Tarmės ir jų tyrimai

2011m. paskelbti tarmių metais. Ką žinote apie tarmių tyrinėjimą ir jų svarbą kalbai?

Tarmės

Lietuvių kalba priklauso baltų kalbų grupei. Šiuo metu gyvos tik dvi baltų kalbos − lietuvių ir latvių, kitos jau išnykusios. Tarmių tyrinėjimai leidžia nustatyti ir atkurti išnykusių kalbų ypatybes.

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Jos liudija apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, skirtingas tradicijas, savitą būdą.

Tarmė (arba dialektas) − tai teritorinė kalbos atšaka, vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje. Ja kalbančių žmonių skaičius ir teritorijos plotas gali būti įvairūs.

Tarmių klasifikacija

Jau nuo viduramžių žinomos dvi pagrindinės tarmės: aukštaičių ir žemaičių. Lietuvių kalbos tarmių skirstymo pradininku galima laikyti pirmosios lietuvių kalbos gramatikos − „Grammatica Litvanica“ − autorių Danielių Kleiną (1609−1666). Šioje lotynų kalba parašytoje ir 1653 m. Karaliaučiuje išleistoje gramatikoje jis nurodė, kad „vienokia yra kuršių tarmė, kitokia žemaičių ir klaipėdiškių, dar kitokia Didžiosios kunigaikštystės lietuvių, o ši − vėl įvairiose vietose skirtinga“. Tačiau geriausiai pagrįstus tarmių skirstymus pateikė Kazimieras Jaunius (1848−1908) ir Antanas Baranauskas (1835−1902).

Dabartinis lietuvių kalbos tarmių skirstymas vadinamas naujuoju. Tai patobulinta Antano Baranausko klasifikacija. Ją pasiūlė du kalbininkai − Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Tarmės skiriamos pagal geografinę padėtį − aukštaičių ir žemaičių. Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę tarimą skyla į: vakarų, rytų ir pietų (dzūkų) aukštaičius. Žemaičių tarmė pagal dvibalsių ie, uo tarimą skyla į: dounininkus, donininkus, dūnininkus.

Dialektologija

Tarmės viena nuo kitos ir nuo bendrinės kalbos skiriasi fonetika (garsais), morfologija (žodžiais), net sintakse (sakinių konstrukcija). Tačiau labiausiai pastebimas skirtumas yra leksika — t.y. žodžiai, kuriuos vartoja tam tikros tarmės atstovai. Jie nepriklauso bendrinei kalbai,

bet gali būti vartojami kasdienėje šnekamojoje kalboje, kartais ir grožinėje literatūroje.

Mokslas kuris tyrinėja tarmes, vadinamas dialektologija. Dialektologai – tarmių tyrinėtojai. Jų uždavinys yra aprašyti tarmių ypatybes, ištirti tarmių dėsnius, sudaryti tarmių gramatikas, žodynus.

Tarmių tyrinėjimai

Dažniausiai tarmės tiriamos dvejopai: 1. vadinamuoju anketų metodu ir 2. tiesioginio stebėjimo metodu.

1. Pirmuoju atveju sudaromos tam tikros anketos su tyrinėtojui rūpimais klausimais ir išsiuntinėjamos į specialiai iš anksto parinktas vietas asmenims, kurie gali vietoje surinkti norimus duomenis, nors patys ir nėra kalbininkai. Šis metodas geras tuo, kad gana greitai surenkama daug reikiamų duomenų. Ypač šis metodas patogus, norint nustatyti kokio nors reiškinio paplitimą. Tačiau jis turi ir trūkumų: atsakymuose neretai pasitaiko klaidų, jie ne visuomet patikimi.

2. Lietuvių dialektologai daugiausia tiria tarmes tiesioginio stebėjimo metodu: tyrinėtojas pats nuvyksta į tiriamosios tarmės plotą, vietoje susipažįsta su tarme ir užrašo reikalingus duomenis. Taip dirbant surenkami patikimesni, tikslesni duomenys. Tačiau darbas vyksta lėčiau. Tyrinėtojui svarbu susirasti gerą tarmės atstovą − asmenį, kurio kalbos duomenys užrašomi. Jaunų žmonių kalbos duomenys naudojami palyginimui, norint nustatyti kalbos kitimo procesus, išsiaiškinti, kuria kryptimi tarmė kinta.

Tarmių tyrinėjimo svarba

Nykstanti tradicinė kaimo kultūra, vis labiau įsigalinčios masinės informacijos priemonės lemia tai, kad tarmių vartojimo erdvė siaurėja, mokančių kalbėti tarmiškai — mažėja. Kalbininkai teigia, kad tarmės ne nyksta, bet neišvengiamai kinta, modernėja. Jų manymu, tarmės yra didelis kalbos turtas ir kalbėti tarmiškai nereikia gėdytis.

Tarmė tiems, kurie kalba tarmiškai, yra pirmoji, tikroji gimtoji kalba. Tai yra tai, kas leidžia žmogui laisvai išsakyti mintis, jausmus, nuostatas. Dažnai žmonės net mąsto tarmiškai, o ne bendrine kalba,

kuri yra dirbtinė, ne tokia gyva. Tarmės mokėjimas − didelis privalumas. Išnykusi tarmė ne mažesnis nuostolis nei išnykusi kalba. Tarmės taip pat atskleidžia ir daug etnografinių, tautosakos faktų − kokia buvo žmonių buitis anksčiau, kokie buvo papročiai, tradicijos. Jei nebūtų tarmių, vargu ar žinotume tiek daug apie savo istoriją.

Išvados

Daugelis teigia, jog ironiškas požiūris į tarmes ir tarmiškai kalbančius žmones yra žemos kultūros požymis. Tai kartu ir niekinamas požiūris į savo tautos praeitį, į jos gražiausias, demokratiškiausias tradicijas.

Perskaičiusi daug straipsnių tema, kurią bandžiau atskleisti, supratau, jog mes, lietuviai, vadovaujamės savęs menkinimo tradicija: ,,kas sava, tai prasta“. Daugelis gėdijasi kalbėti tarmiškai, bijodami atrodyti prastesni, juokingi. Net ir kaimuose stengiamasi kalbėti bendrine kalba, jaunimas vis daugiau naudoja užsienietiškų žodžių. Dėl vis sparčiau mūsų gimtojoje kalboje plintančių svetimžodžių tautinę kalbą ir kultūrą būtina aktyviai ginti ir propaguoti. Mano nuomone, 2011 metus paskelbę Tarmių metais žengsime didelį žingsnį, norėdami prisidėti prie tarmių tyrimų ir išsaugojimo.