Sintaksinių ryšių tipai
Žodžių junginio ir sakinio dėmenys vienas su kitu yra susiję tam tikrais sintaksiniais ryšiais. Skiriami trys šių ryšių tipai:1) prijungimas,2) sujungimas,3) tarpusavio sąsaja.1. Prijungimas. Prijungiamuoju ryšiu būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurių vienas yra pagrindinis, o antras nuo jo priklausomas. Pastaruoju paprastai atsakoma į klausimą, kuris keliamas iš pagrindinio žodžio arba sudėtinio sakinio dėmens: platus kelias (Koks kelias? – platus.)rašo laišką (Ką rašo? – laišką.)garsiai kalba (Kaip kalba? – garsiai.)važiuoja į Uteną (Kur važiuoja? – į Uteną.)Dar mano tėvas sakydavo, jog dieną reikia baigti geru, naudingu darbu. (Ką sakydavo? – jog dieną reikia baigti geru, naudingu darbu.)Povilas daug žinojo, nes buvo už mane gerokai vyresnis. (Kodėl žinojo? – nes buvo už mane gerokai vyresnis.)Kai pradėjo stūgauti rudens vėjai, briedžiukas jau buvo didelis. (Kada jau buvo didelis? – kai pradėjo stūgauti rudens vėjai.)Priklausomieji žodžiai prie pagrindinio žodžio gali būti prijungiami trejopai. Vieni priklausomieji dėmenys yra tos pačios giminės, to paties skaičiaus, to paties linksnio kaip ir pagrindiniai žodžiai (aukštas kalnas, aukšto kalno, aukštam kalnui…, aukšti kalnai, aukštų kalnų…). Kiti būna tam tikro linksnio (ieškau knygos, radome knygą, domisi knyga…). Jei priklausomieji žodžiai yra nekaitomi, jie paprasčiausiai prie pagrindinių dėmenų prišliejami pagal prasmę (gražiai rašo, sėdi namie, gyvena netoli…). Pagal tai skiriami trys prijungimo būdai: derinimas, valdymas ir šliejimas.Derinimas yra toks prijungimo būdas, kai priklausomojo žodžio giminė, skaičius ir linksnis parenkami pagal pagrindinį žodį. Tai rodo priklausomojo žodžio galūnė:ariamas laukas, ariami laukai – koks? kokie?ariamo lauko, ariamų laukų – kokio? kokių?ariamam laukui, ariamiems laukams… – kokiam? kokiems?ariamą lauką… – kokį?Pateiktajame pavyzdyje su pagrindiniu žodžiu laukas priklausomasis žodis ariamas yra suderintas gimine, skaičiumi ir linksniu (nepasakysi ariama laukas, ariami laukas, ariamą laukas…). Keičiant pagrindinio žodžio skaičių ar linksnį, reikia keisti ir priklausomojo žodžio skaičių ir linksnį (ariamas laukas, ariamo lauko, ariamam laukui…, ariami laukai, ariamų laukų…).Su pagrindiniu žodžiu derinami būdvardžiai (platus kelias, nauja vieta…), būdvardiškieji įvardžiai ir skaitvardžiai (visi žmonės, tokia diena, penki kamuoliai, antras sąsiuvinis…), dalyviai (ariamas laukas, žvilgąs sniegas…), taip pat daiktavardžiai (skulptorius Juozas Zikaras, poetė Salomėja Nėris…).Valdymas yra toks prijungimo būdas, kai pagrindinis žodis reikalauja tam tikro priklausomųjų žodžių linksnio arba linksnio su prielinksniu:laukia autobuso – ko? stovi prie autobuso – prie ko?moja autobusui – kam? lipa į autobusą – į ką?stabdo autobusą – ką? lipa iš autobuso… – iš ko?važiuoja autobusu… – kuo?Valdomieji žodžiai paprastai reiškiami daiktavardžio ir įvardžio kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku ir vietininku, taip pat linksniu su prielinksniu.Dažnas žodis, ypač veiksmažodis, gali valdyti kelis linksnius:rašo laišką – ką? rašo tušinuku – kuo?rašo draugei – kam? rašo į Vilnių… – į ką? kur?Vieni žodžiai būtinai reikalingi tam tikro linksnio (tvarko – ką?, gėrisi – kuo?, neturi – ko?), kitų priklausomojo žodžio forma priklauso nuo sakiniu reiškiamos minties: eina – ko? (knygos, vandens…), kuo? (keliu, taku…), į ką? kur? (į miškų, į salę…).Kalbos praktikai svarbu įsidėmėti šių žodžių valdymą: atstovauti – kam? (atstovauja mokyklai, miestui, Lietuvai…), atitikti – ką? (atitinka programų, reikalavimus…), atsiskaityti – kam? (atsiskaito direktoriui, auklėtojui…), nusimanyti – apie ką? (nusimano apie krepšinį, meną…), dėkoti – kam? (dėkoja tėvams, jums…), kreiptis – į ką? (kreiptis į merą, į mokinius…), skolintis – iš ko? (pasiskolino iš draugo, iš kaimynų…), klausti ir prašyti – ko? arba ką? (klausti auklėtojos, klausti auklėtoją, prašyti tėvą…), turtingas – ko? (turtingas pinigų, knygų…), gabus – kam? (gabus sportui, muzikai…).Šliejimas – tai toks prijungimo būdas, kai su pagrindiniu žodžiu pagal prasmę susiejamas nekaitomas žodis. garsiai kalba, ėmė bėgti, daug dirba, parėjo pietauti, tamsiai rudas, šiandien nesnigs, eina šalia, lėkte atlėkėŠliejamieji žodžiai reiškiami prieveiksmiais (garsiai, daug, tamsiai…), padalyviais (lyjant, auštant…), būdiniais (lėkte, bėgte…), veiksmažodžio bendratimi (bėgti, pietauti…).2. Sujungimas. Sujungiamuoju ryšiu sakinyje būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurie vienas nuo kito nepriklauso. Jais kas nors išskaičiuojama, gretinama, priešinama, skiriama. Sujungiamieji žodžiai atsako į tą patį klausimą, keliamą iš vienos kurios nors sakinio dalies.Visa klasė sujudo, subangavo, sušnarėjo. (Ką padarė klasė? – sujudo, subangavo, sušnarėjo.)Pašiūrė buvo apaugusi karklais, erškėčiais, lazdynais, kadagiais. (Kuo buvo apaugusi? – karklais, erškėčiais…)Valandos slenka lėtai, skausmingai. (Kaip slenka? – lėtai, skausmingai.)Sode ir pievoje yra labai daug bičių. (Kur yra? – sode ir pievoje.)Susiliejo ir tikrovė, ir sapnai. (Kas susiliejo? – ir tikrovė, ir sapnai.)Mėnuo šviečia, bet nešildo. (Ką veikia mėnuo? – šviečia, bet nešildo.)Mes būsime parke arba prie upelio. (Kur būsime? – parke arba prie upelio.)Sujungimo ryšiu gali būti susiję ne tik sakinio žodžiai, bet ir sudėtinio sakinio dėmenys. Žiema kietai sugniaužė savo kumščius, ir storas ledas apklojo visus vandenis. (I dėmuo – Žiema kietai sugniaužė savo kumščius, II – Storas ledas apklojo visus vandenis.)Židiny plakas silpna liepsnelė, bet tuojau ji užges. (I – Židiny plakas silpna liepsnelė, II – Tuojau ji užges.)Uoste ūkė laivai, o pušyne stukseno genys. (I – Uoste ūkė laivai, II – Pušyne stukseno genys.)Ar aš kalbėti, dainiau, nemoku, ar žmonės tik savas suprasti mintis sugeba? (I – Aš kalbėti, dainiau, nemoku, II – Žmonės tik savas suprasti mintis sugeba.)Sujungiamąjį ryšį rodo intonacija, jungtukai ir, o, bet, tačiau, nei, ar, arba.3. Tarpusavio sąsaja. Šiam tipui būdinga tai, kad žodžių sintaksinis ryšys yra abipusis, t. y. kad iš pirmojo dėmens galima kelti klausimą antrajam dėmeniui ir atvirkščiai – iš antrojo pirmajam. Tokiu dvikrypčiu ryšiu yra susiję veiksnys ir tarinys.Aliukas atsargiai slinko paežere. (Kas slinko? – Aliukas; ką veikė Aliukas? – slinko.) Kiekviena motina savo vaiką giria. (Kas giria? – motina; ką veikia motina? – giria.)Visi dirba skubius darbus. (Kas dirba? – visi; ką veikia visi? – dirba.)
Sintaksinių santykių reiškimo priemonės
Svarbiausi sintaksiniai vienetai – sakiniai ir žodžių junginiai – susideda iš tarpusavy susijusių žodžių bei jų formų. Gramatiniai ir prasminiai santykiai tarp tų žodžių paprastai reiškiami atitinkamomis priemonėmis (žodžių ryšių rodikliais), iš kurių svarbiausios lietuvių kalbai yra šios: žodžių formos, tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės), žodžių tvarka ir intonacija.Žodžių formos. Kiekvienas kaitomas žodis susideda iš pagrindinės dalies (kamieno) ir formaliosios dalies (galūnės). Žodžio ypatybė būti skaidomam į tas dalis ir vadinasi žodžio forma. Svarbiausi sintaksinių reikšmių rodikliai yra galūnės. Galūnės – tai tarnybinės morfemos; jos parodo sintaksinius santykius (ryšius) tarp žodžių. Kiekviena žodžio miškas forma – miško, miškui, mišką, mišku, miške – gali turėti vis kitą sintaksinį vaidmenį: Miškas ūžia, verkia, gaudžia (Mair.) – veiksnys; Ne tu mišką saugai, aš saugau (J. Balt.) – papildinys; Miško pelė gyvena miške – pažyminys ir vietos aplinkybė. Ypač svarbus galūnių vaidmuo esti tada, kai vienas žodis prie kito prijungiamas derinimo ar valdymo ryšiu.Sintetinėms kalboms (lietuvių, rusų ir kt.) žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Ji nulemia sintaksinius santykius, pvz., ar mes sakysime Petras moko Joną ar Joną moko Petras, t. y. keisime žodžių tvarką, vis tiek Petras yra veiksnys (rodo galūnė -as), o Joną – papildinys (rodo galūnė -ą).Tarnybiniai žodžiai irgi padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius santykius. Ypač jų vaidmuo svarbus analitinėse kalbose. Prielinksniai, jungtukai ir dalelytės, kaip sintaksinių santykių reiškimo priemonės, gerokai skiriasi vienos nuo kitų. Svarbiausi iš jų prielinksniai.1. Prielinksniai su linksniuojamosios kalbos dalies (daiktavardžio, įvardžio, skaitvardžio, būdvardžio, dalyvio) forma, kartais ir su prieveiksmiu (į čia, iš kur, iš toli) rodo sintaksinius santykius. Kartu su atitinkamu linksniu jie padeda skirti (diferencijuoti) ne tik sintaksinius, bet ir semantinius santykius, pvz.: eiti į trobą (rodo artėjimą j vidų), eiti iš trobos (rodo tolimą iš vidaus į išorę), eiti nuo miško (tolimas iš išorinės pusės). Tas pats prielinksnis su vienu linksniu gali rodyti vienokią reikšmę: Grįžo po darbo – laiko aplinkybė, su kitu kitokią: Vaikščiojo po sodą – nekryptingas kelias, trečiu – dar kitokią: Katė tupi po stalu – vieta ko nors apačioje, apačia.Neretai vietos prielinksniai kartu su linksniais gali sudaryti ištisą kuriuo nors atžvilgiu diferencijuotų reikšmių sistemą. Štai vietininkas tvarte rodo tik vidų, o linksniai su įvairiais prielinksniais – daugiau ar mažiau skirtingų išorės reikšmių sistemą: šalia tvarto – prie tvarto – netoli tvarto – šiapus tvarto – prieš tvartą – už tvarto – apie tvartą. Kitų (objektinių, laiko, būdo, priežasties) reikšmių diferenciacija nėra tokia ryški ir įvairi, plg.: rašė laišką – nerašė laiško – rašė apie kelionę; (tai atsitiko) prieš pietus – iki pietų – per pietus – po pietų – apie pietus.Lygindami žodžių formas ir prielinksnines konstrukcijas, matome, kad prielinksnis kartais gali pakeisti net sakinio dalį, plg. Padėk dėžutę (papildinys) – Padėk į dėžutę (vietos aplinkybė). Skiriasi čia ir žodžių junginių gramatiniai ryšiai: be prielinksnio – tiesioginis valdymas (arba padėk man – šalutinis valdymas), su prielinksniu – netiesioginis (arba prielinksninis) valdymas.Įsidėmėtina, kad prielinksninių konstrukcijų lietuvių kalboje vis gausėja, plg. Visi manimi šaiposi → iš manęs.2. Jungtukai rodo santykius tarp žodžių ir sakinių. Pagal funkcijas jie skirstomi į sujungiamuosius (ir, o, nei, bet, tačiau…), kurie jungia vienodos reikšmės (vienarūšes) sakinio dalis arba lygiaverčius dėmenis (sakinius), ir į prijungiamuosius (kad, jog, kai, kadangi, jeigu, nes, nors), prijungiančius vieną dėmenį prie kito. Be to, prijungiamieji jungtukai kartais rodo ir šalutinio dėmens (sakinio) rūšį, santykio pobūdį tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens, ypač laiko, būdo, priežasties, sąlygos ir nuolaidos.Reikia pridurti, kad tuo jungtukų sintaksinis vaidmuo nesibaigia, nes jie taip pat jungia ir atskirus teksto sakinius, plg. Senis ir praplėšė lubas. O pupelė vis auga auga, kartais atskiras pastraipas (pilnatis), net ir nutolusias (distancines) teksto atkarpas. Taigi jungtukai atlieka daug funkcijų: jungia žodžius, sakinių dėmenis, sakinius bei kitokias teksto atkarpas. Visa tai kalbą daro rišlesnę, suprantamesnę, kompaktišką.3. Dalelytės iki šiol sintaksėje buvo kaip ir nevertinamos. Jų vaidmuo išryškėja sakinyje ir tekste.Pirmiausia dalelytės modifikuoja sakinio modalumą: a) neigiamosios (ne, nė, nei, nebe), b) klausiamosios bei abejojamosios (ar, argi, gal, rasi, negi, nejaugi), c) geidžiamosios (tegu, kad, o kad, tegu tik): Aš gal palauksiu (J. Balt); O kad tu sudegtum! Be to, padeda nustatyti (kartu su intonacija) sakinio rūšį (klausiamasis ar skatinamasis), pvz.: Argi tu neatsimeni ? (J. Balt). Kažin?! Tegul eina pas Driežo Katrę (Ž.). O lyginamosios dalelytės (tarsi, tartum, lyg), be to, dar atlieka panašias funkcijas kaip jungtukai: Nejau atsiminimai nuseko lyg upė (E. Matuz.). Vadinasi, dalelytės, be savo pagrindinio vaidmens (pabrėžimo, tikslinimo), keičia ir viso sakinio statusą.Nemaža dalelyčių (ir, dar, jau, vėl, bent, nebent) sieja kontaktines ir distancines teksto atkarpas.Žodžių tvarka. Ne visose kalbose žodžių tvarka vienodai svarbi sintaksiniams santykiams reikšti. Lietuvių kalbai, turinčiai turtingą kalbos dalių kaitymo sistemą (žodžių formos, linksniai su prielinksniais), žodžių tvarka nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva). Esant inversijai, pabrėžiamieji žodžiai dažniausiai atsiduria sakinio pradžioje (rečiau gale).Žodžių tvarka gerokai skiriasi nuo formų ar tarnybinių žodžių (jų aiškūs morfologiniai rodikliai) tuo, kad ji remiasi žodžių vieta (pozicija) sakinyje, o formų gali arba visiškai nebūti, arba jos esti tapačios, nesiskiriančios. Kai kurioms kalboms žodžių tvarka yra gramatiškai svarbi, plg. ang. Peter loves Ann ir Ann loves Peter, pr. Pierre aime Anne ir Anne aime Pierre, vok. Peter liebt Anna ir Anna liebt Peter („Petras myli Oną“ ir „Ona myli Petrą“). Anglų, prancūzų, vokiečių kalbose žodžių tvarka rodo, kur yra veiksnys ar papildinys (formos nerodo).Lietuvių kalboje žodžių tvarka labai retai rodo sintaksinius santykius. Štai Tekėti – ne akėti. Vilnius – Lietuvos sostinė pirmieji sakinių žodžiai signalizuoja veiksnius, paskutinieji – tarinius. O šių sakinių skiriasi ne tik sakinio dalys, bet ir struktūra: Laukai tolimi – dvinario sakinio tarinys tolimi, o Tolimi laukai – vienanario sakinio pažyminys. Žodžių tvarka padeda skirti paprastą pažyminį nuo predikatinio pažyminio (rado sumuštą vaiką: vaiką rado sumuštą); iš jos sprendžiame, kuriam žodžiui priklauso šliejamieji žodžiai: Ten pamačiau pernai išdygusį berželį. Yra ir kitų atvejų, kur skiriasi bent semantika (batų dėžė – dėžė batų) ar dėmenų (sakinių) rūšis (Juo tolyn į mišką, juo daugiau medžių), kur I yra šalutinis, II – pagrindinis dėmuo.Iš žodžių tvarkos pagaliau nustatome aktualiosios skaidos vienetus, t. y. sakinio temą (tai, kas sena, žinoma) ir remą (tai, kas nauja, nežinoma, aktualu), pvz.: Laikrodis (tema) nukrito (rema) ir Nukrito (tema) laikrodis (rema).Intonacija yra vienas iš svarbiausių sakinio požymių. Intonacija sakiniui suteikia įvairių emocinių bei ekspresinių atspalvių, padeda išryškinti jo prasmini turinį, rodo jo vientisumą ir baigtumą. Į jos sudėtį įeina šie elementai: kalbos melodika (balso pakėlimas arba nuleidimas), ritmas, tempas, tembras ir loginis kirtis, kuriuo pabrėžiama tai, kas sakinyje svarbiausia.Intonacijos vaidmuo išryškėja tik sakytinėje kalboje. Kaip ji padeda skirti sintaksinius santykius? Intonacija net prepozicinę konstrukciją gali paversti tariniu. Tuo galima įsitikinti, sakinį Gydytojas – mano brolis → Gydytoju [yra] mano brolis, nes tik tarinys gali būti pakeistas įnagininku, plg. dar Mano vyras (→ vyru) bus asilas (lapės žodžiai pasakoje) Mano vyras bus asilas (→ asilu). Veiksnio vardininkas lieka nepakitęs.Intonacija (pabrėžimu, pauzėmis, balso moduliacija) išryškiname derinamųjų bei šliejamųjų žodžių priklausymą vienai ar kitai žodžių grupei, pvz.: Sesers / vyras nematė ir Sesers vyras / nematė.Prepozicinio žodžio pabrėžimas gali jį paversti rema. Šnekamojoje kalboje dažniausiai taip ir daroma: Geras / jis žmogus! Kaip matome, intonacija ir žodžių tvarka viena kitą papildo, o kartais viena kitai prieštarauja. Atskirus sakinio vienetus (žodžius) galima pavadinti segmentais (nareliais). Segmentai išsidėstę tam tikra tvarka. Tačiau ir vienodi segmentai, išsidėstę ta pačia tvarka, gali turėti nevienodą prasmę. Ją suteikia skirtinga intonacija, kuri priklauso prie supersegmentinių elementų. Plg.: Tu buvai mieste. Tu buvai mieste? Čia sakinių segmentai visiškai tie patys, tačiau šie sakiniai skiriasi supersegmentiniais elementais, sakinio ritmine-intonacine kreive. Supersegmentiniai elementai susisluoksniuoja, susikaupia virš žodžių ir turi svarbią komunikacinę paskirtį.Rašytinėje kalboje iš visų sintaksinių santykių reiškimo priemonių lietuvių kalbai būdingiausios žodžių formos, jos ir gausiausiai vartojamos (90 %), antrą vietą užima tarnybiniai žodžiai (8 %), žodžių tvarka (tik 2 %). Sakytinei kalbai prisideda intonacija. Bet ji jau priklauso kitam lygmeniui. Tačiau jos svarba dėl to nemažėja. Čia ir apžvelgtas vienas iš sintaksės tyrimo pagrindų – jos formalusis aspektas, kuris kartu su turiniu (su sintaksės vienetų atliekamomis funkcijomis) sudaro sintaksės teorijos esmę.
Žodžių junginys
Du ar keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu sintaksiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį. Pagal sintaksinį ryšį skiriamos trys žodžių junginių rūšys: prijungiamieji, sujungiamieji ir tarpusavio sąsajos žodžių junginiai.Žodžių junginiai susidaro sakinyje ir yra jo komponentai. Antai sakinyje Berniukai gerai matė mišką, užtvanką ir visą senąjį malūną yra šių tipų žodžių junginiai:1) prijungiamieji:matė mišką (Ką matė? – mišką.)matė užtvanką (Ką matė? – užtvanką.)matė malūną (Ką matė? – malūną.)gerai matė (Kaip matė? – gerai.) senąjį malūną (Kokį malūną? – senąjį.) visą malūną (Kokį malūną? – visą.)2) sujungiamieji:mišką, užtvankų ir malūną3) tarpusavio sąsajos:berniukai matė (Kas matė? – berniukai; ką veikė berniukai? – matė.)Tie sakinio žodžiai, kurie neturi tiesioginio sintaksinio ryšio, žodžių junginio nesudaro, pavyzdžiui: berniukai ir mišką, gerai ir užtvanką ir t. t.Iš visų žodžių junginių gausiausi ir įvairiausi yra prijungiamieji žodžių junginiai.1. Prijungiamieji žodžių junginiai. Prijungiamąjį žodžių junginį sudaro derinimo, valdymo arba šliejimo būdu susiję žodžiai. Tas žodis, iš kurio gali būti keliamas klausimas, yra pagrindinis dėmuo, o tas, kuriuo į tą klausimą atsakoma, – priklausomasis. Pavyzdžiui, sakinyje Mėlynajame eglės bokšte saldžiai miega vėjas yra 4 prijungiamieji žodžių junginiai, kurių pagrindiniai dėmenys miega, bokšte, o priklausomieji – saldžiai, mėlynajame, eglės, bokšte:saldžiai miegamėlynajame bokšte miega bokšte eglės bokšte Tas pats žodis tame pat sakinyje vienu atveju gali būti priklausomasis, kitu – pagrindinis. Plg.: miega bokšte ir mėlynajame bokšte, eglės bokšte.Pagal tai, kuri kalbos dalis yra prijungiamojo žodžių junginio pagrindinis dėmuo, skiriami veiksmažodiniai, daiktavardiniai, būdvardiniai, skaitvardiniai, įvardiniai ir prieveiksminiai žodžių junginiai.Žodžių junginio priklausomieji dėmenys turi pažyminio, papildinio, įvairių aplinkybių reikšmę:žalia giria: kokia giria? – žalia (pažyminio reikšmė);miško paukštis: kieno paukštis? – miško (pažyminio reikšmė);piešia medį: ką piešia? – medį (papildinio reikšmė);dirba ūkyje: kur dirba? – ūkyje (vietos aplinkybės reikšmė);grįš rytoj: kada grįš? – rytoj (laiko aplinkybės reikšmė);aiškiai kalba: kaip kalba? – aiškiai (būdo aplinkybės reikšmė).2. Sujungiamieji žodžių junginiai. Sujungiamąjį žodžių junginį sudaro žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą, keliamą iš kurios nors vienos sakinio dalies. Junginio dėmenys gali būti sujungti jungtuku, susieti intonacija. Bunda bitė avily ir plaštakė pabaly. (Kas bunda? – bitė ir plaštakė.)Aš sodinu žoles ir gėles. (Ką sodinu? – žoles ir gėles.)Sniegas žėri, spigina akis. (Ką veikia sniegas? – žėri, spigina.)Man reikia oro, saulės ir tolimo tėvynės dangaus. (Ko reikia? – oro, saulės ir dangaus.)3. Tarpusavio sąsajos žodžių junginiai. Tarpusavio sąsajos ryšiu sakinyje yra susietos pagrindinės sakinio dalys –veiksnys ir tarinys. Vientisiniame sakinyje toks junginys tegali būti vienas (Anksti rytą žvejai išplaukė į marias. Didi išmintis mažoj galvelėj sutelpa.), o sudėtiniame tokių junginių yra du ir daugiau (Lauke vėjas krepštelėjo langinę, ir visų akys susmigo į stiklą. Kai žaibas per sienų plyšius nušvietė daržinės vidų, aš pamačiau ir tėvą: sėdėjo jis savo patale sunėręs rankas ir net prasižiojęs klausėsi.)
Sakinių tipai sintaksinės sandaros atžvilgiu
Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai
Pagal sakymo tikslą sakiniai skirstomi į tiesioginius, skatinamuosius ir klausiamuosius sakinius.
Sakiniai, kuriais pasakojami įvykiai, apibūdinami faktai ir reiškiniai, vadinasi tiesioginiai sakiniai.Už lango tyliai teka Nemunas. Visas pasaulis mirgėjo degė linksma saulės šviesa. Senis Budreika buvo doras ir geras žmogus. Aš ateinu prie užmirštojo Pričkaus karsto ir būro lūpomis meldžiuos… Sakiniai, kuriais prašoma, patariama, raginama ar liepiama, yra skatinamieji sakiniai. Nemesk kelio dėl takelio. Nelieskit manęs! Eikite sau visi… Skatinamųjų sakinių tarinys dažniausiai reiškiamas liepiamąja nuosaka, tačiau jis gali būti pasakytas ir tariamąja nuosaka, ir bendratimi:Iš paukščių galėtum pasimokyti nekalbumo. Lįstumei pas mus į palėpę. Pašalinti kliūtį! Pereiti į aną pusę! Išsiskirstyti!Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi klausiamieji sakiniai. Daugėla, kur tavo suolo draugas? Ko taip nusiminęs? Kur mes esame? Tėveli, tu mamaitės nemylėjai?Tokie sakiniai turi savitą intonaciją ir dažnai pradedami klausiamaisiais žodžiais: dalelytėmis ar, argi, bene, gal, kažin, nejaugi… , įvardžiais kas, kuris, koks, kelintas… , prieveiksmiais kada, kur, kodėl, kaip… Jei sakinys tokių žodžių neturi, klausiamoji intonacija yra ypač ryški. Į vienus klausiamuosius sakinius galima atsakyti žodžiais taip arba ne (Ar jūs važiuosite į Trakus? Tau reikia popieriaus?), į kitus atsakant reikia pateikti naujos, papildomos informacijos (Kada prasidės rungtynės? Kur tu eini?).Klausiamaisiais sakiniais galima ką nors teigti, reikšti įvairius minties atspalvius: prašymą, draudimą, nepasitenkinimą, nustebimą ir pan. Todėl klausiamieji sakiniai gali būti vartojami kaip tiesioginių ir skatinamųjų sakinių sinonimai. Plg.: Argi valdovai turi širdį? – Valdovai neturi širdies.Kas iš jūsų neieškojo žmoniškumo, meilės, teisybės? — Jūs visi ieškojote žmoniškumo, meilės, teisybės.Gal paimtum ir mane kartu ? – Paimk ir mane kartu.Ko ten rėkauji? – Nerėkauk!Argi aš Daivai nepadedu? – Aš Daivai padedu.Klausiamieji sakiniai ką nors pasakojant, aiškinant ar įrodinėjant padeda aktyvinti klausytoją ar skaitytoją, atkreipti jo dėmesį į svarbesnius dalykus. Vaikščiojau po sodą ir vaizdavausi, tarsi viską rodyčiau Birutei. Sodas jai turės patikti. Juk niekada Kaune ji nepajus tokio gryno žiedų kvapo.Bet ką dar aš jai parodysiu? Kas dar jai gali patikti? Labai myliu gyvulius. Gal todėl ir zootechniko specialybę pasirinkau. Galiu ištisas valandas dirbti fermose, šukuoti žirgų nugaras, gėrėtis plačiasprandžiais buliais – ir man niekada nenusibos. Bet argi sudominsiu Birutę?! Užteks vieno buliaus suriaumojimo, ir ji sucyps iš baimės. Ji tokia miestietė, kad nežinau, ar atskiria kvietį nuo miežio. Raminausi tik tuo, kad jauno žmogaus širdis labai plati. Jeigu ji dar ko nepamilo, tai gali pamilti. (A. Pocius)
Šaukiamieji sakiniai
Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakomi pakeltu balsu, šaukiamai. Šaukiamąja intonacija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais. Audra ateina! Audra ateina! Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Ar tai jai važinėtis?! – užšaukė motina. Verskite malkas į griovį! Šaukiamieji sakiniai dažnai pradedami jaustukais, įvardžiais ir prieveiksmiais. Ak, tylėk, neužsimink apie tai! O, mes tai žinome! O, kokie žali laukai po ašarų lietaus!.. Koks dangus pavasarį blaivas! Kaip nuostabu gyventi! Teigiamieji ir neigiamieji sakiniai
Pagal tai, ar tarinys arba jo asmenuojamoji forma turi neiginį (neigiamąją dalelytę ne arba priešdėlį ne-) ar neturi jo, sakiniai skirstomi į teigiamuosius ir neigiamuosius sakinius.Teigiamųjų sakinių pavyzdžiai:Bėga žmonės takais tekini, tekini. Didžiojoj kryžkelėj žmogus ieškojo kelio ir klausinėjo žemės ir žvaigždžių… Mano veidas žiūri pro langą liūdnai į mane. Nubėk su upėm, nusileisk su saule, nurimk su vėju, su ugnim užgeski…Neigiamųjų sakinių pavyzdžiai:Apie ateitį tu negalvoji.Laikai nebuvo ramūs. Į giesmę, vyrai, visko nesudėsi. Apie pirmą valandą gatvėje nebuvo matyti nė vieno praeivio. Jei neiginį turi ne tarinio asmenuojamoji forma, o kita sakinio dalis ar tik tarinio vardinė dalis, toks sakinys yra teigiamasis. Berniukas iš karto nedrąsiai vertė knygos lapus. Petras dirbo nuo tamsos lig tamsos nesiskųsdamas. Laikai buvo neramūs.
Dvinariai, vienanariai ir benariai sakiniai
Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Esti ir benarių sakinių.Dvinariais sakiniais vadiname tuos, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis, būtent veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Tai tipinis sakinių modelis: Kabo kibiras. Prasidėjo karas … Jau žydrieji kardai surūdijo / Nuo pralieto kraujo klanų.Neišplėstasis sakinys turi tik veiksnį ir tarinį: Miega visi.Prabėgo vasarėlė.Išplėstasis sakinys, be pagrindinių sakinio dalių, turi dar vieną ar keletą antrininkių sakinio dalių: Stoties kaminai rūko.Rūkas pamažu sklaidėsi.Diena turėjo būti pavasariškai džiugi.Vienanariai sakiniai turi tik vieną pagrindinę sakinio dalį – arba tik veiksnį, arba tik tarinį. Žinoma, ir vienanariai sakiniai gali būti neišplėsti (Temo.) ar išplėsti (Visiškai sutemo.). Jie glausti, ypač tinka šnekamajai kalbai. Nenuostabu, kad jų pagausėjo: Paskyrė pensiją. Davė butą, tik gyvenk. Vaikams duoda stipendiją.
Itin gausūs yra veiksmažodiniai vienanariai sakiniai. Kiek rečiau vartojami vienanariai sakiniai, kurių pagrindinė sakinio dalis reiškiama vardažodžiais; ypač daiktavardžiais (Rytas.).Būdingesni yra vienanariai sakiniai, turintys tik tarinį (tarinio, arba beveiksniai). Jie esti asmeniniai ir beasmeniai, infinityviniai, padalyviniai. Šie sakiniai ekspresyvūs, jais aktualizuojamas, pabrėžiamas pats veiksmas, o subjektas arba visai praleidžiamas (asmeniniuose), arba reiškiamas naudininku, rečiau galininku, plg. Jį traukė prie upės (beasmeniuose).Asmeniniai vienanariai sakiniai esti apibrėžtieji, neapibrėžtieji, apibendrinamieji.Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau vadinti ir žodžiais-sakiniais. Kartais jų nenorima net sakiniais vadinti (o sakinių analogais, kvazisakiniais). Informacijos vieni tokie sakiniai neteikia, o tik nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas (Taip. Ne. Argi? Cit! Oi! Iš tikrųjų! Sveikas!).Benariai sakiniai reiškiami dalelytėmis, jaustukais ir jiems artimą reikšmę turinčiomis samplaikomis kažin, nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, ak, sudie, dėkui, ačiū, laba diena, kur tau, kur čia ne, še tau; labai, gerai, šalin, kurgi, žinoma.
Asmeniniai ir beasmeniai sakiniai
Sakiniai, turintys pasakytą arba numanomą veiksnį, yra asmeniniai sakiniai. Lazda turi du galus. Saulė visiems šviečia. Mes jūsų laukėme. Jis pažvelgė į svečią. Iš trumpo gyvenimo mokausi ilgai gyventi. (Numanomas veiksnys – aš.) Gulime miške po eglėmis ir laukiame. (Numanomas veiksnys – mes.)Kad du pastarieji sakiniai yra asmeniniai, rodo tariniu einančių veiksmažodžių galūnės (mokausi – aš, gulime ir laukiame – mes).Kartais numanomasis veiksnio vardininkas yra neapibrėžtas, kalbėtojui ir klausytojui nesvarbus. Iš adatos vežimą priskaldė. Nuo vieno jaučio dviejų odų nelupa. Rytoj mokės atlyginimus.Tokie sakiniai vadinami asmeniniais neapibrėžiamaisiais sakiniais.Dar skiriami asmeniniai apibendrinamieji sakiniai. Jie turi tik vieną pasakytą pagrindinę sakinio dalį – tarinį, išreikštą veiksmažodžio vienaskaitos II asmeniu, o veiksnys yra numanomas (tu). Apibendrinamaisiais sakiniais paprastai skelbiamos visuotinai svarbios tiesos, įvardijami gamtos ir visuomenės gyvenimo dėsningumai. Tokie sakiniai dažniausiai esti patarlės.Ylos maiše nepaslėpsi. Prieš vėjų nepapūsi. Veršiu nebliovęs, jaučiu nebūsi. Jeigu nori kietai miegoti, gulk į patalą su švaria sąžine. Vadovaukis protu, o ne pykčiu. Sakiniai, kurių tarinys žymi veiksmą arba būseną, nesusiejamą su vardininku išreikštu veikėju, yra beasmeniai sakiniai. Mums reikia sporto salės. Aplinkui iš tikrųjų tamsu. Viduj iššluota. Šviesu. Buvo jau įdienoję.Beasmenių sakinių tarinys dažniausiai reiškiamas beasmeniais arba beasmeniškai vartojamais veiksmažodžiais (reikia, negaila, prašvito…), būdvardžių ir dalyvių nederinamąja forma (tamsu, šviesu, iššluota…).Beasmenių sakinių tarinys kartais gali būti išreikštas ir bendratimi (Aplinkui nieko negirdėti.), padalyviu (Ką čia dar sumanius?), prieveiksmiu (Seniau būdavo ir prasčiau.), žodžiais gėda, vargas (Mikui gėda.).Beasmeniais sakiniais paprastai nusakomi gamtos reiškiniai (Temsta. Jau sninga.), žmogaus savijauta, būsena, pojūčiai (Man čia jauku. Gėlė visus kaulus ir sąnarius. Miške pakvipo grybais.), daiktų ir reiškinių kitimai (Vandens vis daugėja.), reikiamybė, galimybė, ko nors trūkumas ir pan. (Laisvę reikia išsikovoti. Čia galima gyventi. Stinga drąsos.).
Infinityviniai sakiniai
Infinityvinių (lot. infinitivus ,,bendratis“) sakinių centrą sudaro nepriklausomoji bendratis; jai priklauso kiti sakinio žodžiai. Šie sakiniai irgi kartais priskiriami prie beasmenių. Tačiau struktūros ir semantikos savitumas verčia juos aptarti atskirai. Ypač įvairūs infinityvo modaliniai atspalviai.Infinityviniai sakiniai gali turėti skatinimo ar liepimo (Išsivaikščioti!), galimybės ar reikiamybės (O gal atnešti?), optatyvinę (pageidavimo) reikšmę (Lėkti ir lėkti! Ir nepasiekti!). Įvairių reikšmių atspalvių gali būti ir daugiau. Sakysime, liepimas esti įsakmus, kategoriškas: ,,Nusiimt kepures!“ – suriko policininkas. Gult! Išsisklaidyt, gult! Artimi jiems ir tokie sakiniai, kuriais nurodoma, kad reikėtų kokį veiksmą atlikti: Vyt lauk tokius iš turgaus! Mušt ir vyrus, bjaurybes. Instrukcijose nurodomi veiksmai: Pieną užvirinti, įdėti truputį druskos ir juo užplikyti krakmolą.Klausiamuosiuose sakiniuose bendraties reikšmė irgi nevienoda: tai ir abejojimas bei svarstymas, nematant išeities (Iš kur mokėti, iš kur paimti? – svarstė Mikutis), ir lyg retorinis klausimas (Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti? Pavasarėlio kaip besulaukti?), ir paprastas klausimas (Ar pasakot?). Kita vertus, klausėjas rodo savo nepritarimą (O kur man rūkyti?), net priešiškumą (Tfu! Tfu! Į dvarą eiti?.. Dvaro saviškių ieškoti?! Kas jis mums?, t. y. nereikia eiti, ieškoti). Dar kitoks atspalvis atsakymuose: Ar valiosi? – Ko čia nevalioti? Dar kruti? – Ko man nekrutėti? Optatyvinės reikšmės sakiniuose vartojami kad, jei, o kad, kaži kad: Tai kad man taip pasivažinėti! Kad bent neapsirgt. Reiškiamas ir pasiryžimas atlikti veiksmą (Atgyt! – taria beržas palangėj, / Iškentęs rūsčios žiemos pyktį, nusistebėjimas ar pasipiktinimas, rečiau susižavėjimas (Šitokį berną paleist iš rankų! Tau važinėtis, važinėtis!.. – rėkia ji nesavu balsu. Reikia pasakyti, kad reikšmes dar niuansuoja intonacija ar kontekstas.Suprantama, bendratis vartojama ir sudėtiniuose sakiniuose (Pakilo žvejas ir nežino, kur jam eiti.). Gali ji sudaryti ir sudėtinį tarinį kartu su naudininkais (Bet taip būti išjuoktam?!) ar įnagininkais (Mokytis, būtinai mokytis ir ponia būti).Padalyviu (būtojo kartinio laiko, paprastai su priešdėliu) reiškiamas tarinys turi panašias reikšmes kaip ir bendraties: abejojamojo klausimo (tik čia svyravimas dar didesnis), ketinimo ar pageidavimo (nėra tik griežto liepimo, pasiryžimo): Kaip čia padarius? – garsiai galvojo Kazys. 0 jei dar kartą pabandžius? 0 jeigu mums suorganizavus kino universitetą. Kad taip man tenai patekus! – tarė sau seilę rydamas Klauselis. Kad taip man įsitaisius tokius drabužius! Kad taip žemės nors sklypą įgijus!.. Padalyvis vartojamas ir šalutiniuose sakiniuose (Vis sukau galvą, kaip čia iš namų išsprukus.) Tačiau nei padalyvis, nei bendratis netinka šalutiniams tikslo aplinkybės sakiniams: Kasė pylimus, kad sulaikius (= sulaikytų) vandenį.
Išplėstiniai ir neišplėstiniai sakiniai
Pagal tai, ar sakiniuose yra antrininkių sakinio dalių (papildinių, aplinkybių, pažyminių) ar nėra, sakiniai skirstomi į išplėstinius ir neišplėstinius.Sakiniai, sudaryti tik iš pagrindinių sakinio dalių, yra neišplėstiniai, o turintys nors vieną antrininkę sakinio dalį – išplėstiniai sakiniai.
Neišplėstiniai sakiniai Išplėstiniai sakiniai Saulė leidosi. Saulė leidosi į padūmavusius vakarus. Sučirškia telefonas. Prieškambaryje garsiai sučirškia telefonas. Užklupo lietus. Pakeliui mane užklupo smarkus šaltas lietus. Miškas buvo pilnas. Miškas buvo pilnas paukščių balsų. Šildomės. Šildomės prie laužo. Stabteliu. Tarpduryje stabteliu.
Nepilnieji sakiniai
Sakiniai, kuriuose yra nepasakytų, bet iš konteksto paaiškėjančių sakinio dalių, vadinasi nepilnieji sakiniai. Dažniausiai tai dialogų sakiniai.Atėjo meška ir klausia:– Ar gerai pirtį iškūrenai?– Gerai! – atsako gaidys.– Ar nebus šalta?– Nebus!– Ar vanduo karštas?– Karštas.Kaip matyti, sakiniams Gerai! Nebus! Karštas trūksta nemažai sakinio dalių: pirmajam – tarinio iškūrenau, papildinio pirtį, antrajam – vardinės tarinio dalies šalta, trečiajam – veiksnio vanduo ir sudurtinio tarinio jungties yra. Tačiau, ir būdami nepilni, dialogo sakiniai yra suprantami – jais reiškiamas mintis suvokiame iš prieš juos einančio teksto.Neretai prie jau parašyto ar pasakyto sakinio dar priduriamas nepilnasis sakinys, atitinkantis kurią nors sakinio dalį ar net kelias jų. Jis girdi kukčiojimą, prislėgtą verksmą, paskum storą griežtą balsą. Mokytojo balsą. Paėmė vėl kuolą Juza. Dirbo, tašė. Nepilnieji sakiniai turi sakiniui būdingą intonaciją.– Ar galima šitiek aukotis kitam žmogui?— Galima.
– Tu bėgi nuo dabarties?– Nuo praeities.
Čiovydis nepasirodė Kairabalėje. Nei tą, nei kitą dieną.
O Čiovydis nepasirodė Kairabalėje nei tą, nei kitą dieną.Nepilnieji sakiniai kalbą daro glaustesnę, raiškesnę, gyvesnę.
Nominatyviniai sakiniai
Nominatyvinių (lot. nominativus ,,vardininkas“) sakinių centrą sudaro daiktavardžio vardininkas, pvz., Vakaras. Jais perteikiama bendra situacija; nurodomas laikas, vieta, įvykis ir t. t. Sakiniai ekspresyvūs savo lakoniškumu, dažnai vartojami grožinėje literatūroje, publicistikoje (Žiema. Šaltis. Pusnynai. Neaprėpiami toliai.). Paprastai kontekste šalia esti ir kitokių sakinių), atskleidžiančių bei patikslinančių vardininko reikšmes.Egzistenciniai sakiniai nurodo, kas yra, egzistuoja, sudaro tartum foną tolesniems įvykiams arba išskaičiuoja matomus objektus:Darbymetė.Ruduo. Nejaukus, vėlyvas ruduo.Giedros vasaros priešpiečiai. Kaitra… Skelbimų lenta. Šlaitai. Venta. Lakštingalos. Pempės. Yra ir atpažįstamųjų sakinių: Toleikis! Tėvas!; pranešamųjų: Pavojus!; pavadinamųjų: Šyvis; emocinių: Bet ir purvas gi! Gimnazija!; parodomųjų: Ana jis! Ve! Ve! Malūnas! Štai ir Dalia! Šių sakinių vardininkai sintaksiškai įvairiai traktuojami: arba laikomi veiksniu arba tariniu, arba tiesiog nediferencijuota pagrindine sakinio dalimi, nes dažnai esti sunku ją nustatyti. Vis dėlto jie panašesni į veiksnius.
Vokatyviniai sakiniai
Prie benarių priskiriami ir vokatyviniai (lot. vocativus ,,šauksmininkas“) sakiniai, susidarantys iš vieno kreipinio, t. y. tokio šauksmininko, kuris tariamas ypatinga intonacija ir kuriuo kartu kviečiama, skatinama nutraukti veiksmą, rodomas pašnekovui nepritarimas, priekaištas, apgailestavimas, nepasitenkinimas ir kt.: Tėtušiuk! Tėte, tėte … – lyg katytė meilindamasi sumiauksėjo duktė. Mielas drauge, – paglostė Mongoliukas Džimą. Ak Vile … Oi tetule! Oi, oi! Petį man išsukote! Džimai! Džimai! – šaukė Dalia, bandydama jį sulaikyti.
Eliptiniai sakiniai
Eliptiniuose sakiniuose praleidžiami lengvai suprantami žodžiai, kuriuos numanome ir be konteksto. Tuo jie skiriasi nuo nepilnųjų sakinių (– Kur eini? – Namo.), kuriems kontekstas būtinas. Eliptiniuose sakiniuose dažniausiai nepasakomas tarinys (judėjimo, buvimo, kalbėjimo, davimo ar kt. aiškūs iš paties sakinio veiksmažodžiai):Lapė į mišką, šunys – paskui! Jau ir šitas čia! Visi po du, po du, o aš kadu (kada)? Neturtingam vis vėjas į akis.Į akis taip, o už akių kitaip.Akis už akį, dantis už dantį.
Priduriamieji sakiniai
Priduriamieji sakiniai kartais irgi skiriami prie nepilnųjų. Pati jų struktūra, galima sakyti, labai jau panaši. Tačiau priduriamųjų sakinių funkcijos visai kitos. Čia kalbėtojas papildo savo anksčiau sakytą mintį, ją paryškina: Iš po surauktų vaiko antakių žybčiojo dvi gudrios akys. Beždžionės gudrumo.Ten sustos ir vėl lauks. Tik dabar nebe Laimos. Toks pridūrimas vadinamas ir parceliacija (išskirstymas dalimis). Parceliacija dažnai vartojama grožinėje literatūroje.
Vientisiniai ir sudėtiniai sakiniai
Sakiniai į vientisinius ir sudėtinius skirstomi pagal gramatinių centrų skaičių. Vieną gramatinį centrą turintys sakiniai yra vientisiniai:Darbas žmogaus negadina. Pliūptelėjo sodrus pavasario lietus.Sakiniai, turintys du ir daugiau gramatinių centrų – sudėtiniai:Drėgnais laukais atzvimbia vėsios bitės ir tyliai švilpia paukštis žolėje. Malūno užtvankoje vienodai šniokščia vanduo, už miestelio pukši traktorius, prie savo namelio medyje tarška varnėnas. Kelias, kuriuo ji eina, veda per mišką.
Vientisinio sakinio sąvoka
Sakinys, turintis tik vieną gramatinį centrą, yra vientisinis sakinys.Upės teka į jūrą. Tu mamai grąžinai jėgas ir viltį. Žemutinėj pily užgeso paskutinė šviesa. Tolumoje dar tebegriaudėjo. Tėvas krapšto, rausia mažus griovelius ir kažką niūniuoja sau po nosim. Ežere nardė lydekos, kuojos, ešeriai.
Pastaba. Jeigu sakinyje yra vienas veiksnys ir keli jį apibūdinantys tariniai arba keli veiksniai ir vienas tarinys, toks sakinys yra vientisinis (plg. du paskutinius sakinius).Pagrindinės sakinio dalys
Sakinio dalys skaidomos į dvi nelygiavertes grupes: į pagrindines ir į antrininkes. Pagrindinės sakinio dalys nuo antrininkių skiriasi keliais požymiais: 1) jos sudaro konstruktyvųjį sakinio branduolį, 2) yra sakinio gramatinis centras, 3) jos būtinai tarpusavy susijusios, 4) kitos sakinio dalys joms pavaldžios, 5) pagrindinės sakinio dalys yra viso sakinio reprezentantai (atstovai), nes pagal jas klasifikuojame sakinius (vienanariai ir dvinariai, vientisiniai ir sudėtiniai).Veiksnys ir tarinys yra gramatinis vientisinio sakinio centras. Tačiau sakinio centrą gali sudaryti ir viena pagrindinė sakinio dalis: tarinys (Aušta.) arba veiksnys (Rytas.).Veiksnys ir tarinys, turėdami bendrų požymių (abu yra pagrindinės sakinio dalys, abiem priklauso kitos sakinio dalys ir t. t.), vis dėlto labai vienas nuo kito skiriasi. Tarinys nusako veiksnio požymius (veiksmą, būsena, jų abiejų pokytį, ypatybę ir visa kita), dėl kurių ir skelbiama informacija adresatui. Veiksnys rodo statiką, tarinys – paprastai dinamiką, plg. Stipruolis silpsta / Silpnuolis stiprėja. Mokytojas filosofuoja / Filosofas moko.Iš tokio keitimo matome, kad žodžių formos negali būti ignoruojamos. Jos, tiesą sakant, ir rodo, kuris žodis reiškia daiktiškumą, kurį žodį reikia aptarti (tai veiksnys), o kuriuo žodžiu aptariame veiksnį, nurodome jo požymius (tai tarinys).Žodžius, priklausančius veiksniui, vadina veiksnio grupe, o tariniui – tarinio grupe. Pastaroji dažniausiai esti didesnė, jai priklauso daugiau sakinio žodžių: Į nelygų upės krantą pliaukši vanduo.
Tačiau kartais gali būti didesnė ir veiksnio grupė: Mūsų ūkio sodininko duktė ištekėjo.
Veiksnys
Veiksnys yra pagrindinė sakinio dalis, kuri atsako į klausimą kas? Veiksniu paprastai pasakomas asmuo arba daiktas, kuris ką nors veikia (veikė, veikdavo…), koks nors ar kas nors yra (buvo, būdavo…).Saulė kaitina be jokio vėjelio. Kas kaitina? – saulė.Jie tuojau atplauks. Kas atplauks? – jie.Motina buvo laiminga. Kas buvo laiminga? – motina.Leonas buvo išvažiavęs į Džiugus. Kas buvo išvažiavęs? – Leonas.Vakare pradėjo rinktis žmonės. Kas pradėjo rinktis? – žmonės.Veiksniai saulė, jie, motina, Leonas, žmonės pateiktuosiuose sakiniuose kiekvienas turi savo tarinį: kaitina, atplauks, buvo laiminga, buvo išvažiavęs, pradėjo rinktis. Be jų veiksniai nesudarytų sakinio gramatinio centro.Veiksnys dažniausiai reiškiamas daiktavardžio ir įvardžio vardininku. Jis taip pat gali būti reiškiamas daiktavardiškai vartojamais būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių vardininkais, veiksmažodžio bendratimi, padalyviu.
Pagrindiniai veiksnio reiškimo būdai
Kuo reiškiamas Pavyzdžiai Daiktavardžiovardininku Diena juokiasi iš nakties darbo.Pro langą įsibrauna saulė. Jau krykščia kregždės po langu. Įvardžio vardininku Visi ilgai žiūrėjo į degantį laužą. Aš sustojau po ošiančiu ąžuolu. Jūs būkite tvirti, iškęskit lemties smūgius. Tai buvo mano klasės draugas.Būdvardžiovardininku Baltas balto nesuteps. Aklas aklą netoli tenuves. Sotus alkano neužjaučia. Skaitvardžio vardininku Du bėga, du veja. Dalyviovardininku Atėjusysis kreipėsi į mokytoją. Augąs daug suvalgo. Veiksmažodžiobendratimi Delsti neišmintinga ir pavojinga.Laukti buvo nenaudinga.Mokytis — mano pareiga.Padalyviu Buvo girdėti dainuojant.
Veiksnys gali būti reiškiamas ne tik vienu savarankišku žodžiu, bet ir dviejų ar kelių žodžių junginiu, samplaika ar net posakiu:Prie tilto stovėjo žmonių būrelis. Daugumas gyventojų buvo plento darbininkai.Mes visi mokomės gyventi ir dirbti. Mes su Stepuku sukom žilvičio švilpukus. Buvo matyti liepsnos kylant. Vilniaus universitetas buvo įkurtas 1579 metais. Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai. Netrukus pasigirdo ,,Atskrend sakalėlis per žalią girelę…“Įsidėmėtina, kad pažyminys, apibūdinantis veiksnį, nėra jo sudėtinė dalis. Plg.: Atėjo šalta žiema. Tolimas svečias visada laukiamas.
Tarinys
Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė. Tarinys rodo, ką veikia (veikė, veikdavo…) veiksniu žymimas asmuo ar daiktas, koks ar kas jis yra (buvo…). Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria ką nors pasakome (tariame) apie veiksnį: ką veiksnys veikia? kas jis (veiksnys) yra? koks jis (veiksnys) yra?Erelis išskėtė sparnus. Ta ugnis niekada neužges. Įspūdis buvo didelis. Pamoka buvo įpusėjusi. Mūsų vaikai yra mūsų sparnai. Nuo karščio net jūros vanduo ėmė virti. Kaip matome, tarinys gali būti reiškiamas veiksmažodžiais (išskėtė, neužges, ėmė virti), veiksmažodžiais kartu su linksniuojamosiomis kalbos dalimis (buvo didelis, buvo įpusėjusi, yra sparnai). Pagal tai skiriami grynieji, suvestiniai, sudurtiniai ir mišrieji tariniai.
