Vaižgantas

Vaižgantas

Juozo Tumo vaikystė prabėgo Rytų Lietuvoje.jis gimė 1869m. Rugsėjo 20 d., Maleišių kaime (dabar Anykščių rajonas).Tėvai jau buvo pagyvenę žmonės.Juozas buvo paskutinysis, dešimtasis vaikas.Jo vaikystės metais sesuo Marjona buvo ,,išminties sostas“,nes ji mokėjo sklandžiai ir turtingai kalbėti lietuvių kalba.Neilgai namuose buvo ir sesuo Ona, kuri vienintelė šeimoje mokėjo skaityti.J.Tumo tėvas – lėtas, darbštus, teisingas ir sąžiningas, o motina – ,,gyva nervų pynė, virpanti styga, šnekutis iki bekraščio atvirumo“. Ji labai mylėjo vaikus, bet mirė net penki Tumų vaikai. Tumai turėjo valaką žemės ir buvo pasiturintys valstiečiai. Vaikystės aplinka pažadino pirmuosius Juozo Tumo visuomeninius interesus. Iš tėvų ir artimųjų būsimas rašytojas išgirdo šiurpių pasakojimų apie baudžiavos gadynę, savo akimis matė Savičiūnų dvare, i kurį maleišiškiai ėjo dirbti, išlikusius baudžiauninkams plakti lovius.Taip gimė priešiškumas baudžiavai ir jos liekanoms žmonių dvasioje – bailumui, pasyvumui. Būsimojo rašytojo atmintin įstrigo Rusijos – Turkijos karas.jis palietė ir Tumų Šeimą, šaukimą gavo ir brolis Jonas.Net praėjus daugeliui metų rašytojas rašė, kad karas pati didžiausia žmonijos nelaimė. Eidamas dešimtuosius metus Juozas Tumas pradėjo lankyti dviklasę mokyklą.Būsimajam rašytojui išryškėjo gera atmintis ir pastabumas.Išlaikęs Anykščiuose pradinės mokyklos baigimo egzaminus, J.Tumas įstojo į Dinabarko realinę mokyklą. 1881m.Joje buvo plačiai dėstoma matematika, gamtos mokslai ir gana mažai humanitarinių dalykų.Mokslo lygis buvo gana aukštas. Iš pradžių J.Tumas mokėsi vidutiniškai, bet daug dirbo ir greitai tapo vienu geriausių mokinių.Aukštesnėse klasėse išryškėjo jo polinkis į literatūrą.Dinabarko mokykloje, kaip ir kitose carinės Rusijos mokyklose, veikė slapti savišvietos būreliai.Tokiam būreliui ir Juozas Tumas.Jis susipažino su sociologija ir politine ekonomija.

Tėvai, vos baigusiam keturias klases, kaip ir buvo numatę,siūlė stoti į kunigų seminariją, Tumas vis atidėliojo.Žinodamas nelengvą tėvų materialinę padėtį, toliau mokėsi savo jėgomis.Tačiau jo sveikata smarkiai sušlubavo.Pablogėjusi sveikata buvo viena iš priežasčių, kad jis pasirinko kunigo kelią.Karu ir paskatino noras gyventi Lietuvoje.Mat kunigai dirbdavo savame krašte, o kitų profesijų atstovus siųsdavo į tolimas Rusijos žemes.1888m. baigęs realinę mokyklą įstojo į Kauno kunigų seminariją.Jam ten buvo sunku pritapti dėl savo temperamento ir būdo.Impulsyvus ir energingas jaunuolis turėjo paklusti griežtai seminarijos valdžiai.Varžė jį ir tai, kad jis nemokėjo nei lotynų, nei lenkų kalbos.Seminarijoje Juozas Tumas suartėjo su kunigais, kurie dalyvavo lietuvių nacionaliniame judėjime.Jis talkino rengiant laikraščio ,,Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ programą. Kunigų seminarijoje praleisti metai nebuvo palankūs Juozo Tumo asmenybei tarpti: siaura lektūra nebrandino intelekto, dvasinis gyvenimas buvo skurdinamas.J.Tumas dažnai nesutardavo ne tik su vadovybe, bet ir kitais kunigais.Jį valdžia kilnojo iš vienos vietos į kitą, skyrė į tolimus užkampius. Baigęs kunigų seminariją jis nebuvo paliktas Lietuvoje, o išsiųstas į Latviją, į Mintaują.

