ROMANTIZMO MITOLOGIJA

Romantizmo mitologijosIzanga

Si paskaita – tai diletanto zvilgsnis i nelabai apciuopiamai egzistuojanti dalyka, nes tai, ka pavadinau romantizmo mitologijomis – gana marga kose, kurioje verda ir literaturos kuriniai, ir religiniai judejimai, ir istoriku veikalai… Labai norint, juos galima isprausti i romantizmo (nuo XVII a. pabaigos) ir neoromantizmo (XIX a.) remus. Kai kurie autoriai visuose vadoveliuose priskiriami romantikams (Longfelou, Makfersonas, Narbutas…), kitiems sis titulas gali ir nebuti taikomas, taciau visu ju darbuose jauciama romantizmo dvasia.Pradzioje – apie romantizma…Kas gi yra toji romantizmo dvasia? Romantizmas kaip reiskinys laikomas atsakomaja reakcija i Svietimo epochos proto kulta. Romantikai atsigrezia i jausmus, intuicija, vaizduote. Menininko vaizduote iskeliama i religijos lygmeni.

Romantikai idealizuoja praeiti, ypac Viduramzius, iki tol vadintus “tamsiaisiais amziais”. Romantiku kuryboje atgyja “riterystes idejos, ginklo broliskumas, tarnavimas moteriai, ideali meile, keliones, nuotykiai – visa, kuo pasizymi Viduramziu riteriu romanas” (is vieno vadovelio). Pradedama kreipti demesi ir i savo tautos praeiti. Romantizmo epochoje tautos ima kovoti del laisves, mazosios tautos sukuria nacionalines kulturas, istaku ieskodamos tautosakoje, mitologijoje, pagoniskoje religijoje. Populiaru tampa rinkti tautosaka, ji imama tyrineti moksliskai – 1835 m. gimsta mitologija kaip mokslas (jos pradzia laikoma J. Grimo “Vokieciu mitologija”). Tautosaka ne tik renkama, bet ir “kurybiskai apdorojama” – taip gimsta “mazuju tautu epai” (“Kalevala”, “Kalevo sunus”), bandoma kurti ir tautines – pagoniskas religijas (pavyzdys – Latvijos dievturiai). Imama dometis pirmykstemis visuomenemis, kurios anksciau laikytos “tamsiomis ir barbariskomis”, bei egzotiskais krastais, ypac Rytais, Indija. Zavimasi indu filosofija bei religija. Romantikai prisimena fantastika ir pasakas, ju kuriniuose atgyja mitines ir pasaku butybes. Tai kyla is romantikams budingo nepasitenkinimo tikrove ir dabartimi, jie ilgisi isivaizduojamos salies – ar ji butu is realios praeities, ar legendine, ar sukurta asmenines fantazijos. Is viso to ir gime fentezi…

Romantizmas reabilituoja “tamsiuosius amzius”, pagoniska mitologija su tamsiosiomis jos pusemis… Isigilinama ir i pasleptaja zmogaus sielos puse. Romantinis herojus – individualistas, valdomas savo troskimu, lauzantis visuomenes normas, plesomas priestaringu jausmu. Populiariu herojumi tampa “estetiskas” piktadarys, pvz.vampyrai, kuriuos ir “pagimde” romantizmo epocha. Romantizmas iteisina, V. Kubiliaus zodziais tariant, “siaubo grozi ir tamsiaja vaizduote”. Populiarios darosi okultizmo idejos, spiritistu seansai. Romantikams ikvepimo saltinis – “ekscentriskos isprotejusiojo vizijos” (V. Kubilius). Taciau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas grazu, svaru, tyra, “romantiska”. “Tikras” romantikas – krastutiniu priespriesu zmogus.

Siame fone “kiekvienas poetas kuria savo mitologija, ir kiekviena ju yra ivairiu tikejimu, is naujo atrastu mitu ir asmeniniu obscesiju misinys” (A. Alisanka “Vaizdijantis zmogus”).O dabar – trumpai apie mitologijas…Zodis “mitologija” daznai naudojamas kalbant apie konkrecios tautos pasakojimu apie dievus, didvyrius, mitines butybes sistema. Kartu mitologija – tai ir tam tikros zmoniu grupes pasaulio suvokimo sistema, galvojimo budas, nes, pvz. mitas apie dangaus dievo ir pozemio dievo kova atspindi pasaulio skirstyma i viena kitai priesingas erdves. Mitologija kalba apie mitini laika, vadinama “kitados”, “in illo tempore”, kai vyko mitiniai, sventieji ivykiai. Ritualais bandoma ta mitini laika atkurti, megdziojami herojai, dievai, kartojami ju veiksmai.

Savotisku “mitiniu laiku” galima lakyti ir romantiku idealizuojama “isivaizduojama, praeities, legendu” sali. Kartais sakoma, kad mitas – tai pradzios istorija. Ko gero, beveik visas “romantizmo mitologijas” (toliau – RM), apie kurias cia kalbama, ir leidzia vadinti mitologijomis tai, kad jos vyko “kazkada”, mitiniu laiku. Tiesa, dalis ju pretenduoja i istorini laika ir istorinius faktus, kai kurios (T.Narbuto darbai) is tikruju yra istorijos veikalai. Bet ir T.Narbutui Lietuvos istorija prasideda nuo mito apie Palemona.

