Viduramžiai

Turinys

Įvadas 3

Viduramžiai 3Krikščionybė Europoje Viduramžiai 3Viduramžių visuomenė ir miestai 4Kultūra ir švietimas Viduramžiais 5 Viduramžių literatūra 7Dantė 9Dantės ,,Pragaras” 10Išvados 11ĮvadasChronologiškai apibrėžti viduramžius yra gana sunku, nes jie įsiterpia tarpantikos ir naujųjų amžių, t. y. tarp dviejų epochų. Šį periodą Europoje istorikaiskaičiuoja nuo Romos imperijos žlugimo 476 m. iki Amerikos atradimo1429 m. Terminas viduramžiai italų humanistų buvo pasiūlytas XVII a. Viduramžiaiyra viena iš sunkiausiai interpretuojamų epochų ne tik dėl jos vidiniosudėtingumo: kalbos, metafizikos ir dialektikos, bet ir dėl tyrinėtojų skirtingovertinimo. Vieni šią epochą menkina, kiti aukština, vieniems – tai šviesa,kitiems – tamsa. Tačiau visi sutaria, kad vienas iš svarbiausių tos epochospožymių, suvienijęs Europą, yra krikščionybės priėmimas. Per visą tūkstantmetįBažnyčia buvo politinės valdžios patarėja ir sąjungininkė, kūrusi krikščioniškąjąkultūrą. Viduramžiška Europos mąstymo ir doktrinų vienovė yragrindžiama krikščionišku tikėjimu. To laikotarpio etika apima moralėsfilosofiją ir laimės sampratą. Moralės filosofijoje kalbama apie protą, apreiškimą,dorybių sistemą ir žmogaus laisvą valią. Laimė yra siejama su amžinuojugyvenimu. Viduramžiai Viduramžiais vadinamas laikotarpis nuo V a.(Vakarų Romos Imperijos žlugimas) iki XV a. (Renesanso atsiradimas). Šį terminą XV a. Pirmieji pavartojo italai. Viduramžiai smulkiau dar skirstomi į: 1) ankstyvuosius viduramžius (V-X a.);2) vidurinius (arba brandžiuosius) viduramžius (XI-XIII a.);3) vėlyvuosius viduramžius (XIV-XV a.). Būdingi viduramžių laikotarpių bruožai: 1) ankstyvieji viduramžiai; jiems būdinga: V-X a. Europoje įsigali feodalinė santvarka; ekonomikos nuosmukis; gyventojų skaičiaus sumažėjimas ( dėl karų, tautų kraustymosi, maro); vyrauja romaninis stilius; vyrauja natūrinis ūkis, daugiau kaip 90 proc. žmonių gyvena kaimuose; Europoje egzistuoja tik 1 didelė ir stipri valstybė – Frankų valstybė (486m.); feodalinių santykių formavimasis ir įsigalėjimas; laikotarpio pabaigoje atsiranda daugiau valstybių visoje Europoje; 2) viduriniai viduramžiai; jiems būdinga: patobulėjus įrankiams išaugo žemės ūkio produkcijos gamyba; padaugėjo gyventojų; plėtėsi seni ir kūrėsi nauji miestai; vyrauja gotikinis stilius; auga mainai, plečiasi tarptautinė prekyba; XIII a. Susikuria Lietuvos valstybė; didžiausią galią pasiekė Katalikų bažnyčia; atsirado daugiau ir geriau organizuotų valstybių; 3) vėlyvieji viduramžiai; jiems būdinga: maro epidemijos, badas; gyventojų skaičiaus sumažėjimas; prekybos ir žemės ūkio sąstingis; ekonominiu ir kultūriniu Europos centru tapo Šiaurės Italijos miestai;

Krikščionybė Europoje Viduramžiais Krikščionybės plitimas Europoje. Kai žlugo Vakarų Romos Imperija, dauguma jos gyventojų buvo krikščionys. Pamažu krikščionybę perėmė ir barbarų gentys (vandalai ir gotai – IV a., frankai – V a., anglai ir Pirėnų pusiasalio tautos – VI-VIII a., vengrai, skandinavų kraštai ir slavai – IX-XII a., Baltijos šalių gyventojai – XIII-XIV a.). Krikščionybės išplitimo ir įsigalėjimo priežastys:1) universalumas;2) patrauklumas, dvasinė galia;3) sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių. Krikščionybę platino misionieriai. Kai kurių pagoniškų kunigaikščiai krikštydavosi savo noru, o tada popiežius karūnuodavo juos karaliais. Valdovai savo pavaldinius paprastai versdavo krikštytis jėga. Krikščionybės įtaka Europos gyvenimui. Įtaka kultūrai. Krikščionybė buvo vienintelė jungtis, siejanti viduramžių Europos kultūrą su antika. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčios ir vienuolynai buvo kultūros ir švietimo židiniai (mokyklos, knygų perrašinėjimas, kronikų rašymas ir kt.), todėl viduramžių kultūra iki XI a., kai ėmė kurtis universitetai, dar vadinama vienuolynų kultūra. Krikščionybė sudarė sąlygas suklestėti architektūrai, skulptūrai, tapybai ir kitoms meno rūšims, kurios buvo jai reikalingos. Be teigiamo, krikščionybė suvaidino ir neigiam vaidmenį: ji griežtai persekiojo ir baudė mokslininkus ir mąstytojus, kurių mokymas ar idėjos neatitiko bažnytinių dogmų.

