ĮVADAS
TAUTOSAKA SKIRSTOMA Į DVI PAGRINDINES DALIS,RUŠIS: PASAKOJAMĄJĄ IR DAINUOJAMĄJĄ.PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS ŽANRAI–PASAKA, SAKMĖ, PADAVIMAS, ANEKDOTAS. DAINUOJAMOSIOS—DAINA,SUTARTINĖ,RAUDA.
Į LIAUDIES KŪRYBĄ NE VISADA BUVO ŽIŪRIMA KAIP Į VERTYBĘ,KAŽKADA JI LAIKYTA „NIEKAIS‘‘,ATGYVENA. SUSIDOMĖJIMAS EUROPOJE PADIDĖJO XVIII AMŽIUJE.JĄ iMTA UŽRAŠINĖTI,PUBLIKUOTI. DĖMESYS LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOMS RADOSI PRADĖJUS TYRINĖTI LIETUVIŲ KALBĄ. MAŽOSIOS LIETUVOS EVANGELIKŲ KUNIGAS PILYPAS RUIGYS 1747 m. PARAŠĖ LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNĄ, Į KURĮ ĮDĖJO TRIS DAINAS – KALBOS SENUMUI IR SKAMBUMUI PAILIUSTRUOTI.
TAUTOSAKOS KŪRINIAI,YPAČ DAINOS,BŪDAVO ATLIEKAMOS TAM TIKRU METU, TAM TIKROJE SITUACIJOJE, SUSIJUSIOS SU TAM TIKRU CIKLU IR SU ŽMOGAUS DARBŲ TIKSLU BEI ASMENINIO GYVENIMO ĮVYKIAIS. DĖL TO DAINOS SKIRSTOMOS Į TOKES TERMINES GRUPES KAIP DARBO DAINOS,VESTUVIŲ DAINOS KALENDORINIŲ APEIGŲ…MAŽESNES GRUPES SUDARO JAUNIMO,VAIKŲ,MEILĖS DAINOS IR KITOS. NORINT SUVOKTI LIAUDIES DAINOS TURINĮ, MENINĮ SAVITUMĄ BŪTINA ŽINOTI APIE JOS ATSIRADIMO IR ATLIKIMO APLINKYBES.
LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ŠVELNUMAS
SVARBIAUSIAS LIAUDIES DAINŲ ŽODIS LYRIZMAS—TAI YRA GILUS JAUSMŲ IŠSAKYMAS,REIŠKIMAS,NUOŠIRDUMAS,ŠVELNUMAS,O NE ISTORIJŲ EILIAVIMAS.LIETUVIŲ DAINŲ SAVITUMAS,KURIUO JOS SKIRIASI NUO KITŲ DAINŲ, YRA JŲ TIKRAS NATŪRALUMAS,JŲ NEVARŽOMAS PAPRASTUMAS, ATMETĄS BET KOKĮ PASAKYMŲ,VAIZDŲ IR PALYGINIMŲ DAILINIMĄ,TRUMPAI TARIANT, VISAS POEZIJOS PUOŠMENAS. TUO JOS IŠ PIRMO ŽVILGSNIO JAU PASIRODO KAIP IŠ PAČIOS LIAUDIES KILĘ KŪRINIAI. IŠ DAINOS GALIMA LENGVAI NUMATYTI,AR SVETIMA RANKA YRA PRIE JOS PRISIDĖJUSI, ARBA AR ŽMOGUS, GERAI PAŽĮSTĄS KLASIKINĘ LITERATŪRĄ,ĮSIJAUTĘS Į LIAUDIES DVASIĄ IR IMITAVĘS LIAUDIES DAINĄ.
