Lietuviu liaudies zaidimai

Referatas

Lietuvių liaudies žaidimai

Birštonas, 2005

Įžanga

Kultūroje liaudies kūrybai – muzikai, papročiams, tautosakai ir tautodailei- tenka reikšminga vieta. Liaudies kūryba kupina liaudies išminties, fantazijos, poetiškumo, joje pasireiškia vaizdinis mąstymas, todėl ji yra labai svarbi. Dainos, pasakos, padavimais išreikšta liaudies istorinė mintis, patarlės, priežodžiai, žaidimai, mįslės, papročiai, tautodailė atspindi ne tik turtingą liaudies kultūrą, geruosius žmogaus būdo bruožus – drąsą, humanizmą, atsidavimą Tėvynei, sąžiningumą, pasitikėjimą savimi, optimizmą,- jie moko suprasti ir mylėti grožį, ugdo pagarbą žmonėms ir gamtai, darbštumą ir kūrybingumą. Liaudies mene keliamos ir propaguojamos dvasinės vertybės yra visada aktualios ugdant jauną žmogų, jo asmenybę. Lietuvių liaudies žaidimai, rateliai, šokiai – tai viena iš lietuvių liaudies tautosakos rūšių. Šiame referate pabandysiu atskleisti Lietuvių liaudies žaidimų svarbą mūsų visų gyvenime, bandysiu papasakoti, kokie jie yra, kaip skirstomi ir kur žaidžiami. Pateiksiu keletą žaidimų pavyzdžių, aprašysiu, kaip jie žaidžiami.

Lietuvių liaudies žaidimų reikšmė

Kiekviena motina, senelė atsiradusį vaikelį laikė ir laiko laimių laime, džiaugiasi ir neatsidžiaugia tuo klykiančiu džiaugsmu. Senovėje kaimuose, vos gimusį tarsi kūdikėlį panerdavo į tautosakos pasaulį, nes tada tautosaka(dainos, pasakos, įvairūs žaidimai) funkcionavo labai aktyviai. O senoji karta dažniausiai labai gerai žinodavo įvairius folkloro kūrinėlius. Pirmieji naujagimio žaidimai – tai plojimai rankutėmis, pvz.: Gydū gydū katutes, Kepė mamė bandutes.Vieną davė – neprivalgiau,Antrą davė – nesuvalgiau. Šust į pečių! Šust į pečių! Tokių ladavimų, žaidimų pilni tautosakos rinkiniai. Gražūs žaidimų žodžiai skambėdavo vos ne kiekvienoje lietuvių trobelėje. Žaidimai susijungę su laiudies kūryba, folkloru, labai svarbus dalykas, labai ugdė žmogų nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Žaidimai buvo, pasak P. Jokimaitienės, „pirmoji mokykla, supažindinusi vos pradedantį jausti vaiką su aplinka, parodžiusi jam paprastas, bet pagrindines tiesas – darbo prasmęsocialinę tėvų bei artimųjų padėtį“. Tai buvo ir gera kalbos mokykla, ir dar tokia, kokia džiaugėsi ir žymiausi mūsų tautos veikėjai.

Toks žaidimų, liadies kūrybos ir gimtosios kalbos glaudus ryšys leidžia vaikui pasisavinti, tai kas svarbiausia. Paaugėję jaunieji žmogiukai imdavo žaisti įvairias žanrines sceneles. Čia jau mokomasi ir linksnių valdymo, ir leksikos vartojimo taisyklių, ir kitokių gudrybių. Žaidimų buvo tikrai įvairiausiu. Jie visi ugdė ir ugdo pastabumą, įžvaluma, kalbos gyvumą, taisyklingumą ir tikslumą, vertė protauti, taikyti kiekvieną žodį vis kitokiam atvejui ir atitinkamai progai. Liaudies žaidimų reikšmė buvo ir yra labai didelė. Kiekvienos epochos vaikai žaidžia vis savaip, žaidimai tai lyg tam tikro gyvenamojo laiko atspindys, tačiau senovės žaidimai, yra savaip ypatingi, labai pedagogiški, ugdę vaiką visias požiūriais, ypač plėtę jo požiūrį į pasaulį, mokę gražiai ir kilniai elgtis, gerai dirbti. Ir dabartinė pedagogika žaidimamas skiria didelį dėmesį, pripažįsta jų didelę svarbą, o liaudis tai suprato labai senai. Tie žaidimai egzistavo kartu su tautosaka, įvairiais jos žanrais, sudarė lyg dalį folkloro. Vaikai iš žaidimų mokėsi ne tik vikrumo ir proto, bet ir greičiaubei įtaigiau pasisavindavo tėvų kalbą, paveldėdavo ją lengvai ir įspūdinagai. Žaidimai tyrame ore užima labai svarbią vietą, nes jie yra naudingi sveikatai. Žaidimai žmogų linksmina, daro jį vikresnį, tvirtina jo sveikatą.

