Lietuvių kalbos dėstymo metodika, pradinėse klasėse

LIETUVIŲ KALBOS DĖSTYMO METODIKA.

LITERATŪRA:1. Liet. Kal. Vadovėlis, 1993m. sud. Kuzavinis, Gedvilas.2. Liet. K. I dal. 1995m. Sud. Baranauskaitė, Čepaitienė, Pabrėža. Šiaulių Univ. (dialektologinė pusė- tarmės).3. Liet. Bend. Lav-o mok. – os bendrojo lavinimo programos.4. Liet.-os šviet.- o reformos gairės 1993m.( integracija).5. Budzinskio, Naujokaičio.Lietuvių k. Dėstymas pradinėse klasėse.1960.(Metodikos klasika- rašinio ir atpasakojimo metodika)6. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918- 1940m.Sud. Magdalena Karčiauskienė.1990m.7. Marcelionienė E. Šaltinėlis I k. Mokytojo knyga. 1997m. ( teor.-ė met.-a),2003m.8. Marcelionienė E., Plentaitė V. Liet. K. Pradžios mokykloje 1997m (I- IV k. Teminiai planai).K.1995.9. Žurnalas ,,Žvirblių Takas” 10. Surtautas, Drenda Lietuvių k. Sintaksė.

Pradinių klasių vadovėliai, pratybos

I tema.Kalbos struktūra, kalbotyros šakos, tyrinėjančios k.- os struktūros vienetus, jų tarpusavio sąsajas.

Kalba- universali bendravimo priemonė. Skiriami 4 kalbos struktūros vienetai arba lygmenys:1. tekstas- sintaksė,2. sakinys – sintaksė,3.žodis-morfologija, leksikologija,4. garsas( raidė)- fonetika.Juos nagrinėja atskiros kalbos šakos.Pats maž.-as kalbos vienetas yra fonema. Pvz. žodis ,, lapė “ sudarytas iš 4 fonemų.Kalbotyros šaka tyr.-i kalbos garsus, jų sudarymą ir ypatybes, kirtį, intonaciją vad. Fonetika.Mažas reikšminis kalbos vienetas susidedantis iš 1 fonemos arba fonemų grupės yra morfema(reikšminė žodžio dalis).Morfemomis vadiname šaknį, priesagą, priešdelį, galūnę, intarpą ( tapti, tampa, tapo ), sangrąžos dalelė.Tai nag.-a gramatikos mokslų IntarpasŠaka – morfologija.Tai žodžių formų mokslas, kuriam rūpi žodžių darybos bei kaitos dėsniai.Stambesnis už morfemą yra leksema( t.y. žodis).Tai kalbos strutūros vienetas turintis savarankišką reikšmę, galintis pavadinti daiktus, požymius, veiksmus ir pan.Yra žodžių sudarytų iš 1 morfemos:,, čia”, ,,ne”, (visą žodį sudaro šaknis).Tačiau žodį dažnai sudaro 2 ir daugiau reikšminių dalių. Kalbos šaka – tirianti žodžius arba Lietuvių kal. Leksika yra leksikologija. Dar stambesnis vienetas- sintegmema. Tai – žodžių junginys. Kalbinio bend- o proc.-e dažniausia naud.-ės ne atskirais žodžiais, o žodžių junginiais. Kad žodžiai išreikštų tam tikrą mintį juos turime pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį.Pvz. ,,eiti” , ,,universitetas” , ,, į “ , ,, aš “ .1 Aš einu į universitetą. 2. Aš ejau į universitetą” ir t.t. Pats sakinys moksle vad.- as logema. Žodžių junginius, jungimą į sakinius, sakinių struktūrą nag.-a kalbotyros mokslo šaka –sintaksė.Sintaksė ir morfologija sudaro GRAMATIKOS MOKSLĄ.AUKŠČIAUSIAS KALBOS LYGMUO YRA TEKSTAS.

TEKSTAS SINTAKSĖSAKINYS LEKSIKOLOGIJAŽODIS MORFOLOGIJAGARSAS-RAIDĖ FONETIKA

Smulkesni skyriai (fonetikos).1. Ortoepija- tai taisyklingas garsų tarimas.2. Logopedija- netaisyklinga tarimo priežasčių nagrinėjimas ir jų pašalinimo būdai.Leksikologija1. Semiotika- tyrinėja žodžių reikšmes.2. Etimologija-tyrinėja pačios pirmiausios (tikrosios) žodžių reikšmes, kurios šiandien atskiriamos tik mokslininkų.Kitas skyrius Frazeologija- tyrinėja pastovius žodžių junginius. Terminologija- terminų nagrinėjimas. Be šių kalbotyros skyrių turime dar ir akcentologija- mokslas taisyklingai kirčiuoti,dialektologija-tyrinėja tarmes,t.p. stilistika, kuri tyrinėja kalbos funkcinius stilius.

II tema. Kalbos funkcijos.

Kalbos esmę sudaro tai, kad tai yra ne tik biologinis, bet ir psichinis- socialinis reiškinis. Todėl su pradinukais reikia naudoti žaidimus tol, kol jie galės piešti.Kalba yra kuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi kartu su visuomenės gyvenimo raida.Žmonijos istorijoje buvo atveju, kaip ,,maugli’’, taigi iš to sprendžiame, kad vaikas turi būti su suaugusiais.Istorijos raidoje ji nuolat kinta ir tobulėja, kiek.-a nauja karta, paveldėdama kiek.-os kartos kalbą įneša į ją kažką naujo.T.y. kuria pavadinimus, naujai atsiradusioms realijoms gyvenime, jas tobulina.Tuo tarpu atskiri kalbos elementai nyksta.Pvz. ilgą baltišką a , istorijos eigoje pakeitė o .M.Mažvydas dar rašė a .Tuo tarpu būdvardžių bei daiktavardžių dviskaita baigia išnykti. Tik tarmėse sakoma ,,du litu” , ,, du broliuku”. Daugiskaita išstumia dviskaita.Svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacija t.y.kalbos paskirtis: būti žmonių bendravimo ir susižinojimo priemone.Kiekvienam visuomenės nariui perteikti kitiems informaciją, susijusią tiek su buitimi, mokslu profesija,kultūra ir t.t.Aišku kalba nėra vienintelė bendravimo priemonė.Tam tikrais atvejais yra pasitelkiami gestai, mimika,piešiniai, įvairūs signalizacijos ženklai, tačiau normaliomis aplinkybėmis universalia ir patogia bendravimo priemone yra kalba.Ja remiasi ir visos kitos komunikacijos priemonės . Tai I kalbos funkcija. II funkcija – ekspresinė.Ji leidžia realizuoti žmogui būdingą norą išsakyti savo mintis, jausmus, išgyvenimus,pasidalinti patyrimu.Ši saviraiškos funkcija ypač ryški, kai žmoguje susikaupia naujos mintys, idejos, kai jis ilgą laiką būna vienas, apimtas džiaugsmo ir t.t. III funkcija gnoseologinė( pažintinė).Kalba padeda pažinti tikrovę perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo bei kultūros laimėjimus. Paprastai tik nedidelę dalį žinių apie supantį pasaulį žmogus įgyja savo paties patyrimu, daugiausia tų žinių jis perima iš kitų, kalbos pagalba.Be šių pagrindinių funkcijų kalba atlieka ir antrines funkcijas:estetinę ir reprezentacinę.Estestinė – ryški grožinėje liter.-e , tautosakoje, kur kalbos priemonės naudojamos meniniam vaizdui kurti.Reprezentacinė- tai, kad kalboje atsispindi tam tikras visuomeninis, tautos gyvenimas, jos kultūra.Kalba yra savotiška reprezentantė. Ši funkcija iškyla aikštėn tuomet , kai susiformuoja literatūrinė kalba.III. KALBA, KAIP ŽENKLŲ SISTEMA.

Pagrindinis visuomenės gyvenimo reiškinys- bendravimas.Visuomenės gyvenimas neįsivaizduojamas be galėjimo suprasti vienas kitą.O bendrauja žmonės vieni su kitais ženklais: t.y. susikalba žodžiais,gestais sutartiniais signalais ir t.t.Ženklą galima apibūdinti, kaip tam tikrą pojūčiais suvokiamą tikrovės dalyką, kuris signalizuoja kažką kitą, egzistuojantį dar be jo.Pvz. kylantys dūmai- yra ženklas, kad kažkur dega ugnis.Visiems ženklams bendra tai, kad tam tikra forma išreiškiamas tam tikras turinys, kad ženklai atsiranda tik žmonių bendravimo procese, kai susidaro ženklinė situacija, t.y.kai atsiranda kažkas norintis 1. perteikti mintį, kam mintis 2. perteikiama,3. objektas, apie kurį norime pranešti, ir 4. ženklas, kuriuo informacija perteikiama.Kad tam tikras ženklas taptų ženklu, būtina, kad bendruomenės žmonės jį vienodai suprastų.Be šių bendrų ypatybių, ženklai turi ir skirtumus.Ženklai: natūralieji ir dirbtiniai.Natūralieji.Jie neturi sąmoningo tikslo ką nors pranešti. Jie atsiranda nepriklausomai nuo tikslingos žmogaus veiklos.Pvz. ,,Kregždės skraido aukštai”Tai reiškia-bus geras oras. Dirbtiniai.Tai sąmoningos veiklos produktas. Jie kuriami specialiai tenkinant bendravimo poreikius ir suvokiant pagal išankstinį susitarimą.Tai būtų įvairių kalbų žodžiai,matematikos, muzikos ženklai, morzės abecėlė,gestai.Dirbtiniai dar skirstomi į kalbinius ir nekalbinius.Kalbiniai:1. morfemos,2. žodžiai,3. žodžių junginiai.Nekalbiniai:1. signalai,2.simboliai,3.kopijos.Signalai- ženklai kam nors.Jų reikšmė nustatoma laisvu susitarimu.Jie yra laikini ir galioja tik tam tikrai reakcijai išgauti.Pvz. skambutis mokykloje. Jis galioja mokiniams. Senelei , einančiai pro mokyklą jis negalioja.Simboliai-ženklai ne kam nors, o ko nors, tai materialūs, abstrakčių sąvokų pakaitalai, pvz. raudona vėliava- revoliucijos simbolis.T.p.skyrybos ženklai.Kopijos-konkrečių daiktų pakaitalai.Pvz. skaidrės, schemos, brėžiniai, fotografijos,maketai.Nuo kitų ženklų jie skiriasi tuo, kad gali reikšti tik vieną vienintelį daiktą. Pvz. Petro nuotrauka yra tik to būtent Petro, o ne kokio nors kito Petro.Kalbiniai.Žodis-kaip kiekvienas ženklas turi materialią formą, t.y. tam tikrą garsų kompleksą ir tam tikrą reikšmę.Tarp žodžio garsinės formos ir jo reikšmės ryšys dažnai nemuotyvuotas.Kodėl ,, stalas” o ne koks kitas žodis. Pačiame garsų komplekse tokios minties nėra, tačiau žodžiu vis dėlto kažkas išreiškiama ir tą supranta klausytojas, jeigu jis moka kalbą.Taip yra todėl, kad žodis yra tas materialus dalykas, kuris signalizuoja kito buvimą. Jis yra minties ženklas.

III. GIMTOSIOS KALBOS UGDYMO TIKSLAI, UŽDAVINIAI, PRINCIPAI, TURINYS.

TURINYS- I,II KLASĖS.Pasakojimai, faktų gretinimas,pratinimas jausti kalbos skambumą, išraišką. Ženklas ir kalba. Sakinio suvokimas ir sudarymas, intonavimo trukūmų šalinimas žodyno turtinimas įvairių reikšmių žodžiais. Žaidimas žodžiais.Etimologiniai( žodžių kilmės žaidimai) žaidimai.Garsai gamtoje, muzikos garsai ir mūsų kalbos garsai.Garsinė žodžio sudėtis. Taisyklingas ilgųjų ir trumpųjų balsių dvibalsių tarimas.Garsas ir raidė Spausdintinės ir rašytinės raidės. Sąvokos: balsiai, dvibalsiai, priebalsiai.Neilgų žodžių , kurių rašyba nesiskiria nuo tarimo, rašymas. Vardų rašymas didžiaja raide. Sakinio ribų žymėjimas.Kūrybiniai teksto darbai.III.IV klasės.(Kalba- informacijos garsinė ir perteikimo priemonė).Pratinimas pajausti garsinės kalbos grožį.Mokymas dalyvauti dialoge: pradėti pokalbį, paklausti, atsakyti į klausymus.Monologinės kalbos pradmenys: pasakojimas apie save. Išgirsto, skaityto teksto perpasakojimas, tikrų ir pramanytų nuotykių kūrimas.Sklandus skaitymas, deklamavimas, pasakų sekimas.Žodžio reikšmės aiškinimas pagal kontekstą. Nesimokant sinonimų ir antonimų terminų juos skirti.Elementarus žodžių darybos būdų supratimas.Paprastas supažindinimas su paprastu priebalsių asimiliacijos atvejais, mišriais dvigarsiais.Rašytinio teksto universalumasGarsiojo ir tyliojo skaitymo įgūdžių tobulinimas.Supažindinimas su informacijos šaltiniais.Dalykinio teksto skaitymas. Mokymas jame rasti reikalingą informaciją.Įvairių tekstų kūrimas( pasakojimas , aprašymas).Dvigarsiai, priebalsių supanašėjimas. Mokymas klasifikuoti kalbos žodžius: veiksmažodžius, prieveiksmius, daiktavardžius, būdvardžius,prielinksnius ir t.t., sakinio dalis: veiksnį, tarinį, pažyminį, aplinkybę, papildinį.Rašymo ir rašybos, skyrybos įgūdžių tobulinimas(vardų rašyba didžiaja raide, sakinio falo, neišplėstinių vietisinių sakinio dalių skyryba).

LITERATŪRINIS LAVINIMAS

I –II KLASĖS.Orientavimasis knygų pasaulyje: supažindinimas su knygų autoriumi, pavadinimu, dailininku. Pratimų skaitymas, tautosakos jausmas.Poezijos skambesys, pirmieji kūrybos darbai, žinutės, eilėraščiai.III- IV KLASĖS.Sakmės,padavimai.Lietuvių tautos kūrybos lyginimas, su kitų tautų kūryba.Lietuvių ir latvių pasakojamoji tautosaka. Grožinė ir dalykinė literatūraEiliuoto ir prozos kūrinio skirtumai.Dramos kūrinio savitumai.Eilėraščio deklamavimas, kūryba.

PAGRINDINIAI MOKYMO PRINCIPAI.

Lietuvių kalbos mokymas pradinėje mokykloje yra kūrybinis procesas,integruotas į asmenybės ugdymo sistemą. Kalba ypač glaudžiai susijusi su pasaulio pažinimu , vieningumu, psichologiškumu.Mokant kalbos remiamasi visais bendraisiais didaktikos principais: vaizdingumu, sąmoningumu, aktyvumu, sisteminingumu, nuoseklumu, prieinamumu.Mokant kalbos pradinėje mokykloje pirmenybė teikiama jausmų , vertybinių nuostatų raiškai, etninėms, dorovinėms nuostatoms, moksliškumui.Programos struktūra.1.Sakytinė kalba-klausymas ir kalbėjimas.2.Rašytinė kalba- skaitymas ir rašymas.

GIMTOSIOS KALBOS UGDYMAS IR UŽDAVINIAI.TIKSLAI: KALBOS PLĖTRA.UŽDAVINIAI:1.PAŽADINTI NORĄ DOMĖTIS KALBA.2. BENDRAUTI SU KITAIS.3. SUTEIKTI PRADMENYS4. ATSKLEISTI LITERATŪRINĖS KALBOS REIŠKINIUS.5. IŠMOKYTI RAŠYTI6. SUPAŽINDINTI SU TAUTOSAKA7. ATVERTI RAŠYTINĖS KULTŪROS LOBIUS8. MOKYTI SUVOKTI IR NORĖTI SKAITYTI.

VIDINĖ KALBOS UGDYMO INTEGRACIJA PRADŽIOS MOKYKLOJE.

Vidinė kalbos ugdymo integracija pasireiškia dviem aspektais: 1. kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo integracija,2. vidinė kalbos lygmenų integracija.

Tautosaka Tekstas mokinio tekstas

Vaikų literatūra Sakinys

Žodis Garsas( raidė)

Pirmiausia supažindiname su tekstu, garso ypatybėmis.

Tarpdalykinė integracija. Integruojantis gimtosios kalbos vaidmuo.Tarpdalykinę integraciją lemia tai, kad kalba perimame, kuriame, perteikiame visų dalykų turinį, todėl svarbu paisyti kokybinių reikalavimų( kalbos kultūros nuostatų, atsižvelgti į kalbinės komunikacijos veiksnius- adresatą, kalbos paskirtį – per visų dalykų pamokas).Kalbos vartosenos ugdymo užduotys, tai yra kalbinių situacijų , tekstų kūrimas, turėtų būti derinamas ir su kitų dalykų tematika. Be to kalbos ugdymui ir literatūriniam lavinimui skiriama tematika ir problematika sietina su kitų dalykų temomis.Pvz. ,, Šaltinėlis” turi muzikos dainų istorijos tematika. Svarbiausias ryšys su pasaulio pažinimu.Tautos savitumą, raidą geriau suvoksime žinodami Lietuvos gamtą, papročius. Kalbos garsyno mokymas neatsiejamas nuo muzikos lavinimo. Pvz. vaikas neskiria balsį nuo priebalsio: paprašyti padainuoti tęsiamą garsą.Siedami disciplinas išvengiame bereikalingo kartojimo. Taip sutaupomas laikas.Kalbos rūšys: sakytinė arba šnekamoji ir rašytinė- rašomoji kalba.Žmogaus kalbinė veikla

Sakytinė kalba Rašytinė kalba

Kalbėjimas Klausimas Skaitymas Rašymas

Suvokimas

RaiškaAbu būdai ir sakytinė ir rašytinė yra skirti bendravimui, mintims reikšti, abu turi savas vartojimo sferas, savus raiškos būdus, norminimo tradicijas.Sakytinė kalba – tai minčių dėstymas laike, o rašytinė – minčių dėstymas erdvėje.Erdvė – popierius, sąsiuvinys, lenta.Skaitydami galime grįžti prie tos pačios minties , o klausidamiesi- susigrąžinti tą patį jau išgirstą tekstą negalime(jeigu tik neįrašome į magnetofoną).Rašytinė kalba daug lengviau norminama . Nesunku sutarti dėl rašybos, skyrybos , tam tikrų žodžių ar jų formų tinkamumo bendrinei kalbai, nors ir čia diskutuojame.Nesunku sekti, kaip rašto kalba laikosi nustatytų normų. Tuo tarpu sakytinę kalbą norminti daug sunkiau. Sakytinės kalbos savitumas.jos garsinė raiška, verčia laikytis tarties ir kirčiavimo normų, o tai padaryti ne visada yra lengva, nes mūsų kalbą veikia svetimos kalbos.Sakytinėi kalbai svarbu ir aiškumas, garsumas, tonas,tembras, intonacija,tempas.Sakytinė kalba dažnai papildoma neverbaline informacija: gestais, mimika, veido išraiška.Ji turi laisvesnę stilistinę ir gramatinę formą. Būdingos pauzės, parazitiniai žodžiai,nepilni sakiniai.Bet sakytinė kalba veiksmingesnė dėl savo betarpiškumo. Rašytinė kalba nukreipta į skaitytoją. Jai reikia grafinių išraiškos priemonių ( skyrimo ženklų ir t.t.) Būdingas pilnesnis žodynas , įvairesnės formos, sudėtingesni sakiniai, tačiau ją įsisavinti trukdo rašymo technikos ir rašymo proceso sunkumai.Greitesnis nuovargis, įgūdžių stoka, nepakankamas sugebėjimas sakytinę kalbą transformuoti į sakytinę . Apie bendriausius vaiko kalbos raidos bruožus galima paskaityti R. Žukauskienės knygoje ,, Raidos psichologija”

Reikalavimai mokytojo kalbai:1. taisyklingai tarti visus lietuvių kalbos garsus2. plėsti ir turtinti savo žodyną.3. taisyklingai kirčiuoti žodžius ir intonuoti sakinius .4. nedaryti žodžių vartojimo klaidų.5. kalbėti taisyklingais sakiniais ir juos tinkamai sieti tekste.6. mokėti sklandžiai ir vaizdingai pasakoti.7. gebėti raiškiai skaityti, deklamuoti.8. neturėti kalbos defektų.