FORKELIS MUZIKOS ISTORIJOJE SAKO: „ LIAUDIES DAINA, KOKIA JI YRA MŪSŲ LAIKAIS IR KOKIA DAUGIAUSIA BUVO PRAĖJUSIAIS AMŽIAIS, NĖRA TIKRAS MENO ISTORIJOS OBJEKTAS. JEI JI ATSIRANDA PAČIOJE LIAUDYJE, TAI JOS TEKSTAS DAŽNIAUSIAI TĖRA PAIKAS, BE RIMTESNĖS MINTIES RIMAVIMAS ARBA NEŠVANKIOS DVIPRASMYBĖS, O MELODIJA SAVO CHARAKTERIU YRA TOKIA NEREIKŠMINGA, KAD JI LYGIAI GERAI PRITIKTŲ IR KIEKVIENAM KITAM TEKSTUI.“ ŠIO TVIRTUMO VISAI NEGALIMA TAIKINTI LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOMS. NORS JOSE NERANDAME GILIOS IŠMINTIES, TAČIAU VISKAS TEISINGAI MĄSTOMA,GILIAI JAUČIAMA IR DOROVINGA.
OSIANAS SAKO: “TAI LAIMĖ SKAUSME,JEI RAMYBĖ VIEŠPATAUJA LIŪDINČIŲ ŠIRDYJE.“ ŠIS PASAKYMAS VISIŠKAI TINKA IR LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOMS. IŠ JŲ DVELKIA ŠVELNUS,ELEGIŠKAS TONAS,IR JIS SKLINDA NE IŠ NESUTRAMDOMOS, BET IŠ SKAISČIOS, NEKALTOS, MYLIMO ASMENS SKAUSMINGAI BESIILGINČIOS ŠIRDIES.GIESMĖS,JŲ ĮTAKA DAINOMS
DIDELĘ KARTOJIMŲ DALĮ GALIMA IŠAIŠKINTI CHORINE DAINŲ KILME. KUNIGAS SABALIAUSKAS IR SUOMIŲ PROF. NIEMI, RINKĘ DAINAS TOLIMIAUSIUOSE LIETUVOS UŽKAMPIUOSE IR TYRĘ JŲ MELODIJAS, PASTEBĖJO KAD PATYS DAINININKAIGRIEŽTAI SKIRIA DAINAS DIDELĖM GRUPĖM: VIENAS VADINA—DAINUŠKOMIS, KITAIS—GIESMĖMIS. GIESMĖ SENIAU BUVO GIEDAMA DVIEJŲ AR KELIŲ ASMENŲ DVIEM ŠALIMAIS ESANČIOM MELODIJOM, O DAINA—VIENO ASMENS IR VIENA MELODIJA. GIESMĖS VĖLIAU SUPANAŠĖJO SU DAINOMIS IR TAIP PAT BUVO PRADĖTOS DAINUOTI VIENU BALSU,NORS JAS IR ŽMONIŲ KUOPA DAINAVO. ŠIS PROCESAS NE TIK SUVIENODINO GIESMIŲ IR DAINŲ MELODIJĄ, BET PAKEITĖ IR GIESMĖS STRUKTŪRĄ,KURI KADAISE ŽYMIAI SKYRĖSI NUO DAINŲ STRUKTŪROS.
GIESMĖS DARĖ ĮTAKOS DAINOMS DAR VIENU ATŽVILGIU—PADĖJO SUSIDARYTI POSMAMS. RINKĖJAS IR GIEDOTOJAS, KARTODAMI TĄ PAČIĄ FRAZĘ, TIK KITOKIAIS SINONIMAIS, SUDARĖ ATSKIRUS IŠBAIGTUS GIESMĖS VIENETUS.
GIESMĖ—ŽMONIŲ BŪRIO PEZIJA, DAINA—DAUGIAU INDIVIDUALINĖS NUOTAIKOS REIŠKĖJA,TODĖL GIESMĖJE DAUGIAUEPINĖS DVASIOS, NEGU DAINOSE. KAI KURIOSE ŠAKOTOSE DAINOSE, IŠ ESMĖS LYRINĖSE, NĖRA JOMS ĮPRASTŲ LYRINIŲ SAVYBIŲ: JAUSMAS REIŠKIAMAS EPINĖMIS PRIEMONĖMIS.