RM – tai konkreciu zmoniu sukurti pasauliai (nors kai kuriu autoriu teigimu – ne ju kuryba), kurie nemirsta, uzvertus paskutini knygos puslapi, o gyvena toliau savarankiska gyvenima. Jie ir po autoriaus mirties daznai tobulinami, tesiamos ju istorijos. Tuo jie ir skiriasi nuo tiesiog siaip geru ar net labai geru knygu, kurios ir lieka tiesiog siaip geromis knygomis – bet ne mitologija… “Tautosakos sintetika”Aisku, bet koks “neaiskaus objekto” skirstymas ar klasifikavimas yra salyginis, bet juk reikia kazkaip tvarkytis su gausybe skirtingu pasauliu. Tuo labiau, kad si, pirmoji, grupe, salyginai pavadinta “tautosakos sintetika”, issiskiria gana aiskiai. Cia bus aptarti kuriniai “Kalevala”, “Kalevo sunus”, H.Longfelou “Hiavatos giesme”, Dz.Makfersono “Osiano giesmes”. Visiems siems kuriniams budinga tai, kad pavienius tautosakos kurinius autorius sujungia i vientisa epa, suteikia jam forma, ideda daugiau ar maziau savo fantazijos bei kurybos.

Ankstyviausias kurinys – Dzeimso Makfersono “Osiano giesmes” (1762 (1765?)). Dz.Makfersonas skelbe, kad tai – legendinio keltu bardo Osiano dainu perpasakojimas ar vertimas, taciau tarp protingu mokslo zmoniu isigalejusi nuomone, jog “Osiano giesmes” – paties poeto kuryba. Kalbant apie RM reikia pastebeti, kad patys ju kurejai savo autorystes atsisako, teigdami, kad vienas ar kitas kurinys yra arba senoves autoriaus vertimas, arba parasytas remiantis kazkokiu senu paslaptingu rankrasciu, ar netgi ikveptas kokios nors antgamtines butybes (atrodo, labiausiai megstami angelai). Taip kurinys tarsi tampa itikinamesnis, “teisingesnis”, neisgalvotas. Kartu romantikai leidzia pasireiksti ir praeities nostalgijai – remiamasi senu rankrasciu, senomis legendomis, senomis istorijomis, kurios kartais siekia netgi mitinius laikus. “Perpasakodamas” ar “isversdamas” mitinio herojaus Osiano eiles, mitini laika atgaivina ir Dz.Makfersonas.

“Osiano giesmese” pasakojama apie legendine keltu kariauna fiana, jos vado Fino ir jo bendrazygiu nuotykius. Dz.Makfersonas visko neisgalvojo – jis suliteraturino liaudies kuryba (tikriausiai idedamas ir dali savosios), o falsifikatoriumi jis laikomas greiciausiai todel, kad “sufalsifikavo autoriu”, t. y. savo kurini priskyre Osianui.

“Osiano ciklas” – tai ne vien “Osiano giesmes”. Pats Dz. Makfersonas dar parase “Senoves eiliu fragmentus, surinktus Skotijos kalnuose”, na o pats “osianizmas” prasidejo dar pries Dz.Makfersona. “Pirmaja kregzde” laikomas Maiklo Komino “Osianas jaunystes salyje” (1750), taciau sis kurinys tokio didziulio atgarsio nesusilauke. Na, o Dz. Makfersono “falsifikacija” labai greitai tapo populiari, verciama i daugybe kalbu. Nemazai to meto poetu remesi siuo ciklu, naudojo jo siuzetinius motyvus (netgi A. Puskinas, kurio niekaip keltu nepavadinsi, parase “Osiano megdziojima”). “Osianui” buvo sukurta muzika. Populiarus sis kurinys ir siandien, beje, kartais pristatomas netgi kaip “liaudies kuryba” – pvz. tiek i lietuviu kalba isleista skotu pasaku rinkini “Kalvis ir fejos”, tiek i “Didziosios Britanijos pasakas” rusu kalba itrauktos ir “Osiano ciklo” istorijos. Panasu, kad “Osiano ciklas” bei jo herojai populiaresni ir labiau zinomi, nei veliau isleistas keltu sakmiu vertimas “Mabinogion”.

Kitas bandymas sukurti tautos epa – Elijo Lenroto “Kalevala” (1835). Pilnas pavadinimas – “Kalevala, arba senos Karelijos giesmes apie suomiu liaudies senove”. E.Lenrotas pats uzrasinejo kaimo dainininku giesmes, naudojosi kitu uzrasytais tekstais apie dainiu Veinemeina, kalvi Ilmarina bei kitus herojus, sukomponavo juos ir sujunge i vientisa sistema, idedamas siek tiek savo kurybos, pvz. jam teko sukurti atskirus epizodus jungiancias eilutes. Lenrotas savo tiksla pasieke – “Kalevala” tapo suomiu epu, zinomu visame pasaulyje, pagal “Kalevala” kuriami muzikiniai kuriniai, rasoma SF… “Kalevala” galima laikyti E. Lenroto kuriniu tik is dalies – kaip vientisas poezijos kurinys, tai – E. Lenroto nuopelnas, taciau atskiri “Kalevalos” epizodai – tautosaka.

“Kalevala” ikvepe estu gydytoja Fridricha Kroicvalda surinkti estu liaudies dainas i epa “Kalevo sunus” (1857 – 1861). Is pradziu F.Kroicvaldas bande rasyti proza, kur tinka iterpdamas dainas, taciau isejo, jo paties zodziais tariant, “per daug marga mozaika”, tad teko sueiliuoti ir prozos tekstus. Todel “Kalevo sunuje” daugiau autorines kurybos nei “Kalevaloje”.

Dar vienas panasus epas – Henrio Vordsvorto Longfelou “Hiavatos giesme”, parasyta pagal indenu odzibvu ir dakotu legendas, apie Hiavata, legendini Onondaga indenu genties vada. Atrodo, kad ir siam kuriniui turejo itakos “Kalevala”, nes “Hiavatos giesme” sueiliuota “Kalevalos metru”.

Visu kuriniu, priklausanciu siai RM grupei, ikvepimo saltinis – tautosaka. Epuose pasakojama apie mitinius laikus – paties pasaulio pradzia, tautos gimima, jos didvyrius. Tai ir herojiniai epai – ju veikejai vykdo zygdarbius, kovoja, iesko stebuklingu daiktu, kersija, nugali priesus, stato miestus, ikuria valstybe…”Osiano giesmes” labai primena Apvaliojo stalo riteriu istorijas.

