Maždaug nuo XVII a. vidurio Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės – riterių kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų ir švelnus įsimylėjėlis. Riterinė tų laikų literatūra dar buvo vadinama kurtuazine (pranc. cour – dvaras, dvaro aplinka).Svarbus visos riterinės kultūros motyvas yra damos kultas. Literatūra jau nebevaizduoja karžygiškų riterio darbų vardan karaliaus, tėvynės arba tikėjimo – pirmiausia jis tarnauja damai, nesipriešindamas paklūsta visiems jos norams, visur ir visada pabrėžia savo atsidavimą jai. Į pirmąjį planą iškeldama damos kulto ir meilės temą, riterinė literatūra akcentavo posūkį prie žemiškųjų, pasaulietinių dalykų, toliau nuo bažnytinių dogmų ir askezės. Riterinė literatūra ne tik vaizdavo riterių aplinką, papročius, kasdienio gyvenimo normas, bet ir pati visa tai aktyviai formavo. Sustiprėjo literatūros visuomeninis vaidmuo.Nuo tų laikų Europos viduramžių literatūra darosi nebeanonimiška. XII a. riterinių romanų autorių ir trubadūrų vardai jau žinomi; iš jų tarpo iškilo ir pirmieji įžymūs rašytojai bei asmenybės: Chrétienas de Troyes, Bernaras Ventadūrietis (Bernart de Ventadour), Marija Prancūzė (Marie de France) ir kt. Jie padėjo pagrindą naujųjų laikų literatūros individualumui. Tiesa, tai buvo tik individualumo pradmenys, nes to meto dainiai vis dėlto iš esmės vadovavosi visuotiniais idealais. Jų kūryba paklusdavo griežtoms formos nuostatoms.
Riterinė literatūra vaisingiausiai buvo plėtojama Prancūzijoje. Naujo tipo, daugiausia iš didikų luomo kilusius dainius šiaurės Prancūzijoje imta vadinti truverais, pietų Prancūzijos Provanse – trubadūrais. (Pirmasis pavadinimas, manoma, kilo iš prancūzų, antrasis iš provansalų kalbos veiksmažodžio „rasti”; trubadūrai vadinami „radusiaisiais”, „atrandančiaisiais” dėlto, kad yra sukūrę maždaug 500 strofų rūšių.) Jų menas, pastangos sąmoningai tobulinti formą yra tarsi priešprieša paprastai, liaudiškai grubokai žonglierių meninei raiškai.Šiaurės Prancūzijos truverų kūryboje pirmą kartą dideli pasakojamieji eiliuoti kūriniai pavadinami romanais (roman); vėliau šis žodis plačiai vartojamas daugiausia prozos kūriniams apibūdinti. Prie Viduržemio jūros ir Italijos prisišliejusiame, tada savarankiškame Provanse, kur buvo vartojama provansalų kalba, nepaprastai sužydėjo lyrinė poezija (ji iki šiol nepralenkta). Kiek vėliau riterinė literatūra ėmė plisti ir kitose Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Vokietijoje ir Anglijoje. Pagrindinės įtakos ėjo iš Prancūzijos.Riterinis romanas
Kai kurių ankstyvųjų riterinių romanų temos kilo iš antikos; toks buvo, pavyzdžiui, „Aleksandro romanas” (XII a. vidurys), kuriame vaizduojamas Makedonijos imperatoriaus Aleksandro Didžiojo gyvenimas, kupinas nuotykių ir įstabių dalykų. Iš šio kūrinio kilo aleksandrino pavadinimas. Tai 12-skiemenės gretutiniu rimu susietos eilutės su cezūra po šeštojo skiemens. Vėliau aleksandrinas tapo viena pastoviausių prancūzų poezijos eiliavimo formų.Savaime suprantama, riterinių romanų kūrėjai iš antikos daugiausia imdavo meilės temą. „Enėjo romanai” vaizduoja tragišką Enėjo ir Didonės meilę. Didžiuliame „Trojos romane” truveras Benua Senmorietis (Benoit de Sainte-Maure) prasimanė Trojos karalaičio Troilio ir belaisvės graikaitės Brizeidos meilės istoriją, kurią vėliau savo kūriniuose panaudojo Boccaccio, Chauceris ir Shakespeare’as („Troilas ir Kresida”).Pačių sudėtingiausių siužetų riteriniai romanai vis dėlto rėmėsi senovės keltų mitais bei sakmėmis, kurių centrinis personažas buvo legendinis V ar VI a. britų karalius (iš tiesų turbūt genties vadas) Artūras. Šios sakmės pasiekė Prancūziją per Velso dvasininko Džefrio Monmutiečio (Geofrey of Monmouth) lotynų kalba parašytą kroniką „Britanijos karalių istorija” (apie 1137) ir per anglonormanų poeto Wace’o adaptaciją.
