Gyvenimas – tai nuolatinis ieškojimas, mokymasis, tobulėjimas, susidūrimas su tuo, kas man nesuvokiama, ir to nesuvokimo aiškinimasis. Tai sistema, kuri brandina mane kaip asmenybę. Žmogus sukurtas pagal Kūrėjo atvaizdą, tai yra kuriantis, tad nieko nuostabaus, kad mus supa mūsų, žmonių, sukurti darbai. Kadangi kiekvienas iš mūsų unikalus kūrinys, turintys vis kitokį mąstymą ir sielą, kuri skiriasi viena nuo kitos, todėl galima drąsiai teigti, kad pasaulio suvokimas kiekvieno interpretuojamas skirtingai. Į pasaulį žmogus žvelgia savos sielos akimis. Yra asmenybių, kurios negali nekurti. Jie negali tylėti nepapasakoja savo vidinių išgyvenimų kitiems, ir visai nesvarbu kokia forma. Esant unikalumui negalime daryti vieno ir to paties vienodai: mąstyti, piešti, šokti ir vaidinti. Iš to aišku, kad mes galime vienas kita praturtinti perduodami ir priimdami tai, ką turime savyje – mūsų vaizduotės, suvokimo vaisių.Kaip veikia mus tai, ką mes išgirstame, perskaitome? Kiek tai išlieka manyje ir kas vyksta po to?Prieš mane knyga: Richardas Bachas “Džonatanas Livingtonas Žuvėdra”. Nors yra daug meno šakų, bet man priimtiniausias, mane labiausiai keičiantis, yra žodžio menas. Tai grūdas, kuris kritęs į mano širdį augina derlių. Tad perskaičiusi šią nuostabią knygą. noriu pasidalinti įspūdžiu, kuris mane subrandino, pakeitė mano mąstymą. Tai alegorinis pasakojimas. Aš išgyvenau daugybę įvairių jausmų skaitydama šią knygą. Bandžiau suvokti visus charakterius ir juos tarsi perleisti per save. Jausmo suvokimas jau seniai tupėjo mano viduje, bet aš negalėjau jo įvardinti. Ši knyga išlaisvino mano žinojimą ir pavertė tai žodžiu..Jei tai būtų paveikslas, stovėčiau prie jo ištisas valandas ir išgyvenčiau dramą. Kokį jausmą mums galėtų sukelti dailininko paveikslas: įaudrinta jūra, su nutolusiais, stačiais, aukštais krantais, ir žuvėdra aukštumoje erelio pozoje? Kiekvienas turbūt savyje atrastų, kad tai laisvės troškimas, iššūkis prigimčiai. O dar gyliau?
Knygos dedikacijoje parašyti žodžiai: “Tikrajam Džonatanui žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų”. Toliau savo personažą aš vadinsiu tiesiog Džonatanu. Kiekvienas iš mūsų, nors ir būdami nepakartojami, bandome gyventi taip, kad niekuo neišsiskirtume iš kitų. Išorę galimą priderinti prie kitų, tik sielos nepakeisi. Todėl ir aplanko didžiulis noras, pakilti iš gyvenimo rutinos pelenų aukščiau, nugyventi gyvenimą prasmingiau. Gyvendami visuomenėje jaučiamės esą jos dalį, bendruomenės nariai nenorintys laužyti jos nesukurtų , bet kažkaip tai keistai atsiradusių ir nusistovėjusių taisyklių. Ir kaip keistai žvelgiame į atskilusi nuo bendruomenės narį, kuris kaip Džonatanas, atsiskyręs vienui vienas, turėdamas savo troškimą , bando jo siekti. Džonatanas – žuvėdra. Žinome, kad žuvėdros, kaip ir žmonės turi gyvenimišką rutiną, o Džonatanas jos nenori turėti, jam tai svetima. Jis turi svajonę skristi. Skristi taip, kaip neskrido nei viena žuvėdra. Aš taip pat noriu gyventi taip, kaip negyveno nei vienas žmogus. Auginu