VAIKŲ DAINOS
VAIKŲ DAINOS YRA DAINUOJAMOSIOS TAUTOSAKOS KŪRINIAI, SUAUGUSIŲJŲ SUKURTI VAIKAMS IŠ SUAUGUSIŲJŲ PATEKĘ Į VAIKŲ REPERTUARĄ, IR PAČIŲ VAIKŲ KŪRYBĄ. TAI LOPŠINĖS, ŽAIDIMAI, ŽAIDIMŲ DAINELĖS, GYVULĖLIŲ APDAINAVIMAI, FORMULINĖS DAINOS, ERZINIMAI, PIEMENŲ DAINOS.
LOPŠINĖS YRA VAIKŲ DAINŲ GRUPĖ,SAVO FUNKCIJA GLAUDŽIAI SUSIJUSI SU KŪDIKIO AUGINIMU—JO SUPIMU, RAMINIMU,MIGDYMU. FOLKLORISTŲ TEIGIMU,LOPŠINĖSE IŠLIKO NEMAŽA SENŲJŲ EPOCHŲ ATSPINDŽIŲ.TODĖL LOPŠINĖS IŠ VISŲ VAIKŲ PIRMOSIOS PATRAUKĖ TYRINĖTOJŲ DĖMESĮ. ŠI LIAUDIES MENINĖ KŪRYBA,SUŠILDYTA MOTINOS ŠIRDIES, NUO ROMANTIZMO LAIKŲ TAI PAT ŽADINO POETŲ IR KOMPOZITORIŲ KŪRYBINĘ VAIZDUOTĘ.
Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai – tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų. Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.Raudos
Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą, išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą. Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.
Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys… Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.Poetinės dainų priemonės
Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai – žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą. Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų veikėjų panašumas. Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži). Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.
Vestuvių šventė jaunojo pusėje prasideda nuo jaunojo išleistuvių. 20 a. jos daug kur nebūdavo labai triukšmingos. Štai Kupiškio apylinkėse, pasak B. Buračo, “jaunikio pusė tą vakarą praleidžia taipgi be triukšmo ir linksmybių. Tik muzikantas kai ką pačirpiną, bet dar niekas nešoka. Pavalgo, pasišneka ir išgeria bent kiek, tik nepasigeria niekas. Kartais piršlys ar pajaunys koks ir sudainuoja kiek”.
Panašiai būdavo atsisveikinama su jaunuoju ir Žemaitijoje: “Pintuvės pas jaunąjį nėra tokios sudėtingos, išlaidžios, kaip pas jaunąją. Ir senųjų priežodis sako: “Kiek vaikelio (vaikino) vestuvės, tiek paršelio skerstuvės”. Jeigu jaunasis išeina į jaunosios ūkį, tai visos vestuvių iškilmės jo tėviškėj ir baigias pintuvėmis. Jaunojo namuosna vakarą, brėkštant, renkasi griežikai, baigiama puošti kambarius vainikais, įkelia aukštai, aukščiau medžių viršūnių, uždegtą liktarną, aptrauktą spalvotu (raudonu ar žaliu) popierium. Tai ženklas, kad pintuvininkai laukiami tuose namuose. Temstant, baigiant rinktis pintuvininkams (jaunojo giminėms, vedliams, kaimynams ir nekviestajai apylinkės jaunuomenei), jaunasis pirmas pradeda šokius. Jaunuomenei linksminantis, jaunasis rengiasi važiuoti į jaunąją”. Dzūkų papročiu pas jaunąjį taip pat būna vakaronė. Ji, pasak V. Krėvės-Mickevičiaus, “be jokių ypatingų apeigų. Susirenka iš pradžios sodžiaus mergos ir, padėdamos svokoms “kaišyti” namus, dainuoja tam tikras dainas apie bernelio ir mergelės meilę, apie norą susituokti. Parėdžius ir išdabinus pirkias, apkaišius pirkių ir priemenės duris gėlėmis ir žaliomis beržo, liepos ir ąžuolo šakomis, mergos eina valgyti, svokų vaišinamos. Bernams didesniame skaičiuje susirinkus, smuikininkas ima griežti šokti “vyriausias broliukas” svoką. Jaunimas irgi šoka iki vėlyvos nakties – iki antrųjų ar net trečiųjų gaidžių”. Apžvelgėme trijų skirtingų vietų jaunojo išleistuvių papročius. Po visą Lietuvą pasidairius, rastume visokių ceremonijų, išdaigų. Bet visur pastebėtume ir susikaupimą, ruošimąsi svarbiai kelionei, pajustume gildančią širdį atsisveikinimo su jaunyste, draugais, bernišku valiūkavimu nuotaiką ir norą paskutinį kartą pasilinksminti.Siaurieji gaseliai, prasiskleiskit, Duokit mūs broleliui uliavoti.
