labai reikšminga. Šventė suvienijo tautinės kultūros veikėjų gretas, paskatino inteligentus burti į teatro, bibliotekų, blaivybių draugijas. Pirmųjų Estijos dainų švenčių dirigentai buvo J.Jansonas, A.Kunileidas, K.Hermanas, J.Kapelis, K.Tiurnpus, A.

.Liatė ir kt.

Estų chorinės literatūros raidą atspindi dainų švenčių repertuaras. Štai pirmoje dainų šventėje nuskambėjo tik du estiški kūriniai. Net ir trečiojoje šventėje (1880m.) iš 14 dainų tik 7 buvo estiškos. Nuo ketvirtosios šventės (1891m.) į programą įtraukiami kompozitorių klasikų ir romantikų kūriniai.

Per įs

spūdingą 1911m. dainų šventę kažkas iš publikos užtraukė Tėvynės giesmę (Mu isamaa). Estai šiai melodijai pritaikė naujus poeto J.V.Janseno žodžius. Taip giesmė su suomių kompozitoriaus melodija ir estų poeto žodžiais vėliau tapo Nepriklausomos Estijos valstybiniu himnu.

Pirmąsias estiškas chorines dainas sukūrė A.Kunileidas, A.Tomsonas, F.Zebelmanas, K.Hermanas. Šie autoriai neturėjo specialaus kompzicinio pasirengimo.

Pirmieji estų kompozitoriai originalias dainas chorui sukūrė XIX a. pabaigoje. Tai buvo J.Kapelis, M.Herma, K.Tiurnpus ir A.Liatė.

XX a. pradžioje Estijoje suaktyvėjo muzikinis koncertinis gyvenimas, atsirado daugiau chorų, tobulėjo jų meistriškumas.

1918m. susikūrė nepriklausoma Estijos Respublika. Jos gyvavimo laikotarpiu chorinis menas buvo intensyviai propaguojamas. Muzikinėje visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvavo iš Rusijos grįžę kompozitoriai ir atlikėjai: H.Eleris, A.Kapas, A.Lemba, T.Lemba, J.Pautsenas, P.Ramulis ir kt.

Chorinė muzika ir vėliau liko vyraujanti estų kompozitorių kūrybos sritis. Iki so

ovietinės okupacijos (1940m.) chorinę muziką kūrė: R.Tobijas, A.Kapas, M.Liudigas, M.Saras, K.Krekas ir kt. Ėmė reikštis jauni kompozitoriai: G.Ernesaksas, E.Kapas, E.Aras, V.Kapas, B.Kyrveris.

1991 08 20 Estija paskelbė savo nepriklausomybę. Žymiausi estų pokario ir dabarties chorinės muzikos kūrėjai – G.Ernesaksas, E.Kapas, V.Kapas, L.Vėvas, A.Margustė, E.Miagi, V.Tormis, U.Sisaskas.

G.Ernesakso „Mano šalis“ (mišriam chorui, L.Koidulos žodžiai) – populiariausia kompozitoriaus daina. Ji tapo savotiška ritualine giesme ir atliekama ne tik koncertų, bet ir iškilmingų progų, ritualų metu.

Vilemas Kapas (1913-1964)

Vilemas Kapas (Villem Kapp) gimė Sūre Janio miestelyje, muziką studijavo Talino konservatorijoje: vargonavimą pa

as prof. A.Topmaną(1938m), vėliau – pas prof. H.Elerį(1944m.). Baigęs mokslus dirbo konservatorijoje(1944-1964m), buvo kompozicijos katedros vadovas (1957-1964m), docentas (nuo 1956m.). Pagarsėjo kamerine instrumentine ir chorine muzika.