Kartu sitie epai – ypac “Kalevala” – yra ir nuostabus archaiskos poezijos kuriniai. Netgi pavadinimai – “Osiano giesmes”, “Hiavatos giesme”, “…senos Karelijos giesmes…” – rodo poezijos ir muzikos junginio – giesmes – iskirtinuma. Ir is tikruju giesme galima laikyti viena pirmuju meno rusiu, turejusia (netgi siais laikais tebeturincia) sakraline reiksme. Giedami pasakojimai apie dievus ir didvyrius – sventi… Todel ir minetieji epai nera vien tik grozines literaturos kuriniai – juk jie kalba apie mitine pradzia (“Kalevala” – tikras lobynas finougru mitologijos tyrinetojams). Ir “Osiano giesmes”, ir “Kalevala”, ir “Kalevo sunus”, ir “Hiavatos giesme”, labai lengvai galetu tapti sventaisiais tekstais. Istoriniai mitaiPirmoji grupe – “tautosakos sintetika” buvo gana vientisa. Sita, antroji, – marga kaip ir pati istorija. Cia greta istoriku ar laikanciu save tokiais darbu (T. Narbutas, C. Gedgaudas) – ir H.P.Lavkraftas su “Nekronomikonu” (tiesa, pastarasis prie sitos grupes gal ir nelabai tinka, bet kitur netinka dar labiau).

T.Narbutas, laikomas romantines krypties istoriku, XIX a. isleido “Lietuviu tautos istorija”. Pirmasis sios istorijos tomas skirtas senajam lietuviu tikejimui. Butent ta pirmaji toma ir galima butu prisikrti prie RM, nes kituose tomuose – reali Lietuvos istorija. Tuo tarpu senasis tikejimas ir mitologija neapsiejo be istoriko “korekciju”. T.Narbutui budinga tai, kad rasydamas apie koki nors dieva ar deive, megsta remtis jam vienam tezinomais rankrasciais – vyskupo Petro ir pan., irasais netiketai surastose ir vel paslaptingai dingusiose monetose, statulelese, archeloginiuose radiniuose. Tu statuleliu isvaizda kruopsciai nupasakojama, teigiama, kad jas mates kazkoks “patikimas dvarininkas” ar pan., taciau dabar jos dingusios. Kartais T.Narbutas sakosi ir pats mates ta ar ana senovini daikta. Jei kalbama apie rankrasti, nupasakojama, kaip sis atrodo, kur ji galima rasti. Mego T.Narbutas remtis ir greiciausiai savo paties sukurtais “tautosakos” pavyzdziais, – juk jis laikomas didziuoju istorijos saltiniu falsifikatoriumi. Pavyzdys – “Grafo Kyburgo kelione i Lietuva”, laikoma T.Narbuto falsifikatu. Visos sios klastotes tarnauja T.Narbutui, kuriant savo mitus, dievus (sio autoriaus kuryba laikomas mitas apie Pokliu ir Nijole), kuriuos pateikia kaip senoves lietuviu. Ir vis delto, nors dauguma rimtu istoriku i T. Narbuto palikima ziuri atsargiai, netruksta jam ir pasekeju… Pavyzdziu galetu buti Perkuno sventyklos paieskos – hipoteze, kad anksciau Vilniaus Katedros vietoje buvusi Perkuno sventykla, grindziama tuo, ka parase T. Narbutas… O sia hipoteze propaguoja ne vien tik savamoksliai istorijos myletojai.

Antrasis, mokslo visiskai nepripazintas (T.Narbutas visgi laikomas istoriku) “istorikas” – Ceslovas Gedgaudas su savo, ko gero, vieninteliu ar bent jau garsiausiu veikalu “Musu praeities beieskant”. Sis iseivijos lietuvis, matyt, nostalgijos tevynei uzgrauztas, guodziasi tuo, jog piesia neparastai didinga lietuviu (aisciu) klajojusiu kone po visa pasauli, praeities vaizda. Jis taipogi remiasi pasalptinga Ziniavaldo (Hinibaldus) kronika – V a. parasyta sikambru istorija. Sios kronikos originalas buves Sponheimo vienuolyne, kazkur dinges, taciau belgu ir prancuzu vienuolynuose islikusios jos kopijos. Na, o Ziniavaldas viska nurases nuo “filosofo Dorako bei ju sventenybiu Gostauto ir Baisonio runomis surasytos musu praeities”. Si kronika lyg ir neisgalvota, ja perrases zmogus – Jonas Tritemijus taip pat, atrodo, istorinis asmuo, tiesiog ta kronika – sikambru istorija galejo buti “pritempta” prie baltu.

