REFERATAS“Mįslės ir užkalbėjimai”
2003
Planas
1. Mįslių prigimtis ir ištakos2. Mįslių įminimų ir užminimų pasaulis3. Klabinė stilistika, raiška4. Racionalaus pasaulio paradoksai5. Žodžio magija senosiose kultūrose6. Pažadai ir užkalbėjimai
Mįslės kaip ir patarlės,- labai mažos apimties kūriniai. Tačiau jie nepaprastai skiriasi. Patarlės savo turiniu – rimta kūryba. Tuo tarpu mįslės tėra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįsle netiesiogiai apibudinamas daiktas, kurį reikia atspėti. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslės užminimo ir teisingo atsakymo – įminimo – atradimo džiaugsmas. Mįslės yra metaforinis posakis, kuriame vienas daiktas vaizduojamas kitu, bet kuriuo atžvilgiu panašiu į pirmąjį arba jį primenančiu. Seniausios mįslės yra kilusios iš vaizdų, kuriais buvo aptariami gamtos reiškiniai.
Vaikščiojo mergelė po pievelę ir išbarstė aukso perlus; mėnuo matė – nepasakė, saulė kėlės ir surinko.
Kadaise čia buvo paprastas paralelistinis gamtos vaizdavimas; mįsle jis tada tapo, kai jo simbolika pasidarė neaiški ir ją reikėjo atspėti.Užminus mįslę išsitempia mintis, sužadinta vaizduotė išsiveržia iš užminimo pasaulio į realų, ieško ryšių tarp “aukso perlų” ir galimo konkretaus objekto, tai yra įminimo. Žaidimas baigiasi kai mįslė įmenama (šiuo atveju tai – rasa ). Dažnai tarp vaizduojamo užminime veikėjo, situacijos, poelgio ir įminimo yra didžiulis kontrastas. Vėliau simboliniu mįslių pavyzdžiu žmonės ėmė kurti tokias, kur vienas daiktas primena kitą bet kuriuo atžvilgiu.
Kai jauna buvau, rože žydėjau;Kai pasenau,Akis gavau;Pro tas akis Ir pati išlindau (aguona).
Vienu atžvilgiu šioje mįslėje dvieju daiktų panašumas gana artimas (metafora jaunatvė – žydėjimas), o kitu (skylės – akys) gana tolimas, o pabaiga visai nelaukta.
Kaip kiekviename poezijos kūrinyje, taip ir mįslėse metafora pereina į prozopopeją.Vienas sako: „Bėkim, bėkim!“ Antras sako: „Čia stovėkim!”Trečias sako:” Čia linguokim!” (upė. Akmuo ir žolė)
Mįslė, kaip žinome gali tapti ištisaspasakojimas (alegorinė pasaka).Šalia mįslių, vaizdais pagrįstų, atsirado ir tokių, kurios reiškiamos klausimais, pvz.:
Kas ūžia be vėjo? (vanduo)Kas nedaromas pasidaro? (plyšys)Kas du kart gimsta? (paukštis)
Tokios mįslės, dar vadinamos minklėmis, netekusios vaizdingumo, netenka ir poezijos kūrinio dvasios. Dabar mįslės priklauso beveik vien vaikų folklorui. Tai rodo jų dabartinę nelabai reikšmingą vietą žmonių kultūroje. Tačiau ankstesnėse epochose mįslės buvo gyvybiškai svarbios, galėjusios lemti žmogaus likimą. Tokia situacija ne kartą vaizduojama pasakose. Vestuvių folklore yra likę senųjų mįslių minimo papročių atgarsių: mįsles minti jaunieji kviečiamidainose, prieš jungtuves jaunojo pulkas raginamas spėti mįsles. Mįslėmis būdavo pranašaujama žmogaus, tautos ateitis. Kaip mįslės buvo aiškinami ir sapnai. Šitoks užšifruotas tekstas – dar vienas liudijimas, kad seniau visuomenėje buvo svarbios “slaptos kalbos”. Mįslių ištakos siejasi su tuo žmonijos raidos etapu, kai slapta kalba padėjo perteikti šventas genties paslaptis, mitus, kai mįslėmis tikrindavo žmogaus sugebėjimą, svarbių genties tiesų žinojimą, tinkamumą vedyboms. Kad lietuvių mįslės iš tiesų senos, matyti iš to, kad dalis jų yra tarptautinės, sukurtos dar indoeuropiečių protėvynės egzistavimo laiku. Mįslės laikomos daiktų poezija. (Apie apstrakčius dalykus – mintį, senatvę, skolą, dieną, metus, nieką ir kt. – mįslių nedaug tėra.) Daugumos mįslių įminimai – konkretūs daiktai ir reiškiniai. Pagal juos galima išskirti kelias svarbesnes temines mįslių grupes:1. Negyvoji gamta2. Gyvūnija ir augalai