Funkciniai kalbos stiliai.(Župerka. Lietuvių kalbos stilistika.)

Stilistika nagrinėja kalbos priemonių vartojimo tikslingumą.Jai rūpi kur, kokiomis aplinkybėmis, bendraujant, kokiame tekste, vienas ar kitas žodis, gramatinė forma, sakinio konstanta tinka, o kur netinka: kodėl tinka, o kodėl netinka. Labiausia paplitęs kalbos stilių skirstymas pagal vartojimo sferas ir atliekamas funkcijas. Funkcinis stilius yra istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir funkcijos. Funkcinių stilių skirstymą galima pavaizduoti tokia schema:

1.Meninis dalykinis 4. mokslinis Stiliai 2. publicistinis 5.administracinis Nemeninis 3.buitinis

Mokslinis stilius-vartojamas mokslinėje visuomeninėje veikloje. Juo išdėstomas kurios nors mokslo srities turinys, žmonijos patirtis,žinios apie gamtą,apie visuomenę.Mokslinio stiliaus poskyriai: 1. teorinis ( specialusis) ,2. mokomasis( mokslo – populiarinamasis).Tačiau šio stiliaus tekstose ne tik pateikiama dalykinė informacija, bet ir siekiama poveikio bei įtagumo. Todėl šie tekstai priartėja prie publicistikos ir grožinės literatūros.Rašytiniais mokslo stiliaus žanrai yra: tėzė, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis.Ir rašytinę ir sakytinę formą turi mokslinis pranešimas ir paskaitos.Moksliniai pranešimai atlieka vieną funkciją:dalykinio pranešimo.Mokslinėi literatūrai būdingos šios ypatybės:1.apibendrinimas,2. dalykinis tikslumas,3. logiškumas,4. objektyvumas,5. glaustumas, 6. išsamumas, 7. aiškumas.Emocingumas ir vaizdingumas mokslinei literatūrai yra nebūdingos ypatybės.Administracinis stilius-vartojamas įstatymų leidyboje ir raštvedyboje.Skiriami 3 postiliai:1.juridinis,2.kanceliarinis,3. diplomatinis.Atitinkami žanrai :1.juridinio- įstatymas, įsakas, nuostatai, statusas.2. kanceliarinis-aktas, įsakymas,potvarkis, protokolas,įgaliojimas, potvarkis, protokolas,įgaliojimas, pareiškimas,prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas.3. diplomatinis- deklaracija, konvencija, memorandumas, sutartis, nota ir t.t.Tipinį turinį sudaro: valdiniai ir valstybiniai reikalas. Vyrauja pranešimo ir valdymo funkcija. Būdingas stilius: oficialumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas.Nebūdingas stilius: individualumas, vaizdingumas.Administracinio stiliaus tekstų kalba pasižymi tradiciškumu, jai būdingi šablonai,standartinės, griežtos formos:pvz.įgaliojimo rašymas.Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento. Be to kalbos šablonai teikia oficialumo.Ypač būdingas leksikos uždarumas.Šis stilius neįsileidžia kitų stilių žodžių.Būdinga profesinė terminija bei frazeologija. Tai asmenų pavadinimai pagal veiklą ar būklę:pvz. įsūnytojas,indelininkas.Dokumentų pavadinimas, paskyra,gimimo liudijimas.Rezoliucijos:parengti įstatymą.Dažni veiksmažodiniai daiktavardžiai pvz.: dokumentų įforminimas,santuokos sudarymas.Būdingi neveikiamieji dalyviai.Sakiniai ilgi kartais apima visą tekstą. Publicistinis stilius-tai aktualios tematikos,faktiniais duomenimis parengti autoriaus požiūrį tiesiogiai reiškiantys kūriniai.Vartojami spaudoje, sakytine forma- oratorių kalboje,radijuje ir televizijoje. Publicistikos tikslas:ne tik faktai, bet ir įtikinimas.Todėl jai būdinga pranešimo ir poveikio funkcijų derinimas.Intelektinės poveikio priemonės derinamos su emocingumu ir vaizdingumu. Buitinis stilius (šnekamasis)- kalba šeimoje, gatvėje,artimų žmonių laiškai.Nesudėtingi dalykai kalbami žanrais: 1. pagrindinis kalbėtojų stilius- pasakojimas, pokalbis su vaikais.2.pagrindinis pasakojimo objektas- apie save, pažįstamus,anekdotai.3. pagrindinė šnekamoji paskirtis- kvietimas, pasiūlymas, pranešimas,dėkojimas.Svarbiausia funkcija- paprastas bendravimas. Jis reiškiasi bendravimo ir emocinio poveikio funkcija.Kalba paprasta konkreti, subjektyvi, emocinga, emocinga, spontaniška. Nebūdinga-išsamumas ir griežtas tikslumas.Sakiniai neilgi,yra įterpinių, sutrumpėjusių žodžių.Buitinį stilių veikia dvi priešingos tendencijos: kalbos trumpinimas, kalbos perteklius.Buitiniam stiliui artimi grožinės prozos dialogai. Meninis stilius- pagrindinai vartojamas grožinėje kūryboje.Juo reiškiamas visas žmogaus egzistencijos turinys.Žmogaus ir kitų žmonių santykiai. Iš tų santykių išplaukianti esmė.Grožinėje literatūroje kalba atlieka ypatingą funkciją- estetinę, pranešimo ir kt. funkcijos jai yra pavaldžios. Iš šių ypatybių pati svarbiausia – individualumas. Meninis stilius – individualių stilių visuma.Vaizdingumas- gali būti akivaizdus, išorinis ir vidinis (kuriamas nevaizdingais žodžiais).Iš aptartų sričių grožinė kalba išsiskiria nepasakymu iki galo. Funkciniu atžvilgiu grožinė literatūra yra vientisa.Į ją patekę kt. stilių žodžiai ima eiti estetinę funkciją.Pvz. administracinis stilius meninio stiliaus elementų neturi. STILINGOS KALBOS REIKALAVIMAI Tam tikros tekstų kalbos ypatybės vadinamos gero stiliaus arba stilistinės kalbos reikalavimais. Tokie reikalavimai yra:1. logiškumas ( mąstymo dėsnių laikymąsis) pvz: . ,, daug bulvių ir daržovių”- netaisinga. Reikia – ,, daug daržovių”.2. kalbos taisyklingumas ( netaisyklinga kalba būna netiksli).3. kalbos tikslingumas4. kalbos aiškumas ( tarp autoriaus ir adresato neturėtų būti minties skirtumo) pvz. ,, upėje augo tarsi gulbės vandens lelijos”.5. kalbos glaustumas( mokėjimas atrinkti tai kas būtina).6. kalbos vaizdingumas( pagrindas – konkretumas:,, sėlinti “ vaizdingesnis už ,,eiti”).7. kalbos gyvumas siejamas su veiksmažodžių vartojimu, dinamiškumu (kalbos gyvumas, kalbos įvairovė).8. kalbos skambumas( kad būtų skambumas reikia vengti panašiai skambančių žodžių, vienodų skiemenų susidūrimo).9. kalbos turtingumas ( ryškiausiai- kitų tautų kalbos) yra sinonimika (skirtingai skambantys, bet panašūs žodžiai). Čia reikia mokėti tinkamai parinkti ir vartoti žodžius. 10. kalbos grynumas. Nevartoti barbarizmų, žargonizmų, vertalų nebuvimas tekste.11. kalbos veiksmingumas( t.y. ar žodis sudomina ar atgraso).Stilių pvz.Meninis ,, Įspėk kas kvepia? Lelijos.Įspėjai?…” Publicistinis ,, Kitos savaitės pabaigoje numatomas atšalimas…” Buitinis ,, – Aš noriu su tavimi eiti į kiną. – netylėk, pagalvok …” Mokslinis ,, Leidinyje šunų augintojai supažindinami su tarnybinių šunų auginimo bei maitinimo taisyklėmis…ir t.t. Administracinis . Pvz. prašymas apie priėmimą į darbą.

Pasaulio kalbos

Dabar pasaulyje priskaičiuojama apie 3 tūkstančius kalbų,tačiau nustatyti tikslų jų skaičių kol kas neįmanoma, kadangi ne visos pasaulio kalbos yra ištirtos, ypač australijos, okeanijos vietinių gyventojų, indėnų.Todėl dažnai neaišku ar kurios nors nedidelės etninės grupės kalba yra savarankiška ar yra tik kurios nors grupės tarmė, juo labiau, kad giminiškos kalbos kartais skiriasi mažiau, negu vienos kalbos tarmės.Labai panašios baltarusų, ukrainų, rusų kalbos, tuo tarpu lietuvių, žemaičių ir aukštaičių tarmės skiriasi daug labiau. Pasaulio kalbos yra labai įvairios. Vienomis kalba daug (šimtai milijonų žmonių : anglų, kinų, vokiečių ). Kitomis kalba vos keliolika gyventojų- libių kalba Latvijoje. Yra kalbų, kuriomis kalba vieno kaimo žmonės vadinamos ,, vieno aulo kalba”. Ne visos kalbos yra vieno išsivystymo lygio. Nedidelių , necivilizuotų ir t.t. mažai civilizuotų dažnai tarnauja tik tarpusavio bendravimui. Tuo tarpu didesnių tautų Europos , Azijos ir kt. kraštų kalbos, turinčios savo rašytinį variantą tarnauja įvairiems estetiniams, moksliniams ir kt. tikslams.Istorijos eigoje tiek kalbų, tiek atskiromis kalbomis šnekančių žmonių skaičius nuolat kinta. Susidarius nepalankioms situacijoms vienos kalbos išnyksta , jų vietoje atsiranda kitos. Tokia pvz. yra prūsų kalba išnykusi 17 am. dėl prievartinės vokiečių asimiliacijos .Dėl tos pačios priežasties 18 am. yra mirusi polavų kalba ( viena iš vakarų slavų kalbų). 5 am .buvo romanizuota galų kalba. Kai kurios mirusios kalbos yra vartojamos tam tikrose srityse dar ilgą laiką. Tokia yra lotynų kalba. Ja, kaip gyva, nustojo kalbėti 6 am. pabaigoje.Tačiau iki mūsų laikų ji išliko bažnyčios ir tarptautinės terminijos kalba. Panašų vaidmenį dabar ir viduramžiais atliko sanskritas, senovės arabų kalba, kuri tapo savotiška internacionalinė musulmonų kalba. Dažniausia būna taip, kad vieną kalbą vartoja vienos tautos žmonės, tačiau pasitaiko, kad vieną kalbą vartoja kelios tautos ir net kelios valstybės ( pvz. anglų-JAV , Anglijoje , Indijoje, Australijoje, Kanadoje yra valstybinė, vokiečių- Šveicarijoje , Vokietijoje ).Daug retesnis reiškinys, kai vienos tautybės žmonės kalba keliomis skirtingomis kalbomis.Šveicarijoje: 4 oficialios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų, retoromanų. Indijoje: 2 oficialios indų, anglų. Centrinės Australijos aranta kalboje yra tik 13 garsų: 3 balsiai ir 10 priebalsių.Šiaurės Kaukazo kai kuriose kalbose yra 75 garsai. Skiriasi ir kalbų žodynas pvz. klasikinėje arabų kalboje yra 1000 žodžių vien vienam kupranugariui pavadinti.Kalbų genealoginė klasifikacija. Ši klasifikacija remiasi kalbų bendra kilme, jų giminyste.Giminingos yra tos kalbos, kurios gimė iš to paties šaltinio, vienos kalbos prokalbės.Pagal genealoginę kilmę kalbos skirstomos:1. Šeimas2. Šakas3. Grupes.ŠEIMOS. I Indoeuropiečių, II. ugrų- finų, III. tiurkų – totorių, IV semitų- chamitų, V. kinų- tibetiečių.Yra kalbų nepriklausančių jokiai šeimai pvz. japonų kalba.Geriausia ištirta yra didžiausia indoeuropiečių ( rašosi ,, Ide “) šeima.Šios šeimos kalbomis kalba apie 2 milijardus žmonių( pusė žemės rutulio).Seniau Ide kalbos buvo paplitę tik Europoje ir Pietų Azijoje.Vėlesniais laikais, kolonizuodami naujus kraštus, Ide platino savo kalbas kitose žemynuose.T.y. Australijoje, Amerikoje, Afrikoje . Kur buvo sena Ide Tėvynė nėra išaiškinta, tačiau daugelis mokslininkų mano, kad ji buvo Vidurio Europoje.Tai yra Dunojaus viduryje , žemupyje , Juodosios jūros šiaurės pakrantėje. Lingvistinė žodžių analizė rodo, kad mūsų protėviai gyveno krašte kur nebuvo nei dramblių, nei liūtų, bet augo beržai ir bukai. Ide šeima sudaro 11 šakų.INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖ1.Baltų : lietuvių, latvių, prūsų,jotvingių(mirusi),kuršių(mirusi),žemgalių,sėlių( mirusios)2.Slavų : rusų, lenkų, bulgarų. čekų,ukrainiečių.3.Arijų: Indų šaka:vedų, bengalų, hindi, sanskrito kalbos. Iranėnų šaka:persų, kurdų, tadžikų kalbos.4.Tocharų:tocharų(mirusi)5.Hetitų:hetitų( mirusi)6.Albanų :albanų7.Armėnų:armėnų8.Graikų:graikų9.Keltų:airių, škotų, bretonų, valų.10.Romanų (italikų):prancūzų, italų, ispanų, moldavų, rumunų.11.Germanų :anglų, vokiečių, olandų, švedų, islandų, danų. Baltų šaka.Jai priklauso latvių, lietuvių ,mirusios prūsų, jotvingių, kuršių, žemgalių, sėlių kalbos.Lietuvių ir latvių kalba dabar šneka 5 milijonai žmonių.Visos kitos baltų kalbos nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas mažai žinoma. Pats baltų terminas atsirado 19 am. iš Baltijos jūros vardo ( iki tol juos vadino aisčiais).Baltų kalbos skirstomos į 2 grupes:vakarų baltus ir rytų baltus.Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių kalbos, o rytų baltams – lietuvių , latvių, kuršių, žemgalių, sėlių kalbos. Vakarų baltai nuo rytų skiriasi :* jie išlaikė senovinį dvibalsį ,,ei”, kuri rytiniai baltai pakeitė į ,,ie” pvz. Deivis ( prūsų) keičiasi į dievas (lietuvių), dievs (latvių).* Vietoje probaltiškų š , ž turėjo s , z pzv. Prūsų asis , Lietuvos ašis. Prūsų semme, lietuvių žemė.* Vietoje priebalsių junginio ,,gl” turėjo ,,dl” ( prūsų ,,addle”- lietuvių ,,eglė”) .* Daugiskaitos galininke turėjo galūnę ,,ns”( prūsų ,, akins”- lietuvių ,,akis”) . aišku, turėjo ir nemažai skirtingų žodžių.Prūsų kalba. Ja buvo kalbama tarp Vislos žemupio ir Nemuno , dabartinėje Kaliningrado žemeje ir Lenkijos šiaurės vakaruose. Dalį prūsų dar I-III am. Pavergė Germaniškos kilmės Gotai, o 13 am. nukariavo kryžiuočiai.Prūsai dar apie 400 metų išlaikė savo kalbą, tačiau ji buvo visaip persekiojama ir įstatymais draudžiama. Ir taip 18 am.prad. visai nustojo skambėjusi. Yra išlikę keletas Prūsų kalbos paminklų,seniausias iš jų Elbingo rankraštinis žodynėlis, turintis 802 žodžius su vokiečių kalbos atitikmenimis, sudarytas apie 1400metus. Kitas paminklas Simano Grunavo 100 žodžių rankraštinis žodynėlis , apie 1800m. Žinomi 3 spausdinti Prūsų katekizmai,visi 16 am. vidurio. Pati artimiausia prūsų kalbai yra jotvingių kalba.Kalbėta Užnemunėje (Sūduvoje) t.p. Baltstogės, Suvalkų, Seinių rajone, Lenkijoje. Jotvingius kryžiuočiai nusiaubė 1283m. Ši kalba išnyko anksčiau nei prūsų. Duomenų išliko nedaug. Keletas prastai parašytų žodžių ir vietovardžių ( pvz. ,,Bilsas”- ežero pavadinimas, Jieznas- miesto pavadinimas).Kuršių kalba šnekėjo vakarinėje Latvijos dalyje ( Liepoja, Kuldinga, Venspilis) ir žemaičių vakaruose ( Klaipėda, Skuodas, Kretinga ). Ši kalba tarpinė tarp Lietuvių ir Latvių kalbų išnyko 17 am. Vieni kuršiai sulietuvėjo, kiti sulatvėjo.Rašto paminklų nepaliko, todėl apie jų kalbą daugiausia sprendžiama iš kronikuose randamų tikrinių žodžių, vietovardžių ir t.t., reliktų tose Lietuvių ir Latvių tarmėse, kuriomis kalba dabartiniai tų vietų gyventojai. Su latviais kuršius sieja tai, kad jie minkštuosius kg pavertė cdz, o šž pakeitė sz. O su lietuviais sieja išlaikyti sveiki dvigarsiai an , en, in, un. Latviai juos keitė . Kuršių kilmės yra žodis ,,Dzintars”(gintaras) dabar vartojamas Latvijoje. Žemgalių kalba šnekėjo vidurio Latvijoje ( Bauskė, Dobilė, Jelgava) ir Šiaurės Lietuvoje( Linkuva, Joniškis, Žagarė). Išnyko apie 15 am. Raštų neliko. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių tarmių sprendžiama, kad žemgaliai buvo išlaikę an, en, in, un. Šz vertė į sz, tačiau minkštuosius kg išlaikė. Sėlių kalba šnekėjo šiaurės Lietuvoje apie Dusetas, Pasvalį,Zarasus, Pandely, ir Latvijos Pietryčiuose. Mirusi kalba.Kalba mirusi,ji išnyko apie 14-15 am. nepaliko rašto paminklų. Sėliai kaip ir kuršiai buvo išlaikę sveikus an, en, in, un,bet minkštuosius kg vertė į cdz. Vietoj šž tarė sz. Tai rodo sėliškos kilmės pavadinimai: ežerai: Zernajai, Zarvas , Zarasų miesto pavad. Kilęs iš Ezaras.

