lietuviu liaudies dainos

411 0

Marijampolės,,Ryto“vidurinė mokykla

Enrika Vyšniauskaitė

8a klasės mokinė

Referatas

Lietuvių liaudies dainos

Marijampolė

2008

Turinys

Įvadas..............................3

Lietuvių liaudies dainų skirstymas..............................4

Darbo dainos..............................4

Vestuvinės dainos..............................5

Kalendorinių apeigų dainos..............................6

Vaikų dainos..............................7

Raudos..............................8

Poetinės dainų priemonės..............................9

Išvados..............................10

Literatūros sąrašas..............................11

ĮVADAS

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai nėra ti

ik tos buities trupiniai. Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršium prašliuožia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Įdėmiai skaitoma liaudies kūryba tampa svarbiu socialinės – psichologinės patirties šaltiniu. Tokio šaltinio vertė neįkainojama.

LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ SKIRSTYMAS

DARBO DAINOS

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, gr

rikių, kanapių apdorojimo darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nu
usako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiamasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis. Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui: verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai su
uaugusi su darbo ritmu). O ilga, lyriška daina apdainuodavo sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu:

VESTUVINĖS DAINOS

Vestuvinės dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas. Dainos pagal jų ryšius su atskirais vestuvių momentais skirstomos į funkcinius poskyrius: pažintuvių, piršlybų, žiedynų, didvakario, jaunojo išleistuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, jaunosios ieškojimo, pa

asėdo, vainiko įteikimo, atsisveikinimo, išvažiavimo į jungtuves ir sugrįžimo iš jų, persirengėlių, jaunosios apdovanojimo, kraičio išvežimo ir išvažiavimo pas jaunąjį, marčios ir svočios sutiktuvių, sugultuvių, prikeltuvių, gaubtuvių, dovanų dalijimo, vestuvininkų apdainavimo, išvažiavimo namo, grįžtuvių dainos t.t. Išimtį sudaro poskyriai dainos šokant ir iš dalies jaunosios graudinimo dainos (kur kalbama apie jaunosios virkdinimą: jaunosios verkimas atitinkamais vestuvių momentais buvo apeiginis, o ne pačios nuotakos asmeniniai išgyvenimai, kaip dažniausiai suvokiame vertindami iš šiandienos pozicijos), dainuotos ne vienu, o keliais vestuvių apeigų momentais. Išskirtoji funkcinių poskyrių eilė atitinka vestuvių eigą, atskiras poskyris atliepia tam tikrą apeigų ciklą, o tai leidžia vestuvių dainų simboliką susieti su konkrečiais papročiais ir apeigomis. Tačiau tik nedidelis dainų pluoštas yra siauros apeiginės paskirties (paprastai tai tik dalies vestuvininkų dainuojamos dainos, tiesiog iliustruojančios apeiginį veiksmą ). Antra vertus, apeigine semantika grįsta šių dainų simbolika sudaro pagrindą spėti, kad lietuvių vestuvinėse dainose galima įžvelgti ne tik atskirų apeigų atkartojimą. Esama pagundų užčiuopti jose slypinčius perėjimo apeigų reliktus, kurie pirmiausia susiję su merginos/moters statuso pasikeitimu. Moters padėtis vestuvių ceremoniale, apskritai vyraujantis moterų vaidmuo kuriant ir dainuojant vestuvių dainas lėmė pastarųjų pasaulio savitumą, dramatizmu grįstą lyrizmą.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gy
yvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės. Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę ar ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

KALENDORINIŲ APEIGŲ DAINOS

Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių.

Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambūrių, Joninių dainos). Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir Kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalėdų dainų turi savitus priedainius („aleliuma rūta“, „leliumoj“, „lėliu Kalėda“ ir pan.), dažna jų paralelinė sandara : gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nu

uosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje. Tačiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akių asmeninio žmogaus gyvenimo temų, kurios ypač svarbios žiemos švenčių ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendorinių apeigų dainas keičia su pačiais darbo procesais susijusi tautosaka.

VAIKŲ DAINOS

Savitas lietuvių liaudies dainų žanras – vaikų dainos. Tai suaugusiųjų sukurti tautosakos kūriniai vaikams ir pačių vaikų kūryba. Vaikų dainos skirstomos į kelias žanrines grupes: lopšinės, žaidimai, gyvūnijos apdainavimai, erzinimai, formulinės, piemenų dainos. Mažiems vaikams dainuojamos lopšinės – neilgos dainelės (dažnai improvizacinės), kurios atliekamos juos supant, raminant, migdant. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių vaizduotę.

Žaidimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Suaugusiųjų specialiai vaikams sukurti žaidimai – nesudėtingos judesių lydimos dainelės ar rečituojami, skanduojami trumpi kūrinėliai. Kartais jie atliekami visai be judesių, panaudojant tik raiškią mimiką, intonaciją. Tai tarpinė žanrinė grupė, esanti tarp žaidimo ir dainos: čia vaikai ne patys žaidžia, o su jais žaidžia suaugusieji, kai nori vaikus numaldyti ar pralinksminti.

Kita vaikų dainų grupė yra gyvūnų ir p

. . .

IŠVADOS

1. Šiandien lietuvių liaudies dainos yra labai primirštos.

2. Liaudies dainos gyvuoja tik dėl žmonių, per šimtmečius nešiojusių liaudies dainą savo širdyje ir atmintyje, geranoriškumo ir tų, kurie stengiasi tautosakos palikimą išsaugoti, pastangų.

3. Liaudies dainos – vienas seniausių lietuvių kultūros paminklų. Tautosakos kūriniai atskleidžia tautos pasaulėvaizdį, mąstymo būdą, papročius ir tradicijas, tai svarbi lietuvių kultūros dalis, grožinės literatūros pamatas.

4. Lietuvių dainų originalumas ir grožis – jų lyrizmas: “Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27, 44.

2. Lietuvių folkloro chrestomatija. V., 1996. P. 13 -19.

3. Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67.

4. Sauka D. Lietuvių tautosaka. V., 1982. P. 6 -17.

5. Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149.

6. www.aruodai.lt/tautosaka/tautosaka_1.htm

7. www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html

Komentuokite!