Panašiai veržliai variantuose intonuojamos frazės “Skirkis, ūlyčia tu plačioji” arba “Klėsk, ūlyčėle, klėski, plačioji”. Šitas siautimas jau paskutinis. Kaip ryškus esamos situacijos apibendrinimas skamba refrenas “Mundraukite, brolaliai, jau mano po mundrys(tai)”.
Kitas šio epizodo dainų motyvas – bernelio ruošimas į kelionę. Dainose skamba ir raginimas skubėti, ir tariamas nustebinimas (kur taip išsirengia, išsipuošia?), pabrėžiantis kelionės svarbą. Jose girdėti ir įvairių patarimų, kaip elgtis uošvės dvare. Pavyzdžiui, daina “Vai broleli broleli” moko nestatyti žirgo po jovaro krūmu, jis nelaimingas.
Tik statyki žirgelį Po putino krūmeliu.
Tai putino krūmelis, Tai laimingas medelis,
Tai laimingas medelis, Tai jo tankios rykštelės,
Tai jo tankios rykštelės, Tai jo saldžios uogelės.
Arba medelis laimingas todėl, kad
Senos bitės spieciu laidzia, Margos paukštės vuogas geria.
Įtampa, nedirbtiniu laukimu, dramatizmu dažnai pasižymi šios dainos, tik jų palyginti nedaug ir jos nelabai paplitusios. Daug variantų turi dvi dainos. Viena iš jų – “Jojau dieną, jojau naktį”- kupina žvalumo. Ši nuotaika sukuriama vaizduojant bernelį jojantį pas mergelę. Pirmoje dainos dalyje kiek sutirštintos spalvos (plg. “Jojau dieną, jojau naktį”!) paryškina žirgo, berno antrininko, paveikslo patrauklumą. Ir toliau jam skirti šaunūs pagyrimai:
Kai pagirdžiau – dar pilnesnis, Kai užsėdau – dar greitesnis Pas panelę joti. Antroje dalyje veržlumas slopinamas, suskamba draudimas – teneduoda žirgui valios, tenemindo rūtelės. Bet bernelio agresyvumas nesutramdomas: “Virkdysiu mergelę”. Tokia sudraminta intonacija užsibaigia nemaža variantų. O kituose vaizduojamas dar berno sutikimas uošvės kieme, kartais – dovanų įteikimas ir panašiai. Visa tai kiek sušvelnina dainos pabaigą. Jaunojo išleistuvėms priskiriama ir nemažai variantų turinti daina “Berneli dobilėli, kur buvai”, bet ji savo vaizdais, atrodo, tiktų ne tik šiam vakarui. Ji galėjo būti dainuojama ir kitais vestuvių momentais. Bernelis sodina obelėlę, rengiasi skinti dvylika obuolių močiutei, o jam už tai – mergelė mylima. Įdomi kaita pastebima šioje dainoje: vietoj močiutės dažnai figūruoja klebonas, vyskupas. Matyt, bažnyčiai vis labiau pradėjus kištis į vestuvių ceremoniją, įvyko šita modifikacija.