Prie tokiu istoriju tenka priskirti ir rasytojo Hovardo Filipo Lavkrafto (1890 – 1937) pradeta, veliau jo bendrazygiu isvystyta Ktulhu ir Nekronomikono mitu cikla. Siu mitu pradzia laikomas 1921 m. paskelbtas apsakymas “The Nameless City” (“Bevardis miestas”), kuriame pasakojama, kaip keliautojas Arabijos dykumoje randa apleista miesta, jame – sena sventykla, kurioje guli mumifikuotos butybes, panasios i ropli, liekanos. Paskui aptinka pozemine praraja ir lieka sukrestas minties, kad tenai, zemes gelmese, gyvena tokie padarai. Veliau si ideja isvystyta i istisa mitologija, kurios esme ta, kad kadaise, dar pries zmonijos atsiradima, i Zeme is kosmoso atkeliavo svetimu padaru rase. Ju gyvenimas vyksta ciklais, ir siuo metu jie miega. Taciau, kadaise buve visagaliais, jie ir dabar turi savo tarnu, kurie laukia ju sugrizimo. Sios butybes – Ktulhu, Njarlathotep, Jog Sothoth ir kitais vardais – minimos Lavkrafto ir jo pasekeju kuriniuose. Taciau visos mitologijos “vinis” yra, be abejo, Nekronomikonas! Tai paslaptinga knyga, kurios arabiskas pavadinimas esas “Al – Azif” ir kuria parases “pamisusiu arabu” vadinamas Abdul Al – Hazred mazdaug 700 m. e. metais. Zodis “Nekronomikonas” verciamas kaip “Mirusiu vardu knyga”. Tai magiskas veikalas, siejamas su tomis mieganciomis butybemis, tarp kuriu kazkodel isipina ir realus senoves Babilono dievai. Sakoma, kad si knyga labai blogai veikia zmones – vienas perskaites pasikore, kitam dar kazkas atsitiko… Beje, pagal legenda ir paciam Nekronomikono autoriui baigesi nekaip – ji sudraske siaubinga pabaisa vidury sviesios dienos ir daugybes liudininku akivaizdoje.

Ktulhu ir Nekronomikono mitologija prie istoriniu mitu leidzia priskirti tai, kad Abdul Al – Hazred pristatomas kaip realus istorinis asmuo, “zinomos” Nekronomikono vertimu i graiku (950 m.) ir lotynu (1228 m.) kalbas datos bei vertejai (i lotynu kalba, jeigu neklystu, verte Olaus Wormius). “Zinomas” ir faktas, kad popiezius Grigorijus IX 1232 m. abu vertimus uzdraudes. Taigi – Nekronomikonas padaromas istorijos dalimi…

Kas budinga “istoriniams mitams”? Kaip jau mineta, visus juos norima pateikti kaip realia istorija. T.Narbutui bei T.Gedgaudui tai – lietuviu tautos istorija, o “Nekronomikone” – paralelios zmonijai civilizacijos istorija. Jiems visiems yra svarbus mitai. T.Narburas ir C.Gedgaudas remiasi lietuviu mitologija. Senoves Rytu (sumeru, Babilono) mitologija, kurdami savuosius mitus, naudoja Nekronomikono autoriai – jie, kaip ir daugelis romantiku, iesko ikvepimo Rytuose.

Tam, kad atrodytu is tiesu istoriniai,visi „istoriniai” mitai remiasi „patikimais saltiniais”. Tik „tautosakos sintetika” i istoriskuma nepretenduoja. E.Lenrotas nereikalauja, kad „Kalevalos” skaitytojai tiketu, jog is tiesu kadaise pasaulyje gyveno toks dainius Veinemeinas. Tuo tarpu ir C.Gedgaudas, ir Ktulhu mitu kurejai nori itikinti, jog tai, apie ka jie kalba, vyko is tikruju. Ktulhu mitologijos kurejams tai, atrodo, daugiau literaturinis zaidimas, nes kai kurie is ju (Lin Carter knygoje „Lovecraft: a look behind the Chtulhu Mythos”) atvirai pasakoja apie tai, kaip gime sie mitai, na, o C.Gedgaudui jo istorija -tai didvyriskas bandymas atkurti tikraja tautos praeiti. T.Narbuto atveju yra kiek kitaip – jis nori itikinti ne tuo, jog tikri yra mitiniai ivykiai, bet tuo, kad jo sukurtieji mitai yra lietuviu tautosakos dalis.

H.P.Lavkraftas issiskiria is “istoriniu” mitu kureju tuo, kad kuria ne realios tautos, o, sakykime, alternatyvia istorija- i realu pasauli ipinamos svetimu butybiu, ju garbintoju bei su jais susidurianciu nelaimeliu istorijos. H.P.Lavkraftas issiskiria ir tuo, jog atstovauja tamsiaja romantizmo puse – Nekronomikono mitologija labai tamsi ir juoda, dievybes – nedraugiskos zmonems.

“Istoriniai” mitai, kaip ir pirmoji RM grupe, neliko vien spausdintu zodziu. T.Narbuto “Lietuviu tautos istorijos” I tomas bei jame pateikti mitai, falsifikuoti ar ne, ne vienam mitologijos tyrinetojui yra parankine knyga. Yra ir mananciu, jog C.Gedgaudas nepelnytai nepripazistamas.

Nemazo atgarsio sulauke ir H.P.Lavkraftas bei jo “Nekronomikonas”. Kai kuriems zmonems “Nekronomikonas”, ko gero, gal net nesisieja su H.P.Lavkrafto vardu – jiems tai realus magijos traktatas, kuri be galo sunku isigyti, nes jis labai retas ir labai pavojingas… Tikima, kad H.P.Lavkraftas pats turejo sia senovine knyga ir ja remdamasis rase apsakymus, taciau jokiu budu neisgalvojo jos… Kai kas, anot gandu, netgi vykdo Nekronomikone aprasytus ritualus. Kas is to iseina, nezinau…

H.P.Lavkrafto mitologijos gyvybinguma rodo ir tai, jog Ktulhu mita eme kurti ir gausybe kitu autoriu: Clark Ashton Smith, Robert E.Howard, Robert Bloch, Colin Wilson ir kt., kai kurie is ju (August Derleth) parase netgi daugiau Ktulhu ciklo apsakymu, negu pats H.P.Lavkraftas. Priskaiciuojama apie 90 sio ciklo apsakymu, tuo tarpu pats H.P.Lavkraftas parase tiktai 12 is ju.

Pagal siuos mitus sukurtas ir vaidmenu zaidimas – “Call of Cthulhu”. “Religiniai” – “etiniai” mitai

Treciosios grupes, kaip ir pirmuju dvieju, pavadinimas taip pat salyginis. Viena is sioje grupeje nagrinejamu RM – mormonu religija – priskiriama religiniams judejimams. Alister Crowley sistema galima pavadinti etine teorija. Teosofija ir Agni Joga – kazkoks tarpinis variantas tarp religijos ir etikos.