Gyvoji Latvių kalba. Ja šneka apie 2 milijonai žmonių. Seniai Latvius vadino Latgaliais ir gyveno Šiaurės Rytuose nuo Dauguvos upės . Vėliau išplito ir toliau . Latviais savo tautybę vadino ,, Latvietis” , ,,Latviešu”. Senovėje latviai savo valstybės nesukūrė , nes juos pavergė kalavijuočiai.Jų raštai žinomi nuo 16 am. pradžios. Pirma latvių knyga atsirado Vilniuje 1585 metais. Tai buvo vokiečių parengtas Kanizijaus katekizmas išverstas į latvių kalbą. Pirmas latvių kalbos žodynas išspausdintas 1638 m. , pirma gramatika – 1644m. Latvių kalba daug daugiau, negu lietuvių yra nutolusi nuo lietuvių prokalbės. Senovinis latvių laisvas kirtis, pavirsta į pirmo skiemens pastovų kirtį. Žodžio gale numesti trumpieji balsiai ir pan. Tačiau latviai išlaikė ir senas ypatybes, pvz. turi seną Baltų ,,a” kurį lietuviai pavertė,,o” ( ,,bralis “ , ,,kaja”) . Geriau išlaikyti senieji , trumpieji balsiai ,,a”, ,, e” , kuriuos lietuviai kirčiuotuose skiemenyse daug kur yra prailginę ( ,,ragana’’). Latviai turi mažai minkštųjų priebalsių.Priebalsių minkštumą pažymi kabliukas apačioje(primena dzūkavimą). Būdingesnės Latvių- Lietuvių dar yra: vietoje lietuvių dvigarsių an, en, in,un,latviai turi o,ie,i,ū pvz. roka( ranka), logs (langas), pieci (penki), biedrs (bendras), laimings ( laimingas), miksts ( minkštas), jūgs (jungas), jutu ( juntu).Vietoje lietuvių minkštų k,g,latviai turi c,dz.: kepurė ( cepure), kirvis (cirvis), gervė (dzervė), gert ( dzert).lietuvių š,ž, o latvių s,z. Sirdis- širdis, simts- šimtas, zirgs- žirgas, zvaigzne- žvaigždė.Lietuvių č , š į dž, ž. Kvieši ( kviečiai), brieži ( briedžiai). Su latvių kalba trumpa pažintis yra pradinėje mokykloje II klasėje( ankstesnis leidimas) yra patarlė ,, Neroc kitam duobes, pats įkrisi”, IV klasėje yra latvių pasaka ,,Lokys ir pelė”. Lietuvių kalba Iš Rytų Baltų kalbų – stambiausia, ja šneka 3 milijonai Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, nemažai JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur.Nors 13-15 am. lietuviai buvo sukūrę didelę valstybę lietuvių kalba netapo oficialia LDK ( Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) kalba. LDK Valstybiniams raštams vartojo lenkų ( po Liublino unijos), slavų kalbas.Seniausi lietuvių kalbos paminklai nuo 16 am. – pirmas anoniminis poterių tekstas, ranka rašytas-1503 metais Strazburge išleistos knygos paskutiniame puslapyje. Gali būti dar ir nuorašas iš ankstesnio originalo. Neabejojama, kad bažnytinių, rankraštinių tekstų Lietuvių kalba būta ir anksčiau, gal net 14 am. pabaigoje. 1387m. Lietuvoje įvesta krikščionybė. Istorikai manė, jog Jogaila pirmas išvertė poterius.1547m. spausdinta Martyno Mažvydo katekizmas karaliaučiuje. Jame įdėtas ir pirmas Lietuvos Elementorius, kuris vadinosi ,, Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti”. Jame buvo pateiktas lietuviškas raidynas iš 23 raidžių ir vienas kitas autoriaus sukurtas terminas pvz. ,,balsinė”( balsė), ,,sąbalsinė”( priebalsis). I-as lietuvių kalbos žodynas pasirodė trijų kalbų 1620m. Jį parengė Konstantinas Sirvydas , tai buvo lenkų- lotynų- lietuvių žodynas, kuris buvo leidžiamas penkis kartus.I-ą gramatiką paruošė 1653 m. paruošė Danielius Kleinas. Tuo metu 17 am. viduryje prasidėjo mokslinis tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo 19 am. atsiradus lyginamajai istorinėi kalbotyrai. Lietuvių kalba nuo latvių atsiskyrė 6-7 amžiuje.Po to lietuvių kalba skilo į tarmes. Dvi pagrindinės tarmės : aukštaičių ir žemaičių ( apie 13-14 amžių).Paskui tarmės dar skaidėsi patarmėmis, pašnektomis, pašnektėmis.Žemaičiai skaidėsi į 3 patarmes: vakarų žemaičių , šiaurės žemaičių ( Kretinga, Telšiai), pietų žemaičiai ( Varniai, Raseiniškiai). Aukštaičiai skiriasi į 3 patarmes:1. vakarų aukšt.( Kaunas,Šiauliai, Klaipėdos kraštas), 2. rytų aukšt. (Panevežys, Kupiškis, Širvintos, Anykščiai, Utena, Vilnius),3. pietų aukšt.( dzūkai). Lietuviai kaip ir daugelis tautų šalia tarmių turi bendrinę arba literatūrinę kalbą. Ši , bendra visiems Lietuviams , laikoma pavyzdine tautos bendravimo priemone. Ji yra sunorminta, sudaryta pagal daugmaž visiems priimtinas tarties , kirčiavimo, žodyno ir gramatikos normas. Bendrinės kalbos pagrindu yra vakarų aukštaičių ( suvalkiečių tarmė) su kai kuriais papildiniais iš kitų tarmių.Pradinėje mokykloje vaikai su tarmėmis supažindinami per pasaulio pažinimo pamokas.Tarmių skirstymas pateiktas II klasės vadovėlyje, nagrinėjant temą ,, Mes kilę iš įvairių Lietuvos vietų”. Siūloma klausytis tekstų skirtingomis tarmėmis.Tarmiškų tekstų yra IV klasės vadovėlyje ,,Šaltinis”.Išsamiai tarmės pateiktos Z.Zinkevičiaus knygoje ,, Lietuvių kalbos dialektologija”.

TEKSTO SAMPRATA LINGVISTIKOJE IR METODIKOJE.

Tekstas mažiausiai išnagrinėtas ir netgi kai kurių nepripažintas kalbos lygmuo, nors pasaulyje jis nagrinėjamas.Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne tekstas apibrėžtas trejopai :1.rišlus kalbos darinys ( pvz. diktanto , apsakymo tekstas), 2.žodinė informacijos dalis,skiriant nuo piešinių, brėžinių ir kita,3. muzikos kūrinio žodžiai. Teksto kaip rišlios kalbos samprata labai plati.Žodis ,,tekstas’’ gali būti vartojamas kaip rišlios kalbos sinonimas, kadangi žmogus kalbantis rišliai,visuomet kurią tekstą. Metodinėje literatūroje : tekstas – kalbos atkarpa , sudaryta daugiau, negu iš vieno sakinio.Tai gana santykina, nes pvz. po dailininko paveikslu parašas gali atstoti ilgiausia tekstą,išradingai aktoriaus pasakotas žodis gali reikšti ne tik sakinį , bet ir tekstą. Svarbiausia- ne sakinių skaičius , o jų prasmingumas.Teksto samprata galima dar labiau plėsti: pvz.2-ų žmonių pokalbis dialoge, t.p. priskiriamas tekstui, jeigu tas dialogas prasmingas.Įvairios matematinės lentelės, brėžiniai tik specialistui turi prasmės ir atstoja ilgiausia tekstą. Tai tai pat savotiški tekstai. Mokykloje aptariami sakytinis, rašytinis, grožinis, dalykinis tekstai,t.p. tekstu laikomas prasmingas mokinio pasisakymas žodžiu arba raštu, dialogai. Sąlyginai tekstu laikome mokinio piešinį tam tikra tema. Kalbotyroje tekstas- tai kalbos kūrinys ar atkarpa sudarantys kalbos rašmenų seką ir perteikiantys tam tikrą apibrėžtą turinį. Apimties atžvilgiu tekstas neribojamas, tačiau kalbotyroje tekstą gali sudaryti tik žodžiai. Kalbos mokymo metodikoje plačiai- tekstas yra ir žodžiai, ir piešiniai ( ypač I- oje klasėje). Piešinį ir kalbą sulygina tai, kad ir piešinys , ir kalba ženklai.Ginčytina- ar laikyti tekstu formules, žemėlapius , žodžių grupes nesusietus prasmiškai. Taigi vieningos nuomonės, kaip apibrėžti tekstą , nėra.

SUPAŽINDINIMO SU TEKSTU SISTEMA PRADŽIOS MOKYKLOJE

Tekstų įvairovė yra begalinė: produkuotas tekstas – paties vaiko sukurtas , reprodukuotas tekstas – atpasakotas.Ši schema pateikta senos leidybos vadovėlyje.

Pasaulio pažinimas Jausmai Įspūdžiai

Tikslai, motyvai Autorius- mokinys

Tekstas Produkuotas monologas ReprodukuotasSakytinis, rašytinis dialogas sakytinis rašytinis

Teksto tipai

Pasakojimas aprašymas samprotavimas

Teksto stilius Meninis Dalykinis

Teksto požymiai: Tema,pagrindinė mintis, pavadinimas, struktūra.

adresatas

SEMANTINIAI STRUKTŪRINIAI TEKSTO POŽYMIAI.

Tekstas aukščiausias kalbos lygmuo turi tik jam būdingus požymius, skirstomus į dvi grupes: 1) semantinius ir 2) struktūrinius.Semantiniai( reikšminiai) požymiai: 1) teminis vieningumas.Kuriant tekstą kiekviena mintis , sakinys turi būti susietos tarpusavyje ir tiesiogiai ar netiesiogiai sietis su pasakojimo tema. Tema išreiškiama antraštėje ( teksto pavadinime arba 1-2- ame sakinyje).Antraštė – vienas iš tikrųjų teksto požymių, su juo yra susijęs kitas požymys – teksto užbaigtumas. 2)prasmingumas- pagrindinė mintis gali būti nusakyta pavadinimu, sakiniu tekste arba tiesiog numanoma ( tokių tekstų daugiausiai).Pasakyta mintis – moralas- būdinga didaktiniai vaikų literatūrai: Sakalausko- Vanagėlio, Žemaitės, Valančiaus kūriniams.Mokant suprasti pagrindinę mintį patogiausia yra remtis pasakėčiomis. Kai mintį nusakyti sunkiau, reiktų leisti vaikams diskutuoti. Temos ir pagrindinės minties sąvokos yra pristatomos II , III klasėje.3) informatyvumas. Kiekvienas tekstas suteikia pagrindinę informaciją, tik vienoks yra šnekamosios kalbos tekstas, kitoks – meninis, dar kitoks- dalykinių. Daugiausia ir tiksliausia informacija yra dalykiniuose tekstuose.4) gilumas. Ne viskas pasakoma tiesiogiai.Grožinėje literatūroje svarbiausia potekstė.5) pragmatiškumas .Tekstas kuriamas ne šiaip sau jis atlieka funkcijas: bendravimo, informacijos perteikimo.Taigi kiekvienas tekstas kuriamas tikslingai ir turi tam tikrą praktinę paskirtį.Žiūrint vadovėlius, tekstai ne tik skirtingai išdėstomi, bet ir spausdinami įvairiais šriftais, išryškinami, pabraukiami. Taip palengvinamas darbas su tekstu.Struktūriniai požymiai:1)rišlumas; tarpusavyje nesusijusių tekstų rinkinys,nėra laikomas tekstu.turi derinti vieną prie kito. 2) nuoseklumas3) užbaigtumas4) konkreti forma arba sandara.Bendriausia teksto sandara su kuria supažindinami pradinukai -1.Pradžia.2.Vidurys. 3. Pabaiga. Nagrinėjant atskirus teksto tipus supažindinama su pasakojimo, aprašymo sandara, kuriuos ,aišku , skiriasi.Kol vaikai nėra įgūdę kurti patys, nereikėtų bijoti parodyti ir tam tikrų šablonų, kad vaikas žinotų kuo remtis.*teksto vidurys- temos išdėstymas , rutuliavimas,* teksto pabaiga- kaip baigti. Mokoma planuoti tekstą. Labai svarbu – išskirti tekste pastraipą. Pastraipa dažnai sudaro tam tikrą prasminį teksto vienetą, tam tikrą prasminę teksto dalį ir pavadinama keletu žodžių.Pradinėje mokykloje paprastai yra rašomi vientisiniai planai, kurie remiasi vienos pakopos numeracija: pvz. 1) 2) 3) arba a) b) c) . Rašoma taip 1) a…Jeigu prie skaičiaus skliaustelis toliau rašoma maža raidė, jeigu prie skaičiaus .(taškas), toliau rašoma didžioji raidė 1.B… Plano dalys1. Tiesioginiai 2. KlausiamiejiVyresnėse klasėse rašomi sudėtiniai planai.Numeracija:1. Jeigu skaidome- turi būti mažiausia 2 dalys, jeigu yra 1.11.2 1dalis-neskaidome.1.2.1 .1.2.2 .2.2.12.2. Kalbant apie teksto planavimą susiduriame su mikrotemos sąvoka.Mikrotema , tai mažiausia reikšminė teksto dalis, mažiausia mintis.Pvz. ,,Kiškelio pusryčiai”. Miegojo kiškelis po pušele. Pabudo ryte- ėsti nori. Į daržą eiti baisu- jau prašvitę. Tupinėja pušyne, bet dobiliukai jame neauga. Rado grybų slidžiomis galvutėmis. Krimstelėjo kraštelį – patiko. Sukrimto keletą galvučių ir vėl palindo po pušele. Toliau sau miega. Veiksmažodis tekstą padalina į mažų įvykių grandinę.Mikrotema.

ĮvykisMikrotemą sudaro veiksmažodžiais kartu su jam priklausančiais žodžiais. Prie mikrotemos pagrindo pridėjus svarbius žodžius yra sudaromas labai smulkus planas. Iš pradžių , mokant planuoti šį būdą ir taikome.Aukščiau spausdintos ištraukos veiksmažodžiai: miegojo, pabudo, ėsti, nori, eiti, prašvitę, tupinėja ir t.t. iš šių veiksmažodžių sudarome planą jau 2 klasėje ir rašome atpasakojimą. Pradinės mokyklos vadovėliai yra spalvingi ir gražūs . Jiems yra būdinga vizualinė tekstų įvairovė.

Sakinio siejimo būdai ir priemonės

Atskirų sakinio dalių siejimas, tai nėra dviejų sakinių siejimas su vienu, o vieno sakinio derinimas su kitu.Tokie būdai yra du:Grandininis, paralelinis. Grandininis-toks siejimas,kuomet naujame sakinyje pakartojamas kuris nors prieš tai einančio sakinio žodis.Pvz. Keliais šuoliais ją pavijau ir ėmiau atsargiai sekti, kad manęs nepastebėtų.Taip sekiau ligi pat miesto vartų. Už vartų tarp didelių medžių šiurpsojo sena aplūžusi trobelė. Iš jos išėjo bjaurus vergas.( Žodis ,,trobelė “ toliau pakeistas į ,,iš jos”).Kaip matome anksčiau einančio sakinio dalis sudaro anksčiau einančio sakinio dalį.Tiksliausia grandininį ryšį galėtų atskleisti aktualiosios sakinio sklaidos teorija.Aktualioji sakinio sklaida , tai sakinio komponentų įvertinimas pagal jų reikšmingumą informacijai. Ji rodo, kad sakinyje paprastai būna 2 komponentai.Tai –1) tema,t.y. išeities pozicija ( tai,kas jau žinoma) 2) rema –branduolis ( tai kas sakinyje nauja).Temą sudaro sakinio pradžios žodžiai, o remą – pabaiga.Pvz. ,,Kitą sykį gyveno ūkininkas. Jis(tema) turėjo sūnų ( rema). Užaugęs sūnus vedė marčią(rema)”.Antrame sakinyje paprastai pasikartoja pirmo sakinio rema.Tačiau gali būti kartojama ne tik rema, kaip ankstesniam pavyzdyje, o ir tema, koks nors jos žodis.Pvz ,,Ji ( tema) baisiai bijojo, juk ji ( tema) gali numirti.”Taip antrame sakinyje gali kartotis ir tema ,ir rema arba atskiri jų žodžiai. Pvz. ,, augo girioje maža graži eglutė. Augo ji labai dailioj vietoj.”( žodžiai nesikartoja).Paralelinis sakinių siejimo būdas tai toks siejimas kuomet siejami vienas šalia kito atskiri įvykiai, pasakyti panašios sandaros sakiniais, turinčius tuos pačius veiksmažodžių laikus, panašią žodžių tvarką ir pan.Pvz. J. Marcinkevičiaus sakiniai: ,, Duona laukuose- žodžiai lūpuose”. ,, Rytoj dieną piemenys išginė vieni, be skerdžiaus. Moterys nusiminė”.Šie sakiniai siejami tik prasme.Paralelinių būdu siejami sakiniai rašomi vienas šalia kito nekartojant nei vienos jų dalies. Sakinį sieja prasmės ryšio žodžiai. Sakinių siejimo priemonės skirstomos į 1) leksines, 2) grandinines, 3) grafinės. 1. Leksinės. Literatūroje nurodomi įvairūs sakinį siejantys leksiniai vienetai. Tai pasikartojantys žodžiai, įvardžiai, jungtukai, žodžiai reiškiantys erdvės ir laiko santykius ir pan. Visus siejamuosius žodžius pagal tai ar jie reiškia tam tikrus semantinius sakinius ar jų nereiškia galima skirstyti į 2 grupes. Pirma grupė -grandininio ryšio žodžiai. Antra grupė – prasmės ryšio žodžiai.Grandininiai ryšio žodžiai parodo, kad tarp dviejų sakinių esamą ryšio, bet nežymi koks tų sakinių santykis pvz. ,,katė supranta. Jos akys pasidaro liūdnos”. Pakeiskime ,, katė supranta . Katės akys pasidaro liūdnos”. 2. Grandininės.Jos atlieka vien tik formalią siejamąją funkciją. Tuo tarpu prasmės žodžiai , esantys tarp grandininio ryšio žodžių, sieja sakinius tarp savęs. Pvz. ,,katė supranta . Vis dėlto jos akys pasidaro liūdnos.” Vis dėlto – prasmės ryšio žodžiai. Keičiant prasmės ryšio žodžius, sakinių tarpusavio santykiai įgyja naują atspalvį. Grandininiai sakinių ryšiai gali būti reiškiami įvairiomis leksinėmis priemonėmis 1) grynuoju kartojimu, kuomet antrame sakinyje kartojasi toks pat žodis tik kita forma arba ta pati sąvoka nusakoma kita kalbos dalimi( katė , katės),2) sinoniminis pakeitimas : ,,pasklido garsas apie mūsų katinukus kaime. Išgirdę kaimynai prašė, kad mes užleistume savo medžiotojus .“3) įvardinis pavadinimas:,, daug varnas žinojo. Jis buvo šimtametis”.Semantinius santykius tarp sakinių gali reikšti įvairios kalbos dalys, atliekančios prasmės žodžių ryšio funkciją: 1)sujungiamieji jungtukai: i,o,bet, tačiau,2) dalelytės: dar, jau, vėl nebent ypač, 3)prieveiksmiai: arti, aplink, čia, šalia, daiktavardžiai, 4)reiškiantys vietą ar laiką ir jų junginiai: kartą, vieną dieną, po kiek laiko, 5) įterptiniai žodžiai: tiesa, tur būt, iš tikrųjų.