savyje svajonę, kaip ir Džonatanas, ir noriu leisti, kad mano svajonės sparnai sustiprėtų ir galėčiau kilti į tuos tolius, kuriuose matau save. Džonatanui nerūpi, kad dėl jo užsispyrimo kenčia tėvai, juk jo gyvenimas priklauso tik jam. Kurti sau ateiti, jei reikia, tai ir žlugdyti. Gyvenimas ir supratimas apie patį gyvenimą yra jo. Juk vienų pamokimai kaip gyventi, gali prašauti pro kito suvokimą gan toli. Ir kodėl kažkas vis nori trukdyti laimės atėjimui, nenori leisti įvykdyti tai, ko esame siųsti į šį pasaulį? Visų pirma tai gali būti pavydas, kad kitam nesisektų geriau nei man. Ar tai nėra egoistiška? Netgi tie , kurie linki pačio geriausio – tėvai, ir jie pradeda nurodinėti kaip gyventi, kaip elgtis, kaip, kaip, kaip.. Tėvai pasirodo norėjo ne tokio vaiko, ne su tokiu charakteriu. Jiems skaudu, kad kiti tyčiojasi iš jų vaiko, vadina ji kvailu, atstumia. Jie jaučia, kad tai daroma lyg su jais pačiais. Vaikui taip pat nesinori skaudinti tėvų, tad ir Džonatanas ne vieną kartą bandė susitaikyti, kad jam nelemta turėti savojo kelio, likimo.Bandė susitaikyti su tuo, kad jis yra bendruomenės dalis, kad jam reikia, privaloma, gyventi taip kaip gyvena dauguma jo gentainių, tai yra monotoniškai tęsti egzistavimą.Bet argi galima susitaikyti, kai viduje tiksi užtaisyta bomba – svajonė. Svajonė kelia sparnus į aukštį ir kviečia naujam ryžtingam darbui ir veda į vienumą. Ir, ką reiškia kitų pasišaipymai, ką reiškia tai, kai tave apdaužo nesėkmės, kad gyvybei gresia pavojus.Tai nieko nereiškia prieš didžiulį norą daryti tai, ko trokšta tavo vidus, tavo širdis. Aišku, būna akimirkų, kai per didelį troškimą, per skubėjimą pasiekti norimo rezultato, atsiduri akis į akį su mirtimi. Taip ir Džonatanas, vos nesudužęs į aukštą uolą, grįžta namo, į šeimos būrį, ir pasižada gyventi pagal jų taisykles.Bet ar ilgai? Kaip žmogiška! Tol, kol žaizdos užgyja, skausmas užsimiršta, kol vėl nenutylantis sielos šauksmas užgožią visą vidų. Kaip ilgai žmogus gali pakelti šalia esančio kvailą elgesį? Žmogus labai neilgai teištveria, jis labai greit nuteisia. Džonatanas irgi buvo nuteistas – išmestas iš bendruomenės, paniekintas. Ir tai vien dėl to, kad jis troško daryti tai, ką manė esant teisinga. Visas jo vidus to norėjo! Atsiskyrus nelieka nieko kaip tik veikti! Džonatanas atsiduoda darbui, savęs tobulinimui. Niekas nesvarbu: nei šaltis, nei karštis, nei liūtys.Staigus pasikeitimas prilygsta sapnui. Užmiegi ir atsiduri kitur, pasakiškoje vietoje, ten, kur ir norėjai patekti, į vietą, kur svajonės tampa realybė. Sunku patikėti , kad pagaliau po šitiek vargo, skausmo, nevilties , nusivylimo, kančių, atėjo pažado išsipildymo metas. Pažado duoto sau, tą akimirką, kai pajutai širdyje troškimą veikti. Pažadas, kurį sudaro vienas žodis – pergalė. Džonatanas per vieną akies mirksnį atsidūrė išrinktųjų , tobulųjų būryje. Jis buvo jau nebe vienas, šalia likimo draugai, kurie ištvėrė visą tai, ką ir jis. Ką mes darytume, jei pasaulyje nebūtų Džonatanų, kurie pirmieji pramina kelius, juos