Tarinių rūšys
Grynasis tarinys. Tarinys, išreikštas veiksmažodžio vientisine forma, vadinasi grynasis tarinys.Dažniausiai grynasis tarinys reiškiamas asmenuojamosiomis formomis. Aš šiandien tau tik pasakas seku. Krito pirmos vėlyvo rudens snaigės. Mes skridome per lygumas. Rytas prašvis dar negreitai. Į skaityklą eidavau kiekvieną dieną. Negirk dienos be vakaro. Visi tuo metu valgytų pietus. Grynasis tarinys gali būti išreikštas ir dalyviu (Senelis ėjęs per girią ir sutikęs lokį.), bendratimi (Aš bėgti, jie vytis.), taip pat pasakytas ištiktuku (Tik šmakšt į trobą Antanas.).Grynasis tarinys su veiksniu derinamas asmeniu ir skaičiumi (aš seku, krito snaigės, mes skridome, rytas prašvis…).Suvestinis tarinys. Tarinys, išreikštas veiksmažodžio vientisine forma kartu su bendratimi, vadinasi suvestinis tarinys.Pirmąją suvestinio tarinio dalį sudaro pagalbinių veiksmažodžių būti, pradėti, baigti, nustoti, imti, reikėti, turėti, galėti, norėti, drįsti, mėginti, bandyti, ketinti, ruoštis ir kt. asmenuojamosios formos, kurios vienos negali baigtinai nusakyti sakinio minties. Tai padaryti padeda antroji suvestinio tarinio dalis – bendratis. Pro medžius buvo matyti ežero įlanka. Lietus ėmė pilti čiurkšle. Koridoriuje pradėjo mušti laikrodis. Indrė baigė piešti. Tvirbuto širdis ima Smarkiau plakti. Pastaba. Kartais sunku atskirti, kur bendratis eina suvestinio tarinio dalimi, kur papildiniu, o kur tikslo aplinkybe. Jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties asmens veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį.Juozapėlis rimtai kimba pavyti draugus.Tie medžiai turėtų nudžiūti.Jei bendratis reiškia to paties veikėjo kitą veiksmą, tai bendratis eis tikslo aplinkybe: Išėjo sutikti svečių, o jei bendratis reiškia kito veikėjo veiksmą, ji eis papildiniu: Pirmininkas įsakė pasilikti.Sudurtinis tarinys. Tarinys, išreikštas veiksmažodžio būti asmenuojamąja forma ir linksniuojamuoju žodžiu, vadinamas sudurtiniu tariniu. Abiejų vyrų kalba buvo trumpa. Būk protingas ir nesikrimsk. Tais laikais Šiaurės ašigalis buvo visiška paslaptis. Tarptautinėse varžybose mūsų rankininkai buvo ketvirti. Mergaitė buvo geros širdies. Sūkurys buvo čia įsisukęs. Sudurtinis tarinys susideda iš dviejų dalių: vardinės dalies ir jungties. Vardinę dalį sudaro sudurtinio tarinio linksniuojamasis žodis, reiškiantis asmens ar daikto požymį (žr. lentelę), o jungtį – veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma, padedanti pasakyti, kad veiksniu žymimas asmuo ar daiktas turi (turėjo, turėdavo…) tą požymį. Taigi pateiktuosiuose sakiniuose būdvardžiai trumpa, protingas, daiktavardis paslaptis, skaitvardis ketvirti, daiktavardinis žodžių junginys geros širdies, dalyvis įsisukęs yra tarinio vardinės dalys, o veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos buvo, būk – jungtys. Be veiksmažodžio būti, sudurtinio tarinio jungtimi gali eiti veiksmažodžiai likti, tapti, pasidaryti, atrodyti, apsimesti, jaustis, virsti… Yra sakinių, kur jungtis nėra pasakyta. Plg.: Diena saulėta, šilta ir Diena yra saulėta, šilta.
Pagrindiniai tarinio vardinės dalies reiškimo būdai
Kuo reiškiama Pavyzdžiai Daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio ir būdvardiškai vartojamų dalyvių vardininku Tie žodžiai Muko ausims buvo gražiausia muzika. Gamta – mūsų namai. Lapė yra žvėris. Mūsų krašto žemė yra derlinga. Tavo balsas buvo skambus. Žaidimas tapo patrauklesnis. Jie buvo pirmi.Triskart trys yra devyni. Ten papročiai buvo kitokie. Ne, žodžiai buvo ne tie. Keleivis atrodė nusiminęs.Vaidas pasidarė nesukalbamas.Dirvos dar nebuvo išdžiūvusios.Daiktavardžio kilmininku Berniukas buvo stiprios valios. Lina yra atviros širdies. Vyras buvo plačių pečių.Daiktavardžio įnagininku Šiandien tu pabūk kapitonu. Linksniais su prielinksniais Namas buvo iš molio. Žmogus buvo su skrybėle.
Sudurtinio tarinio jungtis su veiksniu derinama kaip ir grynasis tarinys – asmeniu ir skaičiumi. (Plg.: Kitą kartą mes būsime apdairesni ir Kitą kartą mes būsime namie.) Tarinio vardinė dalis su veiksniu paprastai derinama gimine, skaičiumi ir linksniu. (Plg.: Tavo balsas buvo skambus ir Daina buvo skambi.) Tačiau esti atvejų, kai tarinio vardinė dalis nederinama su veiksniu gimine, skaičiumi ar linksniu. (Plg.: Gamta – mūsų namai. Lapė yra žvėris. Tu šiandien pabūk kapitonu.)Svarbu įsidėmėti, kad vardinė dalis, išreikšta būdvardžiu, įvardžiu, būdvardiškuoju skaitvardžiu, dalyviu, yra to paties linksnio kaip ir veiksnys, t. y. vardininko. (Plg.: Gatvėje tu būk atidesnis. Jurgiukas pasidarė kitoks. Varžybose mes buvome pirmi. Čia tu būsi visų gerbiamas.) Tokiais atvejais vartoti įnagininką yra klaida: negalima sakyti būk atidesniu (reikia: atidesnis), pasidarė kitokiu (= kitoks), buvome pirmais (= pirmi), būsi gerbiamu (= gerbiamas). Daiktavardžio įnagininku reiškiama vardinė dalis būviui suteikia laikinumo atspalvį. Plg.: Aš esu direktoriumi ir Aš esu direktorius; Pabūk vedėju ir Būk vedėjas ir t. t.Mišrusis tarinys. Tarinys, turintis ir suvestinio, ir sudurtinio tarinio ypatybių, yra mišrusis tarinys. Ruduo šiemet gali būti šiltas. Tu turi būti atidesnis. Sigitas nori būti pirmas. Rimvydas ketina būti vairuotojas. Visą gyvenimą norėjau būti kitoks. Kaip matyti iš pavyzdžių, tarinio pirmieji du dėmenys (gali būti, turi būti, nori būti, ketina būti) primena suvestinį tarinį, o antrasis su trečiuoju – sudurtinį (būti šiltas, būti atidesnis, būti pirmas, būti vairuotojas). Dėl to tokie tariniai ir vadinami mišriaisiais.Jei tokių tarinių vardinė dalis yra būdvardis ar kita būdvardiška kalbos dalis, ji negali būti reiškiama įnagininku – tegali būti vartojamas tik vardininkas. Todėl sakoma: Tu turi būti atidesnis (o ne atidesniu).Sigitas nori būti pirmas (o ne pirmu).Daiktavardžio įnagininkas panašiu atveju yra įmanomas (plg.: Rimvydas ketina būti vairuotojas ir Rimvydas ketina būti vairuotoju).
Papildinys
Papildinys yra antrininkė sakinio dalis, kuri atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo? Šie klausimai keliami iš tarinio.Negirk pradžios, girk pabaigą. Ko negirk? – pradžios.Ką girk? – pabaigą.Lepinamam vaikui ragai dygsta.Kam ragai dygsta? — vaikui.Brolis sakė teisybę. Ką sakė? – teisybę.Tėvo žodžiai mus džiugina.Ką džiugina? – mus.Paskui šalia išgirdau bekalbant.Ką išgirdau? – bekalbant.Šaukštu proto neįkrėsi.Kuo neįkrėsi? – šaukštu.Ko neįkrėsi? – proto.Papildinys reiškiamas tomis pačiomis kalbos dalimis kaip ir veiksnys – dažniausiai daiktavardžiu ir įvardžiu, taip pat daiktavardiškai vartojamu būdvardžiu ir dalyviu, veiksmažodžio bendratimi ir padalyviu (žr. lentelę).
Kuo reiškiamas Pavyzdžiai1. Daiktavardžio, įvardžio ir kitų kalbos dalių:a) vardininku Krūtinė prisipildė gervių klyksmo. Šiluma kaulų nelaužo. Čia kiškio tupėta. Tu negąsdink manęs. Žmonės gedėjo žuvusiųjų. Baltas balto nesuteps. Septyni vieno nelaukiab) naudininku Dideliam laivui plačių vandenų reikia. Drąsumas drąsumui nelygus. Aš tau parodysiu kelią. Saulė visiems šviečia. Turtingam ir aitvaras neša. Penktajam 1iepė palaukti. c) galininku Petras suprato pavojų. Dekite laužą! Aukštą visi pamato.Leisk mane arčiau prie ugnies. d) įnagininku Pirštu duonos neatrieksi. Pažadais sotus nebūsi. Juo galima pasitikėti. e) linksniais su prielinksniais Papasakok apie Suomiją. Teisybė už saulę šviesesnė. Su pilvu nepasiginčysi. Norėčiau pasikalbėti su tavimi. 2. Veiksmažodžio bendratimi Berniukui atnešė valgyti.3. Padalyviu Niekas negirdėjo šaudant.
Papildinys gali būti reiškiamas ir ne vienu žodžiu:Prie garažo radome būrį žmonių.Mus visus įkurdino mokyklos bendrabutyje. Ar tu matei kada žydint kaštoną? Kai kalbama apie objekto dalį, vartojamas ne galininkas, o kilmininkas:Martynai, duok druskos (ne druską). Ignas daro klaidų (ne klaidas). Įpilk pieno (ne pieną).Įsidėmėtina, kad teigiamojo sakinio vardininkas neigiamajame sakinyje virsta papildinio kilmininku. Plg.: Yra vežimas šienui vežti. Nėra vežimo šienui vežti.Buvo čia ir auklėtoja. Nebuvo čia ir auklėtojos. Buvo matyti dūmai. Nebuvo matyti dūmų.Galininkiniai veiksmažodžiai, gavę neiginį, valdo kilmininką. Plg.: Mindaugas skaito žurnalą. Mindaugas neskaito žurnalo. Mes piešiame saulę. Mes nepiešiame saulės.Po žodžių kreiptis, skolintis, prašyti, klausti nevartojami papildiniai su prielinksniu pas. Todėl reikia sakyti ir rašyti Aš kreipiausi į mokytoją (o ne Aš kreipiausi pas mokytoją); Rašalo pasiskolink iš draugo (o ne pas draugą); Vaikai prašė trenerio surengti varžybas arba …prašė trenerį… (o ne pas trenerį); Jei nesupranti, klausk mokytojo arba …klausk mokytoją (o ne pas mokytoją).Pastaba. Jei bendratis reiškia kito veikėjo veiksmą, ji eis papildiniu: Pirmininkas įsakė pasilikti, o jei bendratis reiškia to paties veikėjo kitą veiksmą, tai bendratis eis tikslo aplinkybe: Išėjo sutikti svečių, tačiau jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties veikėjo veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį: Jis nieko nemokėjo atsakyti savo draugui.
Aplinkybės
Aplinkybės yra antrininkės sakinio dalys, kurios atsako į klausimus kur? kada? kaip? kiek? kodėl? kuriuo tikslu?.. Šie klausimai keliami iš tarinio.Didelė išmintis mažoj galvoj sutelpa. Kur sutelpa? – galvoj.Dabar prasidės pats darbo įkarštis. Kada prasidės? – dabar.Lauke triukšmingai sulojo šuo. Kur sulojo? – lauke.Kaip sulojo? – triukšmingai.Galėjai bent metrą pasukti į šoną. Kiek galėjai pasukti? – bent metrų.Kur pasukti? – į šoną.Taip visados atsitinka dėl išsiblaškymo. Kaip atsitinka? – taip.Kada atsitinka? – visados.Dėl ko atsitinka? – dėl išsiblaškymo.Nusipirkau sąsiuvinį užrašams. Kuriam tikslui nusipirkau? – užrašams.Nesėjęs nepjausi. Ožka ir paėdusi bliauna. Kreivėnas neatsigręždamas nuėjo namo. Grįšime temstant Pagal reikšmę aplinkybės skirstomos į vietos, laiko, būdo ir kiekybės, priežasties, tikslo, sąlygos bei nuolaidos aplinkybes. Paprastai jos reiškiamos prieveiksmiais, taip pat daiktavardžiais (be prielinksnių ir su jais), dalyviais, pusdalyviais ir padalyviais.
Vietos aplinkybė
Vietos aplinkybė žymi veiksmo vietą, kryptį, kelią ir atsako į klausimus kur? iš kur? ligi kur? Aliukas atsargiai slinko paežere. Ramiame vandenyje iš lėto siūbavo švendrės. Toliau nuo kranto sujudėjo vanduo. Galbūt ten lydys gaudė mažyles kuojas, kurios vikriai išsprūsdavo iš seno ežerų vilko nasrų. Kaip matyti, vietos aplinkybės pateiktajame tekste išreikštos vietos prieveiksmiu ten (Kur gaudė?), daiktavardžio vietininku vandenyje (Kur siūbavo?) ir įnagininku paežere (Kuria vieta slinko?), linksniu su prielinksniu iš nasrų (Iš kur išsprūsdavo?), žodžių junginiu toliau nuo kranto (Kur sujudėjo?).
Pagrindiniai vietos aplinkybės reiškimo būdai
Kuo reiškiama PavyzdžiaiVietos prieveiksmiais Dabingis nebenorėjo čia stovėti. Aplink buvo visiškai tylu. Netoliese dirbo žmonės. Eisiu ir aš namo.Daiktavardžio ir įvardžio linksniai:a) vietininkub) įnagininku
c) linksniais su prielinksniais Apačioje tyliai tekėjo upė. Benius rankose laikė žurnalą. Jame buvo daug spalvotų nuotraukų. Plentu kartais nuūžia mašinos. Keliavome laukais ir miškais. Pažeme siūbtelėjo vėjo gūsiai. Gatvelėmis vaikščiojo daug poilsiautojų. Dangumi slinko tamsūs tiršti debesys! Garlaivis pasuko į marias. Pro kluono duris virto debesys dulkių. Važiuok ir sustok ties Balsio kiemu. Anapus upės gelto javų laukai. Po egle sidabrine baltas briedis miega. Pas mus gyveno laiškininkė.Žodžių junginiu Žaibai užgeso, griaustinis kažin kur už miškų nubildėjo.
Laiko aplinkybė
Laiko aplinkybė žymi veiksmo laiką ir atsako į klausimus kada? nuo kada? ligi kada?Šiandien aš mačiau jūrą! Iš mano plaukų dar ir dabar byra ant popieriaus baltos smiltelės, rodos, dar tebegirdžiu šėlstančias bangas. Baltija buvo neseniai po audros, putotos bangos su įtūžiu mėtė į krantą lentgalius, dėžes ir tinklų plūdes. Kas žino, gal kur nuskendo žvejų laivas?.. Pareidamas net bandžiau sudėti eilėraštį.Pateiktajame tekste laiko aplinkybės išreikštos prieveiksmiais šiandien (Kada mačiau?), dabar (Kada byra?), neseniai (Kada buvo po audros?), pusdalyviu pareidamas (Kada bandžiau sudėti?). Be to, laiką galima nusakyti daiktavardžio linksniais, linksniais su prielinksniais, dalyviais, padalyviais, žodžių junginiais (žr. lentelę).
Pagrindiniai laiko aplinkybės reiškimo būdai
Kuo reiškiama Pavyzdžiai 1. Laiko prieveiksmiai Akylas niekuomet nepaklysta. Vakarop juodas debesies sparnas uždengė saulę.Romas tąsyk sėjo rugius. Čia kasdien būna daug žmonių. Šiandien man labai gera. 2. Daiktavardžio linksniais: a) naudininku
b) galininku
c) įnagininku
d) vietininku
e) linksniais su prielinksniais
Duoną taupyk rytojui, o ne darbą. Posėdį atidėjo ketvirtadieniui. Trečiadienį aš būsiu namie. Koks smagumėlis dirbti žiemą miške! Vidudienį pievose gęsta lapų laužai. Žiemos vakarais perskaičiau daug knygų. Vincas dirbo ir naktimis. Darbymetyje ir akmuo kruta. Senovėje kitaip būdavo. Vaikystėje mėgau uogauti. Po darbo ir duonos pluta gardi.Į pavasarį aruodai sparčiai senka. Per atostogas važiuosime į Merkinę. Bėgliai pasirodė apie vidudienį. 3. Dalyviu, pusdalyviu, padalyviu Sušilę mes toliau keliausime. Jokūbas pasisveikinęs atsisėdo kertėje. Valgydamas nekalbėk. Švintant trobon atėjo Juoziokas. 4. Žodžių junginiais Aštuonioliktą valandą baigiau darbą. Prieš tris dienas buvau įkopęs į kalną. Įpusėjus kelionei, Striukis išdrįso prisiartinti prie savųjų rogių. Mokykla čia veikė jau devynioliktame amžiuje.5. Frazeologizmais Aš, vaikeli, nuo mažų dienų esu pripratęs, kad mane bartų.
Būdo ir kiekybės aplinkybės
Būdo aplinkybė žymi veiksmo kokybę ir pobūdį. Ji atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu? Galiu drąsiai joti namo. Kaip galiu joti? – drąsiai.Adomas gena arklius žingine. Kaip gena? – žingine.Nuo skardžio leidomės be baimes. Vaikas įsiręžęs tempė rogutes. Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis prarado klykaudamas. Tėvas mirė karo laukuose karžygio mirtimi.Vargais negalais išėjome į pamiškę. Pasikėlė kaip erelis, nusileido kaip žvirblis.Būdo aplinkybė dažniausiai reiškiama būdo prieveiksmiais, daiktavardžio linksniais, linksniais su prielinksniais, dalyviais, pusdalyviais, padalyviais, žodžių junginiais, frazeologizmais, taip pat lyginamaisiais posakiais, kurie su tariniu siejami jungtukais it, lyg, kaip, tarsi, tarytum ir kt. (žr. lentelę).
Pagrindiniai būdo aplinkybės reiškimo būdai
Kuo reiškiama Pavyzdžiai1. Būdo prieveiksmiais Žolyne linksmiau čirškė žiogai. Lauke baisiai pustė. Būblio balsas salėje aidėjo vis skambiau. 2. Daiktavardžio įnagininku ir vietininku Taip ir sukosi gyvenimas ratu.Kazimieras žaibu sprunka pro duris.Vanduo ėmė pilti čiurkšle.Nekalbėk mįslėmis ir liaukis pykusi.Anksčiau žmonės gyveno tamsoje ir skurde.3. Linksniais su prielinksniais Berniukas gulėjo ant šono.Kambariuose gyvenome po tris.Seniai su nepasitikėjimu kraipė galvas.Lauke be paliovos šnarėjo lietus.4. Dalyviais Visi išsijuosę dažė sienas.Vaikas prisimerkęs žiūrėjo į liepsną.5. Pusdalyviais Stepukas nukurnėjo mišku neatsisukdamas.Žmonės prakaituodami pjovė nunokusius rugius.Namo važiavome tylėdami.6. Padalyviais Diena prabėgo beiškylaujant.Čia reikia vaikščioti pasilenkus.7. Žodžių junginiais Ne vienu kirčiu medis nukertamas.Vaikai, įsikibę į skvernus, nubėgo kartu.Laužydamas sniego plutą, klampoju upokšnio pakraščiu.8. Frazeologizmais Atgalia ranka tik tinginys dirba.Geriau akis į akį pasikalbėti.Reikia dirbti su galva.9. Lyginamaisiais posakiais Šie žodžiai kaip iešmu pervėrė Kasiulienės širdį.Žmogus pašoko lyg įgeltas.
Kiekybės aplinkybė žymi erdvės, laiko bei kitokio kiekio matą ir atsako į klausimą kiek? keliese?Kas daug šneka, mažai daro.Kiek šneka? – daug.Kiek daro? – mažai.Į kalnus kopėme šešiese.Keliese kopėme? – šešiese.Nuo mokyklos reikės eiti pėsčiomis kilometrą. Šitas kambarys metru platesnis. Amžius tu šlamėsi, šilkalapi uosi. Prisnigo sulig stogu. Amato reikės mokytis dvejus metus. Įrankių turėjome gyvų kelmą.Kiekybės aplinkybė dažniausiai reiškiama kiekybės prieveiksmiais (daug, mažai, šešiese…), įvairiais daiktavardžių linksniais (kilometrą, metru, amžius…), linksniais su prielinksniais (sulig stogu…), žodžių junginiais (dvejus metus…), frazeologizmais (gyvų kelmą…).
Priežasties aplinkybė
Priežasties aplinkybė reiškia veiksmo priežastį. Ji dažniausiai atsako į klausimus kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? Oras kažkodėl atvėso.Kodėl atvėso? – kažkodėl.Taip visados atsitinka dėl išsiblaškymo.Dėl ko atsitinka? – dėl išsiblaškymo.Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis.Nuo .šalčio ir drėgmės krėtė drebulys. Per didumą truputį sulinkęs. Akys šviečia džiaugsmu. Nevertą pagyręs, turėjau didelį akibrokštą.Paskendęs mintyse, Albinas Šaknys ir pats nepajunta, kaip ima žingsniuoti jau savąja žeme. Ei, krykščia gervės džiaugdamosi giedra. Ir nosis ištįso belaukiant. Priežasties aplinkybė dažniausiai reiškiama prieveiksmiu (kažkodėl…), kilmininku su prielinksniais dėl, iš, nuo (dėl išsiblaškymo, iš skausmo, nuo šalčio ir drėgmės…), galininku su prielinksniais per, už (per didumą…), įnagininku (džiaugsmu…), dalyviais, pusdalyviais, padalyviais ir jų junginiais (nevertą pagyręs, paskendęs mintyse, džiaugdamosi giedra, belaukiant…). Priežasties aplinkybė taip pat gali būti pasakoma frazeologizmu (Kenčia per ilgą liežuvį.).
Sąlygos ir nuolaidos aplinkybės
Sąlygos aplinkybė nurodo sąlygą, kuriai esant vyktų veiksmas. Nesėjęs nepjausi. (Plg.: Jei nesėsi, tai ir nepjausi.) Ieškodamas vis tiek rasi. (Plg.: Jei ieškosi, vis tiek rasi.) Nepabandžius neverta imtis didelio darbo.Sąlygos aplinkybės žymi tokį šalutinį veiksmą ar reiškinį, be kurių negali įvykti to sakinio tarinio veiksmas. Tarp sąlygos aplinkybės ir tarinio esti suderinamumo santykis, būtent: jei sąlygos aplinkybė neigiama, tai ir sakinio tarinys neigiamas, ir atvirkščiai, jei ta aplinkybė teigiama, tai ir sakinio tarinys teigiamas. Lietuvių kalboje, galima sakyti, nėra formalių šios aplinkybės reiškimo priemonių. Todėl, kaip ir nuolaidos aplinkybė, ji ne visada išskiriama kaip atskira sakinio dalis vidurinių mokyklų sintaksės vadovėliuose. Sąlygos aplinkybei keliame klausimus: kokiu atveju? kokiomis sąlygomis? kokioms sąlygoms esant?Sąlygos aplinkybė reiškiama šiomis veiksmažodžio formomis:1. Veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviu:Nesimokęs gailėsies.Veršiu nebliovęs jaučiu nebaubsi.Koja negydoma neišgis.Nepadėjęs neieškok.2. Pusdalyviu:Palengva jodamas toliau nujosi.Verkdamas kaktos neištaisysi.Nedirbdamas negyvensi.3. Padalyviu:Byrant dirvoj, birs ir jaujoj.Nemokant sunku gyventi.Nepadėjus nėr ko kasti.Santykiai tarp sąlygos aplinkybės ir sakinio tarinio schematiškai gali būti pavaizduoti šitaip (+ ženklas schemoje rodo teigiamą reikšmę, o – neigiamą):
Sąlygos aplinkybė Sakinio tarinys+ +— —
Sąlygos aplinkybė vientisiniame sakinyje atpažįstama iš šių požymių:1. Sakinio tarinys, į kurį ji įeina, dažniausiai reiškiamas būsimojo arba liepiamosios nuosakos formomis.2. Sąlygos aplinkybė, kaip ir tarinys, dažniausiai yra su neiginiu (arba neigiamos reikšmės).3. Ta aplinkybė yra sinonimiška šalutiniam sąlygos aplinkybės sakiniui, prasidedančiam jungtuku jei: Koja negydoma neišgis – Jei kojos negydysi, neišgis.Nuolaidos aplinkybė rodo, kad veiksmas vyksta ko nors nepaisant. Ieško nepametęs. (Plg.: Ieško, nors ir nepametė.)Ir skubėdamas kartais pavėluoji. (Plg.: Nors ir skubi, bet kartais pavėluoji.)Veiksmai, reiškiami nuolaidos aplinkybe ir tariniu, visada yra priešingi. Pavyzdžiui: nesėja – dygsta (Menka žolė dygsta ir nesėta.); nemoko – išmoks (Blogio ir nemokant išmoks.).Santykiai tarp nuolaidos aplinkybės ir sakinio tarinio gali būti pavaizduoti šitokia schema:
Nuolaidos aplinkybė Sakinio tarinys— ++ —
Nuolaidos aplinkybė reiškiama šiomis morfologinėmis priemonėmis:1. Veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyvio vardininku:Kitas ir nesėjęs pjauna.ugnis dega ir nekurstoma.Geras arklys neraginamas bėga.2. Pusdalyviu:Bėgi žmogus ir nepabėgdamas, eini nepaeidamas, ir vis tiek nieko neturi.Kas moka, tas ir miegodamas apsiverčia.3. Padalyviu:Barzdai dar neželiant, senius mokai.Ir duris uždarius, laikas bėga.Paprastai nuolaidos aplinkybė atpažįstama iš šių požymių:1. Nuolaidos aplinkybė savo turiniu priešinga sakinio, į kurį ji įeina, tariniui; viena iš tų sakinio dalių dažniausiai turi neiginį ne-.2. Prieš nuolaidos aplinkybę dažnai eina dalelytė ir arba retkarčiais net.3. Nuolaidos aplinkybės sinonimiškos šalutiniams nuolaidos aplinkybės sakiniams, prasidedantiems jungtukais nors, kad ir: Atlėkė pelėda ir neprašyta – Atlėkė pelėda, nors ir (ji) nebuvo prašyta.Nevartotina nuolaidos aplinkybei reikšti prielinksnio prie su kilmininku konstrukcija: Ir prie geriausių norų negalėsiu ateiti (= ir labiausiai norėdamas, kad ir labiausiai norėdamas…).Šiaip jau sąlyga ir nuolaida dažniau pasakoma šalutiniais sąlygos ir nuolaidos sakiniais.
Tikslo aplinkybė
Tikslo aplinkybė reiškia veiksmo tikslą, daikto paskirtį. Ji atsako į klausimus ko? kuriuo tikslu? kam? kuriam tikslui? Siuntė mane motinėlė į jūreles vandenėlio. Avis laikom vilnai ir mėsai; karves – daugiausia pienui. Eikime į klasę pasitarti. Važiuoju į Tytuvėnus giminių atlankyti.Medžiai turi tik šakas vaisiams išauginti. Jūs gi turite rankas medžiams pasodinti. Kaip matyti iš pavyzdžių, tikslo aplinkybė reiškiama daiktavardžio kilmininku (vandenėlio…) ir naudininku (vilnai, mėsai…), bendratimi (pasitarti…), kilmininku arba naudininku su bendratimi (giminių atlankyti, vaisiams išauginti…).Pastaba. Jei bendratis reiškia to paties veikėjo kitą veiksmą, tai bendratis eis tikslo aplinkybe: Išėjo sutikti svečių, o jei bendratis reiškia kito veikėjo veiksmą, ji eis papildiniu: Pirmininkas įsakė pasilikti, tačiau jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties veikėjo veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį: Jis nieko nemokėjo atsakyti savo draugui.
Tikslinamosios aplinkybės
Aplinkybės, kurios tikslina, aiškina, konkretina tos pačios rūšies aplinkybes, vadinamos tikslinamosiomis aplinkybėmis.Ypač dažnai tikslinamos ir konkretinamos prieveiksmiais ten, čia, kadaise, vėliau ir kitais žodžiais reiškiamos aplinkybės. Tikslinamosios aplinkybės tariamos lyg papildomos pastabos ir atsako į klausimą, kuris kyla iš pirmosios aplinkybės. Rašant jos išskiriamos kableliais. Tai ne atskira aplinkybių rūšis, o savitas kai kurių aplinkybių vartojimas. .Tikslinamąją reikšmę gali turėti tik vietos, laiko ir retkarčiais būdo aplinkybės.Sakinyje paprastai pirma eina platesnę sąvoką nusakanti aplinkybė, o po jos siauresnės sąvokos aplinkybė, kuri patikslina prieš ją einančią aplinkybę. Antroji aplinkybė sakinyje visada išskiriama kableliais. Tokios aplinkybės su tariniu siejamos ne tiesiog, o per tą aplinkybę, kuri tikslinama. Tikslinamąja aplinkybe gali eiti:1. Vietos aplinkybė: Jis gyveno už miestelio, prie pat miško (M. Sluck). Dabar gimtasis mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli Šventosios (J. Bil). Čia, slėnio pievose, prasidėdavo tetos darbo diena (P.Cvir). 2. Laiko aplinkybė: Vidudienį, per pačia kaitrą, prie upės atskubėjo du berniukai (V. Daut). Reikia mums tuojau, dar šiandien, pasiekti miestelį (Vaižg).Kartais tikslinamąją reikšmę gali įgyti ir padalyvis: Dabar, aptilus armotų griausmui, metas pradėti galvoti apie mokslo reikalus (J. Balč).3. Būdo aplinkybė: O Dimšelė apsižvalgė aplinkui ir tylesniu balsu, kone pakuždomis, tęsė (V. Myk-Put). Čia, slėnio pievose, prasidėdavo tetos darbo diena. Kur čia? – slėnio pievose.Šalia, per penkis žingsnius, gyveno Anupro tėvai. Kur šalia? – per penkis žingsnius.Kadaise, seniai seniai, čia jūros dugno būta. Kada kadaise? – seniai seniai.Atsikeliam ir atsargiai, koja už kojos, sėlinam prie kelmo.Kaip atsargiai? – koja už kojos.Tikslinamosios aplinkybės gali būti jungiamos žodžiais tai yra (t. y.), ypač ir kt. Ketvirtadienį, t. y. gruodžio 24 dieną, prasidės atostogos. Savaitei baigiantis, ypač šeštadieniais, daug kas vyksta į užmiestį. Pastaba. Skirtingų rūšių aplinkybės (pavyzdžiui, vietos ir laiko, laiko ir būdo ir t. t.) viena kitos negali tikslinti. Staiga kieme sulojo šuo. Ant sienos monotoniškai tiksėjo laikrodis. Kadaise po kerotu beržu vilkai sau urvą buvo išsirausę.
Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės
Aplinkybės gali būti reiškiamos ne tik atskirais dalyviais, pusdalyviais ar padalyviais, bet ir drauge su jiems priklausomais savarankiškais žodžiais.
Aplinkybės, išreikštos dalyviais, pusdalyviais ir padalyviais Aplinkybės, išreikštos dalyviais, pusdalyviais ir padalyviais, turinčiais priklausomų žodžiųLiudas pribėgęs kažką pasakė.Kada pasakė? – pribėgęs. Liudas, pribėgęs prie vairuotojo, kažką pasakė.Kada pasakė? — pribėgęs prie vairuotojo.Mirktelėjo žvaigždutė danguje pritardama.Kaip mirktelėjo? – pritardama. Mirktelėjo žvaigždutė danguje, pritardama darbščiajam geniui.Kaip mirktelėjo? – pritardama darbščiajam geniui.Grįžus reikėjo pailsėti.Kada reikėjo pailsėti? – grįžus. Grįžus iš tokios varginančios kelionės, reikėjo pailsėti.Kada reikėjo pailsėti? – grįžus iš tokios varginančios kelionės.
Aplinkybės, išreikštos dalyviniais, pusdalyviniais ar padalyviniais žodžių junginiais, vadinamos išplėstinėmis dalyvinėmis, pusdalyvinėmis ar padalyvinėmis aplinkybėmis.Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės gali būti skiriamos kableliais arba visai neskiriamos.
Pažyminys
Pažyminio sąvoka. Pažyminys – tai antrininkė sakinio dalis, paaiškinanti kurią nors daiktavardžiu, o retkarčiais ir daiktavardišku įvardžiu išreikštą sakinio dalį. Žodis, kurį pažyminys paaiškina ir kuriam jis gramatiškai priklauso, vadinamas pažymimuoju žodžiu. Juo gali būti bet kuri sakinio dalis: veiksnys, tarinys (vardinė tarinio dalis, išreikšta daiktavardžiu), papildinys, kuri nors aplinkybė. Su pažymimuoju žodžiu pažyminys jungiamas šiais prijungiamaisiais ryšiais: derinimu (skaisti saulė), valdymu (aukso žiedas), šliejimu (proga išvažiuoti). Pagal ryšio pobūdį su pažymimuoju žodžiu pažyminys skirstomas į dvi rūšis: 1) į derinamąjį (prie pažymimojo žodžio prijungtą derinimu) ir 2) į nederinamąjį (prie pažymimojo žodžio prijungtą valdymu ar šliejimu). Derinamajam pažyminiui priklauso ir savita pažyminio rūšis – priedėlis. Pagal sudėtį pažyminys gali būti vientisinis, išplėstinis ir sudėtinis.Sakinyje pažyminys atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? keli? kelios? kelintas? kelinta? kieno? Klausiamųjų žodžių forma priklauso nuo pažymimųjų žodžių formos: jei pažymimasis žodis reiškiamas vardininku, tai ir klausiamasis žodis – įvardis – turi vardininko formą ir t. t. Pvz.: Skaisti (kokia?) saulė šviečia iš dangaus (I. Simon). Šlamančiais (kokiais?) krūmais nuliuoksėjo išbaidytas (koks?) kiškis (J. Balt). Kuri (kuri?) jūra žuvim nedvokia. Iš visų keturių (kelių?) kaimų traukė artojai su jaučiais (V. Myk-Put). Sesių (kieno, kokios?) raudos lydi Eglę durų link (S. Nėr).Nagrinėjant sakinius, ne visada lengva atskirti pažyminį nuo kitų sakinio dalių – sudurtinio tarinio ar papildinio. Todėl pravartu įsidėmėti kai kuriuos pažymimo ypatumus, būtent: 1) pažyminys (tiek derinamasis, tiek ir nederinamasis) gramatiškai ir prasmiškai priklauso daiktavardžiui ir su juo sudaro gana glaudžiai susijusį žodžių junginį; 2) tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio paprastai nebūna kitų sakinio dalių (ypač veiksmažodžio būti ir kt. asmenuojamųjų formų); 3) pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį. Palyginti artimos reikšmės sakiniuose tas pats žodis gali eiti čia pažyminiu, čia tariniu (vardine jo dalimi). Tai priklauso nuo jo gramatinio ir prasminio ryšio su kitais sakinio žodžiais: jeigu žodis tiesiogiai priklauso daiktavardžiui, laikomas pažyminiu, o jeigu jis tą daiktavardį apibūdina netiesiogiai ir yra susijęs su veiksmažodžiu (išreikšta ar nuline, „numanoma“ jo forma), jau laikomas tariniu. Sakiniuose Išaušo gražus rytas; Apžiūrėjome kaimyno sodą; Kieno daržai gražiausi? žodžiai gražus, kaimyno, kieno yra pažyminiai, nes jie tiesiogiai priklauso to sakinio daiktavardžiu išreikštoms sakinio dalims. O sakiniuose Rytas išaušo gražus, Gražus išaušo rytas (gali būti ir Gražus rytas išaušo, kur žodis gražus pabrėžiamas intonaciškai) gražus yra predikatinis pažyminys. Sakiniuose Šis sodas yra kaimyno, Kieno yra tie daržai? žodžiai kaimyno, kieno yra sudurtinio tarinio vardinės dalys.Konkretizuodamas daiktą ar išskirdamas jį iš kitų daiktų, pažyminys nebūna vienareikšmis, o dažnai turi ir kitų, papildomų reikšmių. Todėl jo gali būti skiriamos kelios reikšmių grupės. Dažniausiai pažyminys reiškia:1) kokybinį daikto požymį: aukštas medis, karšta vasara, tankus miškas, tylus vakaras;2) požymį, kylantį iš veiksmo: banguojanti jūra, žaliuojanti pieva, žydintis sodas, geriamas vanduo, skaudamas dantis;3) aplinkybinį požymį: naktinė pamaina, šiuolaikinė karta, vakarinis traukinys, pavasario rytas, rudens vakaras, žiemos kelias;4) daikto priklausymą, santykį su kitu daiktu: ūkio ganyklos, brolio kailiniai, sesers duktė, medžio lapas, alksnių giraitė;5) daiktavardinio veiksnio subjektą: mokytojo aiškinimas, paukščių sugrįžimas, jų mokymasis;6) daiktavardinio veiksmo objektą: daržų ravėjimas, rugių sėjimas, sodo purškimas.
Derinamasis pažyminys
Pažyminys, suderintas su pažymimuoju žodžiu, vadinasi derinamasis. Atskirti derinamąjį pažyminį nuo nederinamojo palyginti nesunku, nes derinamasis pažyminys, kintant pažymimojo žodžio formai, „prisitaiko“ prie pažymimojo žodžio, įgaudamas tokį pat linksnį, skaičių ir giminę kaip ir pažymimasis žodis, pvz.: tas žmogus, to žmogaus, tam žmogui, lygus laukas, lygaus lauko, lygų lauką. Vadinasi, vienas žodis prie kito čia prijungiamas ne tik prasmiškai, bet ir gramatiškai: pritaikomos jų galūnės. O nederinamojo pažyminio forma, kintant pažymimojo žodžio formai, visais atvejais išlieka ta pati (pvz.: namo stogo, namo stogui, namo stogą).Be to, derinamąjį pažyminį galima pažinti ir iš to, kokiomis morfologinėmis priemonėmis jis reiškiamas. Paprastai jis reiškiamas tomis kalbos dalimis ar jų formomis, kurios turi ne tik linksnio ir skaičiaus, bet ir giminės kategorijas, būtent:1. Būdvardžiu: Buvo dar ankstus rytas (J. Bil). Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą (S. Nėr). Iš gretimų sodų kyščiojo galvas vaikai (J. Balt). Ir vėl juodi debesys užgulė tamsią Petkūnų padangę (A. Vien). Vakarinė vėsa glosto pievą ir lauką (V. Mozūr).2. Skaitvardžiu: Ne darbas, kai penki vyrai vieną mazgą riša. Buvo devyni broliai ir dešimta sesuo. Jau dvidešimtą vežimą šieno atvežiau.3. Būdvardiškuoju ar skaitvardiškuoju įvardžiu: Kiekvienas takas, kiekviena ežia, medis ir krūmas čia buvo artimas ir pažįstamas (A. Vencl). Savas šuva skaudžiau kanda. Keli dar paršai zujo po pirkią, pasuolėmis (V. Krėv). Kiti kregždžių būriai į kitas šalis lekia žiemą gyventi (P. Maš). Netrukus pamato žmonės tą paukštį (P. Cvir).4. Veikiamuoju ir neveikiamuoju dalyviu: Rytą žmogus eidamas rado gulintį kiškį. Grėtė dar kartą žvelgia pro langą į putojančias marias (I. Simon). Mane gąsdino ištuštėjęs plentas (A. Biel). Vėjas supa ir girgždina seno gluosnio nudžiūvusias šakas (V. Bub). Šlamančiais krūmais nuliuoksėjo išbaidytas kiškis (J. Balt). Oras kvepėjo kepamais pyragais ir mišku (J. Avyž). Jo iškankintame veide taip pat pleveno šypsenėlė (M. Sluck).
Išplėstinis pažyminys
Pažyminys, išreikštas būdvardžiu ar dalyviu ir turintis bent vieną priklausomą savarankišką žodį, vadinasi išplėstinis. Išplėstinis pažyminys susideda iš pagrindinio nario, išreikšto būdvardžiu arba dalyviu (veikiamuoju ir neveikiamuoju) ir vieno ar kelių priklausomųjų žodžių. Pagrindinis žodis gramatiškai priklauso pažymimajam žodžiui ir derinamas su juo linksniu, skaičiumi ir gimine. Todėl toks pažyminys dar vadinamas derinamuoju tik pagal pagrindinio žodžio gramatinį ryšį su pažymimuoju žodžiu. Kiti žodžiai, gramatiškai priklausantys pagrindiniam žodžiui (prijungti valdymu ar šliejimu), su pažymimuoju žodžiu tiesioginio gramatinio ir prasminio ryšio neturi, pvz., sakinyje Miško apsuptoje dauboje tyvuliuoja didžiuliai Kuruvėnų tvenkiniai išplėstinio pažyminio miško apsuptoje pagrindinis žods apsuptoje prijungtas prie pažymimojo žodžio dauboje (vietos aplinkybės) derinimo ryšiu, o miško priklauso pagrindiniam išplėstinio pažyminio žodžiui apsuptoje, prijungtam valdymo ryšiu. Schematiškai jų santykis atrodo šitaip:
(Išplėstinis pažyminys) (Pažymimasis žodis)Išplėstinio pažyminio struktūrą ir jo santykį su pažymimuoju žodžiu galima pavaizduoti šitaip:
Sakinyje išplėstinis derinamasis pažyminys gali eiti prieš pažymimąjį žodį arba po jo. Būdamas prieš pažymimąjį žodį, šis pažyminys sudaro kartu su pažymimuoju prasmiškai ir intonaciškai neskaidomą vienetą, tarsi nedalomą žodžių junginį.1. Pagrindinis žodis išreikštas būdvardžiu (būdvardis + priklausomasis žodis ar žodžių grupė): Variokas palydėjo jį paniekos kupinu žvilgsniu (V. Myk-Put). Želvio užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus (P. Cvir).2. Pagrindinis žodis išreikštas veikiamuoju dalyviu (veikiamasis dalyvis + priklausomasis žodis (žodžių grupė): Pirmą kartą atvykusiems į Lietuvą svečiams labai rūpėjo kuo plačiau pamatyti tėvų ir senelių apipasakotą žemę. Iš slenkančią pro šalį vaizdų atrodė, kad Snūdų dar nepravažiavo (J. Paukš). Šlama paskutinius lapus barstantis alksnynas (V. Bub). Vaitas skaito iš baimės drebančiu balsu (V. Myk-Put). Mikas pastebi einančią per laukus moterį (I. Simon). Šalia kiaušinėlio tūnojo ir baigiantis apsiplunksnuoti paukščiukas.3. Pagrindinis žodis išreikštas neveikiamuoju dalyviu (neveikiamasis dalyvis + priklausomasis žodis (žodžių grupė): Vėtrų užneštai gimtajai žemei neša paukštis pavasario žinią (A. Vencl). Krauju laistytą žemę brangią niekad niekam neatiduosim! (A. Vencl). Žiūrėjo ji į valgiais prikrautą, gėrimais aplaistytą stalą ir nuliūdo (J. Paukšt). Kaip aiškiai atsimena jis dabar skausmų išvagotą tėvo veidą! (I. Simon). Saugojo nuo pikto žmogaus jam patikėtą miško plotą (V. Daut). Tekančios saulės apšviestas tinklas spindėjo lyg sidabrinis (V. Daut). Tokių išplėstinių pažyminių, kaip jau minėta anksčiau, nagrinėdami sakinius smulkiau sakinio dalimis neskaidome ir laikome tik viena sakinio dalimi.Bet kuris išplėstinis dalyvinis pažyminys gali būti laikomas transpozicijos (pakeitimo, perstatymo) rezultatu tokio sakinio, kurio tarinys „pažeminamas“ vienu ar dviem rangais. Plg. Paukščiukas baigia apsiplunksnuoti → baigiantis apsiplunksnuoti paukščiukas; Tekanti saulė apšvietė tinklą → Tinklas buvo apšviestas tekančios saulės → Tekančios saulės apšviestas tinklas. Vadinasi, buvusio sakinio tarinys, patekęs į priklausomąją poziciją, praranda predikaciją, pagrindinį sakinio požymį, ir „nusileidžia“ į žemesnį rangą, virsta žodžių junginio komponentu.Išplėstinis derinamasis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio, „labiau pabrėžia jo reiškiamą daikto ypatybę“, sakomas išskiriamąja intonacija ir pasidaro atsijęs nuo pažymimojo žodžio. Todėl sakinyje jis išskiriamas kableliais. Pvz.: Žiūri Petrukas į aukštą dangaus skliautą, pilną žėrinčių žvaigždžių (P. Maš). Sklido įvairiausi gandai, vienas už kitą baisesni. Tu atnešdavai laukinę rožę, dar kvepiančią rasa ir jūros vėju (V. Mozūr). Pro marškinius, sudrėkusius nuo prakaito, srūva maloni žemės vėsa (V. Bub).
Nederinamasis pažyminys
Nederinamasis pažyminys prie pažymimojo žodžio jungiamas valdymu (jo knyga, vėjo malūnas, knygos skaitymas., pasakojimas apie kelionę) arba šliejimu (noras dirbti, grįžimas atgal).Atskirti nederinamąjį pažyminį nuo derinamojo nesunku: kintant pažymimojo žodžio formai, nederinamasis pažyminys formos nekeičia. Net jeigu pažyminio ir pažymimojo žodžio forma sakinyje ir sutaptų, tokio pažyminio negalima laikyti derinamuoju, nes tas sutapimas yra atsitiktinis. Sakiniuose Nematau kaimyno namo. Nerandu savo knygos žodžiai kaimyno ir savo yra nederinamieji pažyminiai, nes, pakeitus pažymimojo žodžio linksnį, jų formos nekinta (plg.: Matau kaimyno namą. Radau savo knygą), pažyminiai prie pažymimųjų žodžių „neprisitaiko“ (plg. dar: kaimyno namu, kaimyno name).Nederinamasis pažyminys paprastai reiškiamas daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio kilmininku, naudininku, įnagininku, vietininku, linksnių su prielinksniais formomis, bendratimi ar padalyviu.1.1. Nederinamieji pažyminiai, išreikšti daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio kilmininku, parodo pažymimojo daikto priklausymą, veiksmo atlikėją, daikto kokybę, kilmę, įvairius kitus santykius. Eina jie paprastai prieš pažymimąjį žodį (konstrukcija „daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio kilmininkas + daiktavardis (pažymimasis žodis)“. Pavyzdžiui: Šarūnas įtraukė galvą į kailinių apykaklę (J. Avyž). Nei vienam Amerikos pinigai dar į gerą neišėjo (V. Krėv). Saldžiai snaudžia nakties tamsoje medeliai (A. Vien). Su rugiapjūte dar nesibaigia artojo darbai (V. Pet). Kam teko ožio ragai? Tik tu pabūgai plieno dalgelės Tik iš miško gilumos sklido upokšnio šniokštimas (V. Daut). Gatvelė slepiasi medžių šešėliuose (V. Bub). l .2. Daiktavardžio vietoje gali eiti daiktavardiško įvardžio (jo, jos, jų, kieno, kažkieno, mano, tavo, savo, mūsų, jūsų, kurio, kažkurio, katro) kilmininkas, pvz.: Tu josios darbeliais besigėrėsi. Kieno rankomis visi dirvonai iškiloti? (Vaižg). Aš pas savo motinėlę valelėj užaugau. Mano languose vijokliai kalbas su naktim (S. Nėr). Nėra jėgos, kuri prilygt galėtų neišardomai mūsų draugystei.1.3. Ne visada aišku, kada kilmininkas laikytinas nederinamuoju pažyminiu ir kada jis sudėtinio pavadinimo komponentas. Ypač abejonių kelia vardo kilmininkas. Kadangi tas kilmininkas dažniausiai pažymi atitinkamą daiktų rūšį ar klasę, jį tikslingiau laikyti pažyminiu, o ne sudėtinio pavadinimo dalimi: Baltijos jūra, Viduržemio jūra, Gotlando sala, Madagaskaro sala, Rygos įlanka, Beringo sąsiauris, Sartų ežeras, Ventos upė, „Vairo“ gamykla, „Lietuvos aido“ laikraštis. Skaidytini į pažyminį ir pažymimąjį žodį ir iš bendrinių daiktavardžių susidedantys žodžių junginiai: ežero krantas, girios pakraštys, lauko baras, fronto linija. Nors tokie žodžių junginiai turi vienos sąvokos reikšmę, tačiau jie nėra frazeologizmai. Kilmininkas čia rodo ne pastovų, o kintamą narį, todėl praktiniu požiūriu jo nereikėtų išskirti iš daugelio kitų pažyminio kilmininkų.Tačiau jei kilmininkas sudaro kokio nors sudėtinio termino dalį, skaidyti jį į pažyminį ir pažymimąjį žodį negalima: kiškio kopūstai, laumės juosta. 1.4. Nederinamuoju pažyminiu laikytinas ir objekto kilmininkas, priklausantis daiktavardžiui, nes struktūriniu atžvilgiu jis nesiskiria nuo anksčiau aptartųjų. Nors šis kilmininkas gali būti išvestas iš veiksmažodinių konstrukcijų (plg.: linų mynimas ← mynė linus, knygos skaitymas ← skaitė knygą), tokia jo kilmė ne visada gali būti lengvai suvokiama (pvz.: linų mynėjas, drobių audėja, rugių sėja, pulko vadas). Todėl pateiktuosiuose sakiniuose daiktavardžio kilmininkai mūsų laikomi ne papildiniu, o nederinamuoju pažyminiu, pvz.: Ji yra gera drobių audėja (J. Jabl). Jis dabar rugių sėjimu susirūpinęs (J. Jabl). Tas linų mynimas ilgai neišėjo jam iš galvos (J. Jabl).2. Nederinamieji pažyminiai, išreikšti kitais linksniais (naudininku, įnagininku, vietininku ar linksniais su prielinksniais), yra daug retesni ir paprastai eina po pažymimojo žodžio. Kartu su pažymimuoju žodžiu jie dažniausiai sudaro šios struktūros junginius: 1) „daiktavardis (pž. ž.) + naudininkas“ (pagalba draugui, parama visuomenei): 2) „daiktavardis + įnagininkas“ (rūpinimasis vaikais): 3) „daiktavardis + prielinksnis + daiktavardžio kilmininkas, galininkas ar įnagininkas“ (išvykimas iš namų, pasaka apie gaidelį, susitikimus su draugu). Pavyzdžiui: Aprimęs jis vėl mąsto apie pasikalbėjimą su Jadze (V. Myk-Put). Apie šiltą nakvynę po stogu Ratilui ir nesisapnavo (J. Bil). Alėjos gale Benius pamatė aukštą baltą sieną su kolonomis, kuriomis rangėsi žali vijokliai (J. Avyž).3. Nederinamasis pažyminys gali būti reiškiamas daiktavardžiu su palyginamosiomis dalelytėmis (kaip, lyg, it, tartum), pvz.: Vingiuoja Nemunas lyg aukso kelias (V. Mont). Kirto brolelį kaip ąžuolėlį, lėkė galvelė kaip kopūstėlis.4.1. Nederinamasis pažyminys gali būti reiškiamas ir veiksmažodžio bendratimi. Tokį pažyminį gali turėti nedaug daiktavardžių, būtent: galimybė, būtinumas, prievolė, pareiga, poreikis, uždavinys, noras, nutarimas, bandymas, mėginimas, atsisakymas, pasiryžimas, įsipareigojimas, pažadas, viltis, svajonė, teisė, baimė ir pan. reikšmių. Būdingiausia jo vieta – po pažymimojo žodžio, pvz.: Ir jai nebuvo jau noro juokauti (V. Myk-Put). Bet praeina visas noras dirbti, kai nematai jokios naudos (I. Simon). Ypač ta jo šypsena mane kažkaip graudina ir tas jo nemokėjimas apsirengti (I. Simon).4.2. Pažyminys, išreikštas bendratimi, gali būti išplėstas priklausomaisiais žodžiais. Tai pareina nuo bendraties junglumo ypatybių. Pavyzdžiui: Darbymetyje šeimoje nebuvo įpročio kaisti puodų (P. Cvir). Nuolatinis potraukis plėsti savo akiratį – būtinas mąstančio pedagogo bruožas. Jis neteko noro ką nors dirbti, kam nors pasiryžti (V. Myk-Put). Man praėjo bet koks noras juoktis iš jo (J. Marc). Kokią jūs turite teisę persekioti jos svečius (J. Balt). Jisai šį vakarą, kaip niekada, jautė reikalą užtarti savo žmones (I. Simon). Nusistatymas būtinai važiuoti į Pamarius pradėjo svyruoti (I. Simon). Paskui jam pasitaikė proga išvažiuoti į užsienį (V. Myk-Put). Tiek viena bendratis, tiek ir su jai priklausomaisiais žodžiais atsako į tuos pačius klausimus: kokio noro nebuvo? – juokauti; koks nemokėjimas? – apsirengti; kokio nebuvo įpročio? – kaisti puodų; koks nusistatymas pradėjo svyruoti? – būtinai važiuoti į Pamarius.5. Palyginti retas pažyminys, susidedantis iš padalyvio (pagrindinio nario) ir priklausomųjų žodžių. Toks pažyminys taip pat eina tik po pažymimojo žodžio. Pavyzdžiui: Dar gavo žinią lenkus į Prūsų žemę įžengus, todėl grįžo namo (M. Val). Ragaišis girti neatsieina – būtų lyg pasisakymas pačią tokio pasikepti nemokant (Vaižg). Priešingai, turime dokumentų K. Jaunių gimus dviem metais vėliau.Ir šitokiems pažyminiams gali būti iškeliami atitinkami klausimai: kokią žinią? – lenkus į Prūsų žemę įžengus; kokių dokumentų? – K. Jaunių gimus dviem metais vėliau.6. Dar retesni prieveiksmiai. Gyvenimas – tai nuolatinis kopimas aukštyn. Plg.: judėjimas žemyn, slinkimas atgal.Kartais daiktavardis gali turėti pakartotą to paties žodžio kilmininką, vadinamą stiprinamuoju kilmininku. Kadangi šis kilmininkas neiškelia kokio nors naujo požymio, o tik suteikia jam kiekybinį ar kokybinį reikšmės atspalvį, tai jis laikomas ne nederinamuoju pažyminiu, o samplaikiniu veiksniu: Prieš akis stovėjo kalnų kalneliai (J. Jabl). Taip vyrų vyras temoka pasielgti (J. Jabl).
