Meilės galia lietuvių literatūroje

257 0

Meilės galia lietuvių literatūroje

Meilę galima apibūdinti kaip patį tyriausią ir gražiausią jausmą. Todėl menininkai šį jausmą mėgsta vaizduoti. Meilė neatsiejamas literatūros pasaulio lobis. Vieni ją apibūdina kaip galinčią sužlugdyti, gaivališką ir nevaldomą jėgą, o kiti – kaip kuriančią, brandinačią asmenybę. Taigi, kokia meilės galia parodoma XXa. rašytojų I. Šeiniaus, Putino ir M.Katiliškio kūryboje?

Meilė ne tik skatina drąsiai elgtis, aukotis, rūpintis mylimojo gyvenimu, bet ir augti. Literatūra atskleidžia, kad net nelaiminga meilė padeda žmogui tobulėti kaip asmenybei. Pagrindiniam impresionisto I. Šeiniaus romano „Kuprelis“ ve

eikėjui Gundė buvo gyvenimo prasmė, tačiau, praradęs mylimąją, nepalūžo: atsiskyrė nuo žmonių, nusiraminimo ieškojo knygose, gamtoje, Dievuje. Kuprelio širdyje žaviajai Gundei meilė užgimė iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių tai tik švelnus, vos pastebimas jausmų sąmyšis, keliantis malonų sutrikimą ir nerimą Kuprelio sąmonėje. Tačiau kai Gundė jam atsakė tuo pačiu, Olesio švelnūs jausmai peraugo į didžiulę, tyrą, galingą ir viską užgožiančią meilę, kuri jį sukrėtė iki sielos gelmių, suvirpino slapčiausias jo širdies stygas. Kuprelis pradėjo galvoti apie vestuves ir vis užsiminė apie ta
ai Gundei, bet ši vis prašė neskubėti, duoti laiko apsiprasti ir jai, ir jos tėvams. Po kurio laiko Olesis pastebėjo savo mylimąją po mišių besišnekučiuojančią su kažkokiu nepažįstamu jaunuoliu, kuris pasirodė besąs pirmasis jos mylimasis. Gundė nustojo bendrauti su Kupreliu, ji
is jautėsi labai įskaudintas. Ir nors jie vėl susitaikė, Gundė Olesį skaudžiai išdavė, lemiamą akimirką pabėgdama su kitu. Mylimosios išdavystė paliko jo širdyje gilią kraujuojančią žaizdą, kurios nepajėgė užgydyti negailestingai slenkantys metai. Tačiau atradęs stiprų ryšį su Dievu ir gamta (tai būdinga impresionizmo srovei), Olesis atrado naujų jėgų gyventi. Jis suprato, kad „Meilė – bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos – vis tiek kaip ir to gyvenimo nustoti“. Nors Gundė jį paliko, jis nesiliovė jos mylėjęs ir apie ją galvojęs. Meilė įkvėpė Kuprelį tobulėti. Jis pradėjo skaityti knygas, domėtis filosofija, projektuoti skraidymo aparatą ir nesiliovė laukęs Gundės. Taigi I. Šeiniaus romane meilės galia per kančias ir skausmus padėjo Kupreliui atrasti gyvenimo prasmę.

