Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai nėra tik tos buities trupiniai. Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršiumi prašliaužia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Įdėmiai skaitoma liaudies kūryba tampa svarbiu socialinės – psichologinės patirties šaltiniu. Tokio šaltinio vertė neįkainojama.Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas ir kt. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda ir kt. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekami tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, buvo susiję su gamtos ciklu, žmogaus darbais bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes. Milžiniškas liaudies dainų lobynas ( apie 500 000 vienetų) sukauptas per pastaruosius du šimtmečius. Ankstesnių užrašymų stoka neleidžia konkrečiau spręsti apie ankstyvesnes dainos raidos stadijas, apie iš tolimos praeities išsaugotą vaizdų, temų branduolį. Tiesioginių žinių apie lietuvių dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį. Pirmąkart prūsų karo daina paminėta 999 m. Vienuolis J. Kanaparijus aprašė, kaip vyskupą Adalbertą, atvykusį skelbti krikščionybės, pagonys prūsai nužudę ir, linksma daina „garbindami savo piktadarybę“, kiekvienas grįžo į savo namus. Apie jotvingių dainas užsimena lenkų istorikas J. Dlugošas (XV a.). Jis teigia, kad jotvingiai tiki, jog po mirties narsūs jų žygiai bus apdainuoti palikuonių. Tik netiesioginių prielaidų apie raudojimo paprotį Lietuvoje pateikia Livonijos eiliuotoji kronika (XIII a.) . Sąlygiškai, atsižvelgdami ą muzikines ypatybes, dainų tematiką, didžiąja dainų epocha, suformavusia poetinį stilių, galime laikyti XVI a. pabaigą – XVII amžių.
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms išaugo pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Tautosaka imta užrašinėti ir publikuoti. XVIII a. pradžioje P.Ruigys į savo rankraštį lotynų kalba „Lietuvių kalbos tyrinėjimas“ pirmą kartą įtraukė keturis dainų tekstus. Trys iš jų buvo paskelbti 1745 m., išvertus patį veikalą į vokiečių kalbą. Per šį leidinį nuo amžiaus vidurio su lietuvių liaudies dainomis susipažino vokiečių rašytojai, filosofai ir meno kritikai. Pirmiausia lietuvių liaudies dainų grožį išgarsino G. E. Lesingas. Vėliau J.G.T. Herderis paskelbė 8 lietuvių dainas savo knygoje „Tautų dainos“ (1778-1779) . Viena iš jų – „Aš atsisakiau savo močiutei“ – skelbta jau ir P. Ruigio, labai patiko J. V. Gėtei. Jis ją pavartojo savo dramoje „Žvejė“ (1782) . Taip lietuvių liaudies dainos tampa žinomos ir ne Lietuvoje.D. Sauka pagrindiniais laiko tris žanrus: darbo, vestuvinės bei karinės – istorinės dainos. Jie siejasi su svarbiausiomis valstiečiui gyvenimo sritimis: žemės darbai – gamybos sfera, vestuvės – šeimos santykiai, karas – didžiausias visuomenės sukrėtimas. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės ir kt. dainos. Išlieka ryškūs regioniniai dainų stiliai: dzūkų lyrizmas, aukštaičių daugiabalsės sutartinės.DARBO DAINOSDarbo dainų, kaip ir vestuvinių, turime daug, ir įvairių. Jos daugiausia buvo dainuojamos darbo protarpiais, ilsintis, einant į laukus ir grįžtant. Tačiau buvo nemažai ir tokių dainų, kurias žmonės dainuodavo dirbdami: moterys verpdamos, skalbdamos, maldamos, vyrai – ardami, akėdami, šienaudami. Tarp populiariausių darbo dainų, ypač Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, yra šienapjūtės dainos. Jų melodijos plačios, erdvios, pritaikytos dainuoti lauke, būriu. Nuolat garbstomas dalgelis, bernelis dobilėlis, mergelė šiengrėbėlė. Šienapjūtės dainą galima atskirti vien iš dažnai pasikartojančių žodelių “valio”, “valioj”. Tik Dzūkijoje jo neišgirsi, ir apskritai dzūkai itin originaliomis šienapjūtės dainomis negarsėja. Užtat kokios nuostabios jų rugiapjūtės dainos!
