B. Sruoga “Dievų miškas”. Skaidrės.

263 0

Balys Sruoga

  • Romanas “Dievų miškas”

    Biografija.

  • Gimė 1896 m. Baibokų kaime, Biržų apskr., ūkininko šeimoje.

  • Mokėsi Panevėžyje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Miunchene.

  • Dirbo mokytoju Vilniuje, Spaudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje Kaune, organizavo satyrinį Vilkolakio teatrą, dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir grįžęs iš koncentracijos stovyklos – Vilniaus universitete.

  • 1943 – 1945 m. kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje netoli Dancigo.

  • Žmona – istorikė V. Daugirdaitė – Sruogienė, duktė Dalia.

  • Mirė 1947 m. Vilniuje, sulaukęs 51 metų. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Kaip kuriami veikėjų paveikslai

  • Knygoje daugiau kaip šimtas veikėjų.

  • Stovyklos viršininkų ir prižiūrėtojų paveikslai kuriami taip:

    • išryškinama kuri nors biografijos detalė;

    • satyriškai nuspalvinamas charakterio bruožas;

    • akcentuojamos ka
      albos intonacijas (čia daug padeda išradingos lagerio keiksmažodžių parafrazės).

      Romanas pilnas ironijos

  • „Dievų miške” B. Sruoga juokiasi iš visko.

  • Didžiausia aštraus, pikto, geliančio juoko dozė pliekia absurdišką lagerio tvarką, nuvainikuoja įvairaus rango jos vykdytojus, kurių portretai knygoje tiesiog karikatūriškai ryškūs ir apibendrinti.

  • Neretai autorius pasijuokia ir iš savo klipatiškos padėties lageryje, iš savo negalios ir inteligentiško nepraktiškumo, su kraupia šypsena aprašo lagerio darbus, „apelius”, nakvynę barakuose, iš kurių po nakties išvelkami keli ar keliolika lavonų.

  • „Juodojo”, „pakaruokliško” humoro pliūpsniai neretai lydi ir tiesioginio susidorojimo su ka
    aliniais epizodus – mušimo, bausmių (kaip sakoma knygoje, „kalinių kaulų sutratinimo ar visiško kalinio nubildinimo”), net lavonų skaičiavimo, tampymo ir deginimo scenas (skyriai „Numirėliška dalia”, „Giltinės pastogė” ir kt).

Kodėl Sruoga iš visko juokiasi?

  • Tai savotiškas B. Sruogos ginklas prieš aplinkos brutalumą, žmogiškosios bū
    ūties pamatų ir normų iškraipymą, netikrumą dėl savo ateities ir net gyvybės.

  • Tai pastanga nepasiduoti niokojančiam lagerio poveikiui, klipatos pasaulėjautai, išlikti žmogumi bet kurioje situacijoje. „Aš išmokau žiūrėti į pasaulį su išminties šypsena”, „Pernai, kai man buvo ypač sunku, aš labai daug juokiausi”, „Šiaip aš žvalus ir giliai ironiškas – ne žmonių, su kuriais žūsiu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu” (B. Sruogos laiškai V. Sruogienei 1943, rugpjūčio 15,1944, gegužės 13, 28;), – šios eilutės iš Štuthofo nedviprasmiškai rodo „Dievų miško” tonacijos psichologines ištakas ir prasmę.

  • Tai galimybė, atspėjus fašizmo silpnąją vietą – kvailumą, bukumą, – pliekti sistemą juoku.

Romane daug teatrališkumo

  • Komendantas organizuoja klipatų paradą ir pučiasi esąs galingas lyg japonų imperatorius;

  • Nuožmus esesininkas, žmonai atvažiavus, vaidina švelnų šeimos tėvą;

  • Kaliniai vaidina dirbančius ( ištisą dieną kruta apie kelmą); vaidina griūvančius nuo girto lagerio viršininko antausių, ka
    ad šis liktų patenkintas savimi.

Kitoks tik skyrius “Klipatų klipatos”

  • Jame pavaizduotos šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas B. Sruogai buvo toks sukrečiantis („Naujokas, pirmą kartą savo gyvenime išvydęs klipatų komandą, lyg proto nustoja”), kad jis užsimena ir apie šių ant mirties slenksčio atsidūrusių žmonių prarastą tėvynę, artimuosius, ir apie savo skausmą žiūrint į „tuos veidus”, ir apie mirties beprasmiškumą lageryje, pagaliau apie budelių ir jų veiksmų antižmogiškumą: „Kokį moralinį, kokį istorinį pateisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Jo
    okios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins!” (Raštai, t.4, p. 301).