Meilė ne tik padeda pajusti įvairias pasaulio spalvas, bet ir br

randina žmogų. Padeda pajusti gyvenimo pilnatvę. Apie tokią meilę skaitome XXa. vidurio rašytojo modernisto V. Mykolaičio – Putino psichologiniame – intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Liudas Vasaris sutinka tris moteris, kurios yra jo kūrybinės galios šaltinis. Didžioji Liudo Vasario meilė – Liucija. Kita moteris – baronienė Rainakienė – tarsi Renesanso dvasios moteris, kuri paskatino Liudo domėjimąsi literatūra, knygomis, o Auksė – moderni, padėjusi visiškai apsispręsti. Visos moterys – Liucė (katedros Nepažįstamoji), baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis vi
isada išgyvena ypatingą santykį – jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų – Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane. Ji ne tik pirmoji Liudo Vasario meilė, amžinas moteriškumo įsikūnijimas, bet ir svarbiausia gyvenimo moteris. Jie išgyveno ilgą ir sudėtingą jausmų istoriją, nutoldavo ir vėl suartėdavo, sąskambingi net jų vardai. Meilė Liucei kėlė Liudo Vasario troškimą tobulėti, siekti gyvenimo pilnatvės; tačiau Liucija Vasariui teįstengė pasiūlyti vien tik moterišką jausmą, nesugebėjo atverti jokios prasmingesnės gyvenimo perspektyvos. Trečioje romano dalyje Liudas ir Liucija vėl susitiko po dešimties metų. Tačiau ji ne tik nieko nebegalėjo duoti Vasariui, bet ir pati patyrė vien skausmą. Liucės mirtis Liudą labai sukrėtė – juk ji lydėjo jį nuo pat jaunystės. Ji buvo jo pirmoji meilė, pirmoji, sukėlusi sieloje maištą prieš dvasininko gyvenimo taisykles, pirmoji jo poezijos kritikė. Liucės pasitraukimas iš gyvenimo buvo bene pati svarbiausia priežastis Liudo apsisprendimui. Auksė, būdama pati it tobulos moters simbolis, sugebėjo padėti Liudui atrasti save ir suprasti, ko jis iš tikrųjų nori, ir kas jam iš tikrųjų svarbiausia. Jos dėka jis pasirinko meilę ir poeziją. Romano finale Vasaris sėda rašyti pareiškimą atsisakydamas kunigystės. Jis nusimeta taip ilgai varžiusius pančius, o tai jam padėjo gyvenimo kelyje sutiktos moterys. Taigi Putino romane meilės ga
alią galima apibendrinti kaip jausmą, atvedusį Liudą Vasarį į asmenybės laisvę.

Galiausiai meilė lietuvių literatūroje parodoma kupina aistros ir intrigų, vedančių į pražūtį. Visgi meilė – tai toks jausmas, kuris apakina, įtraukia žmogų į neregėtų potyrių jūrą. Ji kaip narkotikas – svaigina ir sukelia priklausomybę, verčia elgtis neapdairiai ir neapgalvotai. Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“ Tilius blaškosi tarp aistros Monikai ir romantinės meilės Agnei. Agnė, pasirodžiusi Tiliaus gyvenime, visiškai jį pakeičia. Ji tampa pirmąja jo meile. Kartu jie išgyvena pačius tyriausius jausmus, iš vaikystės pasaulio „įžengia“ į dar nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį. Kaime Agnė Tiliui tampa artimiausiu žmogumi, į kurį visada gali atsiremti, sulaukti supratimo ir palaikymo. Jie jau gyvena ateities svajonėmis, be vienas kito neįsivaizduoja savo gyvenimų. Tačiau netrukus Tiliaus gyvenime pasirodo Monika Doveikienė. Apakintas aistros jai, Tilius ne tik palieka Agnę, kuri sužadino pirmąjį meilės jausmą, bet ir atsisako didžiųjų savo gyvenimo tikslų. Kai pasirenka Moniką ir būna su ja, jo ateities vizijos nublanksta ir mintys sukasi tik apie ją. Niekas jo praeityje neparuošė būti žmogumi sau, kontroliuoti savo likimą. Agnei jis buvo globėjas, ji priklausė jam be reikalavimų. Kad galima viskuo rizikuoti dėl akimirkos, jam net į galvą neatėjo. Monika jam viso jo pasaulio sukrėtimas. Kartu ir manija, ir savęs praradimas. Tiliaus aistra Monikai žlugdo ir už

žgožia jo siekimus. Monika jaučiasi visai kitaip. Atsibodęs daug vyresnio našlio meilinimasis pastūmėja Tiliaus link. Ji įsimyli jauną, aukštą, gražų, samdinį Tilių. Jos meilė Tiliui agresyvi, nieko nepaisanti. Ji duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė – patyrusios ir subrendusios moters patirtį, kuri jaunam vyrui buvo mįslė, ir norėjo ją įminti. Taigi šiame romane „Miškais ateina ruduo“ meilė išsiveržia didžiule aistra, vienus verčia kerštauti, kitus – pakloti mylimiesiems visą pasaulį po kojomis, o trečius tiesiog atsiduoti instinktams, ir galiausiai tampa pražūtimi.

Meilė lietuvių literatūroje daugiaprasmė. Vieniems rašytojams – tai gyvenimo nelaimių kaltininkė, žlugdanti žmogaus asmenybę, atimanti blaivų protą ir padaranti jį aistrų vergu (tai Tilius romane „Miškais ateina ruduo“), o kitiems – jausmas, kuris, nors ir per kančias, skausmus, brandina žmogų, padeda rasti gyvenimo prasmę (tai Olesis romane „Kuprelis“ ar Liudas Vasaris Putino romane „Altoriu šesėly“).

Join the Conversation