Vėlesniuose, vadinamuosiuose Artūro romanuose, ėmė dominuoti 8-skiemenės, gretutiniu rimu susietos eilutės. Nuo XIII-XIV a. riteriniai romanai buvo rašomi ir proza.Romanuose apie Artūrą jis ir jo riterinė aplinka vaizduojami taip, lyg viskas vyktų truverų laikais. Artūras yra galingas Europos valdovas, kurio rūmuose įsikūrusi ideali klajojančių riterių brolija. Įsivaizduota, kad niekada tikru riteriu netaps tas, kas nepabuvo Artūro rūmuose ir nesėdėjo čia prie „apvaliojo stalo”; šis stalas simbolizavo riterių lygybę ir brolystę (dėl to romanai apie Artūrą dar vadinami apvaliojo stalo romanais). Romanų apie Gralį pagrindinis herojus Persevalis (Parcifalis), vaikystėje girdėjęs apie keliaujančius riterius, nieko daugiau netrokšta, tik pabėgti į Artūro dvarą.Riterio mylimoji, arba širdies dama, paprastai esti ištekėjusi moteris (romanuose apie Artūrą dažnai paties karaliaus žmona Genevra). Tai pakylėja riterio meilę į idealumo plotmę. Meilė žemiška, tačiau jau iš anksto žinomos jos ribos, nepasiekiamybė. Riteris, kuris pažįsta įprastą juslinę, arba vadinamąją žemesniąją, meilę, vis dėlto trokšta tos aukštosios, tobulos meilės, įkūnytos širdies damos asmeny, nes žino, kad tik tuo būdu sukilnins ir patobulins save. Menkiausias damos palankumas daro jį laimingą ir tarsi suteikia sparnus. Meilės idealumas nesumažina trubadūrų poezijos erotiškumo, atvirkščiai, – jį pabrėžia.Riterinė literatūra praturtino kultūrą naujais bruožais – pagarba moteriai, kaip asmenybei. Riteris ieško nuotykių (turnyrų ir dvikovų su kitais riteriais, milžinais, burtininkais ar siaubūnais), kad nuolat vis išbandytų save ir, parodydamas savo narsą, išmaldautų damos palankumą. Nuotykis ir stebuklai riteriniuose romanuose daugiausia atlieka simbolinį „išmėginimo” vaidmenį. Patyręs daug išbandymų, karžygys tobulėja ir mokosi geriau pažinti save. Žonglierių atliekama truverų kūryba dažnai pasiekdavo paprastus žmones, virsdavo tautosaka ir vėliau tapo viena svarbiausių romantizmo pasakos versmių.Įžymusis prancūzų truveras Chrétienas de Troyes (Kretjenas de Trua; apie 1130-1183) parašė seriją puikių romanų apie Artūrą („Lanselotas, arba Vežėčių riteris”, „Ivenas, arba Liūto riteris”) ir davė pradžią Gralio temai, paplitusiai riteriniuose romanuose („Persevalis, arba Apysaka apie Gralį”). Geriausiuose kūriniuose, pvz., „Ivenas, arba Liūto riteris”, jis plėtojo jau nuo „Rolando giesmės” prancūzų literatūrai būdingą psichologizavimo linkmę. Artūro svitos riteris Ivenas mirtinai sužeidžia Juodąjį Riterį. Jį persekiodamas, Juodojo riterio pilyje patenka į žabangas, iš kurių išsigelbsti tarnaitės dėka. Turėdamas stebuklingą žiedą, jis tampa nematomas ir tada, išvydęs pilies šeimininkę, ją pamilsta. Romane labiausiai patraukia dėmesį meistriškai pavaizduota Juodojo Riterio našlės dvasinių būsenų kaita: iš pradžių ji, žinoma, niršta ant vyro žudiko, o paskui vis dėlto pamilsta Iveną.Iveno „išbandymas” tęsiasi ir po sutuoktuvių su pilies savininke: jis gauna leidimą metus ieškoti nuotykių, bet, suviliotas turnyrų ir nuotykių, užmiršta susitarimą ir sugrįžta tik po trejų metų. Radęs uždarytus pilies vartus, Ivenas iš nevilties