Apžvelgus svarbesnius, ypač daugiau variantų turinčius dainų tipus, skelbiamus šiame tome, matyti, kad su šiuo vestuvių papročių etapu tematika, motyvais, vaizdais susiję nemaža tikrai meniškų kūrinių. Skelbiamose dainose atsispindi įvairios, šiandien nebepatiriamos, tradicinių apeigų ir papročių nulemtos būsenos. Čia atsiveria ir “suderėjimo”, “pragėrų”, ir dovanų ieškojimo bei teikimo, ginčų dėl pasogos ir kitų savitų situacijų metu patiriami jausmai. Išskirtinės progos buvo dėkingos liaudies talentui, padėdavo šiaip droviam, šiaurietiškai santūriam valstiečiui muzikaliai medituoti ne tik viešomis, bet ir intymiomis temomis. Apeiga ir šventė (kaip ir bendras darbas!) jį atpalaiduodavo – prabildavo jis dainomis apie jausmus tauriai ir poetiskai.Dainuodamas jis pakylėdavo žvilgsnį aukščiau. Net jei žodžiai primindavo kasdieninius vargus, dainose šie vaizdai iškildavo ilgesio ir svajonių atšvaituose. Meniniais vaizdais, tikroviškais ir sufantastintais, kuriamas “trečiasis pasaulis”, kur dėmesys nukreiptas ne tik į specifines papročių nulemtas bernelio, mergelės dvasines būsenas, bet ir į bendresnius jausmus, patriarchalinio gyvenimo normų provokuojamus. Antai bendražmogiška jaunystės tema sutartuvių, žiedynų ir jaunojo išleistuvių dainose išplėtota nostalgiškai, ano meto žmogaus pasaulėjautos pagrindu, kai vestuvės iškyla kaip jaunystės alternatyva. Per visas vestuves dainose nenutylančio moters (mergelės, marčios) dalios leitmotyvo interpretacija vėlgi paženklinta patriarchalinės patirties, jausenos, kai ištekėjimas lemia svarbius praradimus moters gyvenime. Skelbiamos dainos sulaukia gyvo atbalsio ir šių dienų klausytojų širdyse. Savo laiko dvasios, nuotaikų nušviestos, jos patraukia jausmų nuoširdumu, tauriais tarpusavio santykiais, moters patiriamos skriaudos, nedalios atjautimu, patraukia etiniu ir estetiniu grožiu. Žinoma, ne visų dainų pasaulis vienodai platus. Kitos tik fiksuoja, komentuoja apeigą, nurodo veiksmų seką. Bet daugumos dainų meninė prasmė visada platesnė, negu perša apeiginė funkcija. Jų idėjinę meninę vertę lemia ir išraiškos įspūdingumas, harmonija.
Išvados
Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza). Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza). Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija. Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis) Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.
Referatui rinkta medžiaga:
1. Lietuvių liaudies dainynas 4 “Vestuvinės dainos 2”. – “Vaga”, 1988, psl. 25-28 2.Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27, 44. 3. Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67. 4. Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149. 5. www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html
Lietuvių liaudies dainos
Putinėlis
1.Putinėli raudonasai 4.Dalia mano nud sunkiausia Ko pavirtai ant šonelio Dalia mano nud blogiausia Ant giliojo Dujonėlio Eisiu keliu giedodamas Sau dalelės ieškodamas
2.Ar vėjelio papučiamas 5.Atsišaukė man dalelė Ar lietulio nulijamas Už kalnelių už aukštųjų Ar paukštelių nutupiamas Už marelių mėlynųjų
3.Nei vėjelio nupučiamas 6.Plauk dalelė šion šalelėn Nei lietulio nulijamas Aš raškysiu po žiedelį Tik paukštelių nutupiamas Ir skabysiu po lapelį
Šalta žiema šalin eina
1.Šalta žiema šalin aina.Sėsiu kviečius ir rugelius 2k.A psėje apakėsiu
2.Kai pavasaris ataina. Šėmi jauteliai bauboja, 2k.Avinėliai arcavoja
3.Pasijungsiu šėmus jaučius 2k.Aisiu artų malynėlia.
TURINYS1. ĮVADAS……………………………………………2. LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ŠVELNUMAS……….3. GIESMĖS,JŲ ĮTAKA GIESMĖMS………………….
4. VAIKŲ DAINOS…………………………………5. RAUDOS………………………………………..6. POETINĖS DAINŲ PRIEMONĖS……………………7. VESTUVIŲ ŠVENTĖ………………………………8. SIAURIEJI GASELIAI, PRASISKLEISKIT………9. IŠVADOS…………………………………………….10. LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ PAVYZDŽIAI……..11. REFERATUI RINKTA MEDŽIAGA………………..