Atsidūręs Mintaujoje(1983) Tumas susipažino su ten gyvenusiais pasauliečiais inteligentais.Visa lietuvių kolonija spietėsi aplink J.Jablonskį.Jo namuose vykdavo literatūriniai disputai, būdavo aptariami nauji lietuvių rašytojų kūriniai.Į literatūros darbą įsijungė ir Juozas Tumas.Jis rašė apie senąją lietuvių literatūrą, vertė iš lenkų į lietuvių kalbą vaizdelius.Nesutardamas su kunigais, jis vis dėl to buvo susietas su savo luomu.Todėl Mintaujoje visuomeninei veiklai J.Tumas ir nesurado platesnės dirvos.Aktyvus visuomenės veikėjas J.Tumas tapo Mosėdyje 1895.čia J.Tumas surado bendraminčių, kartu su jais pradėjo leisti klerikalinį laikraštį Tėvynės sargas (1896-1904).Tumas šį laikraštį redagavo iki 1902m., paskelbė jame publicistinių straipsnių bei lietuvių kultūros istorijos faktų.Aplinkybėms nepalankiai susiklosčius, bažnytinė valdžia nutarė J.Tumą iš Mosėdžio iškelti.Mosėdis paliko ryškų pėdsaką Tumo biografijoje.,,Tėvynės sargas“, organizacinis darbas, publicistika, rašytojo žodžiais tariant, ,,prarijo“ daug laiko, ,,pinigų ir juodų plaukų“.(Tumas pražilo neturėdamas trisdešimt metų.)Jis domėjosi istorija, psichologija ir filosofija.Iš lietuvių rašytojų jį žavėjo S.Daukantas ir M.Valančius.

Kuliai į kuriuos 1898m. Buvo paskirtas Tumas irgi buvo tolimas nuo kultūros centrų bažnytkaimis.Tačiau jis buvo svarbus tuo, kad per Kulius ėjo knygnešių keliai.J.Tumas toliau Kuliuose redagavo Tėvynės sargą.Darbuodamasis su dešiniųjų pažiūrų žmonėmis, rašytojas užmezgė vis glaudesnius santykius su liberaline inteligentija.Tarp kunigų jam darėsi ankšta.Greta Tėvynės sargo J.Tumas pradėjo leisti žurnalą inteligentams ,,Žinyčia“.Jame bendradarbiavo J.Basanavičius, V.Pietaris, Šatrijos ragana.Artimiau J.Tumas susipažino su demokratine inteligentija.Jis lankėsi Palangoje, kai 189m. Įvyko pirmasis viešas lietuviškas vaidinimas ,,Amerika pirtyje“.Gyventi Kuliuose darėsi pavojinga.Paaiškėjo, kad žandarai sekė jo veiklą.Vėl reikėjo keltis į kitą vietą.1901m. Juozas Tumas buvo perkeltas į Misaičius, netoli Kuršėnų.Ten išbuvęs vienuolika mėnesių, atsidūrė Vadaktėliuose, o 1905m. Sidabrave, po trijų mėnesių buvo perkeltas į Stakius (dabar Jurbarko rajonas). Šių kelionių priežastys- ir caro valdžios persekiojimai, ir nesutarimai su dvarininkais, bei kai kuriais kunigais.Jis pasitraukė iš Tėvynės sargo redaktorių, nustojo rašęs publicistinius straipsnius ir pripažino, kad ,,pilna tautiška lietuvių vienybė- tik svajonė“.Priverstas pasitraukti nuo visuomeninės veiklos, J.Tumas atsidėjo kultūros darbui: domėjosi etnografija, vietovardžiais, rinko tautosaką,pavardes, duomenis apie materialinę kultūrą.literatūros srityje didžiausias autoritetas jam buvo A.Dambrauskas-A.Jakštas, pasirašinėjęs Druskiaus slapyvardžiu.Keturiolika metų išgyvenęs toli nuo lietuvių kultūros centrų, J.Tumas ne tik nesupilkėjo, nesunyko, bet ir pradėjo reikštis kaip žymus visuomenės bei kultūros veikėjas.Pagaliau bažnytinė valdžia 1907m. Leido jam persikelti į Vilnių.,,Vilniaus žinias“ rašytojas redagavo itin intensyviai: rašė publicistinius straipsnius, recenzavo knygas, tvarkė redakcijos reikalus.Dirbo tik keletą mėnesių.Kartu su grupe bendraminčių J.Tumas tų pačiu metų pabaigoje pradėjo leisti laikraštį ,,Viltis“.Vienas iš Tumo veiklos barų-Lietuvių mokslo draugija.Į draugiją jis įstojo 1907m. Ir įgijo didelį autoritetą-buvo renkamas į vadovybę. Bažnytinė valdžia įsakė kuo greičiau palikti Vilnių.1911m. jis ištremiamas į Laižuvą. Prasideda antroji ,,Odisėja“: kelionė į JAV1911m.,darbas Rygoje 1914m., Petrapilyje 1915-1916m., Stokholme 1917m., ir vėl veikla Vilniuje 1918-1919m..