Įtaka visuomenei. Visuomenėje krikščionybė atliko vienijamą vaidmenį. Vienintelis dalykas, kuris siejo Europos gyventojus ankstyvaisiais viduramžiais ir feodalinio susiskaldymo laikotarpiu, buvo religija. Dvasininkai dažnai per karą skelbdavo ,,Dievo taiką”, ,,Dievo paliaubas” (tada karo veiksmai būdavo nutraukiami), taip pat jie ir patys vadovaudavo gynybai. Krikščionių bažnyčia rūpindavosi dvasiniu gyventojų išganymu, padėdavo ligoniams ir vargšams (steigdavo ligonines, šelpdavo vargšus, našlaičius ir t.t). vienuoliai daug nusipelnė tobulinant amatus ir žemės ūkį. Įtaka ekonomikai. Krikščionių bažnyčiai viduramžiais priklausė apie 1/3 žemių, visi krikščionys privalėjo mokėti bažnytinę dešimtinę. Daug pajamų jai davė simonijos (bažnytinių rangų, pareigų, privilegijų ir su jomis susijusių turtų pirkimas ir pardavimas) ir indulgencijos (nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežius vardu išduodavo Katalikų bažnyčią už pinigus). Įtaka politikai. Stiprėjant ekonominiai galiai, stiprėjo ir politinė Bažnyčios galia. Nuo V… a. Romos vyskupus pradėta vadinti popiežiais. Tik popiežius galėjo suteikti karaliaus ar imperatoriaus titulą, atskirti nepaklusnius valstybių valdovus nuo Bažnyčios. Stiprindami savo valdžią, popiežiai neretai tuo naudodavosi, kišdavosi į valstybių vidaus reikalus, į santykius tarp valstybių. Popiežiaus vasalais save pripažino Anglijos, Lenkijos, Švedijos, ir Danijos karaliai. Politinę popiežiaus valdžią įtvirtino 756 m. Vidurio Italijoje (aplink Romos miestą) įkurta Popiežiaus valstybė. Ji gyvavo iki 1870 m., kai buvo suvienyta Italija. Krikščionių bažnyčios skilimas. Prielaidų suskilti Krikščionių bažnyčia radosi dar 395 m., kai Romos Imperija buvo padalyta į dvi dalis. Šiose dalyse krikščionybė įgavo skirtingų bruožų. Iš jų svarbiausi:1) žlugus Vakarų Romos Imperijai popiežius įgijo daugiau savarankiškumo, nes jo neberibojo imperatoriaus valdžia, o Konstantinopolio patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus;2) popiežius buvo vienintelis Katalikų bažnyčios vadovas, Konstantinopolio patriarchas turėjo dalytis valdžia dar su 3 patriarchais (Antiochijos, Aleksandrijos ir Jeruzalės);3) katalikai teigė, kad Šv. Trejybę sudarantys Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šv. Dvasia yra lygūs, o stačiatikiai šios lygybės nepripažino;4) bažnytinės katalikų apeigos būdavo atliekamos lotynų kalba, o stačiatikių – graikų kalba;5) katalikų dvasininkai ir pasauliečiai priimdavo skirtingą komuniją, o stačiatikiai – vienodą;6) katalikai žegnodavosi penkiais pirštais, o stačiatikiai – trejais. Laikinų Krikščionių bažnyčios skilimų būta ne vieno, o galutinis įvyko 1054 m., kai Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas paskelbė vienas kitam anatemą (atskyrimą nuo Bažnyčios). Šis įvykis vadinamas schizma. Viduramžių visuomenė ir miestaiRiteriai. Riteriais buvo vadinami sunkiaisiais ginklais ginkluoti raiti kariai, feodalai. Nuo IX a. Tarp senjorų ir vasalų susiklostė tam tikri ryšiai. Senjoras ir vasalas susisaistydavo iškilminga priesaika, vadinamuoju omažu: senjoras užsitikrindavo vasalo pagalbą, o vasalas – feodą iki gyvos galvos. Feodo perdavimas vykdavo pagal tam tikrą ritualą, sudarytą iš 3 dalių:1) atsidavimas – vasalas pasižada už gautą žemę senjorui;2) priesaika – uždėjęs ranką ant Biblijos, vasalas prisiekia ištikimybę;3) investitūra – senjoras įteikia vasalui kokį nors simbolį daiktą, reiškiantį feodo suteikimą. Vasalų pareigos:1) ištikimybė senjorui;2) dalyvauti su senjoru karo žygyje;3) nustatytais atvejais remti senjorą pinigais;4) patarti senjorui, kai to reikia. Jeigu vasalas blogai atliks savo pareigas, senjoras turi teisę atimti iš jo feodą. Senjoro pareigos:1) suteikti vasalui feodą;2) ginti globoti vasalą. Riteriai gyvendavo pilyse. Pagrindinis jų užsiėmimas būdavo karinė tarnyba savo senjorui, ji, beje, duodavo ir materialinę naudą. Taikos metu riteriai treniruodavosi, medžiodavo ir dalyvaudavo riterių turnyruose.