Mormonai. Tai, ko gero, vienintele RM, kuria galima pavadinti religija. Tiesa, cia bus kalbama ne tiek apie pacia religija, kiek apie jos pradzios legenda, kuria taip pat galima laikyti savotisku mitu.

Viskas prasidejo tuo, kad viena amerikieti vaikinuka Dzozefa Smita eme kankinti klausimas, kuri is krikscionisku konfesiju yra “tikroji”. 1823 m. jam apsireiske angelas Moronis, kuris pasake Dz.Smitui, kad nera ne vienos tikros gyvuojancios krikscioniskos baznycios ir kad Biblija – tai neuzbaigtas Dievo Apreiskimas. Tikrasis Apreiskimas – tai vienoje kalvoje (atrodo, netoli nuo Dz.Smito namu) pasleptos auksines plokstes, kurias reikia iskasti ir isversti i anglu kalba. Taciau tuo metu angelas ploksciu iskasti dar neleido. Tai buvo padaryta tik po 4 metu.

Dz.Smitas irasus plokstese “verte” naudodamasis stebuklingais pranasysciu akmenimis “urimu” ir “tumimu”, taip pat ir Regejimu akmeniu. Liudytojai pasakoja, kad “vertimas” vykdavo taip: Dz.Smitas dedavo pranasysciu akmeni i skrybele, ikisdavo ten veida ir pamatydavo ant akmens uzrasa nuo ploksciu bei jo “vertima”. Sis “vertimas” ir zinomas kaip “Mormono knyga”, pagrindinis mormonu sventrastis.

Galima pamineti, kad “Mormono knyga” nebuvo vienintelis Dz.Smito “vertimas”. Jis dar yra “isvertes” keleta nusipirktu papiruso ritineliu, buvusiu prie Egipto mumiju. Viename rado Abraomo, kitame Juozapo is Egipto rastus. “Abraomo knyga” taip pat pripazinta viena is mormonu sventuju knygu. Taciau veliau siuos papirusus skaite egiptologai rado tik egiptieciu laidotuviu taisykles.

“Mormono knyga” – tai 15 knygu, parasytu karaliaus Jokubo laiku (jeigu neklystu, XVI a.) Biblijos stiliumi. Cia pasakojama Amerikos indenu, vadinamu lamanitais – esa, senoves zydu palikuoniu – istorija. Dalis lamanitu nukrypo nuo teisingo kelio ir del savo nuodemiu tapo juodaodziais, o teisieji liko “balti ir grazus”. Sios dvi grupes eme kovoti tarpusavyje, ir kova pasibaige tamsiuju pergale. Moronis, kalbejes Dz.Smitui, buvo paskutinis is “baltuju”, surases savo tautos istorija aukso plokstese.

Dangiskieji pasiuntiniai Dz.Smitui rodesi ne karta. Veliau apsireiskes angelas suteike Dz.Smitui ir jo bendrazygiams “Aarono kunigyste” ir “Melchizedeko kunigyste”.

Mormonu arba “Pastaruju dienu Jezaus Kristaus sventuju baznycios” pradzia laikomi 1830 m. Po Dz.Smito mirties (ji nulinciavo ipyke fermeriai, mat Dz. Smitas skelbe, kad tikri Dievo tarnai turi tureti daug zmonu, kaip senoves patriarchai, tad nesidrovedamas “tuokesi” su aplinkiniu fermeriu zmonomis) mormonai pasitrauke i negyvenama teritorija – Solt Lake City, kuris tapo Jutos valstijos sostine. Cia jie ikure diktatoriskai valdoma uzdara “valstybele” su grieztai kontroliuojamomis sienomis.

I mormonu doktrina ieina teiginiai, kad Dievas Tevas – tai labai issivystes tobulas zmogus, gyvenantis Dangiskuose Rumuose su Dangiskaja Motina, jie turi daug vaiku – dvasiu. Sie vaikai, davus jiems kunus, ir tapo zmonemis, kad tobuletu ir taptu dievais.

Dabar pasaulyje yra apie 9 mln. mormonu. Lietuvoje (uzpernyksciais duomenimis) – apie 300. JAV Jutos valstijoje mormonai sudaro apie 80 % gyventoju.

Alister Crowley (1875 – 1947). Sis zmogus zinomas kaip magas, okultinio pasaulio zvaigzde, be to, dar ir kaip “Telemos istatymu” kurejas, tiksliau, perteikejas.

1904 m. magui Aleisteriui Crowley Egipte apsireiske angelas (dar vienas!) Aiwass ir padiktavo jam “Istatymo knyga”. Sioje knygoje aprasomi Telemos (Thelema) isatymai. Thelema – graikiskas zodis, reiskiantis nora, valia (angliskai – “will”). Telemos isatymu esme – “Daryk, ka nori”. Tai vienintelis ir pagrindinis priesakas. Daryti “ka nori” reiskia sekti savo tikraja valia (true will). Tuomet, kai kiekvienas elgsis pagal savo tikraja, neslopinama prigimti, pasaulyje vyraus harmonija, kiekvienas zmogus bus kosmoso centras, kiekvienas zmogus bus karalius. A.Crowley megsta lyginti zmogu su zvaigzde – kiekviena zvaigzde yra savita ir, privertus visas sviesti vienodai, atsirastu netvarka. Tuo tarpu tarp dvieju “tikru valiu” negali kilti konflikto.

A.Crowley ne pats isgalvojo Telema. F.Rable knygoje “Gargantiua ir Pantagriuelis” (1532) kalbama apie Telemos vienuolyna, kur skatinamos zmogiskos vertybes, kaip priespriesa krikscioniu vienuolynams. To vienuolyno vienintele taisykle: “Daryk, ka nori”.