Sudėtinis nederinamasis pažyminys
Nederinamasis pažyminys gali būti sudarytas iš dviejų ar daugiau gana glaudžiai tarp savęs susijusių žodžių junginio. Toks pažyminys kalbininkų vadinamas sudėtiniu. Atsižvelgiant į sudėtį, tokių pažyminių skiriama keletas tipų:1. Pažyminys, sudarytas iš dviejų tarpusavy susijusių derinimo ryšiu įvardžių (aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos + pats, vienas; visi + mes, jūs, jie) kilmininko. Tas įvardžių junginys paaiškina kurį nors daiktavardį – pažymimąjį žodį: Šita obelis sodinta jo paties rankomis (A. Vencl). Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas (J. Bil).2. Neretai pasitaiko pažyminių, sudarytų iš daiktavardinio junginio su būtinu priklausomuoju nariu – būdvardžiu, būdvardiškuoju įvardžiu, skaitvardžiu ar daiktavardžio kilmininku. Pagrindinio tokio junginio nario pozicijoje dažniausiai eina kilmininkas tokių daiktavardžių, kurie reiškia kokį nors kiekį, kokybę, rūšį, laiką. Būdingiausi jų: aukštumas, didumas, ilgumas, būdas, gabumas, ūgis, talentas, forma, išvaizda, kilmė, klasė, mastas, rūšis, vertė, diena, laikas, metas. Jie įeina į šitokios struktūros konstrukciją: „daiktavardžio kilmininkas + priklausomasis žodis“: Man patinka tvirto būdo žmonės (J. Jabl). Lietuvoje gyvena ir lenkų kilmės žmonių (J. Jabl). Svetimos žemės karalius išbuvo pas hercogą jau dvi savaites (J. Balč). Šeštų metų Joniukas jau piemuo (J. Bil).Tokie sudėtiniai pažyminiai gali būti semantiškai ekvivalentiški pažyminiams, išreikštiems sudurtiniais būdvardžiais, plg.: tvirto būdo (žmonės) – tvirtabūdžiai.3. Sudėtinis pažyminys, sudarytas iš daiktavardžio įnagininko su priklausomuoju nariu – būdvardžiu, būdvardišku įvardžiu, skaitvardžiu ar daiktavardžio kilmininku, paprastai reiškia išorinį, matomą asmens ar daikto požymį ir beveik visada eina po pažymimojo žodžio: Turiu peiliuką šviesiomis kriaunomis (J. Jabl). Apysaką ta antrašte daug kas skaitys (J. Jabl). Pirkau vakar karvę antru veršiu (J. Jabl). Ar esi kuomet matęs žaltį devyniomis galvomis (J. Jabl).4. Gana dažnai nederinamasis pažyminys gali turėti kitą pažyminį, o pastarasis dar kitą ir t. t. Čia susidaro savotiška nederinamųjų pažyminių grandinė (tarp kurių gali būti ir derinamųjų pažyminių), savita daugialaipsnė jų pakopa: Tokio beržų kamienų baltumo dar nebuvau matęs. Toks daugianaris pažyminys laikytinas ne keliais pažyminiais, o vienu sudėtiniu. Būdingiausia jo schema yra šitokia:
5. Retkarčiais pasitaiko sudėtinis pažyminys, išreikštas daiktavardžio (ar daiktavardiško įvardžio) kilmininku ir prielinksnio su konstrukcija su įnagininku. Oras tokis gardus, jog atsidusęs lyg duonos su medumi kąsnį suvalgai (V. Krėv).
Priedėlis
Priedėlis – tai pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu.Priedėliu dažniausiai pasakoma profesija, pareigos, tautybė, giminystės ryšys, apibūdinamos kitos asmens, daikto ar reiškinio ypatybės.Atskubėjo klėtin ir mano mokytojas Strazdas su persigandusiu Papieviu. Tuomet lietuvius karius aplankė keletas rašytojų. Kedulių Katrė, antroji duktė, skinasi iš visos šeimynos ne tik grožiu, bet ir būdu. Žvirbleliai kanaplesėliai linksmai čirškauja apie gandralizdį.Ypač dažnai priedėlio prireikia asmeniniais įvardžiais išreikštoms sakinio dalims patikslinti, sukonkretinti. Mes, sodžiaus žmonės, taip kaip giminės, viena šeimyna.Mums, vilkams, sunku gyventi. Jisai, Pranukas, už visus kaltesnis.Priedėliai neretai išplečiami kitais žodžiais.Atgimimo poetas Maironis savo eilėraščiais žadino tautą.Tik erelis, drąsusis erdvių paukštis, sakosi kartą praskridęs pro Auksinius kalnus.Priedėlis, kaip ir išplėstinis būdvardinis ar dalyvinis pažyminys, gali eiti ir prieš pažymimąjį žodį, ir po jo. Po pažymimojo žodžio einantys priedėliai paprastai išskiriami kableliais.Priedėlis gali turėti jungiamąjį žodį ypač, būtent, tai yra (t. y.), vardu, pavarde, kaip ir kt. Mokiniai, ypač pradinukai, dažnai žaidžia kvadratą. Neologizmai, t. y. naujadarai, papildo žodyną. Kitą kartą čia gyvenęs vienas žmogelis, pavarde Perkūnas. Jam, kaip naujokui, viskas čia buvo nepažįstama. Naminiai gyvuliai, kaip antai: arklys, karvė, avis, kiaulė ir kiti, labai naudingi žmogui.
Tarininis (predikatinis) pažyminys
Pažyminys, susietas su veiksniu ar papildiniu ir kartu su tariniu, vadinasi tarininis pažyminys. Bublys grįžo linksmas. Koks Bublys? – linksmas.Koks grįžo? – linksmas.Lapę gyvą sugavo.Kokią lapę? – gyvą.Kokią sugavo? – gyvą.Vaikui nusibodo vienam. Kokiam vaikui? – vienam.Kokiam nusibodo? – vienam.Tarininiai pažyminiai linksmas, gyvą, vienam pateiktuosiuose sakiniuose yra derinamieji – su veiksniu Bublys, papildiniais lapę, vaikui jie yra suderinti gimine, skaičiumi ir linksniu. Vartojama ir nederinamųjų tarininių pažyminių.Pamačiau senį su šiaudine skrybėle. Grįžo Lina tuščiomis rankomis.Tai palyginti neseniai išskirta antrininkė sakinio dalis. Iki tol (mokykloje ir dabar) atitinkami žodžiai buvo priskiriami tariniui, papildiniui ar aplinkybėms. Plg. Gandras parlėkė linksmas. Jis grižo piktas. Žodžiai parlėkė, grįžo yra savarankiški ir vieni eina tarimais, užpildo tarinio poziciją. Be to, dar pasakyta, koks veikėjas buvo tuo metu: linksmas ar piktas. Linksmas susijęs ir su tariniu, ir su veiksniu. Tai ir yra predikatinis pažyminys. Kaip matome, toks pažyminys nutolęs nuo veiksnio (daiktavardžio). Tartum pasakyta būtų taip: Gandras parlėkė ir Gandras (tuo pat metu) buvo linksmas.Sakinio Lapę sugavo gyvą predikatinis pažyminys gyvą susijęs su tariniu sugavo ir su papildiniu lapę. Kaip matyti, predikatiniu pažyminiu parodoma veiksnio būsena tarinio veiksmo vykimo metu. (Jei rodomas ankstesnis veiksmas Parėjęs skaitė laikraštį t. y. pirmiau parėjo, paskui skaitė, – tai parėjęs – laiko aplinkybė). Dar keletas predikatinio pažyminio pavyzdžių: Dvainis nūnai atsikėlė piktas (V. Krėv). Justinas grižo namo liūdnas. Malūnas stovėjo tuščias (P. Cvir). Dirbkite, mamos, ramios. Rami ir didelė plytėjo žemė (M. Sluck). Bėda raita atjoja, pėsčia išeina. Stovėjau pritrenktas ir nuskriaustas (J. Dov). Lekiam kuone tekini (J. Bil). Tai ožkai gyvai lupo kailį. Ir atnešė gyvą tą žvėrelį (J. Jabl). Ir išvydau savo dukrelę besėdinčią (J. Jabl). Tarutuką iš Klangių suimtą nuvežė (P. Cvir). Atvykus pirmąjį ji pastebėjo Martyną (I. Simon). Troškus grįžta vienas iš pirmųjų (J. Jan). Pirmas atėjo jaunas poetas Meškaitis (Just. Marc). Bet šį kartą jis [vieversėlis] giedojo nesmagus (J. Balč). Katytė gulėjo aukštielnika, nebegyva (J. Bil). Aš pėsčias atėjau, ponas direktoriau (A. Vencl). Viena diena sausa ir saulėta, kita išaušta ūkanota ir lyjanti (Žem). (Saulelė), palikusi mus, greita vakarop nusileidžia (K. Don). (Žarckus) vaikščiojo visuomet nešvarus, sustiręs, nuvargęs (A. Vien). Juk visi nuogi gimėme […], o lygūs nesame (P. Cvir).Vis dėlto predikatinio pažyminio ribos ne visada dar pakankamai aiškios, plg. Mane turtingą padarė (sudurtinis tarinys) ir Tėvas pamanė darysiąs vaiką mokytą (mokytą – predikatinis pažyminys). Dar nevienodžiau analizuojama kitų kalbų vadovėliuose. Mokykloje, kaip minėta, ši sakinio dalis kol kas neminima ir laikoma kokia nors kita sakinio dalimi. Tai kol kas tebėra svarstytinas dalykas.
Išplėstiniai būdvardiniai ir dalyviniai pažyminiai
Derinamieji pažyminiai, išreikšti būdvardiniais ir dalyviniais žodžių junginiais, yra išplėstiniai būdvardiniai ir dalyviniai pažyminiai. Mato jinai gražų, didelį sodną, pilną žydinčių medžių.Kokį sodną? – pilną žydinčių medžių.Saulės užlietuose laukuose nuostabiai greit kilo rugiai, žadėdami gausų derlių. Kokiuose laukuose? – saulės užlietuose.Minčiai, lekiančiai šviesos greičiu, nepakanka vien šalies gimtos. Šviesa krito pro langiuką, iškaltą uoloj iš viršaus.Pro langą Ieva mato akmenimis grįstą gatvę. Siauras takelis, išmintas per pusnis, parveda Justę į namus. Išplėstiniai būdvardiniai ir dalyviniai pažyminiai gali eiti ir prieš pažymimąjį žodį, ir po jo. Po pažymimojo žodžio einantys tokie pažyminiai išskiriami kableliais.Išplėstiniai būdvardiniai ir dalyviniai pažyminiai padeda glausčiau reikšti mintis. Užuot vartojus du vientisinius sakinius arba sudėtinį prijungiamąjį sakinį, galima tenkintis vientisiniu su išplėstiniu būdvardiniu arba dalyviniu pažyminiu.
Paskui Atutis ilgai stebėjo skruzdėles, įsikūrusias po žalsvai pilku akmeniu.
Pro šakas, apkibusias rausvomis šermukšnių kekėmis, skverbėsi saulės spinduliai. Paskui Atutis ilgai stebėjo skruzdėles. Jos buvo įsikūrusios po žalsvai pilku akmeniu.Paskui Atutis ilgai stebėjo skruzdėles, kurios buvo įsikūrusios po žalsvai pilku akmeniu.Saulės spinduliai skverbėsi pro šakas. Jos buvo apkibusios rausvomis šermukšnių kekėmis.Pro šakas, kurios buvo apkibusios rausvomis šermukšnių kekėmis, skverbėsi saulės spinduliai.
Vienarūšės sakinio dalys
Sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai, vadinamos vienarūšėmis. Svarbiausias jų požymis, kad jos turi kokį nors bendrą narį arba priklauso jam. Tam bendram nariui paprastai keliamas ir atitinkamas klausimas, kai norime nustatyti vienarūšių sakinio dalių eilės sintaksinį vaidmenį; jos užima vienodą sintaksinę poziciją. Viena nuo kitos jos gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir turi išskaičiuojamąją intonaciją.1. Vienarūšėmis gali būti bet kurios sakinio dalys, atsakančios į tą patį klausimą ir turinčios vienodą sintaksinį vaidmenį sakinyje.1.1. Du ar keli veiksmai su bendru tariniu: Vieną naktį ties ežeru užklupo ji vėtra, žaibai, perkūnija (A. Vencl). Praeities vėl sapnai ar gražioji jaunystė tau vaidenas slapčia? (Mair).1.2. Du ar keli tariniai su vienu veiksniu: Paskui mes kursim laužą, kepsim grybus, barstysim juos druska (J. Balt). Jonulis grėblį pastatė pastogėn, paėmė laišką, iš visų pusių jį apžiūrėjo ir ėmė skaityti (V. Krėv).1.3. Dvi ar kelios antrininkės sakinio dalys – papildiniai, pažyminiai, įvairios aplinkybės: Mikė tarėjo naują sąsiuvinį ir plunksnakotį iš suktos beržo šakos (P. Cvir). Ji pasakojo apie mažąjį Jonulį, apie jo vyresniąsias seserėles (V. Krėv) (vienarūšiai papildiniai). Iš pelkių toks žvarbus, tirštas rūkas kyla (K. Saj) (vienarūšiai derinamieji pažyminiai). Prie sienos kabąs laikrodis tingiai, bet atkakliai švytuoja sena surūdijusia švytuokle (I. Simon) (vienarūšės būdo aplinkybės).1.4. Neretai vienarūšiai gali būti ir sudėtinių bei išplėstinių sakinio dalių priklausomieji komponentai: Kartais aš norėdavau paerzinti Rainį, pažaisti su juo (K. Saj) (kartojamos suvestinio tarinio bendratys). Mažas sraunus upeliukas, šokinėdamas per akmenis ir išsišokusias medžių šaknis, gurgė po kojomis (J. Balt) (kartojami išplėstinės pusdalyvinės aplinkybės priklausomieji komponentai per akmenis ir šaknis).2. Tame pačiame sakinyje gali būti kelios skirtingų pakopų vienarūšės sakinio dalys ir priklausyti skirtingoms to paties sakinio dalims: Staiga lūžta ir griūva ir skliautai, ir durys (A. Vencl).2.1. Dažniausiai vienarūšės sakinio dalys reiškiamos tomis pačiomis formomis, vienodomis morfologinėmis priemonėmis – tuo pačiu linksniu, tais pačiais laikais ar nuosakomis: Po gražaus, šilto ir ankstyvo pavasario priešpjūtinis metas prasidėjo su karščiais, audromis ir vėjais (P. Cvir). Negrąžinama praeitis, sudužusios viltys iškilo atminimuose lyg tolimos, šviesios, seniai praplauktos salos (P. Cvir). Atrodė, kad už tokį pinigą galėjome įsigyti po armoniką, po dviratį, po lėktuvą, nes mieste turėjo visko būti (P. Cvir).2.2. Tos pačios reikšmės vienarūšės sakinio dalys gali būti reiškiamos ir skirtingomis morfologinėmis priemonėmis, skirtingomis žodžių formomis: Šmukštaras buvo ne tik astronomas, bet ir „biologas“ ir labai mėgo gamtą (A. Vien) (skirtingai išreikšti vienarūšiai tariniai). Papieviais ir viršum neseniai suartų arimų plaukė baltas rūkas (P. Cvir) (skirtingai išreikštos vietos aplinkybės). Vartiklis, dar valandėlę pamirkčiojęs, nepaleisdamas iš užančio karvelio, pasiėmė indą ir išėjo prie kūdros (P. Cvir) (skirtingai išreikšti išplėstinių aplinkybių pagrindiniai nariai).3. Prielinksniai, sudarantys su kuriuo nors linksniu vienarūšių sakinio dalių eilę, kartojami prieš kiekvieną jų arba prieš tų dalių semantines grupes paprastai tada, kai tuos narius ar jų grupes norime pabrėžti, akcentuoti intonaciniu atžvilgiu: Jo klėtelėje lentynos lūžo ir nuo sūrių, ir nuo sviestų, ir nuo lašinių, ir nuo vėdarų (J. Gur). Kalbame apie žemę ir jūras, apie ežerus ir voveres (K. Saj).Kitais atvejais, t. y. nepabrėžiant prielinksninėmis konstrukcijomis išreikštų sakinio dalių, prielinksnis gali būti pasakomas tik prieš pirmąjį tų sakinio dalių narį: Eina kiškutis su katinu ir gaidžiu toliau ir randa prie pat girios ežį, žolę ėdantį. Dabar jau visa apylinkė skambėjo nuo šūkavimų, pliauškėjimų bei raginimų (V. Myk-Put) (prielinksnis nuo pasakomas tik prieš pirmąjį vienarūšių sakinio dalių narį).4. Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomi: a) pasikartojantys žodžiai: Plaukia plaukia padange debesėlių minia (S. Nėr). Tylus tylus buvo Mykoliukas (V. Myk-Put); b) įvairių kalbos dalių samplaikos: rankos kojos, ėmė ir pasakė, ūžia švilpia, (pvz.: Pražydo pasklido žiedai po laukus ir pievas išpynė margai (Mair); c) frazeologizmai su pasikartojančiais žodžiais: nei šis, nei tas; nei šen, nei ten; nei į tvorą, nei į mietą; nei velnias, nei gegutė; d) tikslinančios sakinio dalys, kadangi jos reiškia nevienodos apimties sąvokas: Prie mažo beržynėlio, bendroje žemėje, knibždėjo vaikų ir suaugusių (P. Cvir). Duok man kitą, cheminį, pieštuką.Vienarūšiškumo reiškimo priemonės. Svarbiausios vienarūšiškumo reiškimo priemonės yra intonacija ir sujungiamieji jungtukai, sujungiantys vienarūšių sakinio dalių narius į vieną eilę, vieną grandį. Vienarūšės sakinio dalys gali būti jungiamos be jokių jungtukų, vien tik intonacija: Įvedė Ona tėvą į seklyčią, pasodino, valgyti davė (A. Vencl).Sujungtų sujungiamaisiais jungtukais arba pramaišiui – su jungtukais ir be jų – sakinio dalių vienarūšiškumą rodo ir intonacija, ir jungtukai. Pagal santykio pobūdį tarp vienarūšių sakinio dalių skiriamos šios sujungiamųjų jungtukų reikšmės:1. Sudedamieji jungtukai: ir, o (jei pastarasis neturi priešpriešos reikšmės) ir vien tik artimos reikšmės vienarūšes sakinio dalis jungiantis jungtukas bei, kartojamasis jungtukas nei. Jungtukas ir, sakomas tik tarp dviejų vienarūšių sakinio dalių, eilę padaro uždaros struktūros: Jų augo sūnūs ir duktė (J. Jabl). Per visą dieną ėjo ir apie vakarą rado trečiąjį atsiskyrėlį. Jums skirti fabrikai, pastatai, žali sodai, miškai ir laukai (A. Žuk). Kai norima vienarūšes sakinio dalis labiau išskirti bei pabrėžti, jungtukas ir prieš kiekvieną jų gali būti kartojamas; vienarūšių sakinio dalių eilė čia yra atviros struktūros. Jungtukas o paprastai vartojamas gretinant dvi skirtingas sąvokas, du reiškinius: Tu man pažadėjai, o nedavei. Jungtukas bei jungia tik dvi artimos reikšmės sąvokas ir tik vienarūšes sakinio dalis (ne sakinius): Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka (K. Don).Jungtukas nei visada kartojamas prieš kiekvieną vienarūšę sakinio dalį, be to, jis sustiprina neigimą: Į dvarą negalėjo prasibrauti nei važiuotas, nei raitas, nei pėsčias.2. Artimi sudedamiesiems yra gretinamieji jungtukai, turintys įvairių reikšmių atspalvių ir jungiantys tik dvi vienarūšių sakinio dalių poras. Visi jie yra poriniai: tiek … kiek, kiek … tiek, kaip … taip, ne tiek … kiek, ne taip… kaip, ne tik (tai) … bet ir, ne vien … bet ir, nors ir … bet, jei(gu) ne … tai: Parėjęs savo trobelėn, kerdžius Girda kaip atsigulė, taip ir nebekėlė (J. Balt). Tačiau aplinkui nebuvo matyti ne tik žmogaus, bet ir jokio kito gyvo padaro (J. Balt). Debesys nors lėtai, bet nepaliaujamai artėjo (J. Balt).3. Priešpriešiniai jungtukai: bet, o, o ne, tačiau, tik, taip pat poriniai jungtukai ne (nebe) … o (bet) jungia tik dvi kuriuo nors atžvilgiu priešpriešinamas vienarūšes sakinio dalis, dvi priešingas sąvokas: Tari sparnus, bet nelaksto (malūnas). Musės įkyrios ne didumu, bet gausumu. Karolis norėjo išvesti draugą į dešinįjį Neries krantą, tačiau laiku išgirdo kažkokį gurkimą.Jungtukas o dažniausiai eina kartu su dalelyte ne: Žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim (S. Nėr).4. Skiriamieji jungtukai ar, arba, ar … ar, arba … arba jungia tokias vienarūšes sakinio dalis, tokias sąvokas, iš kurių galima tik viena: Tu turėsi ar joti, ar važiuoti. Ateik šiandien arba rytoj (J. Jabl).Vienarūšiai ir nevienarūšiai pažyminiai. Du ar keli derinamieji pažymimai, einantys prieš tą patį pažymimąjį žodį, gali būti vienarūšiai ir nevienarūšiai.1. Vienarūšiai derinamieji pažyminiai paprastai pažymi kuriuo nors atžvilgiu skirtingus tos pačios rūšies požymius, daiktų ypatybes (skirtingas spalvas, amžių, formą ir t. t.) ir dažniausiai reiškiami arba tik kokybiniais, arba tik santykiniais būdvardžiais. Tarp vienarūšių pažyminių lengvai galima įterpti jungtuką ir: Iš miško išlindo ilgi, tamsūs šešėliai ir plačiai uždengė rugių lauką (J. Bil). Keliuko šalyse stovi plačios, šakotos eglės (Žem). Vienarūšiais laikomi tokie derinamieji pažyminiai, kurie parodo kelis vienodai svarbius to paties daikto požymius: Vieną pavakarį į Taručių namus įėjo nedidelis, kresnas, ruda barzda apžėlęs vyriškis (P. Cvir). Aš regiu vakarų šaly plikas, liūdnas ir vienišas kalvas (P. Cvir).2. Nevienarūšiai derinamieji pažyminiai paprastai parodo skirtingus ir nevienodai svarbius du, o kartais ir kelis to paties daikto požymius: Dideli raudoni rudeniniai obuoliai net lenkė obelų šakas (V. Myk-Put). Pro šalį pralėkė ilgas prekinis traukinys. Kokybiniai būdvardžiai tokiais atvejais tarsi prijungiami ne tiesiog prie pažymimojo žodžio, o laipsniškai prie pažymimojo žodžio junginio su santykiniu būdvardžiu ar kitaip: didelis naujas odinis portfelis (didelis + naujas odinis portfelis – naujas + odinis portfelis).
Vienarūšiai ir nevienarūšiai derinamieji pažyminiai
Du ar keli derinamieji pažyminiai, apibūdinantys tą patį žodį, ne visada yra vienarūšiai. Vienarūšiai jie būna tada, kai yra tiesiogiai susiję su pažymimuoju žodžiu – sakomi išskaičiuojamai, gali būti sujungti jungtuku ir. Buvo šiltas, ramus birželio mėnesio vakaras. (Plg.: Buvo šiltas ir ramus birželio mėnesio vakaras.)Raudonos, baltos ir žydros šokėjų kepuraitės čia pasirodydavo, čia vėl dingdavo.Kartais vienas derinamasis pažyminys apibūdina žodžių junginį, sudarytą iš pažymimojo žodžio ir kito derinamojo pažyminio. Tokie pažyminiai, nors ir abu yra derinamieji, nėra vienarūšiai ir rašant kableliais neatskiriami. Apie vienarūšių ir nevienarūšių pažyminių skyrybą skaitykite.Turistai įsigijo naują plastikinę valtį. Krepšininkai vilkėjo žaliais sportiniais kostiumais. Pasidariau ilgas beržines slides. Vienarūšių ir nevienarūšių derinamųjų pažyminių ryšį su pažymimuoju žodžiu galima pavaizduoti taip:
Vienarūšių sakinio dalių apibendrinamieji žodžiai
Vienarūšės sakinio dalys gali turėti apibendrinamąjį žodį. Kalbėk apie viską: drąsą, žygius, ištvermę. Sodybos, krūmokšniai, telefono stulpai, kapinės, medžiai – viskas skrieja pro šalį. Su pasididžiavimu vyras parodė pačiai savo darbo vaisius: krosnį, virtuvėlę, lovą, net sienoje įkaltas vinis apdarams pasikabinti. Ilsisi sau laukų padargai: arklas, dalgis, rankos ir akėčios. Dideli ir maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan. Žodžiai viską, viskas, vaisius, padargai, visi yra bendresnės reikšmės negu vienarūšės sakinio dalys drąsą, žygius, ištvermę (1 sakinys); sodybos, krūmokšniai, telefono stulpai, kapinės, medžiai (2 sakinys); krosnį, virtuvėlę, lovą, vinis (3 sakinys); arklas, dalgis, rankos, akėčios (4 sakinys); dideli, maži, seni, jauni (5 sakinys). Tai vienarūšių sakinio dalių apibendrinamieji žodžiai.Apibendrinamieji žodžiai dažniausiai reiškiami įvardžiais viskas, visi, prieveiksmiais visur, visada, visaip, taip pat bendresnės reikšmės daiktavardžiais, kaip antai: vaismedžiai, baldai, gyventojai ir kt. Nuo vienarūšių sakinio dalių apibendrinamojo žodžio vietos sakinyje priklauso skyryba.
Kreipinys
Žodis arba žodžių junginys, kuriuo kreipiamės į asmenį ar daiktą, vadinasi kreipinys.Kreipiniai reiškiami daiktavardžio šauksmininku. Jie gali būti išplėsti derinamaisiais ir nederinamaisiais pažyminiais, priedėliu.Kas tu esi, žmogau, ir kur tu keliauji? Vakarinio dangaus šviesoje koks gražus tavo veidas, gimtine! Ei, žemėtos šaknys, kaip tamsoj jūs matot? Skambėkit, rytmečio gatvės, skambėkit! Skambėkit, bažnyčių varpai, skambėkite, bokštai! Jūra, bičiule šaltoji, liaukis man širdį kamuoti. Laba diena, pone Pumputi. Kur skubi, paklydęs laive?Kreipinys gali būti išreikštas ir daiktavardiškai pavartotu įvardžiuotiniu būdvardžiu.Brangioji, tu esi angelas.Mieloji mano, šeimininkė čia esu aš, Katrė Žaliūgienė. Kreipinys gali būti sakinio pradžioje, viduryje ir gale.Žmogau, aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas. Nutūpk, dagili, ant mano delno.Amžiais tu šlamėsi, šilkalapi uosi. Įsidėmėtina, kad netaisyklinga kreiptis daiktavardžio vardininku. Sakome Mokytojau, aš jau parašiau, o ne Mokytojas, aš jau parašiau; Eime, Sauliau, o ne Eime, Saulius ir t.t. (Žr. „Kreipinys, mandagumo raiška“)Taip pat įsimintina, kad tie moteriškosios giminės daiktavardžiai, kurių vardininkas kirčiuojamas galūnėje, šauksmininke kirtį turi kamiene: Irena (vard.) — Irena (šauksm.); Aldona (vard.) — Aldona (šauksm.) ir t. t.Kreipiniu ne tik kreipiamės į asmenį ar daiktą, bet dažnai pasakome ir savo požiūrį į jį. Mažybiniais, maloniniais daiktavardžiais išreikšti kreipiniai rodo, kad asmenys, daiktai, į kuriuos asmuo kreipiasi, yra jam artimi, brangūs. O menkinamąją ar niekinamąją reikšmę turinčiais daiktavardžiais kreipiamasi į tuos, kurie neigiamai vertinami. Dukryte, eik į savo kambarį ir ruošk pamokas. Jaunų dienų mieli draugai, atėjo laikas atsiskirti. Ne tavo reikalas, kvailas pone, domėtis, kas mano širdy. Tu, nenaudėli, dėl ko taip iškeli nosį? Tylėk, gyvatės liežuvi! Tuoj perskelsiu teutonišką makaulę. Kreipiniai sakinyje skiriami dažniausiai kableliais.
Įterpiniai
Žodžiai ir sakiniai, kuriais reiškiamas autoriaus požiūris į sakomą dalyką ir pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų, vadinasi įterpiniai.Įterpiniais dažniausiai eina šie žodžiai ir posakiai: be abejo, žinoma, rodos, matyt(i), žodžiu, mūsų nuomone, mano galva, anot tėvo, pasak radijo, laimei, mūsų džiaugsmui, deja, atvirai kalbant, pavyzdžiui, vadinasi, kaip žinote, kaip minėta ir kt. Žinoma, ką nors kaltinti visuomet lengviausia. Nelaimei, ir Deveikos lubos žemos, didelio vikrumo neparodysi.…Pagalvojau, kad tėvas juokauja. Priešingai, tėvas buvo susikrimtęs.Čia mane, matyti, iki pavasario laikys.Almonė Gedminaitė, Adomo manymu, buvo labiausiai verta pagarbos. Auklėtojas, kaip netrukus paaiškėjo, buvo griežtas, reiklus ir kartu linksmas suvalkietis. Mergaitės (jų buvo vos keletas) jau sėdėjo savo vietose, pirmuosiuose suoluose. Įterpiniai su kitais sakinio žodžiais, kaip jau buvo minėta, nėra susiję klausimais, t. y. gramatiškai, todėl nelaikomi sakinio dalimis.Įterpiniai gali reikšti:a) autoriaus įsitikinimą (aišku, savaime aišku, aiškus daiktas, be abejo, suprantama, teisybė…), abejojimą ar spėjimą (rodos, atrodo, matyt(i), regis, galimas daiktas, ko gero…):Šitokio balso, aišku, nėra nė angelų chore.Ne, šiandien jis, matyt, neketina nieko drožinėti.b) minčių šaltinį (anot jo, mūsų duomenimis, mano nuomone, mano galva, pasak žvejų, kaip rašė laikraščiai…):Anot Miko, čia niekas neauga. Miestelyje, mūsų duomenimis, gyvena daugiau kaip 300 šeimų. Ak, visur duona su pluta, kaip sako mūsų tėtė.c) teiginių eilę ir tarpusavio santykį, išvadą (pirma, antra, trečia, be to, atvirkščiai, pavyzdžiui, vadinasi…):Visi skubėjo namo: pirma, kelias buvo tolimas, antra, bematant galėjo prapliupti liūtis. Bet nepykstu ant jo. Atvirkščiai, esu jam dėkingas už puikią gyvenimo pamoką.
Jonas atėjo, vadinasi, Katrytė atneš pietų. d) emocinį reagavimą (laimei, mūsų džiaugsmui, nelaimei, deja…):Mūsų laimei, vidury upės pasirodė žvejų valtis. Deja, anos vasaros pabaigoje mes nenuvykome į Platelius. e) papildomą pastabą:Būdviečių vieškeliu – galėjai matyti iš tolo – ėjo ir važiavo į vakarus kareiviai. Staiga kažkoks vaikas (jis buvo nuo manęs per penketą žingsnių) atsigręžė, ištiesė ranką ir, rodydamas pirštu į mane, suriko:– Štai jis! Štai! Laikykit! Įterpiniai turi savitą intonaciją – jie sakomi kiek greitesniu tempu negu kiti sakinio žodžiai ir išskiriami pauzėmis. Rašant įterpiniai paprastai išskiriami kableliais. Jei įterpiniais reiškiamos papildomos pastabos, jie gali būti skiriami skliausteliais, brūkšniais.Reikia turėti galvoje, kad tas pats žodis vienu atveju gali būti įterpinys, kitu – eiti kuria nors sakinio dalimi. Plg.: Mama, atrodo, jau grįžo (įterpinys) ir Mama atrodo pavargusi (sudurtinio tarinio jungtis); Mūsų nuomone, lauką galima arti (įterpinys) ir Visi sutiko su mūsų nuomone (papildinys su pažyminiu).Įterpiniu niekada neina prieveiksmis matomai. Sakoma Šiandien, matyt, jau nebelis (o ne Šiandien, matomai, jau nebelis); Jie, matyt, dar negrįžo (o ne Jie, matomai, dar negrįžo). Įsidėmėtina, kad įterpiniais nelaikomi ir jokiais ženklais neišskiriami žodžiai tikrai, tikriausiai, greičiausiai, paprastai, apskritai, esą, pirmiausia, visų pirma, galbūt, turbūt, berods, mat, būtent, antai, taigi, štai, anaiptol, atseit, destis, gal, iš esmės, iš principo, iš tiesų, mat, maždaug, pagaliau, palyginti, rasi, rasit, šiaip, taip pat, tarytum, toli gražu, tuo tarpu, vargu ar, veikiausiai, vis dėlto… Mes tikriausiai būsime klasėje. Sode paprastai triūsia visa jų šeima. Apskritai oras buvo pakenčiamas. Esą niekas čia neapsilankydavo. Gimbutas turbūt rytoj išvažiuos. Taigi reikės eiti į Dovilus. Ir dar. Įterptiniais žodžiais nevartotini šie netaisyklingi pasakymai: matomai (= matyti), regimai (= regis), reiškia (= vadinasi), pvz., Reiškia (= Vadinasi), jie neatvyko? Netinka vartoti ir kaip taisyklė (= paprastai, daugiausia, dažniausiai), kaip sykis (= kaip tik); beje, šie pakaitalai netgi ne įterpiniai, pvz., Kaip sykis (= Kaip tik) laiku grįžai. Nereikalingas prielinksnis sulig: Sulig mano nuomone (= Mano nuomone), jau nebešals.Vartotina ir iš vienos (antros, kitos) pusės, šalia viena vertus, kita vertus, antra vertus, kitaip kalbant. Netinka be reikalo vartoti taip, pavyzdžiui, plg. Taip, pavyzdžiui, (= Štai) mes kitaip padarysime.Siūloma skirti įterpinį su anot (kai kieno žodžiai pakartojami ir paprastai jiems pritariama) nuo įterpinio pasak (kai žodžiai atpasakojami), plg. Anot patarlės, negirk dienos be vakaro. Ir Petras, pasak jo, nieko priešinga neturėsiąs (J. Jabl.).Sudėtinis sakinys
Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro ne vienas gramatinis (predikatinis) centras (V T), o du (bicentrinė konstrukcija: V1 T1 V2 T2) ar keli centrai (policentrinė, arba polipredikatinė, konstrukcija: V1T1, V2T2, V3T3 …). Ir semantiniu atžvilgiu juo reiškiamos sudėtingesnės mintys. Aktuali ir atskirų dėmenų ryšio problema: jungtukai, atliepiamieji žodžiai (tas, toks, ten, tada, taip ir t. t.), nuosakų, laikų santykis, pagaliau semantinis tų dėmenų leksikos bendrumas, anaforiškas substitutų (jis, šis, tas ir t. t.) vartojimas. (Tai sudėtinį sakinį artina su teksto sintakse).Vis dėlto sudėtinis ir vientisinis sakiniai turi ir bendrų bruožų: abu sakiniai pabaigoje turi krintančią intonaciją, daroma pauzė. Atskirai skaitomi ar rašomi sudėtinio sakinio dėmenys (sakiniai), atskirai paimti, neturi tokio savarankiškumo, kuris būdingas vientisiniam sakiniui, pvz., Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė, plg. Ar vėjai pūtė? (su būtina klausiamąja intonacija). Tai savita sintaksinė konstrukcija. Paprastai sakoma, kad sudėtinis susidedąs iš atskirų vientisinių sakinių. Iš tiesų vientisinis sakinys ir sudėtinio sakinio dėmuo nėra tapatūs dalykai: pirmasis vartojamas kaip savarankiškas vienetas, antrasis yra tik sudaromasis sudėtinio sakinio komponentas.Sudėtiniai sakiniai skirstytini į 1) jungtukinius ir 2) bejungtukius, o jungtukiniai į a) sujungiamuosius ir b) prijungiamuosius. Atskirti sujungiamiesiems sakiniams nuo prijungiamųjų paprastai remiamės trimis kriterijais: loginiu, sintaksiniu ir formaliuoju, t. y. žiūrima, ar sudėtinio sakinio dėmuo (sakinys išskirtas iš viso sakinio yra aiškus, suprantamas ar neaiškus (loginis kriterijus), pvz., sakinio Kai oras giedras, pro langą matau mišką. Dėmuo pro langą matau mišką yra aiškus, suprantamas, o kitas dėmuo (kai oras giedras) ne, tai prijungiamasis sakinys. Tuo tarpu sujungiamojo sakinio dėmenys Gaisras persimetė ant kitų trobų, ir sudegė pusė miestelio (K. Bor) ir atskirai abudu aiškūs. Toliau žiūrima, ar vienas dėmuo priklauso kitam dėmeniui; iš pagrindinio dėmens kyla klausimas (kada matau?), į kurį atsako šalutinis dėmuo (kai oras giedras) (sintaksinis kriterijus). Sujungiamojo sakinio dėmenims tokie klausimai paprastai negalimi. Lengviausia šalutinį dėmenį nuo pagrindinio atskirti formaliuoju kriterijumi: pirmasis (šalutinis) turi prijungiamuosius žodžius (kuris, kas, koks, kada ir kt.), ypač jungtukus (kad, kai, nes, nors, jei, jog), o pagrindinis dėmuo gali jungiamųjų žodžių visai neturėti, gali turėti sujungiamuosius jungtukus (ir, o, bet, tačiau) arba atliepiamuosius žodžius (tas, toks, tada ir kt.).Vis dėlto šie kriterijai ne visada padeda. Sudėtinio sakinio dėmenų susijimas toli gražu nevienodas. Labiausiai pažeidžiamas loginis kriterijus: ne visada pagrindiniai dėmenys aiškesni už šalutinius (plg. Keista, kodėl jis neatvažiavo. Ar sužinojai, kada Petras grįš?). O šio sakinio Juo tolyn į mišką, juo daugiau medžių dėmenų savarankiškumą bei priklausymą keblu nustatyti. Tik pakeitę jungtukus (Kuo tolyn…, tuo…), suprasime, kad I dėmuo šalutinis, o II – pagrindinis.Be to, ir sujungiamojo sakinio dėmenys esti glaudžiai vienas su kitu susiję (Viename šito rūmo gale gyveno kelios šeimynos, o kitame gale buvo kambarys didumo sulig gera kaimo kamara (J.Balt); čia dėmenis sieja ne tik jungtukas o, bet ir leksinės priemonės (viename gale – kitame gale) bei tarinių formos (gyveno – buvo). Arba sakinio Ne tik grabui lentos niekam nebuvo gaila, bet dar visi sumetė pinigų ir užpirko gedulingas mišias už jo vėlę (K. Bor) komponentai turi „abipusius“ jungiklius (ne tik…, bet dar…). Prijungiamojo sakinio pagrindinis dėmuo turi dažnai tokių aiškių siejimo priemonių, tartum paruošiančių dirvą šalutiniam dėmeniui, plg…. (buvo) toks didelis, jog… ; … (sušuko) taip smarkiai, kad… ir t. t. Tik bejungtukiai sakiniai atrodo kiek laisvesni, mažiau susiję, plg. Arkliai suks nugaras pavėjui, šalna rugieną balins (A. Bern), kur siejama tik išskaičiuojamąja intonacija. Bejungtukių sakinių ryšys laisviausias.Patys bejungtukiai sakiniai esti gana įvairios struktūros. Dauguma jų primena sujungiamuosius jungtukinius sakinius, tik jungtukų stoką čia kompensuoja ryškesnė intonacija, kartais ir dėmenų vienoda žodžių tvarka, tarinio formų koreliacija: Spiegė vaikai, šaukė moterys, rėkė vyrai (V. Myk-Put).Mažesnioji bejungtukių sakinių dalis primena prijungiamuosius sakinius (ypač patarlėse, priežodžiuose, apskritai tautosakos kalboje). Tos konstrukcijos paveldėtos iš tų laikų, kai jungtukai dar nebuvo įsigalėję, pvz., Pasiklausi – nepaklysi. Daug žinosi – greit pasensi. Giliau kasi – daugiau rasi.Kaip matome, pirmieji komponentai panašūs į sąlygos aplinkybės šalutinius sakinius (Jei pasiklausi…, Jei daug žinosi…). Vis dėlto bejungtukiai sakiniai skiriasi nuo atitinkamų prijungiamųjų: čia sąlyga tėra implicitinė, neatskleista. Ne visada aiškiai galima parinkti nepasakytus jungtukus (jei ar kai ir kt.). Taigi jiems trūksta formaliųjų rodiklių – jungtukų. Tai bejungtukiai sakiniai, primenantys prijungiamuosius.Patys seniausieji sakiniai, matyt, buvo vientisiniai. Tai rodytų ir tautosakos kalba – ten jų gausu. Vėliau atsirado bejungtukiai, paskui sujungiamieji (parataksė), vėliausiai prijungiamieji (hipotaksė). Šitai liudija ir kitų, ypač archainių, kalbų senieji raštai. Verta paminėti, kad šnekamojoje kalboje (ypač vaikų) vientisinių sakinių gana gausu. Tai atsispindi ir grožinės literatūros (paprastų) veikėjų kalboje: ji dažniausiai sudaryta iš vientisinių ar bejungtukių sudėtinių sakinių.Prijungiamieji sakiniai, ypač kelių (5-6) laipsnių, pasitaiko tik autorinėje kalboje, dar dažniau mokslo veikaluose.Sujungiamieji sakiniai dar skirstomi į uždaros (t.y. kai jų negalima tęsti, pridėti, pvz., Taip vyrai po laukus brūzdė, o bobos po vidų) ir į atviros (kai galima dar pridėti dėmenų, pvz., Laukuose bolavo rūkas, tarpais purškė smulkutis lietus (V. Myk-Put); būtų galima tęsti …, pūtė smarkus vėjas ir t. t.) struktūros. Tačiau ne visada būtų įmanoma objektyviai tas dvi struktūras atskirti.Sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukus; galėtų jie būti skirstomi ir pagal tai, kokius semantinius ryšius (santykius) turi jų dėmenys; tas skirstymas būtų dar įvairesnis. Tačiau semantiniai atspalviai dažnai priklausantys ir nuo konteksto, ir tokie įvairūs, kad sunkiai duodasi klasifikuojami. Juk dėmenys iškart būna susiję ir laiko (vienlaikių veiksmų ar veiksmų, vykstančių vienas po kito), ir priežasties, ir kitais santykiais. Ir neįmanoma klasifikuoti, tiksliai skirti juos vienus nuo kitų, o galima tik akcentuoti kurį nors jų aspektą. Sakysime, veiksmų laiko santykių niekada negalima eliminuoti: juoba priežasties santykiai negali neturėti ir laiko santykių.Naudinga, matyt, žinoti, kokių santykių atspalviai iš viso gali būti tarp atskirų dėmenų, tačiau ne visada įmanoma nustatyti (net ir turint kontekstą!), kuris atspalvis vyrauja konkrečiu atveju. Štai, tarkime, vienalaikių grupei priskirti komponentai (Televizijos aparatų kasmet darosi vis daugiau, ir milijonai žmonių prieš mirganti ekraną praleidžia savo vakarus) turi ir veiksmų sekos (pirmiau darosi, paskui praleidžia), ir priežasties (kadangi darosi…) reikšmės atspalvių.Sintaksiniams reiškiniams apskritai būdingas sinkretizmas (įvairių reiškinių ir atspalvių susipynimas), ir ypač jis būdingas sujungiamojo sakinio dėmenų santykiams, nes čia jungtukų nedaug tevartojama, todėl jungtukai tokie daugiareikšmiai (plg. ir, o). Sudedamojo sujungimo sakiniai su jungtuku ir akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ skirstomi pagal tokias reikšmes: 1. vienalaikiškumo (Dažnai po pietų vaikščiodavome po miesto sodą, ir niekad nesibaigdavo mūsų kalba), 2. veiksmų sekos (Lapai sušlamo, ir vėl viskas nutilo), 3. priežasties (Tie dokumentai buvo riebaluoti, ir pelės, juos suradusios, sudraskė), 4. sąlygos (Sulos šuo kieme, ir pakerta Elžbietai kojas), 5. pažymimoji (Mieste atsitiktinai radau pažįstamą žmogų iš Būdviečių, ir tas mane sutiko parvežti), 6. priešpriešos (Aš rytą išleidau žąsis, ir nei kokios vištos nebuvo), 7. gretinamoji reikšmė (Visi ja buvo patenkinti, ir ji pati buvo patenkinta), 8. apibendrinamoji (Vargsti vargsti žmogus, ir galo nėr).Tas grupes verta įsidėmėti, panašios reikšmių grupės, tiesa, ne visos, būdingos ir kitiems sujungimo atvejams; tačiau konkrečiai nustatyti reikšminę grupę ne visada įmanoma.
Sujungiamieji sakiniai
Sujungiamieji jungtukiniai sakiniai paprastai skirstomi į sudedamuosius, priešpriešinius, skiriamuosius ir paremiamuosius. Tai yra pats bendriausias skirstymas. Be to, dar jie turi ir reikšminių atspalvių, ypač pirmieji du, todėl kai kada vienos rūšies sakinių jungimas primena kitos rūšies sujungimą. Štai dėl ko šių sakinių klasifikacijoje dar yra daug ginčytinų dalykų.
Sudedamieji sakiniai
Sudedamojo sujungimo sakiniai dažniausiai jungiami jungtukais ir, kiek rečiau ir…ir, nei…nei, tai…tai, čia…čia.Veiksmai gali vykti arba tuo pačiu metu (vienalaikiai), pvz., Ūkininkas vėl į dirvą grūdą sėja, ir saulė žeria šviesą iš dangaus (A. Vencl), arba vienas po kito (veiksmų seka), pvz., Išsigandęs berniukas išbėgo laukan, ir netrukus pasirodė iš už penkiaaukščio namo tamsūs dūmų sūkuriai. Šios reikšmės ir yra pagrindinės. Vienalaikiškumas ypač būdingas kartojamiesiems jungtukams: Ir plazda vėliavos, ir žydi šypsena šviesi.Aišku, kad sudedamuosiuose sakiniuose gali būti pabrėžiama ir veiksmo priežasties reikšmė, kurią turi pirmasis dėmuo, o antrasis rodo padarinį, pasekmę: Dusulys pradėjo smaugti, ir jis ilgai sprengsėdavo užpečkyje (K. Bor). Gali turėti ir sąlygos reikšmės atspalvį (Sulos šuo kieme, ir pakerta Elžbietai kojas). Nors ir retai, vartojama ir apibendrinamoji reikšmė: O Guščą nugrūsiu į kapus – ir baigta (B. Sruog). Kartais justi ir priešpriešos reikšmė: Koks mažas šitas kambarėlis, ir koks platus, pasauli, tu! (A. Vencl).Panašūs į paremiamuosius sakinius būtų su jungtukais ne tai… ne tai, pvz., Ne tai sąnarių varžtai atsileido, ne tai širdis nusmuko žemyn (J. Balt). Bet jie retai tevartojami, be to, taisomi į lyg ir … lyg ir.Mažiukas beklykiąs ir auklė kartu beverkianti (Žem). Už lango lijo skalsus lietus ir arkliai kramsnojo šlapią šieną (J. Gruš). Ir ištiko šiaurus vėjas, ir nupūtė vainikėlį. Jau ir vienasėdis apeitas, ir kalba padaryta… (J. Bil). Pro debesis mėnulis slinko, ir vėjai daužėsi aplinkui (V. Mont). Prašiau ateiti, ir neatėjo. Čia muši, čia ėda (arklys). Tai šuo kieme suamsi, kartą kitą ir vėl nutyla, tai sniegas sugurgžda einančiam po kojų (V. Krėv). Nei jis man buvo gražus, nei aš jį pažinojau (A. Vencl).Abu dėmenys gali turėti bendrą sakinio dalį (aplinkybę, papildinį ar kokią nors kitą): Sode lakštingalos čiulbėjo ir volungės kvatojo, pvz.: O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustodavo gomury (J. Bil). Pagalvojus apie tai, Petrui Balsiui kraujas kunkuliuoja krūtinėj ir rankos savaime gniaužias į kumščius (V. Myk-Put).Kaip matome, dėmenys, turintys pavienį (nekartojamąjį) jungtuką ir, nei (tinka ir skiriamiesiems jungtukams ar, arba) esti skiriami arba neskiriami kableliais. Kableliais jie skiriami, kai norima pabrėžti dėmenų savarankiškumą: Niekad jis apie tai neprasitarė, nei pats tėvas, budriai jį sekęs, nieko nepastebėjo. (Paprastai sakiniai esti ilgi, turintys ir šiaip skiriamųjų sakinio dalių).Kableliais paprastai neskiriame tuo atveju, kai dėmenys turi bendrą sakinio dalį ar šalutinį dėmenį (Tuoj pirtis buvo iškūrenta ir vanonės pradėtos. Naktį žmonės miegojo ir visur buvo tylu. Kai grįžome namo, tėvas tylėjo ir motina nieko nesakė); kai dėmenys trumpi ir artimai susiję (Aušo ir snigo. Jau rytas artėja ir švinta dangus).Kai sunku nustatyti dėmenų savarankiškumo laipsnį, galima skirti ar neskirti (klaida nelaikoma).
