Moljeras „Tartiufas“

2215 0

Žanas Batistas Moljeras ( tikroji pavardė – Poklenas) – įžymiausias prancūzų klasicizmo komedijios kūrėjas. Jis sukūrė satyrinę socialinę komediją, kurioje išjuokė neigiamus savo meto tikrovės reiškinius absoliutinės monarchijos despotiškumą, luominius ir religinius prietarus.

Moljeras gimė 1622m. Paryžiuje, karaliaus dvaro baldų apmušėjo šeimoje, mokėsi Klermono koleže ir baigė teisės mokslus Orleane, bet teisininko profesija niekada nesivertė. Nuo pat jaunystės Moljeras domėjosi literatūra, teatru ir filosofija. Su kitais jaunais aktoriais ir teatro mėgėjais įsteigė teatrą, pavadinęs jį “Puikiouju teatru”. Tačiau teatras neturėjo pasisekimo, paskendo skolose ir už

žsidarė. Tada Moljeras prisijungė prie klajojančių artistų trupės ir išvyko į provinciją. Jis tapo vienu svarbiausių šios trupės artistu, režisieriumi ir pagaliau dramaturgu.

Moljero dramaturgija susijusi su geriausiomis prancūzų liaudies farsų tradicijomis. Su jais rašytojas susipažino, klajodamas po provinciją . Iš liaudies farsų dramaturgas mokėsi kurti gyvas komiškas situacijas, sąmojingą dialogą, sodrius charakterius. Moljeras farsą pakėlė ligi tikrai meniškos komedijos, praturtino jo idėjinį turinį ir meninę formą.

Pirmosios komedijos Moljerą išgarsino provincijoje ir atvėrė kelius persikelti į Paryžių, 1656m. jis pastato Paryžiuje savo komediją “Juokingos pa
amaivos”, turėjusią didelį pasisekimą. Moljeras netrukus tapo dvaro dramaturgu ir dirbo čia ligi mirties. Tačiau rašytojas nebuvo dvaro visuomenės linksmintijas. Jo komedijos – tai kandi satyra prieš privilegijuotą visuomenę. Jau “Juokingose pamaivose” sąmojingai išjuokiamas aukštosios visuomenės manieringumas ir tuštumas, o vėliau at
tskleistas dar didesnis jos moralinis supuvimas. Pirmosios Moljero komedijos vadinamos papročių komedijomis, nes čia daugiausia pajuokiamos to meto visuomenės pažiūros ir papročiai. Šiose komedijose dar dažnai stengiamasi sukelti juoką išorinėmis priemonėmis (mušimas lazdomis, persirenginėjimai, grubūs pokštai). Tačiau Moljero komiški charakteriai kaskart darosi meniškesni, o kartu gilėja visuomeninė satyra. 1664 m. moljerasparašo vieną svarbiausių savo charakterių komedijų “Tartiufą”, kur juoką sukelia charakterių komiškumas. Moljero komedijos parašytos įtemptos idėjinės kovos laikotarpiu. Pasipiktinusi rašytojo pajuoka, aristokratinė visuomenė reikalavo uždrausti jo pjeses statyti, dvasininkija norėjo sudeginti Moljerą ant laužo kaip eretiką. Tačiau, nepaisydamas puolimų, Moljeras kūrė satyrines komedijas ir pats dažniausiai vaidino jose pagrindinius komiškus vaidmenis. 1673m. vaidinant pagrindinį veikėją komedijoje “Tariamasis ligonis”, Moljerą ištiko priepolis, ir jis netrukus mirė. Paryžiaus arkivyskupas uždraudė laodoti jį ka
apinėse su iškilmėmis, ir tik artimieji tegalėjo palydėti didįjį dramaturgą.

“Tartiufas”

“Tartiufas” pirmą kartą pasirodė scenoje 1664m., bet reakcinė visuomenė pasirūpino, kad pjesė būtų uždrausta. Moljeras nenusileido. Truputį perdirbęs komediją, 1667 m. ją parodė “Veidmainio” pavadinimu. Bet ir šį kartą Paryžiaus miesto prezidentas uždraudė ją rodyti teatre. Tik praslinkus keletui metų ir kiek pasikeitus aplinkybėms, Moljeras vėl stato savo komediją scenoje. Šis variantas yra išlikęs ligi mūsų laikų.

Pirmame komedijos variante Tartiufas – dvasininkas, o abiejose kitose redakcijose – pasaulietis, veidmainys šventeiva. Dėl to Moljero satyra ne

e susilpnėjo, o įgijo dar platesnę reikšmę. Jis demaskuoja ne tik dvasininkiją, bet ir visą krikščioniškąją moralę, jos neigiamą vaidmenį visuomenėje. Moljeras parodo, kokią jėgą visuomenėje gali įgyti veidmainiai ir, pasinaudodami ja, įvykdyti savo niekšiškus planus. Tuo pačiu dramaturgas pavaizduoja, kokį tamsumą skleidžia religingumas, paraližuodamas sveiką žmonių galvoseną.

