„N“ bendruomenės studija sociokultūriniu aspektu. (Užgavėnės)

2311 0

Turinys

I. Įvadas ..............................2

II. ........... katalikiškos vidurinės mokyklos bendruomenės pristatymas ......................3

III. Lietuvių kalendorinės šventės ....................4

3.1 Rėdos ratas ..............................4

3.2 Gavėnia ..............................5

3.2.1 Užgavėnės .............................5

IV. Užgavėnių šventė ....... katalikiškos vidurinės mokyklos bendruomenėje .......................8

4.1 Užgavėnių scenarijus ..........................8

V. Išvados ..............................12

VI. Literatūra ..............................13

I. Įvadas

Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug gali juos pakeisti. Manoma, jog vieno žmogaus įprotis nevirs didelės bendrijos papročiu. Tačiau kartais įprotis, apimdamas vis daugiau žmonių ir vis didesnę teritoriją, gali virsti papročiu. Papročiais laikomi įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę žmonių gyvenimo norma. Paprotys būdingas ne atskiram žmogui, o visuomenei arba didesnei jo

os daliai ( Gutautas, 1991 ).

Paprastai senoviniai lietuvių liaudies papročiai skirstomi į tokias pagrindines grupes : darbo, šeimos, bendruomeninius, kalendorinius. Darbo grupės papročiai daugiausia atspindi svarbiausius lietuvių verslus – žemdirbystę ir gyvulininkystę. Šeimos papročiai susiję su šeimos įvykiais – vardynos, vestuvės, laidotuvės. Bendruomeniniams papročiams būdingiausia yra bendruomenės narių savitarpio pagalba, solidarumas, parama patekusiam nelaimėn. Kalendoriniai papročiai ir apeigos atliekami nustatytomis metų dienomis, t.y. per įvairias kalendorines šventes. Dauguma lietuvių švenčių nemažai išlaikė senųjų liaudies kalendorinių papročių ir apeigų bruožų.

Seniausios apeigos kilo iš gamtos dėsnių nepažinimo, iš
š nesupratimo, kodėl periodiškai keičiasi metų laikai: žiemą keičia pavasaris, pavasarį – vasara, vasarą – ruduo, o su jais ir darbų sezonai; baigiantis vienam ir prasidedant kitam buvo švenčiamos šventės bei atliekamos apeigos, dažniausiai susijusios su išgalvotomis antgamtinėmis būtybėmis, nuo kurių tariamai pr
riklausąs žmonių apsirūpinimas maistu ( Dundulienė, 2005 ).

Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos amžių tėkmėje keitėsi: vieni nunyko, kiti neatpažystamai pakito, atsirado naujų. Visi šie procesai vyko pamažu, nepastebimai. Lietuviai nepatikliai žiūrėjo į krikščionybės atneštus naujus papročius, ir jie tik per ilgus amžius tvirtai susipynė su senaisiais kalendoriniais papročiais

( Gutautas, 1991 ). Išsaugotos tradicijos padeda tautai susitelkti, suvokti istoriją. Kiekviena kultūringa tauta stengiasi išsaugoti savo senąsias tradicijas, jas puoselėti.

Šventės – ne tik poilsis, tai gyvenimo dalis, padedančios išsaugoti žmonių dvasingumą, kurio taip dažnai pasigendame. Šiandien svarbiausia yra išsaugoti tuos papročius ir apeigas, kurios pasiekė mūsų dienas ir yra prasmingiausia mūsų gyvenimo dalis.

Šiomis dienomis kuriamos bendruomenės, kur didelis dėmesys yra skiriamas sociokultūriniam gyventojų ugdymui, kuris apima poilsį, laisvalaikį, švietimą, lavinimą, darbą ir kultūrą. Kultūra yra sociokultūrinio darbo da
alis, kuri gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį.

Šventės gali suartinti bendruomenės narius. Žmonių bendruomenėms reikia tokių švenčių, kuriose būtų galima atsipalaiduoti nuo nesibaigiančių darbų, pasilinksminti, pabendrauti, pasidalinti vidine šiluma, padainuoti. Ypač tai aktualu jaunimui. Tik jie gali perimti ir toliau tęsti tas tradicijas, papročius ir apeigas.

II. ............. katalikiškos vidurinės mokyklos

bendruomenės pristatymas

Mokyklos įkūrėjas – ......... .

Mokyklos steigėjai : Telšių vyskupijos kurija ir ..... savivaldybė.

1991 m. rugpjūčio 19 d. senuose kunigaikščių Oginskių dvaro patalpose įsikūrė ....... katalikiška devynmetė mokykla.

1993 m. devynmetė mokykla reorganizuota į ...... katalikišką vidurinę mokyklą. Direktorius – ......... .

2001 m. vidurinė mokykla reorganizuota į

......... katalikišką vidurinę mokyklą. Direktorė – ......... .

Šiais mokslo metais mokykloje mokosi 269 mokiniai, dirba 30 mokytojų ( iš jų 6 ne pagrindinėje darbovietėje ) : 4 mokytojai metodininkai, 8 vyresnieji mokytojai, 11 mokytojų. Yra 13 klasių komplektų, 2 priešmokyklinio ugdymo grupės. Mokyklai vadovauja direktorė ......... .

Tradiciniai renginiai:

Įv. tradicinių lietuviškų švenčių šventimas, kasmetinės kroso bėgimo varžybos, naujametinis karnavalas, kasmetinės Respublikinės jaunųjų istorikų konferencijos, kasmetinė aerobikos šventė, Sausio 13 – osios dienos minėjimas, vasario 16-osios dienos minėjimas, kovo 11-osios dienos minėjimas, kalbų dienos, rekoleksijos ir šv.mišios mokykloje.Jaunimo organizacijos “Ąžuoliukas” kasmetinis gimtadienis (ši mokinių organizacija įsikūrė 1998 m.).

