PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJA
REFERATAS
Lietuvių liaudies dainos
Vadovė lietuvių kalbos mokytoja L. Miliukaitė
Darbą atliko 8 b klasės mokinė R. Susnytė
PANEVĖŽYS 2002
ĮVADAS
Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis jau XVII- XIII a. Betpasaulinio pripažinimo jos susilaukė tik po 1745m.,vokiečių kalba išėjusPilypo Ruigio veikalui “Lietuvių kalbos tyrinėjimas”. Tuomet jomissusidomėjo vokiečių rašytojai, filosofai ir mokslininkai G. E. Lesingas, J.G. Herderis, J. V. Gėtė, F. Neselmanas. XIX- XX a. susirūpinta šių dainųrinkimu, skelbimu ir išsaugojimu. 1825 m. Mažojoje Lietuvoje Liudvikas Rėzaišleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. Po trejų metų pačiojeLietuvoje išėjo Simono Stanevičiaus “ Dainos Žemaičių”. Vis dėltoreikšmingiausi yra brolių Antano ir Jono Juškų darbai. Beveik vien išVeliuonos apylinkių jų surinktos dainos yra skaičiuojamos tūkstančiais.Vėliau į lietuvių liaudies dainų rinkimą įsitraukė daugiau įvairiųprofesijų žmonių: Jonas Basanavičius, Vilius Kalvaitis, AdolfasSabaliauskas, Vincas Krėvė Mickevičius, Jurgis Dovydaitis, AugustasRobertas Niemis, Teodoras Brazys ir kt. 1980 m. Lietuvos literatūros irtautosakos institutas pradėjo leisti “Lietuvių liaudies dainyną”. Jaupasirodė dvylika iš daugiau nei dvidešimties planuojamų tomų.
Dainuojamoji tautosaka
Taigi dainuojamoji tautosaka- ryškiausia lietuvių tautosakos dalis, ypačklestėjusi XVI a. pab.- XVII a. Senovės lietuviai savo gyvenimą giliaisiejo su dainomis. Aplinkybės, formavusios lietuvių tautos dvasią, buvolabai svarbios ir vystantis dainuojamajai tautosakai. Liaudies muzikojeatsispindi senovės žmonių būdas, pomėgiai. Paprastai balsu, melodijomisjie išreikšdavo giliausius savo jausmus. Tad lietuvių liaudies dainųryškiausias bruožas yra lyrizmas. Deja, šiais laikais, nepaisantentuziastų, kaupiančių mūsų tautos dainas, jos sparčiai nyksta. Lietuvių liaudies dainose dominuoja mintys, būsenos, nuotaikos, jausmai,vidiniai išgyvenimai. Retai kada tiesiogiai minimas karas, kovos. Be to,
jose nemaža tokių meninių priemonių kaip deminutyvai, nuolatiniai epitetai( močiutė sengalvėlė, mergelė jaunoji,žirgelis bėrasis), savotiškipalyginimai. Tad spėjama, jog dainuojamąją tautosaką daugiausia kūrėmoterys. Neginčytina yra tai, jog tautosakos kūriniai- kolektyvinė kūryba.Paprastai dainą sugalvodavo vienas žmogus, paskui iš lūpų į lūpas jisklisdavo pas kitus. Taigi nenuostabu, kad panašių dainuojamųjų kūriniųgalime rasti, sakykim, ir Aukštaitijoje, ir pas Žemaitijoje. Kadangidainos plisdavo nerašytine forma, jos įgaudavo naujų žodžių, posmų. Tadviena daina gali turėti dešimtis variantų. Pvz., jau minėtame “Lietuviųliaudies dainyne” yra pateikiami 23 vaikų dainos “Žvirblytis” variantai.Verta paminėti, jog taip sklindant dainuojamajai tautosakai vykdavo irsavotiška atranka- negražūs bei nevertingi kūriniai užsimiršdavo. Norint suprasti liaudies dainas pravartu išmanyti lietuvių papročius,etnografiją. Lietuvių, kaip ir daugumos šiauriečių, liaudies dainose yrasantūriai minima meilė, nedaug tėra humoristinių dainų, bet gausu simbolių.Dažniausiai dainuojamoje tautosakoje realus gyvenimas perteikiamas labainetiesiogiai, o užuominom, per detales. Sakoma, jog lietuvius dainų gausumu ir įvairove aplenkia tik kinai. Jukviena daina skirta dainuoti vakare, pavargus po dienos darbų, kita-išlydint brolį į karą, trečia- ištekant… Tad lietuvių liaudies dainos,pagal tai, kaip, kur, kada ir kodėl jos atliekamos, yra skirstomos įtemines grupes. Kaip teigia Leonardas Sauka (Lietuvių tautosaka. 1998. P.154.), didžiąją dalį dainų būtų galima suskirstyti į tris kategorijas: 1. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos. 2. Kasmetinių darbų ir papročių dainos. 3. Visuomenės gyvenimo dainos. Prie išvardintų grupių dar priskiriamos žaidimų, šokių, vaišių dainos irtalalinės. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiąją dalį lietuvių liaudiesdainų. Pagal temines grupes jas dar būtų galima išskirstyti į jaunimo,vestuvių, vaikų, meilės, krikštynų ir kt. dainas. Vestuvių dainos- pačiosgražiausios, turtingiausios ir įvairiausios lietuvių dainuojamojetautosakoje. Jos giliai susijusios su senosiomis vestuvėmis. Kiekvienaiceremonijos daliai buvo skirtas tam tikras dainų žanras. Vestuvinėsedainose atsispindi švelnūs santykiai tarp šeimos narių, žmonos ištikimybė,nuotakos pagarba namiškiams. Nemažai yra vestuvėms skirtų jumoristiniųdainų. Pačiose seniausiose vestuvėse būdavo atliekamos ir sutartinės.Būdingiausi vestuvinių dainų bruožai- hiperbolizmas, komizmas iremocionalumas. Kasmetinių darbų ir papročių dainos susijusios su metų laikais. Kasmetžmonės eidavo pjauti šieno, javų, rauti linų, grikių. Tad juos lydėdavošienapjūtės, javapjūtės, rugiapjūtės ir kt. dainos. Šalia kalendoriniųdarbo dainos yra laikomos seniausiomis iš lietuvių dainuojamosiostautosakos. Paprastai tokių dainų tik pradžia skirta darbui. Likusiojedalyje ryškėja lyrizmas, dainininko svajonės, troškimai. Skiriamos dvipagrindinės darbo dainų grupės- namų ir lauko darbų. Kalendorinės šventės- svarbi kaimo žmogaus gyvenimo dalis. Tai progadžiaugtis, linksmintis. Tad šventes dažniausiai lydėdavo ir dainos- Kalėdų,Joninių, Užgavėnių ir kt. Šiose dainose ypač išsiskiria švenčių simboliai.Pvz. Joninių dainoms būdingi gamtos, šviesos motyvai. Labai įdomios yraadvento dainos. Jos turtingos specifiniais priedainiais, tokiais kaipaleliumai, leliumoj, aleliuma loda, aleliuma rūta ir pan.: Žaliam sode obelėlė, Tai ji gražiai žydėjo, Aleliuma rūta, obelėlė. Aleliuma rūta, žydėjo.Kalendorinių apeigų dainos ypatingos tuo, kad atsirado dar tada, kai žmonėsišpažino pagoniškąjį tikėjimą, taigi jose ryškiausia įvairūs pagoniškikultai. Tai išskirtinis šių dainų bruožas. Visuomeninių dainų grupei priskiriamos karo, sukilimų, tremties ir kitosistorinės dainos. Gausiausia sukurta karo dainų. Kaip ir kitose lietuviųliaudies dainose karo dainų tekstuose gausu deminutyvų, kovų vaizdaisupoetinti. Kadangi dažniausiai tokias dainas, laukdamos grįžtančių sūnų,vyrų, brolių, kūrė moterys, tiesiogiai apie karą šiuose kūriniuoseneužsimenama: Devynios kulkos Kur galva krito- Pro šalį lėkė, Rožė išdygo, O ta dešimta Kur kraujas tiško- Brolelį kirto. Žemčiūgai blizga. Juose svarbiausia laukimas, tarpusavio santykiai, jausmų išsakymas. Karodainos yra labai nekonkrečios, jas galima pritaikyti įvairiems asmenims.Vis dėlto šios dainos ir svarbus istorijos šaltinis. Žinomos karo dainųmelodijos šiek tiek skiriasi nuo, sakykim, darbo dainų melodijų. Jos čialabiau išplėtotos, ilgesnės. Laikui bėgant dauguma lietuvių kovų dainųvirto karo baladėmis. Lietuvių liaudies dainuojamajai tautosakai priskiriamos ir raudos.Dažniausiai buvo raudama per laidotuves, taip pat ir per vestuves, ištikuskokiai nors nelaimei ir pan. Ypatingas raudos bruožas- lankstumas. Jostekstas nuolat kinta priklausomai nuo situacijos. Viena iš svarbiausiųlaidotuvių raudų ypatybių- velionio idealizacija. Juk sakoma, kad apiemirusį arba gerai, arba nieko. Taigi raudose, pasitelkiant įvairiusįvaizdžius, jis poetizuojamas. Taip pat raudose gali būti vardijamivelionio darbai, jis raginamas grįžti į kasdieninį gyvenimą, skaudžiaiišgyvenama jo netektis: Ai Dievuliukai mana, kur aš pasdėsiu be draugela! Ai Dievuliukai mana, ku aš dirbsiu be ja! Tai linksma buva! Vagi vis aš pasiradavadavau su juo. Ajajajai. Šioje