Valstiečiai. Viduramžiais jie sudarė apie 95% gyventojų. Iki XI a. Beveik visi valstiečiai tapo baudžiauninkais. Baudžiauninkai be savo senjoro leidimo neturėdavo teisės palikti žemės, senjoras galėdavo juos parduoti, išmainyti arba atiduoti su žeme, taip pat jis teisdavo savo baudžiauninkus. Valstiečiai gyvendavo labai vargingai. Jų padėtis ėmė keistis sulig kryžiaus karais, kai dalis baudžiavinių valstiečių laisvę išsipirko, o daliai ji buvo suteikta. XV a. Pabaigoje dauguma Anglijos ir Prancūzijos valstiečių jau buvo laisvi. Valstiečiai ūkininkaudavo savo sklypuose, o už naudojimąsi žeme turėdavo atlikti šias prievoles senjorui:1) eiti lažą (dirbti senjoro ūkyje);2) mokėti natūrinę duoklę produktais ir gaminiais;3) naudotis tik savo senjoro malūnu, vyno spaudimo presu ir kt. Ir už tai atlyginti. Miestai ir miestiečių gyvenimas. Ankstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo mažai. Vėliau jų atsirado daugiau. Manoma, kad miestų plėtrą lėmė gyvėjanti prekyba ir amatai. Nauji miestai kurdavosi prie feodalų pilių, upių perkėlų, prekybinių kelių kryžkelėse ir pan. [pirmuosius viduramžių miestus juosdavo apsauginis griovys, pylimas, vėliau – ir sienos (išprašių medinės, ilgainiui mūrinės). Miestai, įsikūrę feodalo žemėse, privalėdavo mokėti jiems duoklę. Miestiečiai būdavo asmeniškai laisvi. Sustiprėję miestai neretai pradėdavo kovoti su feodalais ir dažniausiai gaudavo laisvę (arba sumokėdavo feodalui išpirką, arba gaudavo iš karaliaus komunos teisę). Išsikovoję nepriklausomybę miestai steigdavo savivaldybes, turėdavo savo iždą, kariuomenę ir teismą. Miestui vadovaudavo miesto taryba, o šiai renkamas meras. Miesto taryba posėdžiaudavo rotušėje. Viduramžių miestai tapdavo prekybos ir amatų centrais.

Kultūra ir švietimas viduramžiais Švietimas. Švietimą viduramžiais savo rankose laikė dvasininkai – labiausiai išsilavinęs gyventojų sluoksnis. Dauguma gyventojų buvo beraščiai arba mažaraščiai (net turtingieji ir karaliai). Mokyklos. Augančiai Bažnyčios organizacijai reikėjo žmonių, mokančių skaityti, rašyti ir galinčių susikalbėti su kitų tautų žmonėmis. Pirmosios mokyklos kūrėsi prie vienuolynų ir bažnyčių. Jose buvo mokoma ,,7 laisvųjų menų”, reikalingų Bažnyčiai:1) triviumas: lotynų kalbos gramatika, retorika, dialektika (diskusijų menas);2) kvadriumas: geometrija, aritmetika, astronomija ir muzika. Gausėjant miestų, buvo pradėtos kurti miesto mokyklos, išlaikomos miestiečių. XII a. Miestų mokyklos ėmė konkuruoti su vienuolynų mokyklomis. Miesto mokyklose daugiau dėmesio buvo skiriama pasaulietiniams dalykams ir, be ,,7 laisvųjų menų”, čia buvo dėstoma skaičiavimas, geografija, ir gamtos mokslai. 1179 m. Laterano bažnytinis susirinkimas pareikalavo steigti mokyklas prie kiekvienos bažnyčios ir …katedros. Jos pradėtos vadinti vyskupų (arba katedrų) mokyklomis. Kai kurios iš jų virto universitetais. Universitetai. Universitetas – tai aukštoji mokykla, rengianti aukštos kvalifikacijos specialistus. Universitetų užduotis viduramžiais buvo rengti specialistus, kurie galėtų užimti valstybines ar bažnytines pareigas, verstis gydytojo ar teisininko praktika. Miestai, kuriuose įsisteigė universitetai, smarkiai išsiplėtė. Šios aukštosios mokyklos buvo pradėtos steigti XI a. Pirmasis universitetas Europoje atsirado 1065 m. Bolonijoje (Italija). Paprastai universitetą sudarė keturi fakultetai: Filosofijos, Teologijos, Teisės, Medicinos. Pirmiausia reikėjo baigti Filosofijos fakultetą ir tada studentas galėdavo mokytis kituose. Universitetas nepriklausė nuo miesto valdžios ar feodalų, t.y. turėjo autonomiją, taip pat turėjo savo atskirą teismą ir nemokėjo jokių mokesčių. Universiteto vadovas buvo vadinamas rektoriumi. Universitete dėstė profesoriai. Dėstoma buvo lotynų kalba, mokoma scholastiniu metodu. Kadangi dauguma universitetų studentų buvo neturtingi, pasiturintys miestiečiai, norėdami jiems padėti, steigė bendrabučius, vadinamąsias kolegijas, pvz., Robertas de Sorbona 1257 m. Paryžiuje taip pat įkūrė kolegiją. XIV-XV a. Europoje jau veikė apie 50 universitetų. Garsiausi buvo: Bolonijos, Paryžiaus ir Oksfordo.

