Meninės raiškos priemonės

867 0

Meninės raiškos priemonės

Poetinė leksika:

Vaizdingi veiksmažodžiai nėra perkeltinės reikšmės žodžiai (tropai), jie priklauso sisteminių sinonimų grupei:

„Ore (.) šmaikščiojo kregždutės“. (Šatrijos Ragana)

„Grioveliais jau gurgia vanduo“ . (M. Sluckis)

„Šakom risnojo voveraitė“ (E. Mieželaitis).

Vaizdingi veiksmažodžiai konkretina veiksmą ir jo atlikėją, tikslina vaizdą.

Deminutyvai – mažybiniai, maloniniai žodžiai. Jie suteikia kūriniui švelnų, malonų koloritą.

Naujas ratelis,

Šilko kuodelis,

O verpėjėlė

Kaip lelijėlė.

Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis. Įvardija daikto požymį, veiksmo ypatybę, išreiškia kalbančiojo santykį su tuo, apie ką kalbama.

Prie jos kojų slidžiai

Prisiglaudus staiga

Sudejavo gūdžiai

Kruvinoji banga. (S. Nėris)

Vaizdiniai epitetai –

– pažymi objektyvias, konkrečias ypatybes, labiau aktyvina mūsų vaizduotę:

„šaltas plienas“, „ūksmingi gojai“, „žalios pievos“, „baltas smėlis“, „tankus vasarojus“.

Emociniai epitetai – išreiškia kalbančiojo santykį su tuo, apie ką kalba, subjektyvų vertinimą, individualų įspūdį, labiau veikia mūsų emocijas:

„viesulai padaužos“, „motulė žemė“, „baltas miestas“, „sidabrinės ražienos“, „namai baltakepuriai“, „žemė šventa“, „debesėliai auksavilniai“.

Puošybiniai epitetai – išreiškia aukštus siekius, dvasios polėkius, dvasios būseną:

„vėjas laisvūnas“, „vylingi sapnai“, „alpstantys jausmai“, „aidai šimtastygiai“, „rausvos svajonės“, „balti bokštai“, „meilė ugniažiedė“.

Palyginimas – dviejų dalykų vaizdingas sugretinimas, pagrįstas jų panašumu. Siekiant ekspresyviau, vaizdingiau nusakyti to, ku

uris lyginamas, ypatybes. Palyginimas – dvinarė konstrukcija. Ją sudaro dalykas, kuris lyginamas (tema), ir dalykas, su kuriuo lyginama (vaizdas). Palyginimo nariai sujungiami jungtukais kaip, lyg, nelyginant, tarytum, it.

Žvilga plieskia rasa

Lyg sidabro karoliai. (A. Baltakis)

Tropai – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar posakis. Tropui at

tsirasti reikalingas kontekstas (vienas žodis, frazė, sakinys ar didesnis tekstas), nes tik žodinėje aplinkoje susidaro kurio nors žodžio (ar jų grupelės) perkeltinė reikšmė. Tropų vartojimo tikslas iš esmės esti dvejopas: sukurti ar paryškinti vaizdą ir sukelti emocijas. Pagrindiniai tropai yra metafora ir metonimija, bei hiperbolė ir ironija.

Pvz. „Dar kalbasi giria su dangumi“ J. Degutytė žmogaus savybę („kalbasi“) suteikia gamtos reiškiniams.

P. Drevinis eilutėse „Tėviškėlės soduos noksta / Rudenėlis geltonasis“ gamtos, augmenijos savybę perkėlė į rudenį – taip sukonkretino laiką, kuris šiaip yra abstraktus.

Pagrindiniai tropai:

Metafora – tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas. Vartodami metaforą įžvelgiame vienokį ar kitokį daiktų, veiksmų panašumą. Tikrasis daikto ar veiksmo pavadinimas nutylimas, jo vietoje pasakomas pavadinimas to reiškinio, su kuriuo lyginama.

Pvz. užuot pasakiusi „Saulė apšviečia pusnis“, J. Degutytė saule įasmenina: „S

Saulė bėga per pusnis“ . Vaizdas gyvesnis, dinamiškesnis. Panaši ir kitų metaforų technika.

„Jau sėlina, atbrenda, atmauroja pavasaris“ (M. Katiliškis)

„Bunda žemė, ir daigas dainuodamas kalas“. (B. Brazdžionis)

Simbolis – tai ženklas, turintis kokią nors sutartinę, perkeltinę reikšmę. Simbolis visada yra paslaptingas, jo prasmės niekada negalima išaiškinti iki galo, traktuoti kaip vienareikšmę formuluotę. Tai aukščiausias metaforos laipsnis, tačiau nuo jos simbolis skiriasi pastovesne reikšme ir dažnesnių kartojimusi (pvz., ugnies, erelio, jūros simboliai).

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas. Alegorija dažna pasakėčiose ir pa

asakose, kuriose suktumas alegoriškai vaizduojamas lapės paveikslu, godumas – vilko, klastingumas – gyvatės pavidalu ir t. t.

Metonimija – tropas, kai reikšmė perkeliama remiantis loginiais daiktų ryšiais (vietos, priežasties – pasekmės, dalies – visumos it t. t.). Tai sudėtingos sąvokos keitimas paprasta, konkrečia: dažniausiai vietoj visumos pasakoma dalis.

„Braido pievą kojos basos“ . (P. Vaičiūnas).

„Kojos“ šioje frazėje pakeičia žodį „žmogus“, t. y. kūno dalies pavadinimas pavartotas vietoje visumos.

„Ant šakų pumpurėlis pakilo“

Daugiskaita (pumpurėliai) pakeista vienaskaita.