Mokyklos bendruomenė, bendradarbiaudama su kitomis miestelio institucijomis : savivaldybe bei seniūnija, dienos centru, biblioteka, daug dėmesio skiria mokymo aplinkai, popamokinės veiklos organizavimui, ugdymo proceso pokyčiams. Dalyvauja katalikiškų mokyklų asociacijos veikloje ( konferencijos, renginiai, susitikimai, dalijimasis patirtimi).

III. Lietuvių kalendorinės šventės

3.1 Rėdos ratas

A.Žarskus savo knygelėje “Rėdos ratas.Lietuvių kalendorinės šventės “ (1990) rašo, kad praeityje tie laikai, kai neįžengiamoje Europos sengirėje lietuvių protėviai šimtamečių ąžuolų priglobstyje kasmet šventino didžiąsias savo šventes.

RASA, ILGĖS, KALĖDA, GAVĖNIA. Kaip dabar įminti šiuose žodžiuose įrašytąją švenčių prasmę. Viena aišku, kad šias šventes kūrė skaistūs senųjų Lietuvos girių gyventojai, turėję visumos jausmą ir aiškią nuojautą, jog jie priklauso ne tik žemei, bet ir Amžinąjai Kūrybinei Išminčiai.

Gyvendami gamtos ritmu žmonės jautė besikartojantį gamtos ir būties galių bangavimą, todėl pačios seniausios apeigos kilo iš gamtos dėsnių nepažinimo, iš ne

esupratimo, kodėl periodiškai keičiasi metų laikai: žiemą keičia pavasaris, pavasarį – vasara, vasarą – ruduo, o su jais ir darbų sezonai; baigiantis vienam ir prasidedant kitam buvo švenčiamos šventės bei atliekamos apeigos. Kalendorinių švenčių ciklas sutapo su regimąja išraiška – augalo vegetaciniu ciklu.

RASA. Švenčiama birželio pabaigoje rasojant rugiams, kai augmenija pasiekia aukščiausią suvešėjimo tašką – brandą.

“ Rasos slaptis užkoduota formulėje: užgesinti seną ugnį tyru vandeniu ir įkursi naują ugnį kitu jau skaisčiu, šventu būdu. Tai gyvybės ir mirties prieštaros slėpinio įminimas. Visos Rasos šventės apeigos skirtos atskleisti naujos ugnies įkūrimo slaptį” ( Žarskus, 1990 ).

ILGĖS. Saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių ( nokti-nykti ). Artėja rudeninis vasaros virsmas į žiemą.

“ Rudens ir prisiminimų apie artimųjų netektį liūdesyje turėtume pajusti savyje ilgesį kažko labai tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai – žmogaus versmė – Amžinosios Tėvynės ilgesys, ilgesys to, kas yra žmogaus esmė “ ( Žarskus, 1990 ).

KALĖDA. Tai žemiausias Rėdos rato taškas – visuotinio “nusikalėjimo”, nuovargio metas.Slenkstis ( kūsti->kusti ) iš liesėjimo į gyvėjimą – atkutimą.

Netikrumo ir laukimo metas – Adventas nuteikia budėjimui ir vilčiai.

GAVĖNIA. Tai metas, kai švenčiama pabudimo, gimimo, gavos šventė. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą.

3.2 Gavėnia

3.2.1 Užgavėnės

Užgavėnės – žiemos palydų šventė. Užgavėnių paprotys žinomas visoms Europos tautoms.Skirtingos jų šventimo formos, laikas ir trukmė. Svarbiausia Užgavėnėms – linksmumas. Pamirštamos padoraus elgesio normos, nelieka nė vieno, kurio negalėtum iš

šjuokti. Besilinksmindami žmonės pailsėdavo, savotiškai pasirengdavo ilgai gavėniai. Ryški šventės ir apeiginė, maginė prasmė.

“ Užgavėnių pavadinimas ( kaip rodo priešdėlis “už”) toks yra dėl krikščionybės įvedimo.Senasis šventės pavadinimas – Gavėnia. Žodį “gavėnia” slavizmu laikyti teisinga tik istorijos požiūriu. Gavėnia sietina su veiksmažodžiu “gautis”, reiškiančiu “gyvėti”, “gaivėti”, “atgyti” ( Žarskus, 1990 ).

Dabartinės Užgavėnės yra kilnojama šventė, tačiau visada švenčiamos antradienį. Jų data susieta su Velykomis, kurios skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių. Pirmasis sekmadienis po mėnulio pilnaties, kuri būna po pavasario lygiadienio, ir yra Velykų šventės data, o 46 dienos prieš Velykas yra švenčiamos Užgavėnės. Senovėje ši šventė buvo švenčiama beveik savaitę, t.y. nuo ketvirtadienio iki antradienio imtinai. Dar XX a. pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose Užgavėnės būdavo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį, antradienį.

Yra užrašyta daug įvairių Užgavėnių apeigų ir papročių: kaukės ir persirengėliai; važinėjimas, čiuožinėjimas, supimasis; įvairūs būrimai; Morės vežiojimas ir jos sunaikinimas; Lašininio ir Kanapinio dvikova; Gavėno varymas; laistymasis vandeniu; trinkos (blukio) vilkimas; apeiginiai valgiai.

Kaukės ir Užgavėnių persirengėliai.

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitomis dienomis neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikia išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Kaukes nesunkiai galima pasigaminti patiems. Nebūtinai jas drožti iš medžio. Galima išsikirpti iš beržo tošies, kailio ar popieriaus. Todėl žmonės jau ruošdavosi iš a

. . .

Komentuokite!