3. Žmogus, jo aplinka, namai4. darbo įrankiai, susisiekimo priemonės, ginklai, muzikos ir kiti instrumentai, raštas.Teminės mįslių grupės nėra vienodai gausios. Palyginti labai nedaug mįslių apie negyvąją gamtą – sulę, žvaigždes, mėnulį, perkūną, ugnį, vandenį, žemę, ir kt. Daugiausia – apie gyvąją gamtą, ypač apie gyvulius, paukščius, augalus. Apstu mįslių apie žmogų, jo kūno dalis, apsirengimą, maistą, namų apyvokos reikmenis ir t.t. Įminimų pasaulį sudaro atskiri įvaizdžiai.Daugeliu atvejų – tai vienu, retai – keliais žodžiais įvardijamas daiktas, reiškinys. Užminimų pasaulis ne tik kad kuriamas visu sakiniu, bet visiškai kitokia ir jo erdvė, pobūdis. Jis atsiplešia nuo realijo įminimų pasaulio ir kuriamas pagal išmonę. Tai paslapčių, fantastinių dalykų, savybių pasaulis. Čia negalioja daugelis mūsų guvenimo dėsnių. Todėl negyvi daiktai elgiasi taip tarsi būtų gyvi: ”Sala bėga, bala kruta”, o gyvieji įgyja antgamtinės galios: “keturi broliai veju eit – nesiekiai nei dangaus, nei žemės.” Įprasti gyvybės ir mirties, laiko, priežasties ir pasekmės santykiai čia gali būti apvesti aukštyn kojomis: “ Jaunas kalnus verčia, numiręs mergas šokt verčia.” Mįslėse apstu ir tikroviškų vaizdų: “juodas katinas pilnas varškės prikrautas”, “ Tarp dviejų kalnų juodas žirgas bėga”. Bet įdomu tai, kad ir tokie vaizdai nedaro realumo įspūdžio. Tokie posakiai irgi suvokiami kaip prasimanymas. Tikroviški ir fantastiniai užminimo vaizdai, kaip rodo pavyzdžiai, esti iš įvairiausių pasaulio sričių: čia ir peizažas, ir augalija, ir gyvūnija. Be abejo, įdomūs ir dažni žmonių gyvenimo vaizdai. Mįslių užminimuose paliečiamas asmens, šeimos gyvenimas, visuomenės socialinia ir nacionalinia santykiai. Pavyzdžiui: “Nei žemdirbys, nei kalvis, nei dailidė, o pirmas sodžiaus darbininkas”.Mįslės užsimena apie įvairiausius likimus. Jose atsiskleidžia žmonių jausmai, paliečiami ir jų siekiai, idealai. Mįslių užminimai sukelia ir kitokius estetinius jausmus. Iš vienų dvelkia pakilumas, jaučiamas aukštinimas: “Be kirvio, be kirvelio,// be grąžto, be grąžtelio,//be medžio, be medelio// Padirba tiltą.”Ypatingumo, didingumo nuotaiką sukuria nepaprastas vaizduojamojo įvykio mastas: “ Krito pušis per visą svietą.”Kitų užminimai komiški. Štai humoristinė situacija mįslėje apie slieką: “Ateina ponaitis // raudona sermėgaite. // – nuginkit vištas, šunų nebijau”. Juoką kekia ir stiptesnia žodelis: “ Penki pesliai vieną lokį traidina”(nosį šnypščia). Retesni epitetai, kreipiniai padeda kurti komišką vaiždą:”Vingurgurkli, kur gurkliuoji?”