„Šaligatviu artėja įvairiaspalvių skėčių pulkelis“ (J. Mikelinskas)

Pasakytas daikto vardas vietoj jo turėtojo.

„Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ . (S. Nėris)

Autorius vietoj kūrinio.

„Čirena, gieda, ulba, ryliuoja kiekvienas krūmas, kiekviena medžio šakutė“ (J.Baltušis).

Vieta atlikėjo vietoje.

Šalutiniai tropai:

Perifrazė – tikrojo pavadinimo pakeitimas aprašomuoju nusakymu.

Būrų dainius (Kristijonas Donelaitis), Lietuvos upių tėvas (Nemunas).

Hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai perdedama, siekiant didesnio įspūdžio.

Nenusileis nė per aguonos grūdą. (fll)

Šimtą kartų reikės sakyti? (šnek.)

Ironija – paslėpta sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas. Tai yra komiškumo forma, kuri pasakymui suteikia priešingą reikšmę.Ironija visada siejasi su apsimetimu: paliekama galimybė jos neįžvelgti ir pasakymą suprasti tiesiogiai.

Poetinė sintaksė:

Elipsė – lengvai numanomų sakinio dalių praleidimas. Elipsė daro Elipsė sakinį daro glaustesnį, lakoniškesnį – atsijojami visi nebūtini žodžiai. Ji turi ir kitokią stilistinę paskirtį – perteikia greitą veiksmo vyksmo tempą, dinamiką, pasakojimą daro veržlesnį, kelia skaitytojui vidinę įtampą.

„Jei padarei ką negera – nepamirši. Gera – pamirši, o bloga – ne. Eini, šypsaisi –

gražu, ir visai netikėtai bakst – tiesiai širdin“ (A. Žukauskas).

Nutylėjimas – sakinio nebaigtumas, minties iki galo nepasakymas, paliekant pačiam skaitytojui suvokti, kas nepasakoma. Nutylėjimas atsiranda, kai kalbantysis nenori pasakyti minties iki galo, kai nežino, ką pasakyti, arba kai sakinį baigti trukdo susijaudinimas, sutrikimas. Nutylėjimo ženklas rašte – daugtaškis, kartais brūkšnys (S. Nėris parašydavo ir kelis brūkšnius).

„Rods, vakar lig kiemo vartelių .“ (S. Nėris.)

Nutylėjimą primena pauzė, reiškianti situacijos pasikeitimą:

„Bet.. senelė užusnūdo. – / Ir jos pasaka baigia“ (S. Nėris)

Inversija – neįprasta žodžių tvarka sakinyje. Ji vartojama ekspresijos, raiškumo sumetimais. Iš įprastos vietos pajudintas žodis atkreipia dėmesį, tampa prasmės akcentu:

„Nelinksma buvo, gūdu ir niauru Rambio pirkioje“ (V. Krėvė)

(neinversinę sakinio sąrangą: Rambio pirkioje buvo nelinksma, gūdu ir niauru).

Atkėlus vardines tarinio dalis į sakinio pradžią, jų reikšmė tapo iškilesnė, labiau akcentuota.

Eiliuotoje kalboje inversija ryškesnė, – čia ji paklūsta ritmo, rimo reikalavimams. Išdėsčius tekstą pagal gramatinius normatyvus, neliktų poezijos – ritmo, rimo, drauge sumažėtų kūrinio emocionalumas, įtaiga.

Suolelis miške Neinversinė redakcija

Kas tą vietelę aplankys, Kas aplankys tą vietelę,

Tai rankai ačiū pasakys, Pasakys ačiū tai rankai,

Kuri suolelį tašė, kalė. Kuri tašė, kalė suolelį.

Čia taip malonu ir ramu! Čia taip malonu ir ramu!

Pripildo paukščiai čiulbimu Paukščiai čiulbimu pripildo

Tą žalią bepastogio salę. Tą žalią bepastogio salę.

Paralelizmas – dviejų ar daugiau reiškinių sugretinimas, pavaizduojant juos lygiagrečiai. Jis artimas palyginimui, ti

ik čia tartum brėžiamos dvi lygiagretės linijos.

Paukštė mažą paukštelį

Šildo plunksna švelnia.

Šiltą mažą rankelę

Spaudžiu savo delne. (S.Nėris)

Pakartojimas (retorinis kartojimas) – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant sustiprinti kalbos raiškumą, pabrėžti reiškinio svarbą, veiksmo ar būsenos trukmę, intensyvumą. Dažniausi anafora ir antitezė.

Aš kaltinu – visus, visus, visus,

Išmokiusius lietuvį nuolankumo! (Just. Marcinkevičius)

Anafora – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto teksto eilučių ar strofų pradžioje.

Vėjas linguoja topolį juodą –

Vėjas pravirkdė plieno vilnis. (S. Nėris)

Epifora – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto teksto eilučių ar strofų pabaigoje (pakutinieji žodžiai).

Kur gėlynai žydi – ten ir aš,

Kur drugeliai žaidžia – ten ir aš.

Antitezė – tam tikra paralelizmo atmaina; priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas panašiomis sintaksinėmis konstrukcijomis.

Ten liko dykumos ir kloniai,

Tenai Pilėnų pelenai,

Čia svetimas dangus ir ž

. . .

Onomatopėja – poetinė priemonė – gamtos garsų pamėgdžiojimas.

Egį antys „pry!“ „pry!“ „pry!“ priskridę į liūną“. (A. Baranauskas)

Gegutė kukuoja „ku-kū“ miške. (Maironis)

Komentuokite!