Priešpriešiniai sakiniai
Priešpriešinio sujungimo sakiniuose vartojami jungtukai o, bet, kiek rečiau tik, tuo tarpu, vis dėlto, vis tiek, užtat.Visiems šiems sakiniams bendra tai, kad antruoju dėmeniu iškeliamas koks nors prieštaravimas pirmajame dėmenyje pasakytai minčiai, pvz., Ji laižė ledus, o abu vaikėzai stovėjo ir laukė (R. Gran). Ryškesnis kontrastas būdingas dėmenims su jungtukais bet, tačiau, mažesnis su o. Suprantama, negali būti paneigta visiškai ta pati mintis: „A yra B, bet A nėra B“; kontrastingumas čia sudaromas kuriuo nors skirtingu aspektu (Tu man patinki, o kitos mergos man nepatinka (I. Simon). Mažiausia kontrastingumo turi gretinamoji reikšmė (Šunelis bėginėjo, uostinėjo, o gaidelis kasinėjo, lesinėjo (Žem). Tėvas buvo kažkur išėjęs į kaimą, o motina dirbo laukuose (P. Cvir). Šie atvejai labiausiai priartėja prie sudedamojo sujungimo, plg. Karalaičio tada taip pat nebuvę namie, ir vėlei už priėmėją buvusi jos pamotė, ragana; kartais jie vadinami gretinamuoju sujungimu. Vis dėlto jungtukas ir labiau akcentuoja veiksmų vienodumą, o o – skirtingumą.Priešpriešiniams sakiniams būdingiausia priešpriešos (Manęs niekas nebijo, o aš turiu visų bijoti), neatitikimo (Visuomet ilgėjaus skaitymo, bet man visur trūko knygų), išskiriamoji (Visi žvėrys išėjo darbo dirbti, tiktai kurmis atsiliko) reikšmė.Jau visiškai sutemo, o girios galo nematyti. Žiemos kelias rengėsi pabėgti, o su medžiais dar nė vienos rogės neįsuko į meistro kiemą (K. Bor). Viena išvartė šieną, sugrėbė, sukrovė, o Kaubrio dar nebuvo (R. Gran). Vienam skauda, o kitas rauda. Darbo šaknys karčios, bet jo vaisiai saldūs. Linamina buvo užrakinta, bet Tiešis nenusiminė (A. Vien). Mama klausinėjo brolį šio bei to, tačiau kalba nesirišo (V. Bub). Kapai veja užaugo, tačiau žaizdos širdyje neužgijo. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos (J. Jan). Kone visi jau susirinko, tik Petras dar užtruko prie arklių (J. Sav). Pavalkai buvo geri, tik labai įjuodę nuo prakaito (J. Balt). Pamušalas buvo prairęs, užtai viršus apynaujis (M. Sluck). Pūdyti nesupūdys; vis dėlto gyvuliams bus jis [šienas] nebe toks (Vaižg).Gretinamieji panašūs ir į sudedamuosius: Senis tamsoje kraipė galvą, o jo veidas šypsojosi (P. Cvir). Pradžiuginsi ne tik savo žmoną, vaikus, bet ir teismo ponai pasidžiaugs (I. Simon). Pažemiu šaudė kregždės, o aukštai skrido miško link neramios varnos (J. Balt).
Skiriamieji sakiniai
Šiais sakiniais pasakomi nesuderinami reiškiniai bei veiksmai, iš kurių galimas tik vienas. Taip esti paprastai tik moksliniuose ar dalykiniuose raštuose, pvz., Arba jūs dirbsite, arba gyvenimas jus pamokys; grožiniuose veikaluose, ypač tautosakoje, tokio aiškaus disjunktyvinio sprendimo nėra, plg. Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė. Čia ne alternatyva, o meninis minties plėtojimas.Skiriamuosiuose sakiniuose dažniausiai vartojami kartojamieji jungtukai arba…arba, ar…ar, rečiau – nekartojamieji arba, ar. Apskritai skiriamieji sakiniai daug retesni negu sudedamieji ar priešpriešiniai: Arba aš tave priveiksiu, arba tu mane pamokysi (J. Jabl). Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras kliudo (J. Balt). Ar perkūnija sugriaudė, ar patrankų šūviai sudundėjo (J. Žiug). Ar vėjas jį perpūtė, ar pikta akis užkerėjo?.. (V. Krėv). Ar nakties šalnų dygliai tave įžeidė giliai, ar saulutės spinduliai per karšti? (V. Myk-Put). Ar gegutė girioj kukuoja, ar pilka antelė rypuoja. Paleisk ginklą, arba skelsiu… (I. Simon). Prie stalo sėsi, Pėliksiuk, ar lovon tau paduot? (J. Balt). Kaip minėta, dėmenys su vienu jungtuku gali būti neskiriami: Jų kumeliai net žvilga arba paršeliai kaip iš pieno plaukę.
Paremiamieji sakiniai
Paremiamojo sujungimo dėmenys yra susiję priežastingumo ryšiais, jungiami jungtukais tai, taigi, tad ar kitokiais sujungiamaisiais žodžiais (užtat, dėl to, todėl). Tokie sakiniai nedažni.Pirmasis dėmuo dažniausiai reiškia priežastį, antrasis – padarinį (Vaikas kiek paaugo, tai senis vedasi jį namo), Kartais gali I turėti sąlygos reikšmę (Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies), be to, II dėmuo gali rodyti veiksmų seką (Gaidelis randa grūdelį, tai senis jį sumala) ar priešpriešą (Aš prašiau, tai nėjo), tačiau ir čia žymu priežasties ir padarinio reikšmės.Tavo galva neišvargusi, tai man atminsi tris mįsles. Tėtis mirė, tai ir giminės – ne giminės darosi (A. Vencl). Dėk kiaušinius arba murk – tad ir išrūks tie niekai iš galvos (J. Balč). Marytei iš tikro buvo sunku, taigi ėmė pasakoti savo sapną (LzP). Jis visas juodas; tad jo viso temstant nė nematyti (Vaižg). Jūs – šimtamargiai, todėl jums svetimos mūs ašaros ir vargas (V. Mont), Tepastato jauną, gražų vaikį, tuomet nesispirs peršama (Žem).Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs (J. Bil). (Čia užtatai reiškia „todėl, dėl to“, ir plg. priešinamojo sakinio Pamušalas buvo prairęs, užtai viršus apynaujis jungtuką užtai, reiškiantį „tačiau, o, vis dėlto“).Kaip matome, pagrindiniai dėmenys esti jungiami ketveriopu būdu. Aišku, įvairių atspalvių yra ir daugiau. Tai priklauso nuo sakinių leksinių ar gramatinių ypatybių, plg. nuolaidos atspalvį suteikia I dėmens tarinio formos (sakyk nesakyk, sakyk nesakęs, klausyti klauso), dalelyčių, įterpinių, įvairių kitų modalinių žodžių. Taigi matome, kad minčių santykius galime pasakyti įvairiai.Kelių dėmenų sujungiamieji sakiniai (su trimis ar keliais dėmenimis) gali būti sąlygiškai skirstomi į dvi grupes: 1) vienarūšių (vienodų) dėmenų ir 2) skirtingų dėmenų sujungimas.1. Vienarūšiai dėmenys jungiami lygiagrečiai su keliais kartojamaisiais jungtukais (paprastai ir, nei, čia; arba, ar). Jiems būdingas vienalaikiškumas, ir tariami jie išskaičiuojamąja intonacija: Ir čerpių buvo, ir medžių buvo, ir net langams stiklų (I. Simon). Nei vėjas pūtė, nei giria ūžė, nei ąžuolai lingavo. Čia vieversys užtribiliuoja ir nutilsta, čia kregždė, raižydama kaitrią padangę, sučirškia, čia varmas subimba (V. Krėv). Ar čia durys, ar čia stena, ar mergelė guli viena? Ar šiaurys pūtė, ar upė ištvino, ar perkūnas griovė, ar žaibas mušė?2. Dažniau dėmenys jungiami skirtingais jungtukais (Poetai kiti ieškos įkvėpimo brangaus; ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, bet vėl, kaip mane, ji apgaus! (Mair).Santykiai tarp dėmenų esti įvairūs. a) Visi dėmenys lygiai susiję (I su II, II su III, III su IV ir t.t.): Ežeras buvo nearti, už kokio varsto, miške, ir draugas nenorėjo taip toli eiti ir dar tokiam karšty, bet aš įgundžiau jį (V. Krėv). b) Gali būti labiau susiję I ir II, o III su abiem: Princesė ėmė verkti, o kiauliaganis juokavo, ir lietus smarkiai lijo (J. Balč). c) Labiau susiję II su III, o abu su I: Šyptelėjo (saulė), rytą pakirdusi, ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė (Vaižg). d) Labiau susiję I su II, o III su IV, ir bendra I-II sąsaja su III-IV ir t. t. Tik ne visada lengva tuos santykius nustatyti. Atvejų gali būti ir kitokių, pvz.:2.1. Sausumoje jų (pingvinų) trumpos, pačiame kūno gale esančios kojos labai varžo judesius, tad paukštis priverstas stovėti stačias, o vaikščioti gali jie smulkiais žingsniais (T. Ivan). (I, tad II, o III).2.2. Ji svajojo apie karštą Afriką, bet Afrika buvo nepaprastai toli, ir dabar ji tupėjo aprūdijusiame narvelyje (R. Lank). Ir saulė švies kaip dabar, ir medžiai siūbuos, ir paukščiai čiulbės, / bet jau jisai nei matys, nei girdės, drėgnoje žemelėj bedūlėdamas (V. Krėv). (Ir I, ir II, ir III, / bet IV).2.3. Ogi metai kiti, ir jis pasistiebs nuo žemės, eis piemenauti, ir pravers jam šitas mokslas! (I. Balt). (Ogi I, / ir II, ir III).2.4. Štai prieš keletą metų Makščio Janka kiaules ganė ir aš jį dar botagu šveičiau, / o nūnai jisai jau kunigas, ir moterys jam rankas bučiuoja (V. Krėv). (I ir II, / o III, ir IV).
Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai
Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dėmenų, sujungtų sujungiamaisiais jungtukais ir intonacija, yra sujungiamieji sakiniai.Sudėtinio sakinio dėmenys yra sintaksiškai lygiaverčiai, vienas su kitu nesusiję jokiais klausimais:Aš paėmiau iš žvejo irklą, ir mudu nuėjome prie valties. (Palyginkite su sudėtiniu prijungiamuoju sakiniu Kai aš paėmiau iš žvejo irklą, mudu nuėjome prie valties. Kada nuėjome? – kai aš paėmiau iš žvejo irklą.) Saulutė tebešvietė linksmai, bet vėjas ūžavo. Ar kulka jį kliudė plaukiant per Nemuną, ar sūkurys pagavo ir nugramzdino. Vietovė buvo toli nuo kelių, balota, todėl žmogus čia beveik neužklysdavo.Pagal jungtukų sintaksinę reikšmę skiriami keturi sudėtinių sujungiamųjų sakinių tipai:1) sudedamasis,2) priešinamasis bei gretinamasis,3) skiriamasis 4) paremiamasis sujungimas.Sudedamojo sujungimo sakinį sudarantys dėmenys jungiami jungtuku ir, kartojamaisiais jungtukais ir… ir, nei… nei, tai… tai. Tais dėmenimis paprastai pasakomi vienu metu arba vienas po kito vykstantys reiškiniai ar veiksmai:Švies didžiulės žvaigždės tylumoj, ir beržai stovės šalikelėm balti. Langai atviri, ir pro juos skraido kregždės. Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę. Auklėtoja atsigręžė, ir jų akys susitiko. Ir giliausias ežeras su dugnu, ir plačiausios marios su kraštu. Nei darbas šiandien jau nebesiseka, nei valgis nelenda. Tai saulė šviečia, tai lietus lyja.Priešinamojo bei gretinamojo sujungimo sakinį sudarantys dėmenys jungiami jungtukais bet, o, tačiau, tik. Šio sujungimo sakiniuose vieno dėmens turinys priešinamas arba gretinamas su kito dėmens turiniu:Atėjo vasara, bet ledai nepaleido laivo iš savo nelaisvės. Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina. Palydėk mane, Katryte, į kelią, o aš tau kai ką papasakosiu. Šaltis ant stiklų buvo išrašęs įvairiausias gėles, tačiau motina ne į jas žiūrėjo. Visi žvėrys išėjo darbo dirbti, tik kurmis atsiliko.Skiriamojo sujungimo sakinio dėmenys jungiami jungtukais arba, ar. Šio sujungimo sakiniais pasakomi reiškiniai ir veiksmai, kurių vienas šalina kitą:Arba to žodžio niekas jo nemokė, arba jisai užmiršo jį. Žandarai nesiryžo avilio judinti, ar jiems į galvą neatėjo.Ar arklys pas ėdžias, ar ėdžios pas arklį? Paremiamojo sujungimo sakinį sudarantys dėmenys jungiami jungtukais tad, taigi, jungiamaisiais žodžiais dėl to, todėl, užtai, užtat. Šio tipo sakinių dėmenys susiję priežastiniais ryšiais: vieno dėmens turinys paremia kito dėmens turinį.Žmonės ruošėsi žiemkenčių sėjai, tad kiekviename kieme burzgė arpos ir švilpė vėtyklės.Tą dienų pavėlavome į traukinį, taigi reikėjo grįžti atgal. Į darbovietę man gana toli, todėl važiuoju troleibusu. Niekas Aukštujuose Oginskienės nematęs, užtat ir eina visokie spėliojimai.Sudėtiniuose sujungiamuosiuose sakiniuose prieš jungtukus o, bet, tačiau, tik, tad, taigi, jungiamuosius žodžius dėl to, todėl, užtai, taip pat kartojamuosius jungtukus ir… ir, ar… ar, arba… arba, nei… nei, tai… tai visada dedami kableliai. Kablelis tokiuose sakiniuose gali būti rašomas ir prieš pavienius jungtukus ir, arba, ar (žr. „Sujungiamųjų sakinių skyryba“).
Prijungiamieji sakiniai
Prijungiamojo sakinio sąvoka. Sudėtinis sakinys gali būti sudarytas iš dviejų (ar kelių) gramatiškai vienas kitam priklausomų dėmenų (sakinių). Savarankiškas, nepriklausomas dėmuo (sakinys) vadinamas pagrindiniu, o prie jo prijungtas, jam priklausantis, užimantis viso sakinio struktūroje „žemesnį“ rangą – šalutiniu. Visas sakinys, susidedantis iš pagrindinio ir šalutinio dėmens, vadinamas prijungiamuoju sakiniu. Pavyzdžiui, sakinyje Mykolas nuėjo prie ugniavietės ir laukia, kol bandelės baigs kepti pagrindinis dėmuo yra pirmasis – Mykolas nuėjo prie ugniavietės ir laukia, o antrasis – kol bandelės baigs kepti – yra šalutinis, nes jis priklauso pirmajam dėmeniui, yra prijungtas prie jo jungtuku kol. Tą jo priklausymą čia rodo prijungiamasis žodis kol ir tai, kad jis atsako į tarinio klausimą – ko laukia?Priklausydami pagrindiniam sakiniui, įvairių rūšių šalutiniai sakiniai primena vientisinio sakinio dalis. Tačiau nuo pastarųjų jie skiriasi tuo, kad turi svarbiausius sakinio požymius – predikatyvumą, predikatinį sakinio centrą (veiksnį ir tarinį – dvinariame sakinyje arba vieną jų – vienanariame sakinyje). Kitas labai svarbus skiriamasis šalutinio sakinio požymis, kad jis visada prasideda kokiu nors prijungiamuoju žodžiu (prijungiamuoju jungtuku ar santykiniu įvardžiu bei prieveiksmiu). Tas prijungiamasis žodis padaro šalutinį sakinį nesavarankišką, galintį užimti tik priklausomąją poziciją.Prijungiamieji žodžiai. Prie pagrindimo sakinio šalutinis sakinys prijungiamas atitinkamais prijungiamaisiais žodžiais, kurie dažnai būna ir šalutinio sakinio rūšies rodikliai, rodo jo santykį su pagrindiniu, iš dviejų ar kelių tarpusavy susijusių sakinių vieną iš jų paverčia šalutiniu. Todėl galima sakyti, kad prijungiamieji žodžiai yra patys svarbiausi formalieji prijungimo indikatoriai. Be prijungiamųjų žodžių šalutinių sakinių nebūna. Sudėtinius sakinius, sudarytus be prijungiamųjų žodžių, daugumas lietuvių kalbos tyrinėtojų laiko sujungiamaisiais sakiniais arba savita sudėtinių sakinių rūšimi net ir tuo atveju, kai jų tarpusavio santykiai panašūs į prijungiamųjų sakinių.Formaliųjų prijungimo rodiklių funkcijas gali atlikti šie dažniausiai vartojami prijungiamieji žodžiai: 1) prijungiamieji jungtukai: ar, jog, jei(gu), iki, kad, kadangi, kai, lyg, negu, nes, nors, tartum, vos; 2) santykiniai įvardžiai: kas, koks, -ia, kuris, keli, -ios (įvairių linksnių); 3) santykiniai prieveiksmiai: kada, kaip, kiek, kodėl, ko, kur.Kai kurie prijungiamieji jungtukai yra daugiareikšmiai, jungiantys įvairių rūšių šalutinius sakinius. Dažnesni iš jų yra šie: kad, jog, ar. Kitais jų dažniausiai prijungiami tik vienos rūšies šalutiniai sakiniai; pvz., jungtukais kai, iki, ligi, vos jungiami šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai; kaip, lyg, tartum, tarsi – būdo aplinkybės (lyginamieji) sakiniai; kadangi, nes – priežasties aplinkybės; jei(gu) – sąlygos aplinkybės; nors (ir), tegu (ir) – nuolaidos aplinkybės sakiniai.Be pavienių (vieninių) jungtukų, kurie eina tik šalutiniame sakinyje, yra porinių jungtukų, kurių pirmoji dalis eina šalutiniame sakinyje, visada prieš pagrindinį sakinį, o antroji pagrindiniame sakinyje: kai…tai, iki (ligi)…tai, juo…juo, juo…tuo, kuo…tuo, kadangi…tai; jeigu…tai; nors (ir)…bet (tačiau, vis dėlto).Santykiniai įvardžiai ir prieveiksmiai, galintys eiti prijungiamaisiais žodžiais (visi jie prasideda k raide!), sudėtiniame prijungiamajame sakinyje atlieka dvejopą vaidmenį: pirma, jais prijungiami šalutiniai sakiniai prie pagrindinio, antra, jie eina dar ir kuria nors šalutinio sakinio dalimi, būtent: veiksniu, tarinio vardine dalimi, papildiniu, pažyminiu, kuria nors aplinkybe, nors jais būtų prijungti tos pačios rūšies šalutiniai sakiniai. Pavyzdžiui:
Visi šie sakiniai, atsakantys į tą patį klausimą – ko nežinau? – yra šalutiniai papildinio sakiniai. Tačiau pačiame šalutiniame sakinyje prijungiamųjų žodžių vaidmuo skirtingas: eina jie skirtingomis sakinio dalimis, kurių formą daugiausia lemia šio sakinio valentinės (junglumo) ypatybės. Vadinasi, santykiniai įvardžiai ir prieveiksmiai turi savarankišką vaidmenį. O jungtukai rodo tik santykį tarp sakinių.Santykiniai įvardžiai ir kai kurie prieveiksmiai turi dar vieną ypatumą: jie gali eiti su įvairiais prielinksniais, sudaryti prielinksnines konstrukcijas, pvz., apie kurį, iš kurio, nuo kurio, prie kurio, į kurį; iš kur, nuo kada.Atliepiamieji žodžiai. Savotiško ryšio tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio vaidmenį atlieka atliepiamieji žodžiai, kurie kartu su prijungiamaisiais žodžiais vadinami koreliatais. Tai pagrindinio sakinio elementai, jo sudedamosios dalys, kurios pagrindinį sakinį dažniausiai padaro nepakankamai aiškų, tarsi nebaigtą. Vienais atvejais atliepiamasis žodis yra būtinas, o kitais – ne: sakinyje Vanduo buvo toks šaltas, kad gėlė sąnarius be atliepiamojo žodžio toks, galima sakyti, neįmanoma išsiversti, o sakinyje Kur šeimininkė ilgai miega, ten kiaulės visuomet žviegia atliepiamojo žodžio ten galėtų ir nebūti. Yra lietuvių kalboje ir tokių prijungiamųjų sakinių, kuriuose atliepiamasis žodis negalimas. Pavyzdys čia galėtų būti priežasties jungtukas nes, kuris niekada neturi atliepiamojo žodžio (atliepinio) pagrindiniame sakinyje, taip pat niekada nesudaro jungtukų poros.Atliepiamieji žodžiai reiškiami šitokiomis morfologinėmis priemonėmis:1) įvardžiais tas, toks, toks pat, tai, visa, visatai (bevardės giminės formos);2) prieveiksmiais tada, taip, ten, tiek, todėl (dėl to), tuomet; tam, po to, už tai, čia, visada, visur.Daugelis atliepiamųjų žodžių linkę sudaryti poras, santykiuoti su atitinkamais prijungiamaisiais žodžiais. Nemažai jų vienas nuo kito skiriasi tik pirmąja raide (prijungiamasis žodis prasideda k raide, o atliepiamasis – t): kas…tas; koks…toks; kada…tada; kaip…taip; kiek…tiek; kol…tol. Kiti jų gerokai daugiau skiriasi nuo prijungiamųjų žodžių: kai…tada; toks…kad (jog); taip…kad (jog); tiek…kad (jog); todėl (dėl to) …kad; tam…kad; ten… kur.Kai prijungiamasis žodis yra santykinis įvardis ar prieveiksmis, šalutinis sakinys dažniausiai eina prieš pagrindinį sakinį, prieš atliepiamąjį žodį: Koks medis, tokie ir lapai; o prijungiamuoju jungtuku prasidedantis šalutinis sakinys eina po atliepiamojo žodžio: Aš taip nustebau, kad nė žodžio negalėjau atsakyti.Šalutinio sakinio vieta. Pagrindinio sakinio atžvilgiu šalutinio sakinio vieta gali būti trejopa: 1) prieš pagrindinį sakinį; 2) viduryje pagrindinio sakinio (įsiterpęs į jo vidurį) ir 3) po pagrindinio sakinio.1. Prieš pagrindinį sakinį visada eina poriniais jungtukais prijungti šalutiniai sakiniai (pirmoji jungtuko dalis eina šalutiniame, o antroji pagrindiniame sakinyje): Kai Vytukas arčiau su Jonuku susipažino, tai pats nueidavo pusbrolio palapinėje pasėdėti (P. Maš). Juo ilgiau aš žiūriu, tuo aiškesnė man žemė (E. Miež). Jei aklas aklą ves, tai abudu į duobę įkris. Nors tvirtovės sienos griuvo, tačiau išlikusieji gruzinai nutarė gyvi nepasiduoti (A. Vien).Prieš pagrindinį sakinį dažniausiai eina priežasties jungtuku kadangi prijungti šalutiniai sakiniai: Kadangi buvo jau vėlus vakaras, reikėjo kur nors apsistoti pasilsėti.Prieš pagrindinį sakinį šalutiniai sakiniai dažniausiai eina ir tokiuose sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose, kuriais dažnai pasakomi pastovūs sustabarėję posakiai, patarlės bei priežodžiai: Kas daug girias, tas mažai dirba. Kokia galva, toks ir protas (J. Jabl). Ko ieškojo, tą ir rado. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Kur kirvis, ten ir kotas.Kitais atvejais šalutinis sakinys pasakomas prieš pagrindinį inversiškai, t. y. tada, kai norima tuo sakiniu ką nors pabrėžti, akcentuoti: Kad Vilius moka peštis, jis jau žinojo iš seniau (I. Simon). Kur jis yra, Joniukas pagaliau gerai nežino (J. Bil).2. Į pagrindinio sakinio vidurį šalutinis sakinys dažniausiai įsiterpia tada, kai jis paaiškina ne gale, o viduryje esančią kurią nors pagrindinio sakinio dalį: Gintaras, kurį delne laikau, šviečia kaip saulė. (E. Miež). Už pakelės griovių, kuriuose dar telkšojo vanduo, abipus ėjo takas (V. Myk-Put). Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo, ar mes klausome, ir vėl skaitė toliau (A. Vencl). Jonas ilgai nesumojo, kas atsakyti, ir krypavo lyg neprakalbėdamas (Vaižg). Ten, kur vilkų pėdsakas krypo nuo kelelio į mišką, eigulys sustojo (J. Sok).3. Po pagrindinio sakinio visada eina šalutiniai sakiniai, prijungti priežasties jungtuku nes, lyginamaisiais jungtukais kaip, negu, nei (po pagrindiniame sakinyje esančių aukštesniojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmiu), taip pat jungtukais kad, jog, turinčiais atliepiamuosius žodžius: Vasarojaus niekas nepasėjo, nes nebuvo nei sėklos, nei arklių (A. Vencl). Negaliu suteikti jai didesnės galybės, kaip ji dabar turi (J. Balč). Tačiau atostogos nutrūko anksčiau, negu buvo numatyta. Saulė, pakilusi į patį vidurį dangaus, taip kaitino, kad vyrai turėjo užsidėti šiaudines skrybėles (V. Myk-Put). Joms teko dabar tokia garbė, tiek laimės, jog ir apsakyti sunku (J. Balč). Avelės buvo tokios smalsios, jog seneliukas vos spėdavo paskui jas eiti.Atkelti tokius sakinius prieš pagrindinį sakinį neįmanoma.Tik po pagrindinio sakinio eina veiksnio ir papildinio sakiniai, prijungti jungtuku jog be atliepiamojo žodžio: Buvo matyti, jog kaimynas ruošėsi sutikti ne bet kokius svečius (Vaižg). Aplinkui šnekėjo, jog kitais metais nebuvę tokios daugybės žmonių (Žem).Prijungiamųjų sakinių klasifikacija. Lietuvių kalbos vadovėliuose šalutiniai dėmenys klasifikuojami pagal tai, kurią pagrindinio dėmens dalį jie atstoja arba plačiau paaiškina. Kitaip tariant, žiūrima, kurios pagrindinio dėmens dalies pozicijoje eina šalutinis dėmuo, kurios sakinio dalies turinį jis išplečia, paryškina. Todėl skiriami šalutiniai veiksnio, tarinio ir kt. dėmenys. Nustatyti jų rūšis beveik visada padeda atitinkamas klausimas, be to, ir kiti požymiai.Paprastai vadovaujamasi tokiais šalutinių dėmenų klasifikacijos kriterijais: 1) iš pagrindinio dėmens sprendžiame, kokią sintaksinę funkciją atlieka šalutinis dėmuo (paprastai išryškiname atitinkamais klausimais), 2) iš pagrindinio dėmens atliepiamojo žodžio (pvz., jei tas, tai prijungs šalutinį veiksnio dėmenį, jei ten – šal. vietos aplinkybės dėmenį), 3) iš šalutinio dėmens prijungiamojo žodžio (čia padeda ne visi, o labiausiai šie: jei pradeda šal. sąlygos apl. dėmenį, nes, kadangi – šal. priežasties apl. dėmenį, nors, kad ir – šal. nuolaidos apl. dėmenį; kiti jungiamieji žodžiai irgi yra šalutinio dėmens rūšies rodikliai: juo, tartum; kai, kur, tačiau ne tokie apibrėžti). Kiti kriterijai tepadeda tik atskiroms šalutinių dėmenų rūšims: kad su tariamosios nuosakos tariniu (ypač kai postpozicinis) dažniausiai rodo šal. tikslo apl. dėmenį ir t. t.
Nors įvairių rūšių šalutiniai sakiniai daugeliu atvejų prilygsta vientisinio sakinio dalims, tačiau tarp jų yra nemažas ir skirtumas. Šalutiniais sakiniais galima pasakyti kur kas sudėtingesnius ir įvairesnius prasminius atspalvius negu vientisinio sakinio dalimis. Antai priežasties, sąlygos ir nuolaidos šalutiniai sakiniai tiksliau parodo priežasties, sąlygos ir nuolaidos santykius negu atitinkamos vientisinio sakinio dalys. Taigi šalutiniu sakiniu mes galime pasakyti daugiau negu kuria nors gramatine forma.Dažniausiai įprasta skirti šias šalutinių sakinių rūšis: 1) veiksnio, 2) tarinio, 3) papildinio, 4) pažyminio ir 5) aplinkybių (vietos, laiko, būdo, priežasties, sąlygos, nuolaidos ir tikslo).Yra ir kitokių prijungiamųjų sakinių klasifikacijų. J. Balkevičius šalia tradicinės klasifikacijos yra davęs ir „šalutinių sakinių tipus“: a) atstojančiuosius vientisines sakinio dalis ir b) aiškinančiuosius vientisines sakinio dalis, o pastarieji dar skirstomi į 1) apibūdinamuosius („atskleidžia vidinį sakinio dalies turinį“: Tol mokomės, kol gyvi), 2) nusakomuosius („paaiškina sakinio dalį, iškeldami aikštėn visai naują veiksmą ar įvykį“: Avelės buvo tokios smalsios, jog seneliukas vos spėdavo paskui jas eiti) ir 3) palyginamuosius („aiškina sakinio dalis, lygindami jas su kokiu kitu …reiškiniu“: Koks artojas, toks ir arklas). V.Ambrazas pateikė naują prijungiamųjų sakinių klasifikaciją (apimančią visus šiuos sakinius, o ne jų tipus). Ja remiamasi ir LKG („Lietuvių kalbos gramatika“) III 798-803, 806-908. Čia prijungiamieji sakiniai skirstomi į funkcinio ir semantinio prijungimo sakinius.Semantinio prijungimo sakiniai beveik nesiskiria nuo ankstesnės tradicinės prijungiamųjų sakinių su šalutiniais aplinkybių dėmenimis klasifikacijos, tik dalis būdo aplinkybės sakinių vadinami lyginamaisiais sakiniais (o šie dar skirstomi į a) kokybės, b) kiekybės, c) santykio (Juo daugiau, juo geriau) ir d) skirtumo (Jis viską sužinojo anksčiau, negu tikėjosi). (Dalis būdo aplinkybės sakinių pateko į nusakomųjų skyrių).Funkcinio prijungimo sakiniai iš esmės skiriasi nuo tradicinės klasifikacijos. Yra pateiktos tokios grupės: 1) aiškinamieji (Visi matė, kad artėja audra. Štai tas krėslelis, kur aš sėdėjau. Skiedra nežino, kur apsistos.), 2) pažymimieji (Šuo, kurs loja, nekanda. Kas anksti kelia, tas dantis krapšto. Kokia mėsa, tokia sriuba. Kokio norėsi, tokį gausi.) ir 3) nusakomieji (Mes taip išsigandom, kad pačios pabėgom. Tiek lenki nugarą, kad tuoj ir kupra užaugs. Čia stovėjo tokie rūmai, kad praeiviai negalėjo atsistebėti. Rūmai buvo tokie, kad… Pasistatė tokius rūmus, kad …). Įprastinių veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio sakinių čia nepateikta.Jungtukai, jungiamieji įr atliepiamieji žodžiai. Šalutinio sakinio vieta
Šalutiniai sakiniai prie pagrindinių jungiami:1) prijungiamaisiais jungtukais: kad, jog, ar, nes, kadangi, jei, jeigu, nors, kai, kada, kol, vos, kaip, lyg, tartum, negu, juo… juo, juo… tuo, kuo… tuo, kad ir, kai tik, vos tik;2) santykiniais įvardžiais kuris, katras, kas, koks, prieveiksmiais kada, kodėl, kur, kiek, kaip.Minėti įvardžiai ir prieveiksmiai ne tik susieja šalutinį sakinį su pagrindiniu, bet ir patys eina kuria nors sakinio dalimi: veiksniu (Klausosi Petras, kas pakalnėje dar šneka.), papildiniu (Pro stiklą galėjai matyti visą erdvę, kurią skrodė jų sidabrinis laivelis.), aplinkybe (Namas, kuriame gyvename, yra penkiaaukštis.) ir t. t. Prijungiamieji jungtukai sakinio dalimis neina.Šalutinio sakinio jungiamasis žodis gali turėti pagrindiniame sakinyje atliepiamąjį žodį (tas… kuris, tas… kas, ten… kur, tol… kol, taip… kaip, tiek… kiek):Sveikata mažiausiai skundžiasi tie, kurie jos neturi. Kas meluoja, tas ir vagia. Ten, kur baigiasi Anykšta, iš priešingo šono į Šventąją įteka mažas Valaukio upeliukas. Kol savo istorijų žinai, tol esi. Šalutinis sakinys gali eiti po pagrindinio sakinio, prieš pagrindinį sakinį arba gali būti įsiterpęs į jį. Reikia pasakyti, Kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn.Ko motina nesako pati, niekados nereikia klausinėti. Moksliški spėliojimai, kuriems kolei kas trūksta įrodymų, vadinasi hipotezėm. Žmogus pamatė, kad neperkalbės pelėdos, ir nusiminęs grįžo į savo niūrų urvų. Kai balsai nutyla, girdėti, kaip šniokščia lietus.Tik šalutiniai sakiniai su jungtukais nes, negu, nei, taip pat su jungtukais kad, jog, turinčiais atliepiamuosius žodžius toks, taip, tiek, visada eina po pagrindinio sakinio.Gasiūnas įjungė šviesas, nes jau pradėjo temti.Griovys buvo platesnis, negu įstengčiau peršokti. Vanduo buvo toks šaltas, kad gėlė sąnarius. Ąžuolas vilkui taip sužnybo kojas, jog jis net pajudėti negalėjo.
Šalutinių sakinių rūšysŠalutiniai veiksnio sakiniai
Šalutiniai veiksnio sakiniai atsako į klausimą kas?Prie pagrindinio sakinio jie dažniausiai jungiami jungtukais kad, jog, ar, įvardžiais kas, koks, kuris, prieveiksmiais kur, kodėl, kaip. Šalutiniai veiksnio sakiniai:a) atstoja pagrindinio sakinio veiksnį:Netrukus paaiškėjo, kas čia dedasi. Kas paaiškėjo? – kas čia dedasi.Atrodė, kad Karalienė neišgirdo Anės įeinant.Kas atrodė? – kad Karalienė neišgirdo Anės įeinant.Visiems buvo aišku, kad Petrui likti namie negalima. Kas buvo aišku? – kad Petrui likti namie negalima.Buvo girdėti, kaip apačioje ramiai teka vanduo. Kas buvo girdėti? – kaip apačioje ramiai teka vanduo.Tuoj matyti, kad pats niekados nei sėjai, nei pjovei, tik artimo derlių grobei.Kas matyti? – kad pats niekados nei sėjai, nei pjovei, tik artimo derlių grobei.Jau kiek kartų yra žmonėms sakyta, jog meilikauti nedora, bjauru, žalinga. Kas sakyta? – jog meilikauti nedora, bjauru, žalinga.Įdomu, ar čia augtų linai. Kas įdomu? – ar čia augtų linai.Parūpo voverytėms, kur senoji neša riešutus.Kas parūpo? – kur senoji neša riešutus.Mums nesuprantama, kuris iš jų čia vyriausias. Kas nesuprantama? – kuris iš jų čia vyriausias.Jau žinoma, kodėl Jotautas grįžo. Kas žinoma? – kodėl Jotautas grįžo.Šios grupės sudėtinių prijungiamųjų sakinių pagrindinio dėmens tarinys dažniausiai reiškiamas veiksmažodžių paaiškėti, atsitikti, atrodyti, rodytis, rūpėti, patikti trečiojo asmens formomis, bendratimis matyti, girdėti – vienomis arba sutapusiomis su veiksmažodžio būti trečiojo asmens forma (yra girdėti, buvo matyti…). Taip pat pagrindinio sakinio tarinys gali būti pasakytas neveikiamųjų dalyvių ir būdvardžių nederinamąja forma (aišku, sakyta, įdomu, nesuprantama, žinoma…);b) sukonkretina pagrindinio sakinio veiksnį, išreikštą parodomuoju įvardžiu tas:Kas ieško, tas randa. Kas tas? – kas ieško.Kam nesiseka, tas turėtų būti atidesnis.Kas tas? – kam nesiseka. Šalutiniai tarinio sakiniai
Šalutiniai tarinio sakiniai atsako į klausimą koks? kokia? Jie prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, jog, įvardžiais koks, kokia.Šalutiniai tarinio sakiniai paaiškina pagrindinio sakinio tarinio vardinę dalį, išreikštą įvardžiu toks, tokia – vienu arba drauge su būdvardžiu:Pasiūlymas buvo toks netikėtas, kad aš tik išsižiojau. Koks netikėtas? – kad aš tik išsižiojau.Naktis buvo tokia šviesi, kad net uogas gali rinkti kaip dienų. Kokia šviesi? – kad net uogas gali rinkti kaip dienų.Žalčio dantys buvo tokie smulkučiai, jog negalėtų . (J.) (Kokie smulkučiai? – jog negalėtų jais nė įdrėksti žmogui.)Kokia galva, tokia ir kepurė negalėtų jais nė įdrėksti žmogui.Kokia tokia? – kokia galva.Koks klausimas, toks ir atsakymas. Koks toks? – koks klausimas.Šalutiniai tarinio sakiniai pagrindiniame dėmenyje turi atliepiamąjį žodį toks. Šalutiniai tarinio sakiniai su jungtukais kad, jog visada eina po pagrindinio sakinio, o su įvardžiu koks – dažniausiai sakinio pradžioje.
Šalutiniai pažyminio sakiniai
Šalutiniai pažyminio sakiniai atsako į klausimą koks? kokia? kuris? Prie pagrindinio sakinio jie dažniausiai jungiami įvardžiu kuris, taip pat kitais jungiamaisiais žodžiais – koks, kada, kur.Šalutiniai pažyminio sakiniai apibūdina pagrindinio dėmens sakinio dalis, išreikštas daiktavardžiu:Šuo, kuris daug loja, nekanda. Koks šuo? – kuris daug loja.Šulinio svirtis panėšėjo į iškeltų ranką, kuri kažkam rodė kelią.Kokią ranką? – kuri kažkam rodė kelią.Ateis diena, kada mūsų žodis ir darbas, sveikata ir gyvybė bus reikalingi savo žmonėms.Kokia diena? – kada mūsų žodis ir darbas, sveikata ir gyvybė bus reikalingi savo žmonėms.Ne, neatminė Juza tokios vasaros, kokia atsivėrė šiais metais. Kokios vasaros? – kokia atsivėrė šiais metais.Mes esame tie patys varniukai, kur tu išgelbėjai nuo bado. Kokie varniukai? – kur tu išgelbėjai nuo bado.Vietoj kai kurių šalutinių pažyminio sakinių, prireikus glausčiau pasakyti tą pačią mintį, galima vartoti išplėstinius būdvardinius ir dalyvinius pažyminius, einančius po pažymimojo žodžio. Šie pažyminiai yra šalutinių pažyminio sakinių sinonimai.
Sakiniai su šalutiniais pažyminio sakiniais Sakiniai su išplėstiniais būdvardiniais ir dalyviniais pažyminiais Mes pasukame keliuku, kuris vingiuoja per pušyną Mes pasukame keliuku, vingiuojančiu per pušyną.
Žmogus, neturintis ko pasakyti, visada vaizduoja išmintingai tylintį.
Tų giedrą nuotaiką, lydėjusią mane rytą, iš-sklaidė dienos nesėkmės ir rūpesčiai.
Prie salos stovėjo valtis, iš tolo panaši į nuodėgulį.Žmogus, kuris neturi ko pasakyti, visada vaizduoja išmintingai tylintį.
Tą giedrų nuotaiką, kuri lydėjo mane rytą, išsklaidė dienos nesėkmės ir rūpesčiai. Prie salos stovėjo valtis, kuri iš tolo buvo panaši į nuodėgulį.
Šalutiniai pažyminio sakiniai, jungiami įvardžiu kuris, visada eina po pažymimojo žodžio: Adomonis įsiklausė į tylą, kurią trikdė įkyrus šaldytuvo dūzgimas virtuvėje.Žmogus, kuris nemyli savo žemės, nedaug vertas.Jei tokį šalutinį sakinį nuo pažymimojo žodžio skiria kitos sakinio dalys, sudėtinis prijungiamasis sakinys gali pasidaryti dviprasmis. Plg.: Karosiuką atidavėme Rainiui, kurį sugavome tvenkinyje. Turi būti: Karosiuką, kurį sugavome tvenkinyje, atidavėme Rainiui.Kaip rodo pateiktieji pavyzdžiai, šalutiniai pažyminio sakiniai gali būti įsiterpę į pagrindinį sakinį arba eiti po jo.Pastaba. Su šalutiniais pažyminio sakiniais nederėtų painioti šalutinių tarinio sakinių. Nors ir vieni, ir kiti atsako į klausimą koks? kokia?, tačiau šalutiniai pažyminio sakiniai apibūdina daiktavardžiu išreikštas įvairias sakinio dalis (veiksnį, papildinį, aplinkybes), o šalutiniai tarinio sakiniai atskleidžia pagrindinio sakinio tarinio vardinės dalies turinį. Ta vardinė dalis reiškiama arba vienu įvardžiu toks, tokia, arba drauge su būdvardžiu (toks drąsus, tokia plati…). Be to, šalutiniai pažyminio ir šalutiniai tarinio sakiniai prie pagrindinių sakinio dalių jungiami skirtingais jungiamaisiais žodžiais: šalutiniai pažyminio sakiniai dažniausiai įvardžiu kuris, kuri, o šalutiniai tarinio sakiniai – jungtukais kad, jog, įvardžiu koks, kokia, turinčiais atliepiamuosius žodžius toks, tokia.
Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai su šalutiniais tarinio sakiniais Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai su šalutiniais pažyminio sakiniais Durys buvo tokios, jog pro jas reikėjo eiti pasilenkus.Kokios tokios? — jog pro jas reikėjo eiti pasilenkus.
Kačiukas buvo toks mažas, kad net vaikščioti nemokėjo.Koks mažas? — kad net vaikščioti nemokėjo.
Kokia obelis, tokie ir obuoliai. Kokie tokie? — kokia obelis. Prie durų, kurios vedė į virtuvę, stovėjo kopėčios. Prie kokių durų? — kurios vedė į virtuvę.
Šalia sodybos auga sena šakota liepa, kurios viršūnėje peri gandrai.Kokia liepa? — kurios viršūnėje peri gandrai.
Aš pakėliau nuotrauką, iš kurios žvelgė kareivio veidas. Kokią nuotrauką? — iš kurios žvelgė kareivio veidas.
Šalutiniai pažyminio sakiniai
Šalutiniai pažyminio sakiniai atsako į klausimą koks? kokia? kuris? Prie pagrindinio sakinio jie dažniausiai jungiami įvardžiu kuris, taip pat kitais jungiamaisiais žodžiais – koks, kada, kur.Šalutiniai pažyminio sakiniai apibūdina pagrindinio dėmens sakinio dalis, išreikštas daiktavardžiu:Šuo, kuris daug loja, nekanda. Koks šuo? – kuris daug loja.Šulinio svirtis panėšėjo į iškeltų ranką, kuri kažkam rodė kelią.Kokią ranką? – kuri kažkam rodė kelią.Ateis diena, kada mūsų žodis ir darbas, sveikata ir gyvybė bus reikalingi savo žmonėms.Kokia diena? – kada mūsų žodis ir darbas, sveikata ir gyvybė bus reikalingi savo žmonėms.Ne, neatminė Juza tokios vasaros, kokia atsivėrė šiais metais. Kokios vasaros? – kokia atsivėrė šiais metais.Mes esame tie patys varniukai, kur tu išgelbėjai nuo bado. Kokie varniukai? – kur tu išgelbėjai nuo bado.Vietoj kai kurių šalutinių pažyminio sakinių, prireikus glausčiau pasakyti tą pačią mintį, galima vartoti išplėstinius būdvardinius ir dalyvinius pažyminius, einančius po pažymimojo žodžio. Šie pažyminiai yra šalutinių pažyminio sakinių sinonimai.
Sakiniai su šalutiniais pažyminio sakiniais Sakiniai su išplėstiniais būdvardiniais ir dalyviniais pažyminiais Mes pasukame keliuku, kuris vingiuoja per pušyną Mes pasukame keliuku, vingiuojančiu per pušyną.
Žmogus, neturintis ko pasakyti, visada vaizduoja išmintingai tylintį.
Tų giedrą nuotaiką, lydėjusią mane rytą, iš-sklaidė dienos nesėkmės ir rūpesčiai.
Prie salos stovėjo valtis, iš tolo panaši į nuodėgulį.Žmogus, kuris neturi ko pasakyti, visada vaizduoja išmintingai tylintį.
Tą giedrų nuotaiką, kuri lydėjo mane rytą, išsklaidė dienos nesėkmės ir rūpesčiai. Prie salos stovėjo valtis, kuri iš tolo buvo panaši į nuodėgulį.
Šalutiniai pažyminio sakiniai, jungiami įvardžiu kuris, visada eina po pažymimojo žodžio: Adomonis įsiklausė į tylą, kurią trikdė įkyrus šaldytuvo dūzgimas virtuvėje.Žmogus, kuris nemyli savo žemės, nedaug vertas.Jei tokį šalutinį sakinį nuo pažymimojo žodžio skiria kitos sakinio dalys, sudėtinis prijungiamasis sakinys gali pasidaryti dviprasmis. Plg.: Karosiuką atidavėme Rainiui, kurį sugavome tvenkinyje. Turi būti: Karosiuką, kurį sugavome tvenkinyje, atidavėme Rainiui.Kaip rodo pateiktieji pavyzdžiai, šalutiniai pažyminio sakiniai gali būti įsiterpę į pagrindinį sakinį arba eiti po jo.Pastaba. Su šalutiniais pažyminio sakiniais nederėtų painioti šalutinių tarinio sakinių. Nors ir vieni, ir kiti atsako į klausimą koks? kokia?, tačiau šalutiniai pažyminio sakiniai apibūdina daiktavardžiu išreikštas įvairias sakinio dalis (veiksnį, papildinį, aplinkybes), o šalutiniai tarinio sakiniai atskleidžia pagrindinio sakinio tarinio vardinės dalies turinį. Ta vardinė dalis reiškiama arba vienu įvardžiu toks, tokia, arba drauge su būdvardžiu (toks drąsus, tokia plati…). Be to, šalutiniai pažyminio ir šalutiniai tarinio sakiniai prie pagrindinių sakinio dalių jungiami skirtingais jungiamaisiais žodžiais: šalutiniai pažyminio sakiniai dažniausiai įvardžiu kuris, kuri, o šalutiniai tarinio sakiniai – jungtukais kad, jog, įvardžiu koks, kokia, turinčiais atliepiamuosius žodžius toks, tokia.
Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai su šalutiniais tarinio sakiniais Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai su šalutiniais pažyminio sakiniais Durys buvo tokios, jog pro jas reikėjo eiti pasilenkus.Kokios tokios? — jog pro jas reikėjo eiti pasilenkus.
Kačiukas buvo toks mažas, kad net vaikščioti nemokėjo.Koks mažas? — kad net vaikščioti nemokėjo.
Kokia obelis, tokie ir obuoliai. Kokie tokie? — kokia obelis. Prie durų, kurios vedė į virtuvę, stovėjo kopėčios. Prie kokių durų? — kurios vedė į virtuvę.
Šalia sodybos auga sena šakota liepa, kurios viršūnėje peri gandrai.Kokia liepa? — kurios viršūnėje peri gandrai.
Aš pakėliau nuotrauką, iš kurios žvelgė kareivio veidas. Kokią nuotrauką? — iš kurios žvelgė kareivio veidas.
Šalutiniai papildinio sakiniai
Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo? Prie pagrindinio sakinio šie sakiniai paprastai jungiami jungtukais kad, jog, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, kaip, kuris, kuri, kada, kur, kodėl. Kaip ir šalutiniai veiksnio sakiniai, jie vartojami dvejopai:a) atstoja pagrindiniam sakiniui trūkstamą papildinį:Man dar vaikui kalbėjo, kad rasa – tai žemės prakaitas. Ką kalbėjo? – kad rasa – tai žemės prakaitas.Vilkas gyrėsi, jog kilęs iš bajorų. Kuo gyrėsi? – jog kilęs iš bajorų.Sunku bus suprasti, ar Kazimieras girdi tuos gražius žodžius.Ką sunku bus suprasti? – ar Kazimieras girdi tuos gražius žodžius.Teišgirsta ir jie, kokias gražias dainas turime. Ką teišgirsta? – kokias gražias dainas turime.Niekas nesuprato, kuris iš jų vyriausias. Ko nesuprato? – kuris iš jų vyriausias.Jau galėjai girdėti, kaip staugia sirena. Ką galėjai girdėti? – kaip staugia sirena.Žemdirbiai laukia, kada baigsis lietūs.Ko laukia? – kada baigsis lietūs.Parodysiu saulutei, kur slapstosi žiema. Ką parodysiu? – kur slapstosi žiema.Pasibaigė tuo, jog Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę. Kuo tuo? – jog Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę.b) sukonkretina pagrindinio sakinio papildinį, išreikštą parodomuoju įvardžiu to, tam, tą, tuo:Kas nemoka skaityti, tam negelbsti ir akiniai.Kam tam? – kas nemoka skaityti.Ko sau nenori, to ir kitam nedaryk. Ko to? – ko sau nenori.Ką pažadėjai, tą ir ištesėk. Ką tą? – ką pažadėjai.Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa.Kuo tuo? – kuo pats kvepia.Pirmosios grupės prijungiamųjų sakinių pagrindinio sakinio tarinys dažniausiai reiškiamas veiksmažodžių žinoti, suprasti, girdėti, matyti, pasakoti, prašyti, laukti, mokyti, rodyti, pajusti, atsiminti, domėtis, stebėtis, tikėti, gėrėtis, įtikinėti, kaltinti formomis.
Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai
Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kada? Prie pagrindinio sakinio jie dažniausiai jungiami jungtukais kai, kada, vos, vos tik, kol.Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai:a) rodo pagrindinio sakinio veiksmo laiką:Kai vėjas supa medžius, viena klevo šaka beveik siekia klasės langą. Kada beveik siekia klasės langą? – kai vėjas supa medžius.Ežys jau miegojo, kai kiškis namo grįžo. Kada jau miegojo? – kai kiškis namo grįžo.Kada Joniukas grįžta laukan, kiekvienas sutikęs važiuotas prašo jį sėstis ir liepia dainuoti. Vos Ieva ištarė paskutinį žodį, Strazdienė šoko pasakoti, ką mačiusi ir girdėjusi Viešvilėje.Kol saulė šviečia, neatstoja nuo žmogaus ir šešėlis. b) patikslina, sukonkretina pagrindinio sakinio laiko aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu arba daiktavardžiu:Grybai pradės dygti vėliau, kai žemę gerai suvilgys šiltas lietus. Kada vėliau? – kai žemę gerai suvilgys šiltas lietus.Pavasarį, kai tik vanduo drungnesnis, mes jau kasdien maudomės Šešupėje. Kada pavasarį? – kai tik vanduo drungnesnis.Šalutinių laiko aplinkybės sakinių jungiamieji žodžiai pagrindiniame sakinyje gali turėti atliepiamąjį žodį. Jungtukus kai, kada atliepia prieveiksmis tada (tuomet), kol – prieveiksmis tol:Kalbėsiu tiesą ir tuomet, kai pavojinga. Tada atlankysiu, kada sausa lazda žaliuos. Kol buvo šviesu, tol visi stovinėjo arba bėginėjo prie langų pasižiūrėti į gatvę.Šalutinis laiko aplinkybės sakinys gali eiti prieš pagrindinį sakinį (Kai senis baigė pasakoti, mes atsisveikinome.), po jo (Aš net nusigandau, dėde, kai tu mudu prakalbinai.) arba būti įsiterpęs į jį (Vieną vasaros rytmetį, kai nebuvo danguje nė vieno debesėlio, sudundėjo perkūnija.)Dažniausi šalutinių laiko aplinkybės sakinių sinonimai – išplėstinės ir neišplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės laiko aplinkybės.
Kai įėjau į kambarį, įjungiau radijo aparatą
Kai susirinkome, užkūrėme laužą.
Kai ėjau pro autobusų stotį, sutikau savo mokslo dienų draugą.
Kada frontas praslinko, visi grįžo į miestelį. Įėjęs į kambarį, įjungiau radijo aparatą.
Susirinkę užkūrėme laužą.
Eidamas pro autobusų stotį, sutikau savo mokslo dienų draugą.
Frontui praslinkus, visi grįžo į miestelį.
Pastaba. Jungtukais kada, kai gali būti jungiami ir šalutiniai veiksnio, papildinio arba pažyminio sakiniai. Netrukus paaiškės, kada gausime egzaminų bilietus. Kas paaiškės? – kada gausime egzaminų bilietus.Visi turi žinoti, kada mirti — garbė, kada gyventi – gėda. Ką turi žinoti? – kada mirti – garbė, kada gyventi – gėda.Vaikas atsiminė tą dieną, kai tėvas parnešė į namus šunį. Kokią dieną? – kai tėvas parnešė į namus šunį.
Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai
Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kada? Prie pagrindinio sakinio jie dažniausiai jungiami jungtukais kai, kada, vos, vos tik, kol.Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai:a) rodo pagrindinio sakinio veiksmo laiką:Kai vėjas supa medžius, viena klevo šaka beveik siekia klasės langą. Kada beveik siekia klasės langą? – kai vėjas supa medžius.Ežys jau miegojo, kai kiškis namo grįžo. Kada jau miegojo? – kai kiškis namo grįžo.Kada Joniukas grįžta laukan, kiekvienas sutikęs važiuotas prašo jį sėstis ir liepia dainuoti. Vos Ieva ištarė paskutinį žodį, Strazdienė šoko pasakoti, ką mačiusi ir girdėjusi Viešvilėje.Kol saulė šviečia, neatstoja nuo žmogaus ir šešėlis. b) patikslina, sukonkretina pagrindinio sakinio laiko aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu arba daiktavardžiu:Grybai pradės dygti vėliau, kai žemę gerai suvilgys šiltas lietus. Kada vėliau? – kai žemę gerai suvilgys šiltas lietus.Pavasarį, kai tik vanduo drungnesnis, mes jau kasdien maudomės Šešupėje. Kada pavasarį? – kai tik vanduo drungnesnis.Šalutinių laiko aplinkybės sakinių jungiamieji žodžiai pagrindiniame sakinyje gali turėti atliepiamąjį žodį. Jungtukus kai, kada atliepia prieveiksmis tada (tuomet), kol – prieveiksmis tol:Kalbėsiu tiesą ir tuomet, kai pavojinga. Tada atlankysiu, kada sausa lazda žaliuos. Kol buvo šviesu, tol visi stovinėjo arba bėginėjo prie langų pasižiūrėti į gatvę.Šalutinis laiko aplinkybės sakinys gali eiti prieš pagrindinį sakinį (Kai senis baigė pasakoti, mes atsisveikinome.), po jo (Aš net nusigandau, dėde, kai tu mudu prakalbinai.) arba būti įsiterpęs į jį (Vieną vasaros rytmetį, kai nebuvo danguje nė vieno debesėlio, sudundėjo perkūnija.)Dažniausi šalutinių laiko aplinkybės sakinių sinonimai – išplėstinės ir neišplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės laiko aplinkybės.
Kai įėjau į kambarį, įjungiau radijo aparatą
Kai susirinkome, užkūrėme laužą.
Kai ėjau pro autobusų stotį, sutikau savo mokslo dienų draugą.
Kada frontas praslinko, visi grįžo į miestelį. Įėjęs į kambarį, įjungiau radijo aparatą.
Susirinkę užkūrėme laužą.
Eidamas pro autobusų stotį, sutikau savo mokslo dienų draugą.
Frontui praslinkus, visi grįžo į miestelį.
Pastaba. Jungtukais kada, kai gali būti jungiami ir šalutiniai veiksnio, papildinio arba pažyminio sakiniai. Netrukus paaiškės, kada gausime egzaminų bilietus. Kas paaiškės? – kada gausime egzaminų bilietus.Visi turi žinoti, kada mirti — garbė, kada gyventi – gėda. Ką turi žinoti? – kada mirti – garbė, kada gyventi – gėda.Vaikas atsiminė tą dieną, kai tėvas parnešė į namus šunį. Kokią dieną? – kai tėvas parnešė į namus šunį.
Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai
Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kur? Prie pagrindinio sakinio šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai jungiami prieveiksmiu kur, kuris gali turėti atliepiamąjį žodį ten.Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai:a) rodo pagrindinio sakinio veiksmo vietą:Kur baigiasi sodas, plyti dobilų laukas. Kur plyti? – kur baigiasi sodas.Eisiu, kur akys veda. Kur eisiu? – kur akys veda.Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai. b) patikslina, sukonkretina pagrindinio sakinio vietos aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu arba daiktavardžiu:Ten, kur baigiasi miškas, prasideda ganyklos.Kur ten? – kur baigiasi miškas.Kur nespindi saulė, ten niekas neauga. Kur ten? – kur nespindi saulė.Kaimo gale, kur kelias pasuka į netoliese dunksantį mišką, išsišakodamas į trejetą mažai pravažinėtų šunkelių, karininkas sustabdė būrį. Kur kaimo gale? – kur kelias pasuka į netoliese dunksantį mišką, išsišakodamas į trejetą mažai pravažinėtų šunkelių.Pastaba. Ne visi šalutiniai sakiniai su jungiamuoju žodžiu kur yra šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai. Šiuo jungiamuoju žodžiu gali būti jungiami šalutiniai pažyminio, veiksnio ir papildinio sakiniai. Klampodamas po raistų, užeini tokių vietų, kur, rodos, toliau nė žingsnio nebenužengsi.Kokių tokių? – kur, rodos, toliau nė žingsnio nebenužengsi.Parūpo voverytėms, kur senoji neša riešutus. Kas parūpo? – kur senoji neša riešutus.Malūnininkas žinojo, kur upę tvenkti, ir mūsų nesiklausė, raštininke. Ką žinojo? – kur upę tvenkti.Šalutiniai būdo ir kiekybės aplinkybės sakiniai
Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kaip? Jie prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais jog, kad, kaip, lyg, tarsi, tartum.Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai:a) aiškiau ir konkrečiau nusako pagrindinio sakinio būdo aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu taip arba prieveiksminiu žodžių junginiu (taip tirštai, taip įdomiai…):Turkai iš džiaugsmo taip šokinėjo, jog šlepetės šlepetės lėkė jiems per galvas. Kaip taip? – jog šlepetės lėkė jiems per galvas.Klasė taip nutyla, kad girdžiu Stasiaus žingsnius.Kaip taip? – kad girdžiu Stasiaus žingsnius.Snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti. Kaip tirštai? – jog vos už kelių žingsnių buvo matyti.Tokie šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai visada eina po pagrindinio sakinio ir yra jungiami jungtukais kad arba jog.b) žymi kokybiškai lyginamus veiksmus ar reiškinius:Katrė verkė, kaip lietus lijo. Kaip verkė? – kaip lietus lijo.Kaip vienas griežia, taip kitas šoka. Kaip šoka? – kaip vienas griežia.Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Rokas nedrąsiai nuspaudė durų rankeną, tarsi eitų į svetimus namus.Pastaba. Nuo šalutinių būdo aplinkybės sakinių reikia skirti lyginamuosius posakius. Jie neturi tarinio, o jų pagrindinis žodis dažniausiai reiškiamas daiktavardžiu, rečiau – būdvardžiu, prieveiksmiu, dalyviu. Lyginamieji posakiai skyrybos ženklais neskiriami:Kazimieras Jotautas stovėjo baltas kaip drobė. Tu čia būk kaip namie… Susirinkimas truko ilgiau negu valandą. Šalutiniai kiekybės aplinkybės sakiniai atsako klausimą kiek? Jie prie pagrindimo sakinio jungiami jungtukais kad, jog, juo… juo, juo… tuo, prieveiksmiu kiek.Šalutiniai kiekybės aplinkybės sakiniai:a) aiškiau ir konkrečiau nusako pagrindinio sakinio kiekybės aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu tiek arba prieveiksminiu žodžių junginiu (tiek daug, tiek mažai…):Antaniukas su broliu pakalbėdavo tiek, kiek reikalauja mandagumas.Kiek tiek? – kiek reikalauja mandagumas.Grybų radome tiek daug, kad nebeturėjome kur jų dėti.b) žymi kiekybiškai lyginamus veiksmus ir reiškinius:Kiek padėsi, tiek ir rasi. Juo vilkas senyn, juo dantys aštryn. Šalutiniai būdo aplinkybės sakinių jungtukai pagrindiniame sakinyje paprastai turi atliepiamąjį žodį taip, šalutinių kiekybės sakinių – tiek.
Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai
Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kodėl? dėl ko? Prie pagrindinio sakinio jie jungiami jungtukais nes, kadangi, kad.Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai rodo pagrindinio sakinio veiksmo priežastį:Prunkštavo arkliai ir trypė, nes į jų pusę nešė laužo dūmus. Kodėl prunkštavo ir trypė? – nes į jų pusę nešė laužo dūmus.Kadangi didelio darbo vyrams dar nebuvo, užėjo kartu ir Kūdris. Kodėl užėjo? – kadangi didelio darbo vyrams dar nebuvo.Dėdę labai jaudino Daubaro likimas, nes jį gerai atsiminė iš savo jaunystės dienų. Sunku kalbėti, kadangi tu teisus. Jungtukas kad vartojamas su atliepiamuoju žodžiu dėl to, todėl, užtai pagrindiniame sakinyje:Grįžau dėl to, kad norėjau dalyvauti dainų šventėje. Kazė verkė tik todėl, kad buvo su juo šiurkščiai pasielgusi. Šalutiniai sąlygos aplinkybės sakiniai
Šalutiniai sąlygos aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kokiai sąlygai esant? Jie prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais jei, jeigu, kad, jeigu (jei)… tai, kad… tai.Šalutiniai sąlygos aplinkybės sakiniai nurodo pagrindinio sakinio veiksmo sąlygą:Jei kopėčias turėčiau, lipčiau į dangų. Kokiai sąlygai esant lipčiau? – jei kopėčias turėčiau.Jei nori, prakaitu apliesiu sausus arimų grumstelius. Kokiai sąlygai esant apliesiu? – jei nori.Šiandien visą sodžiųGalim išvaikyt,Jeigu duoto žodžioEglė nelaikys. Kad rūpesčių nebūtų, nusibostų žmogui gyventi. (Plg.: Jei rūpesčių nebūtų, nusibostų žmogui gyventi.) Jei bijosi, tai ir baidys.Kad pradėjai, tai ir baik. Įsidėmėtina, kad jungtukais jei, jeigu jungiami tik šalutiniai sąlygos aplinkybės sakiniai. Šios rūšies šalutinių sakinių tarinys dažniausiai reiškiamas tariamosios nuosakos, taip pat būsimojo laiko veiksmažodžiais (plg.: turėčiau, nelaikys, nebūtų, bijosi).
Šalutiniai nuolaidos aplinkybės sakiniai
Šalutiniai nuolaidos aplinkybės sakiniai rodo, kad pagrindinio sakinio veiksmas vyksta nepaisant priežasties, kuri sakoma šalutiniu sakiniu. Jie prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais nors, kad ir:Nors kambary karšta, tvanku, Albiną Šaknį krečia šaltis. Namuose buvo tylu, nors pirkaitėje degė žiburys. Kad ir kaip prašytų, neisiu.Šio tipo sudėtinių prijungiamųjų sakinių pagrindinis dėmuo gali turėti priešpriešinį jungtuką bet, tačiau:Nors tvirtovės sienos griuvo, tačiau išlikusieji gruzinai nutarė gyvi nepasiduoti. Nors žmonės dar tebemiegojo, tačiau gamta jau pabudo.
Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai
Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kuriuo tikslu? kam? kuriam tikslui? Prie pagrindinio sakinio šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai jungiami jungtuku kad.Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai rodo pagrindinio sakinio veiksmo tikslą:Salės grindys buvo pašlakstytos vandeniu, kad nedulkėtų. Kuriuo tikslu buvo pašlakstytos? – kad nedulkėtų.Atsargiai slenku prie medžių, kad nenubaidyčiau paukščių.Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti. Šalutinių tikslo aplinkybės sakinių tarinys visada reiškiamas veiksmažodžių tariamosios nuosakos formomis. Svarbu įsidėmėti, kad tam nevartotina bendratis: reikia sakyti Aš paspartinau žingsnį, kad neatsilikčiau, o ne Aš paspartinau žingsnį, kad neatsilikti.Šalutinis tikslo aplinkybės sakinys gali turėti pagrindiniame prijungiamojo sakinio dėmenyje atliepiamąjį žodį tam arba dėl to. Mes leidžiame tave mokytis ne tam, kad išaugtum priešas savo šeimai. Ne dėl to dainuosiu, kad žmonės girdėtų.
Šalutinių sakinių laipsniai
Sudėtiniame prijungiamajame sakinyje gali būti ne vienas, o du ir daugiau šalutinių sakinių. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, tai mūsų tėvynė, graži Lietuva. Audra taip baisiai siautė, jog ančiukas turėjo pritūpti, kad vėjas jo nenuneštų.Sunku pasakyti, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu nebūtų įsikišusi Albino Šaknio motina, kurią jis visada gerbė už taikų būdą ir didelę išmintį.Šalutiniai sakiniai jungiami prie kitų šalutinių sakinių taip kaip ir prie pagrindinių. Šalutinis sakinys, prijungtas tiesiog prie pagrindinio, vadinamas pirmojo laipsnio šalutiniu sakiniu; prijungtas prie pirmojo laipsnio šalutinio sakinio, vadinamas antrojo laipsnio, prijungtas prie antrojo laipsnio šalutinio sakinio, vadinamas trečiojo laipsnio šalutiniu sakiniu ir t. t.Dabar Rokas susirūpino, kad motina gali atimti batus, kai sužinos, kas jam atsitiko grįžtant iš miestelio.
Pateiktasis sakinys turi trijų laipsnių šalutinius sakinius: kad motina gali atimti batus – pirmojo, kai sužinos – antrojo, kas jam atsitiko grįžtant iš miestelio – trečiojo laipsnio.Jei du ar keli šalutiniai sakiniai jungiami su pagrindiniu sakiniu, jie yra pirmojo laipsnio.Aš žinau, kaip skraido perkūno oželis, ko peslys sekmadienio vidurdieny klykia, kodėl pavasarį čirlio kakta rausvėja.
Kai tėvo ranka atsirėmė į gryčios sieną, pastebėjau, kad keistai sužvilgo jo akys.
Vieno laipsnio šalutiniai sakiniai gali būti vienarūšiai ir nevienarūšiai.Vienarūšiai yra tokie vieno laipsnio šalutiniai sakiniai, kurie atsako į tą patį klausimą, keliamą iš tos pačios sakinio dalies.
Du vienarūšiai šalutiniai sakiniai gali būti sujungti jungtuku. Man patinka klausytis, kaip šniokščia krisdamas vanduo ir k a i p vienodai dunksi besisukdamos girnos.Tokiais atvejais antrojo šalutinio sakinio prijungiamasis jungtukas gali būti praleidžiamas (nebekartojamas) (Man patinka klausytis, kaip šniokščia krisdamas vanduo ir vienodai dunksi besisukdamos girnos.).Jei vieno laipsnio šalutiniai sakiniai atsako į skirtingus klausimus arba priklauso skirtingoms sakinio dalims, jie yra nevienarūšiai.
Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai
Sudėtiniai sakiniai, kurių dėmenys susieti be jungtukų, tik intonacija, vadinami sudėtiniais bejungtukiais sakiniais.Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenimis:a) nusakomi vienu laiku ar vienas po kito vykstantys veiksmai ir reiškiniai;Švietė mėnulis, sidabru švytėjo senamiesčio stogai. Pro langą šmėstelėjo žmogaus šešėlis, sutrinksėjo durys, priemenėje pasigirdo energingas kojų trypimas. b) gretinami skirtingi arba priešingi dalykai;Ledas slidus, žmogaus gyvenimas dar slidesnis.Darbas duoną pelno, tinginystė – vargą. Gudrus ir po žeme mato, kvailas ir po kojom nepastebi.Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasa.Atsikėlė meška valgyti – medaus nebėra.Tavęs nebus – idėja liks. c) nusakomas veiksmų ir reiškinių sąlygotumas;Nėra arklio – nereikia ir kamanų. (Plg: Jei nėra arklio, nereikia ir kamanų.) Būtų Leonas grįžęs, į kalnus koptume keturiese. Nepagelbėsi – man galas. d) papildomas, aiškinamas pirmojo iš jų turinys, nusakoma priežastis ir pasekmė;Kitą naktį Deveika klauso: kažkas krebžda prie lango. Žiedavimo duomenimis nustatyta: Lietuvos varnėnai žiemoja Anglijoje. Briedė laukia didelės blogybės: jai už nugaros aidi varovų balsai. Pusnys didelės – neišbris arklys.Lietuvos valstybė stiprėja – saugūs per amžius bus tavo namai.Pridėjo karalaitis ausį prie žemės – bilda. Tarp sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenų gali būti rašomas kablelis, brūkšnys, dvitaškis, kabliataškis. Mišrieji sudėtiniai sakiniai
Kai sudėtinį sakinį sudaro trys ir daugiau dėmenų, jie gali būti jungiami ne vienu, o keliais būdais. Pavyzdžiui, pirmąjį sakinį su antruoju gali sieti sujungiamasis ryšys, antrąjį su trečiuoju – prijungiamasis. Arba: pirmąjį su antruoju – bejungtukis jungimo būdas, antrąjį su trečiuoju – sujungiamasis ar pan.Tokie dviem ar trimis jungimo būdais sudaryti sudėtiniai sakiniai yra mišrieji sudėtiniai sakiniai:Virsteli durys, ir kyštelėjusi galvų slaugė praneša, kad lankymosi valandos baigėsi.
Raudonikis retai būna kalvėje vienas: brigada, kurios padargai taisomi, visuomet atsiunčia pagelbėti žmogų.
Prie eilėraščio prakaitavau porą valandų, sekėsi jis man rašyti sunkiai, bet baigus atrodė, kad viskas skamba puikiai, beveik kaip Liudo Giros ar kito poeto.
Tiesioginės ir netiesioginės kalbos sąvoka
Bendraujant neretai prireikia raštu arba žodžiu perteikti kitų ar savo anksčiau pasakytas mintis. Tai paprastai daroma dviem būdais:1) veikėjo kalba pakartojama nieko nekeičiant,2) pasakytos mintys atpasakojamos maždaug tais pačiais žodžiais, bet dažniausiai keičiant asmenį, nuosaką, veiksmažodžio asmenuojamąją formą dalyviu ir t. t.Pirmuoju atveju turime tiesioginę kalbą, antruoju – netiesioginę.Tiesioginė kalba yra pažodžiui pakartota kieno nors kalba.Tiesioginė kalba perteikiama ne tik tais pačiais žodžiais, tokia pat sandara, bet ir tuo pačiu asmeniu, laiku, nuosaka, tais pačiais linksniais, kuriais tie žodžiai buvo pasakyti.
Sakiniai su tiesiogine kalba Sakiniai su netiesiogine kalba Žiogas ir skruzdės
Kartą žiemos metu skruzdės džiovino sudrėkusius grūdus. Žiogas išalkęs ėmė prašyti kokio grūdelio. Bet skruzdės tarė: – O kodėl vasarą neprisirinkai? – Vasarą neturėjau laiko, – atsakė žiogas. – Vasarą aš grojau! – Jeigu vasarą grojai, tai žiemą šok, – atsakė juokdamosi skruzdės. Ezopas Žiogas ir skruzdės
Kartą žiemos metu skruzdės džiovino sudrėkusius grūdus. Žiogas išalkęs ėmė prašyti kokio grūdelio. Bet skruzdės paklausė, kodėl vasarą neprisirinkęs. Žiogas atsakė, kad vasarą neturėjęs laiko, vasarų grojęs. Skruzdės juokdamosi žiogui atsakė, kad žiemą šoktų, jeigu vasarą grojęs. Pagal Ezopą
Rašytiniame arba sakytiniame tekste tiesioginė kalba pristatoma tam tikrais įvedamaisiais žodžiais, kurie vadinami autoriaus žodžiais. Pavyzdžiui, pasakėčioje ,,Žiogas ir skruzdės“ autoriaus žodžiai yra: Bet skruzdės tarė; atsakė žiogas; atsakė juokdamosi skruzdės. Iš jų sužinome, kas kalbėjo.Vartojant tiesioginę kalbą, stengiamasi atkurti jos intonaciją, kalbėtojo balsą. Taigi labai svarbu parinkti kuo taiklesnį autoriaus žodžių tarinį. Vietoj žodžių tarė, pasakė, kalbėjo neretai geriau tinka sakyti prabilo, prašneko, pridūrė, paprašė, pasiūlė, pritarė, sušuko, riktelėjo, sudraudė, grasino, niršo, iškošė pro dantis, aiškino, įrodinėjo, ragino, drąsino, guodė, sušnabždėjo, šyptelėjo, nusijuokė, bambėjo, burbtelėjo, sumurmėjo, pasakojo, čiauškėjo… Užuot sakius paklausė, kartais sakoma pasiteiravo, pasidomėjo, nustebo, išpūtė akis, sunerimo, nesuprato… Žodis atsakė gali būti keičiamas žodžiais atsiliepė, atkirto, atšovė, pripažino, patikslino, numykė, pritarė, pratarė, nuliūdo, apsidžiaugė, suabejojo, patvirtino…
Dažnai autoriaus žodžių tarinys dar turi būdo aplinkybę: tyliai tarė, nesijaudindamas pasakė, su ašaromis prašė, įdūkęs paklausė, linksmai pasakojo, paspiegiu šaukė, nemirksėdamas aiškino, kreivai šyptelėjo ir pan.Kokiu veiksmažodžiu tikslingiausia reikšti autoriaus žodžių tarinį, kokiais žodžiais jį apibūdinti, priklauso nuo teksto stiliaus, kalbėjimo ir rašymo tikslo, adresato.Pastraipų reikšmė
Tiesioginę kalbą išskirti iš autoriaus kalbos daug padeda tinkamas teksto išdėstymas pastraipomis.a. Keli to paties asmens tiesioginės kalbos sakiniai, jeigu jų nepertraukia kito kalbėtojo žodžiai, rašomi vienoje pastraipoje, į naują pastraipą iškeliami tik kito asmens tiesioginės kalbos sakiniai:1. – Aš tavo neimu, nerėk, – nasrai plyš, – ramesniu, bet baisiu balsu tarė Ona ir mostelėjo bernui, kad tas liptų iš vežimo. Bernas už rungo užvyniojo vadeles ir nušoko į veją. – Eime, – tarė Ona, – paimsime pirmiausia medų ir miltus.A. Vencl.2. Jis matė, kaip jos gerkle, sakytum atrytas kąsnis, atėjo žodis:– Leisk… – ir pro jo šoną į laukus pažiūrėjo. Ilgai ji ten žiūrėjo, kol vėl pasakė: – Ko tu parėjai?…– Pas tave. O tu nesidžiaugi? P. Cvir.Toks skyrimo būdas padeda skaitytojui suvokti, kur pasibaigia vieno ir prasideda kito asmens tiesioginė kalba.b. Autoriaus kalba, einanti po tiesioginės kalbos ir ją apibūdinanti, gali sudaryti ne vieną, bet kelis sakinius, rašomus toje pačioje pastraipoje. Pvz.:1. – Siūlyčiau pirmininku viršaitį, – atsiliepė balsas iš užstalės. Šiuos žodžius pasakęs buvo pakišęs galvą po stalu ir ten jau seniai maišė kortas.P. Cvir.2. – Kokis tave galas plėšia! Ko dabar tu čia rėki nesavu balsu? – klausia jo nusigandusi bobulė, sena Žvairienė. Ji vienui viena dabar namie, o visi kiti šeimyniškiai lauke: kas rugius veža, kas avižas pjauna, o kas rauna grikius.V. Krėv.Po tiesioginės kalbos einanti autoriaus kalba rašoma naujoje pastraipoje, jeigu ji yra nuo tiesioginės kalbos atsijusi ir savo turiniu jos nepaaiškina:3. – Tai kaip ten pas jus, tuose Šilėnuose? – klausia dėdė. – Kaip laikosi tėvas, motina? Ar visi sveiki?Petras ima pasakoti, pamažu įsidrąsindamas.V. Myk.-Put.4. – Nenori?! – net išsižiojo tėvas. – O kas tavęs, varlės, klausia, nori tu ar nenori? Pasakysiu, ir eisi!Bet Levukas nepasidavė.J. Balt.Jeigu po tiesioginės kalbos eina du autoriaus kalbos sakiniai, kurių vienas aiškina tiesioginę kalbą, o kitas – ne, tai toje pačioje pastraipoje rašomas tik pirmasis autoriaus kalbos sakinys, o antrasis keliamas į naują pastraipą:5. – Išeisiu aš iš čia! – pasakiau piktai.Poviliokas nusikvatojo.J. Balt.6. – Čionai, čionai! – priekyje sušuko keletas balsų, ir arklys pats patraukė į tą pusę, iš kur buvo girdėti šauksmai.Valandėlę pritilusi, tuo tarpu prasidėjo nauja priešo minosvaidžių ataka. A. Vencl.c. Kai autoriaus kalba, einanti po tiesioginės kalbos, yra iškelta į naują pastraipą, tai po tiesioginės kalbos brūkšnys paprastai nededamas. Išimtis – eiliuotas tekstas, kuriame pastraipų nėra ir todėl nauja eilutė neparodo, kas seka toliau – tiesioginė ar autoriaus kalba. Eiliuotame tekste po tiesioginės kalbos brūkšnys dedamas bet kuriuo atveju. Pvz.:Pakulų suveltą kuodą Ji Sigutei atiduoda:– Tai ganydama nesnausi, Susiverpsi, išsiausi, Pasisiūsi, bevilkėsi – Savo marškinius turėsi. – Vai broleli, brolužėli, Kareivėli, raitužėli! Verkia rudenio laukai, Kam sesele palikai… S. Nėr.d. Jeigu ilgas tiesioginės kalbos monologas sudaro kelias pastraipas, tai brūkšnys dedamas prieš kiekvieną pastraipą. Prieš naują monologo pastraipą brūkšnio nepadėjus, atrodytų, kad toliau eina jau autoriaus kalba, o ne to paties veikėjo tiesioginės kalbos tęsinys. Pvz.:Liudas Vasaris paskleidė ties savim popierių pluoštą ir pradėjo:– Aš noriu supažindinti tamstas su naujausiu savo veikalu, drama, kurios paskutinių scenų dar neturiu parašęs. Būtų per didelis tamstų kantrybės bandymas skaityti visą veikalą ištisai, o atskiros scenos be konteksto ir tęsinio pasirodytų nesuprantamos. Dėl to aš ne tiek skaitysiu, kiek atpasakosiu savo dramos metmenis ir nurodysiu svarbiausias situacijas, iš kurių paaiškės mano kūrinio pobūdis, idėja, prasmė.– Mano dramos veiksmas nukeltas į gilios senovės laikus ir turi mito charakterį. Tais laikais žmonės mėgdavo dideles aistras, didelius dorovinius varžtus ir kovas su įsivaizduojamais dievais. Visa tai jie apvilkdavo poezijos rūbu, įvaizduodavo neva į realius įvykius, kurie tokiu būdu gavo gilią simbolinę prasmę. Mano dramos mitas yra toks: Vienoj šaly ar gentėj karaliauja jaunas valdovas, kuriam jau metas vesti žmoną ir turėti sosto įpėdinių, nes dinastijos nutrūkimas visur ir visuomet buvo laikomas dangaus nepalaima, karų ir suiručių priežastim. Vyriausias kunigas perša vieno didžiūno dukterį, tačiau jaunasis valdovas vesti žmoną delsia, nes yra pamilęs gražią vyriausiojo gentės globėjo-dievo vaidilutę. Jo meilė virsta nenugalima aistra, ir jis, laužydamas tradiciją ir savo religijos nuostatus, paima vaidilutę iš šventovės ir ją veda.Čia Vasaris, pasirausęs savo popieriuose, paskaitė iš pirmojo veiksmo keletą scenų, kur buvo vaizduojamos šitos nuodėmingos sutuoktuvės.
Sakinių su tiesiogine kalba sintaksinė sandara
Autoriaus kalba su tiesiogine kalba paprastai sudaro vieną tam tikrą sintaksinį vienetą, susidedantį iš dviejų gramatiškai savarankiškų dalių, kurias tarpusavyje sieja tam tikras prasminis ryšys. Pvz.:
Iš schemos matyti, kad tiesioginė kalba tarytum papildo autoriaus kalbą, atsakydama į klausimą, ką pasakė mokytoja, tačiau tiesioginės kalbos čia negalima laikyti autoriaus kalbos sakinio papildiniu, nes ir autoriaus kalba savo ruožtu papildo tiesioginės kalbos sakinį, paaiškindama, kas pasakė „jau laikas namo“, ir tokiu būdu susiedama ją su visu pasakojimo kontekstu.Autoriaus kalbos ir tiesioginės kalbos sakiniais žymimų reiškinių tarpusavio santykio neatitinka ir joks sakinių sujungimo tipas, nes tiedu reiškiniai neiškelia vienas kito priežasties, nei tarp jų yra koks sugretinimo, priešpastatymo ar skiriamasis santykis. Tai dviejų asmenų sakiniai su atskiromis modalinėmis kategorijomis, žyminčiomis viename sakinyje autoriaus, o kitame sakinyje jau kito kalbančiojo asmens pažiūrą į sakomos minties ir realios tikrovės santykį. Dėl to tarp autoriaus kalbos ir tiesioginės kalbos negali būti intonacijos vieningumo, kuris yra to paties asmens nuo pradžios iki galo pasakytame sujungiamajame bei prijungiamajame sakinyje. Autoriaus kalba dažniausiai reiškiama tik konstatuojamuoju sakiniu, tuo tarpu kai tiesioginė kalba gali būti reiškiama ir skatinamuoju, ir klausiamuoju sakiniu.Vadinasi, tokių sintaksinių vienetų, kurie sudaryti iš autoriaus kalbos ir tiesioginės kalbos, negalima laikyti nei prijungiamaisiais, nei sujungiamaisiais sakiniais, juos tinka vadinti sakiniais su tiesiogine kalba.Pažymėtina, kad autoriaus kalbos sakinys gali eiti ne tik su vienu, bet ir su keliais to paties asmens tiesioginės kalbos sakiniais. Pvz.:1. Raišelis pagalvojo: „Nuo manęs, jo seno draugo, slepia. Slėpkite, slėpkite, o aš žinau, kad Andrius atvažiuoja. Jeigu rytoj deputatą siūlys – tai ką gi kitą?“ (P. Cvir.)2. – Užmik, užmik dar, mano mažas anūkėli. Matai, dar visai tamsu, – kuždomis įkalbinėja senelė ir dar labiau jį klosto antklode. (V. Krėv.)Be to, tiesioginė kalba, kai iš konteksto aišku, kas sako jos žodžius, gali eiti be autoriaus kalbos – visai atskiru sakiniu:3. Galvoja Antanukas ir atsakymo surasti negali. Bet kam gi yra senelė, kuri viską žino.– Bobule, o kas kiškučiui duonelę minko ir kepalėlius daro? (V. Krėv.)
Dialogas
Dviejų ar daugiau asmenų pokalbis vadinasi dialogas.Merginos kartais šaukdavo kupriukui:– Martynai, kada mane vesi?– Kad jau turiu mergužėlę…– Kokią, kokią? – klausdavo.Kupriukas parodydavo į savo smuikelę ir, priglaudęs ją prie smakro, imdavo čirpinti. (P. Cvirka)Dialoge ne kiekvienu atveju tiesioginei kalbai reikia autoriaus žodžių – kas kokius žodžius sako, matyti iš paties pokalbio. Dialoguose dažnai vartojami nepilnieji sakiniai, nes jų turinys ir taip aiškus iš kitų sakinių. Kaip gera eiti ankstyvą pavasarį bundančiais laukais ir takais, kai yra kas tave supranta, kas tave myli! Joniukas – laimingiausias pasaulyje vaikas.– Tetulyte, ar tu laiminga?– O kaipgi, kurmiuk? Laiminga.– Ar labai?– Labai.– Sakyk – labai labai labai…– Labai labai.– O kodėl? – klastingai, gudriai šypsodamas klausia jis ir jaučia, kad tą klastą, tą gudrumą niekas kitas, tik jis vienas sugaus.– Todėl, kiškuti, kad tu esi šalia manęs. (J. Mikelinskas)
Tiesioginės kalbos vertimas netiesiogine kalba
Ne visada kitų arba savi žodžiai perteikiami tiesioginės kalbos forma. Todėl ji dažnai verčiama netiesiogine kalba.
Sakiniai su tiesiogine kalba Sakiniai su netiesiogine kalba– Aš nejosiu pas kryžiuočius! – tarė Skirvalis.
– Mama, ar tas briedis buvo tikras? – paklausė vaikutis.
Mokytoja tarė: – Tu eik vienas.
– Ak, kaip tai buvo labai seniai! – atsakė tebešypsodamas vilkas.
– Ne, aš šiandien nevažiuosiu, – atsakė sūnus. Skirvalis pasakė, kad jis nejosiąs pas kryžiuočius.
Vaikutis mamos paklausė, ar tas briedis buvęs tikras.
Mokytoja pasakė, kad jis eitų vienas.
Vilkas tebešypsodamas atsakė, kad tai buvę labai seniai.
Sūnus atsakė, kad šiandien niekur nevažiuosiąs.
Verčiant tiesioginę kalbą netiesiogine, svarbu turėti galvoje, kad:1) sakinys su tiesiogine kalba virsta sudėtiniu prijungiamuoju sakiniu, kurio pagrindinį sakinį sudaro buvę autoriaus žodžiai, o šalutinį – buvusi tiesioginė kalba;2) šalutiniai sakiniai prie pagrindinio jungiami jungtuku kad (kai tiesioginę kalbą sudaro tiesioginiai arba skatinamieji sakiniai) ir jungiamaisiais žodžiais ar, kas, kaip, kur, koks, kada… (kai tiesioginė kalba išreikšta klausiamaisiais sakiniais). Šalutinis sakinys dažniausiai visada eina po pagrindinio sakinio;3) tiesioginės kalbos tarinys, išreikštas tiesiogine nuosaka, keičiamas veikiamuoju dalyviu arba pasakomas asmenuojamąja forma (plg.: … kad jis nejosiąs… ir …kad jis nejos…), o pasakytas liepiamąja nuosaka – tariamosios nuosakos veiksmažodžiu;4) tiesioginės kalbos pirmojo ir antrojo asmens įvardžiai keičiami trečiuoju asmeniu;5) po netiesioginės kalbos dedamas taškas ir tais atvejais, kai tiesioginė kalba baigiasi klaustuku arba šauktuku.Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine, sakinyje nebelieka kreipinių, jaustukų, teiginių ir neiginių. Iš autoriaus žodžių sudarytame pagrindiniame sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenyje veiksmažodžiai tarė, prabilo keičiami veiksmažodžiu pasakė.
Tiesioginė menamoji kalba
Veikėjo ar autoriaus mintys, jausmai, pastabos, kurie pasakomi kaip tiesioginė kalba, bet neišskiriami iš autoriaus pasakojimo, vadinami tiesiogine menamąja kalba. Tiesioginė menamoji kalba dažniausiai vartojama perteikiant veikėjo ar autoriaus prisiminimus, apmąstymus, apibendrinimus.Tiesioginė menamoji kalba artima kabutėmis skiriamai tiesioginei kalbai, tačiau ji daugiau susijusi su autoriaus pasakojimu negu pastaroji. Dėl to tiesioginė menamoji kalba neskiriama ir kabutėmis.Tiesioginę menamąją kalbą gali sudaryti atskiras sakinys ar keli sakiniai, taip pat autoriaus sakinio dalis. Prieš tiesioginę menamąją kalbą ir po jos rašomas reikiamas skyrybos ženklas. Tiesioginės menamosios kalbos skyryba nesiskiria nuo autoriaus kalbos skyrybos, tik ją daugiau komplikuoja.Mustokas retai kada pasirodo, bet jeigu ateina, tai tik su naujienomis. O kadangi jo naujienos daugiausia tuščios paskalos, pletkai arba girdai, tai senoji Karalienė vieną sykį taip ir pasakė, kad kalbų nešiotojų jai nereikią. Gėda, girdi, kad toksai vyras tokiais dalykais užsiimąs…Bet dabar, dabar tikrai atsiveria jai akys. Kodėl šitaip! Kodėl nebuvo su ja tariamasi dėl krikštynų? Kodėl, išvykdamas į karą, Vilius jai nieko nepasakė, kaip su tuo arba anuo daryti, neatidavė nei pinigų, nei dokumentų! Jo spinta užrakinta, o kur raktas! Jį betgi mažai kas tesuprato. Vieni šaukė, kad jis bolševikas, bedievis, kiti pliauškė – jis tinginys, kirmytojas, treti tik pagūžčiodavo pečiais.Jei jis pagalvojo: kilsiu į orą – ir kilo, leisiuosi žemyn – leidos, keliausiu ten – ir keliavo.Savo išvaizdą jis ir toliau menkai vertino. Kai kada, pamąstęs apie tai, jis klausdavo save, kaip galėjo atsitikti, kad Kleviškio klebono giminaitė, tikra gražuolė, parodė jam, o ne kam kitam tiek daug simpatijos.
Žodžių tvarka sakinyje
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lietuvių kalbos sakinio žodžių tvarka visiškai laisva. Antai sakinį Viesulas išrovė medį galima pasakyti penkeriopai, ir visi variantai bus suprantami:Viesulas medį išrovė. Išrovė viesulas medį. Medį viesulas išrovė. Išrovė medį viesulas. Medį išrovė viesulas.Taip yra todėl, kad lietuvių kalbos žodžių ryšį sakinyje rodo galūnės. Tačiau kurį variantą tikslingiausia pasirinkti kalbant arba rašant, priklauso nuo to, kas klausytojui ar skaitytojui yra žinoma iš ankstesnio teksto. Jei, tarkim, iš jo yra aišku, kad buvo kilęs viesulas ir norima pranešti, kad jis išrovė medį, o ne ką kitą, žodžių tvarka būtų tokia: Viesulas išrovė medį. Ir, priešingai, jei būtų žinoma, kad medis išrautas, ir rūpėtų pasakyti, kad tai padarė viesulas, reiktų jau tokios žodžių tvarkos: Medį išrovė viesulas. Taigi sakinio pradžioje sakome tai, ką žinome iš ankstesnių sakinių, o pabaigoje – ką naujo pranešame.Kadangi nauja paprastai pasakoma tariniu su jam priklausomomis sakinio dalimis, ši pagrindinė sakinio dalis dažniausiai eina po veiksnio. Mikutis šypteli Juozapėliui. Paskutinės ašaros džiūsta jo skruostuose, o akys giedros ir geros. Jie jau nebe priešai, bet draugai. Įprastinė papildinio vieta sakinyje – po tarinio (Mama rašo laišką). Po tarinio dažnai eina ir daugumas aplinkybių (Kelias vingiuoja tolyn. Avys laikomos vilnai.). Būdo aplinkybė, priešingai, paprastai eina prieš tarinį (Jonas neryžtingai atsistoja.). Neretai sakinio pradžioje pasakomos vietos ir laiko aplinkybės (Vakarop lietus nurimo. Miške giedojo paukščiai.).Įsidėmėtina pažyminio vieta sakinyje. Kilmininku išreikštas nederinamasis pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį:Nakties rasą sugėrė įkaitę akmenys. Vėjas čiužena rudens lapus. Prieš pažymimąjį žodį eina ir derinamasis pažyminys:Drėgna žemė kvepėjo pavasariu. Kitą rytą upėje jau plaukė pirmas ižas.Įnagininku išreikštas nederinamasis pažyminys eina po pažymimojo žodžio:Pasirodė vyras šiaudine skrybėle.Būgną mušė žmogus su geltonomis sagomis.Kartais įprastinė žodžių tvarka keičiama norint kurį nors žodį pabrėžti. Gražu buvo neapsakomai. (Plg.: Buvo neapsakomai gražu.) 0 jaunosios dienos mano! (Plg.: O mano jaunosios dienos!) Ten už upių plačių spindi mūsų pulkai.Dūmas tėvynės už svetimą ugnį šviesesnis. Toks įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas vadinamas inversija.Kalbant ir skaitant didesnį prasminį krūvį turinčius žodžius galima išskirti loginiu kirčiu, nekeičiant žodžių tvarkos. Viesulas išrovė medį. (Viesulas, o ne darbininkai ar kas kitas.) Viesulas išrovė medį. (Išrovė, o ne nulaužė ar pan.)
Teksto sintaksė
1. Tekstą (lot. textum ,,ryšys, junginys; audinys“) tiria daug disciplinų: stilistika, tekstologija, literatūros teorija (poetika), semiotika, komunikacijos teorija, psichologija, logika, filosofija ir kt. Visapusis jo tyrimas tegalimas įvairiais aspektais. Čia tekstas bus aptariamas tik sintaksiniu požiūriu, prabėgomis papildant kitais požiūriais. Teksto analizė svarbi, nes pastaruoju metu įtraukta ir į vidurinių mokyklų programas.Tekstas suprantamas įvairiai, sakysime, kaip korpusas, t. y. visa tai, kas pasakyta ar parašyta kuria nors kalba. Čia tekstas bus nagrinėjamas siauriau t. y. prakalba, paskaita, pranešimas; rašinys, straipsnis, apsakymas, pagaliau knyga su savo dalimis, skirsniais, poskyriais.Taigi tekstas yra prasmiškai ir gramatiškai tarpusavyje susijusių sakinių virtinė, pasakyta ar parašyta pagal vieną temą (hipertemą). Kiekvienas tekstas, galima sakyti, turi šiuos struktūrinius elementus – komponentus: pradmę, dėstymą ir baigmę.2. Patys tekstai labai įvairuoja. Jų perteikimo tipai gali būti trejopi: pasakojimas, aprašymas, protavimas. Šie tipai glaudžiai susiję su veikalo (teksto) funkciniais stiliais: meniniu, buitiniu, publicistiniu, dalykiniu, moksliniu. Jų ryšius galima pavaizduoti pateikiama schema (storos linijos rodo pagrindinį ryšį, o plonos – šalutinį, punktyrai – nebūdingą, fakultatyvų ryšį):
Pasakojimas būdingiausias meniniam ir buitiniam stiliui, aprašymas – dalykiniam, samprotavimas – moksliniam stiliui. Publicistinis stilius mišrus, nevienodas: ten ir pasakojama, aprašoma ir samprotaujama (plg. apybraižas, skelbimus, vedamuosius). Kita vertus, ir meniniame stiliuje galima aptikti ne tik pasakojimo, bet ir aprašymo bei samprotavimo elementų. Vadinas, perteikimo būdas esti ir mišrus.3. Pats smulkiausias teksto vienetas – pilnatis (fragmentas). Pilnatis apima tik vieną temą (mikrotemą). Paprastai jį lyginama su pastraipa. Žinoma, neretai jodvi sutampa. Tačiau iš esmės tai yra gana skirtingi dalykai. Mat pilnatis gali būti išskaidyta keliomis pastraipomis: ,,Žioplas tu, Arūnai.“Žioplas…Pereinu kambarį iš kampo į kampą. Tačiau kambarys ne gatvė, neprasiblaškysi šitame urve. Nejučiom vėl stabteliu prie lango.Mergina priešais mažą veidrodėlį šukuojasi plaukus ilgus. Žioplas! (A. Zurba) Ir priešingai, vienoje pastraipoje gali būti kelios pilnatys:Rugių laukas – tikra jūra. Siauras takas lyg gyvačiukė vingiuoja per jį, ir, regis, niekada nesibaigs. Basakojis berniukas skuba namo. Užbėgęs ant kalniuko, atsigrįžta. Pamato pririštą Juodakaktę ir prie jos šono prisiglaudusį Baltį. (B. Bušma) Pastraipa – tai grafinė teksto padala, padedanti išryškinti mintį. Tekstą pastraipomis rašytojai skirsto pagal savo stilių ir individualybę. Nauja eilute pradedama nauja teksto mintis arba kitas jos interpretavimas. Skaitant pastraipos pabaigoje daroma ilgėlesnė pauzė, po kurios turi eiti tik toks sakinys, į kurį būtų atkreipiamas dėmesys:Vos neverkdamas vaikas klausia:– O! Kas ta meilė? Tik aš sužinočiau. Vaikas nori eiti […] laivais irtis. Tarnai išeina. Jis lieka vienas bute. Išsiima medinę stambiai sukaltą dėžutę ir skaito laišką. (J. Savickis)Pilnaties sandara paprastai tokia: svarbiausias pirmasis sakinys, nes jo semantinis vaidmuo didžiausias (autosemantinis). Nuo jo priklauso kitas arba kiti sakiniai, jį aiškinantys (sinsemantiniai); pilnaties pabaigoje dažnai daroma išvada:Per mūsų planetą teka dar viena Upė. Ji plati, galinga ir amžina. Teka neskubėdama ir nesustodama. Neturi pradžios ir pabaigos. Neturi krantų ir vandens. Ji nepanaši į jokią kitą upę. Tai – laiko upė. Amžinoji laiko upė (A. Laur). Čia penki sakiniai aiškina pirmąjį, o priešpaskutinis su paskutiniuoju (šiuo atveju – parceliatu) yra kaip ir išvada. Suprantama, kad pilnaties struktūra gali įvairuoti, tačiau apskritai pilnačiai būdinga trinarė kompozicija.Paskutinioji teksto pilnatis neretai susijusi su kūrinio pavadinimu. Stambesnės teksto padalos, kaip antai: skirsniai (paragrafai), poskyriai, skyriai, dalys, tomai, pasitaiko tik didesniuose tekstuose (makrotekstuose). Kontekstas – tai sakinio aplinka iš abiejų pusių. Jis taip pat leidžia tekstą glaudinti; nebūtina pedantiškai plėsti nereikalingais, iš konteksto numanomais žodžiais. Kartais netgi glaustas tekstas suprantamesnis negu ištęstas.Reikia įsidėmėti, kad tekstas, jo aplinka (kontekstas) suteikia informaciją, sudaro foną, iš kurio išryškėja atskiro sakinio prasmė ir jo elementų reikšmė; ar funkcija, plg. neaiškų sakinį Nukrito lapas (medžio, popieriaus, skardos). Sintaksinės funkcijos irgi būtų nesuprantamos be konteksto, plg. dialogo atsakymą Brolio. Tai galėtų būti ir papildinys (– Ko ieškai?), ir tarinys (Kieno ta knyga?), ir pažyminys (– Kieno švarku apsirengei?), ir tikslo aplinkybė (– Ko išėjo ieškoti?).Svarbi ir teksto stilistinė apdaila. Kiekvieno žanro kūrinys reikalauja skirtingo stiliaus. Smulkiau tuos dalykus nagrinėja stilistika.4. Tekstą vienija įvairios siejimo priemonės. Žodžiai, sudarantys tekstą, paprastai esti panašios semantikos, pvz., jei kalbama apie šienapjūtę, tai vartojami: žolė, pjauti, šienauti, pieva, darbo įrankiai, žmonės, oras. Panašiai daroma poezijoje, mokslo kalboje ir kitur.Semantiškai artimų elementų (žodžių) buvimas tekste vadinamas izotopija, arba turinio vieningumas leksikos srityje. Kaip siejami sakiniai į tekstą pagal prasmę ir formą, domisi kohezija. Visuma formaliųjų priemonių, realizuojančių teksto rišlumą, vadinasi koneksija; tekstas siejamas konektoriais (jungikliais, jungtimis).Tačiau prieš aptariant konektorius, reikia susipažinti, kuriais būdais teksto sakiniai gali būti tarpusavyje siejami, kad tekstas būtų rišlus ir vientisas.5. Yra du pagrindiniai sakinių siejimo būdai: grandininis ir paralelinis. 5.1. Grandininis sakinių siejimas yra toks, kai sakinio pabaiga (visa ar pakeista) yra kartojama kito sakinio pradžioje (A–B, B–C, C–D…). Kartojamas gali būti tas pats žodis ar jo formos. Gali būti kartojamas bet koks substitutas (pakaitalas) – įvardis, prieveiksmis; sinonimas (konkurentas), hiponimas, hiperonimas. Čia I sakinio rema virsta II sakinio tema ir t. t.:Aplink pievos. Jos kvepia šienu. Ir, atrodo, vien už tai esu joms dėkingas. Žodis pievos kitame sakinyje keičiamos substitu (įvardžiu jos) ir tai sieja su I sakiniu. Kvepėjimas šienu III sakinyje pakeistas substitu vien už tai. Be to, pilnaties vienodi laikai (esamieji). Visa tai daro tekstą rišlų. 5.2. Gali būti ir kitokių variantų, kai tema kartojama, o remos skirtingos (A–B. A–C. A–D…). Tai mišrus tipas: panašus į paralelizmą ir į grandinę. Jį kartais vadina ,,paraleline grandine“.Petras Eimutis / vedęs. Petras Eimutis / gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje. Kaliniai /, žinoma, neturėjo kur bėgti. Kaliniai / klausės. Kaliniai klausės / ir rymojo. 5.3. Dar rečiau kartojama (A–D. B–D. C–D):Pieno primelžimas / labai svarbu. Visa ūkio gamyba / labai svarbu. Visos respublikos statybos darbai / labai svarbu.5.4. Paralelinis sakinių siejimas yra toks, kai siejami šalia vienas kito atskiri įvykiai, pasakyti panašios sandaros sakiniais, turinčiais kone tą pačią žodžių tvarką. Nuosakų bei laikų nuoseklumas irgi rodo ryšius tarp sakinių. Paralelinis siejimas yra daug retesnis. (A–B. C–D. E–F):Duona – laukuose.Žodžiai – lūpose (Just. Marc).Skamba pakilęs upokšnis. Šlama miškas (V. Daut). Tuštėja parduotuvės. Iš pravažiuojančių furgonų sklinda tik iškeptos ir išvežiojamos duonos kvapas. Netoli dzingsi budinčios vaistinės durys (V. Pet).5.5. Pilnoji samprotavimo forma – silogizmas (A–C. B–A. B–C),. galima sakyti, nevartojama net moksliniame stiliuje. Jis aptinkamas nebent tik logikos pavyzdžiuose: Visi žmonės mirtingi. Sokratas yra žmogus. Sokratas yra mirtingas. Paprastai praleidžiama viena iš premisų (prielaidų) arba išvada. ‘Tokie sutrumpinti silogizmai vadinami entimemomis, pvz., Šis skiedinys negali būti rūgštis, nes juo sušlapintas lakmuso popierius nenusidažė raudonai (praleista viena premisa, išvada pateikta pradžioje).Paprastai moksliniai veikalai ir rašomi sutrumpintais silogizmais (entimemomis). Tokia silogizmų virtinė vadinasi epicheirema.6. Plačiau aptarsime koneksiją, arba teksto siejimo priemones. Koneksija (siejimas) esti kontaktinė (artimoji), kai siejami gretimi sakiniai (Jis atsisėda ir sėdi sau kampe. O tie išjojo), ir distancinė (tolimoji), kai jungikliai tepasakyti tolesniuose sakiniuose, kitoje pastraipoje ar dar toliau (Vyras pagalvojo ir sumanė ją už tinginystę pamokyti. […] Kai taip ji pradėjo kalbėti, tai vyras suprato, jog pati jau pasimokė). Šiuos pasakos ,,Tinginė pati“ sakinius skiria dvi pastraipos, o Įsimetė vėl ją vežiman ir parvažiavo – trys). Sakiniai gali būti siejami anafora, kai jungikliai (įvardžiai, prieveiksmiai; kartojimas, sinonimai) sieja teksto dalį su anksčiau pasakytomis mintimis (Gyveno toks piemenėlis. Ponas jį buvo pasamdęs ganyt. Ir jis dūdelę tokią turi. | Eisim į ministeriją. Ten kaip tik valdiški pinigai sudėta). Kataforinis siejimas retesnis: čia pirmiau pasakomas jungiklis (konektorius) o vėliau jis aiškinamas, atskleidžiamas Ir sėk taip. Išeisi į lauką ir žiūrėk į dangų. Kai tik skrenda debesiukai, tai sėk. Kai nėra debesiukų, tai stovėk: jau nederlingas laikas, neaugs niekas – net trys sakiniai išryškina žodžio taip turinį.6.1. Koneksijos priemonės dar skirstomos į leksines ir į gramatines tačiau ribos tarp šių grupių nėra aiškios. V. Gakas mišriomis leksinėmis-gramatinėmis priemonėmis laiko artikelius įvardžius, apskritai anaforines priemones. Leksinėmis priemonėmis laikytini sinonimai ir apskritai konkurentai, hiponimai ir hiperonimai (beržas – medis), antonimai, perifrazė, žodžio ar jo šaknies kartojimas, įterpiniai, modaliniai žodžiai, skaitvardžiai, prieveiksmiai; gramatinėmis – veiksmažodžio nuosakų, laikų, veikslų derinimas, žodžių tvarka, sakinių struktūra. Minėtini ir šie jungikliai: įvardžiai, dalelytės, jungtukai, kurie skiriami ir prie leksinių, ir prie gramatinių skyrių.6.2. Visi šie konektoriai glaudžiau sieja teksto mintis, patį tekstą daro suprantamesnį, lengviau iššifruojamą, nes jie konkrečiau apibūdina sakinių ryšius, o be jungiklių tie santykiai būtų daugiaprasmiai, migloti. Reikia paminėti, kad konektoriai yra kartu polifunkciniai: jungia teksto dalis ir taip pat yra sakinio ingredientai (įeidami į sakinį, ten atlieka įvairias funkcijas, pvz., sudaro sakinio temą, modifikuoja sakinio modalumą, pabrėžia, patikslina vieną ar kitą sakinio žodį ir t. t.). Be to, vienos priemonės (jungtukai, dalelytės, įterpiniai, modaliniai žodžiai, įvardžiai) yra būdingos ir tekstui ir sudėtinio sakinio dėmenims jungti, kitos (kartojimas, vientisinių ar sudėtinių sakinių, taip pat vienanarių ar dvinarių sakinių išdėstymas bei grupavimas ir kt.) – tik teksto atkarpoms sieti.Apskritai sudėtinis sakinys yra tartum tarpinis vienetas tarp vientisinio sakinio ir teksto. Ilgi sudėtiniai sakiniai galėtų būti suskaidyti į atskirus sakinius. Periodai su savo įvadu (protaze) ir pabaiga (apodoze) tartum sudaro antitezę. Priduriamieji sakiniai, arba parceliacija lyg ir periodo priešprieša. Čia prie bazinio sakinio priduriamas parceliatas, į kurį tuo ir atkreipiamas skaitytojo didesnis dėmesys. Be teksto tokie pridūrimai (parceliatai) būtų neįmanomi ir nesuprantami. Parceliacija – tai tarsi įprastos sakinio struktūros laužymas.7.1. Koneksiją aptarsime kitu požiūriu. Viso teksto sakiniai yra lyg ir padalyti į dvi dalis: į siejamąją dalį – temą ir į informacinę dalį – remą. Siejamoji dalis reiškiama įvairiais indeksais: vardu ar pavarde, giminystės laipsniu (sesuo) bei kitomis kokybinėmis charakteristikomis (senis, kalvis, drąsuolis), įvairiais sinonimais ar konkurentais. Įsidėmėtina, kad, siejant tekstą, neišvengiama kartojimo (o mokslinio stiliaus terminų sinonimika net nepageidautina, nes skaitytojas gali pamanyti, kad tai kitas reiškinys). Sakysime, A. Pociaus apsakyme ,,Striukis keliauninkas“ randame tokius pavadinimus: Striukis, šuo, šuniukas, šis klišakojis šuniukas, klišakojis keliauninkas, aistringas keliauninkas, keturkojui bendrakeleiviui, jis, jo, jam, jį…Reikia pasakyti, kad vengti tekste (šalia pavardės ar įvardžių) konkurentų net tokių kaip filosofas, psichologas, nėra jokio pagrindo. Viena, tekstai visada sudaromi tokiu principu, plg. I. Belert pavyzdžius: (S1) Pikasas išvažiavo iš Paryžiaus. (S2) Dailininkas nuvyko į savo dirbtuvę prie Rivjeros. (S3) Jis dažnai lanko šią vietą. Rišlaus teksto skaitytojas nė negali kitaip išsiaiškinti, nors jis ir nežinotų, kad Pikasas – dailininkas. Indeksas dailininkas tekste būtinai turi identifikuojamąją funkciją, nurodo ankstesnės temos tapatumą. Panašiai iššifruojami ir kiti substitutai (jis, šią vietą). Tokia yra teksto struktūros logika (sakytume, ,,tokios žaidimo taisyklės“).Panašiai gretinami hiponimai (siauresnės, rūšinės sąvokos) su hiperonimais (platesnėmis, gimininėmis sąvokomis): Turėjo jis seną kumelį. Gyvulys neįkando kieto pašaro… Įvairūs siejamosios dalies (temos) pakaitalai ne tik sieja sakinius (ar didesnes teksto atkarpas), bet suteikia papildomą informaciją, pagilina charakteristiką. Tiktai aptariant kelis veikėjus, reikia tų charakteristikų nesupainioti.7.2. Įvardžiai, įvardiniai prieveiksmiai gana dažni jungikliai: O karalius buvo gudrus. Jis iš vakaro liepė… | Auklėtoja suspaudžia dešinės rankos kumštį ir trina jį į kairės delną. Visada taip daro, kai patenkinta. Skaitvardžiai vartojami ne tik moksliniame stiliuje, bet ir grožinėje literatūroje bei pasakose: Taip pat ir antrą kartą buvo išėjusi. O trečią kartą nuėjo prie to medžio… Trys kartai esti meninė kompozicinė priemonė, ypač pasakose.7.3. Įterpinių ir modalinių žodžių siejimas turi gana daug reikšminių atspalvių: tai ir sakytų minčių santrauka, išvada (vadinasi, taigi), ir minčių eilė (pirma, antra), ir prieštaravimo ryšys (kita vertus, priešingai), pasitaisymas (tiksliau pasakius), prisiminimas (beje) ir daug kitokių atspalvių (žinoma, aišku, suprantama). Beje, šie atspalviai dar įvairuoja dėl konteksto. Kaip teksto siejimo priemonė mažokai ir tyrinėti.7.4. Jungtukų siejimo funkcijos beveik nesiskiria nuo sakinio žodžių bei dėmenų jungimo. Ne visai tikslu tvirtinti, kad žodis, nejungiantis sakinio žodžių ar dėmenų, nesąs jungtukas. Jis gali sieti teksto atkarpas (kontaktines ir distancines), ir vis tiek tai dar nebūtinai turi būti dalelytė. Tokių jungtukų pasitaiko pačioje teksto pradžioje. Pavyzdžiui: O programos pabaigai poetas Rugys paskaitė. | Bet kažkas užmatęs karaliui tai pranešė. O tas pabūgęs siunčia savo moteriškę. | O kai aš augau pas motinėlę…7.5. Dalelytės ar, antai, bent, dar, gal, ir, jau, juk, ypač, nė, nebent, nebe, net, nors, pat, štai, tai, tik, tiktai, tad, vėl, vien, vis sieja teksto artimas bei tolimas atkarpas ne tik anaforiškai, bet ir kataforiškai . Pvz.: Tad skambėk, mano lyra… | Tai skambink, ,,Varpe“! | Pro šalį, nepaisydamas mano iškeltos rankos, prašvilpė laisvas taksi. … Vėl išniro laisvas taksi. … Vėl pralėkė laisvas taksi, o už jo – kitas (pradžioje kartojama po 2 pastraipų, o pastarasis – po puslapio). Dalelytės gali sieti tolimas teksto atkarpas: štai novelės sakinio Daugelis karių bent susirašinėdavo… dalelytė bent sieja kataforiškai distancinę atkarpą, t. y. atskleidžia ryšį su vėlesniais sakiniais, o net įrėmina tekstą anaforiškai (su ankstesniais sakiniais: Klemensas net šito malonumo neturėjo. Gale pastraipos vis dar (… vis dar nebuvo tekę susirasti) irgi rengia (kataforiškai) dirvą naujiems įvykiams, tartum jungia visą novelę (po to Klemensas surado Zinaidą).Kaip matome, dalelyčių jungimo perspektyvos didesnės negu jungtukų: jos labiau pabrėžia teksto elementų koheziją. Tačiau dažnos dalelytės (beje, kaip ir įterpiniai bei kiti konektoriai) gali sudaryti ,,praleistųjų, nepasakytų sakinių“ potekstę ar ,,laukimo horizontą“, t. y. klausytojas iš dalelytės spėja, numano, ką kalbėtojas turėjo galvoje, kitaip sakant, gauna papildomą presupozicinę (prezumpcinę) informaciją. Plg.: Net Jonukas suklydo. Iš šio sakinio (dėl dalelytės net) galime numanyti: 1) Visi (vaikai) suklydo; 2) Jonukas paprastai neklysta; 3) Bet jis padarė kaip ir visi kiti. Vėl rodo pasikartojimą, tad, tai – išvadą ir t. t. Taigi dalelytės leidžia tekstą glaudinti, trumpinti, vadinasi, atlieka teksto kompresijos (glaudinimo) funkciją. Tai gana svarbi funkcija. Naivu būtų reikalauti, kad ,,kalboje viskas turi būti pasakyta“.8. Visų konektorių kombinavimas, jų sinonimika dar mažai tetyrinėti dalykai, plg. sinonimus: vadinasi / taigi / pagaliau / galop / tad / tai; žinoma / tačiau / bet / kita vertus / tiesą sakant / priešingai; ypač / itin / perdėm / labai. Tokių priemonių įvairavimas nesvetimas visiems stiliams. Svarbu išmokti ne tik tekstą kurti, bet ir jį suprasti. Visi kalbos niuansai, jos ištekliai kaip tik atsiskleidžia tinkamai sudarytame tekste.