Žaidimų grupavimas

Visus žaidimus sąlyginai galima sugrupuoti pagal jų turinį ir veiklos pobūdį į tokias grupes: 1. Siužetiniai – imitaciniai žaidimai. Imitavimas, megdžiojimas bei įvairūs pratimai kartu su tekstu siejami į vietisą žaidimo siužetą. Pagrindinis vaidmuo siužetiniame žaidime tenka vadovaujančiajam žaidimams. 2. Judrieji žaidimaiTai labai aktyvi bvaikų veikla, kur keli žaidėjai ar grupė atlieka įvairius veiksmus pagal žaidimo taisykles. 3. Estafetės. Tai žaidimai, kur eilės tvarka kiekvienas komandos žaidėjas kartoja tą pačią užduotį, siekdamas ją atlikti kuo geriau ir kuo greičiau. 4. Liaudies žaidimai- rateliai. Šie žaidimai nepasižymi dideliu intensyvumu, geriausiai tinka žaisti patalpose. Žaidimai- rateliai pratina vaikus pajausti bendrą ritmą ir darnią veiklą pagal dainos ar muzikos melodiją. Žaidimo metu akcentuojama taisyklinga kūno laikysena, judesių plastiškumas ir grakštumas.

Keli liaudies žaidimai:

1. Katinėlis (žaidžia 6 – 20 asmenų) Ponas barė katinėlį, Kam sudaužė ąsotėlį,Katinėli, nu- nu- nu,Aš tau’lupti ketinu… Visi žaidėjai poromis sutoja ratu. Dainuodami pirmąją dalį, eina ratu, o pradėję antrąją dalį, nustoja sukęsi ir atsigrįžta kiekviena pora kits į kitą. Dainuodami „nu- nu- nu“, kits kitam pirštu grąso, o dainuodami „Aš tau’lupti ketinu… “, delnais ploja ir apsisuka. 2. Teismas (žaidžia 6 – 12 asmenų)Vienas išrenkamas „teisėju“, kitas- „teisiamuoju“. Teisiamasis išeina į kitą kambarį, tuo metu teisėjaskiekvieną paeiliui klausia, ką jis gali pasakyti apie teisiamąjį. Teisėjas privalo turėti gerą atmintį, kad atmintų viską, ką jam sako, ir kad tą viską atkartotų teisiamajam. Jei šis atspės, kuris asmuo apie jį ką sakė, tada tas tampan teisiamuoju. Jei ne, duoda fantą. 3. Mušt koja (žaidžia 10 – 20 asmenų)Žaidėjai, susikibę už rankų, sustoja ratu. Vienas eina į vidurį ir rūpinasi iš rato lauk koja išmušto sviedinį. Žaidėjai dešiniąja koja atmuša jį atgal į vidurį. Tas, kuris sviedinį iš rato išleido, eina į vidurį, o tas kuris buvo viduryje- į ratą.

Išvada

Žaidimai turi slaptą jėgą. Jie padeda kaupti patirtį, lavina atmintį, vaizduotę, ugdo valią, moko bendrauti, laikytis taisyklių, įveikti įvairias netikėtas kliūtis. Nuo senų senovės žaidžia ne tik žmonės, bet ir žuvys, paukšteliai, gyvuliai bei žvėreliai. Mat žaidimų metu pramogaujant ir linksminantis išmokstama daug įdomių ir naudingų dalykų. Itin mėgstami yra liaudies žaidimai- rateliai. Juos žaisdami vaikai kartu ir ilsisi, ir prmaogauja, ir mokosi judesių darnos šokdami, atlikdami įvairias užduotis bei sykiu dainuodami paprastą, bet labai mielą dainelę. Taigi, manau, kad referate įrodžiau, kad žaidimai mūsų gyvenime yra labai svarbūs, ir ypač liausies žaidimai, kiek gero jie mums duoda, kiek daug jie mus moko.

Literatūra:

1. Janas Kievišas, Ramutė Gaučaitė, Vaiko veikla meninio ugdymo procese. Šiauliai, 2000.2. Povilas Ivanovas, Vaikų žaidimai. Šiauliai, 1994.3. Lietuvos TSR Mokslinis Metodinis Centras, Vaikai ir liaudies kūryba. Vilnius, 1989. 4. Matas Grigonis, 200 žaidimų. Vilnius, 1988.