išprotėja. Po naujų nutikimų ir „išbandymų” (beje, jis išgelbsti iš milžino pilvo liūtą, kuris tampa ištikimu jo palydovu – iš čia – Liūto riteris) jam atleidžiama.Iš pradžių lengvabūdiški ir beprasmiški Iveno nuotykiai, į kuriuos autorius žiūri ironiškai, po dvasinio sukrėtimo virsta kilniais darbais vardan teisingumo. Romanas simbolizuoja žmogaus dorovinį tobulėjimą.Analogiškas motyvas persmelkia ir Chrétieno de Troyes romaną „Persevalis, arba Apysaka apie Gralį”. Kadangi autorius toliau rodo, kaip berniukas, patyręs daug gyvenimo išbandymų, tampa jaunuoliu bei riteriu, šiame kūrinyje galima įžvelgti vėlesnio ugdymo (arba auklėjimo) romano pradmenis.Nepaisydamas motinos norų, Persevalis anksti išskuba į karaliaus Artūro dvarą, kur visus nustebinęs savo narsa tampa riteriu. Dėl jaunatviško nepatyrimo padaręs klaidų, be to, palikęs motiną, jis jaučia moralinės kaltės jausmą. Vienoje savo kelionėje patekęs į kažkokią pilį, mato keistą vaizdą: pro seną mirštantį riterį nešama ietis, nuo kurios laša kraujas, ir švytinti taurė, kuri, kaip vėliau paaiškėja, buvo šventasis Gralis. Būdamas pernelyg kuklus, Persevalis nepaklausia, ką tai reiškia. Vėliau paaiškėja, kad šis santūrumas buvęs jam lemtingas: nubudęs rytą, jis pamato esąs tuščioje pilyje, Gralis jau pradingęs. Jeigu Persevalis būtų pasidomėjęs, kas čia vyksta, būtų tapęs laimę nešančio Gralio saugotoju. Tai sužinojęs, jis prisiekia vis dėlto rasti Gralį. Savo ruožtu klajoti ir ieškoti Gralio leidžiasi ir karaliaus Artūro sūnėnas Govenas. Šioje vietoje Chrétieno de Troyes kūrinys nutrūksta, turbūt autoriui mirus. Tarp kitų kūrėjų, bandžiusių tęsti Gralio temą arba savarankiškai parašyti naują romaną apie Gralį, buvo vokiečių poetas Volframas Ešenbachietis (Wolfram von Eschenbach; apie 1170-1220). Gralio istorija jo stambiame eiliuotame romane „Parcifalis” (XIII a. pr.) įgijo naujų bruožų. Šis kūrinys – svarbiausias eiliuotas vokiečių viduramžių romanas.Pradinė Gralio reikšmė iki šiol neaiški. Tikriausiai jis kilęs iš keltų tautosakos ir reiškė kokį nors maginį daiktą arba talismaną. Anksti paplitusi krikščioniška legenda susiejo jį su mirties nuosprendžiu Kristui (kraujas, lašantis nuo ieties, ir taurė, į kurią vienas iš Jėzaus mokinių surenka jo kraują). Volframas Ešenbachietis Gralio taurę pakeitė brangakmeniu, kuris gali išpildyti visus žmogaus norus, jį atjauninti ir duoti naujos gyvenimo jėgos. Iš Gralio galima imti valgių ir gėrimų, ir jie niekada neišsenka. Gralis yra tobulybės ir laimės simbolis.Vokiečių poetas vaizduoja jauno karžygio Parcifalio istoriją nuo pat pradžios ir leidžia jam po lemtingos klaidos pilyje pagaliau iš naujo surasti Gralį ir atpažinti jį. Kūrinys patraukia tų laikų buities, riterių papročių bei elgesio normų tiksliu aprašymu. Palyginus su Chrétieno de Troyes romanu, šio autoriaus kūrinyje žymiai daugiau riterinės tematikos motyvų. Štai, pavyzdžiui, Parcifalis turi „rytietišką” pusbrolį Feirefisą, kurio jis iš pradžių nė nepažįsta, tačiau su juo galop ir Gralio pilį pasiekia. Gerokai plačiau Volframas Ešenbachietis vaizduoja kito pagrindinio veikėjo Gavano (Goveno) nuotykius, pabrėždamas du