Sintaksinio nagrinėjimo tvarka
Vientisinis sakinys
1. Pasakyti, kad sakinys vientisinis, nurodyti jo gramatinį centrą (veiksnį ir tarinį).2. Apibūdinti sakinį pagal sakymo tikslą (tiesioginis, skatinamasis, klausiamasis ar šaukiamasis); pasakyti: išplėstinis ar neišplėstinis; asmeninis ar beasmenis; nurodyti, jei nepilnasis.3. Išnagrinėti sakinio dalimis (pasakyti sakinio dalies pavadinimą, rūšį, reiškimo būdą). Pirma aptariamos pagrindinės sakinio dalys, paskui – antrininkės: a) priklausančios veiksniui, b) priklausančios tariniui.4. Paaiškinti skyrybą.
Tą naktį pūtė žvarbus vėjas. (S. Z.) ŽodžiuVientisinis (gramatinis centras – pūtė vėjas), tiesioginis, išplėstinis, asmeninis sakinys.Kas pūtė? – vėjas – veiksnys, išreikštas daiktavardžio vardininku.Kas pasakyta apie vėją? – pūtė – grynasis tarinys, išreikštas veiksmažodžio būtuoju kartiniu laiku.Koks vėjas? – žvarbus – derinamasis pažyminys, išreikštas būdvardžio vardininku.Kada pūtė? – naktį – laiko aplinkybė, išreikšta daiktavardžio galininku.Kokią naktį? – tą – derinamasis pažyminys, išreikštas įvardžio galininku.RaštuVient. (pūtė vėjas), ties., išplėst., asm. sak.
Linksta sunkios varpos, pilnos nokstančių grūdų. (R. K.)ŽodžiuVientisinis (gramatinis centras – linksta varpos), tiesioginis, išplėstinis, asmeninis sakinys.Kas linksta? – varpos – veiksnys, išreikštas daiktavardžio vardininku.Kas pasakyta apie varpas? – linksta – grynasis tarinys, išreikštas veiksmažodžio esamuoju laiku.Kokios varpos? – 1) sunkios – derinamasis pažyminys, išreikštas būdvardžio vardininku; 2) pilnos nokstančių grūdų – išplėstinis būdvardinis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio ir todėl skiriamas kableliu.RaštuVient (linksta varpos), ties., išplėst., asm. sak.
Sudėtinis sakinys
Pasakyti, kad sakinys sudėtinis; sujungiamasis ar prijungiamasis; nurodyti, iš kelių ir kokių dėmenų sudėtas, pasakyti kiekvieno jų gramatinį centrą.1. Jei sudėtinis sakinys yra sujungiamasis:a) apibūdinti sujungimo būdą (sudedamasis, priešinamasis, skiriamasis, paremiamasis);b) pasakyti jungtukus, kuriais jungiami dėmenys;c) paaiškinti skyrybą.
Laivas sustojo prie krantinės, ir trapu ėmė leistis rudai įdegę jūreiviai. (R. K.)ŽodžiuSudėtinis sujungiamasis sudedamojo sujungimo sakinys, sudarytas iš dviejų dėmenų: 1) Laivas sustojo prie krantinės (gramatinis centras – laivas sustojo), 2) trapu ėmė leistis rudai įdegę jūreiviai (gramatinis centras – ėmė leistis jūreiviai). Dėmenys sujungti jungtuku ir, prieš kurį šiuo atveju dedamas kablelis.RaštuSudėt. sujung. suded. sak. (l – laivas sustojo, 2 – ėmė leistis jūreiviai).
2. Jei sudėtinis sakinys yra prijungiamasis:a) nurodyti pagrindinį ir šalutinį sakinį;b) nurodyti jungtuką ar jungiamąjį žodį, kuriuo šalutinis sakinys jungiamas prie pagrindinio sakinio;c) pasakyti šalutinio sakinio rūšį;d) paaiškinti skyrybą.
Namas, kuriame gyveno Aistės giminaičiai, skendėjo seno sodo medžiuose. (K. S.)ŽodžiuSudėtinis prijungiamasis sakinys, sudarytas iš dviejų dėmenų: 1) Namas skendėjo seno sodo medžiuose (gramatinis centras – namas skendėjo), 2) kuriame gyveno Aistės giminaičiai (gramatinis centras – gyveno giminaičiai). Pagrindinis sakinys – Namas skendėjo seno sodo medžiuose; koks namas? – kuriame gyveno Aistės giminaičiai – šalutinis pažyminio sakinys, prie pagrindinio sakinio prijungtas įvardžiu kuriame. Kableliais išskiriamas minėtasis šalutinis sakinys.RaštuSudėt. prijung. sak. (l – namas skendėjo, 2 – gyveno giminaičiai) su šalut. pažym. sak.
3. Jei sudėtinis sakinys yra bejungtukis:a) apibūdinti dėmenų prasminius ryšius;b) paaiškinti skyrybą.
Eiti buvo sunku: kojos tolydžio klimpo į gilų, patižusį sniegą, permirkusiuose batuose klerksėjo vanduo. (J. Blt.)ŽodžiuSudėtinis bejungtukis sakinys, sudarytas iš trijų dėmenų: 1) Eiti buvo sunku (gramatinis centras – eiti buvo sunku), 2) kojos tolydžio klimpo į gilų, patižusį sniegą (gramatinis centras – kojos klimpo), 3) permirkusiuose batuose klerksėjo vanduo (gramatinis centras – klerksėjo vanduo). Antrasis ir trečiasis dėmuo aiškina, konkretina pirmojo turinį, todėl po jo dedamas dvitaškis. Antrasis dėmuo nuo trečiojo atskiriamas kableliu.RaštuSudėt. bejungt. sak. (l – eiti buvo sunku, 2 – kojos klimpo, 3 – klerksėjo vanduo).
Tiesioginė kalba
1. Nurodyti tiesioginę kalbą ir autoriaus žodžius.2. Paaiškinti skyrybą.
– O kurgi tavo arklys? – paklausė Dvainis sūnų.ŽodžiuSakinys su tiesiogine kalba. O kurgi tavo arklys? – tiesioginė kalba, paklausė Dvainis sūnų – autoriaus žodžiai. Tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, todėl prieš ją ir po jos dedami brūkšniai. Kadangi tiesioginė kalba išreikšta klausiamuoju sakiniu, po jos dedamas klaustukas.RastuVientisinių sakinių skyrybos pavojai
Veiksnys nuo tarinio ir visa veiksnio grupė nuo tarinio grupės kableliais niekada neskiriama, nes veiksnys ir tarinys yra pagrindinės sakinio dalys, sudarančios sakinio gramatinį centrą, taigi labai susijusios, pvz.: Sužaliavusios lankos neilgai trukus pasidabino įvairiausiais žiedais. Šią mokyklą kartu baigė keli vėliau išgarsėję inžinieriai. (Didelės klaidos: Sužaliavusios lankos, neilgai trukus pasidabino įvairiausiais žiedais. Šią mokyklą kartu baigė, keli vėliau išgarsėję inžinieriai.)Tačiau veiksnys nuo tarinio skiriamas (tik ne kableliu, o brūkšniu!), jeigu sudurtinio tarinio jungtis (paprastai yra) praleista arba yra ryški pauzė netikėtai veiksnį ir tarinį gretinant, o tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi, pvz.: Man darbas – tai įkvėpimo šaltinis. Tėvų kantrybė – štai kas jam buvo pavyzdys. Triskart šeši – aštuoniolika. Gyventi – tai ko nors siekti. Didelė klaida, kaip dabar neretai pasitaiko spaudoje, tokiais atvejais veiksnį nuo tarinio atskirti kableliu, ypač prieš dalelytes tai, štai (netinka Man darbas, tai įkvėpimo šaltinis. Tėvų kantrybė, štai kas jam buvo pavyzdys. Gyventi, tai ko nors siekti). Taip pat negerai, kai nededamas joks skyrybos ženklas Man darbas tai įkvėpimo šaltinis. Triskart šeši aštuoniolika. Gyventi tai ko nors siekti).
Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai prieš kiekvieną kartojamas tas pats jungtukas ir, ar, arba, nei…, pvz.: Mokėkime ir dirbti, ir linksmintis. Ar pavyks, ar nepavyks – nelabai jam buvo svarbu. Arba tu dirbk, arba kitam netrukdyk. Nei mačiau, nei girdėjau (blogai, jei tokiu atveju kablelių nėra: Mokėkime ir dirbti ir linksmintis. Ar pavyks ar nepavyks – nelabai jam buvo svarbu. Arba tu dirbk arba kitam netrukdyk. Nei mačiau nei girdėjau).Prieš nesikartojančius ir, ar, arba, nei… kablelis nededamas, pvz.: Neįžengiamuose šabakštynuose ir apie suverstus kelmus buvo žvėrelių olų. Ar gali treneris ar kas nors kitas tai žinoti (šiame sakinyje du ar yra visiškai skirtingi). Prisėsk arba kiek prigulk. Neturiu tam noro nei laiko (klaidinga skyryba: Neįžengiamuose šabakštynuose, ir apie suverstus kelmus buvo žvėrelių olų. Ar gali treneris, ar kas nors kitas tai žinoti. Prisėsk, arba kiek prigulk. Neturiu tam noro, nei laiko). Prieš arba dedamas kablelis, kai jis ne jungia, o aiškina, nurodo tapatumą: Opšrų, arba barsuką, ne visi yra matę.Vienarūšės sakinio dalys prieš priešpriešinį jungtuką bet (kaip ir prieš o, tačiau) yra visada skiriamos, pvz.: Žinau, bet nesakysiu, o prieš sudedamąjį jungtuką bei (jis nesikartoja) niekada neskiriamos: Atėjo ir praėjo pavasaris bei vasara ir ruduo bei žiema. Mėgau skaityti romanus bei apsakymus. (Daug kas prieš bei kablelį be reikalo deda: Atėjo ir praėjo pavasaris, bei vasara ir ruduo, bei žiema. Mėgau skaityti romanus, bei apsakymus.)Kableliais išskiriami kreipiniai, taip pat jų priklausomi žodžiai ir su kreipiniais sutapę įvardžiai, jaustukai, pvz.: Oi, kad, mamyt, viską žinotum! (Būtų klaida: Oi, kad mamyt, viską žinotum! arba Oi, kad mamyt viską žinotum!) Tu mano bėrasis žirgeli, ar nepailsi? Ai sesut, nė neklausk. O tu išdykėli, bus tau!Kableliais išskiriami įterptiniai žodžiai ir posakiai: Jis, matyt, nebeateis. Laimei, lietus greit baigėsi. Mes, aišku, geriau padarysime. Jie, be abejo, išsigando ir, žinoma, paspruko. Matai, jis šiek tiek keistas. Tiesa, ar girdėjai naujieną? Aš, beje, buvau kviestas, deja, negalėjau nueiti. Jie geri draugai, be to, kartu baigė mokyklą – žodžiu, artimi bičiuliai. Viena, jūs turite darbą, antra, neblogai uždirbate. Atrodo, susitarėme. Aš, pavyzdžiui, taip nesielgčiau. Jos, būdavo, šoka ir šoka. Vadinasi, jie, atvirai šnekant, primelavo. Būtų klaida – o tokių klaidų pasitaiko – jų neišskirti arba skirti tik iš vienos pusės (negerai: Jis matyt nebeateis arba Jis matyt, nebeateis. Laimei lietus greit baigėsi. Mes aišku geriau padarysime. Jie be abejo išsigando ir žinoma paspruko. Aš beje buvau kviestas, deja negalėjau nueiti. Jie geri draugai, be to kartu baigė mokyklą – žodžiu artimi bičiuliai – ir t. t.)Tačiau dar dažnesnės klaidos – skirti žodžius, kurie įterpiniais nelaikomi. Tai žodžiai išties, iš tiesų, iš tikrųjų, iš viso, greičiausiai, tikriausiai, veikiausiai, apskritai, paprastai, anaiptol, pagaliau, galų gale, esą, atseit, būtent, maždaug, gal, galbūt, turbūt, rasi („gal“ reikšme), tarsi („lyg“ reikšme), tartum, tarytum, taigi, mat, antai, štai, va, juk, juoba kad (arba juo labiau kad), vis dėlto, vargu ar, savo ruožtu, toli gražu. Šie žodžiai neišskiriami, pvz.: Išties (arba Iš tiesų) nežinojome. Iš tikrųjų buvo kitaip. Pelno gauta iš viso 3480 litų. Tikriausiai (arba Greičiausiai, veikiausiai) jie nebeatvyks. Apskritai jų darbu esame patenkinti. Aš paprastai keliuosi septintą. Anaiptol su juo nesusidėk. Pagaliau (arba Galų gale) prašvito. Jos esą pavargusios. Atseit jie nieko nežinojo. Esi atsakingas būtent tu. Uždirbsiu maždaug tūkstantį. Gal ką girdėjai? Galbūt dar spėsime? Jie turbūt tam nepritars. Rasi dar apsigalvosite. Man tarsi (arba tartum, tarytum) akmuo nuo širdies nukrito. Taigi darykime išvadas. Tu mat jaunesnis. Antai kur nuskrido. Štai ir ji! Va koks vabalas! Aš juk nieko nepadariau. To nesiimsiu, juoba kad (arba juo labiau kad) ir kitų reikalų turiu. Vis dėlto apsigalvojai. Vargu ar jis patikėjo. Aš savo ruožtu taip pat prisidėsiu. Žmonės toli gražu ne angelai. (Negerai: Iš tikrųjų, buvo kitaip. Tikriausiai, jie nebeatvyks. Apskritai, jų darbu esame patenkinti. Aš, paprastai, keliuosi septintą. Jos, esą, pavargusios (esą pavargusios yra sudurtinė forma, todėl skirti negalima). Atseit, jie nieko nežinojo. Ir t. t.) Ypač dažnai be reikalo išskiriama galbūt, turbūt, nes prieš keletą dešimtmečių šiuos žodžius kurį laiką buvo reikalaujama išskirti.Prieš atseit, būtent kablelis rašomas tada, kai jie vartojami kaip jungiamieji žodžiai, o po būtent prieš išskaičiuojamąsias sakinio dalis dar dėtinas dvitaškis, pvz.: Prie apsimetėlio, atseit ligonio, prisėdo slaugė. Vienas tų prijaukintųjų, būtent šuo (arba kaip antai šuo), tapo tikru namų sargu. Aplankėme vietas, kur buvo garsios Lietuvos pilys, būtent: (arba kaip antai:) Vilnių, Kauną, Medininkus.Bendratis palyginti nėra įterpinys ir kableliais neskiriama, o įterpiniu tampa ir yra skiriama tik prisijungusi įnagininką su prielinksniu su, pvz.: Jis palyginti dar nesenas, bet Jis, palyginti su kitais, dar nesenas.Nemaža keblumų skiriant sudaro įvairios išplėstos sakinio dalys, ypač pažyminiai ir aplinkybės.Išplėstiniai derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, yra skiriami (a.), o einantys prieš pažymimąjį žodį ir neturintys kokios aplinkybės atspalvio, yra neskiriami (b.):a. Mato ji sodą, pilną žydinčių medžių. „Metai“ yra grožinis lietuviškas kūrinys, pelnęs pasaulinį pripažinimą. Kiek daug pasaulyje žmonių, nusivylusių gyvenimu! Mano mama buvo našlaitė, žinanti, kas yra vargas. (Negerai: Mato ji sodą pilną žydinčių medžių. „Metai“ yra grožinis lietuviškas kūrinys pelnęs pasaulinį pripažinimą. Kiek daug pasaulyje žmonių nusivylusių gyvenimu! Mano mama buvo našlaitė žinanti, kas yra vargas.) Kablelių būtinumą čia rodo ir ryški pauzė tarp pažymimojo žodžio ir išplėstinio pažyminio;b. Mato ji pilną žydinčių medžių sodą. „Metai“ yra pasaulinį pripažinimą pelnęs grožinis lietuviškas kūrinys. Kiek daug pasaulyje nusivylusių gyvenimu žmonių! Mano mama buvo žinanti, kas yra vargas, našlaitė. (Negerai: Mato ji, pilną žydinčių medžių, sodą. „Metai“ yra, pasaulinį pripažinimą pelnęs, grožinis lietuviškas kūrinys. Kiek daug pasaulyje, nusivylusių gyvenimu, žmonių! Mano mama buvo, žinanti, kas yra vargas, našlaitė. Šiais atvejais netinka kablelis ir iš vienos kurios pusės, pvz.: Mato ji, pilną žydinčių medžių sodą. „Metai“ yra pasaulinį pripažinimą pelnęs, grožinis lietuviškas kūrinys.) Kad čia nereikia kablelių, rodo ir pauzės nebuvimas tarp pažymimojo žodžio ir išplėstinio pažyminio.Tokia pat taisyklė taikoma skiriant ar neskiriant priedėlius, pvz.: 1882 metais gimė Vincas Krėvė, žymus lietuvių rašytojas (priedėlis eina po pažymimojo žodžio ir yra atskirtas), bet – 1882 metais gimė žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė (priedėlis yra prieš pažymimąjį žodį, todėl neskiriamas).Kableliais išskiriama vietos, laiko ar būdo aplinkybė, tikslinanti prieš ją einančią kitą vietos, laiko ar būdo aplinkybę, pvz.: Paupyje, prie žydinčių ievų, netoli brastos, būriavosi muzikantai. Ketvirtadienį, kovo 5 d., 16 val., įvyks susirinkimas. Jis šnekėjo garsiai, pakeltu balsu. (Negerai: Paupyje prie žydinčių ievų netoli brastos būriavosi muzikantai. Ketvirtadienį kovo 5 d. 16 val. įvyks susirinkimas. Jis šnekėjo garsiai pakeltu balsu).Tačiau jeigu dvi šalia esančios aplinkybės nėra vienarūšės, kablelio nereikia, pvz.: Suomijoje po varžybų bendravome su jaunimu. Kitą dieną nuošalioje mūsų sodyboje visiškai netikėtai pasirodė girininkas (netiktų čia kablelis iš abiejų ar iš vienos kurios šalia esančios aplinkybės pusės: Suomijoje, po varžybų, bendravome su jaunimu. Kitą dieną, nuošalioje mūsų sodyboje, visiškai netikėtai, pasirodė girininkas). Dar didesnė klaida skirti aplinkybes, kurios nėra greta kitų aplinkybių ir nėra dalyvinės, padalyvinės ar pusdalyvinės, pvz.: Apsakyme rašytojas atskleidė geruosius lietuvio bruožus. Miškas po kiek laiko atauga. Kartu su visais džiūgavau aš. (Negerai: Apsakyme, rašytojas atskleidė geruosius lietuvio bruožus. Miškas, po kiek laiko, atauga. Kartu su visais, džiūgavau aš).Skirtingai skirtina Dailininkė gimė Panevėžio rajone, Namiškių kaime ir stilistiškai gražesnis pasakymas su nesuderintais vietovių pavadinimais Dailininkė gimė Panevėžio rajono Nainiškių kaime.Dabar duodama daugiau laisvės skirti ar neskirti išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes. Jeigu pabrėžiamas jų intonacinis bei prasminis savarankiškumas ir jos ryškiau pauzėmis, intonacija atribotos nuo kitų sakinio dalių, dažniausiai tikslinga skirti, pvz.: Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į aukštąją. Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo. Skleisdamas salsvą kvapą, žydėjo jazminas. Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Varškė, pagaminta su šiuo raugu, yra aromatingiausia.Gali būti ir nelaikomas klaida parašymas Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į aukštąją. Išėjusi iš miško Veronika net stabtelėjo. Tačiau didelė klaida įterptas į sakinio vidurį išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes skirti tik iš vienos pusės – paprastai iš antrosios, nes ten didesnė pauzė (negerai: Žaltys atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Varškė pagaminta su šiuo raugu, yra aromatingiausia. Visiems aišku, kad neplečiant gamybos, nedarbas tik didės. Paskutinį sakinį taisyklingai galima užrašyti dvejaip: Visiems aišku, kad, neplečiant gamybos, nedarbas tik didės arba, kaip dabar po jungtuko įprasčiau, Visiems aišku, kad neplečiant gamybos nedarbas tik didės.)Vis dėlto kai be kablelių sakinys skaitytojui būtų neaiškus, išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes skirti būtina, pvz.: Šį atsitikimą aprašiau nedelsdamas apsilankęs tėviškėje. (Ar nedelsdamas aprašė, ar nedelsdamas apsilankė? Tik autorius žino, kaip ten buvo. Taigi reikėjo rašyti arba Šį atsitikimą aprašiau nedelsdamas, apsilankęs tėviškėje arba Šį atsitikimą aprašiau, nedelsdamas apsilankęs tėviškėje.) Komentuodamas savo šalies veiksmus Irake prezidentas štai ką pasakė. (Ar Irake buvo atlikti veiksmai, ar Irake pasakė? Greičiau buvo pirmas variantas, todėl reikėjo rašyti: Komentuodamas savo šalies veiksmus Irake, prezidentas štai ką pasakė.) Pardavę savo ir mamos butus sostinėje sutuoktiniai nusipirko sodybą. (Ar butai sostinėje, ar sodyba? Būtų aiškiau: Pardavę savo ir mamos butus sostinėje, sutuoktiniai nusipirko sodybą. Dar geriau: Pardavę sostinėje savo butus, …)Aplinkybe einantis vienas dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis kableliu neskiriamas, pvz.: Išėjusi ji stabtelėjo. Sutemus įsižiebė žvaigždės. Rusų kalboje tokiais atvejais skiriama, todėl kai kas ir lietuviškai rašydamas čia be reikalo padeda kablelį (negerai: Išėjusi, ji stabtelėjo. Sutemus, įsižiebė žvaigždės).Daug kas sunkiai suvokia, kada skirti ar neskirti lyginamuosius posakius.Lyginamieji posakiai, neturintys tarinio, kableliais neskiriami, pvz.: Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą. Mantas kaip ant sparnų išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu lyg baltais patalais apklojo ežerą. Jausmai tarsi bangos virpino širdį. Ko dejuoji it dantį geliamas? (Rusų kalboje tokie posakiai skiriami; prieš keletą dešimtmečių mokyklinis lietuvių kalbos vadovėlis juos irgi reikalavo skirti, todėl ir dabar daug kas be reikalo skiria – rašo: Taisyk žodžiui vietą, kaip svečiui patalą. Mantas, kaip ant sparnų, išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu, lyg baltais patalais, apklojo ežerą. Jausmai, tarsi bangos, virpino širdį. Ko dejuoji, it dantį geliamas?)Tačiau lyginamieji posakiai, turintys tarinį (kitaip sakant, einantys sudėtinio sakinio šalutiniu dėmeniu), yra skiriami, pvz.: Mes kovojom, kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip, kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama, lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. (Negerai: Mes kovojom kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje tartum oro ėmė trūkti; paskutiniuose dviejuose sakiniuose prieš lyg ir tartum būtų įmanomas ir brūkšnys.)Sudėtinių sakinių skyrybos sunkumai
Šiek tiek įvairesnė ir laisvesnė dabar yra skyryba sudėtinių sujungiamųjų sakinių, sujungtų pavieniais jungtukais ir, ar, arba, nei. Griežtų ribų nebelikę: kablelį galima dėti arba nedėti.Norint pabrėžti tokių sakinių prasminį savarankiškumą, kablelis paprastai rašomas, pvz.: Nudundėjo nugrumėjo debesys, ir žemė sušvito lietaus išprausta. Dviratininkas pasuko į mišką, ar gal man tik taip pasirodė. Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų. Neturėjo jis sveikatos, turto, nei kas jam skubėjo padėti. Tačiau kai tokių sakinių prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, ypač kai jie turi kokį bendrą dėmenį, prieš išvardytuosius pavienius jungtukus kablelis paprastai nededamas, kaip nededamas, kai šie jungtukai jungia vienarūšes sakinio dalis, pvz.: Man diegė visą kūną, skaudėjo šonus ir sukos galva. Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino motina. Vėjas šėlo ir jūra šniokštė. Gal karvė išsimetė ar su arkliu kas atsitiko? Man bus bėdos arba tu nukentėsi. Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.Sudėtinių prijungiamųjų sakinių skyrybos taisyklės kur kas griežtesnės.Kai sudėtinio sakinio šalutinis dėmuo (kitaip – šalutinis sakinys) eina arba po pagrindinio dėmens (kitaip – pagrindinio sakinio), arba kartais prieš jį, šalutinis dėmuo atskiriamas kableliu – nesvarbu, ar būtų prijungtas jungtukais kad, jog, kai, kadangi, nes, jei(gu), nors… (a.), ar santykiniais įvardžiais kas, koks, -ia, kuris, -i, kelintas, -a… (b.), ar jungimo funkcijas atliekančiais prieveiksmiais, dalelytėmis kur, kada, kaip, kiek, kodėl, ar… (c), pvz.:a. Šiandien taip šalta, kad kailinių reikia. Kad turėtų pinigų, paskolintų. Supratau, jog nieko nepešiu. Blogai, kai mokykloje paaugliui neįdomu. Kadangi prižadėjai, turėsi eiti. Apsivilk šilčiau, nes sušalsi. Jei nori, važiuok. Nors lyti nustojo, debesys nesisklaidė. (Šiuo atveju klystama retai; ypač prieš jungtukus kad, jog, nes kableliai padedami beveik visada. Dažniau negerai parašoma, kai šalutinis dėmuo eina priekyje arba kuris nors dėmuo yra trumpas. Taisytina: Kad turėtų pinigų paskolintų. Jei nori važiuok. Nors lyti nustojo debesys nesisklaidė. Blogai kai mokykloje paaugliui neįdomu – ir t. t.);b. Pažiūrėsime, kas tu per paukštis. Ko aš noriu, niekur niekada nebus. Prašom pasakyti, kokie dabar muitų tarifai. Svarstau, kurią suknelę man vilktis. Paklausk, kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo, taip ir nepaaiškėjo. (Šiuo atveju apsirinkama gana dažnai, ypač jei pagrindinis arba šalutinis dėmuo yra trumpas arba šalutinis dėmuo eina priekyje: Pažiūrėsime kas tu per paukštis. Ko aš noriu niekur niekada nebus. Paklausk kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo taip ir nepaaiškėjo – ir t. t.);c. Nebeatsimenu, kur jį esu matęs. Kada atostogausime, dar nežinau. Vaikas pajuto, kaip ašaros tvindo akis. Kiek jūs uždirbsite, dar neaišku. Pasakyk, kodėl sulaužei žodį. Ji abejoja, ar sugebės mokytis toliau. Ar kiekvienas jaučia tą patį, ką ir aš? (Šiuo atveju apsirinkama dažniausiai ir parašoma klaidingai: Nebeatsimenu kur jį esu matęs. Kada atostogausime dar nežinau. Kiek jūs uždirbsite dar neaišku. Ji abejoja ar sugebės mokytis toliau – ir pan.)Kai kuriuose iš čia pateiktų sudėtinių prijungiamųjų sakinių gali būti ir brūkšnys, ypač jei dėmenys trumpi, o minties šuolis staigus, pauzė ilga: Kad turėtų pinigų – paskolintų. Jei reikia – važiuok. Ko aš noriu – niekur niekada nebus. Kada atostogausime – dar nežinau.Yra keli atvejai, kai kablelis prieš šalutinio dėmens jungiamąjį žodį nededamas:a. kai prieš jungiamąjį žodį yra prielinksnis, kablelis rašomas prieš tą prielinksnį, pvz.: Skaitai šį eilėraštį ir prieš akis iškyla viskas, apie ką poetas rašo. Kur tas žaislas, dėl kurio susipešėte? Taip ir nepasiteiravome, iš kokio jis krašto. (Negerai, jei tokie sakiniai parašomi visai be kablelio: Taip ir nepasiteiravome iš kokio jis krašto – ir pan.);b. kai prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra pabrėžiamieji arba tikslinamieji žodžiai ypač, nebent, juoba ar juo labiau, t. y. (tai yra) ar panašūs, kablelis dedamas prieš juos, pvz.: Upelis patvindavo, ypač jeigu užeidavo liūtys. Sutikti tai jį tikrai sutiksime, nebent jei traukinys vėluos. Darbo nevengiau, juo labiau kad buvau stiprus. Mama rūpinosi mane mokyti mandagumo, t. y. kad pavalgęs bent padėkočiau. (Nereta klaida – kablelis padėtas ne tik prieš tuos tikslinamuosius ar pabrėžiamuosius žodžius, bet ir prieš jungtuką, pvz.: Upelis patvindavo, ypač, jeigu užeidavo liūtys. Darbo nevengiau, juo labiau, kad buvau stiprus – ir pan.);c. kai yra du vieno laipsnio šalutiniai dėmenys, sujungti sudedamuoju ir skiriamuoju jungtuku, prieš antrąjį dėmenį kablelio nereikia, pvz.: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba kurie čia gyvena nuo vaikystės. (Dažna klaida – kablelis padėtas: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir, kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba, kurie (dar blogiau: …ir augę, arba, kurie) čia gyvena nuo vaikystės);d. neskirtini kableliais jungiamieji žodžiai kas, koks, -ia, kur, kaip, kodėl ir pan., kai jie vieni sudaro šalutinį dėmenį ir eina po pagrindinio, pvz.: Kažkas langą išdaužė, bet niekas nežinojo kas. Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti koks. Dėjau, tik neatsimenu kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok kaip. Pyksta ant manęs ir nepaaiškina kodėl. (Netinka: Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti, koks. Dėjau, tik neatsimenu, kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok, kaip – ir t. t.)Prieš kelis dešimtmečius jungiamieji žodžiai kas, koks, kur, kaip, kodėl ir pan. paprastai buvo skiriami net ir kai ėjo po pagrindinio dėmens. Kas paiso logikos, tam toks skyrimas buvo priimtinas: juk tai vis dėlto atskiras dėmuo ar bent atstojantis nebūtiną sakyti išplėtotą dėmenį. Tačiau čia nugalėjo ne sintaksinio ir prasminio, o intonacinio principo šalininkai. Eidami po pagrindinio dėmens, minėtieji jungiamieji žodžiai su pagrindiniu dėmeniu yra labai susiję, neatskirti pauzės.Kai šie šalutinį dėmenį sudarantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai atsiduria prieš pagrindinį dėmenį, kablelis būtinas, nes ryškus intonacinis akcentas, aiški pauzė; pabrėžiant staigumą, tam tikrą praleidimą, minties šuolį, nebūtų klaida ir brūkšnys, pvz.: Kas, niekas nežinojo arba Kas – niekas nežinojo. Kur, neatsimenu arba Kur – neatsimenu. Kodėl, nepaaiškina arba Kodėl – nepaaiškina. (Skyrybos ženklo čia nepadėjus, sakinys arba būtų nesuprantamas, pvz.: Kas nieko nežinojo, arba reikštų ką kita, pvz.: Kodėl nepaaiškina?)Šalutiniai dėmenys, įsiterpę į pagrindinį, kableliais išskiriami iš abiejų pusių, pvz.: Tikėjau tavimi, kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Trobelė buvo tokia sena, jog pati nežinojo, į kurį šoną virsti. Dabar, kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj, jeigu nelis, vešime šieną. Aš, nors dar mažas, daug ką supratau. Žinodami, kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė. Tiek, kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai. Patikrinti, už kokius darbus pervestos lėšos, nebeįmanoma. Supratęs, apie ką bus šnekama, ruošiausi tarti žodį. Kiek pasvarsčius, ar verta to darbo imtis, buvo nuspręsta: verta! (Čia labai dažnos skyrybos klaidos: arba kableliai iš viso nepadedami, arba dažniausiai dedami tik iš vienos, paprastai iš antrosios pusės, kur ryški pauzė: Tikėjau tavimi kad esi nekaltas ir tave gyniau arba Tikėjau tavimi kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Dabar kai šalis demokratiška niekas nebėra varžomas arba Dabar kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj jeigu nelis vešime šieną arba Rytoj jeigu nelis, vešime šieną (šiame pavyzdyje vieną kablelį galima ir pateisinti, jeigu manysime, kad jungtukas jeigu nukeltas po prieveiksmio rytoj ir šis prieveiksmis priskirtinas šalutiniam dėmeniui). Žinodami kas jis per paukštis visi to žmogaus vengė arba Žinodami kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė – ir t. t.)Kai įterpto šalutinio dėmens jungtukas eina po kito jungtuko, kablelis prieš antrąjį jungtuką gali būti ir rašomas (taip logiškiau), ir nerašomas (nes tarp tų jungtukų nėra pauzės), pvz.: Mus įspėjo, kad, jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (tokia skyryba patinka sintaksinio ir prasminio principo šalininkams) arba Mus įspėjo, kad jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (taip linkę skirti intonacinio principo šalininkai). Berniukas pasilenkė, bet, nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė arba Berniukas pasilenkė, bet nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė. Jeigu priekyje yra jungtukas o, kablelis prieš antrąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį nerašomas, pvz.: Ilgai tarėsi šeimininkai, o ką nutarė – nežinia.Kai šalutinis dėmuo eina po pagrindinio ir prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra dar koks jungtukas ar dalelytė, kablelio niekur nereikia, pvz.: Jie nežinojo nei ko jų klausinės. Mums paaiškino ir kaip tą namą rasti. Gal tėtė nepyks net jeigu mes kiek patriukšmausime? (Kad ir menka klaida, bet nepageidaujama: Jie nežinojo, nei ko jų klausinės arba Jie nežinojo nei, ko jų klausinės. Mums paaiškino, ir kaip (arba ir, kaip) tą namą rasti. Gal tėtė nesupyks, net jeigu (arba net, jeigu) mes kiek patriukšmausime.)Nemaža klaidų daroma skiriant bejungtukių sudėtinių sakinių dėmenis. Daug kas čia verčiasi vien kableliais – pamiršta dvitaškį, brūkšnį, kablelį ir brūkšnį, kabliataškį, kurie savo vietoje būtini.Tarp bejungtukio sakinio dėmenų derinas dvitaškis, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose: pagrindiniai keliai valomi, tačiau dauguma slidūs. Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga. Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje. Ne veltui sakoma: darbas gėdos nedaro. (Net spaudoje kartais vietoj tokių dvitaškių dedami kableliai – skurdinama skyryba, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose, pagrindiniai valomi, tačiau dauguma slidūs. Ne veltui sakoma, darbas gėdos nedaro – ir t. t.)Brūkšnio tarp bejungtukio sakinio dėmenų reikia, kai antrasis dėmuo reiškia staigų minties šuolį (a.), ypač kai jungiamos kelios panašios dėmenų poros (b.):a. Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė. Žiūriu – lapė bėga. Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti;b. Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus. Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.(Abiem atvejais suprastinantis skyrybą ir nepabrėžiantis kalbos ekspresyvumo kablelis vietoj brūkšnio čia nepageidaujamas. Netinka: Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasė. Žiūriu, lapė bėga ar net Žiūriu lapė bėga. Nebūk saldus, nuris, nebūk kartus, išspjaus ar net Nebūk saldus nuris, nebūk kartus išspjaus ir t. t.)Dvitaškio ir brūkšnio vartojimo ribos bejungtukiuose sakiniuose ne visada aiškios ar griežtos, bet galima naudotis tokiu patarimu: jei pirmas dėmuo pasako faktą, išvadą, o antras dėmuo tai paaiškina, paremia, nurodo to priežastį, geriau tinka dvitaškis, pvz.: Uždaryk duris: skersvėjis. Šeima skurdo: gaisras sunaikino visą turtą, o jeigu atvirkščiai: pirmas dėmuo pasako priežastį, antras – išvadą ar padarinį, geriau tinka brūkšnys: Skersvėjis – uždaryk duris. Gaisras sunaikino visą turtą – šeima skurdo.Stiliaus sumetimais vengtini viename sakinyje du kiek skirtingas funkcijas atliekantys dvitaškiai arba brūkšniai, kai vieną jų lengva pakeisti kitu ženklu, pvz.: Šeimininkas išsibarė ir dar pridėjo: tik parodyk man jį: (= –) gaus jis nuo manęs. Supratau – (= 🙂 nelaikysiu liežuvio – baigsis blogai.Retkarčiais bejungtukio sakinio dėmenys atskiriami kableliu ir brūkšniu: arba jie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis (a.), arba dėmenys labai atsiję (b.), arba tiesiog paliekamas po pirmos atkarpos būtinas kablelis (c):a. Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti (S. Nėris);b. Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – jam veja ir takai obelų apsnigti (J. Aistis);c. Aš supratau, kad bus blogai, – turiu kuo greičiau slėptis. Kabliataškis paprastai dedamas tarp tokių bejungtukio sakinio dėmenų, kurie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kuriais pasakomos labai nutolusios mintys, dėmenys yra atsiję, pvz.: Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja (Maironis). Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo (A. Vienuolis). Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai (Maironis). Miestai augo, plėtėsi, gražėjo; malonu buvo vakarais pavaikščioti po tokių miestų puošnias, ryškiai apšviestas gatves. Čia tik autoriaus valia, ar jis pasirinks kabliataškį, ar iš vieno sakinio darys du ir dės tašką.Savotiški sudėtiniai bejungtukiai sakiniai yra tiesioginė kalba su į ją įterptais autoriaus žodžiais.Tiesioginė, arba veikėjo, kalba skiriama nuo autoriaus kalbos dvejopai – dažniausiai brūkšniais, rečiau kabutėmis.Skiriant brūkšniais, nors ta sistema ir nėra labai paprasta, klaidų padaroma nedaug, todėl taisyklių čia nepriminsime.Dažniau klystama tiesioginę kalbą skiriant kabutėmis, nes dabartinis jaunimas daug ką ima iš anglų kalbos: ir pačių kabučių formą, ir jų vartojimo polinkius.Atidaromosios ir uždaromosios anglų kabutės yra pakeltos į viršų, jų forma tokia: “…”, o lietuvių kalbos atidaromosios kabutės turi būti apačioje, uždaromosios – viršuje, ir jų forma tokia: „…“ (nors dėl šrifto gali būti ir kitokia).Anglai net dialoguose vartoja tik kabučių sistemą. Jie uždaro kabutes prieš autoriaus žodžius ir vėl atidaro jas po jų, o autoriaus žodžių brūkšniais neišskiria.Štai angliško dialogo pavyzdys iš William’o Golding’o “Lord of the Flies” („Musių valdovas“):“Come on,” said Jack presently, “we’re explorers.”“We’ll go to the end of the island,” said Ralph, “and look round the corner.” “If it is an island –”Lietuviai dialoguose vartoja brūkšnių sistemą, ir lietuviškai dialogo sakiniai atrodo šitaip:– Eikim, – pagaliau tarė Džekas. – Juk mes žvalgai.– Nueisim iki salos galo, – pasakė Ralfas, – ir už kyšulio apsidairysim.– Jeigu čia sala…Kabutes lietuviai vartoja ribotai – dažniausiai tada, kai veikėjo kalba įterpta į kito veikėjo kalbą (a.) arba įtraukta į autoriaus pasakojimą (b.), arba kai pati mintis veikėjo neištariama, tik turima galvoje (c):a. – O tu, melagėle! Sakei: „Nemylėjau nė vieno ir nemylėsiu!..“ (Žemaitė);b. – Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs, klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėl?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereik… Laikykis sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – matušėle, aš knygą nupirksiu“. – „Nereik, vaikeli, man senoji paprasta… maža bematau“. – „Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių“. Ir nusivedė motiną <…> (Žemaitė);c. „Kad jūs žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt“. (I. Simonaitytė).Būdinga dalies spaudos darbuotojų klaida tokiais atvejais: vartoti angliškas kabutes, anglų kalbos pavyzdžiu be reikalo dėti jas prieš brūkšniais išskirtus autoriaus žodžius ir po jų. Kartais pagal anglų kalbos pavyzdį ne tose vietose, kaip įprasta lietuvių kalboje, sudedami ir kableliai, taškai. Pavyzdžiui, lietuviškai turėtų būti parašyta: Apžvalgininkai pabrėžia prezidento žodžius: „Taip darome ne tyčia, – sakė jis, – bet kad nėra kitos išeities“, o dažnai, daug ką imant iš anglų kalbos, negerai parašoma: “Taip daroma ne tyčia,” – sakė jis, – “bet kad nėra kitos išeities.” Kur į pasakojimą įterptas dialogas (žr. b. pavyzdį), dažnai tarp veikėjų frazių pamirštama padėti brūkšnį.
Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio
Skiriame1. Brūkšnys tarp veiksnio ir sudurtinio tarinio vardinės dalies rašomas tada, kai sudurtinio tarinio jungtis praleista, o vardinė dalis išreikšta daiktavardžio arba kiekinio skaitvardžio vardininko linksniu. 5 sąlygos: 1) sudurtinis tarinys, 2) praleista jungtis, 3) vardinė dalis – daiktavardis ar kiekinis skaitvardis, 4) vardininko linksnis, 5) prieš vardinę dalį daroma ilgesnė pauzė.Vilnius – Lietuvos sostinė. Dukart du – keturi. 2. Kai sudurtiniame tarinyje praleista jungtis ir prieš vardinę dalį yra įvardžiai tai, štai, tuomet brūkšnys rašomas prieš tuos žodžius.Mūsų jaunystė – tai pasakų paukštė. Kova – štai kelias į laisvę. Prie penkių penki – štai jau dešimt. Pastaba. Nepainiokime įvardžio tai su veiksniu tokiuose sakiniuose:– Ar tai – ne burtai?– Ne, tai – sumanumas. 3. Brūkšnį tarp veiksnio ir suvestinio tarinio bendraties rašome tada, kai praleistas pirmas suvestinio tarinio dėmuo.Didelė laimė – gyventi gimtojoj šaly. Mūsų pareiga – mokytis. 4. Kai labai ryškus pabrėžimas, didesnė intonacinė pauzė, brūkšnys gali būti rašomas tarp veiksnio ir vardinės tarinio dalies, kada ji reiškiama ne daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku.Kelti visa tai viešumon – neįprasta, nedraugiška, net pavojinga… Tamsta – tai ne mes. 5. Vietoje praleisto, bet numanomo grynojo, sudurtinio arba suvestinio tarinio rašome brūkšnį.Rankoj – duona juoda, o norėtum medaus. Lietuvai – laisvę! Pirmame aukšte yra parduodami audiniai, antrame – drabužiai. Tavo marškiniai balti, o jo – žali. Pro langą matyti kalnelis, o šalia jo – miškas. 6. Brūkšnį rašome gretimųjų pasakymų antroje dalyje vietoje praleisto, bet iš pirmos dalies numanomo žodžio (ar žodžių).Iš vienos stalo pusės sėdi motina, iš kitos – tėvas. Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo – raukšlių išvagotas. Girios kugždėjo pilnos žvėrių, pievos – gyvulių. Neskiriame1. Kai sudurtinio tarinio jungtis praleista, o vardinė dalis neišreikšta vardininko linksniu, tai brūkšnio praleistos jungties vietoje nerašome. Mano senelė _ jautrios širdies.2. Kai praleista sudurtinio tarinio jungtis, o vardinė dalis išreikšta būdvardžiu, kelintiniu skaitvardžiu, įvardžiu arba dalyviu, tai brūkšnio praleistos jungties vietoje nerašome.Šis ąžuolas _ labai senas. Jo pavardė sąraše _ penkta. Jam darbas _ viskas. Šį kartą koncertas _ nemokamas. 3. Nerašome brūkšnio tarp veiksnio ir tarinio, jeigu sudurtinio tarinio jungtis nėra praleista. Toks bendravimas_ buvo geros humanizmo pamokos. 4. Negalima sakinyje tarinio išskirti kableliais (painioti su įterptiniu žodžiu).Miškas _ atrodė _ niūrus. Miškas, atrodė, tik laukė pavasario.
Vienarūšės sakinio dalys
Sakinio dalys, atsakančios į vienodą (tokį pat) sakinio dalies klausimą ir susijusios su kuria nors viena, visoms bendra sakinio dalimi derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiais, yra vienarūšės. Dažniausiai jos turi vienodą loginio skirstymo pamatą, todėl viena kitą šalina savo logine apimtimi, nesusikerta, neįlenda į kitos ribas. Jos yra sintaksiškai lygiavertės, viena nuo kitos nepriklauso, todėl joms būdinga išskaičiuojamoji intonacija.Sakinio dalių vienarūšiškumą tikriname pagal dvi sąlygas. Jei vienos kurios, ypač antrosios, nėra, sakinio dalys nebus vienarūšės.Sakinio dalys yra vienarūšės tada, kaia) jos atsako į tos pačios sakinio dalies klausimą,b) turi vienodą ryšį su joms bendra sakinio dalimi.Tušti laukai, pageltę lapai mums primena rudens dienas.