Gramatinė sakinio siejimo priemonės. Jos skirstomos į trys grupes :1) sakinių struktūros įvairumas, 2) žodžių tvarka, 3) veiksmažodžių laikų derinimas.Kiekvieną tekstą sudaro skirtingos struktūros sakiniai – vientisiniai, sudėtiniai, sujungiamieji ir prijungiamieji. Juose skirtingai išdėstomos sakinio dalys. Kai reikia pereiti prie naujos minties, ypač parankūs klausiamieji sakiniai. Jie ypač atkreipia skaitytojų dėmesį, pabrėžia tą informaciją, kurią teikia po jų einantis sakinys. Iš kitų sakinių taip pat išsiskiria nominatyviniai sakiniai (vardininkiniai).Jie reikalauja paaiškinimo- papildymo: pvz.,, tuščias darbas. Nieko jūs nelaimėsite mane sugavę”.Savotiška ryšio priemonė yra nepilnutiniai sakiniai.Jie ypač glaudžiai susiję su gretimais sakiniais: pvz.,, Matyt jos keldavo ten karus. Žinoma, be kardų ir šautuvų.” Šis pirmas sakinys be antro prasmės neturi. Žodžių tvarka sakinyje viena iš sakinio siejimo priemonių. Kartais ją pakeitus sakiniai netenka formaliųjų ryšių. Ypač tai ryšku tokiame sakinyje, kurio vieno sakinio rema tampa kito sakinio tema. Pvz.,, Princas pagalvojo , kad kaip tik pasitaiko proga įsitikinti ir nuėjo pas ligonį. Ligonis buvo labai silpnas( buvo labai silpnas ligonis).”Netenka ryšio. Dažniausia sakinyje naudojamos tos pačios laiko formos, tačiau kartais ir tą patį laiką gali reikšti ir skirtingos formos.Pvz.:,, Juozapota sapnavo: mato jinai mažą gražų sodną pilną žydinčių medžių.”3. Grafinės sakinio siejimo priemonės.. Grafinį ryšį sudaro sakinių 1)eilės tvarka ir 2) sakinio ribų žymėjimas.Dažnai užbaigti sakiniai būna susiję tik eilės tvarka. Tiesiog vienas sakinys eina po kito. Pvz.: ,,Po kelių dienų vaikas mirė. Visa palata raudojo. Karas.” Čia niekas nesikartoja.Kita grafinio ryšio priemonė: sakinio ribų žymėjimas.Pagrindinė taško paskirtis – parodyti sakinio ribas, atskirti vieną sakinį nuo kito. Rašomų greta sakinių atskirimas kartu reiškia jų susiliejimą.Taškas panaikina santykius , kurie buvo viename sakinyje, parodo santykius jog esama santykių tarp atskirų sakinių. Taškas ir skiria ir sieja.Sakinių siejimo klaidos. Jos skirstomos į 1) leksines,2) gramatines,3) grafines.Leksinės- tai įkyrus to paties žodžio kartojimas.Pvz.,,jis” žodžio kartojimas.Nesugeba parinkti tinkamų sinonimų.Netinkamas, dviprasmis įvardinis pavadinimas. Įkyrus jungtukų ir kitų prasmės ryšio žodžių kartojimas.Gramatinės sakinių siejimo klaidos:1) netinkama žodžių tvarka sakinyje, 2)veiksmažodžių laikų derinimo klaidos.Grafinės sak. siej. klaidos:1) sakinio ribų žymėjimo, 2) sakinių eilės tvarkos klaidos.MOKYMAS SIETI SAKINIUS

Tai yra būtinas dalykas, mokant kurti tiek sakytinį , tiek rašytinį tekstą.Jau pirmokai supažindinami su skyrybos ženklais : jiems pristatomas taškas , klaustukas, šauktukas , dvitaškis.Mokoma jų rašyti ,o svarbiausia intonuoti sakinius.Antrokai praktiškai supažindinami su įvardiniu pavadinimu bei sinoniminiu pakeitimu.Nei su sinonimais , nei su įvardžiais vaikai dar nėra teoriškai supažindinami bet mokoma praktiškai vartoti.Pvz. aiškinama , kad galima pasakyti ne ,,mama”,o ,,ji”.Taip pat antrokams yra pateikiama daug užduočių teksto konstravimui.Iš pabirusių žodžių vaikai turi sudaryti sakinį, o iš pabirusių sakinių – tekstą. Taip mokoma žodžių tvarkos sakinyje ir sakinių tvarkos tekste.Trečiokai mokomi anksčiau aptartų dalykų.Ketvirtokams pateikiamas sinonimų ir įvardžio terminas.

TEKSTO TIPAIJIE YRA TRYS: PASAKOJIMAS, APRAŠYMAS, SAMPROTAVIMAS.

Pasakojimas.Jame atskleidžiamas įvykis. Būtent įvykis ir sudaro teksto pamatą. Norint , kad adresatas suprastų įvykių esmę, susidarytų kuo tikslesnį vaizdą apie jį, pasakotojas turi įrodyti įvykio aplinkybes.Įvykis Kas atsitiko?

Vieta ( kur?) Laikas( kada?) Veikėjai( kam?)

Įvykio vieta ir laikas gali būti sąlyginai stabilūs, tuomet jie apibrėžiami teksto pradžioje ir toliau dėstomas pats įvykis. Tačiau laikas ir vieta gali būti pakeisti lygiagrečiai su įvykio raida , o taip pat nurodomas ir tų aplinkybių kitimas.Pradinukams nėra lengva nustatyti laiką ir vietą, to reikia mokyti. Vaikai dažnai apsiriboja abstrakčiais , nepakankamai aiškiais žodžiais:,,ten ir tada” .Todėl svarbu mokyti vartoti daug žodžių , vartoti žodyną. Būtinas įvykio komponentas – veikėjai-kam visa tai atsitiko.Nusakant veikėjus yra susidūriama su jų pavadinimų problema.Kartais vaikai visai neįvardina veikėjų, kartais kartoja juos pačius, todėl iškyla būtinybė turtinti žodyną sinonimais.Vartoti kontekstinius ir grynuosius sinonimus.Sunkumai iškyla tuomet , kai įvykių raidoje įsijungia nauji veikėjai. Vaikas pasako to veikėjo veiksmus nenurodydamas iš kur tas veikėjas atsirado.Todėl problemų vaikams iškyla ir pasakojant iš paveikslėlių. Pasitaiko , kad paveikslėlių serijoje vaizduojamas tas pats veikėjas. Pasakojimo sandarą galima pavaizduoti schema:Įvykio užuomazga kulminacija atomazgaĮžanga raida (svarbiausias momentas) (išvados)(Priešistorija) (pabaigos žodis)

Pradžia vidurys pabaiga Pradinėje mokykloje remiamasi paprastesne schema. 1 ir 2 klasėje tenkinamasi 3 dalių pasakojimu:pradžia( kaip viskas prasidėjo ), kas atsitiko, pabaiga (kuo viskas baigėsi).Būtent šiais klausimais ir yra remiamasi mokant pasakojimo. Pirmokai papasakoti mokomi daugiau,negu rašytinių,kurių kuria mažai ir daugiau kolektyviai. Antrokai . Pirmoje knygoje yra aiškinamas pasakojimo terminas ir sandara.Ši sandara kartojasi ir pratybų sąsiuviniuose. Trečioje – ketvirtoje klasėje pasakojimas išplečiamas .Pirma dalis ta pati (kaip viskas prasidėjo) .Antra dalis kaip viskas toliau vyko. Trečia dalis – kas atsitiko ( kuo įvykis baigėsi). Apimties atžvilgiu pasakojimai gali būti įvairūs. Vadovėlių autorius mano, kad, jeigu vaikas atsako į klausymus atitinkančius jo lygį, rašinėlis gali būti ir minimalaus lygio. Kiek klausimų, tiek ir sakinių.Mokant kurti klausymą galima taikyti įvairias kūrybos užduotis.Mokytojas gali pateikti planą arba siužeto rėmus, o vaikai jo naudodamiesi pasakoja įvykį. Gali būti pateikti atraminiai žodžiai: veiksmažodžiai ir daiktavardžiai.Gali būti pateikiama pradžia arba pabaiga , arba ir šis,ir tas,arba tik pavadinimas. Temą gali rinktis patys vaikai. Patys įdomiausi darbai būna,kuomet duodamas tik pavadinimas.Sunkiausia sekasi pasakoti apie save, dažnai sako tik kelis sakinius. Lengviausia pasakoti ir atpasakoti skaitytus kūrinius pagal paveikslėlių seriją. Aprašymas tai teksto tipas, kuriuo apibūdinama kieno nors išorė, o ne pasakojamas įvykis.Aprašymu visada apibūdinama kokio nors objekto pvz. gyvūno, augalo, daikto , reiškinio ir pan. išorės požymiai.Jie stilistiškai aprašomi gali būti labai skirtingai.Skiriami meniniai ir griežti , tikslūs dalykiniai aprašymai.Be to gali būti aprašomas vienas objektas arba lyginami keli.Aprašymo dalys : pirmoje ir antroje klasėse dvi: 1) bendras įspūdis ( kas apibūdinama), 2) detalės ( čia aprašomi atskiri objekto požymiai).Trečioje ir ketvirtoje klasėse: atsiranda 3) įvertinimas( autoriaus nuomonė apie daiktą).Kartais trečios dalies nebūna dėl to , kad autoriaus nuomonė išryškėja pateikiant bendrą įspūdį arba apibūdinant detales.

Aprašymo sandara(dvi dalys).

I. Bendras įspūdis II. Detalės

Aprašymo sandara ( trys dalys).

Įvertinimas

Detalės

Bendras įspūdis

Pradinukų aprašymuose pasitaiko trūkumai: nepasako ką aprašys . Pirmokai ir antrokai atsimena iki trijų požymių, t.y. neišsamiai aprašo. Dalis vaikų tik išvardina detales , jų neapibūdina.Vieni pastebi tik spalvą, formą, kiti ne tik apibūdina,bet ir charakterizuoja.Nejučiomis pereina į pasakojimą- tai dažniausia klaidą. Grožinėje literatūroje išgrynintų aprašymų rasti gana sunku. Dažniausia aprašymas persipina su pasakojimu, jį papildo. Mokyti aprašymo galima remiantis tokiais žingsniais : 1)vaikams pateikiamos konkrečios detalės ir jos apibūdinamos,2) tik išvardinamos detalės, 3) leidžiama pačiam vaikui sudaryti planą. Aprašoma visai be plano.Galimi kūrybiniai darbai:1) aprašymas pagal paveikslą,2) tik išvardinamos detalės,3) išgalvoti aprašymai. Pristatant aprašymo sąvoką siekiama, kad vaikai suvoktų, kodėl jie turi išmokti aprašyti.Aprašymas tinka: aprašyti pamestą daiktą. Lyginamasis aprašymas.Jo specifika , kad aprašomas ne vienas objektas, o keli ir jie tarpusavyje lyginami.Tokiam apašymui būtinai turime pateikti vienos rūšies objektus( žaltys ir gyvatė, višta ir antis) lyginamos tos pačios detalės.Pastebėta, kad vaikai skirtumus fiksuoja labiau, negu panašumus. Lyginimas gali būti lygiagretus . Geriausia lyginti iš karto abu.

Išvados

Žaltys

Gyvatė

Tikslas

Nuoseklusis aprašymas : apibūdiname vieną objektą , o paskui kitą.

Išvados

GyvatėŽaltys

Tikslas

Samprotavimas.Tai dar vienas teksto tipas, kuriuo bandome atsakyti į klausimą kodėl?. Samprotavimas kuriamas tada, kai kas nors įrodinėjama, aiškinama arba kaip sako pavadinimas – samprotaujama.Tai sudėtinis teksto tipas , kuriame gali būti ir pasakojimo elementų ( pvz. mokinys aiškina kodėl jis pavėlavo į mokyklą) ir aprašymo elementų.Pirmokai grynų skatinančių samprotauti sakinių nekuria, tačiau ,,kodėl?’’girdi nuolat. Taigi be samprotavimo elementų neįsiverčiame. Vienas iš dažnesnių sunkumų yra tas, kad vaikai atsako vienu sakiniu arba jo puse. Sakytinėje kalboje tai tinka, tačiau rašytinėje – nelabai. Pvz. kodėl varnėnas mylimas paukštelis? Todėl jau pradinukai mokomi atsakyti pilnais sakiniais , o kadangi samprotavimo kalbai būdingi sudėtiniai sakiniai, tai mokome rašyti kablelį prieš : kad, nes, bet, o, kadangi.T.p. mokoma tiesioginės kalbos skyrybos.Samprotavimo dalys( trys).

I. Tezė (tai, ką reikia įrodyti). II. Įrodymas ( čia pateikiami pavyzdžiai)III. Išvados.Tačiau samprotavimas nevisada prasideda tėze. Pradžioje pateikiami faktai, po to daroma išvada. Įrodymas( taisyklės, argu- mentai,

Tezė pavyzdžiai)(tai ką reikia Išvadosįrodyti).

Mokant samprotauti siūlomi tokie žingsniai. 1) atsakymas į klausymus kodėl? 2) diskusijos –svarstymai, perskaityto kūrinio ar apie gyvūnus.Pats samprotavimo terminas nėra pristatomas.

Produkuotas ir reprodukuotas tekstas.

Pradžios mokykloje yra labai kūrybinga darbų įvairovė. Tekstas gali būti sukurtas arba atpasakotas , girdėtas, skaitytas tekstas. T.y. tekstas gali būti produkuotas ar reprodukuotas.Dar tarpukario Lietuvos pedagogai neigiamai vertino mechanišką teksto atpasakojimą ir pirmenybę teikė kūrybiniams darbams. Aišku, atpasakojimo nebuvo atsisakyta, kadangi grožiniai ir dalykiniai tekstai t.p. yra svarbūs vaiko kalbai tobulėti ir žodynui plėsti. Daugiausia mokydamas kurti ir atpasakoti tekstą nuveikė Juozas Budzinskis . Rašinio ir atpasakojimo mokymo metodika yra aprašoma knygoje ,, Lietuvių kalbos dėstymas pradinėse klasėse”, išleistoje 1963m. ,,Šaltinėlyje “yra tęsiamos geriausios teksto mokymo tradicijos, didelis dėmesys skiriamas kūrybiniams darbams . Mokinių kūrybos temos gali būti labai įvairios. Gražus rašytojo ar tautosakos kūrinys, mokytojo kūryba, klasės mokinių rašiniai, įdomus netikėtas mokytojo klausimas, įvairūs žaidimai ir t.t.Pirmoje klasėje rašytinės kūrybos dar nedaug, dėl nepakankamų rašymo įgūdžių,tačiau galima skirti įvairių sakytinių užduočių. Žodinės užduotys labai dažnai skiriamos kaip parengiamosios prieš rašytines, o antroje klasėje kaip savarankiškos.

Sakytinio teksto suvokimo ir sudarymo užduotys.

1) dalyvavimas diskusijoje, aptariant tekstą ar laisva tema( pvz. kodėl norėčiau ar nenorėčiau būti ragana)2) atsakyti į draugų ar mokytojo klausimą ( galimi variantai ko ilgiau , ko trumpiau, kaip patinka). 3) papasakoti pagal paveikslėlius4) sudaryti sakinį su keletu žodžiu ar nurodytu žodžiu.5) atpasakoti išgirstą tekstą pagal paveikslėlius, mokytojo piešinius, pagal klausimus, pagal įvairius kitus piešinius.6) sekti pasaką: paties sektą, mokytojo, tėvų.7) atpasakoti matytą filmą, spektaklį.8) deklamuoti išmoktą eilėraštį.9) papasakoti patirtus įvykius , nutikimus.10) pasakoti įrašant į magnetofono juostą.11) kurti ir minti mįsles12) kurti eilėraščius , skaičiuotes garsų pamėgžiojimus.13) inscenizuoti pasaką.14) vaidinti patirtą ar sugalvotą istoriją15) perkurti skaitytus ar girdėtus kūrinius

Rašytinio teksto suvokimas ir sudarymas

1.Tekstų iliustravimas2.Paveikslėlių parinkimas tekstui3.Atsakymas į klausimus perskaičius tekstą.4.Atsakymas į mokytojo klausimus.5.Tekstų kūrimas raštu pagal paveikslėlius.6.Teksto pavadinimo sugalvojimas.7.Savo norų ir svajonių užrašymas. 8.Savo kūrybinių darbų rašymas, pasakų, eilėraščių, laiškų,sveikinimų, klasės laikraščių leidimas.

Teksto redagavimas , korektūros ženklai. Teksto redagavimas- tai parašyto teksto taisymas bei tobulinimas. Jis svarbus todėl , kad ne visuomet pavyksta kuriamą tekstą parašyti be klaidų. Dažnai reikia kažką įterpti, sukeisti vietomis, taisyti.Todėl jau pradinukai mokomi taisyti tekstą, o ketvirtokams pateikiami korektūros ženklai. -reiškia įterpti praleistą žodį ar neilgą sakinį. – reiškia įterpti praleistą raidę.Į kitą vietą perkelti teksto atkarpą

Z- rašyti iš naujos eilutės. < – įterpti sakinį.

Svarbiausi meninio ir dalykinio teksto analizės principai.