dainuojamosios tautosakos rūšyje žmogaus išgyvenimai paprastaiišsilieja realiais vaizdais, bet dažnai peržengia tikrovės ribą. Vestuvinėsraudos dar vadinamos virkavimais. Tai būdavo merginos atsisveikinimas surūtų darželiu, tėvų namais, mergyste. Raudoms būdinga melodijos slinktisžemyn, laisva ritmo tėkmė, dūsavimo intonacija. Kaip ir dauguma lietuviųliaudies tradicijų, raudos paprotys baigia išnykti. Kai kur Dzūkijoje jisdar gyvas. Lietuvių skirstymas į aukštaičius, dzūkus , suvalkiečius bei žemaičiussusijęs ir su liaudies dainomis. Galima teigti, kad kiekvienos etnografinėsgrupės ne tik papročiai, apranga, bet ir dainos skiriasi. Aukštaičių dainos yra dvejopos- įprastos, dvibalsės bei tribalsės irsutartinės. Mokslininkai mano, kad sutartinės atsirado dar akmens amžiuje.Tai labai savitas, kituose Europos kraštuose nežinomas dainų žanras.Sutartinės daugiausia šiaurės rytų aukštaičių liaudies dainos. Joms būdingapolifoninis balsų vedimas, sinkopuoti ritmai, sekundinis balsų derinimas,dažnai kartojami priedainiai, aštrus skambesys. Melodijos gan trumpos,siauros apimties. Sutartinės yra skirstomos į dvejines, trejines irketurines. Dvejinės atliekamos dviejų dainininkų arba grupių, abu balsaidainuoja skirtingas melodijas, bet dažniausiai tais pačiais žodžiais.Sutartinės paprastai būdavo atliekamos per šventes, sueigas, dirbantįvairius darbus ar ilsintis. Panašiai atliekamos ir trejinės bei keturinės.Daugiabalsės aukštaičių dainos- gyvos, tyros, turi daugiausia priedainių.Dzūkai, kaip ir rytų aukštaičiai- dainingiausi lietuviai. Vis dėlto jųdainuojamoji tautosaka ryškiai skiriasi nuo aukštaičių. Pietryčių Lietuvosdalyje ilgiausiai išlaikytos senovinės tradicijos, papročiai, tad ilgaineužmirštos ir liaudies dainos. Dzūkų etnografinė grupė turi itinspecifinių dainų žanrų. Tai jau minėtos raudos, Kalėdų, advento dainos.Vienbalsės dzūkų dainos ypač pasižymi savo turtinga melodika. Jos yra labaijausmingos, gražios, dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas sukuria laisvopasakojimo įspūdį. Galbūt dėl tokių dainų šis kraštas dar pramintasDainava.Vakarų aukštaičių, paprastai vadinami suvalkiečiais, dainos yradaugiabalsės, bet balsai derinami laisviau, negu aikštaičių daugiabalsėsedainose. Vienbalsės suvalkiečių dainos- grakščios, giedros, tyros. Vakarųaukštaičių dainuojamoje tautosakoje matomas panašumas su kitų sričiųliaudies dainomis. Greičiausiai taip atsitiko dėl glaudžių ryšių suartimomis etnografinėmis grupėmis.Kaip ir aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik pastarųjų josyra šiek tiek švelnesnės, dainingesnės, paryškinama aukščiausioji nata.Žemaičių dainų repertuaras yra kur kas skurdesnis nei kitų etnografiniųsričių. Didžiąją dalį jų dainuojamosios tautosakos sudaro vėlesnės kilmėsdainos. Ryškus žemaičių liaudies dainų bruožas- komizmas. Palyginusaukštaičių ir žemaičių dainuojamąją tautosaką matome, jog rytų lietuviųdainos yra gerokai turtingesnės, grakštesnės.Lietuvių liaudies dainos atspindi mūsų tautos istoriją, būtį ir yravertingas informacijos šaltinis mokslininkams. Daug įvairių iškilių žmoniųprisidėjo jas renkant ir išsaugant. Lietuvių dainuojamoje tautosakojevyrauja panaši tematika, bet skirtingi jos raiškos būdai, priklausomai nuoetnografinio regiono. Lietuvių liaudies dainos yra nacionalinis turtas,kurį reikėtų ne tik kaupti bei saugoti, bet ir pasistengti, kad jos gyvuotųtoliau.Naudotos literatūros sąrašas:Gaudrimas J., Jasinskas K., Tauragis A. Muzika IX- XI klasei. 1974. P. 96.Sauka L. Lietuvių tautosaka. 1998. P. 149- 249.Aleksynas K., Puteikienė Z. Lietuvių tautosakos chrestomatija IX klasei.1984. P. 16. Umbrasienė V. Muzikos literatūra. 1989. P. 10- 11.