skirtingus jo išbandymų bruožus. Narsiu riteriu tampa ir užaugęs Parcifalio sūnus Lohengrinas. Vaizduodamas, kad Vakarų ir Rytų riteriai yra lygūs, vienodai doroviškai tobuli, autorius pabrėžia Gralio karalystės (kuri yra tų laikų riterių idealas) visuotinumą.Iš esmės remdamasis Volframo Ešenbachiečio kūriniu, vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris XIX a. sukūrė garsiąsias operas „Lohengrinas” ir „Parcifalis”.Senoviniais keltų mitais pagrįsti romanai apie Tristaną ir Izoldą. Deja, nė vienas iš ankstyvųjų prancūzų romanų visas neišliko. Ši stiprių ir permainingų meilės jausmų istorija žinoma iš XIII a. pradžios vokiečių poeto Gotfrydo Štrasburgiečio (Gottfried von Strassburg) eiliuoto romano „Tristanas” (juo rėmėsi Richardas Wagneris kurdamas operą „Tristanas ir Izolda”) ir iš XIX a. gale prancūziškai parašytų prozinių rekonstrukcijų pagal viduramžių fragmentus.Karalaitis Tristanas (dar vadinamas Tristramu), tapęs našlaičiu, gyvena Kornvale savo dėdės, seno karaliaus Marko dvare. Markas labai jį myli, juolab kad Tristanas dvikovoje yra nužudęs jo priešą, airių riterį Morholtą. Pirmąkart Airijon Tristanas patenka valtimi, neturinčia nei burės, nei irklų; valtyje jis gulėjo mirtinai sužeistas užnuodytos strėlės, prie savęs turėdamas tik arfą. Tenykštė karalaitė, Morholto sesuo, auginanti dukrą Izoldą (vadinamą dar Isente) nežino, kad Tristanas yra jos brolio žudikas, todėl jį išgydo. Marko dvariškiai, pavydėdami Tristanui ir bijodami, kad Markas neatiduotų savo sesers sūnui sosto, pareikalauja, kad Markas vestų moterį, kuri padovanotų jam įpėdinį. Ketindamas pergudrauti dvariškius, Markas praneša, kad vesiąs tik tą merginą, kurios auksinę plaukų sruogą pilin buvo atnešusi kregždė. Tristaną pasiunčia ieškoti merginos, o jo valtį vėjas iš naujo atplukdo prie Airijos krantų. Čia Tristanas sužino, kad auksinė sruoga yra Auksaplaukės Izoldos, kuri pažadama Markui į žmonas.Lemtingos meilės motyvas prasideda nuo to, kad Izoldos motina įduoda dukrai burtažolių gėrimą, kuris turi amžinai surišti ją su Marku. Tačiau nelemtas troškulys paskatina Tristaną ir Izoldą jau laive paragauti to gėrimo… Pabunda meilė, kuri nenugalima jėga sujungia jaunas širdis. Vedybos su Marku Izoldai nepakeliamai skaudžios: ji ilgisi Tristano, o Tristanas ilgisi jos. Jie ima susitikinėti slapčiomis. Kilniaširdis Markas bando vaizduoti tarsi nieko nepastebįs. Dvariškiai seka įsimylėjėlius, juos pagauna ir nuteisia mirti, bet jiems pavyksta pabėgti į mišką, kur jie šiek tiek pagyvena ir patiria didžiulę laimę.Pagaliau Markas atleidžia Tristanui, bet su sąlyga, kad jis išvyksiąs iš to krašto. Bretanėje Tristanas veda Baltarankę Izoldą, bet kaip ir anksčiau ilgisi Auksaplaukės Izoldos. Kartą karo žygyje jis mirtinai sužeidžiamas. Išgydyti jį gali tik vienintelė Auksaplaukė Izolda, kuriai jis slapta pasiunčia žinią per pasiuntinį, prašydamas atvykstant laive iškelti vieną baltą burę. Auksaplaukės Izoldos laivas išplaukia su balta bure, tačiau pavydžioji Baltarankė Izolda pasako mirštančiam vyrui, kad laive matyti juoda burė. Praradęs viltį Tristanas miršta. Auksaplaukė Izolda miršta iš sielvarto šalia