Tekstai nagrinėjami ne tik meniniai , bet ir dalykiniai, publicistiniai. Dalykiniai tekstai teikia mokiniui žinių apie pasaulį ir jį patį. Skaitydamas tuos tekstus vaikas ne tik lavina skaitymo įgūdžius, bet ir gauna informacijos. Informacijos apie pasaulį randame ir grožiniuose tekstuose, tačiau juose visų pirma ieškoma grožio, jausmo, nuotaikos ir tik paskui galima atkreipti demėsį į tikrovės faktą ar reiškinį.Labai svarbi yra dalykinio teksto pateikimo išorinė forma: nuotraukos , schemos, žemėlapiai papildo dalyko tekstą ir yra ne mažiau svarbūs už jį patį.Dalykinio teksto analizės pamoką galima būtų pradėti įvadiniu pokalbiu, kuriuo metu vaikai būtų parengiami suvokti tą tekstą ir būtų motyvuojama, kodėl tą tekstą skaitome. Vaikų parengimas skaityti dalykinį tekstą gali būti bendrasis ir specialusis. Specialiu parengimo atveju galima prieš tai paaiškinti kai kuriuos terminus, užrašyti lentoje , plakate ir gali būti mokytojo papildomai skaitomas dalykinis, meninis tekstas ta pačia tema, kartais praverčia net ir ekskursija. Kita pamokos dalis – teksto skaitymas. Jei klasė gabi – skaitome įvairiai: 1) dalimis, garsiai,2) skaito mokytojas, 3) kiekvienas individualiai ir atlieka kokią nors mokytojos skirtą užduotį (pvz. išrašyti nežinomus žodžius)

Pakartotinis skaitymas siūlomas tik po analizės ir tik išimtinais atvejais, kai klasė labai prastai skaito galime iš karto skaityti kelis kartus. Kita pamokos dalis –perskaityto teksto nagrinėjimas: aiškinames naujus žodžius , juos užrašome , piešiame. Mokytojas galėtų parodyti daiktą ar jo nuotrauką, paaiškinti žodį sinonimu ar panašiai.Ar vaikai suprato žodžių reikšmes galime išsiaiškinti sudarant sakinius . T.p. reikėtų paaiškinti ir teksto santrumpas , jeigu tokių yra( pvz. ilgio, svorio vienetų trumpinimas). Dalykinis tekstas pateikia naujų žinių, nereikėtų pamiršti teksto naujumo ir praplėsti vaikų žinias informacija iš kitų knygų, mokyti naudotis papildoma literatūra.Naujame ,, Šaltinėlyje” pateiktas tekstas ir paveiksliukai su knyga kur tas tekstas parašytas.Vienas iš galimų dalykinių tekstų užbaigimo variantų yra teksto atpasakojimas, tačiau ne visada jis yra tinkamiausias būdas. Galima patikrinti ką vaikai prisimena,patikrinti tekstą, pateikti patikrinamuosius klausimus.Trečiokams ir ketvirtokams jau galima duoti ir raštu atsakyti į keletą klausimų.Specialūs reikalavimai klausimams, kuriuos kels mokytojas.1. Klausimai turi būti tikslūs, aiškūs, suprantami vaikams.2. Nuoseklūs , logiški vienas kito atžvilgiu( kai vienas klausimas iš pradžios ,o kitas iš pabaigos – blogai). 3. Taip suformuluoti, kad vaikai sugebėtų atsakyti.4. Mokytojo klausime negali būti kalbos klaidų.5. Klausime neturėtų būti primenama, koks bus atsakymas.6. Nelabai tinkami klausimai į kuriuos tenka atsakyti ,,taip” arba ,,ne”.Skatina mąstyti klausimas ,,kodėl”.7. Netinka per trumpi , beprasmiški klausimai pvz.( ,,na ir kas?’’).8. Negalima iš karto klausti kelių dalykų.9. Klausimas neturėtų būti bauginantis, pasakytas piktu tonu, turėtų būti jaučiamas paskatinimas ir netiesioginė pagalba.Apie meninį tekstą. Atrenkant pradinukams meninius kūrinius, kiekvienas autorius paprastai susiduria su dviem problemomis: * šio kūrinio tinkamumas šio amžiaus tarpsnio vaikams turinio ir skaitymo požiūriu,* kūrinio meniškumas. Lietuvių literatūroje trumpu kūrinių yra labai mažai.Tenka apsakymus adaptuoti, trumpinti, nukenčia jų vientisumas, meniškumas.Daugelio kūrinių galima imti tik ištraukas. Kūrinio pateikimas didžiąja dalimi priklauso nuo mokytojo.Pradinukas mėgs tuos kūrinius, kuriuos mokytojas jam atvers, padės atrinkti tikras vertybes.Skiriami du meninio kūrinio suvokimo lygiai: emocinis ir intelektualinis –vertybinis.Vaikai kūrinį vertina pagal tai ar jiems patinka herojai.Mokytojo pareiga- paskatinti pažvelgti giliai, pagalvoti kodėl kūrinys patiko ar nepatiko. Grožinio kūrinio analizei tinka ši schema:1. Sintezė( visumos suvokimas)2. Analizė3. Vėl sintezė.Pirmą kartą skaitant meninį kūrinį negalima teksto skaityti po sakinį, nes klasė nesuvoks visumos , nes vienas vaikas skaito greičiau ,o kitas lėčiau.Pirmą kartą skaityti turėtų mokytojas arba iš anksto pasirengęs mokinys, galima atsinešti įrašą, pakviesti patį rašytoją. Nagrinėjant tautosakos kūrinį , gali ateiti kas nors iš vaikų šeimų pvz. senelė –pasakotoja, mama- dainininkė. Labai svarbu tinkamai parengti ir nuteikti vaikus. Parengti kūrinio skaitymui arba klausinėjimui galima įvairiais būdais : vesti įvadinį pokalbį, kuriame trumpai supažindinama su rašytojo biografija, papasakojama apie jo vaikystę, parodomas portretas, prisimenama kokios jo knygos yra bibliotekoje, namie, pristatoma knyga iš kurios paimta ištrauka.Taip pat parengimui tinka ekskursija susijusi su kūriniu, filmų ir nuotraukų demonstravimas.Prieš analizę leidžiama trumpai pasimokyti skaityti, o pati analizė turėtų būti susieta su pačiu tekstu.Nuolat grįžtame , ieškome atsakymų tekste. Bendros nuorodos teksto analizėi- tai kūrinio temos aptarimas, apie ką skaitėme, veikėjai,prisiminimas, pokalbis apie tai, kas jums atsitinka, nuo ko viskas prasidėjo , kas toliau buvo , kaip pasakė, ko paklausė, kuris kūrinio veikėjas patiko, kuris ne,kodėl, kuris kūrinio momentas buvo pats įdomiausias.Analizės metu taikome atrenkamo teksto užduotis- kuomet vaikai turi surasti ir skaityti tą kūrinio vietą, kuri reikalinga norint atsakyti į mokytojo klausimą. Pasitaiko ir tokių kūrinių, po kurių reikia tik patylėti, o ne analizuoti.Apskritai nagrinėjant kūrinius siūloma vengti veikėjų skirstymo į gerus ir blogus ir vertinti reikėtų ne žmones, o poelgius.Baigus meninio kūrinio analizę vėl reikėtų grįžti prie jo visumos.Galima pasiūlyti pasimokyti skaityti , pratęsti kūrinį vaikų atsiminimais, galima jį iliustruoti, vaidinti, skaityti vaidmenimis, paskaityti daugiau šio rašytojo kūrinių, svarbiausia mokyti džiaugtis kūrinio grožiu.Gimtosios kalbos pamokų planavimas.Ruošiant pamokos planą:1) tituliniame lape nurodoma kas veda pamoką, kokio dalyko pamoka, kur vedama pamoka( mokykla, klasė), kada vedama.2) lape nurodoma pamokos tema. Tema formuluojama trumpai, apibendrinant svarbiausius pamokos elementus. Galima remtis skaitomo, nagrinėjamo kūrinio tema,ar prisiminti tą dieną nagrinėjamas sąvokas, terminus. Pvz. tema ,,balsiai” arba ,,veiksmažodžių laikai”. Toliau formuluojami pamokos tikslai. Tikslus sudaro 1) mokymo,2) lavinimo,3) auklėjimo uždaviniai. Mokymo uždaviniai . Užrašome tai, ką tą pamoką ketiname pakartoti kokias žinias patikrinti, kokią naują medžiagą nagrinėsime. Čia galėtų tikti veiksmažodžiai ,, pakartoti”, ,, prisiminti”, ,, pasitikrinti”, ,,išmesti” , ,, susipažinti”. Lavinimo uždaviniai nusakomi mokėjimų , įgūdžių, įpročių formavimo sąvokomis. Čia galėtų tikti veiksmažodžiai ,,lavinti”, ,, tobulinti” ir pan. Auklėjimo uždaviniai jausmų , pasaulėjautos, charakterio bruožų formavimas ,, ugdyti”, ,, formuoti”, pan.Tikslai formuluojami bendratimi( ,,lavinti”), o ne daiktavardžiais ( ,, teksto skaitymas “- neteisingai. Tai – turinys, o ne tikslai). Suformulavus tikslus (bendresnis),uždavinius ( smulkesnis) nurodoma mokymo organizavimo forma. Ji dažniausia yra pamoka. Tai gali būti pamoka- ekskursija,pamoka- paskaita, pamoka – viktorina. Toliau nurodomi pamokos tipai: 1) įvadinis(paprastai vedama mokslo metų pradžioje, pradedant vadovėlio naują skyrių ar temą),2) naujos pamokos nagrinėjimas.3) mišrus( jo esmė ta, kad pamokos metu ne tik nagrinėjama nauja medžiaga, bet ir prisimenama anksčiau nagrinėta medžiaga,tikrinamos mokinių žinios.4) jungtinis. Šių pamokų metu kartojama su nauja tema glaudžiai susijusi medžiaga, kuri sujungiama su naujų sąvokų nagrinėjimu.5) žinių mokėjimo bei įgūdžių tikrinimo. 6) apibendrinimo-šios pamokos esmė kartojimas( mokslo metų pabaigoje).Plane nurodomi mokymo metodai .Sąlyginai jie grupuojami į 3 grupes:1)žodiniai ( skaitymas, pasakojimas, diskusija),2) vaizdiniai ( mokymas iš paveikslėlių, žemėlapių, schemų), 3) praktiniai- veiklos ( visa mokinių veikla, poromis, ,, minčių lietus”, ,, teksto žymėjimas”, ,, ryto ratas”, ,, pagirk, paklausk, patark”).Pasiruošimas pamokai.Šioje plano dalyje nurodome priemones bei užduotis, kurias reikia pasiruošti iki pamokos ( priemonės, dalijama medžiaga). Apgalvojame ką pieš ar rašys lentoje.Priemonės.Čia rašome ką turime, ko gaminti nereikės.Literatūra. Ją rašome pagal visus bibliografinius reikalavimus:pvz.Tūtlytė R. Eilėraščio skaitymas.- V.: Gimtasis žodis, 1996.- 198p.Jeigu nurodomi tik tie puslapiai , kuriais remiamasi tai : … 1996.- P. 53-54. Kitaip nurodo šaltinius , kai remiasi tam tikro žurnalo ar laikraščio straipsniu.Giniotienė E. Lietuvių liaudies tekstilės ornamentika. //Tautinė mokykla. – 1989.- Nr.10.-P.35. Pamokos eiga ( 3 dalys): įvadinė, pagrindinė, baigiamoji.Šios dalys dar skirstomos smulkiau:1) namų užduočių tikrinimas,2) žinių tikrinimas,3) kartojimas, 4)susiejimas( ką mokome ir ko mokomės),5) temos ir tikslo skelbimas,6)naujų sąvokų nagrinėjimas, 7)apibendrinimas,8) įtvirtinimas,9) išplėtimas,10) pritaikymas,11) namų užduočių skyrimas ,12) įvertinimas. Būtinos dvi pamokos dalys : temos bei tikslo skelbimas, apibendrinimas.Jos turi būti kiekvienoje pamokoje.Nereikėtų baigiamajai daliai palikti pratybų, kadangi paprastai baigiamoji dalis yra 7 minutės per tai nespėsime pratybas daryti ir apibendrinti.Prozos kūrinių analizė pamokoje. Visą prozą galima suskirsryti į epinę ir lyrinę. Epinė proza vaizduoja objektų kaitą erdvėje ir laike( kitaip sakant įvykių kaita). Čia svarbi pasakojamoji situacija, kas,kur, kada vyksta bei pasakojamieji įvykiai, kuriuos apibūdina laikas, aplinka, veikėjai.Epinėje prozoje daug dialogų, dažnos šnekamosios kalbos intonacijos, stengiamasi atkartot autentišką šnekamą kalbą, frazes, sandarą, nevengiama tarnybinių svetimybių, pasitaiko žargonybių. Epinėje prozoje atsispindi gyvenimo sričių informacija, jo tikslas, sukurtas gyvenimo visumos vaizdas.Čia perteikiami detalūs aprašymai, konstruojama erdvė, kurioje viskas sustatoma į tam tikras vietas. Kuo daugiau detalių, tuo pilnesnė erdvė. Tuo tarpu lyrinės prozos esmė – vidinių išgyvenimų vaizdavimas. Centre čia – pastovus ,,aš”,jo mintys, jausmai( J. Biliūno ,,Kliudžiau”). Vyresnėse klasėse daug dėmesio skiriama kūrinių interpretacijai, pradinukams užtenka suvokti kūrinio visumą ir išanalizuoti kūrinį. Supažindinimas su pasaka.Galima sakyti, kad pasaka- tai atskira pasakojimo rūšis,kadangi joje ir veikėjai pasakiški.Pradinėje mokykloje pasaka labai reikšmingas žanras, nes vaikai jas labai mėgsta. Pedagogai ir literatūralogai diskutuoja kiek tų pasakų reikia. Marija Montesori manė, jog stebuklinių pasakų daugybė gali skatinti vaiką meluoti.Pristatant pasaką geriausia ją pasekti, jeigu ją vėliau ketinama skaityti.Žiaurias pasakas reikia pristatyti atsargiai.Atidžiai reikia jas parinkti – pagal ilgumą , tai priklauso nuo sugebėjimo sukaupti dėmesį. Sekant liaudies pasaką reikia redaguoti.Mokytojas turi iš anksto tą pasaką perskaityti.Klausytis pasakų vaikai mokomi jau nuo pat pirmos klasės ir dar anksčiau. Taip jie praktiškai supažindinami su tarmėmis, rašytine kalba, nes daugumą pasakų vaikai skaito. Ankščiausia pateikiamos pasakos, kurių veikėjai gyvūnai, parenkamos tokios , kur veiksmas kartojasi dažniausia 3 kartus . Kartojant veiksmus- keičiasi veikėjai.Vaikai tokias pasakas lengviausiai įsimena ir sudaro sekimo planą ir po to seka. Planas gali būti simbolinis. Vėliau teikti pasakas kur veiksmas nesikartoja, dar vėliau – baisias pasakas.Prieš sekant aptariame ką mums sako pasakos pavadinimas, nes jame paprastai užkoduota tema ar pagrindinė mintis. Paėmus pasaką iš knygos – pristatome knygą , viršelį, iliustracijas. Sekant literatūrinę pasaką kalbame apie autorių, pafantazuojame kas ją galėjo sukurti. Analizuojant išgirstą arba perskaitytą pasaką galima klausti- kas atsitiko , kodėl ir t.t. ar galėjo taip iš tikrųjų atsitikti, kokius veikėjus vaikas įsiminė, kada tai įvyko ir t.t. Daugelio pasakų pagrindinė mintis – blogį nugali gėris, išjuokiamos ydos.Kaip keitėsi veikėjas. Dauguma pasakų mokoma sekti. Kad vaikas galėtų tai padaryti vaikui reikia įsiminti.

Pasakos planas:pasakos žemėlapis.

Pavadinimas VeikėjaiĮvykiai Vieta Laikas

Galimi įvairūs žaidimai: 1. Pabūti pasakoriumi, pasekti kuo vaizdingiau, vartojant gražius veiksmažodžius, ištiktukus (,,pliumt”, ,,smukt”).2. Pasakos inscenizavimas. Čia galima patiems vaidinti, patiems kaukes daryti, lėles.3. Loginiai darbai su pasaka. 4. Parašyti laišką veikėjui, gerus veikėjus padaryti blogais ir atvirkščiai. Vaivos Schoroškienės knyga ,,darbai su pasakomis”.Greta pasakų pateikiama ir kitos tautosakos, ir autorinių kūrinių , tai pasakėčių , sakmių, padavimų, legendų.Pasakėčia tai trumpas, alegoriškas, pamokomas pasakojimas.Sakmė tai pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškiname pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė( saulės, gėlių atsiradimas).Vaizduojamas susidūrimas su mistinėmis būtybėmis (laume).Padavimas – pasakojamas tautosakos kūrinys apie nepaprastą įvykį.Legenda- pasakojamasis mistinio ar religinio siužeto kūrinys. Supažindinimas su eilėraščiu.Kiekvienas eilėraštis pateikiamas skirtingai.Svarbu: 1.Žinoti to laiko poezijos kontekstą( kas tuo metu kūrė, kokios sąlygos, istorija ir t.t.).2. Nelyginame skirtingo laikotarpio poezija, kadangi ta pati problema sprendžiama anksčiau ir dabar.Parenkamos skirtingos meninės priemonės , ką yra įvaldę šiuolaikiniai poetai, tada buvo nežinoma ir pan.3. Renkantys kūrinius atsižvelgti į kritiškumo ir prieinamumo vaikui kriterijus ( tai priklauso nuo mokytojos- kaip ji perteiks).Poezija paprastai rašoma ne protui, o jausmui, širdžiai, todėl negalima jos aiškinti logiškai, negalima ieškoti mokslo dėsnių. Poezijos kūrinys skirstomas į 2 tipus. 1. Siužėtinis( pvz. ,,Grybų karas” J.Marcinkevičius). Jiems būdinga aiški siužetinė linija.2.Jausmo ar lyrinis eilėraštis.Čia ryški nuotaika ir nėra siužeto. Čia yra 1) dominuoja vaizdas arba spalva,2) dominuoja garsas(B. Sruoga ,,Supasi ,supasi lapai nubudinti”), 3) neryškus nei garsas, nei spalva, o tik jausmas.Analizės požiūriu ir mokytis lengvesni siužetiniai eilėraščiai.Skaitant eiliuotą pasaką ar poemą galima sukurti sąlyginį planą paveikslėlių serijai, galima nurašyti labiausia patikusi posmą. Bet ar verta tai daryti, reikia pagalvoti.Čia rimas paprastai būna gretutinis ,kai rimuojasi 1 ir2 , 3 ir 4 eilutės arba kryžminis 1 ir3 , 2 ir 4. Jau antroje klaseje atkreipiamas dėmesys į rimavimą, tačiau liepiama surasti kurie eilučių žodžiai panašiai skamba.Lyrinį eilėraštį pradžioje skaito mokytojas arba pažangus mokinys, pasiruošęs namie.Vaikus galima paprašyti įsivaizduoti ką jie girdi, klausyti užsimerkus.Lyrinio eilėraščio analizei planavimas netaikomas.Čia tiktų pokalbis ( ką jauti, ką matai). Jeigu yra vaizdo eilėraštis galima sieti su daile,paprašyti perteikti vaizdą ar spakvą. Kai kurie eilėraščiai derinami su muzikos klausymu( pvz. eilėraštis ,,Apie tylą”- deklamuojamas skambant tyliai muzikai).Galima imituoti garsą judesiais. Pradinės mokyklos vadovėliuose nemažai tautosakos motyvais parašytų eilėraščių, kur sunku atskirti kas dominuoja ar siužetas ar vaizdas( ,,jeigu juoda, tai ne balta”).Pradinės mokyklos vadovėliuose greta poezijos kūrinių pateikiama ir daug liaudies dainų – tokių kūrinių yra daugiau, negu 60.Pateikimo specifika yra ta , kad supažindindami su daina ją turime padainuoti.Taigi dainoje susilieja poezija ir muzika

