Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria atrijos Ragana savo kūryboje. Ji pieia pasaulį tokį, koks jis atrodo velgiant mao vaiko akimis. Novelėje Irkos tragedija atrijos Ragana rao apie maą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje Sename dvare raytoja vaizduoja pasaulį kitos maos mergaitės Irusios akimis. ių dviejų vaikų pasaulis visikai skiriasi. Irusia gyvena apsupta motinikos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia laimingas vaikas. Ji gyvena vaikikomis svajonėmis ir mintimis, neretai i tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (priiūrėti savo roes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikika meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai kakokio ypatingo, neįprasto groio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo iltus namus, kuriuose alia jos buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo monėmis. Jie nebuvo vienii. Pagrindinė novelės problema Irkos vieniumas. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai isiskyrę. Bet maa to, kad Irkos namų idinys jau iardytas, dar ir mama nesirūpina, negloboja savo mautės, septynerių metų tesulaukusios dukrelės. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra unelis Dim. Būdama neapsakomai vienia, Irka vis daniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug fantazuoja. Tiki nebūtais dalykais ir Irusia, tačiau jos tėtis neleidia jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Tačiau Irusia dar nenori tikėti, kad stebuklingasis pasakų pasaulis i tiesų neegzistuoja. Irka į pasaulį velgia kitaip. Ji įsivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reikiniai, elementai yra gyvi. Ji kalbasi su vaigdelėmis, stebi saulutės namus, kalbasi su Dim. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo mogaus, kuris paaikintų, kaip viskas yra i tikrųjų. Irka gyvena savo pasaulėlyje, kurį sudaro ji, lėlės ir vaigdelės, ir jokio suaugusio mogaus, todėl Irka, būdama naivi ir vaikika, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra vyresnė u Irką, danai elgiasi vaikikiau nei septynerių metų mergytė. Irka turi suaugusiam mogui būdingo usispyrimo, rytingumo (viena rytasi vaiuoti pas tėvelį į Kauną). atrijos Ragana vaizduoja, kaip i atstumto, vienio vaiko, turinčio kovoti su liūdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja suaugęs vaikas. Vaikas, negalintis rūpintis vien aislais ir pasakomis, o turintis velgti kakur daug giliau ir baugų, sudėtingą pasaulį vertinti nebe vaikikomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais atitolsta nuo tikrovės. tai kodėl atrijos Raganos sukurtame pasaulyje labai ryki artumo tema. Irusiai, gyvenančiai su abiem tėvais, vis dėlto artimesnė u tėtį yra mama. Taip yra todėl, kad vaikus labiau priiūri, jais labiau rūpinasi ir daugiau su jais praleidia būtent ji. Todėl ir Irusia stengiasi, kad mama būtų laiminga, rokta, kad ji visada būtų alia. Smalsios vaiko akys daug ką pastebi, todėl Irusia suprato, kad tėvelis mamytę skaudina, jos nesupranta. Irusiai tėtis tampa daug tolimesnis u mamytę. Bet tai dar nereikia, kad mergaitė tėvelio nemyli. Tik jai svarbesnė yra mama, nes ji daug trapesnė, paeidiamesnė nei tėtis. Irkos pasaulyje artumo tema daug rykesnė. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, neiklauso, nesuteikia jai tos ilumos, kurią turėtų suteikti. Ir mergaitė įsivaizduoja, kad jeigu tėvelis būtų alia, viskas būtų kitaip. Su tėveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis į gerąją pusę, todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta: unelis Dim, saulutė, vaigdės. Taip yra todėl, kad mergaitė ymiai daugiau laiko praleidia stebėdama gamtą, aisdama su uniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu. Ir Irka labai daug ino apie gamtą: nuolatos bėga namo, kai saulutė eina į savo namelius; stebi vaigdes, net turi savo mylimiausią vaigdelę. Todėl gamta Irkai yra pati artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad lugo visos jos iliuzijos dėl tėvų susitaikymo, mergytei nuvykus į Kauną. Tada, kai Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tėveliui, ją paguodė ne kas kitas, o itikimasis Dimas. Taigi atrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelėje Irkos tragedija ir apysakoje Sename dvare labai skiriasi. Akivaizdu, kad maam vaikui svarbiausias dalykas yra bendravimas su tėvais. Skirtingas tėvų poiūris į vaikus suformuoja skirtingus vaikų charakterius.