Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis

1019 0

1. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis

2. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) – kartografas, įtakingiausios ir LDK Naujųjų amžių kultūrai daug nusipelniusios lietuvių didikų kunigaikščių Radvilų giminės atstovas. Pirmasis žymus lietuvių keliautojas ir vienas didžiausių LDK Renesanso kultūros mecenatų. Našlaitėlis (lenk. Sierotka) – prigijusi šio didiko pravardė, nes pagal įsigalėjusią tradiciją šios gausios giminės vyrams dažnai buvo suteikiamas Mikalojaus (reiškiančio „pergalinga tauta“) vardas, todėl įgytos pravardės tapdavo antraisiais jų vardais. Našlaitėlio motina buvo Elžbieta Šidlovecka Radvilienė, tėvas – iškili Lietuvos Renesanso ir Reformacijos figūra Mikalojus Radvila Juodasis. Vaikystę Našlaitėlis daugiausia praleido vienoje iš gražiausių Ra

advilų rezidencijų – Lukiškėse, kurios tuo metu buvo Vilniaus užmiestis. Augo ir brendo tuo metu, kai Radvilų giminė pasiekė savo galybės viršūnę. Našlaitėlis yra pirmasis Radvilų giminės atstovas, išėjęs universitetines studijas. 1563 m. su mokytojų ir bajorų palyda tėvo jis buvo išsiųstas studijuoti į tuo metu išgarsėjusią Vokietijos Strasburgo (dab. Strasbūras, Prancūzija) protestantų gimnaziją, kuriai vadovavo žymus humanistas Johanas Šturmas. Ten tobulino lotynų kalbą, išmoko vokiškai. Našlaitėlis buvo pageidaujamas asmuo žymiausiuose valdovų ir didikų dvaruose, o tėvas jam siųsdavo dovanoms tinkamas knygas ir me
edalius, kuriuose būdavo reprezentuojama Lietuva ir jos valstybinė simbolika. Vokietijoje Našlaitėlis tėvo pavedimu pirko ir siuntė knygas asmeninei Radvilų bibliotekai. Dėl maro 1564 m. rudenį iš Strasburgo Našlaitėlis pasitraukė į Tiubingeną, kur lankė Tiubingeno universitetą. Studijos Vokietijoje Našlaitėliui suteikė matematikos, geografijos, medicinos ir
r teologijos žinių, be lotynų ir vokiečių kalbų, jis išmoko ir populiarią Renesanso Europoje italų kalbą. Nors jokių raštų lietuvių kalba nepaliko (daugiausia rašė lotynų ir lenkų kalbomis), yra istorinių liudijimų, jog Našlaitėlis mokėjo ir lietuviškai.

3.  1566 m. rudenį jis jis keliavo į Italiją, aplankė Romą, Milaną, Veneciją, Paduvą. Šios kelionės metu tėvo išauklėtas protestantu jaunuolis perėjo į katalikų tikėjimą. Našlaitėlio atsivertimas (konversija) buvo istorinis ir liudijo vis ryškėjančio XVI a. antrosios pusės Lietuvos didikų ir bajorijos rekatalikizacijos proceso pradžią. Našlaitėliui atsivertus plati Radvilų giminė suskilo į dvi šakas: Rudojo linija liko protestantais, Juodojo palikuonys grįžo į katalikybę. 1567 m. atvykęs į Lietuvą Našlaitėlis ilgainiui į katalikybę atvertė ir savo jaunesniuosius brolius. Visa šios Radvilų atšakos šeima pasišventė katalikiškosios kultūros stiprinimui, o vienas iš Našlaitėlio brolių Jurgis Radvilas Našlaitėlio pastangomis ta