Laižuva jis pasidžiaugė neilgai, po kelių mėnesių jis išvyko į Ameriką rinkti lėšų ,,Saulės“ švietimo draugijos rūmams Kaune statyti.Joje surinko nemažai aukų.Tačiau šalis rašytojui paliko slogų įspūdį.Grįžęs į Lietuvą, Vaižgantas važinėjo po miestelius ir skaitė paskaitas, agituodamas prieš išeivystę.Vos tik pasitaikė proga, jis išvažiavo į Rygą redaguoti ,,Rygos garso“.Ėjo pirmieji karo metai.Karas vis tęsėsi.J.Tumas perkeliamas į Petrapilio centrinį komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti.Čia veikė lietuvių gimnazija,moksleivių bendrabučiai,vakariniai kursai beraščiams. Vaižgantas dėjosi prie buržuazinės ,,Tautos pažangos“ partijos, kuriai jis pats parinko pavadinimą. Ši partija kvietė pamiršti visus skirtumus ir tarpusavio vaidus.Politinių vaidų ir nusivylimų išvargintas Vaižgantas vis labiau linko į literatūrą.J.Tumas ėmė garsėti kaip rašytojas.Pasiūlius jam važiuoti į Stokholmą, į buržuazinių lietuvių konferenciją, viską metęs, išvyko.Jis ten važiavo tik kelioms dienoms, o teko išbūti septynis mėnesius.Rusijoje tuo metu vyko Didžioji Spalinė socialistinė revoliucija.Tumas norėjo grįžti į Lietuvą, bet vokiečių okupacinė valdžia nedavė leidimo.Nerimo vejamas Vaižgantas išvažiavo į Kopenhagą, aplankė ir kitus Danijos miestus. Pagaliau atėjo leidimas grįžti į Lietuvą.Septyni praleisti mėnesiai jam buvo ne tik sunkūs ir ilgi, bet ir vaisingi.Jis parašė Pragiedrulius ir keliolika publicistinių straipsnių.J.Tumas 1918m. Per Vokietiją grižo į Lietuvą.Išvažiavo į Vilnių gavęs bažnyčios leidimą. Vaižgantas darbavosi Vilniuje, redagavo ,,Nepriklausomą Lietuvą“.Į Kauną persikėlė 192102m. Kovo mėnesį.Kurį laiką redagavo buržuazines kryptis laikraštį Tauta ir žurnalą Trimitas.Politinis ir visuomeninis buržuazinės Lietuvos gyvenimas nežadėjo nieko gero.Rašytojas pastebėjo įsigalint veidmainystę ir nesąžiningumą.Pasitraukę iš visuomeninės politinės spaudos Vaižgantas ėmė redaguoti švietimo ministerijos žurnalą ,,Mūsų senovė“. Tai buvo paskutinis Vaižganto redaguotas žurnalas.Juozo Tumo, literatūros mokslininko, veikla susijusi su Kauno universitetu.Dėstyti jį pakvietė V.Krėvė.Pirmąją įžanginę paskaitą Tumas skaitė 19221001 1924m. Jis buvo paskelbtas docentu, 1929m. Jam suteiktas literatūros garbės daktaro vardas. Paskaitose jis ypač pabrėždavo klausytojo pareigas.Juozas Tumas mokėjo sudominti klausytojus, dėstė sugestyviai ir išraiškingai.Jis neslėpdavo paskaitose ir savo emocijų.Paskaitų rašytojas paprastai neskaitydavo iš užrašų, nors juos turėjo.Paskaitose nagrinėdavo rašytojų biografijas, ypač tų, su kuriais bendravo.Docentas ištisas dienas dirbdavo: ruošdavosi paskaitoms,rengdavo darbus spaudai.Vaižgantas domėjosi ir ano meto literatūra.Tačiau Juozas Tumas 1929m. Kreipėsi į Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną, prašydamas atleisti iš pareigų.Pareiškime jis rašė ,,dusulys man darosi vis sunkesnis rudens ir žiemos metu“.