  • Daugelyje kitų vietų skausmas, pasipiktinimas ar gailestis lieka pasakojimo potekstėje, nujaučiamas kaip vidinė tragedija, „asmenis reikalas”, į kurį pašalaičiams „nėra ko kištis”. Taip pat ir slapčiomis prarytos ašaros, užslėpti tėvynės ir šeimos prisiminimai – tik tarsi tarp kitko praslystanti užuomina.

Kai kurie keiksmažodžiai ir kreipiniai, kuriuos vartoja prižiūrėtojai

  • Šuns uodegos inteligentija;

  • Kiauliasnukiai;

  • Maitos vaikai;

  • Maitos išperos;

  • Apsidrėbusio kuilio sūnūs;

  • Lietuviškas mėšlas;

  • Nususęs driskiau;

  • Pašvinkęs rupūže;

  • Šunų išjoda;

  • Tu, pakaruoklio vėdare;

  • Kirmėlės vaike.

Šiek tiek kitokio atspalvio keiksmažodžiai, kuriuos vartoja kaliniai

  • Gi tu, viešpatie su žaliais batviniais;

  • Kad tu išvietėj prilaktum;

  • Kad juos kur uošvė raitoji.

Štuthofo lageris

Štuthofas (Stutthof)

  • buvo viena iš daugelio hitlerinių koncentracijos stovyklų, įkurta 1939 m.

  • Jis apibūdinamas kaip ,,eilinė”, ,,provincinė” stovykla, nes turėjo mažiau kalinių, buvo atokiai nuo Berlyno ir aukščiausių SS pareigūnų. Tačiau nuo kitų hitlerinių mirties fabrikų ji skyrėsi nebent tik savo dydžiu ( per jos krosnis perėjo ne milijonai, kaip Osvencime, Mauthauzene ar Dachau, o ,,tik” 80 000 kalinių).

Štuthofas oficialiai nebuvo laikomas naikinimo stovykla, kur, būdavo, atveža kalinį ir tuojau nužudo.

  • Štuthofas oficialiai nebuvo laikomas naikinimo stovykla, kur, būdavo, atveža kalinį ir tuojau nužudo.

  • ,,Skirtumas buvo tas, kad čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jo jėgas, versdavo jį mirti iš bado.” Štuthofe mirė du iš trijų patekusių.

  • Kalinys vidutiniškai išlaikydavo tik 3 – 4 mėnesius.

  • Čia nuolat būdavo apie 4 tūkst. kalinių.

  • Iki 1942 metų pabaigos ši
    iame lageryje atsidūrė daugiau negu 20 000 žmonių, iš kurių per tą laikotarpį šiokiu ar tokiu būdu numarinta 18 000. Likusieji 2 000 arba buvo iškelti į kitus lagerius, arba čia pat vietoje gyvi išliko. 1944 m. pabaigoje kasdien mirdavo 200-300 žmonių. Iš viso čia vienu ar kitu būdu mirė apie 80 000 žmonių.

  • Tiktai labai nedaugelis buvo iš lagerio paleisti, žinoma, ne į laisvę, bet į priverčiamus darbus arba darbo lagerius.

  • Lagerio katorgininkams oficialiai skiriama maisto norma – 1800-2000 kalorijų (kad išgyventum, mažiausia norma – 2500). Tačiau 1940-42 metais kalinys vargiai gaudavo 1000 kalorijų. Tad nenuostabu, kad jie labai greitai tapdavo klipatomis.

  • Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės: korimas, šaudymas, užmušimas, nunuodijimas dujų kameroje ir kt. Visgi populiariausias iškeliavimo pas Abraomą būdas – mirtis iš bado.

Lagerio miegamasis

Lagerio dalis 1945 m.

Dvi išlikusios lagerio krematoriumo krosnys

Lagerio geresnieji barakai

Pirmieji lagerio kaliniai per pertrauką

Lagerio kaliniai laukia maisto

Ką valgydavo kaliniai?

  • Pusryčiai:

    • Duonos bryzelis ( apie 150 g);

    • Kavos apie 0,5 ltr (retai pasaldyta).

    • Pietūs:

    • 0,75 ltr sriubos. Nuo 1944 m. II p. kartais dar košė, makaronai.

    • Vakarienė:

    • Duonos apie 100 g;

    • Truputis margarino.

Asmenybė

  • B. Sruoga buvo ypatinga asmenybė – šakota, kitoniška. Turėjo didelę vidinę energiją, tačiau ne pastovią, o pulsuojančią: čia linksmas, kūrybingas, čia liūdnas, bejėgis. Savo kitoniškumą mėgo pabrėžti ir išvaizda, rūbais.

  • Buvo rašto, knygos žmogus.