Su švietimu glaudžiai susijusi knygos raida. Viduramžiais knygų buvo mažai, jos buvo brangios. Tačiau jau XIII a. atsirado pirmieji knygynai, knygas imta rašyti ne tik lotynų, bet ir tautinėmis kalbomis. Mokslas. Viduramžiais viskas buvo nukreipta į Dievo pažinimą, todėl mokslininkai pirmiausia studijavo Senąjį ir Naująjį Testamentus, būtent jais remdamiesi stengėsi paaiškinti visus nesuprantamus reiškinius ir atsakyti į žmonijai kylančius klausimus. Viduramžių mokslui būdinga tai, kad apsiribota vien aiškinimais, ką tas ar kitas reiškinys gali reikšti, o ne ieškota jo priežasties. Gamtos pažinimui skirta mažai dėmesio. Vienas pirmųjų gamtos tyrinėtojų buvo vienuolis pranciškonas Rodžeris Bekonas (1220-1292 m.). jis įrodė, kad moksle labai svarbus eksperimentas, už tai buvo Bažnyčios persekiojamas. Viduramžiais į visas naujoves žiūrėta įtariai, naujų idėjų skleidimas laikytas puikybe ir smerktas. Viduramžių mokslininkui svarbiausia buvo išmanyti jau parašytus veikalus, o ne ieškoti naujovių ir jas skleisti. Du pagrindiniai viduramžių mokslai yra astrologija ir alchemija. Astrologai iš žvaigždžių ir planetų išsidėstymo danguje mėgino spėti ateitį, taigi jie išplėtojo ir astronomiją. Alchemikai daug eksperimentavo, stengdamiesi įvairius metalus paversti auksu, jie manė, kad tam reikia atrasti specialų ,,filosofinį akmenį”, kurio gamtoje nėra. Taip pat jie mėgino sukurti ir ,,gyvybės eliksyrą” – vaistą nuo visų ligų, įminti nemirtingumo paslaptį. Taigi jie daug nusipelnė chemijos mokslui: atrado daugybę cheminių elementų, naujų metalų lydinių. Dažų, įvairių vaistų gamybos būdų, sukūrė ir naudojo įvairius prietaisus. Viduramžiais buvo rašomos kronikos, dar jos vadinamos metraščiais, tai istorijos veikalai, kuriuose chronologiškai užrašyti žymiausi valstybės, miesto, valdovo ir pan. gyvenimo įvykiai be tų įvykių priežasčių aiškinimo. Jose visi įvykiai buvo aiškinami Dievo valia. Architektūra. Statomi daugiausia buvo kulto pastatai (bažnyčios, vienuolynai, katedros). Nuo XI-XII a. paplito mūriniai statiniai. Viduramžiams būdingi du architektūros stiliai:1) romaninis, vyravęs XI-XII a.; jam būdinga: statinys pailgo stačiakampio formos, labai storos ir neaukštos sienos, laikančios pusapskritį skliautą, sienos iš išorės sutvirtintos pilioriais, langai labai maži, pastato viduje trūksta erdvės ir šviesos, tankiai sustatytos akmeninės kolonos, statinio vidus puošiamas freskomis; šis stilius kuria tvirtybės ir jėgos įspūdį; būdingiausi pastatai: Puatjė katedra (Prancūzija), Vormso katedra (Vokietija);2) gotikinis, vyravęs XII a. pab. – XVI a.;atsirado Šiaurės Prancūzijoje; jam būd…inga: smailioji arka ir kryžminiai skliautai, išorinės sienos stiprinamos kontraforsais, darniai susiliejančiais su pastatu, sienos plonesnės, lubos aukštesnės, langai didesni, todėl pastatas aukštesnis, šviesesnis, erdvesnis ir grakštesnis, vidus puošiamas vitražais, o išorė – statulomis, fasado centre – didelis, apvalus langas, vadinamas rože; būdingiausi pastatai: Reimso, Paryžiaus Dievo Motinos, Šartro katedros (Prancūzija), Kelno katedra (Vokietija). Skulptūra ir tapyba. Skulptūromis ir freskomis bei paveikslais buvo puošiamas bažnyčių vidus. Paprastai jos vaizdavo Biblijos scenas ir šventuosius. Gotikines skulptūras ant pastatų galima buvo apžiūrėti tik iš vienos pusės, todėl jos darytos vienpusėmis. Paveiksluose dar nėra perspektyvos, vaizduojamų figūrų prozos nenatūralios, kad galima būtų perteikti religinius jausmus (tikėjimą, atgailą už nuodėmes, nuolankumą). Iki XVI a. net ir piešiant valdovus nesistengta perteikti tikrų vaizduojamo žmogaus bruožų. Visiškai nebuvo vaizduojamas kasdieninis gyvenimas ir gamta.

Viduramžių literatūra Viduramžiais gausi religinė literatūra buvo sukurta daugiausia lotynų ir graikų kalbomis. Vakaruose ją sudarė žymių teologų, filosofų, mokslininkų, kaip antai Šv. Augustino (IV-V a.), Šv. Tomo Akviniečio (XIII a.), Šv. Alberto Didžiojo (XIII a.) ir kitų darbai. Epochos mokslui labai nusipelnė Frankų imperatorius Karolis Didysis (VIII-IX a.). Be krikščionybės, Viduramžių literatūra patyrė antikinio pasaulio kultūrinio palikimo ir liaudies kūrybos poveikį. Viduramžiais daug literatūros sukurta tautinėmis kalbomis. Tokie yra herojinio epo šedevrai poemos – prancūzų „Rolando giesmė”, ispanų „Giesmė apie mano Sidą”, germanų „Nybelungų giesmė” ir kt. Grožinės kūrybos centrai buvo Prancūzija, Vokietija, Anglija, Skandinavija. Kuriama įvairių žanrų literatūra. Tai skandinavų sagos (proziniai pasakojimai), mitologinio pobūdžio rinkiniai „Edos”. Labai paplito eilėmis ir proza riteriniai-kurtuaziniai romanai. Nemažai jų parašyta Antikos temomis. Pirmasis Antikos pritaikymas kurtuaziniam, galantiškam skoniui yra „Aleksandro romanas” – kūrinys apie Aleksandrą Makedonietį, šio nukariautojo gyvenimą. Parašytas graikų kalba apie 200 m., buvo