Bendrosios skyrybos taisyklės
Skiriame1. Kableliais atskiriame vieną nuo kitos vienarūšes sakinio dalis, kai tarp jų nėra jungtuko.Sode auga obelys, vyšnios, slyvos.Netrukus prie kalvės atsirado Stasys, Galinis ir dar vienas vyras iš Paliepių kaimo. 2. Priklausomais žodžiais išplėstos vienarūšės sakinio dalys skiriamos kartu su tais priklausomaisiais žodžiais viena nuo kitos. Išplėsta gali būti viena iš dviejų sakinio dalių.Petras paėmė dalgį, šapų gniūžte nubraukė dulkes, dzingtelėjo nykščio nagu ašmenis. 3. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos skiriamos kableliais, kai prieš kiekvieną jų kartojamos tos pačios dalelytės ir, ar, arba, nei, nė, prielinksniai, įvardžiai tai, prieveiksmiai tiek.Žiemą žaliuoja ir eglės, ir pušys.Manieji tai iš pradžių ar nesuprato, ar nepatikėjo.Ateik arba šiandien, arba rytoj.Nelinksmina jos nei gintaro dvarai, nei turtai, nei aukso žuvelės. Šeimininkas žvilgčiojo tai į mane, tai į Petrą.Jis gyveno miške ir žiemą, ir vasarą.Neturėjo nė tėvo, nė motinos.Stambūs lašai kirto į žemę, į sienas, į stogą.4. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos skiriamos kableliais, kai būna sujungtos priešinamaisiais jungtukais o, bet, negu, nei, nekaip, tačiau, tik, vis dėlto.Algis dainuoti moka, tačiau nedrįsta.Vyrai kalbėjo tyliai, bet labai aiškiai. Šiemet gyvensime šilčiau, negu pernai.Geriau nepradėti, negu pradėjus nebaigti.Geriau duoti, nei prašyti.Pro čia arčiau, nei pro ten. Man brangesnė laisvė, nekaip tavo turtai.Nors ir labai skubėjau, vis dėlto pavėlavau.5. Kai vienarūšės sakinio dalys jungiamos poriniais jungiamaisiais žodžiais ar jungtukais kaip…, taip; kiek…, tiek; jei…, tai; kad…, tai; nors ir…, bet; ne tik…, bet ir, tai kablelis rašomas prieš antrąjį jungiamąjį žodį ar jungtuką.Mėgau dirbti sode kaip rudenį, taip ir pavasarį.Mandagiai elkimės ne tik mokykloje, bet ir namie.Sušauksiu visus debesis – jei bus, tai bus matę. 6. Nuolaidos jungtukais kad ir, nors ir sujungtos vienarūšės sakinio dalys skiriamos kableliais.Jo niekur nesutikau, kad ir kaip stengiausi.Petras jų nerado, nors ir labai ilgai ieškojo.7. Sujungiamaisiais jungtukais po dvi sujungtos vienarūšių sakinio dalių grupės atskiriamos viena nuo kitos kableliu.Obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos yra vaismedžiai.Buvo jų didelių ir mažų, jaunų ir senų. 8. Kartais kableliu atskiriame ir nevienavardes (nevienarūšes) sakinio dalis, jeigu jos sakinyje sugretintos kokiu nors bendru požiūriu ir tarp jų ryški intonacinė pauzė.O, kur, kada mačiau aš tokį žingsnį – išdidų, pilną neapykantos kvailos? 9. Kai vienarūšės sakinio dalys pabrėžiamos kiekviena atskirai ir tarp jų ryški intonacinė pauzė, tai jos viena nuo kitos skiriamos kableliu.Mano valios priešas nepakirto: kelsiuos, kelsiuos tėviškės vaduot. Užaugo beržutis, lankoj, lankoj, klestėjo šakutės žalioj, žalioj.10. Vienarūšės sakinio dalys skiriamos kabliataškiu, kai jos sudaro atskiras grupes arba yra labai išplėstos ir atsijusios viena nuo kitos.Bešvintant aušrai, pašoko Katrė, apvalė savo kraitį, bobų vakar išdraikytą bežiūrint čerkasų; pataisė lovą, apgerbė drabužius; pravėrusi klėties duris, ėjo į vidų.
11. Kabliataškis rašomas tarp ilgesnių vienarūšių sakinio dalių, kai jos pažymėtos eilės numeriu arba raidėmis ir rašomos naujojoje eilutėje (nutarimuose, įsakymuose, planuose ir kitur).Susirinkimo darbotvarkė:a) ataskaita;b) pasisakymai;c) rinkimai.Prie pareiškimo reikia pridėti šiuos dokumentus:1) išeito mokslo pažymėjimą;2) gydytojo pažymą.12. Vienarūšes sakinio dalis atskiriame brūkšniu, jeigu jos susietos priešpriešos santykiu.Bet ne už turtą keršijo jisai – už svajones, su tuo turtu susietas. Net dvyloji aprimo – nebepuldinėjo, galvą iškėlus, po iškadas. Neskirtame1. Pasikartojančių tokių pačių ar panašių žodžių įspūdžiui sustiprinti vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikome ir kableliais neskiriame.Atsikėliau anksti _ anksti (labai anksti).Dieną _ naktį (be pertraukos) pylė lietus.Minia sujudo _ sukruto (smarkiai sujudėjo).2. Kai dvi neišplėstas arba išplėstas vienarūšes sakinio dalis jungia jungtukai ir, bei, ar, arba, nei, bet prieš kiekvieną iš jų nekartojami, tarp tokių vienarūšių sakinio dalių kablelis nerašomas.Dėžutėse _ ir vazonėliuose žaliavo ridikėlių, agurkų _ ir pomidorų daigai. Jis mėgsta pakalbėti apie paukščius _ bei artėjantį pavasarį.Zubrys dėl brangios tėviškės nepagailėjo Meilužės _ nei savo gyvybės.3. Kablelio nerašome prieš kelis kartus pavartotą jungtuką, kuris jungia skirtingas sakinio dalis.Dažnai mūsų miestų aikštėse _ ir gatvėse žaliuoja _ ir žydi medžiai _ ir žolynai.4. Kableliu neskiriame dviejų greta einančių žodžių, kuriais pasakomas apytikslis ko nors kiekis.Už dvejeto _ trejeto kilometrą nuo jų buvo kapą rimtis. Per dvejus _ trejus metus viską prašvilptų. 5. Neskiriame kableliu vienos nuo kitos nevienarūšių aplinkybių (vietos aplinkybės nuo laiko aplinkybės ar pan.).Vakar _ šiuose rūmuose buvo susirinkę daug žmonių.I.Simonaitytės herojai gyveno XVIII a. pradžioje _ Prūsijoje.Vienarūšiai ir nevienarūšiai pažyminiai
Skiriame1. Jeigu keli derinamieji pažyminiai rodo tuo pačiu pagrindu iškeltas ypatybes, tai jie laikomi vienarūšiais ir atskiriami kableliais. Patikriname, mintyse sujungdami vienarūšius pažyminius jungtuku ir: jeigu reikšmė nesikeičia, tai kablelį rašome.Miško pakraštyje augo dideli, stori, išsikeroję ąžuolai (dideli ir stori, stori ir išsikeroję, – reikšmė nesikeičia).2. Keli nederinamieji vienarūšiai pažyminiai vienas nuo kito skiriami kableliais tada, kai pažymi daiktą tuo pačiu požiūriu.Javai nevienodai auga juodžemio, molio, smėlio žemėse.3. Du prieš pažymimąjį žodį einantys derinamieji pažyminiai, iš kurių antrasis yra išplėstas, atskiriami vienas nuo kito kableliu.Naujas, ligi šiol visai jam svetimas vidaus balsas ėmė gundyti. Už parduotuvės, purviname, mašinų išvartinėtame kieme, buvo tikras sąvartynas. Ir visa tai jis padarė šalia kitų, pagrindinių savo darbų.Neskiriame1. Neskiriame vieno nuo kito tokių derinamųjų pažyminių, kurie rodo ne tuo pačiu pagrindu iškeltas ypatybes. Patikriname, sujungdami juos jungtuku ir. Reikšmė turi keistis. Ant stalo guli didelis _ raudonas obuolys (didelis ir raudonas – keičiasi reikšmė, atrodo, kad čia du skirtingi obuoliai, o ne vienas).Sausos _ beržinės malkos yra kaitrios (sausos ir beržinės – keičiasi reikšmė: sausos – tai bet kurios gerai išdžiovintos, o, be jų, dar ir beržinės gerai dega).Priekyje raitėsi ilgas _ užminuotas kelias. Iš tiesų vyresnioji Balsytė audė puikius _ aštuonnyčius rankšluosčius. 2. Neskiriamas kableliu derinamasis pažyminys nuo nederinamojo kilmininko pažyminio, nes jie nėra vienarūšiai (atsako į skirtingus klausimus).Saulėtos _ pavasario dienos jau buvo įšildžiusios pirkią. Pučia šaltas _ šiaurės vėjas.Jis pajuto krūtinėje bekylantį _ susijaudinimo graudulį.
Apibendrinamieji žodžiai
Kartais prieš vienarūšes sakinio dalis ar po jų būna žodis ar žodžių junginys, kuris apibendrina visų vienarūšių sakinio dalių turinį. Tokie žodžiai vadinami apibendrinamaisiais. Paprastai šie žodžiai yra bendri visų vienarūšių sakinio dalių pavadinimams.Sode augo medžiai: kriaušės, obelys, slyvos.1. Po apibendrinamojo žodžio prieš vienarūšes išskaičiuojamąsias sakinio dalis rašomas dvitaškis.Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio, Beržo.2. Jeigu po apibendrinamojo žodžio einančios vienarūšės išskaičiuojamosios sakinio dalys pradedamos jungiamaisiais žodžiais: būtent, kaip, kaip antai, pavyzdžiui ar kitais, tai prieš tuos žodžius rašome kablelį, o po jų – dvitaškį.Šį pavasarį miestelyje baigė statyti tris naujus statinius, būtent: bažnyčią, mokyklą ir pirtį.2. Kai apibendrinamasis žodis eina po vienarūšių sakinio dalių, tai prieš jį rašomas brūkšnys.Ir laukuose, ir miškuose – visur buvo daug sniego.3. Po ilgesnio vienarūšių sakinio dalių išskaičiavimo prieš apibendrinamąjį žodį rašome kablelį ir brūkšnį.Sutvarkyti reikalus su valstiečiais, sudaryti su jais sutartis dėl žemės ir prievolių, – visam tam jūs turite dvejus metus laiko.
Derinamasis pažyminys
Skiriame1. Kableliais išskiriame du ar kelis derinamuosius pažyminius, einančius po pažymimojo žodžio.Vasaros naktys, ramios, malonios, užmigdė laukus.Negreit atsiliepė perkūnija, dusli, tolima. Buvo rytas, giedras, ramus. Atsigręžę žiūri – ogi atbėga atlapatuoja katinas rainius, visas sušilęs ir suplukęs.2. Brūkšnys rašomas tarp pažymimojo žodžio ir kelių derinamųjų pažyminių, kai jie yra sakinio gale ir tariami pabrėžiamai.Iš vakarų skubėjo debesys – tamsūs, paniurę, grėsmingi.Įsiveržė kryžiuočiai – žiaurūs ir negailestingi.Kyla poetui mintys – kilnios ir didžios.3. Jungiamąjį žodį turintis antrasis derinamasis pažyminys nuo prieš ji einančio pirmojo pažyminio atskiriamas kableliu.Išmokau kirčiuoti paprasčiausius, t. y. pirmosios kirčiuotės žodžius.4. Po pažymimojo žodžio pažyminys, išreikštas vienu būdvardžiu ar dalyviu, išskiriamas kableliais, kai tariamas pabrėžiamai ir turi aplinkybės reikšmės atspalvį.O sesutė, jauna, tavim tiki. Bet Jonui, pamokytam, ten rodytis netiko.Kitam kampe, šviesiajame, stovėjo skobnys.Už raisto gražus šilas, ištekinis.5. Pažyminys, išreikštas būdvardžiu ar dalyviu su jungtukams artimomis dalelytėmis irgi, nors, nors ir, kad ir, net, net ir, netgi, dargi, išsiskiriantis savo intonacija, skiriamas kableliais, kai eina po pažymimojo žodžio.Rapolas, irgi alkanas, neturėjo ko atsakyti. Pastogė, nors ir maža, jau buvo užleista pabėgėlių vaikams.O liūtui, kad ir stipriam, per kvailumą teko bastytis iš vietos į vietą.Vaikai, net ir mažieji, stengėsi iš paskutiniųjų. 6. Po pažymimojo žodžio kableliais skiriamas vientisinis būdvardinis ar dalyvinis derinamasis pažyminys, jei pažymimasis žodis yra įvardis, o pažyminys turi aplinkybės reikšmės atspalvį.Mes, jauni, ir tai ne kartą pagalvodavome, kad netversime. Mums, mažiesiems, jis buvo tėtulis, kada meiliai – tėtulytis. Tai ji, nelauktoji, pro šalį mums prašliaužė.Jam, užsimiegojusiam, staiga pasidarė pikta. 7. Vieną ar kelis derinamuosius pažyminius, einančius prieš pažymimąjį žodį – įvardį, išskiriame kableliais, kai pažyminys turi aplinkybės reikšmės atspalvį.Jauni, mes daug ką galim.Lengva kaip plunksna, ėjo ji kartu su princu… Paprastai santūrus ir tylus, jis tačiau nevengdavo jaunimo pasilinksminimų su dainomis, šokiais ir žaidimais. Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį.Išvirtę iš lovų, basi, vienmarškiniai, jie prišoko prie senelės ir vienas per kitą prašė parodyti. 8. Nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, iš kurių pirmasis yra derinamasis, o po jo vienas ar keli nederinamieji.Ir ėmė mane krimsti abejojimas, baisus, be pasigailėjimo.Įėjo jaunikaitis, aukštas, plačių pečių, su lazda rankoje.9. Brūkšnys rašomas prieš pažyminius, kurie iš įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip pabrėžtos pridurtinės pastabos.Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų – ir net labai laimingų. NeskiriameVienas ar keli vientisiniai ar išplėstiniai derinamieji pažyminiai, einantys prieš pažymimąjį žodį, nuo jo kableliu neskiriami. Dėl lengvabūdiškumo jam tenka porą dienų gulėti tvarte, kol užgis žaizdos ir gaji, nutrinta _ oda vėl užžels širmu plauku.
Nederinamasis pažyminys
Skiriame1. Vienas ar daugiau nederinamųjų pažyminių, einančių po pažymimojo žodžio ir išsiskiriančių savo intonacija, skiriami kableliais.Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego. Apynių likusios tik nuogos kartys, be lapų, be auksinių spurgų. Žiema, nors ir be sniego, jam suteikė daug malonumų.Tie namai, dideliais langais, baltai dažytomis langinėmis, papuošė ne tik kaimą, bet ir visą apylinkę.2. Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriami vienas ar keli po jo einantys nederinamieji pažyminiai, kurie turi pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę.Liko viena viltis – gelbėtis per kūgio viršūnę, išgręžus skylę.O kai prijojo arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę – dailaus būdo, skaistaus veido.3. Nederinamieji pažyminiai prieš pažymimąjį žodį – įvardį nuo jo atskiriami kableliu, kai turi aplinkybės reikšmės atspalvį.Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.Neskiriame1. Vientisinio ar išplėstinio nederinamojo pažyminio, einančio prieš pažymimąjį žodį, nuo pastarojo kableliu neskiriame.Miške auštančio ryto _ paveikslas. Ryškus senojo Vingio _ bruožas yra apsileidimas.Labai ryškiai parodytas Lydijos Šimonytės _ gailestingumas.2. Įnagininko linksnio konstrukcija išreikšto ir po pažymimojo žodžio einančio nederinamojo pažyminio nuo pažymimojo žodžio kableliu neskiriame.Prie autobusų stotelės stovėjo geltonas medinis namas _ atviromis durimis. Tai buvo erdvi salė _ šviesiai žaliomis sienomis.3. Linksnio su prielinksniais apie, iš, su… konstrukcija išreikšto nederinamojo pažyminio po pažymimojo žodžio nuo pastarojo neskiriame.Senelis gavo literatūros _ apie įvairias mašinas.Pučia vėjas _ iš jūros.Dovanojo peiliuką _ iš gryno plieno.Padangę užtemdė lėktuvai _ su kryžiais ant sparnų.Vaizduojamas Dzūkijos kaimas _ su jam būdinga buitimi, kalba, papročiais.4. Bendratimi, žodžių junginiu ar padalyvine konstrukcija išreikšto nederinamojo pažyminio, einančio po pažymimojo žodžio, nuo pastarojo kableliu neskiriame. Atsirado viltis _ laimėti.Ir tėvas papasakojo apie savo jaunystės audrą ir ledus _ didumo sulig laukinio obuoliuko.Grėtės svajonė _ ištekėti ir išvažiuoti iš Pamario išsipildė.Iškilo nenumatytos kliūtys _ siekiant tikslo.Pareigos jausmas _palaidoti brolį paskatino Antigonę nepaklusti.5. Nederinamojo pažyminio, išreikšto lyginamuoju žodžių junginiu, ir po pažymimojo žodžio kableliais neskiriame, jeigu jis nėra priedėlis.Dūmai _ kaip melsvas debesėlis _ slinko pro medžius ir nyko toli už ežero.
Išplėstinis pažyminys
Skiriame1. Pažyminys, išreikštas būdvardžiu arba dalyviu su bent vienu savarankišku žodžiu ir einantis po pažymimojo žodžio, išskiriamas kableliais. Patikriname pagal 5 sąlygas: 1) žodžių grupė turi atsakyti į pažyminio klausimą; 2) pagrindinis žodis grupėje – būdvardis arba dalyvis; 3) jis turi būti išplėstas (valdyti bent vieną priklausomą žodį); 4) priklausomasis žodis – savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi); 5) žodžių grupė išskiriama kableliais tik tada, kai ji eina po pažymimojo žodžio.Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Ir šią rūsčią valandą regėjau šviesą, lydėjusią juos. 2. Išplėstinį pažyminį gali sudaryti ir toks būdvardis ar dalyvis, kuris išplėstas šalutiniu sakiniu.Mužikas yra pavaizduotas kaip skruzdėlė, nežinanti, kas tai yra tingėti.Jis buvo panašus į žmogų, žinantį, kas jo laukia.3. Išplėstas būdvardinis ar dalyvinis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį, atskiriamas kableliu, kai turi aplinkybės reikšmės atspalvį.Ir geriausiai laikomos, jos nebetinka valgyti trečiaisiais metais.Paprastai santūrus ir tylus, jis tačiau nevengdavo pasilinksminimų.Neskiriame1. Išplėstinis būdvardinis ar dalyvinis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį ir neturintis aplinkybės reikšmės, kableliais neskiriamas.O aplink jį marguliavo _ javais apsėti _ laukai. Ilgai stotyje stovėjęs _ traukinys pagaliau pajudėjo.2. Padalyvinė žodžių grupė, einanti sakinyje pažyminiu, po pažymimojo žodžio kableliais neskiriama.Čia jaunasis Survila ėmė ryškiomis spalvomis vaizduoti… Černyševskio bei jo draugų veiklą _ ruošiant perversmą visoje imperijoje.Gyvenimas reikalavo iš rašytojų tokią kūrinių, kurie atspindėtų tautos lūkesčius _ kuriant šviesesnį rytojų.
Priedėlio skyryba
Priedėliu vadiname pažyminį, išreikštą daiktavardžiu ir suderintą su pažymimuoju žodžiu bent linksniu. Priedėlis gali eiti prieš pažymimąjį žodį ar po jo.Skiriame1. Vientisinis arba išplėstinis priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, paprastai išskiriamas kableliais.Patikriname pagal 4 sąlygas: 1) žodžių grupė ar žodis turi atsakyti į pažyminio klausimą; 2) turi būti išreikšta daiktavardžiu; 3) žodžių grupė arba žodis turi būti suderinti su pažymimuoju žodžiu bent linksniu; 4) privalo eiti po pažymimojo žodžio. Mes, moksleiviai, turime atkakliai mokytis.Vilija, mūsų upelių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų. Petras Gylys, Juozo sūnus, gerai baigė aštuonias klases.2. Kableliais atskiriame ar išskiriame priedėlius, kurie eina po pažymimojo žodžio ir su juo jungiami jungtukais bei jungiamaisiais žodžiais arba, atseit, bent, būtent, daugiausia, dažniausiai, destis, ypač, o ypač, kaip, labiausiai, pavarde, pravarde, tai yra (t. y,), vardu.Fonetiką, arba garsų mokslą, reikia gerai mokėti.Mūsų mokiniai, ypač aštuntokai, yra geri slidininkai.Abu Keduliai, o ypač senis, su įtaringu nepasitenkinimu žiūri į Balsius. Aplink jį, kaip žymiausią kaimo ūkininką, susėdę kaimynai.Ten gyvena žmogus, pavarde Gražulis.3. Po jungiamojo žodžio prieš priedėlį kablelis rašomas, kai jungiamasis žodis yra pavyzdžiui, einantis kaip įterpinys.Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, šuo, stebina savo prieraišumu.4. Kai priedėlis su pažymimuoju žodžiu jungiamas žodžiais pavyzdžiui, būtent, kaip antai ir po jų eina vienarūšiai priedėliai, tai prieš jungiantį žodį rašome kablelį, o po jo – dvitaškį (priedėlis išskiriamas kableliais kartu su jungiamuoju žodžiu).Kai kurie paukščiai, būtent: šarkos, varnos, žvirbliai, pelėdos ir kiti, lieka žiemoti mūsų krašte.Vasarą turistai aplankė daug gražių Lietuvos vietų, kaip antai: Palangą, Nidą, Rusnę, Ventės Ragą.5. Prieš pažymimąjį žodį einantis priedėlis atskiriamas kableliu, kai jis pažymi įvardį arba daiktavardį, ryški pauzė.Petras, jis nieko žmogus.Net stambūs pelynai, ir tie glemba nuo karščio. Kaip žmogus, jis buvo labai įdomus.Kaip profesorių, K. Būgą studentai gerbė ir mylėjo.6. Kai tapatumą reiškiantis vientisinis ar išplėstinis priedėlis savo reikšme glaudžiai susijęs su pažymimuoju žodžiu ir pabrėžiamas išskirtine intonacija, tarp jų rašomas brūkšnys. Tame ežerėlyje – linmarkoje gyvenęs smakas. Kartą levas – žvėrių karalius susirgo slogomis.Ir aitvaras – padangių žirgas atneš mane prie tavo kojų. 7. Ypač pabrėžti pavieniai priedėliai išskiriami brūkšneliais iš abiejų pusių.Tardamas žodį Nemunas, pajunti mūsų – Lietuvos – Nemuną, platų, vandeningą, rūstų.8. Apibendrinamasis priedėlis, pažymintis kelis pažymimuosius žodžius ir einantis po jų, išskiriamas brūkšniais.Algis, Petras ir Vytas – trys energingi jaunuoliai – suorganizavo dramos būrelį.9. Jeigu išplėstas priedėlis yra sakinio gale ir tariamas pabrėžiamai, jis atskiriamas brūkšniu.Į kiemą įjojo Šalteikių Šmitas – kaimo seniūnas. Ir guodė motiną draugai – berželiai tylūs. 10. Brūkšniais išskiriame daugianarius priedėlius, einančius po pažymimojo žodžio, kai jie tariami pabrėžiamai.Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia. Ir čia pagrindinis veikėjas – didelių jausmų ir stiprių aistrų žmogus – žūva, savo paties vidinių galių sunaikintas.11. Skliausteliais išskiriamas po pažymimojo žodžio einąs priedėlis tada, kai jo pažymimasis žodis yra išreikštas įvardžiu.Ji (panelė Banytė) šiais metais tapo konkurso nugalėtoja.Neskiriame1. Daiktavardinis pažyminys, arba priedėlis, einantis prieš pažymimąjį žodį, kableliais neskiriamas.Rašytoja _ Žemaitė yra visiems žinoma.2. Kableliais neskiriame tokio vienu žodžiu išreikšto meninio ar rūšį nusakančio priedėlio, kuris eina po pažymimojo žodžio, bet savo reikšme bei intonacija glaudžiai su juo susijęs. Saulė _ močiutė _ kraitelį krovė, mėnuo _ tėvelis _ dalelę skyrė.Ir ąžuolas _ milžinas _ ošdamas pritaria lietuvių dainai. Sodams daug žalos pridaro vabzdžiai _ kenkėjai.Nervų ligas gydo gydytojai _ neuropatologai.
Tikslinamosios aplinkybės
Tikslinamosios yra tokios aplinkybės, kurios aiškiau, konkrečiau, tiksliau nusako prieš jas einančias tos pačios rūšies aplinkybes. Pirmoji aplinkybė yra bendra, abstrakti, nekonkreti, todėl tenka ją aiškinti, konkretinti, tikslinti arba kitais žodžiais paaiškinti, nusakyti pirmąją. Skirtingų rūšių aplinkybės (vietos ir laiko, būdo ir vietos) negali būti tikslinamosios. Jų nelaikome ir vienarūšėmis, nes jų gramatiniai ryšiai kitokie:tikslinamoji aplinkybė atsako į klausimus: kur tiksliau? kada tiksliau? kaip tiksliau?, keliamus iš pirmosios aplinkybės, taigi nėra susietos su ta pačia sakinio dalimi (tariniu).Tikslinamosios būna vietos, laiko ir būdo aplinkybės.Skiriame1. Kai sakinyje yra dvi vietos aplinkybės, iš kurių antroji tikslina pirmąją ir tariama pabrėžiamai, tai antroji išskiriama kableliais.Aukštai medyje, pačioje viršūnėje, tupėjo šarka.Ten, anapus Nemuno, kažkas trimituoja polką. 2. Jeigu antroji vietos aplinkybė turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač, ir tikslina arba kitais žodžiais paaiškina pirmąją, tai ji išskiriama drauge su tais žodžiais.Ten, t. y. už mokyklos, kelias suka į rytus.Upelio pakrantėse, ypač saulės pusėje, pilna žibučių.3. Aiškinamąją reikšmę turinti pabrėžtinai sakoma vietos aplinkybė atskiriama brūkšniu, kai eina sakinio gale.Murzinas, nesulaikomas prakaitas srovėmis bėgo visur – paausiais ir per kaklą, per pečius ir nugarą, per krūtinę ir už juosmens.4. Kai sakinyje yra dvi laiko aplinkybės, iš kurių antroji patikslina pirmąją ir tariama pabrėžiamai, tai antroji išskiriama kableliais.Kadaise, seniai, seniai, jūros dugno čia būta. Anksti, dar su tamsa, išėjome grybauti.5. Jeigu antroji laiko aplinkybė turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač ir tikslina arba kitais žodžiais paaiškina pirmąją, tai ji išskiriama drauge su tais žodžiais.Šiandien, tai yra vasario 19 d., įvyks klasės tėvų susirinkimas.Savaitės pradžioje, pavyzdžiui antradienį, laukiu tavęs.6. Kableliais nuo pirmosios skiriama tikslinamoji būdo aplinkybė.Jis su mažuoju skaitytoju kalbasi kaip lygus su lygiu, paprastai ir draugingai. Atsikeliam ir atsargiai, koja už kojos, sėlinam prie kelmo. 7. Tikslinamoji būdo aplinkybė drauge su palyginamaisiais žodeliais kaip, lyg, tartum, tarsi išskiriama kableliais.Sėdėjau tyliai, lyg pelė po šluota.Pamatysite, kaip viskas eis sklandžiai, kaip sviestu patepta. Tyliai, tarsi šešėlis, įėjo motina. NeskiriameKableliais neskiriama antroji aplinkybė, kuri artimai susijusi su pirmąja tokia pat aplinkybe, bet jos netikslina. Mes vaikštinėjame palei didelį namą _prie pat vieškelio…
Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių skyryba
Aplinkybė, išreikšta dalyviu, padalyviu ar pusdalyviu ir išplėsta bent vienu savarankišku žodžiu, vadinama išplėstine arba išskirtine aplinkybe. Išplėstinės būna laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės. Nėra išplėstinės vietos aplinkybės, nes ji šiomis veiksmažodžio formomis nereiškiama. Savarankiškais laikomi tie žodžiai, kurie gali atsakyti į sakinio dalių klausimus, eiti sakinio dalimis.Išplėstinėms dalyvinėms, padalyvinėms ir pusdalyvinėms aplinkybėms pažinti būtina: 1) mokėti laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybių klausinius, 2) mokėti pažinti iš priesagų ir galūnių dalyvius, padalyvius ir pusdalyvius.Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių prasminis bei intonacinis savarankiškumas priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti bei intonaciškai atriboti, todėl šių aplinkybių skyrimas arba neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida.Šios aplinkybės yra savitos sudėties, todėl jų skyrimas ar neskyrimas priklauso ir nuo struktūrinių priežasčių. Jeigu autorius nori tokias aplinkybes pabrėžti, intonaciškai atriboti, tai turi remtis 1-8 taisykle. Poskyryje „Neskiriame“ nurodyti tie atvejai, kai dėl struktūrinių priežasčių skirti negalima.Skiriame1. Bent vienu savarankišku žodžiu išplėstas dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes, turinčias prasminį ir intonacinį savarankiškumą, skiriame kableliais. 5 sąlygos:1) žodžių grupė turi būti laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ar nuolaidos aplinkybė;2) pagrindinis žodis aplinkybėje turi būti dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis;3) jis valdo bent vieną priklausomą žodį (yra juo išplėstas);4) priklausomas žodis turi būti savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi);5) prasminį ir intonacinį savarankiškumą suprantame kaip kalbančiojo arba rašančiojo norą pabrėžtinai atriboti nuo kitų sakinio dalių ir atskirti nuo jų pauzėmis bei intonacija tokią išplėstinę aplinkybę.Ji ilgai negalėjo užmigti, prisiminusi tą netikėtą susitikimą.Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Žiūrėdami į rugpjūčio dangų, stebimės žvaigždžių gausumu.Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebuvo noro. Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku besustoti. Kas paskatino Grėtę, ir tokias kalbas apie Vilių išgirdus, tekėti už jo? 2. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis, padalyvis arba pusdalyvis su prijungtu šalutiniu sakiniu. Kablelį rašome šios grupės pradžioje, prieš šalutinį sakinį ir po jo (kartu čia užbaigiama ir aplinkybė).Antanas, išgirdęs, kad jį balsu šaukia, atsigręžė.Belaukiant, kas ateis, jiems nusibodo prie rūmų mindžiukuoti. Negalima buvo tylėti, pamačius, kad viskas daroma ne taip. Vaikas, matydamas, kad nebesuspės, pradėjo nerimauti.Sustojo, nebežinodamas, kur sukti.3. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis kartu su jam priklausančiu tiesioginės kalbos sakiniu.Jis atsisuko ir nuėjo, tepasakęs: „Man užteks“.Vikriai atrišo nuo tvoros Širvį, kalbėdamas: – Eikim, vargše. Palinkėjus „Vaikučiai, saldžių sapnų“, mažieji nurimdavo ir netrukus užmigdavo.4. Kai sakinyje yra išplėstinė aplinkybė ir greta jos vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis (be priklausomo savarankiško žodžio), tai išplėstinei aplinkybei priskiriame ir tą neišplėstą veiksmažodžio formą.Pabaigę dienos darbus ir pavakarieniavę, sugulė Puodžiūnkiemio dvaro bernai ir mergos. 5. Sakinio viduje esanti išplėstinė aplinkybė skiriama iš abiejų pusių (negalima tik atskirti, rašyti vieno kablelio).Medžiai, iškėlę šakotas rankas, sapnavo lietaus gintarėlius ir žydrą vaivorykštės lanką. (kablelio reikia ir po žodžio rankas).Keršis, niūriai tylėdamas, palingavo didelę galvą ir sunkiai atsiduso. (reikia kablelio ir po Keršis).6. Išplėstinę aplinkybę, einančią po jungtuko, atskiriame nuo jo, jeigu norime išryškinti, pabrėžti šios aplinkybės prasminj ir intonacinį savarankiškumą.Buvo įsitikinęs, kad, žengęs kitu keliu, jis nieko nepadarys.7. Kai sakinyje dvi išplėstinės aplinkybės yra sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei, tai kablelis rašomas prieš pirmąją išplėstinę aplinkybę ir po antros.Berniukas, grįžęs namo ir tvarkingai pasidėjęs knygas, išbėgo pažaisti.8. Išplėstinę aplinkybę atskiriame brūkšniu, jeigu ji yra labai pabrėžiama, po jos daroma ryški intonacinė pauzė.Juodviem susituokus – bus graži pora.O pasižiūrėjus geriau – jis visai neprastas.Arklį pardavęs – ratais nesidžiaugsi. Neskiriame1. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis be priklausomo savarankiško žodžio išplėstinės aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriamas.Atsisveikinę _ žmonės išsiskirstė į savo namus. Žuvėdros _ klykdamos _ niro į vandenį.Pukšėdamas _ senis išlipo iš lovos.Sutemus _ nebegalėjome atsekti kelio į namus.2. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis su prišlietais nesavarankiškais žodžiais išplėstinės aplinkybės nesudaro ir todėl neskiriamas kableliais. Nesavarankiškos kalbos dalys: prielinksniai, jungtukai, jaustukai, dalelytės, ištiktukai.Ratas sukasi _ net kaukdamas.Valgo _ lyg nenorėdamas.Prieš užmigdamas _ dedu prie savęs pieštuką.3. Kai nenorime išryškinti šalutiniu sakiniu išplėstos aplinkybės prasminio ir intonacinio savarankiškumo, kablelio prieš dalyvį, padalyvį ar pusdalyvį nerašome.Henrikas _ įsitikinęs, kad sūnus miega, tyliai privėrė duris.Visiems pasidarė ramiau _pamačius, kad debesys nuslinko pro šalį. Sielojosi sesuo _ matydama, kaip broliui viskas krenta iš rankų.4. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kai jos artimai susijusios su tariniu ir eina po jo.Išeisi _ tėvą baidydamas, pareisi _ duonos ieškodamas.Sunkiausia būdavo _ žiemai baigiantis.Vaikai per balą brenda _pasiraitę kelnes.5. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios prasideda santykiniu įvardžiu ar prieveiksmiu ir yra tik jais išplėstos.Dirbo _ ką galėdamas.Atsisėdau _ kur palieptas.Jis žengė į tą kelią, kuriuo eidamas _ patyrė daug visokių nuotykių.6. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios prasideda dalelytėmis.Gudrus kalba _ tik reikalui esant.Kai kas _ ir nieko nepadaręs ilsisi.Vyrai dirbo laukuose _ net saulei nusileidus.7. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios eina po jungtukų ir neturi ryškaus intonacinio bei prasminio savarankiškumo.Jonas atsistojo ir _ pasitaisęs akinius _prašneko. Žmonės dar nemiegojo ir _ puldinėdami prie langų ir durų _ žiūrėjo į vėlyvą nepažįstamą svečią. Vėl seniai išsibučiuoja, o _ iš glėbių išsivadavę _ traukia meisteris, siuvėjas ir avinas, kur žiburėlis rodo. O jaučiai taip gražiai ėda, kad _ žiūrint į juos _ ir man pačiam gera pasidarė. 8. Kableliais neskiriame tokių išplėstinių aplinkybių, kurios sakinyje yra susijusios dvigubais ryšiais su veiksniu ir tariniu arba papildiniu ir tariniu.Jis _ labai susirūpinęs _grįžo iš darbo.Visi ateidavo _ šventiškai pasipuošę.Motina rado dukterį _ balsu raudančią kambaryje.9. Du dalyviai, pusdalyviai ar padalyviai, sujungti jungtukais ir, bei, ar, arba ar be jungtukų ir neturintys priklausomų savarankiškų žodžių, išplėstinės aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriami.Dundėdamas ir šniokšdamas _ traukinys pasuko į stotį.Kaip senelis be tabokos, taip Agota _nesibarusi, nerėkavusi _ gyventi negalėjo. 10. Neskiriame išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių, kurios yra frazeologizmai.Visą vakarą marti _ nosį nukabinusi _ vaikšto.Vaikas žiūrėjo į mokytoją _ akis išplėtęs.Visi tylėjo _ lyg žemę pardavę.
Kreipinio skyryba
Kreipiniai sakinyje dažniausiai skiriami kableliais. Nešk, žirgeli, raganėlę per laukelį rudenėlio.1. Kreipinys sakinio viduryje išskiriamas iš abiejų pusių kableliais, o sakinio pradžioje ar pabaigoje atskiriamas kableliu.Dukrele, paskubėkim šieną grėbti.Kur skubi, Žygimantai?Kas tu esi, žmogau, pakėlęs šautuvą prieš niekuo nekaltą žvėrį?2. Kreipinys gali turėti sau priklausomų žodžių, dažniausiai pažyminių, su kuriais drauge ir išskiriamas, arba priedėlį, kuris išskiriamas, jei eina po kreipinio – savo pažymimojo žodžio.Kas gi tu, Nemuno šalie, kurios gerumu aš alsuoju?Ačiū tau, bevardi šaltini, už numalšintą troškulį.Lenkiuosi tau, nuostabioji Šatrija!Mildute, seserėle, padiktuok man diktantą.O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, šitoj didžiulėj žemėj vietos nerandi?3. Kai sakinio pradžioje ar pabaigoje esantis kreipinys tariamas pabrėžiamai, po jo rašomas šauktukas, retkarčiais (reiškiant susijaudinimą) – daugtaškis. Šauktuką rašome ir po pabrėžiamai tariamo kreipinio priedėlio.Eikim pas motulę, Petriuk!Žmogau! Gal kartais tu manai, kad su šituo švarkeliu iškęsi žiemą?Sesut… kaip tu gali šitaip?!Vaike! Skrajūne! Kur leki?4. Kreipinio reikšmę turintys būdvardžiai ir dalyviai skiriami kaip ir kiti kreipiniai.Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!Kilk, saulute, kilk, meilioji!5. Kai prieš kreipinį eina jaustukas, jis paprastai atskiriamas kableliu, tačiau, kai jaustukas yra glaudžiai sutapęs su kreipiniu, jis skiriamas kartu su kreipiniu.Ei, Morta, atnešk mums iš šulinio vandenėlio.Ai meistružėli, kam vėją tokiems niekams varginti.6. Kartais įvardis tu prisiplaka prie kreipinio ir su juo kartu išskiriamas, tačiau jis tokiu atveju negali būti sakinio veiksniu. Jeigu jis eina sakinio veiksniu, tai su kreipiniu neišskiriamas.Kodėl tu, žolele, esi man iš visų žaliausia?Oi tu seserėle, kol viena buvai, vargelio nematei.7. Su kreipiniu nesutapę antrojo asmens įvardžiai atskiriami nuo kreipinio.Kas apverks jus, brolužėliai, kas nupirks vainiką?
Įterpinių skyryba
Įterptiniai žodžiai
I. Įterptiniai žodžiai išskiriami kableliais, jeigu jie nėra labai nutolę nuo sakinio minties.Įterpiniais reiškiama keliolika dalykų.1. Tvirtas kalbančiojo įsitikinimas sakomo dalyko tikrumu: aišku, aiškus dalykas, aiškus daiktas, be abejo, be abejojimo, be abejonės, savaime suprantama, tiesa, teisybė, žinoma…2. Netikrumas, abejojimas, spėjimas, netvirtas įsitikinimas: atrodo, girdėti, ko gero, matyt, regis, rodos, rodosi…3. Vertinimas ir apgailestavimas dėl kalbamo dalyko: bėda, bijau, deja, laimė, nelaimė; mano laimei, nelaimei; svarbiausia…4. Sprendimo autoriau ir žinių šaltinio nurodymas: anot jos, iš to sprendžiant, jo žodžiais tariant, jų žodžiais, mano galva, pagal senelę, pagal metus, pasak brolio…5. Teiginių išskirtis, išskyrimas, išimtis: be manęs, be tėvo, be to, be visa ko, be visa to, išskyrus mane, maža to, negana to…6. Daiktų bei reiškinių lyginimas, palyginimas: palyginti su, palyginus su…7. Priešprieša (priešybė, priešingybė) arba gretinimas: antra vertus, atvirkščiai, kita vertus, priešingai negu aš…8. Siejimas su tuo, kas prieš tai pasakyta, arba teiginio pagrindimas, iliustravimas pavyzdžiu: beje, kai dėl, o kai dėl, sakykim, sakykime, sakytum, sakytume, tarkim, tarkime…9. Minčių, teiginių apibendrinimas: bendrais bruožais, vadinas, vadinasi, vienu žodžiu, žodžiu, žodžiu sakant…10. Teiginių, minčių tikslinimas: geriau, geriau pažiūrėjus, tiksliau, tiksliau sakant…11. Teiginių, argumentų ir kitokia išskaičiavimo eilė: pirma, antra, trečia… viena, kita…12. Santykio su tikrove tapatumas, atitikima: kaip ir, lygiai kaip ir, kaip ir pirma…13. Pašnekovo dėmesio aktyvinimas, sakytojo požiūris į kalbamą dalyką: girdi, girdite, įsivaizduok, įsivaizduokite, manai, matai, matote, matysi, matysite, matytum, nebijok, nebijokite, sakai, sakyk, sakykite, sakytum, supranti, tikėk, žinai, žinote; atsimenu, atsiprašau, matau, sakau, sakiau, tikiu, tikiuos, tikiuosi, tikimės, žinau, žinome, žinote; būdavo, matos, matosi, matės, pasakojo, pasakodavo, regėjos, regėdavos, rodydavos, rodės, sako, sakė, sakydavo; atsiprašant, taip, kitaip, tiesiog, teisybę sakant, tiesą pasakius, atvirai kalbant, tikrai neperdedant; galima sakyti, kaip minėta, kaip sakoma, kaip šnekama, kiek man žinoma, manoma, sakyta, sakoma, tarp kitko; ar šiaip, ar taip; šiaip ar taip, kaip matyti, kaip matyt…14. Pašalines pastabas reiškiantys jaustukai ačiū, dėkui. II. Brūkšniais išskiriami klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai, kai po jų yra klaustukas.Dar pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum, o dabar – ar ne bėda? – varo važiuoti į malūną.III. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) reikšmės įterptiniai žodžiai, kai po jų yra šauktukas.Ore – sunku patikėti! – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.Ir štai aš, pabučiuotas motinos ir – stebuklingas dalykas! – tėvo, jau sėdžiu rogėse.IV. Skliausteliais išskiriame įterptinius žodžius, kurie reiškia pašalines, tarsi prabėgomis pasakytas pastabas.Kur nėra širšių, ten dobilai (raudonieji – bet ne olandiški) neduoda vaisiaus.Skirtingai nuo aukščiau išvardytų įterpinių, įterpiniais nelaikomi ir kableliais neskiriami modalinę reikšmę turintys žodžiai bei konstrukcijos, kurie neturi išskiriamosios intonacijos ir glaudžiai prisišlieja prie viso sakinio.
Įterptiniai sakiniai
I. Kai įterptinis sakinys savo reikšme, mintimi nėra labai nutolęs nuo viso sakinio, jis skiriamas kableliais.Reikia tiesą pripažinti, Petrienė pirmutinė atsipeikėjo.Šį sodą, man rodos, sodino jo senelis.Ne, kaip sau nori, tai buvo netikėta ir labai laiminga žinia.II. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio minties labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai.Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas neklausė – visiškai pritariau savo tėveliui.Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.III. Brūkšniais išskiriami klausiamosios reikšmės įterptiniai sakiniai, kai po jų yra klaustukas.Įsitikinimas sparčiu mano prietaringos baimės augimu – kodėl negaliu jos pavadinti šiuo vardu? – be abejo, tik pagreitino patį šios baimės augimą.IV. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) reikšmės įterptiniai sakiniai, kai po jų yra šauktukas.Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!V. Kableliais ir brūkšniais išskiriami įterptiniai sakiniai, įsiterpę tarp sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenų.Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus, – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo, – tuoj šaukia žmoną.VI. Skliausteliais išskiriame įterptinius sakinius, kurie reiškia pašalines, tarsi prabėgomis pasakytas pastabas.Ji kniūbso prie menkos šviesos (seniai visi sumigo).Privalome save nuimt nuo pjedestalų (ne pjedestalais ji, poezija, gyva) ir Donelaitį pasodint prie darbo stalo.
Lyginamieji posakiai
Lyginamieji posakiai – tai įvairios palyginimo žodžių grupės ar sakiniai, kuriais, kas nors lyginama, gretinama. Jie pradedami dalelytėmis it, tarytum, tarsi, tartum, kaip ir, lyg; jungtukais kaip, kad, kaipo, negu, nei; prieveiksmiais kaip, nekaip.Kai kurie palyginimai vadinami neigiamais – jais lyginame, ką nors neigdami.O purvynai, kad juos krutina vyžos, nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška.Šių posakių skyryba – nelengvas dalykas, nes vieni iš jų atskiriami kableliu, kiti – ne.Skiriame1. Lyginamieji posakiai skiriami kableliais, kai jie yra:1.1. Priedėliai, kurie eina po pažymimojo žodžio ir su juo jungiami jungtukais bei jungiamaisiais žodžiais.Aplink jį, kaip žymiausią kaimo ūkininką, susėdę kaimynai.Mažiau pajėgūs, kaip Venckų Adomėlis, tik pradalgį ėmė siauresnį. 1.2. Tikslinamoji būdo aplinkybė drauge su palyginamaisiais žodeliais kaip, lyg, tartum, tarsi išskiriama kableliais.Sėdėjau tyliai, lyg pelė po šluota.Pamatysite, kaip viskas eis sklandžiai, kaip sviestu patepta.Tyliai, tarsi šešėlis, įėjo motina.1.3. Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai su jungiamaisiais žodžiais kaip, tarytum, tarsi, lyg, it.Katrė verkė, kaip lietus lijo.Rokas nedrąsiai suspaudė durų rankeną, tarsi eitų į svetimus namus.2. Tariniu einantys lyginamieji posakiai išskiriami kableliais, kai pabrėžiamas aiškinimas, priduriamasis santykis.Jurgis suprato, t. y. suvokė visais pojūčiais, padėties rimtumą.Ji labai sunki pasidarė, tarsi nupenėta.3. Pažyminiais einantys lyginamieji posakiai išskiriami kableliais, kai pabrėžiamas aiškinimas, priduriamasis santykis.Šalta jo kalba, lyg nenoromis, nepadarė įspūdžio.Stipriais pirštais, it replėmis, suspaudė man delną.4. Kai nėra pabrėžto aiškinimo, lyginamieji posakiai – tariniai ir pažyminiai – tik atskiriami vienas nuo kito kaip vienarūšiai.Jis tarpais atsimerkdavo, lyg ir atgaudavo jėgas.Mėlynavo skiautės gryno, lyg numazgoto dangaus.5. Lyginamuosius posakius su jungtukais ir lyginamaisiais žodžiais kaip ir, lygiai kaip ir, panašiai kaip ir ir kt., reiškiančius santykio su tikrove tapatumą, išskiriame kableliais.
Mykoliukas, kaip ir pirma, jai griežė.Juk ten ir jo nemažai prakaito išlieta, lygiai kaip ir jo tėvo ir senelio.Kaimynams, panašiai kaip ir giminėms, netrūko kalbos.6. Lyginamieji posakiai, kaip tam tikri aiškinimai su jungtukais bei jungiamaisiais žodžiais jei ne, kaip, kaip tik, vien, nebent ir kitais, reiškiantieji teigimo arba neigimo išskirtį, skiriami kableliais.Kur jo ieškosi, jei ne namuose?Jai daugiau niekas nerūpi, kaip tik skanėstai.Nieko žemėje nėra, vien tyli karšta giedra.Niekas ten neužsuka, nebent koks pavargėlis.7. Lyginamieji posakiai skiriami kableliais, kai eina pridurtinėmis sakinio dalimis.Ilga kelionė jaunus jos kaulelius sukratė, kaip maiše šakalius.Ir mylėjo jį Vytukas, tarytum savo draugą.8. Lyginamieji posakiai sakinio gale atskiriami brūkšniu, jeigu jie labai pabrėžiami.Giedrą naktį žvaigždės žiba – lyg žvilgsniai merginos.Bet ir vargo šitos bobutės, namie būdamos – kaip pragare.NeskiriameSakinio dalimis einantys lyginamieji posakiai kableliais neskiriami, išskyrus aukščiau išvardytas taisykles.Pasisveikino lyg brolis su seseria.Jo mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėje suspaudė.Mano duktė tokio pat ūgio kaip jūs.Geriau žvirblis rankoje nekaip briedis lankoje.Tėvui daugiau rūpėjo žvaigždėto dangaus paslaptys negu savo ūkis.Pasipūtęs nei kalakutas. Žodžiai taip, ne ir jaustukai sakinyje1. Sakinį atstojantys (sakinio dėmens reikšmę turintys) teigimo arba neigimo žodeliai taip ir ne atskiriami kableliais, jei nėra pasakomi šaukiamai.Taip, dabar šią taisyklę aš suprantu.Ne, tu nešnekėk taip. 2. Jei žodeliai taip ar ne pasakomi šaukiamai, po jų rašomas šauktukas, o gretimo sakinio žodis pradedamas rašyti didžiąja raide.Taip! Mes kovosime dėl laisvės! . Ne! Aš tavęs nepažįstu! 3. Jaustukai ak, na, o, ei, vai, che, vaje ir kiti nuo viso sakinio atskiriami kableliu, jeigu nėra pasakomi šaukiamai.Na, kaip tau sekasi? Ei, kieksyk su mumis tamsoj į girią nučiuožęs, padarynėms kaip ir mes visokius vogdavai uosius! 4. Jaustukai gali eiti ir sakinio viduje. Labiau izoliuoti iš sakinio, jie išskiriami kableliais.Smagu, oi, kaip smagu, sulaukus saulėtos dienos. Gavo, oi, gavo jis pliekos! 5. Kableliais išskiriame jaustuką deja.Ag ir atsikvietė, deja, nebe šėrikę, tik visą būrį budelių. Su laiku, žinoma, visa tai suprasite ir patys, bet, deja, gali būti per vėlu. 6. Kableliais išskiriami jaustukai ačiū, dėkui, kai jie yra įsiterpę į sakinį kaip pašalinės pastabos.Girdi, gerai būtų buvę, bet, ačiū, ir taip esame patenkinti. Apdovanojai, dėkui, mus gausiai. 7. Po šaukiamai pasakomo ir emocinę reikšmę turinčio jaustuko rašome šauktuką, o po jo – didžiąją raidę.O! Ir Veronika parėjo! Oho! Kiek daug tu nori! 8. Po jaustuką turinčio sakinio rašomas sakinio galo ženklas (taškas, klaustukas, šauktukas ir kt.).Na, ir pataikei gi tu čia parsirasti.Oi, kiek per tą laiką išgyventa! Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais?
Šalutinių sakinių skyryba
1. Šalutinis veiksnio sakinys prie pagrindinio jungiamas jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, ką…; pagrindinių sakinių atliepiamieji žodžiai kartais esti tas, tai. Šalutinis sakinys atsako į klausimą kas?, keliamą iš pagrindinio sakinio. Šalutinis sakinys nuo pagrindinio visada skiriamas kableliu (jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas).Kas nedirba, tas nevalgo.Tas, kas tingi, kenkia sau ir kitiems.2. Šalutiniai tarinio sakiniai atsako į pagrindinio sakinio sudurtinio tarinio vardinės dalies klausimą koks? kokia? (yra, buvo…). Prasideda jungtukais jog, lyg, kad, koks. Pagrindiniame sakinyje prieš tarinio vardinę dalį yra atliepiamasis žodis – įvardis toks, tokia, tokie, tokios. Kartais šis įvardis eina pagrindinio sakinio tarinio vardine dalimi. Šalutinis tarinio sakinys eina po pagrindinio ir atskiriamas kableliu.Upelio vanduo buvo toks skaidrus, kad jo žvyruotame dugne galėjai skaičiuoti akmenėlius.Svetainė buvo tokia didelė, jog negalėjai matyti nei jos krašto, nei galo. Derlius buvo toks, jog ir sudoroti jį nebuvo lengva.3. Šalutinis pažyminio sakinys atsako į klausimus koks? kokia?, prie pagrindinio jungiamas žodžiais kuris, kuri, iš kur, kada, su kuriuo, nuo kurių, iš kurių…, sakinyje paaiškina bet kurią sakinio dalį, išreikštą daiktavardžiu, ir eina tuojau po to žodžio, kurį aiškina. Visuomet šalutinis pažyminio sakinys nuo pagrindinio atskiriamas kableliu; jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas kableliais.Pamačiau draugą, kurį seniai norėjau sutikti.Berniukai, kurių mes laukėme, vis nesirodė.4. Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo?, jungiami jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, kaip, koks, iš kur… Nuo pagrindinio sakinio visuomet atskiriami kableliu.Papasakok, ką veikei vasarą.Tik tu žinai, kaip nušvinta rugio žiedas. Nežinau, iš kur jis atvyko.5. Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kur? kame? iš kur?, jungiami jungiamaisiais žodžiais kur, kiek; atliepiamasis žodis dažnai esti ten. Atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.Ir paliko jie ten, kur sraunus Merkys teka. Ten, kur jūra siekia dangų, vartos grumias žalsvos bangos.6. Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kada? nuo kada? nuo kurio laiko? kaip ilgai?, jungiami jungtukais kai, kol bei jungiamaisiais žodžiais kada, kad, lig, vos, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.Dar gaideliai negiedojo, kai mamužė kėlė. Vos tik avižos sudygo, kiškis įjunko lankytis ir želmenis skabyti. 7. Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu?, jungiami jungtukais jog, kad bei jungiamaisiais žodžiais kaip, kiek, tarytum, tarsi, lyg, it, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.Vėjas taip smarkiai pūtė, jog net stiebas linko.Katrė verkė, kaip lietus lijo. Rokas nedrąsiai suspaudė durų rankeną, tarsi eitų į svetimus namus. 8. Kableliu skiriami tarinį turintys ir šalutiniu būdo aplinkybės sakiniu einantys lyginamieji posakiai.Visi kaimai audė rietimus ilgiems metams, kaip ausdavo kiekvieną pavasarį. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje. 9. Šalutiniai kiekybės aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kiek?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, jog, juo… juo, juo… tuo ir prieveiksmiu kiek.Jo kalbos man tiek įkyrėjo, kad laukiau greitesnės jų pabaigos.Juo katę glostai, juo ji pučiasi.10. Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai atsako į klausinius kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais kadangi, nes, kad. Atskiriami kableliu.Morta anksčiau išėjo pėsčia, nes į vežimą nebūtų tilpusi. Kadangi tu teisus, sunku ir kalbėti.11. Šalutiniai sąlygos sakiniai atsako į klausimus kuria sąlyga? kada? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais jei, jeigu, kad. Šalutinį sakinį nuo pagrindinio atskiriame kableliu.Jei tik galėjo paeiti, vaikas kėlėsi ir ėjo. Kad rūpesčių nebūtų, nusibostų žmogui gyventi. 12. Šalutiniai nuolaidos sakiniai rodo priežastį, kurią pagrindinio sakinio veiksmas niekais nuleidžia ir vyksta, jos nepaisydamas. Jie atsako į klausimus nepaisydamas ko? nepaisant ko? kada? kuria sąlyga?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais nors, kad ir, atskiriami nuo jo kableliu.Nors visa galėjo senelis, bet niekam bloga nedarė. Kad ir žmogus numiršta, darbai gyvena. 13. Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kam? kuriam tikslui?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, idant ir atskiriami nuo jo kableliu.Senelis perkirto suolą, kad pupa galėtų augti.Jis taip daro, idant visi juo stebėtųsi.