Kompozitorius sukūrė operą „Lembitu“(1961m.), 2 simfonijas (1946m ir 1954m), simfoninę poemą „Už taiką“(1951m), „Elegiją“ styginių orkestrui, Kvintetą pučiąmųjų instrumentams, įvairios muzikos fortepijonui, vokalinių-instrumentinių kūrinių: kantatas „Pasveikinimas“, „Pavasaris“, vokalinę-simfoninę poemą „Šiaurės pakrantėje“(1958m.), be to, romansų ir per 50 chorų, taip pat dramos spektaklių muzikos. Žymiausi kūriniai chorui – vokalinė-simfoninė poema „Šiaurės pakrantėje“, miniatūros „Žvejo daina“, „Vakaro daina“, „Plaukia debesys“, „Miškas“, „Žuvėdra“.

Vienas meniškiausių V.Kapo chorų yra „Žvejo daina“ vyrų chorui, ž. J. Smūlio (a-moll). Čia apdainuojamas sunkus ir pavojingas žvejo darbas, smelkiasi prisiminimai apie iš jūros negrįžusį senolį, tėvą. Kontrasttingų nuotaikų eilėraštis sąlygojo vaizdingai programišką muziką su dažna kontrastinių epizodų, tonacijų, tempų kaita. (Forma trijų dalių sudėtinė.) Audringos jūros vaizdui perteikti įvedamas „bangavimo“ motyvas, deklamacinės, sugriežtinto ritmo melodijos, psichologiškai įtaigios cezūros. Pakili koda baigia kūrinį optimistiškai – šiandien šviečia saulė, ir vėjas gaivina krūtinę. Vokaliniu požiūriu choras gana sudėtingas. Nors vyrauja homofonija, tačiau plataus diapazono laužytos melodinės linijos, gausios alteracijos kelia didelių intonacinių sunkumų. Platus ir bendras choro diapazonas (Es-a¹), dažnai naudojami kraštiniai registrai, sodrūs „vargoniškų“ akordų sluoksniai.

„Vakaro daina“ (mišriam chorui, ž. J.Sikemejo, f-moll) – melodingas lyrinis choro romansas. Kraštinėse dalyse, ostinatiniame bosų fone vedamos dv

vi lyrinės melodijos. Vidurinė dalis šviesi, artima darbo dainai. Kompozitorius maksimaliai išnaudoja chorinės instrumentuotės išraiškas – nuo plačių akordinių divisi iki siauro ansamblio, nuolatos kaitalioja balsų grupes, keičia registrus.

Vokalinė-simfoninė poema

Vokalinės-simfoninės poemos sandara vientisa, panaši į simfoninės poemos. Vokalinės partijos, choras ir orkestras čia turi vienodą reikšmę – visi pajungti bendrai turinio išraiškai.

Šio žanro pradininku galima laikyti L.van Bethoven‘ą, kuris savo IX simfonijos finale įvedė solistus ir chorą, norėdamas su didesne jėga pabrėžti finalo mintį. Vėlesni kompozitoriai taip pat ne kartą savo simfoniniams kūriniams panaudojo vokalą – pvz. R.Šumanas („Šventinė uvertiūra“ Relno dainos „Vainikuotam lapais“ motyvais), H.Berliozas (dramatinė simfonija „Romeo ir Džuljeta“ orkestrui, solistams ir chorui), G.Maleris (simfonija-kantata „Daina apie žemę“), S.Frankas (poema-simfonija „Atpirkimas“ sopranui, chorui ir orkestrui, simfoninė poema „Psichė“ orkestrui ir chorui).

Šio žanro kūrinių dar nėra gausu, bet jie turi jau susiformavusius žanro bruožus: tai herojinis-epinis turinys, simfoniškas minties plėtojimas, vientisa forma.

Vokalinės-simfoninės poemos yra retai rašomas žanras, tokias simfonines poemas dar yra rašę:

J.Juzeliūnas „Pelenų lopšinė“

A.Šenderovas „Ikaras“

V.Švedas „Rupintojėlių Lietuva“

I.Akbarovas „Poeto atminimui“

A.Skultė „Ave sol“

Simfoninė poema „Šiaurės pakrantėje“

V.Kapo „Šiaurės pakrantėje“ yra viena įdomiausių estų vokalinių-instrumentinių poemų chorui su orkestru, kurioje sėkmingai sujungiamos gamtos ir herojinė temos. Teksto autorius – V.Merilas.