išverstas į lotynų, o Viduramžiais sueiliuotas prancūziškai, Vergilijaus „Eneida” sudaro prancūziško ir vokiško „Enėjo romano” turinio pagrindą. „Trojos romanas”, parašytas dar nežinant Homero kūrybos, plito Prancūzijoje, Anglijoje. Tų šalių kalbomis buvo rašomi romanai apie karalių Artūrą. Jų kilmė keltiška. Tie romanai dar vadinami Apvaliojo stalo romanais. Keltų kilmės romanas „Tristanas ir Izolda” sukurtas Prancūzijoje, juo buvo sekama daugelyje Europos šalių. Populiarią grupę sudarė ir romanai apie Šv. Gralį. (Gralis – puošni, spindinti taurė, iš kurios gėrė Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę. Legenda pasakoja, kad jo mokinys Juozapas Arimatietis į taurę buvo surinkęs nukryžiuoto Jėzaus kraują iš Romos legionieriaus perdurto Jėzaus šono.) Vienas seniausių anglosaksų kūrinių buvo „Poema apie Beovulfą”. Beje, slaviškas „Aleksandro romano” variantas „Aleksandrija” plito Rusioje, buvo gerai žinomas LDK. Romano vertimą į lenkų kalbą savo bibliotekoje turėjo Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas. Iškilo daug sėslių ir klajojančių herojinės, lyrinės, satyrinės poezijos kūrėjų – skaldai, bardai, trubadūrai, minezingeriai, vagantai ir kiti. Savita buvo satyrinio, didaktinio, religinio pobūdžio miestiečių literatūra: fablio žanras, hagiografiniai pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, draminės misterijos biblinėmis temomis. Ją veikė pradėję kurtis universitetai. Iškilo daug sėslių ir klajojančių herojinės, lyrinės, satyrinės poezijos kūrėjų – skaldai, bardai, trubadūrai, minezingeriai, vagantai ir kiti. Savita buvo satyrinio, didaktinio, religinio pobūdžio miestiečių literatūra: fablio žanras, hagiografiniai pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, draminės misterijos bibli…nėmis temomis. Ją veikė pradėję kurtis universitetai.Žinios apie Vakarų ir Rytų Europos kultūrą pasiekdavo ir baltus, lietuvius, ypač kai susikūrė XIII a. Lietuvos valstybė. Deja, konkrečių duomenų apie literatūrinę, meninę Lietuvos kultūrą trūksta. Būta liaudies dainių, raudotojų, grota kanklėmis, vamzdžiais, dainuotos karo ir kitokios dainos, sutartinės. Kulto reikalus tvarkė arba patys kunigaikščiai, arba žyniai, kurie saugojo amžinąją ugnį, pranašavo. Jie gyveno prie saugomos ugnies buvusiuose būstuose, gaudavo dalį turto. XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas (Długosz) savo „Lenkijos istorijoje” rašo, kad amžinąją ugnį sostinėje Vilniuje, šalies širdyje, prižiūrėjo ir rūpestingai malkomis kurstė žynys, jų kalba vadinamas Znič. Žynį lotyniškai J. Dlugošas vadina kunigu (sacerdote), o lietuviškai „Znicz”. Nemokėdamas lietuvių kalbos jis tą žodį pateikia slaviška forma, bet tai nekeičia esmės (gal tokią formą reikia sieti ir su galimu šventyklos pavadinimu „žynyčia”). Iš XIII a. šaltinių žinome lietuvių dievybių vardus (Andajus, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis, Nunadievis, Diviriksas, Medeina, Zuikių dievas, kultūrinis mitų veikėjas Sovijus), bet neaišku, kokiomis maldomis, kreipiniais, epitetais jie buvo garbinami – nežinome senameldiškų tekstų. Archeologija ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos meistrai mokėjo gaminti papuošalus, ginkluotę, būta orkestrantų ir dailininkų valdovų (Gedimino, Jogailos, Vytauto) rūmuose. Apskritai tai svarbios žinios, bet lietuvių raštijos ir literatūros istorijos tiesiogiai neliečia.

Maždaug nuo XVII a. vidurio Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės – riterių kultūra. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų ir švelnus įsimylėjėlis. Riterinė tų laikų literatūra dar buvo vadinama kurtuazine (pranc. cour – dvaras, dvaro aplinka). Svarbus visos riterinės kultūros motyvas yra damos kultas. Literatūra jau nebevaizduoja karžygiškų riterio darbų vardan karaliaus, tėvynės arba tikėjimo – pirmiausia jis tarnauja damai, nesipriešindamas paklūsta visiems jos norams, visur ir visada pabrėžia savo atsidavimą jai. Į pirmąjį planą iškeldama damos kulto ir meilės temą, riterinė literatūra akcentavo posūkį prie žemiškųjų, pasaulietinių dalykų, toliau nuo bažnytinių dogmų ir askezės. Riterinė literatūra ne tik vaizdavo riterių aplinką, papročius, kasdienio gyvenimo normas, bet ir pati visa tai aktyviai formavo. Sustiprėjo literatūros visuomeninis vaidmuo. Nuo tų laikų Europos viduramžių literatūra darosi nebeanonimiška. XII a. riterinių romanų autorių ir trubadūrų vardai jau žinomi; iš jų tarpo iškilo ir pirmieji įžymūs rašytojai bei asmenybės: Chrétienas de Troyes, Bernaras Ventadūrietis (Bernart de Ventadour), Marija Prancūzė (Marie de France) ir kt. Jie padėjo pagrindą naujųjų laikų literatūros individualumui. Tiesa, tai buvo tik individualumo pradmenys, nes to meto dainiai vis dėlto iš esmės vadovavosi visuotiniais idealais. Jų kūryba paklusdavo griežtoms formos nuostatoms. Riterinė