Bendrosios skyrybos taisyklės
Skiriame1. Keli greta einantys vienos rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo kito skiriami kableliu, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešinamasis jungtukas. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva. Reikėjo dirbti, o ne svarstyti, su kuo eiti, kuriuo keliu žengti. O kas gi tu esi, Tėvyne, jei ne mes, jei ne mūsą rankos, jei ne mūsą širdys? Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla. 2. Keli tos pačios rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai gali būti sutrumpėję iki jungtukų, tarp kurių rašome kablelius (jeigu jie nesujungti jungtuku ir).Skerdžius Lapinas gerai žinojo, kada, kur ir kaip ganyti. 3. Kablelį rašome prieš šalutinio sakinio jungtuką po dalelytės ar ištiktuko, kuris atstoja visą pagrindinį sakinį.Še, kad nori. Tič, jei nenori rykštės.Škac, kad sakau.4. Kai prieš prijungiamąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį eina dar pabrėžiamosios ar aiškinamosios reikšmės žodeliai bei jų junginiai ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra ir kt., kablelis rašomas prieš tuos žodelius ar jų junginius. Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad šalinosi visada manęs.Spėjama, kad jie to visai nežinojo, t. y. kad jiems iš viso nebuvo kilęs toks klausimas.5. Brūkšniu atskiriame šalutinį sakinį nuo pagrindinio tada, kai šalutinis eina prieš pagrindinį ir tarp jų jaučiama ryški pauzė, netikėtumas, staigumas.Jei dukrelė jūsų – vežkitės! Kur pavojinga ir baisu – jie ten pirmieji. Kaip persodinti suaugusį kadagį – klausimas nelengvas.Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po metų. 6. Šauktukas rašomas po sudėtinio prijungiamojo sakinio, jei nors vienas jo dėmuo yra šaukiamasis ar pasakomas pakiliu balsu.Kaip būtų gera, kad nereikėtų dalyvauti šiame triukšme tarp svetimų žmonių! Neskiriame1. Du vieno laipsnio (priklausantys tam pačiam pagrindinio sakinio dėmeniui) šalutiniai sakiniai, sujungti jungtukais ir, ar, arba, nei, vienas nuo kito kableliu neskiriami. Eidami į mokyklą, mudu su Simuku pamatėme (ką?), kad už dvaro vėl laukai _ ir (ką?) kad pasaulis daug didesnis pasidarė. Jis nebežinodavo (ko?), ką daryti su rankomis _ ir (dar ko?) kaip statyti kojas. Aš nežinau, kas manęs laukia _ nei kas po viso to bus. 2. Po jungtukų ir, ar, arba, nei prieš antrąjį to paties laipsnio ir tos pačios rūšies šalutinio sakinio jungtuką kablelio nerašome.Pasakė, kad viskas gerai ir kad jis gali jau grįžti.Jis džiaugėsi, kai buvo dukterims lengviau ir _ kai Rastinjakas prisipažino jam, kad myli Delfiną.3. Kai du vienos rūšies ir vieno laipsnio šalutiniai sakiniai sujungti jungtukais ir, ar, arba, nei ir turi vienodus prijungiamuosius jungtukus (jungiamuosius žodžius), antrajame sakinyje prijungiamasis jungtukas praleidžiamas ir prieš jungtuką ir, ar, arba, nei kablelis nerašomas.Gerai, kad lyti pradėjo _ ir lijo visą savaitę.Einu, kur kojos neša _ ir akys mato.Maniau, kad karvė išsimetė _ ar su arkliu kas atsitiko.4. Sustabarėję posakiai su jungiamaisiais žodžiais šalutinio sakinio nesudaro ir nuo viso sakinio kableliu neskiriami.Nebuvo _ kas perspėja (perspėjančio žmogaus).Pagaliau ėmė belstis _ kiek tik gali (iš visų jėgų).Galėsi _ kiek nori _ (daug, užtektinai) prisiraškyti vaisių.5. Jei po pagrindinio sakinio eina įvairių laipsnių šalutiniai sakiniai, kurių jungiamieji žodžiai ar jungtukai atsiduria greta vienas kito, tai tarp jungtukų ar jungiamųjų žodžių kablelis nerašomas.Buvo pasakyta visiems, jog _ kas daugiausia išplatinsiąs laikraščių, gausiąs dovanų.6. Kai prieš šalutinio sakinio jungtuką yra žodeliai ypač, nebent, kad ir, juoba, būtent, vis tiek, tai yra, taigi, tuo labiau, juo labiau kad ir kiti, kablelio po jų prieš šalutinio sakinio jungtuką nerašome.Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent _ kad visada šalinosi mane kur nors pamatęs. Vaižgantui rūpėjo iškelti žmoguje kūrybinį pradą, kad ir _ kur jis reikštųsi.7. Kai prieš šalutinio sakinio jungtuką yra dalelytės ne, nė, nei, ir, tik, kablelio prieš jas nerašome.Nežinojau_ nei ką besakyti.Turėjau išmokti _ ir kaip kalbėti.Suprasi _ tik kai bus vėlu. 8. Jei prijungiamasis jungtukas ar jungiamasis žodis yra artimai susijęs su prieš jį einančiu priešinamuoju jungtuku, kablelio tarp tų jungtukų nerašome.O _ kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave paganysiu.
Pridurtinių sakinio dalių ir sakinių skyryba
Pridurtinės sakinio dalys
Pridurtinės yra tokios sakinio dalys, kurios pasakomos kaip papildomos pastabos ar išvados su ekspresiniu bei emociniu atspalviu. Vartojamos, kai norima ką nors išryškinti, išskirti, iškelti, pabrėžti. Jos atsiejamos nuo viso sakinio priduriamąja intonacija: prieš jas balsas nuleidžiamas lyg baigus sakinį ir vėl netikėtai, staigiai priduriama kokia pastaba ar išvada.Pridurtinės sakinio dalys skiriamos ir tada, kai tokios pat nepridurtinės sakinio dalys neskiriamos. Pridurtinės gali būti visos sakinio dalys.1. Kableliais skiriamos priduriamai, tarsi mintį baigus ar pertraukus, pasakomos sakinio dalys, ypač tokios, kurios iš įprastos vietos nukeliamos į sakinio galą arba prasideda jungtukais. Prisiminė kerdžius, kiek teko jam priekaištų prisiklausyti, kaltai ir nekaltai. Braziai, nebegalėdami vieni apsidirbti, samdėsi berną, daugiausia lažo darbams. Susibarė ir išvažiavo, o dar sirgdamas… Vieną kūdikėlį beglostė, ir tai virpančia ranka.2. Kablelis rašomas prieš jungtuką ir, jungiantį vienarūšius tarinius, kurių paskutinis yra pridurtinis.Atlėkė bitės ir susimetė į drevę, ir prinešė medaus. Eik ten link, ir išeisi nosies tiesumu. 3. Kableliais skiriami sakinio gale einantys pridėtiniai išvadiniai žodžiai ir tiek, ir viskas, ir gana, ir galas, ir baigta…Nėra noro tarnauti ponams, ir tiek.Pavargau beeidamas, ir gana. 4. Kabliataškiais skiriamos pridurtinės sakinio dalys, kai sakinys yra sudėtingesnės sandaros.Čia gali su vaikais ar su manimi lenkiškai kalbėti; arba pasiimk skaityti…5. Brūkšniu skiriamos pridurtinės sakinio dalys, kai ypač pabrėžiamas ekspresinis bei emocinis atspalvis, daroma ryški pauzė.Paskui jis pajunta maudžiantį ilgesį – gimtojo kaimo, tėviškės. Lapė šoko ir peršoko, o vilkas kaip šoko – ir įdribo.6. Daugtaškį prieš pridurtinę sakinio dalį rašome tada, kai prieš ją esančiame sakinyje šio ženklo reikia. Jokio kito ženklo toje vietoje nerašome.Pamatysi, tetulėle, jei aš neišmoksiu rašyti literėles ant balto juodas… gražias, gražias!
Pridurtiniai sakinai
Pridurtiniais laikomi tokie sudėtiniai prijungiamieji ar sujungiamieji sakiniai, kurie pasakomi kaip papildomos pastabos ar išvados su ekspresiniu bei emociniu atspalviu.1. Kableliu skiriame neutralia intonacija pasakytus pridurtinius sakinius. Klausyk manęs, ir bus gerai.Paskaitau iš knygos, ir užtenka. Mostelėsi ranka, ir iširo visa tvarka. Tik pasiimk kartu ir skrynią, nei valandėlei nenoriu jos laikyti savo namuose! 2. Kabliataškiu skiriame labiau nuo pagrindinės sakinio dalies nutolusius pridurtinius sakinius.O po tų visų nuotykių pakėlęs puotą; ir aš toj puotoj buvau. 3. Vienu brūkšniu ar drauge su kableliu skiriami pridurtiniai sakiniai, kai ypač pabrėžiamas ekspresinis bei emocinis atspalvis, daroma ryški pauzė. Neminkšta patalynė, bet ir tokia seniui meili – kad bent valandėlė dar prisiglaudus. Bus gaila dienų man auksinių, sidabro naktų, – ir meilės, kur supo, svaigino prie jūros krantų!
Sujungiamieji sakiniai
Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai yra sudaryti iš dviejų ar daugiau vientisinių sakinių, kurie tarpusavyje nėra taip glaudžiai susiję kaip prijungiamųjų sakinių dėmenys: daugelį jų galima išskaidyti į atskirus vientisinius, ir nuo to mintis bei gramatikos normos nenukentės. Tokius sakinius atpažįstame, susiradę juos sudarančių vientisinių sakinių gramatinius centrus, išsiaiškinę sakinių prasminius ryšius: dėl ko jie sudaro sudėtinį sakinį. Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai skirstomi į jungtukinius ir bejungtukius sakinius.
Jungtukiniai
Sudėtiniai sujungiamieji jungtukiniai sakiniai yra sudaromi iš sintaksiškai lygiaverčių vientisinių, vienas su kitu nesusijusių priklausomybės santykiais. Jie į sudėtinį sakinį jungiami sujungiamaisiais jungtukais ir sujungimo žodžiais.Sujungiamieji jungtukai yra 3 rūšių:sudedamieji: ir, bei, nei;priešinamieji: o, bet, tačiau, tik, vis dėlto;skiriamieji: ar, arba, ar… ar, arba… arba.Sujungimo žodžiai: tai, taigi, tad, todėl, dėlto, užtai, per tai.Pagal jungtukų sintaksinę reikšmę ir vientisinių sakinių prasminius santykius sudėtiniai sujungiamieji jungtukiniai sakiniai skirstomi į keturis tipus: sudedamojo, priešpriešinio, skiriamojo ir aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinius.Skiriame1. Sudėtiniai sudedamojo sujungimo sakiniai, sudaryti iš dviejų ar kelių vientisinių prasminį savarankiškumą turinčių sakinių, kuriuose veiksmai vyksta tuo pačiu metu arba vienas po kito, atskiriami kableliu. Antrasis sakinys pradedamas jungtukais ir, nei, o.Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę. Niekad jis apie tai neprasitarė, nei pats tėvas, budriai jį sekęs, nieko nepastebėjo.Pažemiu šaudė kregždės, o aukštai skrido miško tink neramios varnos. 2. Sudedamojo sujungimo sakiniai gali būti sujungti kartojamaisiais žodeliais ir, čia, nei, tai. Kableliai pradedami rašyti nuo antrojo sakinio.Ir saulutė daug skaisčiau nušvito, ir miesto trobos ne tokios jau rūsčios bebuvo. Čia iš lauko pareina, reikalaudami greičiau pietus duoti, čia vakaras tuojau, čia bulvių dar neprikasta, čia žolė dar netrupinta. Nei darbas šiandien jam nebesiseka, nei valgis nelenda. Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė, tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga. 3. Sudėtiniai priešpriešinio sujungimo sakiniai yra sudaryti iš tokių vientisinių sakinių, kurių antro mintis prieštarauja pirmo sakinio minčiai. Jie jungiami priešinamaisiais jungtukais o, bet, tačiau, vis dėlto, tik. Tarp jų rašome kablelį.Naikino mus smurtas klastingo grobiko, bet šiandien nė pėdsakų jo nebeliko. Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina. 4. Sudėtiniai skiriamojo sujungimo sakiniai sudaryti iš tokių vientisinių sakinių, kurių vienas pašalina kito galimybę. Jie pradedami skiriamaisiais jungtukais ar, arba, ar… ar, arba… arba ir skiriami kableliais.Toli, ten kažkur už kalno, už girios, sugriaudė, ar gal mums tik pasirodė, kad griaudė.Kultūros rūmų statyba šiais metais turi būti baigta, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų saviveiklos apžiūrai. Arba užeik pas mane, arba susitiksime skaitykloje.Ar vėjas jį perpūtė, ar pikta akis jį užkerėjo.5. Aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinio dėmenys susiję priežastiniais ryšiais: antrasis sakinys paaiškina, papildo, praplečia, paremia kuo nors pirmojo sakinio turinį, bet kelti klausimo iš pirmojo antrajam negalime. Antrasis sakinys prie pirmojo jungiamas žodžiais tai, taigi, tad, todėl, dėlto, užtai, per tai, prieš kuriuos rašomas kablelis.Vaikui valią duok, tai pats būsi nevalioj.Aš rytoj savo vyrus sušauksiu, tad jie tau viską išklostys. Kiškį žvėrys išrinko urėdu, todėl jam rūpėjo viso miško bėdos. Vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti.Niekas Aukštujuose Oginskienės nematęs, užtai ir eina visokie spėliojimai. 6. Jeigu antrasis aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinys yra sudarytas iš dviejų vientisinių sudedamojo sujungimo būdu jungtuku ir, nei, tai sujungtų sakinių, tai kablelio prieš šį jungtuką nerašome.Pasakoje „Varlė karalienė“ karaliaus sūnus įmeta varlės odą į upę, todėl praranda savo žmoną _ ir jam tenka eiti jos ieškoti.Neskirtame1. Jeigu sudėtiniame sujungiamajame jungtukiniame sakinyje yra kuri nors sakinio dalis (dažniausiai aplinkybė), bendra vientisiniams jį sudarantiems sakiniams, sujungtiems jungtukais ir, nei, tai, prieš juos kablelio nerašome. Tokia aplinkybė dažniausiai būna pirmojo sakinio pradžioje.Dabar jau prasideda pavasario dienos _ ir laukiame parskrendant paukščių.Tuomet dar saulė man kaitriau švietė _ ir pasaulis man linksmesnėmis spalvomis klostėsi… Sode lakštingalos čiulbėjo _ tai volungės kvatojo.Tikrai per daug tėvas nemylėjo _nei lepino motina.2. Kai du sudedamojo sujungimo sakiniai turi bendrą šalutinį sakinį, tai juose prieš sudedamuosius jungtukus kablelio nerašome.Kai Janulis atvažiavo į savo tėviškę, saulė jau buvo nusileidusi ir juodi šešėliai užgulė žemę.Pradėjo švisti _ ir saulė patekėjo, kol nusibeldėm į nurodytą vietą. 3. Savarankiškumo neturintys sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys, sujungti pavieniais sudedamaisiais jungtukais, kableliais neskiriami. Sakiniai paprastai būna neilgi ir rodo veiksmų nuoseklumą ar vienalaikiškumą.Aušo _ ir snigo.Vėjas šėlo _ ir jūra šniokštė.Pakilo vėjelis, debesys išsisklaidė_ ir danguje sumirgėjo žvaigždės.4. Kai sudėtinio jungtukinio sudedamojo sujungimo sakinio dėmenų prasminis savarankiškumas nėra aiškus, kablelio rašymas ar nerašymas tarp jų prieš pavienius sudedamuosius jungtukus nelaikytinas skyrybos klaida.
Bejungtukiai
Šie sudėtiniai sujungimo sakiniai sudaryti iš dviejų ar daugiau vientisinių sakinių, kuriuos sieja prasmė ir intonacija. Tarp sakinių jungtukų nėra, jie skiriami kableliu, dvitaškiu, brūkšniu, kableliu ir brūkšniu. Jie būna trijų tipų: sudedamojo, priešpriešinio ir aiškinamojo-paremiamojo sujungimo.1. Sudėtiniai bejungtukiai sudedamojo sujungimo sakiniai yra sudaryti iš tokių dviejų ar kelių vientisinių sakinių, kuriuose veiksmai vyksta vienu metu arba vienas po kito. Jie atskiriami kableliu.Spaudžia speigas, siaučia pūgos, dieną naktį sninga sninga. Žvengė arkliai, kvepėjo neseniai nupjauta žolė. 2. Kabliataškis rašomas sudedamojo sujungimo sakinyje tarp jungtukais sujungtų sakinio dėmenų, kai jie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kai jais pasakomos viena nuo kitos nutolusios mintys.Stojo šaltas ruduo, prasidėjo žvarbūs lietūs; smarkūs vėjai daužo medžių lapelius, drasko stogus, gainioja pilkus debesis, blaško lietaus lašus. Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę; visi plotai žaliavę pavėne aptemę. 3. Bejungtukiai priešpriešinio sujungimo sakiniai atskiriami kableliu arba brūkšniu.Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasė. Daug vargo su vaikais, dar daugiau – be vaikų.Duonos yra – sielos nėra.Tai ne bangos marių kuždas paslapčiom – Eglė žodį taria lūpom drebančiom. 4. Sudėtiniai bejungtukiai aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakiniai yra sudaryti iš tokių dviejų ar daugiau sakinių, kurių pirmasis pasako pagrindinę mintį, o antrasis arba keli tolesnieji tą mintį paaiškina, papildo, paremia, praplečia. Mes to paaiškinimo laukiame, tikimės, nes pirmojo sakinio mintis nėra iki galo aiški, trūksta kažkokio papildymo, paaiškinimo. Tarp jų rašome dvitaškį.Viena tik negera: nėra gyvačių. Jas suartino vienodas likimas: abiejų vyrai Amerikoje. 5. Kai sudėtiniame bejungtukiame aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinyje antrasis sakinys paaiškina, papildo pirmojo sakinio mintį, bet to paaiškinimo mes nesitikime, jis mums yra staigus, nelauktas, tuomet tarp jų rašome brūkšnį. Buvo baisus šaltis – net tvoros pyškėjo.Tą žemę saugo kaimo žmonės – jie čia gyveno ir gyvens. 6. Brūkšnys rašomas tarp dviejų aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinių, kai antrasis reiškia staigų minties šuolį, pabrėžiamas ekspresinis bei emocinis atspalvis, daroma ryški pauzė.Pavažiavęs galą, žiūri – aukso obelis ir šulinys paskui seka. Žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną.Atsikėlė meška valgyti – medaus nebėra.7. Brūkšnį tarp aiškinamojo sujungimo sakinių rašome tada, kai antrasis sakinys reiškia pasekmę, rezultatą, išvadą.Duokit man sparnus eikliuosius – aš sudrebinsiu erdves! Dėk grūdą prie grūdo – pripilsi aruodą.Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva.Per stogą, net per lubas varva ant galvos – vyrai kalti! Susirgus daktaro reikia – vyrai kalti.8. Kableliu ir brūkšniu atskiriame antrąjį aiškinamojo sujungimo sakinį, jeigu pirmasis yra sudėtinis sujungiamasis arba prijungiamasis sakinys.Jau šalnos baigėsi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti. Jau pavasaris išaušo, gieda vieversėlis, – nebegrįžta nuo Malburgo mielas bernužėlis! 9. Kada aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakiniuose prieš antrąjį dėmenį rašyti dvitaškį, o kada – brūkšnį, sprendžia rašantysis. Vieno ar kito skyrybos ženklo rašymas šio tipo sakiniuose nėra skyrybos klaida. Tiesioginė kalba
Žodis žodin pakartota, užrašyta kieno nors kalba vadinama tiesiogine. Ji turi būti perteikta ne tik tais pačiais žodžiais, bet ir tuo pačiu asmeniu, skaičiumi, laiku, nuosaka, tais pačiais linksniais ir kitomis formomis. Žodžiai, kuriais tiesioginė kalba pristatoma, nurodoma, kas ir kaip kalba, kas pasakė, ką veikė kalbėdamas, vadinami autoriaus žodžiais.Tiesioginę kalbą skiriame brūkšniais ir kabutėmis. Dabar linkstama tiesioginę kalbą skirti brūkšniais, anksčiau daugiau buvo skiriama kabutėmis, kurios dabar labiau vartojamos kieno nors mintims išskirti, pažymėti teksto ištraukoms, citatoms.Dviejų ar kelių asmenų pokalbis vadinamas dialogu. Ne visada tiesioginei kalbai reikia autoriaus žodžių: kas kokius žodžius sako, matyti iš tiesioginės kalbos dialoguose.
Brūkšniai
1. Brūkšniais skiriama tiesioginė kalba, kai ji pradedama nauja eilute dialoge (po brūkšnio – didžiąja raide).– Sakai, parėjai?– Parėjau, dėde Alaušai.– Negerai, kad parėjai. 2. Po autoriaus žodžių rašomas dvitaškis, tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, rašomas brūkšnys, pirmasis žodis – didžiąja raide. O Kazimieras nuolat primena:– Tu nereikalingas šiuose namuose, tave, brolau, išės iš čia. 3. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas kablelis ir brūkšnys, autoriaus žodžiai – toje pačioje eilutėje, pradedama rašyti mažąja raide, gale – taškas. – Sėsk į ratus, pavėžinsiu, – sako Morkūno Antanas tarsi suprasdamas Joniuko slaptą norą. 4. Jeigu autoriaus žodžiai yra įsiterpę į tiesioginę kalbą, tai jie paprastai išskiriami kableliais ir brūkšniais.– Na, tiesa, yra ko pagirti, – sakė tėvas, – už darbštumą ir tykumą. 5. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas klaustukas ir brūkšnys, jei tiesioginė kalba išreikšta klausiamuoju sakiniu.– Kur taip trankais? – paklausė šeimininkas. 6. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas šauktukas ir brūkšnys, jeigu tiesioginė kalba išreikšta šaukiamuoju sakiniu. – Teisybė, gryna teisybė! – pritarė vyras. 6. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas daugtaškis ir brūkšnys, jeigu tiesiogine kalba išreikšta nebaigta mintis.– Ko čia tu? Ne turgus, ne šventė… – nustebo atsigręžęs Jurgis. 7. Kai autoriaus žodžiai įsiterpę tarp dviejų aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinių, tai po autoriaus žodžių prieš antrąjį sujungimo sakinį rašome dvitaškį ir brūkšnį. – Kaip aš neverksiu, – sako Onytė: – liepė man per vieną dieną suverpti ir suausti dešimt grįžčių linų. – A jau, tėte, vis bijai, – šoko aštriau duktė: – tai palūkanos, tai kitkas!.. 8. Dvitaškį ir brūkšnį po autoriaus žodžių, įsiterpusių į sudėtinį sujungiamąjį sakinį, rašome tada, kai tarp sujungimo sakinių yra priežasties ar pasekmės santykis. – Reikėjo anksčiau pagalvoti, – prisimindamas prieš keletą mėnesių siūlytą paskolą, pasakė Šiaudinis: – dabar jau per vėlu. 9. Kai antrasis tiesioginės kalbos sakinys yra kaip atskiras pridurtinis, tai po autoriaus žodžių, įsiterpusių tarp atskirų tiesioginės kalbos sakinių, rašome dvitaškį ir brūkšnį ir antrą sakinį pradedame toje pačioje eilutėje didžiąja raide. – Ko spiegi lyg ant karštos plytos sėdėdamas? – klausia Vizgirdienė ir tyliai priduria: – Nors balsas būtų kaip žmogaus.10. Po autoriaus žodžių, įsiterpusių į tiesioginę kalbą, rašomas taškas ir brūkšnys, kai autoriaus žodžiai yra tarp dviejų atskirų sakinių (toliau eina antrasis tiesioginės kalbos sakinys).– Stok! – sako mokytojas. – Parodyk sąsiuvinius.
Tiesioginės kalbos išskyrimas kabutėmis
Kabutėmis išskiriama tiesioginė kalba šiais atvejais:a) kai ji reiškia balsu nepasakytas mintis:1. Ilgai vyrui užtrukus, Agnieška pradėdavo nuogąstauti, tačiau, pamačius jį grįžtant, pamąstydavo: „Viena laimė, kad baltakei saiką jis žino…“ P. Cvir.2. Pagalvojo Tarutis: „Matau tave, ponuli, kiaurą. O mano vaikas – ką, bus galima arti ir akėti juo?!“ P. Cvir.3. „Kaip išmirę visi“, – pasakė ji pati sau ir pažvelgė į tamsius kaimyninių namų langus. V. Vals.4. „O gal jis žino?“ – šmėkštelėjo Gražulio galvoje mintis, ir jis išsigando pats savęs. A. Vencl.5. „Prasnausiu iki ryto, – galvojau, – o kai praauš – surasiu viską…“ J. Balt.6. „Pagaliau kam man jų reikia, – nusprendė ji: – apsiėjau mergaudama, apsieisiu ir dabar, boba virtusi“. A. Vencl.7. „Kuris galas atnešė tą bobą jau taip anksti? – pamanė jis susierzinęs. – Ar ne gana ji prišnekėjo Katrei ausis?! Visada, kai susitinka Tūmaitienę, Katrė pasirodo tokia keista, lyg jai kas sviestą nuo duonos būtų nulaižęs“. I. Simon.b) kai ji reiškia tokius žodžius, kuriuos kalbantysis asmuo prisimena nepasakęs arba tik galvoja pasakysiąs:8. Monika iš anksto laukė, koks jis bus geras, teisinsis, o ji droš: „Atsitrauk nuo mano galvos. Neapkenčiu!“ P. Cvir.9. Tik gailėjosi Tarutis, kam nepasakė: „Ateik, panele, ir pagyvenk mūsų vietoje. Pažiūrėsime, kokiais krepdešinais puošiesi!“ P. Cvir.10. Jau norėjo Tarutis drėbti jam: „Malkas skaldau“, bet susilaikė ir ramiai pasakė:– Ė, nuleisiu čia… P. Cvir.c) kai ji cituojama kito asmens tiesioginėje kalboje arba eina autoriaus netiesioginio pasakojimo kalbos kontekste:11. – Veronyt, kurgi tu lig šiol viena buvai? – sušuko vienu balsu susilaikiusios merginos. – O mes ir vakaruškose tavęs ieškome, ir namie. Tetulė sako: ,,O kas ją žino, pasiėmė nuo tvoros milžtuvę ir išėjo pro kluoną“. A. Vien.12. – Taigi, teisybė. Jarmala nelabai paiso, ar jo darbininkas pavalgęs, ar apsirengęs, – pritarė kaimynas. – Nagi, einu anądien dvarkeliu, tik kažkas: „Sveikas, dėde!“ P. Cvir.13. Stonkus pasakojo užsispyręs:– Iš pradžių aš nenorėjau, o paskui ir sutikau. Švarko kiekvienam gaila. Kai nustojo lyti, Vaitkus ir sako: „Einam dabar švarkų pasiimti“. M. Sluck.14. Tuo tarpu žaltys prašnekės į jauniausiąją žmogaus balsu: ,,Duok, Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu“. flk.Kabutėmis išskirta tiesioginė kalba į naują pastraipą nekeliama. Po autoriaus kalbos dedamas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama rašyti didžiąja raide. Tiesioginės kalbos sakinio gale, prieš kabutes, dedamas toks skyrybos ženklas (klaustukas, šauktukas, daugtaškis), kokio reikalauja sakinio turinys bei jo intonacija. Tik taškas, kaip viso sakinio užbaigiamasis ženklas, dedamas po kabučių.Jei autoriaus kalba eina po tiesioginės kalbos arba yra į ją įsiterpusi, tai kabutės dedamos prieš tiesioginę kalbą ir jai visai pasibaigus.Tiesioginė kalba
Kabutės
1. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po autoriaus žodžių rašoma toje pačioje eilutėje. Kitos taisyklės – kaip skyrybos brūkšniais.Į ją pažiūrėję, žmonės sakydavo: ,,Kokia graži ir maloni mergytė“. 2. Kabutėmis dažniausiai skiriami tokie tiesioginės kalbos sakiniai, kuriais reiškiamas ne pokalbis, o šiaip jau žmogaus mintys, galvojimas, mąstymas, garsiai nepasakyti, neištarti žodžiai.Andrius galvojo: ,,Ne, aš dabar nieko nebijau“. Ko jis mane egzaminuoja?“ – stebėjosi Gražulis. „Kaip gražu! – mąstė mergaitė. – Šią dainų norėčiau dar kartą išgirsti“. 3. Jeigu tiesioginę kalbą, skiriamą kabutėmis, sudaro kelių asmenų pokalbis, tai kiekvieno jų kalba išskiriama kabutėmis, o tarp asmenų kalbos toje pačioje eilutėje rašomas brūkšnys. Tėvas klausia: „Ar prašei pietų?“ – ,,Prašiau, bet jis neina“.
Tiesioginė kalba
Citatos
Citata yra rašytinio veikalo ar kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti. Tai vieno teksto ištrauka kitame tekste. Žodis kilęs iš lotyniško cito – kviečiu liudininku, skelbiu. Citatos būna ilgokos prozos ištraukos, vienas koks teiginys, sakinys, eilėraščio posmelis ar jo dalis, sakinių nuotrupos – fragmentinės citatos; eiliuoto kūrinio viena, dvi ar kelios eilutės; kelios parinktos eilutės iš skirtingų cituoto kūrinio vietų. Citatos panašios į kabutėmis skiriamą tiesioginę kalbą.1. Vieno ar kelių sakinių prozos citatą pradedame rašyti toje pačioje eilutėje, prieš ją dedame dvitaškį, citatą rašome kabutėse.Prasmingi yra I. Simonaitytės žodžiai: ,,Juk žmogus lieka vis tiek mįslingas kitam žmogui“. 2. Ilgesnė prozos citata ar kūrinio ištrauka rašoma, po įvadinių žodžių palikus laisvą eilutę ir pradėjus iš naujos. Citata rašoma po dvitaškio kabutėse. Įspūdingai sukurta senojo Karaliaus mirties scena:,,Klabtelėjo ir lengvai atsidarė stubos durys. Tuo pačiu metu šlubuojąs laikrodis užsimojo mušti šeštą valandą, bet bemušdamas sutriko ir keistu dar negirdėtu čirkštelėjimu sustojo ėjęs. Ir svarsčiai atsidūrė į žemę“. 3. Citatos galo klaustukas, šauktukas, daugtaškis rašomi prieš antrąsias kabutes, o ne po jų. Taškas rašomas prieš kabutes tik jei cituojamas visas sakinys, o ne jo dalis. …Ir vaikui ,,vaidenasi, kaip ten aukštai, ant stogo, tupi kažkas, kaip katė, ir vis ryja, vis ryja dūmus“. Tada jau su visai kitokiomis mintimis eina Aistis tėviškės laukais: ,,O tėviške, o tėviške, kur einam?“ 4. Autoriaus – cituojančiojo žodžiai gali būti prieš citatą, jos viduje ar po jos. Juos skiriame kaip ir kitus autoriaus žodžius.V. Krėvė kuria girdimuosius vaizdus: ,,Tikrai, ten, tali toli, sušvokštė medžiai…“,,Motina, – rašo jis, – man visada buvo aukščiausias moralinis autoritetas…“ ,,Balys Sruoga – poetas ir galbūt daugiau poetas negu dramaturgas“, – rašė vienas iš ,,Milžino paunksmės“ recenzentų.“ 5. Kai cituojame eiliuotos kalbos kelias eilutes ar posmelį, kabučių nerašome, o išskiriame grafiškai; praleidžiame eilutę, atitraukiame nuo krašto, išlaikome eiliuotą struktūrą. K. Bradūnas kalba savo tėvui:
Senas tėve, jeigu tu užgestum Ne ant mūsų rankų, ne savuos namuos, Kur berastum savo vargui prasmę Be lietuviškų kapelių šilumos. 6. Eiliuoto kūrinio citatos gali būti rašomos po įvadinių žodžių toje pačioje eilutėje, nesilaikant posmelio struktūros, o posmelio eilučių pabaigos žymimos pasvirusiais brūkšniais.Žmogaus išgyvenimus aštrina, bet kartu ir įprasmina ilgesys: ,,Ilgesy, ilgesy! / Gal ir tu nepilkoji lakštutė? / Gal seselė esi?“Mylimo laukiama ir tada, kai ,,nebelauks / Niekas niekada“. 7. Citatos, sudarančios autoriaus sakinio dalį, vadinamos fragmentinėmis, rašomos kabutėse, pradedamos mažąja raide, po kabučių pradžioje daugtaškio nereikia. Prieš jas ir po jų rašomi tokie skyrybos ženklai, kokių reikalauja sakinys. Prie fragmentinių citatų priderinamas autoriaus komentaro sakinys asmeniu, skaičiumi ir kitkuo. Žinojimas, kad ,,nežūsim, niekur nedingsim“, yra guodžiantis. 8. Kai fragmentinė citata pradedama nuo sakinio pradžios, ji kabutėse rašoma viduryje sakinio didžiąja raide. Į žemę, į gamtą grįžęs žmogus „Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo“. 9. Praleistos citatoje vietos – kupiūros žymimos daugtaškiu. Jos gali būti citatos pradžioje, viduje ar gale. Daugtaškis pradžioje rašomas po kabučių, gale – prieš jas. ,,…Nors troboj tarp skiedrų ir įdomu, bet lauke dar įdomiau…“ K. Būga pabrėždavo, jog ,,gražios taisyklingos kalbos reikia ieškoti… mūsų liaudyje“. 10. Cituodami kitų mintis, daugtaškiu gale parodome, kad cituojamasis sakinys nėra baigtas. Sakinys ,,Mes žinome, kad gandrai rudenį išskrenda…“ yra sudėtinis prijungiamasis.11. Praleistas ilgesnes teksto vietas žymintis daugtaškis rašomas laužtiniuose skliaustuose. ,,O mūsų tėvų kalba yra labai sunkiai išlaikyta […], todėl būtumėm visai menki padarai, jei jos kaip reikia negerbtumėm“.12. Eiliuoto kūrinio citatose vietoje praleistų eilučių, posmelių arba tarp citatų, parinktų iš kelių vietų, rašoma brūkšnių eilė.Guldėm galvas po tankais sunkiais, Žemę patręšėm gyvu krauju…———————————-Pūsta milas ant mūs nugaros. Mes kalenam plikais dantimis. Nėr pastogės, žeminės geros.———————————-Mūs eilinių dalia paprasta:Ne po vienų – mes kritom pulkais. Aukštus tiltus per upių brastas Mes nugrindome kūnais pilkais. S.Nėris 13. Skliausteliuose rašomos citatų bibliografinių šaltinių nuorodos, kai jos žymimos ne išnašoje, o cituojamojo sakinio gale.
,,Po vakarienės Gediminas ilgai sėdi prie stalo, užsikniaubęs ant sąsiuvinio. Plunksna girgždėdama lekia baltu popieriaus lapu, eilutės gula viena po kitos kaip riebios arimo vagos“ (J. Avyžius, ,,Sodybų tuštėjimo metas“).„Vincas man galvą apsuko su savo ,,Draugu“, – rašė tada J. Biliūnas“ (V. Kapsukas, „Jono Biliūno biografija“, p. 73).14. Šaltinių nuorodos po eiliuotos citatos, jeigu kūrinio pavadinimas žinomas iš konteksto, žymimos posmelio apačioje arba gale skliausteliuose. Panašiai ir obelis eilėrašty „Apypietė“ iš „Apeigų“ sujungia žmogų su jo krašto praeitim savo šakų pavėsyje:Ir tu šakom, tarytum rankom Senelių, apglėbei mane, Ir man jų žodžiai paukščiais renkas Tavųjų lapų ošime. (p. 42) 15. Eiliuotos citatos autorius ar kūrinys, iš kurio ji paimta, nurodomi citatos apačioje dešinėje be skliaustelių. Poetas prisipažįsta:Ten užaugau, iškentėjau Aš kančias visas Ir pamėgau pamylėjau Vargdienių dūmas. MaironisViename eilėraštyje savo mintims ir vaizdams S. Nėris nubrėžė tokią kryptį:Nuskriskite, mintys, į tolį slaptingą, Kur jūsų triukšmingas pasaulis nelies… ,,Improvizacija“16. Dvitaškį rašome prieš citatą, kuria paremiame, praplečiame teiginius (taip skiriame ir vieną nuo kito sudėtinį aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinį sudarančius dėmenis).Šiame eilėraštyje S. Nėris užfiksavo poetinio praregėjimo akimirką ir išreiškė žmogų raminančią tiesą, kad gamta, gyvybė amžina, nors kas akimirką ji miršta – ramiai, nepastebimai:Manęs dar nebuvo, Alyvos žydėjo – –Manęs nebebus jau, –Jos vėlei žydės. 17. Jeigu citata yra autoriaus žodžių tęsinys – šalutinis sakinys, tai prieš jį rašome kablelį, o neeiliuotą citatą – toje pačioje eilutėje kabutėse. A. Baranauskas gailisi, kad ,,Dabar visa prapuolę… tik ant lauko pliko / Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko…“ 18. Kai eiliuota citata yra autoriaus žodžių tęsinys – šalutinis sakinys, tai prieš jį rašome kablelį, o citatą po jungtuko išskiriame grafiškai be kabučių. Po jungtuko jokio skyrybos ženklo nereikia. Iš jos eilučių dvelkia net ketinimas nusižudyti, nes Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta. –Tai gal mirtis iš melo išvaduos?! S.Nėris 19. Eiliuotos citatos posmą galime išskirti brūkšniais kaip išplėstinį priedėlį.Anuometinės lietuvių inteligentijos kultūrinius siekius išreiškęs A.Baranausko posmas –Anei rašto, anei druko Mums turėt neduoda;Tegul, sako, bus Lietuva Ir tamsi, ir juoda –vėliau, spaudos draudimo metais, įgavo tiesioginį, dar aštresnį skambėjimą, jaudinusį visų Lietuvą. 20. Kartais citatos pažymimos tik eiliniu nuorodos numeriu, o bibliografiniai duomenys (autoriaus vardo inicialas ir pavardė, knygos pavadinimas ir tomas, knygos išleidimo vieta, metai ir atitinkamas knygos puslapis) rašomi išnašoje, pažymėtoje tuo pačiu numeriu. pvz.: „Kalbos esmę sudaro tai, kad ji yra ne koks antgamtinis, biologinis ar psichinis, bet socialinis (visuomeninis) reiškinys. Kalba sukuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi glaudžiai susijusi su visuomenės raida“1. _____________________ 1 J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985, p. 6. Nuorodos numeris rašomas po kabučių, bet prieš tašką ne tik tais atvejais, kai citata sudaro tik dalį sakinio, bet ir tada, kai citata sudaro atskirą sakinį arba net kelis sakinius.Kabutės
Kabutės yra šalutinis skyrybos ženklas, kuriuo išskiriami kokiu nors ypatingu santykiu su pagrindiniu tekstu susiję žodžiai ar sakiniai. Kitų ženklų kabutės neatstoja.1. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba, kai ji po autoriaus žodžių rašoma toje pačioje eilutėje.Katriutė vėl prašneko: ,,Matai, Petruk, jau motulė nebedejuoja“. Visus vyrus sustatė valsčiaus patalpos kairėje ir sakė: ,,Kas už Pečiūrą, pasilikite vietoje, o kas prieš jį, pereikite dešinėn pusėn“.Į ją pažiūrėję, žmonės sakydavo: ,,Kokia graži ir maloni mergytė“.2. Kabutėmis skiriamos garsiai nepasakytos veikėjo mintys ar samprotavimai.Kad bent kada pasibartų: ,,Ar tu vyras, ar tu velnias, kam taip geri?“,,Negerai, negerai“, – sakė jis sau, eidamas į jūrą. „Tik kas ji tokia galėtų būti? – klausė save. – Gal kokia viešnia pas ką nors atvažiavusi?“ 3. Kabutėmis išskiriamos citatos, cituojami užrašai, kieno nors žodžiai, garsų pamėgdžiojimai.Pirmoji lietuviška knyga prasideda žodžiais: ,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit…“ Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: ,,Žmonių laimė“. O ruoša, anot Kaikarienės, ,,tirpdavo jos rankose“. Nerašytajai tautos istorijai duoda šviesos vadinamoji ,,žemės kalba“.Kregždžių balsai ,,vyt vyt vyt“ labai įgrysta vanagui. 4. Kabutėmis išskiriami tikriniai simboliniai įstaigų, organizacijų, knygų, laikraščių, meno kūrinių pavadinimai, mechanizmų ir gaminių markės.Rungtynes laimėjo Kauno ,,Žalgiris“. Konferencija rengiama ,,Draugystės“ viešbučio salėje. Niekas nė žodeliu neatsiliepia dėl mano iškeltų įvairių kalbos dalykų ,,Švietimo darbe“. ,,Lituanica“ tad ir yra skrendančios Lietuvos įvaizdis ir simbolis.Loterijoje galima laimėti televizorių ,,Tauras“, šaldytuvą ,,Snaigė“ ar kitą vertingą daiktą.Pastaba. Ne simbolinę, o tiesioginę reikšmę turintys pavadinimai rašomi be kabučių.,,Žinijos“ draugija, bet Kraštotyros draugija, ,,Tauro“ bankas, bet Taupomasis bankas, ,,Lėlės“ teatras, bet Jaunimo teatras, tačiau maisto produktai, kuriuos sudaro sąlyginės reikšmės apibūdinamieji žodžiai, gali būti laikomi simboliniais ir rašytini didžiąja raide su kabutėmis. Pvz.: saldainiai ,,Paukščių pienas“, „Palangos“ duona, „Močiutės“ sviestas, „Mūsų“ kefyras, šokoladas „Trys muškietininkai“, „Kaimiškas“ rūgpienis.Gaminių pavadinimai, ypač reklamoje, etiketėse ir pan., gali būti išskiriami ne kabutėmis, o kitu šriftu, pvz.: Palangos duona, M ū s ų kefyras, sūris GERMANTAS ir pan. 5. Su kabutėmis gali būti rašomi netiesiogine ironiška reikšme pavartoti žodžiai arba žodžiai, nuo kurių autorius nori atsiriboti, pateikti kaip svetimus.Tie dideli puikūs miškai buvo ,,mūsų“ pono… Papasakok, seneli, kaip ponas tave ,,paglostė“. Narvilų ,,pasidžiaugimai“ betgi atsikartodavo, įnamių ,,ekskursijos“ taip pat.Iš tų lūšnų ir lūšnelių buvo ,,sukurtas“ ištisas ,,architektūrinis ansamblis“.
KlaustukasKlaustukas yra tiesioginio klausimo ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką.1. Klaustukas rašomas po klausiamojo sakinio.Ar girdėjai pilną džiaugsmo laisvės dainą?Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?Vis tų pačią knygą tebeskaitai?Pastaba. Po antraščių, kurios turi klausiamojo sakinio formą, bet nereiškia tiesioginio klausimo, klaustukas nededamas.Kaip Jonelis raides pažino.Kodėl gegutė neperi savo vaikų. Po antraštės, reiškiančios tiesioginį klausimą, dedamas klaustukas.Slapyvardis ar slapyvardė? Ar tu matei? Mama! Kur tu?2. Klaustukas dedamas po sujungiamojo sakinio, kai nors vienas jo dėmuo yra klausiamasis.Brukamas biurokratinis žargonas, o paskui stebimės: kodėl prastėja visuomenės kalba? Imk knygas ir eik, ko dar lauki? Ką tu man duosi, aš tau duoklę sumokėsiu? 3. Po prijungiamojo sakinio klaustukas dedamas tada, kai klausimo reikšmę turi pagrindinis dėmuo.Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena? Ar nori, kad papasakočiau negirdėtą neregėtų pasakų?Pastaba. Jei prijungiamajame sakinyje klausimo reikšmę turi tik šalutinis dėmuo, klaustukas gali būti padėtas tik tada, kai klausimas ypač pabrėžiamas.Pasakyk, mamute, kas gi tie linai? 4. Klaustukas dedamas po atskirų klausiamųjų žodžių ar pasakymų.Papildiniai atsako į klausimus: ko? kam? ką? kuo?Karalius užminė mįslę: kas yra mieliausia? kas yra greičiausia? kas yra riebiausia? 5. Po klausiamojo tiesioginės kalbos sakinio prieš autoriaus žodžius dedamas klaustukas ir brūkšnys.– Mergele sesele, ko taip dūsauji? – klausia laumės. – Na, kas gi dabar tau? – nustebo tasai. – Tai ir tavasis išėjo? – priekaišto balsu tarė Damulienė.
Šauktukas
Šauktukas yra intonacinis ženklas, dedamas po šaukiamai pasakomų ir ryškią emocinę reikšmę turinčių sakinių ar žodžių. Sakinio gale šauktukas atstoja ir tašką.1. Šauktukas dedamas po ryškios skatinamosios ar ryškios emocinės reikšmės sakinio, pasakomo pakiliu balsu.Meskite greičiau darbą ir eikite čia!Tik į darbų greičiau! Tik mylėkim karščiau! Tik, vyrai, pajudinkim žemę!Vaikeli gi tu mano, sušalsi! Bet kaip gražiai jis rašo! Kur tik jis nėra buvęs! 2. Šauktukas dedamas po sudėtinio sakinio, jei nors vienas jo dėmuo yra ryškios skatinamosios reikšmės ar pasakomas pakiliu balsu.Kaip būtų gera, kad nereikėtų dalyvauti šiame triukšme tarp svetimų žmonių! Ko jis laukė šio laiko nevedęs, būtų beturįs šeimininkę! Rašyba – ne pirštinės: kas metai jos mainyti negalima! 3. Šauktukas dedamas po šaukiamai pasakomo ir emocinę reikšmę turinčio kreipinio, jaustuko, teigimo ar neigimo žodžio.Tėte! Tu pamiršti, kad baudžiavos nebėr!Ne! Aš tavęs nepažįstu! Taip! Mūsų kova šventa! O! Ir Veronika parėjo! Alio! Jums skambina iš mokyklos.Pastaba. Po jaustukų ir kreipimosi žodžių, kurie skelbimų ar laiškų pradžioje rašomi atskira eilute, šauktukas dedamas ir tada, kai šaukiamosios ar emocinės reikšmės jie neturi.Dėmesio! Konferencijos dalyviams! Gerb. Redaktoriau!4. Šauktukas gali būti dedamas po emocinę reikšmę turinčių sveikinimo žodžių ir linkėjimų.Sveiki atvykę! Laimingos kelionės! Labas rytas!5. Po žodžių, pasakomų su ryškiu emociniu atspalviu, šauktukas dedamas ir sakinio viduje, t. y. ten, kur tolesnis tekstas rašomas mažąja raide.Juodais kraujais aptekusiam sapne kažkas man šaukė: karas! badas! maras! Ak, Dočy! Dočy! tu mūsų klausyt nenorėjai, kad tave mes visi viernai graudendami barėm! Deja! ir mirtis kaži kur paliko! 6. Kai norima ypač pabrėžti sakinio emocingumą, po sakinio dedami trys šauktukai.Bravo, teisingai, sutinkame, sutinkame!!!Kaip prigimtis gali aprėpti tokią niekšybę!!!7. Po šaukiamai ir emocingai pasakomų klausimų dedamas klaustukas ir šauktukas.Tai tu taip atsimoki už mūsų gerų širdį?! Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?! 8. Po šaukiamojo tiesioginės kalbos sakinio ar žodžio prieš autoriaus žodžius dedamas šauktukas ir brūkšnys.– Dievuli, kiek čia turto! – stebėjosi kaimynai. – Stok! Stok! – suriko keleiviai. – Ne! ne! ne! – šaukė vaikai.
Dvitaškis
Dvitaškis yra aiškinamosios reikšmės ženklas, dedamas tarp tokių sakinio atkarpų, kurios susietos ryškaus, bet ramaus aiškinimo ryšiu.1. Dvitaškiu nuo prieš einančių žodžių skiriamos aiškinamąją reikšmę turinčios išskaičiuojamosios sakinio dalys.1.1. Dvitaškis dedamas po apibendrinamųjų žodžių prieš kelias aiškinamąsias vienarūšes sakinio dalis.Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo. Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas. Saulė patekėdama nužiburiavo visą pasaulį: pastogių varvulius, tvoras ir laidarą. Pastaba. Jei po apibendrinamųjų žodžių einančios sakinio dalys yra ne sakinio pabaigoje, po jų dedamas arba kablelis, arba brūkšnys.Trys vaikučiai: du berniukai ir mergytė baltu kaspinėliu kasytėse, šliejosi prie tėvo. Viskuo: kalba, laikysena, išvaizda – jis buvo labai paprastas. 1.2. Jei po apibendrinamųjų žodžių dar yra jungiamųjų žodžių, prieš jungiamuosius žodžius dedamas kablelis, po jungiamųjų žodžių – dvitaškis.Šiemet mūsų turistai aplankė nemaža įdomių Lietuvos vietų, kaip antai (arba būtent): Anykščius, Palangą, Kauno marias. Liaudies dainose apdainuota daugelis mūsų medžių, pavyzdžiui: ąžuolas, beržas, klevas, liepa, ieva.1.3. Prieš pabrėžtą ir kokiu nors būdu išryškintą (raidėmis ar skaičiais sužymėtą, iš naujos eilutės pradedamą) išskaičiavimą dvitaškis dedamas ir tada, kai prieš išskaičiavimą apibendrinamųjų žodžių nėra.Mokyklos sanitarinis postas:a) rūpinasi mokyklos, sporto salės, valgyklos, mokyklos aplinkos sanitarine būkle;b) žiūri, kad mokiniai laikytųsi asmens higienos taisyklių;c) teikia pirmąją medicinos pagalbų.2. Dvitaškis dedamas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo.Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga. Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje. Atsidūsta žmogus: jei nėra šalia Nemuno, tai ir mūsų nėra. Pastaba. Dvitaškis dedamas ir tokiuose sakiniuose, kur sakinio dėmuo aiškina atskirus žodžius.Kaip gaidžiai: dienų pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi. 3. Dvitaškis dedamas prieš sakinio dėmenį, kuriuo netiesiogine kalba atpasakojami kieno nors žodžiai.Ne veltui sakoma: daug rankų didžią naštų pakelia.Gerai sako: su vilku nei arsi, nei akėsi.Ak, kad čia būtų Dočys, pasakytų: bent sykį tu verkusi liaukis.4. Dvitaškis dedamas po tokių autoriaus žodžių, kurie rodo toliau būsiant tiesioginę kalbą.Šeimininkė parvežė iš miesto elementorių savo sūnui ir duodama pasakė: ,,Na, Kazeli, mokysimės skaityti“. Baigus jam griežti, karalaitė sako:– Muzikante, gal būtum toks geras ir man savo žiedą parodytum. – Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas? 5. Po autoriaus žodžių, įterptų į tiesioginės kalbos sakinį, dvitaškis dedamas, jei autoriaus žodžiai yra tokioje vietoje, kur ir be jų turėtų būti dvitaškis.– Nėra baimės, kad lytų, – tęsė Jonelis: – mūsų rugeliai suvežti, šienelis suvalytas.