“Istatymo knygoje” pateikiama ir savita, kiek hegeliska, kosmologija. Pasaulio istorijoje buve du eonai (laikotarpiai). Is pradziu moteriskas – Izide. Apie 500 m. pries musu era ji pakeite vyriskas eonas – Oziris. Sio eono epocha pasibaige 1904 m. (tais metais A.Crowley gavo “Istatymo knyga”), ir gime naujas eonas – Horas, sunus. Sioje epochoje bus svarbiausia asmenybes savastis ir valia (will), o ne isoriniai dievai ar zyniai.

“Istatymo knygos” veikejai vadinami senoves egiptieciu dievybiu vardais: Nuit, Hadit, Horas. Tiesa, A.Crowley jiems suteikia kiek kitokia prasme. Nuit – egiptieciu dangaus deive – tampa begaliniu laiku ir erdve, Hadit – saules dievas – atominiu ir individualiu gyvenimo ir isminties principu. Jie kartu sukuria samoningumo principa – Hora. Egipto mituose tarp Nuit ir Hadit nera nei meiles rysiu, nei vedybu.

“Istatymo knyga” skelbiama transcendentines tiesos perteikeja, atsakanti i visas relignes problemas. A.Crowley zodziais, tai “ne nauja religija, o nauja kosmologija, nauja filosofija, nauja etika”. Taciau “Istatymu knygos” pabaigoje esantys komentarai teigia, kad jos negalima studijuoti, ja patartina sunaikinti vos perskaicius. Kaip ir Nekronomikono atveju, knyga apgaubiama paslaptimi…

A.Crowley bande igyvendinti savo idejas, ikurdamas Telemos vienuolyna. Atrodo, jis nebuvo ilgalaikis. Taciau siuo metu gyvuoja Telemos sventykla – ordinas, “modernios misterijos mokykla”, kurios nariai mokosi magijos ir misticizmo. Si mokykla priklauso Telemos koledzui (isteigtas 1973), kuriame mokoma suprasti save, savo vaidmeni pasaulyje, Telemos istatyma. Kiekvienas studentas cia mokosi individualiai, turi asmenini mokytoja.

Teosofija. Si gal ir ne visai religija, greiciau pasauleziuros – etikos sistema populiari ir dabar, nors gime XIX amziuje. Kaip ir dauguma RM, teosofija apeliuoja i savo senuma – teosofijos pavadinimas siejamas su senoves Aleksandrijos filosofais, o teosofijos pradzia – su 3 musu eros amziumi, kai Amonijus Saksas ikure Eklektine Teosofine mokykla. Teosofijai priskiriami XVI – XVII a . mistiniai mokymai. Taciau tokia teosofija, kaip ji suprantama siandien, sukure Jelena Blavatskaja (1831 – 1891). Vieniems si moteris – sventoji, kiti ja vadina tiesiog avantiuriste… Sakoma, kad ji nuo paauglystes pasizymejo askiareges sugebejimais. J.Blavackaja daug keliavo po Egipta bei Azija. Vienoje siu kelioniu ji susipazinusi su koptu magu, kuris ja ismokes aiskiaregystes budu perskaityti paslaptinga knyga – “Dziano stansai”, kurios originalas esas viename Tibeto vienuolyne.Veliau Himalajuose ji susitiko su antgamtinemis butybemis – mahatmomis, su kuriais praleido 7 metus. Mahatmos – tai ismintingiausi, aukstesni lygi pasieke zmones, gyvenatys neizengiamoje kalnu teritorijoje. Jie turi antgamtiniu jegu – gali skaityti mintis, valdyti materija ir pan. Si mahatmu bendruomene, J.Blavatskajos teigimu, egzistuoja jau kelis tukstantmecius ir rupinasi zmonijos gerove. Pati J.Blavatskaja tapo pirmaja moterimi mahatma ir gavo varda Rada – Bai.

1875 m. J.Blavatskaja Niujorke ikure Teosofu draugija.

Teosofijos esme:

– siekiama visu religiju sintezes,

– skatinama studijuoti pasaulio religijas ir mokslus, tirti zmogaus dvasines ir psichines galimybes,

– pripazistamas persikunijimas ir karma, evoliucija ir involiucija,

– tikma, kad egzistuoja aukstesniosios butybes, kurios teikia teosofijos pasekejams slaptas zinias.

Teosofu draugija gan greitai pavirto i istisa teosofu baznycia. Siuo metu teosofija ispazista keli milijonai zmoniu, didzioji ju dalis gyvena JAV, nors teosofijos cenras yra Indijoje.

J.Blavatskaja zinoma ir kaip keleto veikalu (“Slaptoji doktrina”, “Atvertoji Izide” ir kt.) autore. “Atvertoji Izide”, jos teigimu, buvo padiktuota mahatmu. J.Balvatskajos kabineta naktimis lankydavo mahatmu dvasios, o atsikelusi ji rasdavo ant stalo ne savo ranka prirasytu lapu kruva.

Kaip matome, treciosios grupes – “religines/etines” RM grindziamos nebe senomis paslaptingomis knygomis, kurios, nors ir retos, bet teoriskai gali buti prieinamos bet kam, o apreiskimu, ivykusiu dabar, ir ziniomis, suteiktomis isrinktajam.

J. Blavatskajos pasekejais galima laikyti ir Agni Jogos kurejus N. ir J.Rerichus, kuriu filosofija propaguojancios organizacijos – Rericho draugijos – populiarios ir dabar.