  • Daugybė slapyvardžių (apie 40) rodo B. Sruogos keitimosi, literatūrinio apsimetimo, pagaliau ir žaidimo pomėgį. Šį pomėgį labai atitiko kelionės.

Kaliniai deda pamatus naujiems barakams

Oficialus komendanto vizitas Štuthofe

Lagerio kalinys

Moterys valgo menkus davinius

“Mirties vartai” į stovyklą

Senieji st
tovyklos barakai

Vadų pastatas

Tema

  • Hitlerinio lagerio vidinis mechanizmas: jo struktūra ir istorija, institucijos, esesininkų ir kalinių sudėtis bei santykiai, lagerio hierarchija.

B. Sruoga kūrinio potekstėje svarsto ir ieško atsakymų į klausimus:

  • B. Sruoga kūrinio potekstėje svarsto ir ieško atsakymų į klausimus:

  • kaip ir kodėl nacizmas XX a. viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi.

Kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti iš paskutiniųjų stengėsi išlikti žmonėmis?

  • Šalia studijų domėjosi teatru, dalyvavo lietuviškuose vaidinimuose.

  • 1916 m. perėjo į Maskvos universitetą studijuoti literatūros.

  • Maskvoje parašė daugumą savo geriausių lyrinių k

. . .

Romanas “Dievų miškas”

  • Iš Štuthofo konclagerio Sruoga grįžo į Vilnių 1945 05 13.

  • Romaną Sruoga pradėjo rašyti maždaug po mėnesio gydydamasis Birštono sanatorijoje.

  • Dirba po 8-12 val. Romanas baigtas rudenį.

  • Tačiau jo išleidimas dėl to meto sąlygų susikomplikavo. Autoriui buvo siūloma tekstą taisyti,nes jame atseit šaipomasi iš vokiškųjų grobikų aukų.

  • Romanas pasirodė tik 1957 m.

Stilius

  • Ypač gili ir prasminga kūrinio potekstė, kurioje skausmas, pasipiktinimas ar gailestis lieka kaip vidinė tragedija, ,,asmeninis reikalas”.

  • Detalus, įvairiapusis hitlerinio lagerio gyvenimo ir žmonių aprašymas leidžia traktuoti ,,Dievų mišką” kaip veikalą, atskleidžiantį antižmogišką fašizmo esmę.

  • Savotiškas ironiškas autoriaus požiūris į vaizduojamą tikrovę.

Tas požiūris – tai savotiškas ginklas prieš aplinkos brutalumą, žmogiškos būties pamatų ir normų iškraipymą, netikrumą dėl savo ateities ir net gyvybės. Ironija – tai pastanga nepasiduoti niokojančiam lagerio poveikiui, išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje.

  • Tas požiūris – tai savotiškas ginklas prieš aplinkos brutalumą, žmogiškos būties pamatų ir normų iškraipymą, netikrumą dėl savo ateities ir net gyvybės. Ironija – tai pastanga nepasiduoti niokojančiam lagerio poveikiui, išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje.

Kuo tradidiciška ši memuarų knyga?

  • Paprastai memuarų centre – autoriaus asmenybė, jo patirtis, jo psichologinis pasaulis.

  • Be vieno kito ekskurso apie fašistinę Vokietiją, kaip klasikinę „barakinės kultūros” šalį, B. Sruoga irgi kalba tik apie tai, ką pats patyrė: išskyrus porą atvejų, autentiškos aprašomų žmonių pavardės, tikri jų gyvenimo ir veiklos faktai.

Kuo kitokia ši memuarų knyga?

  • Ryškindamas savo, beteisio katorgininko, situaciją hitleriniame lageryje, B. Sruoga beveik niekur nepraveria vidinių išgyvenimų.

  • Šiurpiausi Štuthofo gyvenimo epizodai „Dievų miške” aprašomi santūriai, lakoniškai, be sentimentų.

  • Pasakotojo reakcijos į pateikiamus įvykius demonstratyviai šykščios, tarsi jis įsitikinęs, kad geriausiai viską pasakyti gali patys faktai, jų tragizmas ar tragikomiškumas, paradoksalumas ar kraupus kasdieniškumas.

  • Beveik nekalbama apie tėvynės ir šeimos ilgesį, kurį, sprendžiant iš laiškų, B. Sruoga išgyveno labai stipriai („Jeigu tėvynės pasiilgimas yra liga, tai aš ja sergu sunkia forma”). Nedaug knygoje ir tiesioginių budeliams skiriamų pasipiktinimo, protesto, prakeiksmo žodžių, kurių rašytojo širdyje, be abejo, irgi buvo prisikaupę .

Join the Conversation