V.Kudirka – žmogus
Didysis lietuvių patriotas, mūsų tautos himno autorius, Vincas Kudirka, nūnai su pagarba ir meile minimas visų Lietuvos žmonių. Pastatyta jam paminklų, pavadinta jo vardų gatvių, draugijų, mokyklų bei kitų šviesos ir kultūros skleidimo įstaigų. Ir pagaliau net miestas, kuriame jis baigė savo gyvenimą, pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Tai didžiausias mūsų tautinio atgimimo žmogus. Medžiagos apie V.Kudirkos biografiją ne tiek daug ir yra. Sakykim, yra išlikę šiek tiek Kudirkos laiškų, bet nėra nė vieno jam rašyto laiško, nors žinoma, kad jis su daug kuo susirašinėjo. Juk anais lietuvybės persekiojimo laikais negi kas galėjo saugoti tokius svarbius kaltės įrodomuosius dokumentus – laiškus? Tatai buvo pavojinga; pats Kudirka savo raštuose mokė tautiečius atsargumo ir liepė nelaikyti laiškų, o juos degint.
Tiek jau žinomus, tiek naujus, šičia iškeliamus, faktus stengsiuosi pagrįsti dokumentine medžiaga. Šitaip aprašydama Kudirkos gyvenimą, tariuosi suteiksianti skaitytojui tauraus patrioto, darbštaus ir kuklaus žmogus paveikslą.
Rankraštis rastas Naumiestyje
Kovo 11-osios signataro V.Kudirkos laiškas seseriai Jonieškai. Ištrauka :
Žinok, Jonieškut, ateis tokie laikai, kada sovietų nebus. Bus Lietuva. Bus ji laisva, ori, saugi, nei seno, nei naujo maskoliaus nepagąsdinama. Tada tai tu suprasi, kokius mes darbus dirbom. Dabar maldaknyges pajuokia, pravardžiuoja beretėmis, idiotais, litvomanais, o tada galėsi laisvai, rūtų šakelę įsidėjus, neštis rankoj.
SESĖS JONIEŠKOS NUOTRAUKĄ ĮDĖT
Trumpos žinios. Gydytojo muzika
Vincas Kudirka (gimė 1858 12 31 Paežeriuose, Vilkaviškio rajone – mirė 1899 11 16 Naumiestyje, dabar Kudirkos Naujamiestis) – gydytojas, rašytojas, publicistas, poetas, muzikas, žymiausias Lietuvos XIXa. antrosios pusės visuomenės veikėjas. Formavo lietuviškąją vertybinę žmogaus ir tautos teisių, pilietinės savivokos ir solidarumo, demokratinio išsivadavimo, būsimo Lietuvos valstybingumo ideologiją.
Mokėsi Seinų dvasinėje seminarijoje (dvejus metus), Marijampolės gimnazijoje (baigė 1881m.), Varšuvos universitete, kur 1889m. baigė medicinos fakultetą. Dalyvavo steigiant slaptą „Lietuvos“ draugiją (1889m.). Suorganizavo draudžiamosios periodikos – žurnalo „Varpas“ (1889,kelerius metus jį redagavo) ir laikraščio „Ūkininkas“ leidimą. Gyveno ir dirbo kaip gydytojas Šakiuose (1890-94m.), nuo 1897m. Naumiestyje.
Teikdamas daug reikšmės dvasinei kultūrai ir jos ryšiui su dorove, rinko ir inicijavo lietuvių liaudies dainų rinkimą, skelbė jas, daugiausia parengtas chorams dainuoti, pirmiausiai „Varpe“, o po to rinkiniu. Tai du sąsiuviniai, pavadinti „Kanklės“ (Tilžė, 1895, 1899m.). Dainų harmonizavimui buvo pasitelkta lenkų kompozitorių Varšuvoje, skelbiant atitinkamus konkursus, tikriausiai, irgi su V.Kudirkos žinia. Vieną kitą yra pats harmonizavęs, o vienintelė originali V.Kudirkos daina (eilės ir muzika chorams) buvo „Tautiška giesmė“, paskelbta 1898m., turėjusi didžiulės istorinės reikšmės. Pirmąsyk atlikta S. Peterburge 1899 metais lietuvių studentų renginyje (dirigavo Č. Sasnauskas), ji netrukus tapo lietuvių ir 1918m. atkurtos Lietuvos valstybės himnu. V. Kudirka griežė muzikos instrumentais, dalyvavo Marijampolės gimnazijos orkestro ir vėliau kameriniuose koncertuose (kvartete Šakiuose). Sukomponavo pluoštą pjesių fortepijonui; kai kuriuose pirmasis panaudojo lietuvių liaudies dainų melodijas, tokią matydamas lietuvių nacionalinės muzikos pradžią. Tos pjesės skambėdavo lietuviškuose vakaruose ir inteligentų buityje, kai kurių dar spaudos draudimo metais buvo išleista po antrą leidimą. Rankraščiams neišlikus, visi kūriniai, kurių nepaskelbė pats V.Kudirka, bus žuvę. Vieno Suvalkijos kaimo muzikanto asmenino repertuaro sąsiuvinyje V. Kudirkai. Mūsų laikais visa išlikusi V. Kudirkos muzikos kūryba naujais paskelbta ir atliekama įvairiomis progomis, o „Tautiška giesmė“ vėl įtvirtinta 1990m. kovo 11 d. Laikinajame pagrindiniame įstatyme ir 1992m. Konstitucijoje (16str) kaip Lietuvos Respublikos himnas.
