Mums jau nuo mažumės yra žinoma garsaus Renesanso epochos menininko Viljamo Šekspyro drama „Romeo ir Džuljeta“. Šio kūrinio žanras – tragedija. Kaip žinome, dramos, o ypač žanro tragedijos esminis bruožas yra konfliktas. Be konflikto nebus ir nelaimės, be nelaimės nebus ir mirties, ir skausmo, ir ašarų. Bet kokia prasmė yra mirtį ir trumpą, bet tyrą meilę, katastrofišką kūrinio pabaigą vaizduoti mene, kaip galima tokiu kūriniu žavėtis ir gėrėtis? Daug mums patrauklesni yra džiaugsmingi, kupini entuziazmo, su laiminga pabaiga ir ilga neblėstančia meile kūriniai! Žinoma, ši Šekspyro drama nėra vien kūrinys apie nelaimę, mirtį ir skausmą. Juk ši drama gali būti ir graži, ar ne?.. Graži meile iš pirmo žvilgsnio, graži pasitikėjimu, begaliniu noru sutaikyti savąsias šeimas, geraširdiškumu ir noru mylėti laisvai, be suvaržymų ir apribojimų bet kokia kaina. Tragedija – dramos žanras, vaizduojantis stiprių, ryškių, valingų, kenčiančių herojų principus, neišsprendžiamus susidūrimus, konfliktus, pasibaigiančius neišvengiama mirtimi. „Romeo ir Džuljeta“ – vienas iš ryškiausių tragedijos pavyzdžių. Dramoje vaizduojama stiprių, valingų, bet kartu ir kenčiančių herojų Romeo ir Džuljetos principai, susidūrimai ir neišsprendžiamais jų šeimų konfliktai. Kadangi tragedija niekaip neapseina be nelaimės ar mirties, šioje dramoje tai irgi įvyksta. Romeo, nužudęs Tebaldą, yra ištremiamas iš Veronos į Mantują, vienuolis Fra Lorencas ir Džuljeta sugalvoja planą, kuris padėtų ir Džuljetai gyventi su savo mylimuoju, ir sutaikytų judviejų šeimas, kurios taip ilgai gyvena nesantaikoje. Bet kokia tragedija be tragiškos pabaigos! Džuljeta, išgėrusi skystį iš buteliuko, „miršta“ keturiasdešimt dvejoms valandoms, kad nereikėtų tekėti už Pario, o galėtų pabėgti su savo brangiuoju, mylimuoju Romeo.
Bet… „blogos naujienos visada keliauja greičiau negu geros, ir liūdna istorija apie Džuljetos mirtį pasiekė Romeo Mantujoje, dar neatvykus pasiuntiniui nuo vienuolio Fra Lorenco. Tas pasiuntinys būtų pranešęs, kad laidotuvės netikros, o mirtis tariama, jog jo brangioji žmona paguldyta į kapą tik trumpam ir laukia, kada Romeo ateis jos išlaisvinti iš baugaus prieglobsčio“. Romeo, negalėdamas pakelti savo mylimosios žūties, tąsyk nueina pas vaistininką ir nusiperka nuodų, kurie, pasak pardavėjo „kritum negyvas tuojau pat, nors turėtum ir dešimties vyrų jėgos“. Grįžęs į Veroną, Romeo požemyje išgeria buteliuką su nuodais ir mirdamas ištaria šiuos paskutinius savo žodžius: „Doras vaistininke, ačiū. Nuodai geri. Su bučiniu Džuljetai aš mirštu“. Fra Lorencas, atbėgęs į požeminį rūsį, kur palaidota Džuljeta, pamato nusinuodijusį Romeo, bet, pažadinęs Džuljetą iš to gilaus sapno, ragina bėgti kartų. Bet, Džuljeta nepaklauso ir su šiais žodžiais: „Štai tavo makštys! Smik čionai! Aš mirštu”, įsismeigusi aštrų kalaviją į save, krinta ant Romeo lavono ir miršta. Štai tokia dramatiška, kupina liūdesio ir nevilties tragedija turbūt verstų susimąstyti, ar viską ir visada pastebime aplinkui. Ar ne per daug abejingumo ir per maža supratingumo pas mus? Galbūt tėvų abejingumas ir pykčiai, amžina nesantaika, karai, niekinimas, smerkimas, nenoras išklausyti ir pražudė savo vaikus?..