„Nuo Birutės kalno“ analizė

148 0

Maironis

Nuo Birutės Kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga

Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,

Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų

Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,

Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;

Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau

Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,

Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;

Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;

Paslapties ne

eišduos savo veidu tamsiu

Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Eilėraščio analizė

Maironis mėgo Palangą ir lankydavosi joje beveik kiekvieną vasarą – nuo jaunystės iki pat žilos senatvės. Turtingam ir veikliam gyvenimui reikšti poetas dažnai panaudoja jūros įvaizdį:

O tik Baltijos vaizdas – jūros, išsisupusios ,, plačiai vakarų vilnimis”. Šis vaizdas toks ryškus ir sugestyvus, kad ir atrodo šiandien nuo Birutės kalno pro pušų viršūnes žvelgdami į banguojančius vandenis, girdėtume netylanti jūros ošimą, prisimintume Maironio posmus, kuriose jis taip taikliai yra pagavęs šio didingo reginio esmę.

Bet ar

r eilėraštyje iš tikrųjų svarbiausias dalykas jūros reginys? Tiesa skaitydami eilėraštį, tariamės matą audringus jūros plotus, girdį jos ,,paslaptingus balsus”, bet drauge suvokiame, kad eilėraštis į mus prabyla ne tiek gamtos, kiek žmogaus pasaulio vaizdu. Šio pasaulio turinį visų pirma, be ab
bejo, sudaro gamtos jausmas. Tačiau ne reginio grožis ir didingumas pats savaime jaudina poetą, o tie vidiniai ryšiai, kuriuos jis junta tarp savęs ir gamtos. Tik čia nepažabotoje, gaivalingoje gamtoje, jis jaučiasi galįs duoti valią savo jausmams. Poeto jausmų turinys taip ir lieka tiksliau neapibrėžtas ir nekonkretizuotas. Gal tai pačių gyvenimo horizontų pasiilgimas, pajutus konfliktą su slopia ir slegiančia aplinka; gal nepasotinamo laimės ilgesio sukeltas skausmas; o gal kūrybinių jėgų pertekliaus jutimas, jėgų kurios dar nebylios kankinančiai ieško žodžio, išraiškos? Kaip ten būtų – mes žinome: tai kilnūs jausmai, rodą turtingą, dosnią prigimtį. Poetui rūpėjo išreikšti nerimstantį širdies gyvenimą, leisti suprasti visą jausmų sudėtingumą, prieštaringumą, kuris negali būti tiksliai nusakytas žodžiais, o tik įspėtas, nujaustas (,,Trokštu draugo arčiau : juo tikėti galiu; ji
is kaip audrą nujaus mano sielos skausmus”) Tiesa, eilėraštyje sukurtoje situacijoje mes matome poetą gilios vienatvės valandą: jis nesijaučia galįs patikėti savo išgyvenimus žmonėms, nesitiki galėsiąs būti jų suprastas, ir jūra čia yra jo vienintelis draugas ir patikėtinis. Tai tokios vienatvės valanda, kuri reikalinga kiekvienam žmogui, o gal ypatingai tokiai visuomeniškai, aktyviai prigimčiai, koks yra Maironio poezijos lyrinis herojus. Tai valanda, kai žmogus grįžta pats į save, įsigilina į savo jausmus, į vidinę patirtį, kai bręsta turtėja jo vidinės galios tam, kad vėliau ga
alėtu reikštis įvairiopa veikla.

Koks tas žmogus? Kreipdamasis į jūra, kaip į artimiausią, pasiilgtą draugą, kuris vienas temokės jį suprasti ir išsaugoti jo paslaptį, keliskart nurodydamas savo dvasinės esmės panašumą į jūros stichiją (.tu pati vien suprasti gali, nes per amžius plačių nenutildai bangų.”, ,,.tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!”, ,,Liūdna man! Gal ir tau? “, ,,.per amžius paliks, kaip ir aš, neramus”), poetas jūros vaizdą analogiškais ryšiais susieja su vidiniu gyvenimu. išnyksta aiškios ribos tarp jų; nebežinome, nebeįstengiame atskirti, kur čia jūros bangavimo ritmas, o kur nerimstančios žmogaus širdies, nes visa toji į audrinta, šėlstanti stichija – argi tai tik jūra? Ar su juos vaizdu mums nesusilieja ir pats poetas – neramus, maištaujantis? Ar jame neslypi ta pati energija? Ar jo troškimai nėra tokie pat platūs, begaliniai? Ar jo skausmo ašaros ne tokios pat sūrios? Ar jo sielvartas ne toks gilus? Ši analogija, niekur tiesiog neišreikšta, vis dėl to aiškiai juntama, ir ji sudaro eilėraščio gyvąją sielą. Šiame paveiksle išryškėja giluminis žmogaus ir gamtos ryšys, atsiskleidžia įspūdingas žmogaus vidinis gyvenimas, kupinas taurumo ir neišsenkamų dvasinių jėgų.

Pirmame posme atsiskleidžia platus jūros vaizdas ir kartu visa toji dramatiška situacija, kuri sudaro eilėraščio vyksmo išeities tašką. Dvasinio lyrinio herojaus kovoje yra iškilusi al
lternatyva: arba amžinai nutilti, arba išsakyti save (,,.man krūtinę užliek savo šalta banga ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!”). Antrajame posme turime naują emocinę būseną: alternatyva išspręsta. Begalinės jūros akivaizdoje lyriniam herojui nebereikia tramdyti savo nerimo ir paslapčių kupinos širdies. Čia dar neprisipažinimas, o tik ilgesingas mostas, nukreiptas į tą, kam tas prisipažinimas skirtas.

Eilėraštis ,,Nuo Birutės kalno” yra tarsi koks ,,Pavasario” antipodas tiek vaizdavimo būdu, tiek reiškiamų išgyvenimų turiniu. Ten – saulėtų vaizdų apibrėžtumas, čia tirpstančių kontūrų paveikslas; ten – iš širdies gausumo ištryškusi meilė visam pasauliui, čia – vienatvės valandą atsivėrusi skausmo kupina širdis. Bet Maironis tuo ir reikšmingas mūsų poezijos raidai, kad jis pirmas sugebėjo sukurti lyrikoje iš visų pusių parodantį žmogaus charakterį, sudėtingą, dažnai prieštaringą jo išgyvenimų paveikslą. Eilėraštis ,,Nuo Birutės kalno” reprezentuoja šviesą ir šešėlius, kuriais poetas tapo žmogaus emocijų pasaulį savo lyrikoje.

Komentuokite!