// – Kas tau darbo, paskustgalvi”. Mįslės – žaidybinis užmenančiųjų dialogas. Pasidalijimas vaidmenimis gali būti pastovus, gali keistis. Užminimas – dažniausiai savotiškas paslėptas klausimas. Visai savarankiška žanrinė atmaina – minklės, kur užminimas išreiškiamas tiesioginiu klausimu. Pvz.: “ Koks vanduo be dulkės? – Ašara ” Kitos mįslės turi įvadinę formulę. Pavyzdžiui, Dieveniškių apylinkėse mįsles minti pradedama tokiais žodžiais: “Kas tai, kas tai…”. Dauguma tekstų tokių įvadinių formulių neturi, bet vis tiek visi supranta užminimą kaip klausimą. Jei atsakymas – vienas ar pora žodžių, tai užminimas esti įvairaus pobūdžio ir dydžio. Vienuose vyrauja aprašomasis pradas – žodžiais stengiamasi nusakyti dalyką, reiškinį, jo įpatybes: “Mažytis namelis, šimtas langelių”(pirščiukas)Kitos mįslės pasakojamo pobūdžio, vaizduojančios įvykį, padėtį: “ Saulė pagimdė//Naktis palaidojo”(šešėlis).Savita mįslių – dialogų stilistika. Tai dramatizuotos mįslės. Pavyzdžiui: “Kur tu bėgi, patekole? – Kas tau darbo, skutena!”(upelis ir pieva). Paprstai pokalbyje dalyvauja du veikėjai, bet kartais jų būna ir daugiau: “Vienas sako: – Lėkim, lėkim! // Antras sako: – Pastovėkim! // Trečias sako:- Čyru vyru, // Aš pakelsiu šimtą vyrų!”(upė, ledas, tiltas).Mįslių įtaigumas lemia ir įvairios kitos iškalbos meno priemonės. Daugumos mįslių raiški intonacinė–sintaksinė sandara. Jai būdingi trumpi sakiniai, sklandūs periodai. Nemažai mįslių yra eiluotos. Paprstai jų tekstus sudaro darnūs sugretinimai: “ Ruda rudinytė, žalia kepurytė”(moraka). Sintaksinis sugretinimas yra mįslių eiliuotumo pamatas. Eiliuotumą paryškina įvairūs pakartojimai. Pavyzdžiui: Pykšt paukšt pilių kalnas,Pilių kalne ožių ragas, Ožių rage saulė teka. (namas, krosnis, ugnis)Dar labiau eiliuotumą pabrėžia frazių sąskambiai: aliteracijos, asonansai, rimai, anaforos ir kt. Eina ožys rėkdamas,Ragu dangų drėksdamas. (perkūnas ir žaibas)Mįslių žodyne išskirtinę vietą užima kituose tautosakos žanruose reti žodžiai. Dalis jų gyvuoja tik mįslių tekstuose: “Atlinguoja kibilda,// Ant tos kibildos kubulda,// Ant tos kubuldos visa valdžia”(arklys, balnas ir raitelis).Šitokie žodžiai – papildomas raiškos šaltinis, beje, jie daro mįslę dar miglotesnę, sunkiau įspėjamą. Tarp kitų leksinių priemonių minėtini ir specifiniai puošybos elementai: mįslių tėvas, mįslių brolis, menu mįslę keturgyslę. Šitie junginiai taip pat supainioja posakių prasmę. Pvz.:” Aš užminsiu mįslę, // Mįslių brolį šiaudakojį” (uodas). To ir siekiama įvairiomis stilistinėmis prieminėmis. Mįslės ir šiandien yra didelė vaikų poezijos vertybė. Jos traukia neregėtais “pasauliais”, nenorminiais žodžiais. Čia dar tvyro pirmapradė kūrybos laisvė ir bendro žaidimo džiaugsmas. Per jas supoetinamas “daiktiškasis” pasaulis, paveldimi nacionaliniai vaizdiniai apie jį. Jos – intelektualus žaidimas, materialaus pasaulio objektams ir reiškiniams suteikiantis fantstinių bruožų.Dvidešimtame – elektronikos ir kompiuterių, biotechnologijų ir branduolinės energijos – amžiuje klesti įvairūs mistikai: į stebukladarius “gydytojus” ir ekstrasensus kreipiasi varguomenė ir elitas., vyksta pasaulinia burtininkų kongresai, garsėja aiškiaregiai ir pranašautojai, nepaprastą paklausą turi astrologų patarimai, knygynuose puikuojasi sapnininkai.