literatūra vaisingiausiai buvo plėtojama Prancūzijoje. Naujo tipo, daugiausia iš didikų luomo kilusius dainius šiaurės Prancūzijoje imta vadinti truverais, pietų Prancūzijos Provanse – trubadūrais. (Pirmasis pavadinimas, manoma, kilo iš prancūzų, antrasis iš provansalų kalbos veiksmažodžio „rasti”; trubadūrai vadinami „radusiaisiais”, „atrandančiaisiais” dėlto, kad yra sukūrę maždaug 500 strofų rūšių.) Jų menas, pastangos sąmoningai tobulinti formą yra tarsi priešprieša paprastai, liaudiškai grubokai žonglierių meninei raiškai. Šiaurės Prancūzijos truverų kūryboje pirmą kartą dideli pasakojamieji eiliuoti kūriniai pavadinami romanais; vėliau šis žodis plačiai va…rtojamas daugiausia prozos kūriniams apibūdinti. Prie Viduržemio jūros ir Italijos prisišliejusiame, tada savarankiškame Provanse, kur buvo vartojama provansalų kalba, nepaprastai sužydėjo lyrinė poezija (ji iki šiol nepralenkta). Kiek vėliau riterinė literatūra ėmė plisti ir kitose Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Vokietijoje ir Anglijoje. Pagrindinės įtakos ėjo iš Prancūzijos. Viduramžių miestų literatūra (XIII-XV amžius) Beveik tuo pat metu kaip ir riterinė literatūra miestuose ėmė klostytis paprastesnių išraiškos priemonių ir artimesnė liaudžiai naujo tipo literatūra, kurioje matyti vis stiprėjančio „trečiojo luomo”, vadinamosios vidurinės klasės (pirklių, amatininkų), pasaulėjauta. Palengva imta protestuoti prieš luomų nelygybę. Kilo nemažas nepasitenkinimas tarp kilmingųjų ir dvasininkų. Literatūroje ėmė vyrauti satyrinė didaktinė dvasia. Tai reiškia, kad imta šaipytis iš vienuolių bei kunigų nuodėmių, paperkamų teisėjų, šykščių turtuolių, visų to meto ydų. Kartu buvo ir moralizuojama, bandoma kreipti skaitytojus teisinga linkme, skleisti gyvenimo išmintį. Tuo tikslu dažnai naudojamasi alegorinėmis raiškos priemonėmis (abstrakčių minčių personifikavimu). Pastebimai sustiprėjo ir literatūros publicistiškumas, t.y. pagausėjo visuomeninių politinių temų. Eiliuotuose kūriniuose (fablio, „Lapino romanas”, „Rožės romanas” ir kt.) dažniausiai buvo naudojama trumpa, gretutiniais rimais surimuota strofa, panaši į riterinių romanų ar novelių strofas.
Viduramžių literatūros kryptys:1. Prancūzų epas: „Rolando giesmė”.2. Vokiečių ir italų poemos: „Nibelungų giesmė”, Dantės „Dieviškoji komedija”.3. Trubadūrų ir minezingerių poezija.4. Riterių romanai: „Tristanas ir Izolda”, „Parcivalis”. 5. Teatras: misterijos, moralite, komiški vaidinimai.

Dantė(1265-1321) Viduramžių italų literatūra neturi tokio herojinio epo, kaip „Rolando giesmė” ar „Nibelungų giesmė”. Bet italai turi žmogų, kuris literatūroje ryškiausiai parodė visą krikščioniškųjų viduramžių dvasią. Tai – Dantė Alighieri. Gimė Florencijoje, kuri XIII a. buvo vienas reikšmingiausių ir turtingiausių miestų. Jau XII a. Florencija buvo beveik nepriklausoma, popiežiaus globojama. Florencijos gyvenimas nebuvo ramus; čia smarkiai kovojo dvi partijos – imperatoriaus šalininkai, didikai gibelinai ir savivaldybės bei popiežiaus šalininkai, liaudies partija, gvelfai. Tos partijos taip susipešdavo, kad vieniems laimėjus, kiti būdavo ištremiami, o jų namai kartais su žeme sulyginami. Šitame judriame, turtingame, gražiame, bet pilname politinių to meto aistrų mieste ir gimė žymiausias viduramžių poetas. Jis kilęs iš turtingų gvelfų šeimos. Buvo dar vaikas, kai mirė jo motina. Netrukus susilaukė pamotės. Dantė augo besimokydamas su seserimis ir broliais. O mokytis jis mėgo, tik nebuvo kur. Todėl Dantei mokykloje teko baigti tik paprastą gramatikos mokslą; gerai lotyniškai jis tepramoko turėdamas 20 m., pats lotyniškus raštus beskaitydamas. Dar visai jaunas Dantė pamilo gražią ir dorą florentietę Beatričę, kuri sulaukusi 24 m. mirė (1290). Tai moteriai pagerbti poetas išleido lyrikos rinkinėlį „Vita Nuova” („Naujasis gyvenimas”) ir vėliau savo nemirtingąją „Dieviškąją komediją”. Tačiau ši kilni meilė netrukdė Dantei sukurti šeimą. Jis vedė Gemą Donati ir susilaukė 4 vaikų. Kaip tikras florentietis, Dantė uoliai dalyvauja politiniame gyvenime. 1300 m. jį išrenka Florencijos miesto tarybos nariu. Tuo metu gvelfų partija, kuri valdė respubliką, skilo į baltuosius ir juoduosius; pirmieji, artimi gibelinams, palaikė imperatorių, o juodieji demokratai norėjo respublikos ir buvo palankūs Bonifacui VIII. Dantė prisijungė prie baltųjų. Tačiau, kai 1301 m. popiežiaus pakviestas Karolis Valua užėmė Florenciją, baltųjų padėtis pasidarė sudėtinga. 