Moljeras „Tartiufas“

323 0

Žanas Batistas Moljeras ( tikroji pavardė – Poklenas) – įžymiausias prancūzų klasicizmo komedijios kūrėjas. Jis sukūrė satyrinę socialinę komediją, kurioje išjuokė neigiamus savo meto tikrovės reiškinius absoliutinės monarchijos despotiškumą, luominius ir religinius prietarus.

Moljeras gimė 1622m. Paryžiuje, karaliaus dvaro baldų apmušėjo šeimoje, mokėsi Klermono koleže ir baigė teisės mokslus Orleane, bet teisininko profesija niekada nesivertė. Nuo pat jaunystės Moljeras domėjosi literatūra, teatru ir filosofija. Su kitais jaunais aktoriais ir teatro mėgėjais įsteigė teatrą, pavadinęs jį “Puikiouju teatru”. Tačiau teatras neturėjo pasisekimo, paskendo skolose ir už

žsidarė. Tada Moljeras prisijungė prie klajojančių artistų trupės ir išvyko į provinciją. Jis tapo vienu svarbiausių šios trupės artistu, režisieriumi ir pagaliau dramaturgu.

Moljero dramaturgija susijusi su geriausiomis prancūzų liaudies farsų tradicijomis. Su jais rašytojas susipažino, klajodamas po provinciją . Iš liaudies farsų dramaturgas mokėsi kurti gyvas komiškas situacijas, sąmojingą dialogą, sodrius charakterius. Moljeras farsą pakėlė ligi tikrai meniškos komedijos, praturtino jo idėjinį turinį ir meninę formą.

Pirmosios komedijos Moljerą išgarsino provincijoje ir atvėrė kelius persikelti į Paryžių, 1656m. jis pastato Paryžiuje savo komediją “Juokingos pa
amaivos”, turėjusią didelį pasisekimą. Moljeras netrukus tapo dvaro dramaturgu ir dirbo čia ligi mirties. Tačiau rašytojas nebuvo dvaro visuomenės linksmintijas. Jo komedijos – tai kandi satyra prieš privilegijuotą visuomenę. Jau “Juokingose pamaivose” sąmojingai išjuokiamas aukštosios visuomenės manieringumas ir tuštumas, o vėliau at
tskleistas dar didesnis jos moralinis supuvimas. Pirmosios Moljero komedijos vadinamos papročių komedijomis, nes čia daugiausia pajuokiamos to meto visuomenės pažiūros ir papročiai. Šiose komedijose dar dažnai stengiamasi sukelti juoką išorinėmis priemonėmis (mušimas lazdomis, persirenginėjimai, grubūs pokštai). Tačiau Moljero komiški charakteriai kaskart darosi meniškesni, o kartu gilėja visuomeninė satyra. 1664 m. moljerasparašo vieną svarbiausių savo charakterių komedijų “Tartiufą”, kur juoką sukelia charakterių komiškumas. Moljero komedijos parašytos įtemptos idėjinės kovos laikotarpiu. Pasipiktinusi rašytojo pajuoka, aristokratinė visuomenė reikalavo uždrausti jo pjeses statyti, dvasininkija norėjo sudeginti Moljerą ant laužo kaip eretiką. Tačiau, nepaisydamas puolimų, Moljeras kūrė satyrines komedijas ir pats dažniausiai vaidino jose pagrindinius komiškus vaidmenis. 1673m. vaidinant pagrindinį veikėją komedijoje “Tariamasis ligonis”, Moljerą ištiko priepolis, ir jis netrukus mirė. Paryžiaus arkivyskupas uždraudė laodoti jį ka
apinėse su iškilmėmis, ir tik artimieji tegalėjo palydėti didįjį dramaturgą.

“Tartiufas”

“Tartiufas” pirmą kartą pasirodė scenoje 1664m., bet reakcinė visuomenė pasirūpino, kad pjesė būtų uždrausta. Moljeras nenusileido. Truputį perdirbęs komediją, 1667 m. ją parodė “Veidmainio” pavadinimu. Bet ir šį kartą Paryžiaus miesto prezidentas uždraudė ją rodyti teatre. Tik praslinkus keletui metų ir kiek pasikeitus aplinkybėms, Moljeras vėl stato savo komediją scenoje. Šis variantas yra išlikęs ligi mūsų laikų.

Pirmame komedijos variante Tartiufas – dvasininkas, o abiejose kitose redakcijose – pasaulietis, veidmainys šventeiva. Dėl to Moljero satyra ne

e susilpnėjo, o įgijo dar platesnę reikšmę. Jis demaskuoja ne tik dvasininkiją, bet ir visą krikščioniškąją moralę, jos neigiamą vaidmenį visuomenėje. Moljeras parodo, kokią jėgą visuomenėje gali įgyti veidmainiai ir, pasinaudodami ja, įvykdyti savo niekšiškus planus. Tuo pačiu dramaturgas pavaizduoja, kokį tamsumą skleidžia religingumas, paraližuodamas sveiką žmonių galvoseną.

Savo herojų Moljeras įveda į miestelėno Orgono šeimą ir parodo, kaip jis dėl šventuoliškumo įsigyja visišką Orgono pasitikėjimą. Naudodamasis tuo, Tartiufas siekia savo tikslų: nori suvilioti Orgono žmoną ir pasiglemvžti jo turtą. Tartiufas nuteikia prieš Orgoną jo tikrus vaikus, ir šis pagaliau užrašo Tartiufui visą turtą. Orgonui ir jo šeimai gresia žlugimas, bet išleidžiamas įsakymas suimti Tartiufą, ir viskas baigiasi laimingai.