Tas miglų tinklas gaubia ne tik viešą, bet ir privatų gyvenimą. Jau nuo pat ryto žmogus vengia juodo katino, trylikto numerio ir daugybės kitų “pavojų”. Dar ir šiandien bijoma garsiai pasidžiaugti sėkme, tartum tuo galima prisišaukti bėdą. O ne visai pagrįstai verkšlenantys “bėdžiai” sudraudžiami per daug nesiskųst, kad iš tikro nebūtų prastai. Senieji, išgirdę jaunimą velniuoantis, persergėja: gali pristoti velnias. Ypač jų manyta, kad visokie slėpiniai atsiveria reikšmingu metų laiku: per lygiadienius, metų viduryje, pabaigoje ir pradžioje. Tai gali paliudyti kad ir Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse daromi spėjimai, burtai, susiję su vedybomis, kurie ataidi iš vakarykščios dienos:1. jei šarka tupia ramiai, tiesiai – jaunasis bus lėtas, o jei kraipo uodegą į šalis – bus smarkus, drąsus.2. balsių skaičiavimas. Prie tvoros priėjusios sako: “tuinėlis”… Jei paskutinis balys “tuinas”, – gaus našlį, jei “tuinelis”, – berną.Burtuose ir spėjimuose susipina naudojami daiktai(gyvūnai), atliekami veiksmai, turimi vaizdiniai. Svarbi čia ir kalba. Neretai tik žodžiai atskleidžia tikrąją veiksmų prsmę: Pavelgę kučias eina du aplink gryčia viena prieš kitą. Vienas sako: “Kuč Kalėdos, kuč Kalėdos…” Antras sutikęs klausia: ” Kas čia eina?” – “Dievas”. Kyla pagrįstas klausimas:nuo kada visa tai prasideda žmonijos istorijoje? Tiksliai paaiškinti, remiantis šiandienos duomenimis, būtų sunku. Atsakymo reikia ieškoti tolimije senovėje.Užkalbėjimai, burtažodžiai, užkeikimai, kiti poetiniai maginiai tekstai priklauso vienai seniausių žmonijos kūrybos sričių. Senosiose kultūrose užifruota daug įvairių faktų, liudijančių tikėjimą į stebuklingą žodžio galią. Iš užkalbėjimų pajuntame įtampą (kova vyksta dėl gyvybės), jis pakilus skelbiamos pergalės patosu. Kiekvienas sakinys ne šiaip ištariamas, o o įsakmiai liepiama ar tvirtai, pasitikinčiai sušunkama. Frazė įteigia, kalte įkala, kad priešas nugalėtas: “nuodai temiršta, Ra tegyvena”.Mitinė ritualinė poezija, maginio žožio kūryba senosiose kultūrose buvo plėtojama įvairiomis kryptimis. Užkalbėjimai tarnavo žmonėms ir dievams. Jais siekta įvairių tikslų: gelbėti sveikatą ir gyvybę, nulemti sėkmingą gimdymą, vedybas, užsitikrinti turtus, derlių, pergalę kovoje su priešais, apsisaugoti nuo piktųjų dvasių, deramai ir švariai nukeliausti į mirusiųjų pasaulį ir kt.Iš senųjų kultūrų matyti, kad užkalbėti ir burti mokėjo tam tikri asmenys, žyniai, šventikai. Tačiau jau ir tada greta oficialių įteisintų ritualų būdavo ir nerekomenduotinų burimų, apeigų, kurias atlikdavo “senos moterys”. Visos šios šventos žinios buvo branginamos ir saugomos, iš kartos į kartą perduodamos pagal griežtas taisykles (Lietuvoje – tik gilios senovėssulaukęs užkalbėtojas perduodavo jas jauniausiam šeimos nariui). Beje, egzistuoja dar ir ne tokių svarbių visiems prieinamų užkalbėjimų. Lyginant su užkalbėjimais,užrašytais per pastaruosius šimtmečius, matyti, kad nemaža dalis senųjų tradicijų išnyko. Bet stebina tai, kad kai kuriais atvejais užkalbėjimai (ypač nuo ligų) išlaikė ir senąsias konstrukcijas, motyvus, prasmę ir paskirtį, nors antsluoksniai nauji. Argi nenuostabu, kad XIX – XX a. Gyvavę užkalbėjimai padvelkia kelių tūkstantmečių laiko dvasia.Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1323m. Išsiuntė laišką, adresuotą dominikonų ordino vienuoliams, kuriame prieš pabaigą įterpta magija dvelkianti formulė, sutvirtinanti pažadą. Laiškas rašytas lotynų kalba. Formulė , išvertus į lietuvių kalbą skambašitaip: “pirmiau geležis pavirs į vašką, o vanduo – į plieną, negu mes atšauksime savo ištarą žodį”. Prie pirmųjų žinių apie lietuvių maginius posakius priskiriama ir Lietuvos dižiojo kunigaikčio Kęstučio priesaika. Jis, 1351m. Sudaręs sutartį su Vengrijos karaliumi Liudviku, sutvirtino ją jaučio aukojimo apeiga ir lotyniška priesaika, kuri reiškia: “Dieve, pažvelk į mus, mūsų dvasias (širdis) ir raguotį.”XVII a. Dar plačiai praktikuoti burtai ir užkalbėjimai. Antai Motiejus Pretorijus vokiečių kalba parašytame darbe mini, kaip šeimininkė, norėdama, kad karvės duotų daugiau pieno, taškydavosi vandeniu ir kalbėdavo: “Tvinksk, žala, tvinksk, marga, dvyle karvele! Kaip aš lieju tai tegu mano karvės tvinksts ir per akis telegia pienas tešmenį.”Jis aprašo ir kenkenčius burtininkus. Antai “monininkas zaltonas”, norėdamas pakenkti kaimynų derliui, grūdams, gyvuliams, naudojęs tam reikalui žalčius ir kalbėjęs:” Šmikšt per ežią, šmikšt per aruodą, šmikšt per tvartus!”Pretorijus pateikai ir su senaisiais tikėjimais, aukomis susijusių maldelių. Pvz.: žemynai buvo aukojamas alus ir sakomi šie žodžiai:” Žiemynėle žiedkelėlę, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visias javais. Būk linksma dievel ant mūsų. Prie tų mūsų darbų Šventas angelas pristotų. Piktą žmogų pro šalį nukreipk, kad mūsų neapjuoktų!”Pažadai ir priesaikos taip pat buvo sutvirtinti tikėjimu, kad nevalia sulaužyti žodžio. Tartą žodį dažnai lydėdavo simbolinis veiksmas (užgėrimas, pabučiavimas). Priesaikos ir pažadai sutinkami istoriniuosr šaltiniuose. Pasakose maginę galią turi įvairios formulės, burtažodžiai. Tikėta, kad žodžiais galima paveiti ir gamtos jėgas. Antai šūksniais: “ Ū!Ū! Skalsa! “ buvo siekiama gausaus derliaus. Maginiams šūksniams artimos maldelės. Jomis žmonės kreipdavosi į saulę, mėnulį. Kai kuriose iš jų vyrauja ne įsakymo, o prašymo nuostata, skamba įkalbinėjimo, meldimo intonacijos. Pvz.: piemenys saulės prašydavo giedros: “ Ateik, saulele, su baltais pyragais, nuvaryk debesį su ilgais botagais.”Jauno mėnulio buvo įprasta prašyti sveikatos ir kitų svarbių dalykų:Jaunas mėnuo jaunikaitis, Tau sudilt,Dangaus žemės karalaitis. Man gyvent,Tau aukso ratą, Tau ponystę,Man sveikatą, Man dangaus karalystę.