Kūrinio muzika puikiai atspindi tekstą apie jūrą – ji banguoja, nurimsta, kyla bei leidžiasi, finale – nuolat auga.

Naudojami kontrastai tarp da

alių – forte, piano, forte, ryškūs crescendo (garsinant), platus diapazonas, smulki aštuntinių triolių ritmika kylant audrai ir ramus ketvirtinių ir aštuntinių santykis vidurinėje dalyje, jūrai nurimus.

Vyrų choras – puikus pasirinkimas norint iliustruoti nirštančią, šėlstančią jūrą. Tam taip pat pasitelkiama kylanti muzikos melodijos linija, risoluto (ryžtingai), forte, fortissimo (garsiai, labai garsiai), aštuntinės triolės, ryžtingai, tarsi pasalūniškai nusiteikusią jūrą iliustruoja piano (tyliai), palaipsniui melodijai kylant su crescendo (garsinant) pagalba.

Nurimusiai jūrai iliustruoti pasirenkamas solistas – taip pabrėžiamas jūros bejėgiškumas prieš žemę, jos uolas; prisiminimai apie gaivų birželio orą, brangius draugus, taip pat, kad jūros purslai yra bejėgiai prieš uolėtą žemę, jos neįmanoma įveikt net ir kilus audrai, taip pat keičiasi tempas – andante espressivo (ramiai, išraiškingai), kampuotas aštuntines trioles pakeičia ketvirtinės ir aštuntinės, piano (tyliai), norėdamas parodyti, jog jūra visgi ryžtingai nusiteikusi grasinti žemei, kompozitorius įjungia visą chorą, crescendo (garsinant), forte (garsiai).

Iš šių elementų galima daryti išvadą, jog muzikos ryšys su literatūriniu tekstu yra itin glaudus.

Jūros tematika taip pat buvo sukurti šie kūriniai:

K.Prosnako „Jūra“ (a capella), „Audra“

L. van Bethoveno „Jūros tyla ir laimingas plaukiojimas“ (kantata, Getės tekstais)

J.Juzeliūno „Bangų barami“ (daina chorui)

J.Gruodžio „Žvejai“ (daina chorui)

E.Grygo „Jūra ir krantas“

R.Vagnerio „Skraidantis olandas“ (opera)

M.K.Čiurlionio „Jūra“ (simfoninė poema)

Rusų dailininkas I.Aivazovskis bei lietuvių dailininkas M.K.Čiurlionis tapė jūros tematika.

Muzikinė teorinė analizė

„Šiaurės pakrantėje“ yra š. . .

kita dalis: .

Vidurinėje dalyje nuoseklumo mažiau, šuoliai yra ryškesni. Taip parodoma tyla po audros. Baritono partijoje gražiausia melodija piano fone. Įstojus chorui, faktūra taip pat nėra tiršta. Tačiau tai yra antrosios dalies kulminacija: . Pauzių taip pat nėra, jos pasirodo tik po kulminacijos:.

Šios simfoninės poemos harmonijoje vyrauja šiuolaikinis mąstymas, ypač vidurinėje kūrinio dalyje. Melodika nepaprastai turtinga, chorinėse partijose vyrauja melodinė banga: .

Vokalinė-chorinė analizė

Šis kūrinys yra parašytas keturių balsų vyrų chorui (Bosai, Baritonai, 1 ir 2 Tenorai), vidurinėje dalyje trumpam pasirodo solo baritonas: .

Įprastai bosų diapazonas yra nuo didžiosios oktavos „mi“ iki pirmosios oktavos „re“, baritonų – nuo didžiosios oktavos „la“ iki pirmos oktavos „fa“, tenorų – nuo mažosios oktavos „mi“ iki pirmosios oktavos „la“.

Šiame kūrinyje žemiausias taškas yra didžiosios oktavos „la“, aukščiausias – pirmosios oktavos „la“, bendras balsų diapazonas – dvi oktavos.