1302 m. Dantė su kitais baltaisiais buvo ištremtas. Skaudu buvo poetui be gimtojo miesto. Jis rūpinasi sugrįžti. Tačiau svajonės neišsipild…o, ir poetas vis negali pamatyti mielosios Florencijos. Jis klajoja iš miesto į miestą, imasi įvairių mokslų. Kai kas mano, kad jis klausė paskaitų net Paryžiaus Sorbonoje, to laiko garsiausiame mokslo židinyje. Ištrėmime Dantė parašė ir savo žymiausią kūrinį „Dieviškąją komediją”, vis dar tikėdamasis sugrįšiąs pas saviškius. Tačiau apie 1315 m. pabaigą viltys sudužo: Dantė dar kartą buvo pasmerktas; ne tik jis, bet ir jo vaikai. Su jais ir keliais draugais paskutinius metus praleido Ravenoje. Mirė poetas 1321 m. rugsėjo 14 d. Vėliau jo kūną Florencija norėjo susigrąžinti, tačiau tiems, kuriems nereikėjo jo gyvo, Ravena nedavė nė mirusio. Dantės „Dieviškojoje komedijoje” aprašyta kelionė per Pragarą, Skaistyklą ir Dangų. Kelionės aprašymams Dantė pasinaudojo „Eneidos” ir kitų antikinių bei viduramžių raštų pasakojimais apie gyvenimą po mirties. Pragarą Dantė vaizduoja žemės gelmėje; jo forma – maždaug apverstas kūgis ar piltuvėlis, kurio smaigalys yra žemės centre. Pragaro apverstas kūgis yra šiauriniame žemės pusrutulyje. Antrasis, pietinis, pusrutulis apsemtas okeano, yra kalnas, viduryje panašus į kūgį su terasomis. Tai Skaistykla. Kalno viršūnėje – žemiškasis Rojus. Toliau prasideda Dangaus neaprėpiamos begalinės koncentrinės sferos. Jos apgaubia žemę, kaip pasaulio centrą, ir juo toliau nuo žemės, juo tos sferos greičiau juda. Viršum Dangaus sferų, ties Skaistykla yra nejudamas Empirėjus – Dievo buveinė.

Kiekviena atskira sielų buveinės dalis (Pragaras, Skaistykla, Dangus) suskirstyta taip pat labai simetriškai. Pragaro yra 9 ratai ir prieangis, taigi iš viso 10 dalių. Kai kurie ratai turi po kelis kitus mažesnius ratus – skyrius: septintasis – 3 skyrius, aštuntasis – 10, devintasis – 4. Kuo sunkesnė Dantei atrodo nuodėmė, tuo tos nuodėmės ratas siauresnis ir giliau nugramzdintas. Skaistykla turi tiek pat skyrių, kaip ir Pragaras. Dantės ,,Pragaras”Savo gyvenimo viduryje Dantė pasijunta paklydęs tamsiame miške. Išsigandęs jis kopia į kalnelį, apšviestą spindulių, bet kelią jam pastoja 3 plėšrūs žvėrys: pantera, liūtas ir vilkė. Dantė traukiasi nuo jų į miško gilumą. Čia jis sutinka Vergilijų, Beatričės atsiųstą Dantei padėti. Vergilijus veda poetą kitu keliu – per Pragarą; abu poetai greitai atsiduria ties vartais, kurių angoje įrašyta: ,,Palikit visą viltį, jūs, kurie čionai įeinate”. Keleiviai įžengia. Aplinkui tamsu. Girdėti tik dejuojant, keikiantis ir verkiant. Tai Pragaro prieangis, kur kenčia ištižėliai, egoistai, kurie gyvenime nedarė nei gera, nei bloga; tų bevalių žmonių nei dangus, nei pragaras nenori priimti. Toliau keleiviai atsiduria pirmame Pragaro rate – Limbe, kur yra sielos, nepažinusios Kristaus tikėjimo. Čia yra nekrikštytų kūdikių, senovės didvyrių ir išminčių vėlės. Čia gyvena ir pats Vergilijus. Antrame rate – gašliųjų vėlės; didžiulio sūkurio blaškomos, nesustodamos, daužydamosios ir verkdamos, skraido su savo nuodėmės draugais. Trečiame rate keleiviai mato, kaip apsirijėlius plaka nuolatinis lietus, sniegas ir kruša. Ketvirtame – šykštuoliai ir pinigų eikvotojai nuolat susiduria, keikdamiesi ir ritindami milžiniškus akmenis. Penktame rate – Stikso purve pikčiurnos pešasi, nepaprastai įnirtusios. Prie Stikso purvinų vandenų yra Liuciferio miestas, kur Dantė ir jo vadovas įeina tik angelui su ugnies kalaviju vartus atidarius. Už vartų keleiviai atsiduria šeštame rate, kur ugnies įkaitintuose, atidarytuose karstuose vaitoja eretikai, bedieviai. Septintasis ratas – smurtininkų buveinė. Ji padalyta į tris skyrius. Pirmame Dantė mato verdančio kraujo upėje panardintus tuos, kurie griebiasi prievartos prieš artimą; todėl čia vagys, žmogžudžiai, tironai negali iškišti galvos iš upės, nes pakrante bėgioja kentaurai ir laido į juos strėles. Antrame skyriuje – savižudžiai. Jų vėlės išaugusios į kreivus, juodus, nuodingus medžius. Baisūs paukščiai, harpijos, tupi ir peri juose, o iš įdrėkstų ir nulaužtų šakų srovena kraujas. Trečiame skyriuje, pelkėse, ant parkritusių ir susikūprinusių smurtininkų prieš Dievą lyja ugnies lietus. Aštuntasis ratas gerokai siauresnis už kitus, tačiau jo dešimtyje skyrių sugrūsti įvairūs apgavikai. Pirmame skyriuje – piktosios dvasios plaka suviliotojus ir tarpininkus; antrame – bjauriuose mėšluose skęsta pataikūnai ir paleistuvės. Trečiame skyriuje uolų ugninėse duobėse galvomis žemyn kenčia simonistai, jų iškištos iš žemės kojos dega ir svyla, kaip žibintai. Ketvirtame – netikri pranašai ir burtininkai vaikščioja į užpakalį atsuktomis galvomis, o penktame – nusidėję teisingumui; svetimų teisių pasisavintojai sugrūsti į verdančią dervą. Šeštame skyriuje vos juda veidmainiai; prislėgti švininių apdarų. Septintame – šventvagiai, vagys, gyvačių smaugiami ir kandžiojami pavirsta į pelenus ir vėl atgyja. Aštuntame – apgaulingi patarėjai ir šmeižikai; apsupti liepsnų liežuvių. Devintame – nesantaikos sėjėjai, kapojami ir draskomi į gabalus; vieni su perskrosta krūtine ir viduriais; kiti, nupjautomis galvomis pasišviesdami kelią, klajoja. Dešimtame – įvairūs sukčiai ir apgavikai, raupsuoti, drugio krečiami, pašėlę kandžioja vienas kitą.
