Tarmės ir jų tyrimai

440 0

2011m. paskelbti tarmių metais. Ką

žinote apie tarmių tyrinėjimą ir jų svarbą kalbai?

Tarmės

Lietuvių kalba priklauso baltų

kalbų grupei. Šiuo metu gyvos tik dvi baltų kalbos − lietuvių ir latvių, kitos jau išnykusios. Tarmių tyrinėjimai

leidžia nustatyti ir atkurti išnykusių kalbų ypatybes.

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir

savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Jos liudija

apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, skirtingas tradicijas,

savitą būdą.

Tarmė (arba dialektas) − tai teritorinė kalbos atšaka,

vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje. Ja kalbančių žmonių skaičius

ir teritorijos plotas gali būti įvairūs.

Tarmių klasifikacija

Jau nuo viduramžių ži

inomos dvi pagrindinės tarmės:

aukštaičių ir žemaičių. Lietuvių kalbos tarmių skirstymo pradininku galima

laikyti pirmosios lietuvių kalbos gramatikos − „Grammatica Litvanica“ − autorių Danielių Kleiną (1609−1666). Šioje lotynų kalba parašytoje ir 1653 m. Karaliaučiuje

išleistoje gramatikoje jis nurodė, kad „vienokia yra kuršių tarmė, kitokia

žemaičių ir klaipėdiškių, dar kitokia Didžiosios kunigaikštystės lietuvių, o ši

− vėl įvairiose vietose

skirtinga“. Tačiau geriausiai pagrįstus tarmių skirstymus pateikė Kazimieras

Jaunius (1848−1908) ir

Antanas Baranauskas (1835−1902).

Dabartinis lietuvių kalbos tarmių skirstymas vadinamas

naujuoju. Tai patobulinta Antano Baranausko klasifikacija. Ją pasiūlė du

kalbininkai − Aleksas

Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Tarmės skiriamos pagal geografinę padėtį −

aukštaičių ir žemaičių.

Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę tarimą skyla į:

vakarų, rytų ir pietų (dzūkų) aukštaičius. Žemaičių tarmė pagal dvibalsių ie,

uo tarimą skyla į: dounininkus, donininkus, dūnininkus.

Dialektologija

Tarmės viena nuo kitos ir nuo bendrinės kalbos skiriasi

fonetika (garsais), morfologija (ž

žodžiais), net sintakse (sakinių

konstrukcija). Tačiau labiausiai pastebimas skirtumas yra leksika — t.y.

žodžiai, kuriuos vartoja tam tikros tarmės atstovai. Jie nepriklauso bendrinei kalbai,

bet gali būti vartojami kasdienėje šnekamojoje kalboje, kartais ir grožinėje

literatūroje.

Mokslas kuris tyrinėja tarmes, vadinamas dialektologija. Dialektologai

– tarmių tyrinėtojai. Jų uždavinys yra aprašyti tarmių ypatybes, ištirti tarmių

dėsnius, sudaryti tarmių gramatikas, žodynus.

Tarmių tyrinėjimai

Dažniausiai tarmės tiriamos dvejopai: 1. vadinamuoju anketų

metodu ir 2. tiesioginio stebėjimo metodu.

1. Pirmuoju atveju sudaromos tam tikros anketos su

tyrinėtojui rūpimais klausimais ir išsiuntinėjamos į specialiai iš anksto

parinktas vietas asmenims, kurie gali vietoje surinkti norimus duomenis, nors

patys ir nėra kalbininkai. Šis metodas geras tuo, kad gana greitai surenkama

daug reikiamų duomenų. Ypač šis metodas patogus, norint nustatyti kokio nors

reiškinio paplitimą. Tačiau jis turi ir trūkumų: atsakymuose neretai pasitaiko

klaidų, jie ne visuomet patikimi.

2. Lietuvių dialektologai daugiausia tiria tarmes

tiesioginio stebėjimo me

etodu: tyrinėtojas pats nuvyksta į tiriamosios tarmės

plotą, vietoje susipažįsta su tarme ir užrašo reikalingus duomenis. Taip

dirbant surenkami patikimesni, tikslesni duomenys. Tačiau darbas vyksta lėčiau.

Tyrinėtojui svarbu susirasti gerą tarmės atstovą − asmenį, kurio kalbos duomenys užrašomi. Jaunų žmonių kalbos

duomenys naudojami palyginimui, norint nustatyti kalbos kitimo procesus,

išsiaiškinti, kuria kryptimi tarmė kinta.

Tarmių tyrinėjimo

svarba

Nykstanti tradicinė kaimo kultūra, vis labiau įsigalinčios

masinės informacijos priemonės lemia tai, kad tarmių vartojimo erdvė siaurėja,

mokančių kalbėti tarmiškai — mažėja. Kalbininkai teigia, kad tarmės ne nyksta,

bet neišvengiamai kinta, modernėja. Jų manymu, tarmės yra didelis ka

albos turtas

ir kalbėti tarmiškai nereikia gėdytis.

Tarmė tiems, kurie kalba tarmiškai, yra pirmoji, tikroji

gimtoji kalba. Tai yra tai, kas leidžia žmogui laisvai išsakyti mintis,

jausmus, nuostatas. Dažnai žmonės net mąsto tarmiškai, o ne bendrine kalba,

kuri yra dirbtinė, ne tokia gyva. Tarmės mokėjimas − didelis privalumas. Išnykusi tarmė ne mažesnis nuostolis nei

išnykusi kalba. Tarmės taip pat atskleidžia ir daug etnografinių, tautosakos

faktų − kokia buvo žmonių

buitis anksčiau, kokie buvo papročiai, tradicijos. Jei nebūtų tarmių, vargu ar

žinotume tiek daug apie savo istoriją.

Išvados

Daugelis teigia, jog ironiškas požiūris į tarmes ir

tarmiškai kalbančius žmones yra žemos kultūros požymis. Tai kartu ir niekinamas

požiūris į savo tautos praeitį, į jos gražiausias, demokratiškiausias

tradicijas.

Perskaičiusi daug straipsnių tema, kurią bandžiau

atskleisti, supratau, jog mes, lietuviai, vadovaujamės savęs menkinimo

tradicija: ,,kas sava, tai prasta“. Daugelis gėdijasi kalbėti tarmiškai,

bijodami atrodyti prastesni, juokingi. Net ir kaimuose stengiamasi kalbėti

bendrine kalba, jaunimas vis daugiau naudoja užsienietiškų žodžių. Dėl vis

sparčiau mūsų gimtojoje kalboje plintančių svetimžodžių tautinę kalbą ir

kultūrą būtina aktyviai ginti ir propaguoti. Mano nuomone, 2011 metus paskelbę

Tarmių metais žengsime didelį žingsnį, norėdami prisidėti prie tarmių tyrimų ir

išsaugojimo.

Join the Conversation