savo mylimojo. Juos palaidoja tą patį vakarą, tačiau per naktį iš Tristano kapo išauga žalialapis, kvepiančiais žiedais erškėtis, kuris apglėbia Izoldos kapą. Tris kartus erškėtį nukerta, tačiau kiekvieną kartą sulapoja naujas, sujungdamas Tristano ir Izoldos kapus…Pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą yra lyriškiausia viduramžių sakmė. Jame skamba meilės, kaip pirmapradžio, nuolat iš naujo atgimstančio stipraus jausmo bei kilnumo motyvas.Anglijoje anglonormanų karaliaus Henriko II dvare gyvenusią Mariją Prancūzę (Marie de France; XII a. antroji pusė) galima laikyti pirmąja prancūzų rašytoja moterimi. Jos kūrybą sudaro trumpos eiliuotos apysakos, vadinamosios lė (lee), kurios irgi grindžiamos keltų tautosaka. Marijos Prancūzės lė „Sausmedis” epizode apie Tristano ir Izoldos slaptą pasimatymą miške paprastais įvaizdžiais sukuriamas įtaigus koloritas, pabrėžiantis įsimylėjėlių jausmų švelnumą bei žmogiškumą, perteikiamas sielvartas dėl jų liūdnos lemties.Trubadūrų poezija
Provanso trubadūrų poezija formos daugialypiškumu bei jausmų subtilumu parengė dirvą Renesanso lyrikai. Audringo lyrikos proveržio Pietų Prancūzijoje XII a. antroje pusėje ir XIII amžiaus pradžioje priežasčių iki šiol nesiseka iki galo išaiškinti. Tiesa, žinoma, kad X-XI a. Ispanijoje, esančioje šalia Provanso, suklestėjo arabų poezija, tačiau sunku pastebėti tiesioginę jos įtaką trubadūrų poezijai. Trubadūrai – poetai, muzikantai ir dainininkai – nepailsdami tobulino savo meną, jų vaizduose atsispindi tobulo meno pajauta. Lenktyniaudami vienas su kitu išraiškos subtilybėmis, jie surado visas įmanomas strofų formas bei rimavimo schemas.
Susiklostė ypatingas reiškinys – „tamsusis stilius”, „aiškiojo stiliaus” priešprieša; tai sąmoningas daugiaprasmiškumas ir savitas rimavimas. Vėlesnėje, pavyzdžiui, XVII a. pradžios, poezijoje irgi yra analogiškų siekių (manierizmas, kultizmas). Provanso trubadūras Arnaut Danielis (Arno Danielis; XII-XIII a. sandūra) sukūrė pietų kraštuose pačią sudėtingiausią ir formos požiūriu reikliausią poezijos žanrinę formą – sekstiną. Šešių šešiaeilių strofų, palydimų trieilių, eilėraštyje kiekviena atskira strofa atrodo tarsi nerimuota. Tačiau viso eilėraščio eilutes sieja tie patys žodžiai kai kurių eilučių gale: kiekvienos strofos paskutinės eilutės ir sekančios strofos pirmosios eilutės paskutiniai žodžiai pasikartoja. „Palydinčioje” strofoje vėl pasirodo visi šeši ankstesnėse strofose pasikartojantys žodžiai. Tokie eilėraščiai turėjo pastovias temas, ir temos plėtotė (architektonika) kartodavosi. Skyrėsi tik niuansai, kuriuos trubadūrai puikiai atnaujindavo. Iš trubadūrų kūrybos mus pasiekė stulbinamai daug eilėraščių – apie 2500.Iš poezijos žanrinių formų populiariausia buvo kancona – meilės eilėraštis, paprastai susidedantis iš 5-7 strofų ir 3-4 eiliuotų „palydų” (čia poetas padarydavo slaptų užuominų eilėraščio adresatui – savo ištikimam bičiuliui arba favoritui). Kanconos žanrą ypač ištobulino „aiškiojo stiliaus” poetas Bernaras Ventadūrietis (Bernart de Ventadour; apie 1140-1195), kuris buvo bene žemiausios kilmės iš trubadūrų lyrikų, tarnavęs pas Ventadūro