Pagaliau Vergilijus nuveda Dantę į devintą ratą – išdavikų buveinę, kur vėlės suskirstytos į 4 skyrius: giminių, tėvynės, svečių ir savo geradarių išdavikus. Jie visi įšalę į ledą taip, kad nė verkti negali, nes jų ašaros tuoj sušąla. Šito skyriaus centre, žemės ir pasaulio centre, yra didžiausias išdavikas – Liuciferis. Jis iki krūtinės įšalęs į ledą. Jo trys galvos triuškina tris šlykščius išdavikus, o trys Liuciferio poros didžiulių sparnų, plasnodamos sukelia baisų vėją, kuris šaldo vandenį. Vergilijus su Dante nusileidžia į urvą, kuriuo išeina į kitą žemės pusę. IšvadosSenaisiais laikais viską rikiavo valstybė, valdovai, valdžia. Tuo tarpu viduriniais amžiais iškyla patys žmonės, visuomenė. Tokia visuomeninė organizacija, draugija buvo krikščionių Bažnyčia. Jos įstaigų – vyskupijų, vienuolynų ir parapijų tinklas apėmė visą Europą ir daug kitų kraštų. Valstybės ir valdovai nebegalėjo be niekur nieko švaistytis žmonių gyvybėmis ir turtu. Reikėjo žiūrėti ir Bažnyčios atstovų, popiežiaus ir vyskupų, balso. Jis gi, daugiau ar mažiau, atstovavo visuomenei. Kristaus tikėjimas ir Bažnyčia į valstybės ir visuomenės gyvenimą įvedė idėją, pažiūras. Graikų ir Romos laikais to nebuvo. Viską lėmė valstybių, politikos, karų reikalai. Krikščionių tikėjimas savo idėjomis senovės pasaulį ir valstybę susprogdino iš vidaus. Tai buvo pirmą kartą žmonijos istorijoje. Europos daugybę valstybių jungė į draugę irgi krikščioniškos pažiūros, tikėjimas. Buvo daug atskirų sričių, kurias valdė jų savininkai savarankiškai lyg maži karaliukai. Tai vadinama feodaline tvarka. Taigi pasaulyje – daug valstybių, o valstybėje – daug savarankiškų sričių. Dėl to radosi daugiau laisvės, negu romėnų imperijoje. Viduriniai amžiai išsaugojo graikų ir romėnų, vadinamą klasikinį mokslą. Reikėjo daug pastangų, nes puslaukinės tautos grėsė viską, kas senovėje gero ir gražaus sukurta, sutrypti, sulyginti su žeme. Sukurta Europos mokykla ir švietimas. Pirmosios mokyklos atsirado prie vyskupinių katedrų, vienuolynų ir karalių sostų. Net ir universitetai yra vidurinių amžių kūrinys. Švietimas padarytas atviru platesniems visuomenės sluoksniams. Tais pat laikais išaugo Europos tautų menas ir meniški amatai. Statė bažnyčias, rūmus; dirbo statulas, indus; tapė paveikslus arba juos dėstė iš akmenėlių, stiklo; liejo ir kalinėjo iš metalų; dirbo baldus ir visokius įrankius. Sukurta trys meno stiliai – bizantinis, romaninis ir gotinis. Viduriniai amžiai. Perėmę graikų-romėnų meną, jam įkvėpė idėją, dvasią. Viduriniais amžiais Europos gyvenimui vadovavo popiežiai ir Bažnyčia. Jiems globojant, sukurta Europos kultūra. Pirmutiniai Europos mokslo ir meno židiniai buvo vienuolynai, o pirmutiniai mokslininkai ir menininkai – vienuoliai. Čia buvo perrašinėjami graikų ir romėnų klasikų raštai, čia buvo mokoma rašyti, skaityti, skaičiuoti, giedoti, galvoti. Vieni patys vienuoliai sukūrė romaninį stilių. Jie veždavo akmenis, maišydavo kalkes ir statydavo bažnyčias ir vienuolynus.

Naudota literatūra:

1. Janina Varnienė ,,Istorija”2. V.Stepanova ir A.Ševelenka ,,Vidurinių amžių istorijos chrestomatija”3. Aušrelė Cibienė ,,Viduramžių ir Naujųjų laikų istorijos konspektas” 4. Jonas Matusas ,,Vidurinių amžių istorija”