Tartiufo paveikslas

Parodydamas religinio veidmainiškumo žalą visuomenei, Moljeras neatskleidžia, kuriomis visuomeninėmis sąlygomis atsiranda tartiufai. Jo herojaus charakteris jau visiškai susiformavęs ir nesikeičia. Be to , dramaturgas išryškina tik vieną veikėjo bruožą – veidmainiškumą, – todėl jis, kaip ir daugumas klasicizmo literatūros personažų, vienpusiškas. Tačiau šį bruožą Moljeras meniškai atskleidžia. Todėl Tartiufo vardas ilgainiui tapo bendriniu, kaip ir kitų svarbiausių dramaturgo sukurtų charakterių vardai (Don Žuano ir kt.).

Orgono susižavėjimas Tartiufu tiesiog komiškas – jis visiškai nebemato jo ydų, visa, ką Tartioufas daro, jam atrodo šventa, nors tai gryna apgaulė ir vaidyba. Dorina jau iš pradžių vadina Tartiufą klastuoliu, piktinasi, kad ši

is Orgono namuose įgijo tokį pasitikėjimą ir tiek daug teisių. Nuomonių skirtumas suintriguoja žiūrovą, ir jis nekantraudamas laukia pasirodant Tartiufo scenoje. Pagaliau jį išvysta. Po to einatrys meistriškai sukurtos satyrinės scenos: tartiufo susitikimas su Dorina, su Elmira, su Orgonu. Jis sumaniai dangstosi šventumo kauke, tačiau ne visi juo tiki. Tarnaitė Dorina atvirai iš jo tyčiojasi, vadindama išverstakailiu, ir stebisi, kaip toks “šventuolis” neatsparus moterų kerams. Elmira, Orgono žmona, taip pat mato Tartiufo suktumą, tačiau dedasi to nepastebinti ir leidžia jam veidmainiauti. Tarsi užmiršęs savo dievobaimingus pamokymus, Tartiufas meilinasi Elmirai, tvirtindamas, esą, nėra ko baimintis dėl tokios “nematomos aistros”, nes niekas neįtars. Dabar jis jau įsimylėjėlis.

Dauguma komedijos scenų skirta pagrindiniam Tartiufo bruožui – veidmainiavimui – atskleisti. Tuo tikslu dramaturgas parodo jo santykius su įvairiais komedijos personažais, ir Tartiufas tampa ta ašim, apie kurią sukasi komedijos veiksmas. Kiekvienu atveju veidmainys griebiasi kitokios taktikos: su vienais jis kalba saldžiai šypsodamasis, o su kitais – pamokomu tonu ir t.t. Pagrindinė komedijos vieta yra IV veiksmo “stalo scena”. Tartiufo žemą moralę pamato net ir tie, kurie anksčiau juo žavėjosi. Orgonas, pasislėpęs po stalu, mato, kaip Tartiufas meilinasi jo žmonai ir dar juokiasi galįs vedžioti už nosies šeimininką. Dabar Orgonui atsiveria akys. Po šios scenos konfliktas įgyja bemaž tragišką po
obūdį: Tartiufas, pasinaudodamas tuo, kad Orgonas jam užrašė turtą, pats ruošiasi išvyti Orgono šeimą. Bet, staiga įsikišus netikėtoms jėgoms (karaliaus įsakymas suimti Tartiufą), komedija baigiasi laimingai. Tokia netikėta atomazga būdinga ir kitoms Moljero komedijoms. Tartiufo komedijos atomazga kritikų buvo įvairiai vertinama. Vieni laikė ją dirbtine, nepagrįsta, kiti sakė, kad, taip užbaigdamas pjėsę, autorius norėjęs įsiteikti karaliui. Tačiau autoriaus sumanymas buvo dar gilesnis. Būdamas humanistas, Moljeras įsitikinęs, kad tokius veidmainius reikia išguiti iš visuomenės, o tai padaryti, Moljero manymu , gali protingas pasaulietinės valdžios įsikišimas. Žinima, tokios išvados nebuvo pagrįstos, bet jos rodo, kad dramaturgas tiki gėrio pergale.

Komedijos žanrinės ypatybės

Nors Tartiufas – būdinga charakterių komedija ir juoką čia sukelia veikėjų poelgiai bei jų ypatybės, tačiau pjėsėje yra ir kitokių žanrų komedijos požymių. Pirmiausia čia nemaža buitinės, arba papročių, komedijos elementų. Autorius gana plačiai vaizduoja to meto miestelėnų šeimos gyvenimą, jos narių tarpusavio santykius: tai ir uošvės santykiai su vaikais, tarnaitė, tapusi beveik šeimos nariu, ir kt. Pjėsėje yra ir intrigos komedijos elementų. Autorius nori nustebinti žiūrovą netikėtumais, sužadinti jo norą pamatyti, kas gi bus toliau (nelauktai pasibaigęs ginčas tarp Marianos ir Valero, dėžutė su kompromituojančiais dokumentais, tartiufo meilinimasis Elmirai, ir Marianai ir kt.). Juokui sukelti Moljeras kartais panaudoja ir farsines, arba išoriens komizmo p

. . .

Komentuokite!