apo Vilniaus vyskupu, vėliau ir pirmuoju lietuvių kilmės kardinolu.  Politinėje veikloje Našlaitėlis tęsė Radvilo Juodojo politinės ir tautinės nepriklausomybės strategiją: pabrėžtinai deklaravo savo ir visos Radvilų giminės lietuviškumą, neigiamai vertino 1569 m. pasirašytą Liublino uniją, dėjo daug pastangų bandydamas ją anuliuoti. 1574 m. Našlaitėlis pajuto kažkokios sunkios ligos simptomus ir kuriam laikui atitrūko nuo aktyvesnės politinės veiklos. 1575 m., tikėdamasis išgijimo, davė įžadus aplankyti Viešpaties kapą Jeruzalėje. Piligrimines keliones į šventąsias vietas potridentinė katalikybė skatino kaip vieną iškiliausių tikėjimo įrodymų, turinčių ne tik tikėjimo su
utvirtinimo, kelio į išganymą, bet ir stebuklingo veikimo galią, tad giliai tikintis Našlaitėlis pasiryžo būti pirmuoju lietuvių piligrimu. Daugiau nei metus trukusią kelionę su palyda jis leidosi laivu iš Venecijos 1583 m. balandį. Aplankė Kretą, Kiprą ir pro Damaską birželio mėnesį pasiekė Jeruzalę. Aplankę Kristaus kapą, Našlaitėlis ir jo palydovai buvo įšventinti į Viešpaties karsto ordino riterius. Šis ordinas buvo įsteigtas Viduramžių kryžiaus karų metu ir rūpinosi katalikybės sutvirtinimu islamo valdomose istorinėse krikščionių vietose. Nuo to laiko Našlaitėlis ant krūtinės nešiojo priklausomybę šiam ordinui liudijantį simbolį (raudoną kryžių su keturiais mažais kryželiais kampuose).

4. Po kelionės į Tripolį ir kitas Artimųjų Rytų vietas Našlaitėlis leidosi į Egiptą, lankėsi Kaire, buvo pirmasis lietuvis matęs Egipto piramides ir senąją Egipto kultūrą. Visą savo kelionę Našlaitėlis plačiai aprašė dienoraštinio tipo memuaruose. Jėzuitų paskatintas, Našlaitėlis pagal memuarus nusprendė išleisti knygą pavadinimu Kelionė į Jeruzalę. Jos pirmas lotyniškas leidimas su jėzuito Tomo Treterio prakalba pasirodė 1601 m. Braunsberge (Prūsija) ir atnešė Našlaitėliui pasaulinę šlovę. Netrukus veikalo leidimas buvo dar keletą kartų pakartotas vokiečių, lenkų ir lotynų kalbomis, o 1787 ir 1879 m. Peterburge išleistas vertimas į rusų kalbą. Veikalas yra vienas žymiausių kelionių literatūros pavyzdžių visoje Rytų Europos tradicijoje. Jis vertinamas dėl unikalių geografinių, architektūrinių, archeologinių, antropologinių ir kultūros istorijos žinių pateikimo.

5. Našlaitėlis buvo pirmasis lietuvis, ėmęs rinkti senosios Egipto ku

ultūros radinius. Į Lietuvą jis bandė pargabenti ir dvi Egipte įsigytas mumijas, norėdamas pademonstruoti senosios Egipto civilizacijos medicinos ir balzamavimo pasiekimus. Pats Našlaitėlis kelionę į Jeruzalę laikė savo tikrosios dvasinės permainos, religinės ir pasaulėžiūrinės brandos liudininke. Grįžęs į Lietuvą, jis nusprendė dar labiau atsidėti dvasiniams ir kultūriniams reikalams. Našlaitėlis buvo aistringas vaizduojamojo meno gerbėjas ir kolekcininkas. Paskutinis didelis istorinės reikšmės darbas Našlaitėlio buvo pradėtas apie 1595 m., kada pasamdęs žymų to meto geometrijos ir geografijos specialistą kartografą Tomą Makovskį jis pradėjo LDK teritorijos matavimo darbus ir pirmojo Lietuvos žemėlapio rengimą. 1603 m. pasirodė iki šių dienų neišlikęs pirmasis Našlaitėlio žemėlapio leidimas. Tai pirmasis šiuo metu žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, pagal kurį vėliau Lietuva buvo vaizduojama pasaulio atlasuose. Našlaitėlio tikslas buvo pavaizduoti nepriklausomos LDK didybę, todėl žemėlapyje vaizduota Lietuvos teritorija iki Liubino unijos, kairiajame žemėlapio kampe nupieštas Lietuvos herbą.

6. Našlaitėlis siekė pasauliui parodyti tai, kam ir pats paskyrė didelę savo gyvenimo dalį – modernią ir urbanizuotą Lietuvą. Žemėlapis buvo papildytas ir istoriniais tekstais, aiškinamojoje jo dalyje pateikta Lietuvos ir lietuvių tautos charakteristika nurodant, kad Lietuvos valstybė turi patogius ir visais metų laikais išvažiuojamus kelius, prekiauja javais, kailiais ir kitais produktais ir „nors aukso, sidabro ir vario kasyklų neturi, tačiau šių dalykų visuomet užteko ir užtenka“. Sostinė Vilnius bu

uvo aprašyta kaip didelis mūrinis miestas su dviem pilimis.

Komentuokite!