Dramos kūrinio analizė.Mokinių santykis su drama mokykloje sukuria parodoksalią situaciją.Iš vienos pusės mokiniai drama domisi mažiausia , nemėgsta jos skaityti. Iš kitos pusės radijas, televizija, kinas kasdien sieja su drama. Anksčiau mokiniai su drama buvo supažindinami 5 ,6 klasėje. Dabar jau pradinėje mokykloje. Pirmi kūriniai, nors dar be termino , mokinių yra skaitomi 2 klasėje( tai pristatoma kaip pasaka lėlių teatrui).Kuo jie saviti, tai glaudus ryšys su teatro menu. Pats pirmasis dramos kūrinys antrokams tai J. Degutytės ,, Pelėdžiuko sapnas”. Galima rasti ir prozos šio kūrinio versiją. Prieš skaitant – reikia pakalbėti apie teatrą, spektaklius. O po V. Žilinskaitės ,,Berniukas iš albumo”,netgi supažindinama su žiūrovų sale. Pateikiama salės planas. Drama ,kaip literatūros rūšis ir spektaklio pagrindas, yra tarsi dvilypis menas, kurį tyrinėja ir literatūrologija ir teatrologija. Sakoma,kad dramos kūrinys gimsta du kartus: pirmą, kai parašomas, antrą, kai pastatomas.Kitas dramos ypatumas , kad šalia kūrinyje nėra tarpininkų: prozoje yra pasakotojas, poezijoje – lyrinis herojus, dramoje – pats skaitytojas turi suvokti vaizduojamą pasaulį . Dramos veikėjai vienpusiški , veiksmas paprastai pradedamas vaizduoti arti atomazgos , imama nedidelė laiko atkarpa, atsižvelgiant į teatro ir žiūrovų galimybes. Taip pat dramai būdingas ir nežymus veiksmo kitimas, erdvės koncentracija. Dekoracijų nenorima keisti dažnai.Specifiška dramos kūrinio kalba- veikėjų kalba. Struktūriniu požiūriu dramos kūrinyje skiriama monologinė ir dialoginė kalba,tuo tarpu literatūrinis subjektas pasireškia tik remarkuose( kitu šriftu parašyti žodžiai).Pirmą kartą skaitant kūrinį svarbu atkreipti demėsį į jo pateikimą,kad labiau išryškėtų dialogas tarp veikėjų.Antrokų vadovėlyje piešiami šalia žodžių portretai.Taip pat būtina paaiškinti kam reikalingi žodžiai skliausteliuose( remarkos). Veikėjai paskirstomi tarp mokinių. Jokių būdu neleistina pirmą kartą skaityti nepasirengusiems mokiniams,kadangi nesuvokdami ima vaidinti ir iškraipo kūrinio esmę. Dar prieš skaitymą mokiniai supažindinami su antrašte, veiksmo pavadinimu, veikėjų sąrašu, scenovaizdžio aprašymu, kuriuos savarankiškai skaito.Galima leisti spėlioti : ką reiškia kūrinio veiksmų pavadinimai t.t. Didelis vaidmuo skiriamas skaitymui kaip svarbiausiam analizės etapui. Čia galima taikyti visas skaitymo formas: tylų, garsų, individualų, vaidmeninį. Skaitymas vaidmenimis dažniausia siejamas su inscenizacija, kaip baigiamuoju kūrinio etapu,o pačiai analizei taikytini įvairūs klausimai- kur ir kada vyksta ,kas veikia ką veikia ir t.t. , kokią veikėjų būsena. Jeigu imanoma reikia spektaklį pamatyti vaidinamą, tada bus su kuo palyginti.

Sakinys.

Sintaksė.Jos objektas yra sakinys. Žodis sintaksė (iš gr. syntaxis) reiškia sudarymą, sutvarkymą, rikiuotę.Sintaksė yra gramatikos mokslo šaka, kuri nagrinėja žodžių tarpusavio ryšius, sakinio sandarą, jų sudarymo būdus ir taisykles.Be to sintaksėi rūpi ir tekstas bei sakinių sąsajos jame. Pagrindinės sintaksės sąvokos, o kartu ir jos objektas yra sakinys, žodžių junginys, be to sintaksė dar nagrinėja kreipinį, įterpinį, tiesioginę ir netiesioginę kalbą, visas kitas sakinio dalis.Sintaksė susijusi su morfologija , kadangi kalbos dalis, žodžių formas nagrinėja morfologija.Jos t.p. sakinyje įgauna tam tikrą vaidmenį. Todėl kalbėdami apie sakinio dalis nuolat turime prisiminti ir kalbos dalis, kuriomis atskiros sakinio dalys reškiamos:pvz. veiksnis dažniausia reiškiamas daiktavardžio vardininku ir pan.Sakinys , jo požymiai.Lietuvių kalbos žinyne teigiama , kad sakinys yra gramatiškai susijusi žodžių grupė , turinti baigtinę intonaciją. Tai mažiausias bendravimo vienetas, kadangi tik sakiniu galima ką nors pranešti, skatinti, ko nors klausti, pasakyti kas vyksta ir panašiai.Pvz. ,,Duona už auksą brangesnė”. Skatinimas:,, Nueik šiandien į biblioteką”.Gramatiškai nesusiję žodžiai sakinio nesudaro(pvz.žodžiai: ,,daug”, ,,įsižiebti”).Ta pati žodžių grupė gali sudaryti sakinius, sakinio fragmentą: pvz. ,,mes valgėm prie vieno stalo”.,,Mes valgėm prie stalo išdeginto molio dubens”.Šnekamojoje kalboje sakinio ribas rodo intonacija, o rašomojoje- skyrybos ženklai.Du pagrindiniai sakinio požymiai yra intonacinis ir predikacinis.Intonaciją sudaro balso pakėlimas , nuleidimas ir pauzės. Predikacija , tam tikra informacija, kuri perteikiama tuo sakiniu.Sakiniai gali būti skirstomi labai įvairiai: labiausia paplitę pagal sakymo būdą ir sandarą.I klasifikacija. Funkcinė sakinių klasifikacija.Skirstymas pagal sakymo būdus. Pagal pasakymo tikslą ( klasifikacinę sakinio funkciją ) sakiniai skirstomi į tiesioginius, klausiamuosius, skatinamuosius. Tiesioginiai sakiniai kartais dar vadinami pasakojamaisiais, tvirtinamaisiais, konstatuojamaisiais. Tai pats dažniausias sakinio modelis, jais yra pasakoma, konstatuojama tam tikra informacija. Šių sakinių intonacija yra ir kylanti ir krintanti.

Sakinio pradžia pabaiga.

Pvz.,,Lauke jau šeimininkavo ruduo.Tai traukdavom šepetom didelis ir mažas”.Tiesioginiai sakiniai ypač būdingi monologinėi kalbai.Kaip ir kiti sakiniai, taip ir tiesioginiai gali būti teigiamieji ir neigiamieji.Tiegiamaisiais kažkas patvirtinama , sakoma kas bus , yra (,, Rytoj važiuosiu namo”), o neigiamieji tie, kuriais informacija neigiama ( ,, Dabar dar aš nenoriu mirti”). Klausiamieji.Sakiniai būdingi dialoginei kalbai,jais yra klausiama teiraujamasi, norima sužinoti.Žodis, į kurį laukiama atsakymo paprastai yra intonaciškai pabrėžiamas ir vadinamas loginiu kirčiu šiame sakinyje( pvz.,, ar tu buvai mieste?” sakinyje galima pabrėžti intonaciškai ir žodį ,, tu”, ir žodį ,, mieste”).Klausiamiesiems sakiniams būdingi klausiami žodžiai: dažniausia tai įvardžiai: kas, kuris, kelintas.Įvardiniai prieveiksmiai: kur, kada ( pvz.,,kieno tas pinigas? “).

Į tokius klausimus norima gauti konkrečius atsakymus. Kitokie yra sakiniai su klausiamosiomis dalelėmis pvz. ar, gal, bene.,, Ar teisybę jie sako? “ . Į šiuos klausimus atsakome dvejopai : ,, taip “ , ,, ne” . Būna klausiamųjų sakinių ir visai be klausiamųjų žodžių . Tokiems sakiniams ypač svarbi intonacija. (Pvz . ,, mokytoja liepė jums tai padaryti “ , ,, tai vien sapnai “ ). Klausiamųjų sakinių gale yra klaustukas , tačiau jeigu tai antraštė, tai galima ir nerašyti ( pvz. ,, kuo aš norėčiau būti”).Skatinamieji.Jie skirstomi į liepiamuosius ir geidžiamuosius.Jais skatinama, liepiama, raginama, įsakoma, o kartais draudžiama atlikti kokį nors veiksmą. Be to jais gali būti reiškiamas prašymas, kvietimas ar linkėjimas. Tokie turinio niuansai dažniausiai suvokiami iš intonacijos pvz.,, einam greičiau , sutraiškys “. Visi tiesioginiai, klausiamieji, skatinamieji sakiniai gali būti pasakyti skirtinga intonacija, t.y. paprasta arba šaukiamaja.Šaukiamoji intonacija būdinga skatinamiems sakiniams, todėl mokyklos gramatikoje šie sakiniai , net ir vadinami šaukiamaisiais ( pvz.,, na gana, atiduok”).Sakinių rūšys pagal gramatinių centrų skaičių. Pagal gramatinių centrų skaičių sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius . Gramatinį centrą sudaro veiksnys ir tarinys arba bent vienas iš jų . Vientisiniai sakiniai paprastai turi vieną gramatinį centrą , o sudėtiniai – du ir daugiau. Gali būti vientisinis sakinys su vienu veiksniu ir keliais tariniais arba atvirkščiai . Pvz. ,, Jis, jo, tėvai, seneliai ir proseneliai čia gimė , augo ir mirė “- tai vientisinis sakinys , nes veiksnys iš to paties veikėjo.Visi tariniai vienodai susiję su visais veiksniais.Sudėtiniai sakiniai pagal sandarą dar yra skirstomi į jungtukinius ir bejungtukius.Jungtukiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.Sujungiamieji sudaro keletą savarankiškų elementų , kurios jungia sujungiamieji jungtukai . Sujungiamieji paprastai skirstomi į tokias grupes : 1) sudedamojo sujungimo sakiniai. Jie dažniausia jungiami jungtuku,, ir”, kiek rečiau pasikartojančiais jungtukais ,,ir … ir”, ,, nei … nei”, ,, tai… tai” pvz. ,, sulos šuo kieme, ir pakerta Elžbietai kojas”. ,, Nei jis man buvo gražus , nei aš jį pažinojau.”( tarinį sudaro 2 žodžiai ). Sudedamojo sujungiamojo sakinio dėmenys neskiriami kableliais tais atvejais, kai jie turi kokią nors sakinio dalį. ( ,, Jau rytas artėja ir švinta dangus “, ,,jau” bendra abiem sakinio dalim , todėl kableliu neskiriame).2) priešpriešinio sujungimo sakiniai.Jie jungiami jugtukais ,,o” , ,, bet” , tik”, ,, tuo tarpu”( ,, manęs niekas nebijo, o aš turiu visų bijoti” , ,, visi žvėrys išėjo darbo dirbti , tiktai kurmis atsiliko.”)3)skiriamieji sakiniai:jais pasiekiami nesuderinami reiškiniai , veiksmai, iš kurių reikia kažką pasirinkti : ,, arba jūs dirbsite , arba gyvenimas jus pamokys “. Čia vartojami jungtukai ,,arba, arba, ar, ar”. Rečiau – nekartojami jungtukai ,, arba”, ,,ar”.4)paremiamojo sujungimo sakiniai.Šių sakinių dėmenys susiję priežastingumo ryšiais ir jungiami jungtukais : ,, tai”, ,,taigi “, ,,tad “ , ,, užtai “ , ,, todėl “, ,, dėl to”- ,, tavo galva neišvargusi, tai man atminsi trys mįsles “( paremiamojo sujungimo sakinyje – veiksnys numanomas ) .Prijungiamieji sakiniai . Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai yra sudaryti iš dviejų ar daugiau dėmenų, kitaip vadinamų sakinių , kurie gramatiškai vienas kitam priklauso. Savarankiškas , nepriklausomas sakinys yra vadinamas pagrindiniu , o prie jo prijungtas nesavarankiškas vadinamas šalutiniu. Šalutiniai sakiniai visada paaiškina kurią nors pagrindinio sakinio dalį . Todėl yra skiriami šalutiniai veiksnio, tarinio, papildinio , pažyminio, aplinkybių sakiniai.,, Netrukus paaiškėjo ,( pagrin.sakinys ) kas čia dedasi “( veiksnio šalut.sakinys). ,, Koks klausimas, toks ir atsakymas”( šalut. Tarinio sakinys). ,,Šuo , kuris daug loja , ( šalut. Pažyminio sakinys)nekanda.,, Niekas nesuprato, kuris iš jų vyriausias”( papildinio šalutinis sakinys ) .,, Ežys jau miegojo , kai kiškis namo grįžo”( šalut. Laiko aplinkybės sakinys ).Šalutinis sakinys gali būti prieš pagrindinį, įsiterpęs į pagrindinį, po pagrindinio sakinio. ,, Kai oras atšyla , pražysta žibuoklės”( šalut. Laiko apl. Sakinys).,, Norėčiau, kad šiandien ateitum” ( šalut. Papil. Sakinys).,, Berniukas , kurį vakar mačiau , šiandien vėl pasirodo”( šalut. Pažym. Sakinys ).Šalutiniai sakiniai nuo pagrindinio visuomet atskiriami kableliais , o sakinio viduje išskiriami iš abiejų pusių. Bejungtukiai sakiniai. Šių sakinių dėmenų nejungia nei sujungiamieji , nei prijungiamieji jungtukai. Čia dėmenys vienas prie kito yra tiesiog prigretinti. Pvz: ,, akys išbluko beverkdamos , jaunystė nuvyto nemylima”. Bejungtukių sakinių skiriama keletą rūšių: 1) sudėdamieji išskaičiuojamieji pvz.:,, spiegė vaikai , šaukė moterys, rėkė vyrai “ – čia yra trys gramatiniai veiksniai , trys dėmenys . 2) priešpriešiniai sakiniai pvz.akys nori, širdis nepriima”( du gramatiniai centrai , du dėmenys. 3) sąlygojamieji sakiniai pvz. ,, oda neišdirbta – batų nenešiosi “ (veiksnys numatomas ) . 4) paremiamieji sakiniai ,, Žiūri kurapkos pro sniego plyšius , saulutė švyti .Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys gali būti skiriami įvairiais skyrybos ženklais , ne tik kableliu , bet ir brūkšniu, dvitaškiu, kableliu ir brūkšniu.Literatūra:,, mokomasis lietuvių kalbos ir kirčiavimo žodynas”.

Vientisiniai sakiniai.Vientisiniai sakiniai pagal struktūra skirstomi į vienanarius ir dvinarius.Vienanariai turi tik vieną pagrindinę sakinio dalį ar tik veiksnį , ar tik(pvz.,, nuvažiuokim prie jūros”. ,, Žiema” . ,, Taip”- neturi nei veiksnio, nei tarinio) tarinį.Dvinariai turi abi pagrindines sakinio dalis ir veiksnį, ir tarinį( pvz. ,, dangumi bėga vis retesni debesys”). Ir dvinariai , ir vienanariai sakiniai gali būti išplėstieji,t.y. papildyti antrininkėmis sakinio dalimis ir neišplėstieji, kuriuos sudaro tik pagrindinės sakinio dalys. Vienanariai dar skirstomi: 1) asmeniniai apibrėžtieji sakiniai . Šių sakinių veiksniai – aš , tu ,jis … , dažnai praleidžiami , bet juos nesunku numanyti: pvz. ,,neblogai įsikūrei “.2) asmeniniai neapibrėžtieji sakiniai . Šių sakinių veikėjas nežinomas ar neapibrėžtas, o tarinys reiškiamas trečiu asmeniu . Pvz. ,, apie mus jau kalba.” ,, Už vieną dirbtą kailį duoda šimtą nedirbtų “. 3) asmeniniai neapibendrinamieji sakiniai . Juose sakinio tarinys išreikštas vienu asmeniu paprastai vienaskaitos, tačiau veiksmas suprantamas apibendrintai: ,, žo-džiais kailinių nepasiūsi”.4) beasmeniai sakiniai. Juose tariniai negali turėti veiksnio šalia.Beasmenių sakinių tarinys paprastai rodo būseną , stichinį veiksmą , nepriklausantį nuo kieno nors valios : ,, skaudėjo kojas, maudė rankas”. ,, Pagailo jai mergytės “. ,, Man baisiai sunku “. 5) infinityviniai sakiniai . Šių sakinių centrą sudaro bendratis: ,, įsivaikščioti “, ,,o gal atnešti “.6) nominatyviniai sakiniai . Jų centrą sudaro daiktavardžio vardininkas : ,, Laukas “ , ,, Kelias “ , ,, Pieva “ , ,, Kryžius “ . Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių ir antrininkių sakinio dalių . Jie reiškiami dalelytėmis , jaustukais , jiems artima reikšme samplaikomis : ,, sudie “, ,, Še tau “ , ,, Kur gi ne “. Prie benarių sakinių priskiriami vokatyviniai sakiniai. Jie susidaro iš vieno kreipinio . T.y. tokio šauksmininko , kuris tariamas ypatinga intonacija ir kuriuo kartu kviečiama , skatinama nutraukti veiksmą , rodomas nepritarimas , priekaištas , apgailestavimas ir pan. ,, Tomai , Tomai “. Sąlygina vientisinių sakinių grupė, tai nepilnos sudėties sakiniai1) eliptiniai sakiniai . Juose praleidžiami lengvai suprantami žodžiai, kuriuos numanome be konteksto.Pvz. ,, lapė į mišką, šunys paskui “ , ,, Jau ir šita čia .”,, Visi po du , po du, o aš kadu “.2) nepilni sakiniai.Jiems jau reikia konteksto. Jie vartojami dialoguose kaip atsakymas į klausimus bei papildymai: pvz. ,, kada grįši”.Rytoj”. ,, Mama ją sugels bitės ! Bitės?”.3) priduriamieji sakiniai . Čia kalbėtojas papildo anksčiau pasakyta mintį , ją paryškina. Pvz. : ,, Saulius atvažiavo vienas . Be tėvų “. Pradinėje mokykloje vientisinis ir priduriamasis ir sudėtinis sakinys , tiksliau , jų terminai nėra pristatomi, tačiau supažindinama su išplėstuoju ir neišplėstuoju sakiniu. Šie terminai pateikiami ketvirtoje klasėje pirmoje knygoje , kai aiškinama sąvoka sakinio dalys. Pradinukams pristatomos pagrindinės sakinio dalys veiksnys ir tarinys , ir teigiama , kad sakiniai sudaryti tik iš pagrindinių sakinio dalių yra neišplėstieji. Aiškinama, kad kitos sakinio dalys sakinį išplėčia , papildo, paaiškina ir jos vadinamos antrininkėmis sakinio dalimis , o sakiniai , kurie turi nors vieną antrininkę sakinio dalį yra išplėstieji.Žodžių ryšiai sakinyje , gramatinio ryšio tipai. Gramatiniai ir prasminiai santykiai tarp žodžių, paprastai reiškiami tam tikromis priemonėmis, iš kurių svarbiausios yra žodžių formos, tarnybiniai žodžiai, žodžių tvarka ir intonacija.