Beje, ši maldelė savo intonacijomis artima užkalbėjimams.Užkalbėjimai yra ypač būdingas poetinės maginės kūrybos žanras. Iš jų, pasitelkiant petinė maginę žodžių galią, išryškėja žmonių pastangos siekti laimės ir gerovės, saugoti sveikatą ir gyvybę.Lietuvių užkalbėjimų, kaip ir kitų magija paženklintų žanrų kūrinių, surinkta nedaug, o ir užpašta dauguma vėlai, XXa., kai nyko tradicinė kultūra, deformavosi tekstai. Čia nerasime senosiose kultūrose aptinkamų užkalbėjimų, susijusių su gimine, vestuvėnis, laidotuvėmis, su sosto įpėdinio karūnavimu, su ginklo įteikimu kariui ir t.t.. Čia yra tekstų, turinčių padėti ūkinės veiklos rūpesčiuose (užburdama, kad raganos neatimtų pieno iš karvių, kad susigrąžintų pavogtą daiktą), kad apsisaugotų nuo perkūnijos, gaisro, kad sulauktų lietaus ir pan. Užrašyta užkalbėjimų, kuriais norėta savaip pakreiti tarpusavio santykius, siekta meilės ar jai trukdyta. O daugiausia užkalbėjimai turėjo padėti išsigelbėti nuo ligų, pavojingųnegalavimų.Bene populiariausi užkalbėjimai nuo gyvatėsįkandimo. Užkalbėjimo žodžiais gyvatė išvaroma į nebūtį. Jonas Basanavičius 1878m. Užrašė užžadėjimo formulę ( užžadėtas asmuo, kuriame, sako, sedėjęs ledokas), mininčią labai savitai nuvarijuotą nebūties vietą:”kur geležies nekala, kuolų nekala, tvorų netveria”.Daugelis užkalbėjimų sakomi kelis kartus. Be to, jie gali būti palydimi įvairių veiksmų.Užkalbėjimai retkarčiais užrašomi. Rašytinius užkalbėjimus gali vartoti ne tik užkalbėtojai, bet ir paprasti žmonės. Kad apsigintų nuo piktųjų dvasių, Trijų karalių išvakarėse namiškiai ant durų ir langų deda kryželius ir raides: +K+M+B. Sako “krikštus deda”.
Apžvelgus įvairius užkalbėjimų tekstus matyti, kad šio žanro kūryba yra nevienalytė, daugiasluoksnė. Bet ją vienija tai, kad šiais kūriniais norima realizuoti gyvenimo siekius, juose įkūnytos šventos žinios, magija ir menas. Taigi ir tokiuose mažos formos kūriniuose persipina įveirios prigimtie pradai. Vieni užkalbėjimai artimi taikomąjam menui, o kiti giminingi vėliau susiformavusiam religiniam menui. Tradicinių užkalbėjimų, burtažodžių, maldelių, prakeikimų ir kitų šios rūšies žanrų kūryba gimė archajiškoje aplinkoje, kur ryškūs siekiai paslaptingomis priemonėmis apsaugoti savo egzistenciją, įtakoti ateitį, sutvirtinti kitus svarbius aktus. Pasakojamosios tauosakos kodeksas rodo, kokia grėsminga jėga yra petinė maginė kūryba. Tikėjimas antgamtine žodžių ir juos lydinčių simbolių galia – šios kūrybos atrama ir aura.XX a. Užkalbėjimų ir burtažodžių tradicija Lietuvoje baigia išnykti.Literatūra:
1. Sauka L. Lietuvių tautosaka, K., 1998 m.2. Miškinis M. Lietuvių literatūra, K., 1990 m.