Ir teosofijoje, ir Agni Jogoje didele reiksme turi ideja apie Sambala – paslaptinga, neprieinama sali, kurioje gyvena idealus zmones. Sambala tarsi ikunytu romantiku taip trokstamos idealios, bet nepasiekiamos zemes ideja…

Prie “religiniu/etiniu” mitologiju galima butu priskirti ir K. Kastanedos ispopuliarinta jakiu genties indeno Chuano Matuso (don Chuano) mokyma, kurio esme – ismokti kitaip matyti pasauli. Tam naudojami haliucinacijas sukeliantys augalai. Religine sistema sio mokymo nepavadinsi, taciau etine – galima, nes specifinis pasaulio suvokimo budas reikalauja ir specifinio elgesio.

Tarpine sistema tarp “tautosakos sintetikos” ir “religiniu/etiniu” RM galima butu laikyti Ernesto Brastinio dievturius. Sis latvis 1932 m. isleido “Dievturiu sielmoksli, arba teoforu katekizma”, kur isdesto dievturiu tikejimo pagrindus, pagristus latviu folkloru, ypac dainomis. Prie religiniu/etinu RM dievturius tenka priskirti del to, kad E.Brastinio tikslas ir buvo “atkurti” religija. Taciau pats metodas – sistemos kurimas pagal surinkta tautosaka, tegu ir kitokiais tikslais negu “Kalevala”, primena ir vadinamaja “tautosakos sintetika”.

Visos “religines/etines” RM, kaip ir kitu grupiu atstoves, bando sieti save su senove – kuo gilesne, tuo geriau. Teosofai savo saknu iesko 3 m. e. amziuje, mormonai prisimena biblinius laikus, A. Crowley dalina pasaulio istorija i periodus, vadinamus senoves Egipto dievu vardais. Kaip ir dera romantikams, siu RM kurejai ikvepimo semiasi pirmykstese, senoves arba rytu tautose – teosofai ir Agni Joga – Indijoje, Rytuose, A.Crowley – Egipte, Mormono knygoje aprasomos taip pat senoves tautos, K.Kastaneda susirado mokytoja indena. Taciau sios sistemos visgi, atrodo, labiau orientuotos i ateiti, bei siulo idealios ateities pasiekimo budus: mormonai – “tikraja religija”, teosofija – visa ko sinteze ir harmonija, kurios reikia nuolat tobulejant siekti, A.Crowley siulo “nauja filosofija, nauja etika”, kuri turetu padaryti tvarka sio pasaulio netvarkoje.

Romantizmo “religines/etines” sistemos nepamirsta ir dar vieno romantizmo “ismislo” – individualizmo. Visos jos teigia asmenybes tobulejima, kurio rezultatas – tam tikras aukstesnis, lygis (teosofija, don Chuano mokymas). Tas aukstesnis lygis teoriskai prieinamas visiems, reikia tik noreti ir labai labai stengtis. Teosofijoje ir A.Crowley mokyme individualizmas pasireiskia dar ir laisve, netgi butinybe gyventi pagal savo prigimti, rinktis bet kuri tikejima, t. y. klausyti tiktai savo sirdies balso. Kaip teigia V.Kubilius, romantikams paties individo norai, aistros ir planai yra vienintelis galiojantis istatymas. Mormonai cia kur kas grieztesni, bet visgi ir jiems zmones – tai busimi dievai…

Kaip matome, “religines/etines” RM gan utopiskos. Tiesa, ne vien teoriskai – teorijas bandyta ir igyvendinti. Mormonai savo istorijos pradzioje tureje nuosava “valstybele”, zinoma, galejo tenai tvarkytis kaip tinkami, A.Crowley bande pritaikyti “Istatymo knygos” nuostatus Telemos vienuolyne.

“Religines/etines” sistemos, zinoma, privalo tureti tvirta pagrinda, irodyma, kad yra tikros, kaip ir “istoriniai mitai”. Sioje grupeje dominuoja apreiskimai bei antgamtiniu jegu pagalba isrinktiesiems – sistemos kurejams. Tos antgamtines jegos padiktuoja arba pacios paraso sventrasti.

Zinoma, “religiniu/etiniu” RM itaka pasauliui buvo ne mazesne nei kitu RM grupiu, o gal net ir didesne. Dz.Smitas paliko ne tik daugybe liudinciu nasliu, bet ir religija. J.Blavatskaja yra tapusi kone sventaja, be to, teosofija itakojo visapasaulini New Age judejima, K.Kastaneda skaitomas, studijuojamas, turi pasekeju ir turbut labai neblogai pragyvena is savo knygu (jei dar gyvas), A.Crowley pasekejai taip pat buriasi ir kuria savo koledzus bei mokyklas, be to, A.Crowley laikomas vienu is satanizmo “kriksateviu”.

Fantastines mitologijos

Galima isskirti ir toki RM tipa. Tai – grynai literaturine kuryba, nepretenduojanti i realuma, istoriskuma ar teisingo tikejimo statusa, taciau kazkodel juo beveik tampanti. Serloko Holmso muziejuje lankytojus pasitinka “misis Hadson”, atsiprasinejanti, kad “misterio Holmso siuo metu nera namie”. Vargu ar muziejaus lankytojai is tiesu tiki, kad gali cionai rasti pypke berukanti didiji sekli, taciau, ko gero, siek tiek vis delto tikisi… Ypac lengva vaizdingai sukurto literaturinio herojaus realumu patiketi tada, kai Serloko Holmso nuotykius pasakoja pats jo draugas daktaras Vatsonas, savo nuotykius Laukiniuose Vakaruose apraso pats Old Seterhendas, o painias detektyvines istorijas narplioja pati autore Joana Chmelevska, t. y. kuriniai pateikiami beveik kaip autobiografijos…