Žodžių formos tai kamienas ir galūnė.Kiekvienas skaitomas žodis pirmiausia susideda iš kamieno ir galūnės. Žodžio ypatybė būti skaidomam į tas dalis vadinama,, žodžio forma”.Svarbiausi sintaksinių reikšmių rodikliai yra galūnės : ,, miškas (veiksnys) ūžia , verkia , gaudžia”.,, Miško( pažyminys) pelė gyvena miške( vietos aplinkybė)”.Ne visoms kalboms žodžių formos tokios svarbios. Visas pasaulio kalbas galima suskirstyti į sintetines ir analitines. Sintetinėms kalboms – tarp jų lietuvių , rusų žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Tuo tarpu kalbų : kinų , vietnamiečių , iš dalies anglų ir prancūzų žodžiai formų neturi.Jos yra nekaitomos ir sintaksiniai santykiai reiškiami kitomis priemonėmis.. Tarnybiniai žodžiai. Jų vaidmuo svarbus analitinėse kalbose.Tarnybiniams žodžiams priskiriami prielinksniai, jungtukai, dalelytės. Prielinksniai kartu su linksniu padeda skirti ne tik sintaksinius, bet ir semantinius santykius pvz.: ,, eiti į trobą , eiti iš trobos”. Prielinksniai gali pakeisti sakinio dalį. Pvz. ,, padėk dežutę” ( papildinys).,, Padėk į dežutę “ ( vietos aplinkybė ). Jungtukai rodo santykius tarp žodžių ir sakinių. Pagal funkcijas jie skirstomi į sujungiamuosius : o,ir, bet, tačiau- jie jungia vienarūšes sakinio dalis ir lygiaverčius sakinio dėmenys.Prijungiamieji jungtukai :kadangi, kad, jo prijungia vieną demėnį prie kito.Jungtukai kalbą daro rišlesnę, supratamesnę.Dalelytės parodo žodžio junginių ,sakinių ryšius ir pabrėžia , patikslina reikšmę. Pvz. ,, tu neatsimeni”, ,, argi tu neatsimeni’’ , tu dar neatsimeni”. Žodžių tvarka. Svarbi analitinėms kalboms .Lietuvių kalbai ,kuri turi turtingą žodžių kaitimo sistemą. Žodžių tvarka nėra tokia svarbi sintasinems santykiams reikšti. Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka:1) įprastinė, 2) inversinė( pakeista , laisva)- būdinga grožinėi literatūrai ir poezijai: ,, krantinė supasi į skraistę rūko”. Intonacija.Jos vaidmuo išryškėja sakytinėje kalboje. Kartais tik intonacija padeda suvokti sakinio prasmę. ,, Bausti negalima , pasigailėti”.,, Bausti, negalima pasigailėti”. Gramatinio ryšio tipai. Santykiai tarp žodžių yra nevienodi. Skiriamos trys tų santykių rūšys arba dar kitaip vadinami gramatinio ryšio tipai: 1) predikatinis,2) sujungiamasis, 3)prijungiamasis. Predikatinis tai ryšys esantis tarp veiksnio ir tarinio.,, Tėvas aria.” ,,Aš rašau.” Sujungiamasis ryšys riša vienarūšes sakinio dalis.Tai tokie žodžiai , kurie atlieka tą patį vaidmenį sakinyje ir priklauso tai pačiai sakinio daliai: pvz. ,,slinko dienos, mėnesiai, metai”( dienos , mėnesiai, metai – vienarūšės sakinio dalys). Prijungiamasis ryšys – kai vienas žodis paaiškina kitą , nuo kurio pats priklauso.Pagal tai, kokiomis priemonėmis vienas žodis prijungiamas prie kito, skiriami trys žodžių prijungimo tipai: derinimas, valdymas, šliejimas. Derinimas- toks prijungimo tipas, kur kintant pagrindinėi žodžio formai,kinta ir priklausomojo žodžio forma.Pvz. ,, naujas namas, naujo namo…”.Dažniausia derinasi daiktavardis ir būdvardis:,,vienas kelias”.Daiktavardis ir daiktavardis : ,, Šuo Rudis.” Daiktavardis ir įvardis ,, toks darbas, tokia tvarka”. Valdymas – kada vienas žodis reikalauja kito žodžio formos. Paprastai to paties žodžio įvairios formos valdo kito žodžio tą pačią formą. Pvz. ,,skaityti, skaitė knygą ( reikalauja galininko).” Valdymo atveju , kintant pagrindiniam žodžiui , prik-lausomas žodis išlieka toks pat.Kartais vieno to paties žodžio forma gali prisijungti kelias kitas žodžių formos . Pvz. ,, rašau broliui ( naudininkas) laišką ( galininkas)pieštuku ( įnagininkas).Žodis ,, rašau” prisijungia net trys linksnius. Dažniausia valdo veiksmažodis , gali valdyti ir kita sakinio dalis- būdvardis ( ,,pilnas vandens“), daktavardis(,,stalo koja”), skaitvardis( ,, šimtas metų’’). Šliejimas tai toks prijungimo būdas , kur prie pagrindinio žodžio kitas prijungiamas be jokių gramatinių priemonių tik pagal prasmę. Šiuo būdu prie savarankiškų žodžių prijungiami nekaitomi : prieveiksmis, bendratis, padalyviai, lyginamosios dalelytės su daiktavardžiais ir pan.,, gražiai skaityti’, ,, labai geras”.Pavyzdžiai:1)mokytojas aiškina( predikat. V. Ir tarinys). 2) vadovauja grupėi ( valdymas – prijungiamasis). 3) prašyti tėvus ( val.- Prij.) 4) nauja knyga ( derin.- prij ). 5)stropiai dirba( šliejimas- prij.) 6) berniukas atsisako šeimos ( 1. Predikatinis, 2. valdym.- prij.) 7)matėme įdomų spektaklį ( valdymas ir derinimas –prij). 8) rytoj eisime į koncertą ( šliejimas , valdymas – prijung.) 9)sukonstravo naują mašiną ( val. , der.- prij.) 10) labai daug skaito ( šliej., šliej. – prij.) 11) kreipiausi į pažįstamus ( val. , prij ) 12) jis parodė ( pred. Veiksnys ir tarinys ). Žodžių junginysŽodžių junginys – tai bent du savarankiški žodžiai gramatiškai ir prasmiškai susiję tarpusavyje.pvz. ,,šiandien brolis gavo įdomią knygą”( čia yra keturi žodžių junginiai- šliejimas, predikatinis, derinimas, valdymas).Žodžių junginiai gali būti sinonimiški: t.y. skirtingos sudeties, bet vienodos arba vertybinės reikšmės: pvz. ,,aukso žiedas”, ,, auksinis žiedas”, ,, ginti Tėvynę”, ,,Tėvynės gynimas”. Sinonimiški žodžių junginiai skiriasi stilistiniu atspalviu. Daiktavardiniai junginiai : ,,darbo aptarimas” ir t.t. suteikia oficialų atspalvį . Ir dažniausia vartojami mokslinėje publicistinėje literatūroje ir oficialiuose raštuose. Tuo tarpu veiksmažodiniai žodžių junginiai suteikia kalbai gyvumo ir plačiausia vartojami šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje pvz. ( ,, ašnemėgstu skaityti knygų)”. Sakinio dalys ir jų rangai. Sakinyje žodžiai gramatiškai susiję.Pvz. ,, Juozapota atsinešė iš svirnelio rietimą drobės” ( kas atsinešė?, ką atsinešė? Ir t.t.).Sakinio dalimis vadiname savarankiškus žodžius gramatiškai susijusius su kitais žodžiais ir sakinyje atliekančius tam tikrą funkciją.Nesavarankiški žodžiai sakinio dalį gali sudaryti tik su savarankišku žodžiu: iš auksčiau duoto pvz. matome ,kad žodis ,, iš “ nesavarankiškas.Sakinio dalys skiriasi sintaksine reikšme t.y. ne visos vienodai svarbios .Svarbiausios – veiksnys ir tarinys.Tai pagrindinės sakinio dalys. Joms tenka visas sakinio organizuojamas vaidmuo. Kitos sakinio dalys priklauso arba veiksniui arba tariniui.Pažyminys gali priklausyti papildiniui ir aplinkybėms.Pagal tai skiriami trys rangai:1. Veiksnio ir tarinio2. Pažyminys3. Tas pažyminys , kurį prisijungs papildinys arba aplinkybė.Pvz.,, mano m očiutė purena drėgną dirvą.”( ,, mano močiutė-2., močiutė purena-1., ,, purena dirvą – 2., drėgną dirvą-3.)Sakinio dalių skyrimo kriterijai ir metodai. Vieno , neginčijamo sakinio dalių skyrimo kriterijaus nėra.Tenka remtis keletu. Pagrindinis sakinio dalių skyrimo kriterijus- vienovę sudarantysturinys ir forma. Turinys tai sakinio dalies atliekamoji funkcija. Tamtikra sakinio dalimi gali eiti įvairios formos , tačiau paprastai yra viena- tipinė forma, kuri tai sakinio daliai yra būdingiausia. Pvz. vardininkas dažniausiai veiksniu, asmenuojami veiksmažodžiai- tariniu, būdvardis – derinamuoju pažyminiu.Kitas kriterijus- žodžių tvarka ir intonacija.Lemiamo vaidmens sakinio dalių skyrimui šis kriterijus neturi, tačiau kartais padeda skirti veiksnį nuo tarinio. Pvz. ,, sužinojau , kad jis yra Tomas”, ,, sužinojau , kad Tomas yrajis “.,, Jis “- veiksnys, ,, yra Tomas “ tarinys- pirmame sakinyje. ,,Tomas”- veiksnys, ,, yra jis “- tarinys- antrame sakinyje šalutiniame sakinyje keičiasi veiksnys ir tarinys. Kitas kriterijus- semantinis ( veiksminis) kriterijus . Jis nėra patikimas. Ne visada veiksnys yra sakinio veikėjas.Pvz.,, nepažįstamojo karpomas paveikslas”.Kitas kriterijus – leksinė žodžio reikšmė.Šis vaidmuo nėra pakankamai ištirtas , tačiau tenka ir į jį atsižvelgti. Palyginkime: ,, rašė juokais”- kaip? Būdo aplinkybė, ,,rašė vakarais – kada? Laiko aplinkybė, ,, rašė anglimis – kuo? Papildinys.Visi žodžiai papildo žodį ,,rašė”, bet taikant atskiras sakinio dalis, taikomi įvairūs eksperimentiniai metodai : 1) sakinio struktūros keitimas, 2) vieno žodžio keitimas kitu, 3)žodžio vietos keitimas , 4) žodžio įterpimas ar pridėjimas ,5) tiriamojo žodžio praleidimas. Pvz. aplinkybę nuo papildinio gali padėti atskirti abejojamo žodžio keitimas prieveiksmiu: pvz, ,, išėjo prie upės”. ,,Prie upės “ galima pakeisti žodžiu ,,ten”.Jeidu abejojame ar nagrinėjamas žodis yra veiksnys ar papildinys vėl galima keisti jo formą : pvz.,, buvo girdėti šaudant”, galima keisti į ,, buvo girdėti šaudymas”- papildinys.Abejojame ar nagrinėjamas žodis veiksnys ar tarinys ,pvz.: ,, Jonukas yra mokinys”( keičiame į ,,Jonukas mokosi”-vadinasi ,, yra mokinys”- tarinys).Dažnai neaiškūs klausiamieji sakiniai: ,, Kas čia stovi ? . “ Juos nagrinėti reikia remiantis atsakymu.,, Namas čia stovi.” Kartais padeda aktyvinio sakinio keitimas pasyvinėmis konstrukcijomis. Čia vardininku gali virsti tik papildinio galininkas. Pvz. :,, vasarą praleidau Palangoje”( vietos aplinkybė) , keičiame ,, vasara praleista Palangoje”( vasara – veiksnys). Veiksnys.Veiksnys tai sakinio veiksmo atlikėjas arba tariniu išreikšto būdo ar ypatybės turėtojas. Be to veiksnys gali reikšti ir objektą įkurį nukreiptas objektas. Pvz. ,, jos vyras skubiai išvyko”. Veiksnys yra kartu ir sakinio veikėjas: pvz. ,, Liepa ir klevas yra plačialapiai”. Veiksnys ,, liepa ir klevas” būvio turėtojai. ,, Šukuojami plaukai žydėjo tarsi šilkas”- plaukai- veiksnys. Ką veiksnys beveiktų – vasada klausiama kas?. Klausimas paprastai keliamas iš tarinio, todėl formuluojant veiksnio klausimą tarinys t.p. minimas klausime. Svarbiausi veiksnio požymiai tai organizavimo vaidmuo, nepriklausymas , ryšiai su tariniu ir bazinė forma- vardininkas. Pagal sudėtį veiksniai suskirstomi į tokias grupes: 1) vientisinis V.- grynasis ir samplaikinis2) sudėtinis . Grynasis reiškiamas vienu savarankišku žodžiu.Tai gali būti  daiktavardžio vardininkas pvz. ,, iš pievų kėlėsi rūkas”( kas?). Daiktavardį pavaduojantis įvardis,ypač asmeninis : pvz. ,, kur judu einate”, ,,kažkas čia ne taip”. Klausiamuosiuose ir sudėtiniuose sakinuose veiksnys gali būti išreištas ir įvardžiais kas?, kuris?, tas? ,pvz,, kas dirba , tas ir turi”. Pagrindinys sakinys ,, tas “ – veiksnys, šalutinis sakinys ,,kas”- veiksnys.Veiksnys ,išreikštas bevarde įvardžio gimine.,, tai man tūkstantį kartų girdėta”.Daiktavardiškai suvokiamais būdvardžiais bei dalyviais: ,, sotus alkano neužjaučia “.Skaitvardžiais: ,, du bėga, du veja”, Bendratimi. Veiksnis reiškiamas bevarde gimine,daiktavardžiais , bendratimi : ,, kasti sunku”.( kas? Kasti- veiksnys). Samplaikinis veiksnys , tai tarsi tarpinis atvejis tarp grynojo ir sudėtinio. Tai toks veiksnys , kuris išreikštas žodžių junginiais atstovaujančiais vieną žodį : kaip pvz. pakartojimais sinonimais :,, žvaigždės žvaigždeles papuošė dangų”, ,,šukavimai spygavimai nedavė užmigti visą naktį.”Samplaiką sudarantys žodžiai , skirtingai nei vienarūšiai veiksniai kableliais neskiriami.samplaikinis veiksnys reiškiamas skaitvardžių , įvardžių ir kt. kalbos dalių samplaikomis pvz. ,,600 švilpia ( iš mįslės),,, šis tas jau nuveikta”.veiksnys reiškiamas būtinu rūšiniu pažyminiu : ,, šiame lizde keletą metų perėjo juodasis gandras”( ,, juodasis gandras” – rūšies pavadinimas).fraziologizmai ,,oi tas vejo botagėlis” ( veiksnys iš dviejų žodžių , ,,tas “- tarinys ). Sudėtinis veiksnys reiškiamas laisvais žodžių junginiais : ,, jau praėjo pusė metų”, kas praėjo- ,,pusė metų”. ,, Laimės vienas iš jūsų “( vienas iš jūsų – veiksnys) ,, Sūnus su dukra ( veiksnys) buvo išėję.”Pavyzdžiai.1. Spigina šaltis ( gryn. V.)2.Vandens lelija nuskinta praranda savo grožį.( sampl.V.).3.Buvo girdėti griaudžiant( gryn. V.).4. Ties ežeru užklupo jį vėtra , žaibai, perkūnija. ( gryn. V.).5. Prieš akis prabėgo metų metai ( sampl.V.).6. Dirbantis daug nuveikia ( sampl. V.)7. Žiedai žiedeliai padabino pievas( sampl. V.).8. Daug yra prieveiksmis.( ,, daug” – grynasis V.).9. Visi trys išlindome iš po pušies ( ,, visi trys “- sudėt. V.)10. Daug rankų didžią naštą pakelia ( ,, daug rankų “- sud. V.)Šalutiniai veiksnio sakiniai.

