Svetimo pasaulio ir namų tema literatūroje

769 0

Svetimo pasaulio ir namų tema literatūroje

       Namų tema literatūroje itin dažna – ji siejama su vaikyste, šeima, šiluma, tiek konkrečia vieta, tiek abstraktesne žmogui artima erdve. Žmogaus ir jo namų ryšį įžvalgiai aprašo ankstyvojo neoromantizmo atstovė XIX a. pab.- XX a. pr. rašytoja  Šatrijos Ragana. Apysakoje „Sename dvare“  namų paveikslą ji sieja su pačiais gyventojais, gilinasi į suaugusiojo ir vaiko santykį su svetimu pasauliu. Namų kaip vertybės sąvoka išlieka ir vėlesnių autorių kūryboje. XX a. prozininkas Jurgis Savickis rinkinio„Šventadienio sonetai“   novelėse  „Vagis“ bei „F

Fleita“ , kaip būdinga modernistui, nepateikia vienpusio požiūrio. Jis aprašo dvi skirtingas istorijas,  atskleidžia jauno ir seno žmogaus reakciją susidūrus su nepažįstamu pasauliu, o remdamasis ja išryškina namų svarbą. 

        XX a. pradžioje sukurtoje Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ namai tampa ryškia veikėjo paveikslo dalimi, padedančia apibrėžti jo socialinę padėtį,  o, svarbiausia, atspindinčia žmogaus charakterį ir vidinį pasaulį. Kūrinio centre – senasis dvaras ir jo gyventojai, XIX a. pradžios dvarininkai, kurie ne engia ir baudžia kaimiečius, bet juos moko, jiems pataria. Išpuoselėta dvaro aplinka ap

prašoma su romantinei pasaulėjautai būdingu paslaptingumu, idiliškumu. Ši aplinka glaudžiai siejama su pagrindine apysakos veikėja mamate ir tarsi yra šios jausmingos, išsilavinusios, muzikalios bei jaučiančios gamtos grožį moters atspindys. Autorė neretai personifikuoja patį dvarą taip dar vaizdingiau perteikdama namų atmosferą, gy
yventojų nuotaiką: „Senas rūmas gobias slaptinga skraiste ir ima svajoti.“ – taip aprašomas dvaras mamatei grojant. Šatrijos Raganos apysakoje namai ne tik nurodo kokiam visuomenės sluoksniui priklauso veikėjas, bet  tampa pačio gyventojo vidaus, sielos išraiška, charakterio ir būdo atspindžiu.

       Kitas lietuvių autorius, XX a.  modernistas, ekspresionistas,  Jurgis Savickis, novelėje „Vagis“ vaiko akimis perteikia savitą namų ir svetimo pasaulio suvokimą. Pagrindiniam novelės veikėjui namai yra geriausiai pažįstama, brangi, tačiau savaime suprantama  vieta: „Savo namas, šiluma“. Tuo tarpu, pasaulis už namų ribų vaikui dar nėra taip gerai pažįstamas kaip suaugusiam, todėl ir jo požiūris yra kitoks, formuojamas senolių pasakojimų ir paties vaizduotės. Nepažintą pasaulį jaunasis veikėjas idealizuoja, todėl namuose įkalintas vagis, tarsi kito pasaulio veikėjas, vaiką veikiau intriguoja nei gąsdina. Kitaip tariant, patirties stoka ir va

aikiškas smalsumas novelės herojui leidžia vertinti svetimą pasaulį kitaip nei jį supantiems suaugusiems. Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ taip pat atskleidžia vaikui būdingą dar nepažinto pasaulio romantizavimą. Būtent toks Irusios – vienos pagrindinių apysakos veikėjų, aštuonerių metų mergaitės, požiūris atskleidžiamas jai su motina ir broliukais vaikštant gamtoje. Čia kiekvienas keistesnis medis ar skardis sužadina mergaitės vaizduotę, paskatina gamtos pasaulį matyti kaip mistišką stebuklingą šalį. Taigi tiek Jurgis Savickis, tiek Šatrijos Ragana savo kūriniuose parodo savitą, idealizuotą ir nevaržomos vaizduotės kuriamą svetimo pa
asaulio suvokimą būdingą vaikui.

       Pagrindinio Jurgio Savickio novelės „Fleita“ veikėjo istorija bene dramatiškiausiai iš visų minėtųjų kūrinių parodo namų, kaip gyvenimo pamato ir užuovejos nuo svetimo, negailestingo pasaulio, svarbą ir įtaką žmogaus likimui. Autorius plačiau pažvelgia į namų sąvoką, sieja ją ne tiek su fizine vieta, kiek su pačiam veikėjui dvasiškai artima ir sava erdve, kur jis jaučiasi suprastas, vertinamas, saugus. Pagrindiniam novelės veikėjui fleitininkui Žiogui tokia vieta yra miestas, o tiksliau teatras. Deja, netrukus jis priverčiamas palikti artimą sielai erdvę ir ieškoti prieglobsčio iki tol nepažintame kaime, kur taip ir nepasijunta kaip namuose. Nors Žiogui suteikiama pastogė pas gimines, čia jis tėra nesuprastas svečias iš kurio tikimasi vien materialinės naudos, o svetimoje neišprususių kaimo žmonių aplinkoje jo muziko talentas lieka neįvertintas, užgožtas. Patyręs iki tol nepažinto pasaulio priešiškumą bei neteisybę Žiogas nebeturi kur trauktis – nusilpsta ir miršta. Taigi, modernizmo atstovas Jurgis Savickis naujai pažvelgia į namų temą, jų, kaip užuovejos ir dvasinės atramos, svarbą žmogui vaizduoja nagrinėdamas namų praradimo ir susidūrimo su svetimu pasauliu problemas.

      Taigi, namų ir svetimo pasaulio sąvokos literatūroje dažnai vartojamos kaip priešingybės. Namai čia – tai, kas žmogui artima, saugu. Kartu ši erdvė nemažai pasako apie patį žmogų, todėl autorių yra pasitelkiama siekiant sukurti vaizdingesnius, išsamesnius veikėjų paveikslus. Štai svetimas pa

asaulis, arba tai , kas yra už namų ribų, literatūros kūriniuose vertinama įvairiai. Tiek Šatrijos Ragana, tiek Jurgis Savickis, savo kūriniuose pastebi, jog vaikui šis pasaulis sužadina smalsumą, vilioja. Kitavertus, novelėje „Fleita“ aprašyta istorija parodo, jog namų užuovejos netekusiam žmogui svetimo pasaulio spaudimas gali būti nepakeliamas ir pražūtingas.

Join the Conversation