Chorinių partijų krūviai yra pakankamai tolygūs, visi balsai dainuoja vienu metu, „neišsišoka“, neišsiskiria į skirtingas puses, tai rodo glaudų jų ansambliškumą ir tarpusavio santykį. Nesujungtos natos partitūroje reikalauja aiškios kiekvieno žodžio skiemens dikcijos.

Tenorų atsikvėpimas daugelyje vietų turi būti gilus, nes jų dainuojama melodija yra pakankamai aukštai, kai kur siekia pirmosios oktavos la: dėl to šios natos taip pat yra ir frazės akcentai, ant kurių daromos atramos.

Baritonams šioje vokalinėje-simfoninėje poemoje yra daug žemų natų: , jie siekia didžiosios oktavos la, kuri yra žymima kaip žemiausia jų diapozono nata, tad šiais momentais jų atsikvėpimas turi būti gilus, tačiau atrama – lengva.

Šiame kūrinyje yra pasiekiama ir aukšta nata bosų diapazonui – pirmosios oktavos mi bemol: čia pažymėta, jog bosai turi dainuoti pagal savo galimybes, ad libitum, taigi, jei galimybės leidžia pasiekti šią natą, bosų atsikvėpimas šioje vietoje turi būti ypatingai gilus, o natos panaudojamos kaip atrama, akcentuojamos.

Atlikimo analizė

Dirigavimo mostai varijuojami kartu, pagal kūrinio dalių nuotaikas.

Id. ir repriza – marcato (ryškiai, pabrėžiant), išskyrus įžangą ir jos reprizą, kurios prasideda nuo legato (jungiant): . Įžangos pabaigą sunkiau diriguoti, nes nuo 6 takto – poco a poco cresc.ed accel (garsinant, greitinant tempą):, mostas intensyvėja, pabrėžiama pirmas ir trečias metrinis kirtis.

Pirmoje dalyje mostas turi būti paruoštas triolėms aštuntinėms, taip pat turi būti pabrėžiamos triolės aštuntinės su tašku: . Kulminacinėse vietose sudėtinga išlaikyti stovinčią sveikąją natą, ranka turi būti įtempta ir išlaikyti įtampą:

Vidurinėje dalyje mostas legato, kaitaliojasi su marcato, kai įstoja tenorai. Įstojant solo baritonui oftaktas lengvas, prisitaikant prie pasikeitusio tempo andante espressivo (ramiai, išraiškingai):, diriguojant atsiremiama į pirmą ir trečią metrinę dalį pabrėžiant ketvirtines natas, siekiama išraiškingumo, atliekami crescendo didinant įtampą, ypač įstojus bosams, pasiekiama kulminacija, kurioje diriguojama plačiai, išlaikant įtampą: . Siekiant kūrinio vystymo, vidurinės dalies antroje padaloje, diriguojama mf, truputi gyviau, ypač įstojus bosams, judėjimą skatina instrumentiniame pritarime atsiradusios triolės aštuntinės, taip pat įtampa didinama poco a poco cresc. (po truputi garsinant), mostas didėja, platėja: . Vidurinės dalies pabaigoje mostas mažėja, paskutiniame jos takte lėtėja, dim. e rit (tylinant, lėtinant): .

Trečioji dalis – Tempo I (Moderato) (pradinis tempas, vidutiniškai), mostas legato, mf: . Įstojus chorui, piu mosso. Risoluto (po truputi. Ryžingai): Šios dalies ir viso kūrinio kulminaciją sunku diriguoti, nes choro partijoje laikoma pilnoji nata 7 taktus, poco a poco string. (po truputį skubant): , nuo FF tylinant iki F, o per likusius 4 taktus garsinti ir dar labiau didinti įtampą įtempus ranką, skubinant iki FFF:

Apibendrinant, atlikimo planas pilnai atitinka kūrinio muzikos turinio ypatybes.

Šaltiniai

http://www.google.lt

http://www.http://ru.wikipedia.org/

http://www.lcn.lt/kultura/vargonai/tonacijos.html

R.Gudelis „Vakarų Europos chorinė literatūra“ (1992)

J.Kazlauskas „Muzikos kūrinių analizė“ (1968)

Join the Conversation