Rūpestis lietuviais
Testamentinė „Tautiška giesmė“ liko kaip Vinco Kudirkos „Dešimt Įsakymų Lietuviams“. Jei nors dešimtąja dalimi būtume jų klausę, jais sekę, šiandien jaustumės laimingesni ir gyventume kitaip. Nors ką gali žinoti, jei ne Tautos giesmė, kurią vis giedame, kartais klausomės, patirdami kad ir usiau sąmoningą poveikį, gal būtume ir visai išsigimę, Žodžiu „išgama“ ano – būtent Maironio ir Kudirkos laikotarpio veikėjai įvardydavo didžiausiąją Lietuvos nelaimę ir grėsmę. „O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji…“
Visa tauta, kurią stengėsi kurti, formuoti per žmonių savimonę Jonas Basanavičius ir jo epochos bendražygiai, tebebuvo vaikiškumo stadijoje ir, anot „Aušroje“ pacituotos lotyniškos išminties, galėjo taip ir likti vaikais. Todėl V. Kudirkos vadinamoji didaktinė poezija, dabar patenkanti į vadovėlius ir mokyklines chrestomatijas, buvo jo didysis rūpestis lietuviais. Pilietinis, dorovinis, vertybinis. Ir tikėjimas, kad pabus ir kelsis jo “Varpo“ žadinamieji; kad bent jaunos, nesumaterialėjusios širdy atlieps kvietimui turėti dorą ir aukštą idealą, kuris įprasmina tavo gyvenimą; kad žodis apskritai turi vertę ir galią ką nors pakeisti. Žinoma, aukščiausią ir sublimuotą pavidalą tas įtaigojantis idealizmas gavo Tautos giesmėje.
Šiandien išminčiai supeiktų, kad V. Kudirka neskiria informacijos nuo komentarų. Jo žinios iš Lietuvos ir kitus, teikiamos skaitytojams „Tėvynės varpuose“, yra bemaž sintetinio žanro, nes pavirsta ir esė, ir agitacija, polemika, ir lyriško atspalvio prisiminimais. Kadaise, V. Landsbergis lasiojo publicistikoje dalykų, svarbių muzikologijai, lietuvių muzikos istorijai. Kur kas vėliau, jau mūsų laikotarpio politinėse sumaištyse, parašė visai nežinia kokio žanro tekstą „Rankraštis rastas Naumiestyje“.
Čia ištirpintas arba inkorporuotas tik vienas kitas Kudirkos posakis. Galbūt gaudyta dvasia. Kudirkai besirūpinant lietuviais, pamatiniu dalyku: tvirtas būdas ir viešojo darbo – res publika – vienybė. Jų trūkumą Kudirka savo publicistikoje nuolat pabrėžia, peikia, pašiepia vaizdeliais.
Juoko ginklas
Esą pasakyta : juoko bijo netgi tas, kuris jau nieko nebijo. Tai apie tą, kuris pajėgia suvokti pasirodęs juokingas ir nenorėtų dar sykį tokiu būti. Ir dar pasakyta: humoras, tai geriausias vaistas, tai dvasios atsparumas negandoms. Iš čia ir satyros žanras žodžio kūryboje, ir sąmojus visuomenės papročių kritikoje sykiu su laikraščio politine karikatūra, ir pokštas net judesy, mimikoje, visame gyvenimo teatre, kai veikiantiems asmenims nenuobodu.
Kai iš laisvųjų Sūduvos valstiečių kilo bundančios Lietuvos laisvoji inteligentija, dažnas rinkosi gydytojo profesiją. Tarp jų ir Vincas Kudirka, kuris galėjo tapti daug kuo, bet savo skalsią duoną valgė gydydamas žmones. Tiesiai nuo kūno ligų, o matė tautą sergančią ir baisesnėmis dvasios ligomis. Kitaip antai: pažemintųjų ir engiamųjų savinieka, sielų depresija, išvirstanti į didžiausią nuosmukį, kuris būdavo vargšų žmonelių pataikavimas ir šunuodegiavimas begarbiams engėjams. Tokių vargšų atminty ir liko, kad prie ruso geriau.
„Ne tas yra didis“ – čia buvo tiesioginė V. Kudirkos didaktika, bet gydytojas išrašinėjo draudžiamoje, o nesulaikomai plintančioje laisvoje spaudoje ir satyros receptus.
O dabar – Kudirka
Lyg pagal planą – gal ir ne „lyg“ – buvo puolami, „revizuojami“ visi prakilnūs ir šį tą didžio Lietuvos labus nuveikę istoriniai asmenys. Žinia, ir jėgos, grupės, organizacijos. Sąjūdis ligi šiol neįveiktas, pernelyg daug kas nešasi jo liepsnelę širdyse. Stengėsi, labai stengėsi Vytautas Petkevičius ir keli mažesni istorikai bei antisąjūndininkai, o ši atmintis tebestūkso pakelėj kaip netrūnijąs žaliavusio švento ąžuolo kelmas.
