Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija
Lina Girskaitė Ia klasės mokinė
Lietuvių liaudies dainos
Darbo vadovas mokyt.R. Žemaitienė
Zarasai 2004
Turinys I Įvadas II Lietuvių liaudies dainų rinkimas III Lietuvių liaudies dainų įvairovė ir jų skirstymas IV Lietuvių liaudies dainų grožis ir savitumas V Etnografinės sritys VI Išvados
Lietuvių liaudies dainos
Mes dainuojame liaudies dainas, skaitome daug pasakų, žaidžiamemindami mįsles. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kuriosžaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausiųdvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Jei priklauso dainos ir raudos,pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai,mįslės ir minklės ir kita. Daina – dvasinės kultūros atrama, taurių jausmų, idealų reiškėja.Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Širmiejispausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos:„Anksti rytą rytužėlį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savomočiutei“. Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminętautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamosrinkti, pasirodo didesni leidiniai. Pirmasis lietuvių liaudies dainųrinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“ išleistas Karaliaučiuje 1825metais. Jo sudarytojas – Liudvikas Gediminas Rėza (1776 – 1840). Rinkinyjelietuvių ir vokiečių kalbomis pateiktos 85 dainos, įdėtos 7 dainų melodijosir įvadinis straipsnis. Netrukus pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičiusišleido liaudies dainų rinkinį „Dainos Žemaičių“ (1829), kuriame iš savosurinktų dainų pateikė 30 tekstų. Melodiją S. Stanevičius laikėneatskiriama dainos dalimi ir 1833 metais išleido šių dainų melodijųrinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos , pridėtos prie Dainų Žemaičių“. Dainųtekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1846). 1853 metais didelę dainųrinktinę – 410 tekstų, 55 melodijos – lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė
vokiečių kalbininkas F. Neselmanas. Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainųleidiniai – apie 2700 tekstų, 1711 melodijų – sudaryti brolių A. Ir J.Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3t.,1880 – 1822), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883). Po jų mirties kitiparengė melodijas (1900). Be to , amžiaus pabaigoje pasirodė ir Ch. Barčio „Dainų balsai“ (2t.,1886 – 1889) – Svarbus Mažosios Lietuvos dainų sąvadas. XXa. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairiųsluoksnių, profesijų žmonių. Svarbiausias yra Lietuvių kalbos ir literatūros institutotautosakininkų rengiamas daugiatomis leidinys „Lietuvių liaudies dainynas“.Pasirodė keturi tomai: „Vaikų dainos“ (1980), „Karinės – istorinės dainos“(1t., 1983, 2t., 1988). Juos parengė P. Jokimaitienė, B. Kazlauskienė, Z.Pupeikienė ir kiti. Šis leidinys turi vainikuoti daugelio žmonių darbą. Jisremiasi anktesnėmis publikacijomis, ypač rankraštine sukaupta medžiaga,kurios dauguma – apie 400 000 tekstų – sukaupta instituto Lietuviųtautosakos rankraštine. Tai milžiniški turtai, kuriuos per šimtmetį surinkoįvairaus amžiaus, išsilavinimo, užsiėmimo žmonės, skyrę lietuvių tautosakaine vieną dieną, o ištisus mėnesius, metus. Jų dėka šiandien ir įmanomatautai grąžinti jos didįjį kūrybinį palikimą. Ir dabar kaupiamos dainos. Kol dar žmonės moka vertingų tradiciniųdainų, aktualu jas rinkti. Todėl kasmet organizuojamos mokslinėsekspedicijos, renka ir pavieniai entuziastai, ir mokyklų literatai,kraštotyros būreliai. Tik šitaip galima išsaugoti ateičiai sparčiainykstančią lietuvių liaudies dainas. Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant,liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis laukepakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius,buvo dainuojamos paruginės dainos, o per vaišes – vaišių, šokant – šokiųdainos ir t.t. Tiesa, ne visos dainos atitinkamoms progoms skirtos. Dainuojama iršiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti,moterims bebruzdant po namus. Daugiatūkstantinę dainų aibę sugrupuoti, kad būtų suprantama ir aiškitvarka, nėra lengva. Iš dalies šiokią tokią tvarką siūlo pats gyvenimas,atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos.Atsižvelgiant į tai, didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti įtrys grupes: 1.Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2.Asmens ir šeimosgyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos. Kasmetinių darbų ir papročių dainas patogu suskirstyti pagal jųsąsają su metų laikais. Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Kaimožmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpuipakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapobeveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitosdainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintąsu metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavoarimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linaraučio,o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosiir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tąlaiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kuriųnuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvonei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos.Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus. Šienapjūtė – pirmasis svarbus vasaros darbas, pašaro ruošimas žiemai.Šienapjūtė būdavo palydima valiavimais, t.y. dainomis, apipintomispriedainiais valio valio ir pan. Valiavimais išsiverždavo iš jaunų krūtiniųvyrų darbo ūpas, išgyvenimai žalių laukų platybėje. Valiavimai – tarsihimnas žmogaus darbui ir gamtai. Valiavimų skaidrus polėkis susipina suhumoristinėmis gaidomis. Per šienapjūtę skambėdavo dainos ir be minėto priedainio. Vienose išjų liečiama karo tema, nugailimas kariu ar rekrūtu tapęs šienpjovys („Oidaugel daugel mūsų brolelių“, „Augin tėvas du sūnelius“), kitose girdėtibajorų nuskriaustos seselės skundas, našlaitės išgyvenimai. Apskritai dažnidramatiški, tragiški motyvai, galimas dalykas, yra senų šienavimo apeigųtolimi atgarsiai. Bet pačios dainos – tai ne mintinis augmenijos mirtiesapdainavimas, jos – žemiškos, tai įvairių žmogaus išgyvenimų įkūnijimas. Šienapjūtės dainos yra paplitę šiaurinėje Lietuvos dalyje, tuo tarpurugiapjūtės dainos – pietinėje ir pietrytinėje dalyje, t.y tarp rytinių irpietinių dzūkų. Rugiapjūtės dainas dainuodavo ne šiaip sau buitiškai, ogarsiai garsiai. Balsas, rodos, pakildavo iki pat padangės, nusklisdavoper visus rėžius iki miško, vėl sugrįždavo aidų aidais. O pačios melodijosdažnai ne tiek iškilmingos, kiek didžios sopės, nuovargio ir kančioskupinos. Bet rugiapjūtės dainų tematika, pasakytume, moteriška. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiausiąją lietuvių dainųdalį. Šias dainas skirstome pagal sąsają su tam tikrais žmogaus gyvenimotarpsniais. Išskiriamos vaikų, jaunimo, meilės, piršlybų, vestuvių,krikštynų šeimos ir kt. dainos. Šios dainos savo ruožtu dalijasi į mažesnesgrupeles. Vaikų dainose išsiskiria lopšinės, gyvūnijos apdainavimai,erzinimai. Šeimos dainas sudaro dainos apie tėvus ir vaikus, vyrą ir žmoną,marčią, našlaičius ir kt. Visuomenės gyvenimo arba visuomeninės dainos taip pat labaiįvairios. Gausiausios iš jų – karo dainos. Karo dainos buvo kuriamos daugšimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus) irnaująsias. Apytikrė chronologinė riba, sąlygiškai jas skiriant, – XVIIIamžius. Meniškiausios – klasikinio stiliaus dainos. Seniausios lietuvių karo dainos priklauso kovų su kryžiuočiaislaikotarpiui. Nuožmūs Lietuvos puldinėjimai ypač suaktyvėjo XIII a.pabaigoje. Kario mirties išaukštinimas daina buvo labai reikšmingas dalykassenųjų lietuvių kovoje prieš kryžiuočius. Tai – dvasinė atrama, padėjusinarsiai kautis, net suvokiant, kad teks žūti. Skaudų daugelio karų patyrimą liaudis įkūnijo savitose dainose.Populiariausios dainos, apdainuojančios kario mirtį dainoje „Anoj pusėjNemunėlio“ (487 variantai) sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelįžaliosiomis rūtelėmis, močiutė pagirdys gailiom ašarėlėm. Dainoje „Auštaaušrelė“ (836 variantai), žirgui parnešus brolio mandierėlę (drabužius),sesė plaus ją ašarėlėm, kočios atodūsiais. Dainoje :Per tiltą jojau“ (804variantai) prie žuvusiojo atskris gedėti gegutės: motina, sesuo ir žmona. Tad lietuvių dainininkai, šiaip vengiantys vaizduoti žiauriausiągyvenimo beprasmę – mirtį – dainose, šio žanro kūriniais pasirodė didelimenininkai. Jie sugebėjo emocingai, plastiškai, apgaubdami fantazijos šyduįamžinti per karus patiriamų baisybių nežmoniškumą. Be to, visuomenės gyvenimo dainoms priklauso socialinioprotesto, sukilimų, tautinio sąjūdžio, revoliucijų, partizanų kovų,tremties, emigracijos ir kitos dainos. Daugelį čia išvardytų dainų galimavadinti ir istorijos (praeities) dainomis: jos apdainuoja reikšmingusLietuvos istorijos įvykius, laikotarpius, retkarčiais – konkrečias įvykiųvietas, veikėjus. Tačiau istorinis konkretumas laikui bėgant blėsta, liekabendrybės. Kitos ir buvo sukurtos išreikšti apibendrintam turiniui. Todėlkai kurias visuomenės gyvenimo dainas, ryškiai nesusietas su konkrečiulaikotarpiu, sunku pavadinti istorijos dainomis. Prie visų trijų grupių dainų šliejasi vaišių ir šokių dainos.Vaišinamasi, linksminasi darbą baigus, per kasmetines ir asmens bei šeimosšventes, kuriose neretai dalyvauja ir kaimo bendruomenė. Dainų apie gamtątaip pat randame tarp įvairių anksčiau minėtų dainų. Be to,paskutiniaisiais amžiais, veikiant individualiajai poezijai, ėmė atsirastigrynai gamtinės lyrikos. Vertingiausią, labai menišką lietuvių dainų tradicinio –klsikinio žanro stiliaus kūriniai. Jie vientisi ir turiniu, ir raiška.Lietuvių dainos iš prigimties lyriškos. Jos atskleidžia „balanos gadynės“kaimo žmogaus būseną, jausmus įvairiais gyvenimo momentais. Jomisreiškiamos mintys ir išgyvenimai, pažadinti rimto darbo ir linksmų vaišių,žaismingo jaunimo bendravimo ir didelių vedybų rūpesčių, pakilaus asmeninėslaimės troškimo ir skaudaus nenumaldomai bėgančio laiko suvokimo. Josalsuoja pastovia namų, šeimos gyvenimo tvirtybe, vaikų niekdžiūgavimais irnašlaitės, kario nedalia. Dainų pasaulis, J.V. Gėtės žodžiais tariant,„trečiasis pasaulis“, kuriamas iš realybės įspūdžių ir idealių paskatų, yrapakylėtas, kiek idiliškas, kai apdainuojama žavi jaunystė, gražus darbas,taurūs santykiai šeimoje. Jis ir liūdesio kupinas, kai prislegia socialinėneteisybė, skaudi netektis. Daugumai klasikinių lietuvių dainų būdinga didelė formoskultūra. Tradiciniai komponavimo principai įvairūs: vienos dainos griežtossandaros (daug įvairių pakartojimų, sugretinimu), kitos – laisvesnės.Vyrauja lyriniai pasakojimai bei aprašymai, supinti su dialogais irmonologais. Grynas lyrinis kreipimasis; išpažinties forma retesnė. Lietuvių dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, piešinys neapkrautasdetalėmis. Vyrauja tikroviški vaizdai, bet neretai įsiterpia iridealizuojančia fantastika atausti regėjimai. Perteikiant vidinius išgyvenimus, ypač svarbi simbolika. Lietuviųdainos mirgėte mirga „lelijėlėmis“, „liepelėmis“, “dobilėliais“,„mėtelėmis“, „ąžuolėliais“ ir kt. Simboliniais gamtos įvaizdžiaispoetizuojami dainų veikėjai. Jų jausmai tampa ne tik grožio šviesosnutvieksti, bet ir galią, iki galo nesuprastą reikšmę turintys. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug jose švelnumo,dvelkiančio nuo dažnų deminutyvų – mažybinių ir maloninių žodžių. Dainųkalba daininga, daug pakartojimų. Eilutės, posmai grakštūs, lengvi,krištolinio skambėjimo. Garsinė organizacija neįkyri, būdingidemminutyviniai nenuoseklūs rimai ir kiti sąskambiai. Kai kuriose dainosesvarbią jausminę, prasminę ir kompozicinę paskirtį turi priedainiai. Tokie yra bendri lietuvių liaudies dainų stilius bruožai. Kai kuriųžanrų, grupių dainos, kaip matysime iš tolesnės apžvalgos, turi irspecifinių bruožų. Aukštaičiai – dainingi žmonės, gal todėl čia pat suvešėjo irprofesionali lietuvių lyrika. Aukštaičiai dainų – du klodai. Vienas – nepakartojamas, pelnęsLietuvai pasaulinę šlovę, bet visai baigiąs išnykti. Tai – -sutartinės, darvadinamos giesmėmis. Jos savo ištakomis ataidėjusios iš sunkiaibeįsivaizduojamos laiko tolybės, labai savitos. Stebina mus savo originaliasenų priedainių poezija, disonansiais1 supinta polifonija2, dažnaissinkopiniais3 ritmais, jas lydinčių šokių paprastumu, reto tembrovamzdelių, ragų trimitų muzikos jėga, dinamiškumu.1Disonansas – nesiderinančių muzikos garsų skambesys.2Polifonija – daugiabalsė muzika; vienalaikis savarankiškų melodijųjungimas ir plėtojimas.3Sinkopė – muzikinio kirčio perkėlimas i silpnąją takto dalį.Stebina ir didelio susiklausymo reikalaujančiais dainavimo būdais, ir„pakaitiniu: kartojimu: kūrybingasis veda, pasyvesni – atitaria. Lakoniška,išoriška, bet kartu sielos gilumas užgriebianti poezija. Kitas klodas – daugiabalsės dainos su pritarimu, gyvos, mėgstamosdėl svaiginančiai aukštai, padangėmis vedžiojamos tyros pirmojo balsomelodijos, kuriai galingai ir stipriai, protarpiais nustelbdami viršutinį,pritaria žemesnio tembro balsai. Ypač veikia vytų traukiamos dainos. Dainingiausia Lietuvos dalis – Dzūkija, ne be reikalo dar vadinamaDainavos kraštu. Ilgiausiai Dzūkijoje išliko improvizacinė dainuojamojitautosaka – įvairiausios raudos. Ši etnografinė sritis išsiskiria irsavitais dainų žanrais. Tik čia pasitaiko retų, iškilmingų, fantastikosapgaubtų advento, Kalėdų dainų. Čia buvo pagrindinis rugiapjūtės dainųaruodas. Suvalkiečių dainų yra daugiausiai daugiabalsės, tik jųmelodijose žymu ir vienbalsių dainų priklydusio laisvumo. Vienos artimos
dzūkų, kitos – žemaičių dainoms. Uždari, lėti, mažakalbiai – tiks žemaičių paveikslasatsiskleidžia iš pasakojimų ir anekdotų, kur daugiausia veikia šio kraštovyrai. Žemaičių dainų repertuaras kur kas mažesnis negu kitų etnografiniųsričių. Liaudies dainos suburdavo, nuramindavo, įkvėpdavo stiprybės irvėlesniais sunkmečiais – tremties, emigracijos sąlygomis, ir prasidėjusnaujajam tautiniam atgimimui. Išskirtinę reikšmę lietuvių liaudies daina turėjo individualiajaipoezijai. Praėjusiame šimtmetyje neatsijusiems nuo tradicinės kaimokultūros poetams liaudies daina buvo pirmoji poetinė mokykla. XXa. Dainatapo poezijos meniškumo viršūnė, originalios tautinės raiškos pagrindu,tautos būdo, dvasingumo, pažinimo raktu. Svarbi ji profesionalios lietuviųmuzikos raidai. Galima tvirtinti, kad be liaudies dainos profesionaluslietuvių menas nebūtų pasiekęs daugelio laimėjimų.Naudotos literatūros sąrašas
1.Sauka L. „Lietuvių tautosaka“ Kaunas 19892.Miškinis M. „Lietuvių literatūra“ Kaunas 19903.Burkšaitienė L. ir Krištopaitė D. „Aukštaičių melodijos“ Vilnius 1990