Bet galimas ir kitas variantas – autorius raso visai ne apie “save”, netgi ne apie musu pasauli – o juo tiki. Turiu omenyje Dz.R.R.Tolkina. Parase zmogus keleta knygu apie Vidurzemi ir tarsi zaisdamas sukure savo pasauli. Paskui rasytojas numire, o pasaulis – ne. Ir ne tik kad nenumire, bet sekmingai gyvuoja ir toliau, pamazu atsiranda ir nauju heroju, jo istorija pratesia ir naujas senu ivykiu versijas kuria kiti rasytojai ar netgi tiesiog eiliniai gerbejai. Literaturiniame pasaulyje Dz.R.R.Tolkinas (nors literatura, tituluojanti save “didziaja”, ir nelabai nori jo pripazinti) buvo ir liks fenomenalus. Kuriasi sio rasytojo fanu klubai – brolijos, kuriu nariai vadinasi is Dz.R.R.Tolkino kurybos paimtais vardais, mokosi neegzistuojancios elfu kalbos, prikelti vidury nakties gali pasakyti, kaip nuvykti is Mordoro i Gondora, nors gal ir nelabai isivaizduoja, kur yra Madagskaras. Jie rengia lauko zaidynes, kur apsiginklave mediniais kardais atkurineja didziuosius Vidurzemio musius. Egzistuoja tokios meno sritys kaip tolkiniska muzika, tolkiniska daile, tolkiniski anekdotai, kuriu zmogus, Tolkino neskaites, visiskai nesupranta. Galima sakyti, jog tolkinizmas – visuotine pasauline psichoze, tam tikra bendrija, kurios atstovai vienas kitam – “saviakai”. Nes juos jungia tas pats tikejimas, jog Vidurzemis – realus. Kazkur paraleliniame pasaulyje. Beveik religine bendruomene. “Nesisteminiai” mitai

Kai kurias RM galima butu pavadinti “nesisteminemis” – tai tam tikri vaizdiniai, idejos, kuriuos gali naudoti ivairus menininkai ar mastytojai. Vienas is tokiu – vampyro ivaizdis. Siuos tautosakos personazus, pasak literaturologu, i literaturine kuryba ivede Dz.Baironas, kuri galima laikyti kone romantizmo simboliu. Vampyras – tipiskas tamsusis romantizmo herojus, visu kuo priesingas zmoniu visuomenei (miega diena, o gyvena nakti, minta krauju, zudydamas zmones, be to, yra jau mires – zodziu, krastutine individualybe). Be to, sio herojaus kilme mitologine, isaugusi is romantiku pamegtos tautosakos. Kai kuriu autoriu akimis ziurint, tapimas vampyru taip pat savotiskas tobulejimas, nes tampama nemirtingu ir igyjama antgamtniu galiu. Vadinasi, tai irgi gali buti tikslas…

Kitas “nesisteminis” mitas – legendos apie paslaptingas arba jau prazuvusias (Atlantida, Lemurija, Mu), arba tebeegzistuojancias (Sambala) salis. Siais mitais tarsi patenkinamas ir potraukis senovei ir idealaus pasaulio ilgesys. Atlantida – Platono kurinys, taciau tebeieskoma jos ir dabar.

Visos sios salys – savotiskos utopijos. Taciau nuo kitu, “paprastu” utopiju (pvz. T.Moro “Utopijos” ar T.Kampanelos “Saules miesto”) jos skiriasi tuo, kad laikomos realiai egzistavusiomis, tuo tarpu kai T.Moro ir T.Kampanelos darbai tera tik pamastymai, kaip cia geriau sutvarkius valstybe. Atlantidos, Lemurijos, Mu egzistavimui pagristi “aptinkama” ir faktiniu duomenu – tuo si RM supanaseja su “istoriniais mitais”. XIX a. toks pulkininkas Dzeimsas Cercvordas (beje, priklauses teosofines minties mokyklai), dirbdamas Indijoje, perskaite senovine nancal kalba padarytus irasus senovinese akmeninese lentelese. Sios lenteles paskojo apie Mu zemyna, buvusi Ramiajame vandenyne ir sunaikinta prasiverzusio vulkano. Cia pries 200 000 tukstanciu metu atsirado zmones, kurie veliau pasieke labai auksta civilizacijos lygi. Is Mu kilo visos zmoniu rases, beje, visos spalvotos rases buvo pavaldzios baltajai. Cia jau galima izvelgti tam tikra rasizma, kaip ir mormonu mokyme, kad blogieji pajuodo, o gerieji liko balti. Rasizmas taip pat gali buti mitologinio mastymo liekana – “tikrieji zmones” yra sava bendruomene, siuo atveju, rase.

* * *

Taigi, visai nesunku sukurti ir savo mitologija. O kad ji butu panasi i cia aptartasias… Visu pirma, jums turetu apsireiksti angelas ir padiktuoti Knyga. Butu gerai, jei jos stilius butu imantrus ir senovinis, o ji pati parasyta egiptietiskais hieroglifais ar bent jau gotiskais rasmenimis. Knyga turi buti labai slapta ir niekam neprieinama. Ja skaityti galetu tiktai zmones, pasieke tam tikra lygi, o visiems kitiems Knygos skaitymas baigtusi pamisimu arba mirtimi.

Knygoje turetu buti pasakojama apie gudzia senove, butina pamineti bent keleta senoviniu dievybiu vardu, geriausia Egipto arba Babilono. Be to, reiketu paskleisti minti, kad tas dievybes kas nors kur nors dar ir iki siol tebegarbina ir jos kaip nors iki siol tebesireiskia. Knygos veiksmas turetu vykti nugrimzdusiame i vandenyno dugna zemyne (tinka ir Atlantida). Beje, Knyga galetu buti vaizdinga ir idomi, panasi i grozini kurini. Galima butu ivesti ir kokia nors Tolkino dievybe specialiai tolkinistams.

Reiketu sukurti savo etikos sistema, kuri pripazintu zmogaus tobulejima iki virszmogisko lygio, kurio (istobulejimo) pasekme – bilietas i Sambala. Pasiekti taji lygi galima tiktai renkant tautosaka ir parasius bent viena metrasti.