SIMBOLIZMAS

Simbolizmas kaip meninė kryptis paradėjo reiktis apie 1885 m., kaip reakcija prie natūralizmą ir impresionizmą. Simbolizmui dailėje pradią davė XIX a. antrojoje pusėje Anglijoje susikūrusi dailininkų prerafaelitų grupė, kuri siuetą savo kūrybai iekojo viduramių legendose ir poezijoje. XIX a. pab. simbolizmas paplito beveik visos Europos dailėje.Ypač giliai įsiaknijo Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, veicarijoje, Norvegijoje. Dailininkai simbolistai siekė atsisakyti impresionistinės meno sampratos, reikti idėjas simboliais, pagalbiniais enklais ir situacijomis. Tai nebuvo vientisa dailės kryptis. Vieni simbolistai savo kaip savo kūrybos altinį atrado viduramių legandas (Burne-Jones, prerafaelitai), kiti sapnus (D. G. Rossetti, M.Klinger, M.Denis), tyl (A.Bocklin), haliucinacijas (G.Moreau, O.Redon), nerimą (E.Munch). Atsisakoma bet kokio pasakojimo, vaizduojami objektai praranda savo svarbą, jų traktavimas ir kompozicija yra subjektyvių vizijų rezultatas. Lenkijoje simbolizmas įgavo savitų bruoų. Dailininkai simboliniais vaizdais reikė nerimo ir fatalikumo nuotaikas, niūrias apnuogintos sielos aistras, patriotines idėjas. Tokio stiliaus darbai vyravo daugelio ymesnių XIX a. pab. XX a. pr. lenkų dailininkų kūryboje S.Vyspianskio, J. Mehoferio, J. Malevskio, K.Stabrausko, J.Ručico, K.Dunikovskio, B.Biego. Simbolistinės tendencijos būdingos ir M.K.Čiurlionio dailei, ypač ankstyvojo laikotarpio. Vėlesnėje kūryboje dailininkas vis labiau linksta į vaizdo abstrahavimą, atsisako tiesioginio simbolikumo. Simbolizmas daugeliui XX a. pr. dailininkų buvo svarbus pereinamasis etapas link modernaus meno, o ypač link abstrakcionizmo