Savo herojų Moljeras įveda į miestelėno Orgono šeimą ir parodo, kaip jis dėl šventuoliškumo įsigyja visišką Orgono pasitikėjimą. Naudodamasis tuo, Tartiufas siekia savo tikslų: nori suvilioti Orgono žmoną ir pasiglemvžti jo turtą. Tartiufas nuteikia prieš Orgoną jo tikrus vaikus, ir šis pagaliau užrašo Tartiufui visą turtą. Orgonui ir jo šeimai gresia žlugimas, bet išleidžiamas įsakymas suimti Tartiufą, ir viskas baigiasi laimingai.

Tartiufo paveikslas

Parodydamas religinio veidmainiškumo žalą visuomenei, Moljeras neatskleidžia, kuriomis visuomeninėmis sąlygomis atsiranda tartiufai. Jo herojaus charakteris jau visiškai susiformavęs ir nesikeičia. Be to , dramaturgas išryškina tik vieną veikėjo bruožą – veidmainiškumą, – todėl jis, kaip ir daugumas klasicizmo literatūros personažų, vienpusiškas. Tačiau šį bruožą Moljeras meniškai atskleidžia. Todėl Tartiufo vardas ilgainiui tapo bendriniu, kaip ir kitų svarbiausių dramaturgo sukurtų charakterių vardai (Don Žuano ir kt.).

Orgono susižavėjimas Tartiufu tiesiog komiškas – jis visiškai nebemato jo ydų, visa, ką Tartioufas daro, jam atrodo šventa, nors tai gryna apgaulė ir vaidyba. Dorina jau iš pradžių vadina Tartiufą klastuoliu, piktinasi, kad ši

is Orgono namuose įgijo tokį pasitikėjimą ir tiek daug teisių. Nuomonių skirtumas suintriguoja žiūrovą, ir jis nekantraudamas laukia pasirodant Tartiufo scenoje. Pagaliau jį išvysta. Po to einatrys meistriškai sukurtos satyrinės scenos: tartiufo susitikimas su Dorina, su Elmira, su Orgonu. Jis sumaniai dangstosi šventumo kauke, tačiau ne visi juo tiki. Tarnaitė Dorina atvirai iš jo tyčiojasi, vadindama išverstakailiu, ir stebisi, kaip toks “šventuolis” neatsparus moterų kerams. E

. . .

Vaizduodamas komedijose ne tik dvaro ir miesto gyvenimą, bet ir žemesnių sluoksnių buitį, Moljeras sukūrė platų XVII a. Prancūzijos gyvenimo paveikslą. Jo kūrybos principas – sekti gyvenimo tiesą: “Kai jūs vaizduojate žmones, jūs turite juos vaizduoti tokius, kokie jie yra iš tikrųjų”, – rašė Moljeras.

Realistinius Moljero kūrybos bruožus išugdė glaudus ryšys su liaudies kūryba. Ilgą laiką važinėdamas po provinciją, jis turėjo progos susipažinti su liaudies farsais, iš kurių sėmėsi sultingo liaudies humoro. Jo komedijose dažnai pasirodo liaudies atstovai. Ypač įdomiai sukurti tarnų paveikslai. Gudrumu, sąmoju, apsukrumu jie pralenkia savo šeimininkus. Moljero veikėjai kalba gyva šnekamąja kalba, autorius vykusiai panaudoja laiudies posakius ir priežodžius.

Moljeras nebuvo griežtas klasicizmo taisyklių šalininkas, jis ne visada laikėsi vienumų sistemos, nesilaikė ir

r klasicizmo reikalavimo griežtai atskirti tragiškąjį elementą nuo komiškojo. Todėl jo komedijoms būdingas gyvas veiksmas ir spalvingos situacijos.

Žinoma, klasicizmo estetikos antspaudas jaučiamas Moljero kūryboje. Kai kuriose savo komedijose jis išlaiko vienumų reikalavimus. Jo sukurti charakteriai taip pat būdingi klasicizmo literatūrai: daugumas jų statiški ir vienpusiški ir todėl nepasižymi vidiniu turtingumu, būdingu Šekspyro charakteriams. Juokdamasis iš kokios nors ydos, Moljeras ją išskiria, padidina. Todėl gyvi asmenys jo komedujose lyg ir paverčiami, Puškino žodžiais, “kokios nors aistros, kokios nors ydos tipais”.

Moljeras įėjo į pasaulinę dramaturgiją pirmiausia kaip ryškiųyrinių tipų – veidmainio, šykštuolio, moterų viliotojo – kūrėjas. Tačiau jo komedijos ne mažiau įdomios ir dėl savo sąmojingų situacijų, įdomiai sukonstruotos intrigos, šmaikštaus dialogo, ryškų charakterių. Moljero populiarumas nesumažėjo ligi mūsų laikų, jis tebėra vienas mėgstamiausių dramaturgų.

Komentuokite!