vikontą. Jo jausmingų ir romantiškų kanconų nuoširdumas skyrėsi nuo feodalo poeto Bertrano Borniečio (Bertran de Born; apie 1140-1215) karingų sirvenų. Sirvenos forma panaši į kanconą, tačiau visuomeniniu politiniu turiniu (trubadūras šlovino žudynes bei karus, teigė ne taikos, o karo viršenybę) jo poezija kiršino Anglijos karalių Henriką II su sūnumis. Po šimtmečio Dante Alighieri „Dieviškosios komedijos” „Pragare” įamžino Bertraną Bornietį kaip nesantaikos kėlėją (beje, Henriko II sūnų, sosto paveldėtoją Ričardą Liūtaširdį, kurį Bertranas Bornietis puolė savo eilėse, jis aprašė sirvenomis). Mirus kitam karaliaus Henriko sūnui, Bertranas Bornietis sukūrė vieną iš įdomiausių įvairiais įvaizdžiais raudą, išsiskiriančią visoje to meto poezijoje.Pastorelėse (pastorell), dažnai parašytose dialogo forma, buvo vaizduojama riterio ir piemenaitės idilė; dažniausiai tai būdavo nesėkmingas riterio bandymas meilintis jai. Romansuose (pavyzdžiui, Marcabru eilėraštyje) riteris bando meilintis jaunai kilmingai mergelei (nereikia painioti trubadūrų romanso su vėlesniu ispanų romansu). Eilėraščiuose apie aušrą – albose – „sargyboje paliktas” riterio bičiulis arba palydovas (ginklanešys), auštant rytui, daina primena riteriui, jog jau metas skirtis su mylima dama, su kuria slapta buvo susitikęs. Įdomus dialogo formos eilėraštis buvo tensona; tensonoje vyksta ginčas bet kuria tema – du dainiai pakaitom „sako” savo strofą.Vokietijoje rūmų (kurtuaziniai) poetai buvo vadinami minezingeriais, t.y. meilės apdainuotojais (nuo Minne – meilė). Jie rašė panašia į Provanso trubadūrų forma, bet jų kūryba artimesnė tautosakai. Garsiausias iš vokiečių viduramžių poetų buvo Waltheris von der Vogelweide (Valteris fon der Fogelveidė; apie 1160-1230); jo eilėraščių nuoširdumas, natūralumas primena Bernarą Ventadūrietį, bet juose dar mažiau paisoma damos kulto normų. Jis šlovina meilę paprastai mergelei, pastovius ir tyrus jausmus. Būdamas jaunas, jis tarnavo Austrijos hercogo rūmuose Vienoje. Po klajonių ir neturto metų 1220 m. gavo iš imperatoriaus Frydricho II žemės valdą netoli Viurcburgo. Gana žemišką klajūno gyvenimą nugyveno vokiečių poetas Tannhäuseris (Tanhoizeris; XIII a. vidurys), apie kurio nuotykius sukurtas padavimas. Pasakojama, kad Tannhäuseris gyvenęs Veneros kalne ir buvęs Veneros mylimasis. Vėliau jis, atgailaudamas dėl savo nuodėmingo gyvenimo, nuvykęs melstis į Romą, kur popiežius prakeikęs jį, kaip padariusį mirtiną nuodėmę, sakydamas: „Kaip ši lazda mano rankoje niekada neims žydėti, taip ir tau nebus atleista”. Tačiau lazda popiežiaus rankoje vis dėlto pražydusi…Padavimai pasakoja apie minezingerį Heinrichą Ofterdingenietį (Heinrich von Ofterdingen), bet jo eilių neišliko. Vokiečių romantikai, kurie sėmėsi įkvėpimo iš tautos praeities, dažnai savo kūryboje atsigręždavo į minezingerius ir apie juos pasakojamus padavimus (pvz., Novalis’o romanas „Heinrichas Ofterdingenietis”, Heine’s baladės, Wagnerio opera „Tanhoizeris” ir kt.).Naudota medžiaga:1. http://ualgiman.tinklapis.lt/romanas.htm2. http://ualgiman.tinklapis.lt/riterine_literatura.htm3. Visuotinės literatūros istorija , Juri Talvet, 1998