tiesina, platina? Kelius į naują lygį. Tie, vadinamieji Džonatanai negailėjo jėgų, vienatvės akimirkų ir skausmo, kad pasiektų , ko trokšta jų širdys. Jie nemąstė tuo laikotarpiu, kai patys mokėsi, kad ateis momentas, kai jie pasieks išsvajotą tikslą ir išgirs, kad atėjo laikas mokyti kitus.Kai Džonatanas atsiranda naujajame būryje, tokių kaip jis, toliau tobulėja. Sutinka asmenį, kuris pasiekė daugiau už visus kitus, kurie buvo su Džonatanu šioje pasakiškoje vietoje. Tas asmuo – būrio vadas. Jis dar praplečia Džonatano mąstymą, pagilina mintis, supratimą ir daromo darbo įgūdžius.Ateina metas ir jam mokyti kitus. Bet kiek svarbu mums yra mūsų pačių kraštas, jame gyvenantys žmonės, artimieji. Gyvenimas pats diktuoja, kad šaknų atsižadėti neįmanoma, jos stipriai mus laiko prie tos žemės, kurioje gimėme ir užaugome. Tad Džonatanas, pajutęs, kad gali būti kitiems naudingas, savo mintimis grįždavo į tėviškės žemę. Jį nuolat lankydavo mintis, kad gal atsirado ir jo gimtojoje žemėje nors vienas asmuo, kuris nori daryti tai, ką darė jis. Nors draugai atkalbinėjo , nors primindavo, kad jis atstumtasis, kad tie, pas kuriuos jis taip trokšta grįžti, ne taip seniai išmetė iš savo būrio ir pasmerkė, kaip niekam netinkanti, kaip maištininką.Bet, kai tvirtai apsisprendi niekas negali sulaikyti:nei tūkstančiai kilometrų, nei gąsdinančios audros, nei baimė vėl pamatyti tuos, kurie tave įskaudino.Džonatanas apsisprendė ir pasuko gimtinės link. Jis neapsiriko. Ten jau lūkuriavo vienas trokštąs mokytis, tartum ir laukė, kada gi Džonatanas pasirodys.Vieni visada laukia, kad ateitų kažkas, paimtų už rankos ir nuvestų ten , kur jie panori, o kiti deda visas pastangas, kad pasiekti tai, ką yra nutarę. Vėliau Džonatanas sutiko daugiau mokinių ir kiekvienam jis sakydavo “tu turi teisę būti savimi”. Galu gale atstumtieji, o visi jo mokiniai buvo sulaukę jo likimo, vadovaujami Džonatano išdrįso nuskristi į stovyklą, iš kurios jie buvo išlydėti paniekos žvilgsniais. Jie nutarė nukeliauti ten ir parodyti savo sugebėjimus.Kas gali įvykti, kai tavo akys išvysta pažįstamą veidą, seniai matytą asmenį, kuris išėjo prieš daug laiko iš būrio nuleista galva, o dabar stovi tvirtas kaip uola, galingas, pasitikintis savimi ir daro stebuklus, tokius paprastus ir gyvenimiškus. Prieš akis pamatai savo svajonės įsikūnijimą. Suvoki, kad tai padaryta per didelį vargą. Ar nenusipelno toks asmuo pagyrimo, žavėjimosi šūksnių? Ar tavo viduje nesuspurda noras būti panašiam į jį? Kaip tai suprantama ! Pirmiausia garsiai reikia pasakyti bjaurius žodžius, tokius kaip: “ Ir kaip jie drįso čia pasirodyti.Jokios gėdos.” O viduje sau kalbėti visai kitus: “Jis gali, kodėl aš negaliu. Jei jis išmoko, kodėl aš negaliu išmokti.” Tik bėda, tokia žmogiška bėda! Jei nepaklusi, išvarys iš genties ir teks patirti pažeminimą, bet to taip nesinori. Reikia prie genties akių smerkti tokį “išsišokėlį”, o viduje juo žavėtis, girti. Tad kaip išmokti viso to, ką moka Džonatanas ir išlikti būryje? Vienas kelias vis tik