Vaižgantą buvo galima sutikti skubant Kauno senamiesčio gatvelėmis ar Rotušės aikštėje. Laisvalaikį Vaižgantas mėgdavo leisti teatre.Aktoriai jau buvo įpratę, kad Vaižgantas sėdi pirmoje eilėje, kartais iš salės net pastabas laido.Jis dar nemėgo , kai aktoriai tyliai kalbėdavo.Apie teatrą gausu įrašų ir Vaižganto užrašuose.Jie kartais ironiški.Į rašytojo butą Aleksoto gatvėje nebūdavo sunku patekti.Čia kasdien eidavo ir pažįstami ir nepažįstami žmonės. Į Vaižgantą kreipdavosi ir jauni rašytojai,laukdami atsakymo, ar verta jiems popierių gadinti, lankydavosi ir vyresnieji. Juozo Tumo butas buvo kuklus, apstatytas tik pačiais kukliausiais baldais.Vaižgantas sudarinėjo knygų katalogą, jas grupavo. Nedidukas, labai judrus,baltutėle galva,jaunu energingu veidu, linksmas, gerai nusiteikęs, toks įstrigo Vaižgantas daugelio amžininkų atmintin.Toks Vaižgantas viešumos žmogus.Rašytojo vidinis pasaulis buvo daug dramatiškesnis.Atlaidus kitiems, rašytojas buvo reiklus sau.Jis be gailesčio pats save eksploatavo: skaitė, konspektavo, mokėsi svetimų kalbų.Ir jam atrodė, kad dirba nepakankamai.Dienoraštyje, ypač paskutiniais gyvenimo metais, dažni įrašai, kad jam reikia įveikti savo tinginį, vis nerimavo, kad tuščiai leidžias laiką.Bažnytinė vyriausybė kontroliavo ir Vaižganto kūrybą. Labai kritiškai Vaižgantas ėmė vertinti savo kūrybą.Vidinį nerimą rašytojas bandė išblaškyti kelionėmis. Visą gyvenimą reikalų verčiamas pagaliau išvyko į kitus kraštus ,,sau pamaloninti“. Į Prancūziją 1926 į Italiją 1931. Tačiau džiaugsmo, kurį Vaižgantas taip vertino ir mokėjo teikti kitiems, jam pačiam vis dažniau ėmė trūkti.Štai vienas iš paskutiniųjų vaizdelių apie rašytoją.Įeina Vaižgantas, sėdintys prie stalo susiglaudžia, darydami jam vietos.Vienas kitas šmaikštuolis bando liežuvį pagaląsti. Rašytojas bando šypsotis ir sklandžiai atsikirsti.Bet linksmumo kaukė lyg trūkinėte trūkinėja, o pro ją matyti kažkokio rūpesčio, sopulio dugnas.
Tragikomišką atspalvį turi daugelis Vaižganto sukurtų vaizdų.Paskutinių metų išgyvenimai, suteikė Vaižgantui daug kartėlio iri skausmo, jo pasaulėžiūros nepakeitė.Jis pasiliko tose pačiose ideologinėse ir luominėse pozicijose, kaip ir aktyvios savo veiklos metais. Šie išgyvenimai paliko ryškų pėdsaką jo apysakose ,,Išgama“, ,,Nebylys“, ,,Žemaičių Robinzonas“, ,,Šeimos vėžiai“.Vaižgantas mirė 1933m. Balandžio 29d. ,,Be Vaižganto, – rase V. Mykolaitis-Putinas,-mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą.“