Rugiapjūtė — bene pats svarbiausias vasaros darbas. Per ją būdavo atliekama daugybė apeigų — mat į rugius pjovėjai kreipdavosi kaip į gyvas būtybes, vienas dainas dainuodavo eidami į laukus, kitas — dirbdami, dar kitas — grįždami namo ar per pabaigtuves. Pačios seniausios, kartu ir labiausiai išplėtotos, išvinguriuotos yra dzūkų krašto rugiapjūtės dainos. Jas daugiausia kūrė ir dainavo moterys, pjaudamos rugius pjautuvais.Ne viena dabar mums žinoma rugiapjūtės daina siekia tolimiausią praeitį. Tokia yra ir “Bėkit, bareliai”. Jos senumą rodo siauras melodijos diapazonas, labai elementarus, tačiau ypač koncentruotas jos plėtojimas, archaiškas skambesys. Dainą “Bėkit, bareliai” labai mėgo M. K. Čiurlionis, ją laikė lietuviškos tautiškos melodijos šedevru, pritaikė chorui, pagal ją sukūrė variacijas fortepijonui. Apie šią dainą jis rašė:“Tokių melodijų yra daug. Gerai jas suprasti ir jausti tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kai dainininkas neprašytas, nelieptas, pats sau dainuoja. Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgesys, širdies ašaros girdėti. Tokios tos senosios mūsų dainos.” Lietuviai apdainuodavo ir avižapjūtės, linų ir grikių rovimo darbus.Linų ir ypač grikių rovimo dainose dažniausiai apdainuojama darbščioji bitelė. Mat bitės skaniausią medų neša iš grikių žiedų, todėl grikiai būdavo auginami kartais tik dėl jų. Bitelė lyginama su mergele.Arimo dainos atsirado dėl gana vienodo, monotoniško, vieno žmogaus dirbamo darbo. Ardamas žmogus turėjo laiko daug ką apmąstyti, įsijausti į gamtos, laukų grožį. Tada daina lyg ir savaime iš širdies plaukdavo, kartais savy, tyli, niūniuojama, kartais prasiveržianti visu balsu. Dainuojant ir laikas greičiau bėgo, ir smagiau būdavo. Sudainavai posmą — suarei vagą, sudainavai keletą dainų – suarei lauką. “Kai užtrauki dainą, tai ir arkliai lengviau eina, nesimėto į šalis, nereikia jiems botago, vis eina pirmyn ir pirmyn”, – tokį paprasto valstiečio paaiškinimą užrašė J. Čiurlionytė. Yra ir malimo, verpimo, audimo, skalbimo dainų. Tuos darbus dirbo moterys, tad šiose dainose dažniausiai atsispindi jų gyvenimo džiaugsmai bei vargai. Malimas, verpimas, iš dalies ir audimas bei skalbimas yra ritmiški veiksmai, tad ir dauguma tų dainų yra aiškaus, pastovaus ritmo.Naktigonės dainos labiausiai buvo paplitusios Žemaitijoje, mat čia jau nuo seniausių laikų auginami žirgai, susiklostė su jais susijusios tradicijos. Naktigonėn jodavo vaikinai. Daugeliui naktigonės dainų būdinga jojimo, meilės, laužų kūrenimo tematika, jaunatviškas šaunumas ir humoras. Be žirgų, ganydavo ir jaučius, bet tai paprastai darydavo merginos. Vakarais prie laužų susirinkdavo ir vieni, ir kiti, dažniausiai slapta nuo tėvų. Skambėdavo dainos, juokavimai, būdavo pasakojami įvairiausi, dažnai baugūs nutikimai.Trys broleliai pjovė šieną,Ei valioj valioj,Apie kelmą visą dieną,Pievelėj žalioj.
Nei jie pjovė, nei valiojo,Ei valioj valioj,Pakrūmėj tinginiavo,Pievelėj žalioj.
Trijų dienų jų pjovimo,Ei valioj valioj,Neprigrėbiau nė vežimo,Pievelėj žalioj.
Trys broleliai pjovė šieną,Ei valioj valioj,Apie kelmų visų dienų,Pievelėj žalioj.
Ariau ariau
Ariau, ariau, ariauLygiuosius laukelius.Atėjo mergelė,Atnešė pusryčius. (2×2)
Saulutė dėl dienos,Mėnulis dėl nakties.O mano mergelė –Dėl ramumo širdies. (2×2)
Paleiski žirgelius,Kad pasiganytų.Ateiki pas mane,Kad nieks nematytų. (2×2)
Ir vėl ariau, ariau, ariauLygiuosius laukelius.Atėjo mergelė,Ir nieks nematė jos. (2×2