yra. Naktis. Kai seni miega ir sapnuoja kažkelintą sapną, jauni keliasi iš guolių ir eina mokytis pas Džonataną. Ir tokių jaunuolių ne vienas, ne du, o tūkstančiai.Ką tai reiškia? Kokia to perversmo, padaryto Džonatano reikšmė? Mokymasis ir tobulėjimas. Mes negalime užsidaryti savo rėmuose, negalime gyventi kaip ankščiau, kai vidus trokšta naujovių. Tas vienas žingsnis, tas nebijojimas paniekos gali iš naujo atgimdyti tautą, pasaulį.Tik viena žmonių problema, kad bijo pačių mūsų sukurtų įstatymų. Džonatanas sako, kad “vienintelis teisingas Įstatymas yra tasai, kuris padeda pasiekti laisvę”… Norėčiau, kad ir daugiau tokių knygų, kaip ši, šviestų mano kelyje, kaip degančios ugnelės rodytų mūsų sieloms kelią, budintų ir neleistų ramiai miegoti.Kad pajėgtume išnaudoti mums duota potencialą šiame gyvenime. Kiek daug jaunų ir pagyvenusių pramiega savo gyvenime, arba užsidarę savo kambarėliuose planuoja ateities vizijas. Ir tos vizijos taip ir lieka neišsipildžiusių svajonių aidais. Ir metai po metų širdyje vis skaudžiau dingtelį “o juk galėjau, dabar per vėlu”. Manau, kad niekada nėra per vėlu. Noriu parašyti žodžius, kurie kilo man rašant šį rašinį. Tai lyg ir nieko bendro neturintis su Džonatanu, bet tai aktualu tiems, kurie svarstė savo širdyje nesuprasdami kurią pusią palaikyti – teisėjų ar nuteistųjų. Norėčiau, kad kiekvienas, kai aplanko gyvenimo prasmės suvokimas, patirtų tai, ką patyrė tikrieji Džonatanai.Tai mano prabudusios širdies suvokimas:Laiko tėkmėje paskendo visa tai, ko laukiau, kuom tikėjau. Dabar žiūrėdama į darganomis nusėta rudens veidą, jaučiausi lyg eičiau per vakarykščią dieną ir į saują rinkčiau savo ašaras, savo skausmą bei džiaugsmą. Krištolu krinta ašaros iš verkiančios širdies ir su trenksmu dūžta į akmeninį grindinį.Medžių paūksmėje ilsisi mano ateitis. Žiūri į saulėtą dangų laukdama akimirkos, kai galės šoktelėti ant kojų ir skuosti pasitikti manęs, paliesti mano ilgesio pritvinusias kojas ir rankas, bučiuoti vėjyje išsidraikiusius plaukus ir atmerkti mano liūdesio akis… Aš nepažįstu savo ateities, net negaliu įsivaizduoti jos akių, jos šypsnio, bet noriu tikėti, kad jinai pakeis ir sukurs mano gyvenimą kitokį, negu šiandiena – visiškai naują.
Akimirka. Pervėrė mintis: rytojus mano ateitis.Rytoj manęs laukia nepatirta, neatrasta, neišgyventa gyvenimo akimirka, mano likimas. Pajuntu jaudulį, o gal tai baimė. Žvelgiu į laiką, kuris bėga.Spurdanti širdis ir naujas suvokimas : aš kiekvieną minutę žengiu per laiką. Sekundė, antra, trečia – dabartis virto prateitim, o ateitis dabartim. Ar pajutau, ką turėjau pajusti, ar atradau, ką tikėjausi atrasti? Ne, aš juk laukiau kitokio jausmo ir kitokios ateities. O gal aš pati nežinojau, ko troškau, bet laukiau. Aš kūrėjas, kuriantis savo likimą per laiką. Tiesiu rankas į ateitį, bet apglėbiu dabartį. Kūrėjas!Nuimu rūką nuo savo žvilgsnio ir pamatau tai, ką jau seniai turėjau pamatyti, bet nesugebėjau. Atėjo laikas pakeisti, ką dulkių sluoksnis įrašė į istoriją. Pradedu gyventi, kaip Džonatanas