Visa kita – nuo sovietų pajuoktos „kunigaikščių Lietuvos“ per pačių bemaž atmestą Abiejų Tautų Respubliką su jos netyčiom europine priešinosi Maskvai misija – ligi negerų bajoriškų ir buržuazinių Atgimimų, o čia ir „Aušra“, ir Didysis Vilniaus seimas, ir klaidinga Vasario šešioliktoji – ko dar neskaitėm, negirdėjom ir neprisiklausėm?
Azijatas bei retrogradas J. Basanavičius, išsigimę „žali“ partizanų vadai, pamišusi rasistų tauta, kuri amžiais patyliukais nekentė ir galų gale išžudė savo žydus – tokių apreiškimų bei plepalų sąrašą galėčiau tęsti. Jau radosi istoriosofų, kuriems ir valstybės atkūrimas po Pirmojo pasaulinio karo – ne toks, kokio būtų veliję. Žečpospolita ligi padalijimų – nes tokią nepriklausomybę 1918 m. skelbė lenkų Regentų taryba, netrukus pasikvietusi J. Pilsudskį kariuomenės bei valstybės viršininku – štai koks turėjęs būti Lietuvos kelias… Vasario 16-oji tikrai pakenkė, įsmeigusi gairę anksčiau. Betrūksta spektaklio išjuokiančio Kovo 11-ąją.
Tartum buvo likęs neapspjaudytas Vincas Kudirka. Nemylėjo Lietuvą pavergusių maskolių, nekrikščioniškos elgsenos klebonų, savanaudiškų – nes ir tokių yra pasitaikę – žydų. Bet šios pražangos nenustelbdavo vienišo idealisto darbų, kuriuos įkvėpė meilė svetimųjų žalojimai tautai ir visų tėvynei Lietuvai, šimtmečiui likusi dvasios šviesa. Sakytum ta, kuri vis dar ateina iš jau kada užgesusios žvaigždės.
Nūnai lyg pagal komandą – gal ir ne „lyg“ – imtasi Kudirkos. Gal suerzino paminklas Vilniuje, gal atsirandąs dėmesys – o ką gi vis dėlto giedame, pasaulio lietuviai, „Tautiškoj giesmėj“? Nebeiškaposi Vilniaus centre kaip kadaise Naumiesčio kapinėse, bet vis vien irzlu.
Revizija, nuvainikavimas, demitologizacija – gudručiai pasirūpinę ir dar prasimano mitrių žodžių. Tik štai bet ko Kudirkai neužkabinsi, Neprasigyveno turtų nei iš visuomeniško, nei iš profesinio darbo – beje, kaip ir J. Basanavičius, J. Jablonskis, Maironis ar Vaižgantas. Liko skurdžiais tarp jų be savo kampo, džiovininko drabužius po mirties liepė sudeginti, gi muzikos instrumentus parduoti, pajamas išdalinti vargšams. Teturime Vinco Kudirkos varganą smuikelį ir šventą svajonę – Lietuvą. Visas palikimas.
Tai gal kalbėdamas ką ne taip pasakė, rašydamas kokių nuodėmių papildė? Čia ir prasideda pešiojimai. Antai vėl tyrinėjama, ar V.Kudirka – „bedievis“, ar ne. O jeigu ne visai bedievis arba savaip tikintis – tai koks, tai kaip? Stovintiems pagarbiai prie kapo, paminklo arba muziejuje tai tikrai mažai rūpi. Dievas pats žino, jis matė kančią. Bet gliaudinėjant, blusinėjant, pagarbą galima sumažinti. Be to, apytikrės „bedievystės“ nagrinėtojams gal pavyks vėl atgaivinti neįžvalgų ideologinį priekaištą, kodėl „Tautiškoje giesmėje“ minimas tik Dievo įtaisas žmogaus šviesai – Saulė – o ne pats Viešpats? Linkim sėkmės filoteologiniuose seminaruose. V. Kudirka gynė bažnyčias kaip žmogaus teisę, kvietė visus vienybėn ir neegzaminavo, kaip kas tiki. Be to, panorėję rastume ir ypatingų, nuoširdžių eilučių bylojančų apie savitą, asmenišką krikščioniškai socialią V. Kudirkos pasaulėžiūrą. Gretinti ją su būsimo šimtmečio antrosios pusės engiamųjų „išsivadavimo religija“ atrodytų pernelyg toli; bet minčių apie lietuvių XIX a. individualias ir kai kada toli siekiančias ideologijas gali kilti. Vienareikšmės etiketės Kudirkai netinka. Ekspertas V.Kapsukas antai yra sakęs apie Vincą Kapsą, kad socializmas – matyt, materialistinis ir išpažįstantis prievartą – „atkrisdavo nuo jo, kaip žirniai nuo sienos“. Juolab atjauta vargdieniams ir pagarba tikėjimui nedarė jo „parmazonu“.