Šalutiniai veiksnio sakiniai išreiškia pagrindiniame sakinyje nepasakytą veiksnį arba plačiau paaiškina nepakankamai aiškų įvardinį veiksnį ( kas?).Šalutinį sakinį, kuris atstoja nepasakytą veiksnį , prie pagrindinio sakinio dažniausia Jungia jungtukai : ,,kad, jo, kas”.Pvz. ,, Man vaidenosi , kad už sienos kažkas vaikšto”( veiksnį atstoja šalutinis sakinys: ,, kad už sienos kažkas vaikšto”).,, Įdomu, kaip jam ten sekasi.”( ,,kaip jam ten sekasi’’- Š. V. S. ). Būna prijungiamųjų sakinių , kurių pagrindinis sakinys turi veiksnį, išreikštą įvardžiu: ,, tas”, ,,tai”, ,,visi”, ,, viskas”, ,, visa”.Tokiu atveju šalutinis sakinys paaiškina nepakankamai aiškų pagrindinio sakinio veiksnį. Pvz. ,, vis tik atsitiko tai,ko aš labiausiai bijojau.”( vis tik aisitiko tai- pagrindinis veiksnys). ,, Tai ką jis vakar kalbėjo yra labai svarbu”( ,,tai “–kas?, ,,ką jis vakar kalbėjo”- šalutinis veiksnio sakinys). Pradinėje mokykloje sakinio dalių pradedama mokyti trečioje klasėje, tačiau veiksnys nevadinamas veiksniu, trečiokams jis pristatomas kaip veikėjas . Prieš pradedant kalbą apie sakinio veikėją ,nemažai dėmesio yra skiriama skaitomų kūrinių veikėjų aptarimui. Nagrinėjami prozos ir dramos kūriniai, kurių veikėjus vaikams suvokti yra lengviausia, o ketvirtokams yra pristatomas veiksnio terminas.Be abejo mokoma kelti klausimus: ko daug?, ką veikė anksčiau? Tarinys. Jonas Jablonskis tarinį yra apibrėžęs taip : ,, tarinys tai visa, ką tariame apie veiksnį”. Pradinės mokyklos vadovėliuose jis apibrėžiamas , kaip pagrindinė sakinio dalis, kuri parodo ką veiksnis veikė, veikia , veikdavo , veiks. Tarinys gali pasakyti pagrindinį sakinio veiksmą , veikėjo būseną ar ypatybę. Jam galime kelti klausimus:Ką veiksnys veikia ar neveikia, kas vyksta, darosi, atsitinka,kas pasakyta apie veiksnį:Kas jis koks jis . Semantikos požiūriu tarinys gali būti labai įvairus: nuo labai dinamiško:pvz.,, jis bėga”, iki visai statiško:,, beržas yra medis”. Pastoviausius veiksnio požymius rodo tarinys , išreikštas daiktavardžiu, būdvardis to pastovumo turi mažiau, dalyvis dar mažiau, veiksmažodis turi dinamiką, o ištiktukas pabrėžia veiksmo greitumą.Ir formos ,ir turinio atžvilgiu tarinys skirstomas į tokias grupes:1.Vientisinis ( grynasis ir samplaikinis).2. Sudėtinis ( suvestinis, sudurtinis , mišrusis )

Skirstymas ne visur yra vienodas, kai kur kitaip.Grynasis tarinys reiškiamas įvairiai:įvairių nuosakų , laikų, skaičių , asmenų veiksmažodžiais pvz.: ,, jus visai jo nepažįstat ( tarinys). “ ,, Rytoj įkurtuvės kelsis ( tarinys)”. veikiamosios rūšies dalyviai:pvz. ,, kitą kartą medžiai kalbėdavę”( tarinys).  būtojo kartinio laiko padalyviai : pvz. ,, gal mums šieną suvežus”( tarinys). bendratimi pvz.: ,, lapė bėgti, šunys vytis”. ištiktukais pvz. ,, šunys tuoj kapt lapėi už uodegos.” kartais tarinys – kai kurios dalelytės: ,, še”, ,,cit”. ,, Še ir tau lašelį.”.Samplaikinis tarinys. tos pačios šaknies veiksmažodžio samplaikomis: pakartojimai, veiksmažodis ir dalyvis tos pačios šaknies, būdinys ir veiksmažodis, bendratis ir veiksmažodis ir pan.: ,, jojo jojo ir prijojo didelį dvarą.” .. Jis stingte( būdinys) sustingo”. skirtingų veiksmažodžių samplaikomis t.y. sinonimais: ,, imti  veiksmažodis, veiksmažodis  ,, būti”, samplaikomis su ištiktukais ir pan.Pvz. : ,, o gal šį vakar ( nereikia kablelio, kadangi čia nėra jungtuko) kaip tik mamytė ims ir ateis”. ,, Petrai, eik nukirs ( ,, eik nukirs” –tarinys) ąžuolą.” frazeologizmaitie , kurie sintaksiškai neskaidomi ir nagrinėjami kaip viena sakinio dalis: ,, pavalgęs kirsiu į akį “.,, Jonas pagavo kiškį”. Suvestinis tarinys . Tai tarinys išreikštas veiksmažodžiu kartu su bendratimi pvz. ,, pro medžius buvo matyti ežero įlanka.”,, Indrė baigė piešti”( baigė piešti-tarinys).Jeigu bendratis yra prišlieta prie veiksnio , kuris nėra pagalbinis , jis sakinyje eina ne tariniu, o kita sakinio dalimi, pvz. tikslo aplinkybę, papildiniu: pvz. ,,paieškok užkąsti.”( papildinys). ,, Andrius išėjo žvejoti.”Pirmą suvestinio tarinio dalį sudaro pagalbinių veiksmažodžių ,, būti, pradėti, baigti, nustoti, imti, reikėti, turėti, galėti, norėti, mėginti, ketinti, ruoštis” ir kai kurių kitų asmenuojamuosios formos , kurios vienos negali baigtinai nustatyti sakinio minties.Sudurtinis tarinys toks , kuris išreikštas veiksmažodžio ,,būti” asmenuojama forma ir linksniuojamu žodžiu. Pvz. : ,, abiejų vyrų kalba buvo trumpa”. Sudurtinis tarinys susideda tarsi iš dviejų dalių: veiksmažodžio ,, būti “ formos ir vardinės dalies. Tarinio vardinę dalį gali sudaryti *daiktavardžio , būdvardžio, skaitvardžio, įvardžioar dalyvio vardininkas pvz,: ,, lapė yra žvėris”, ,, mūsų krašto žemė yra derlinga”, ,, jie buvo pirmieji”.* Be to vardinė dalis gali būti išreikšta daiktavardžio kilmininku:,, šitas namukas yra vienos baisios raganos”. * Išreikšta daiktavardžio įnagininku:,, šiandien tu pabūk kapitonu”,*išreikšta linksniais su prielinksniais : ,, namas buvo iš molio”.Mišrusis tarinys. Tai tarinys turintis ir sudurtinio , ir suvestinio tarinio ypatybių : ,, Ruduo šiandien gali būti šiltas”. ,, Sigitas nori būti pirmas”. Tarinio skyryba. Brūkšniu skiriame tarinio vardinę dalį , kai yra praleista jungtis, o vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekybinio skaitvardžio vardininku pvz.: ,, varna- paukštis”. ,, dukart du- keturi”.Brūkšnio nerašome, kai Vardinė dalis išreikšta būdvardžiu : ,, sava ašara sūri, o svetima šlapia”( rašomas kablelis).Samplaiką sudarantys žodžiai skirtingi nei vienarūšiai tariniai kableliais neskiriami,pvz.,,ėjo ėjo ir priėjo.”intonacija čia svarbi, pagal ją ir skyryba. Šalutiniai tarinio sakiniai. Tai tokie ,kurie plačiai paaiškina pagrindinę sakinio tarinio vardinę dalį. Prie pagrindinio sakinio jie dažniausia jungiami jungtukais ,,kad”, ,,jog”,įvardžiu ,, koks “, rečiau ,,kas”, ,, kaip”, ,, negu” , ,, nei”.Pagrindiniame sakinyje beveik visada būna atliepiamieji žodžiai , išreikšti įvardžiais,, toks”, ,, toks pat”. Atsako šie sakiniai į klausimus : ,,koks yra”, ,, buvo”, ,,būdavo”,, bus”.Pvz.: ,,balsas jos toks tylus , kad vos begirdėti”, ,, lydekų yra tokių , kad dviejųmėnesių žąsiukus ryja.”Keldami klausimus šalutiniams tarinio sakiniams įterpiame tam tikrą žodžio ,, būti” formą, pažyminio šalutin. sakiniams žodžio ,,būti” nereikia.Pavyzdžiai:Ir kai viskas buvo paruošta , jaunikis su savo sužadėtine pradėjo laukti svečių.( Laik. A. S., sud.T, [sakinys sudur.- prij.] suves . T.)Bardas bandė padraskyti vieną kitą tokį kupstą nagais.Tai nuo tavo kvarksėjimo man galvą skelte skelia.Obuolys buvo auksinis( vientisinis – dvinaris sakinys, sudurtinis tarinys).Paskui ji pradėjo vikriai sluokti kamienu ir įsitvėrė į šakas.( vient. – dvin. Suves T. Ir grynasT. ).Triušis kaip mat nušoko jam nuo galvos ant kedės , bet buvo toks mažas , kad tik pūkuoti ausų galiukai iš už stalo kyšojo.( sudėt. –prij. Dvin. Sak.,sudurt. T. Ir gryn.T.šalutinis tarinio sakinys).Tačiau berniuko kūnas buvo per sunkus ir balionai nevaliojo pakelti jo nė pusmetrio nuo žemės.( sudėt. Sujung. , sudurt.T. ir suvest. T.)Aš buvau tetos Edulos ir Dėdės Siksteno augintinis ( vient. Dvin., sudurt.T.)Gal ir tiesa , kad mama numirė man gimus.( sudėt. Prij. Sak., šalutinis veiksnio sakinys).Muzikantas buvo apdrįskęs , suplyšęs, padainavo karaliui ir jo dukteriai kelias daineles ir paprašė atlyginimo.( vient. –dvin. , sudurt. T . ir gryn.T.). Su tariniu pradinėse klasėse sipažindiname trečioje klasėje, tačiau dar be termino tik tai klausiame ką sakinio veikėjas veikia , veikė, veiks, veikdavo, o pats terminas pristatomas ketvirtoje klasėje. Jie jau mokomi pabraukti veiksnį ir tarinį.

Antrininkės sakinio dalys. Papildinys.

Papildinys papildo, paaiškina veiksmažodį, būdvardį, tarinį ir gramatiškai jam priklauso.Papildinys dažniausia reiškiamas daiktavardžio arba daiktavardiško įvardžio kilmininku, naudininku, galininku įnagininku, linksniais su prielinksniais, rečiau bendratimi, padalyviu, būdvardžiu ar dalyviu.jis atsako į klausimus ko?, kam?, ką?, kuo?, su kuo?, apie ką ?, ką? . Tam pačiam sakinio tariniui gali priklausyti keli skirtingų reikšmių papildiniai. Pvz. ,, dantį jam ištraukė replėmis ( ką ištraukė – dantį,pirmas papildinys, kuo – replėmis, antras papildinys, kam?- jam , trečias papildinys).Trys skirtingi papildiniai. Papildinio reikšmės:1) tiesioginis objektas ( ,, dantį”), 2) adresatas ( ,, jam”), 3) priemonė (,, jam”).Pagal sandarą papildiniai skirstomi taip:1) vientisinis( grynasis ir samplaikinis),2) sudėtinis. Vientisinis grynasis tai toks , kuris išreikštas vienu savarankišku žodžiu.Dažniausia papildinys reiškiamas daiktavardžio linksniais, ypač galininku: ,, nuėdė oželis žalias rūteles”, ,, darbas meistrą giria”.kilmininko papildinys: ,, visą dieną senelė dairėsi vaikų”, ,, kiškis ir lapo bijo”, ,, iš adatos kirvio nepadirbsi”, ,, pro urvą prilindo pelių “. naudininko papildinys ,, beveik visi gyvuliai naudingi žmogui”,,, ponas liepė tučtuojau jam išlipti iš medžio”( įvardžio). ,, Martinui sugėlė širdį”.Įnagininko papildinys ( rečiausia) : ,,šile pakvipo pušelių sakais”, ,, Indrė kaleno dantimis”.  Vientisinis grynasis papildinys reiškiamas linksniais su prielinksniais:,, ant gero žmogaus ir šuo neloja”, ,, pyniau vainiką iš dobilėlių”,  bendratimi : ,,Anė neša kiaulėms ėsti ir nieko nesako”.  Padalyviu , ,, užgirdo broliai dainuojant ir nuėjo pažiūrėti.”būdvardžiais, dalyviais, jų bevardės giminės formomis, ,, sotusalkano neužjaus”, ,, alaus turėk ir bijomam ir mylimam.”Samplaikinis papildinys reiškiamas panašiai, kaip samplaikinys veiksnys  tai įvairūs pakartojimai, sinonimai, įvardžiai , frazeologizmai, kitos samplaikos.Juos sudaro sudėtiniai pavadinimai bei antraštės: ,, aš padainuosiu dainų dainelę.”,, Be galo mėgau anykščių šilelį”, ,, jis pats užpultas devynių bėdų “.Sudėtinis papildinys. Jis susidaro iš dviejų ar daugiau prasmiškai tarp savęs susijusių žodžių ar žodžių grupės, turinčios iš esmės vienos sąvokos reikšmę. Dažniausia sudėtinis papildinys būna:kiekį reiškiantis žodis  kilmininkas: ,, pasėjo jam lauką miežių”.linksnis+ įnagininkas su prielinksniu ,, su” : ,, vakare visi trys nutarė parduoti avelę su ėriuku.”galininku, kilmininku + padalyvis ar dalyvis: ,, kieme pamatė atvažiuojant mešką”.  įvardis + kilmininkas: ,, ar beradau ten ką nors iš savo buvusių draugų”.nežymimasis įvardis: kas, kažkas, kas nors, niekas+ kilmininkas ar bevardės giminės forma: ,, kai aš jauna nuėjau , nieko gero neradau”.Papildinio skyryba. Kableliais atskiriami vienarūšiai papildiniai: ,, ėmėm tada barstyti smėliu tvoros aslą ir priemenę, prieslenkstį ir visą kiemą ( galinink. Papil. dvi grupės atskiriami kableliais).” Nevienarūšiai papildiniai kableliais neskiriami : ,, rašau mamai laišką parkeriu”. Brūkšniu skiriame papildinį labai reikšmingą: ,, likimas daug ko mokė, tik neišmokė vieno- šliaužti”. Taip pat brūkšnys rašomas prieš papildinį , kuris iš įprastos vietos nukeltas į sakinio galą ir pasakomas kaip pabrėžta pridurtinė pastaba : ,, paskui jis pajunta maudžiantį ilgesį- gimtojo kaimo , tėviškės.” Pradinėje mokykloje papildinio terminas nėra pateikiamas, bet aiškinama kas yra išplėstas sakinys , kas ne, mokoma išplėsti. Su antrininkėmis sakinio dalimis pateikiami ir papildinio sakiniai.Šalutiniai papildinio sakiniai. Jie dažniausia paaiškina veiksmažodžių ar būdvardžių pagrindinio sakinio tarinį. Jungiami tais pačiais žodžiais kaip ir šalutiniai veiksnio sakiniai: koks, jo, kad, kiek, kada, kodėl ir pan. Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į klausimą : ko, kam, ką, kuo , kaip ir papildinys. Klausimą lemia pagrindinė sakinio tarinio reikšmė. Šalutinio papildinio sakiniai skirstomi pagal tai kokį linksnį jie atstoja: * kilmininką atstojantys šalutiniai sakiniai: ,, žmonės stebėdami klausia, kam tie medžiai”, ,, negaliu suprasti , ko jam iš manęs reikia.”* Galininką atstojantys šalutiniai papildinio sakiniai: ,, visi manė, kad genys eglę nukirto”, ,, žmonės kalba, kad ant pilies kalno vaidenasi”,* Įna-gininką atstojantys: ,, tikiu , kad jis tapo doru žmogumi”.Rečiau vartojami tokie sakiniai , kurie plačiau paaiškina pagrindiniame sakinyje esantį papildinį, išreikštą įvardžiu: ,, tas, tą , viskas” ( tam tikrais linksniais): ,, ką pasėsi, tą ir pjausi, “ ,, Kas nemoka skaityti, tam negelbsti ir akiniai”.Pažyminys.

Tai antrininkė sakinio dalis paaiškinanti,kurią nors daiktavardžiu arba daiktavardišku įvardžiu išreikštą sakinio dalį. Tas žodis , kurį pažyminys paaiškina ir kuriam gramatiškai priklauso , vadinasi pažymimuoju žodžiu. Juo gali būti bet kurisakinio dalis: t.y. veiksnys, tarinio vardinė dalis, papildinys ar kuri nors aplinkybė. Pagal ryšį su pažymimuoju žodžiu , pažyminys skirstomas:* derinamasis, kuris prie pažymimojo žodžio prijungiamas derinimu: ,, skaisti saulė”.* Nederinamasis , kuris prijungiamas valdymu ar šliejimu: ,, aukso žiedas”( valdymas), ,,proga išvažiuoti”( šliejimas).* Derinamam pažyminiui priklauso ir priedėlis ( savita pažyminio rūšys).Pagal sudėtį pažyminys skirstomas į * vientisinis, * išplėstinis, * sudėtinis. Sakinyje jis atsako į klausimus: koks, kokia, kuris, kuri, kelinta, kelintas, kieno.Klausiamųjų žodžių forma priklauso nuo pažymiamojo žodžio: ,, šlamančiais krūmais nuliuoksėjo išbaidytas kiškis”.Dažniausia pažyminys reiškia * kokybinį daikto požymį: ,, aukštas medis”, ,, tankus miškas”.Gali reikšti * požymį kylantį iš veiksmo: ,,banguojanti jūra, žydintis sodas”, *aplinkybių požymį:,, naktinė pamaina”, ,,vakarinis traukinys”,*daikto priklausymą: ,, brolio kailiniai”, ,, sesers duktė”. * Veiksmo subjektą : ,, mokytojo aiškinimas”, ,, paukščio sugrįžimas”, * objektą ,, daržų ravėjimas”,,, sodo purškimas”. Derinamasis pažyminys.Jis prisitaiko prie pažymimojo žodžio , įgaudamasTokį patį linksnį, skaičių, galūnę. Dažniausia jis yra reiškiamas *būdvardžiu:,, buvo dar ankstus rytas”, ,, iš gretimų sodų kyščiojo galvas vaikai”. *Skaitvardišku įvardžiu: ,, netrukus pamato žmonės tą paukštį” * dalyviu : ,, mane gąsdino ištuštėjęsplentas.” Nederinamasis pažyminys.Jis dažniausia reiškiamas * daiktavardžio arba įvardžio kilmininku: ,, iš miško gilumos sklido upokšnio šniokštimas”, ,, mano languose vijokliai kalbasi su naktimi”.* Naudidinku: ,, pagalba draugui”, * įna-gininku: ,, rūpinimasis vaikais ,* linksniais su prielinksniais ,, pasaka apie gaidį”.Daiktavardžiu su lyginamosiomis dalelėmis: ,, kirto brolelį kaip ąžuolėliu” (kablelio nereikia), * bendratimi : ,, ir jai nebuvo jau noro juokauti”. * Prieveiksmiai: ,, gyvenimas tai kopimas aukštyn”. Visus iki šiol aptartus pažyminius ir derinamuosius ir nederinamuosius , jeigu jie sudaryti iš vieno žodžio galime vadinti vientisiniais. Išplėstinis pažyminys sudaro būdvardis arba dalyvis ir bent vienas priklausomas savarankiškas žodis. Sakinyje išplėstinis pažyminys gali eiti prieš pažymimą žodį ar po jos : ,, Variokas palydėjo jį paniekos kupinu žvilgsniu.”Išplėstinis pažyminys , einantis po pažymimojo žodžio labiau pabrėžia jo reiškiamas ypatybes, sakomas išskiriama intonacija ir išskiriamas kableliais: ,, Variokas palydėjo jį žvilgsniu, kupinu paniekos”.,, Pro marškinius , sudrėkusius nuo prakaito, sruva maloni žemės vėsa.” Prieš pažymiamą žodį einančio išplėstinį pažyminį skirti neraikia: ,, šlama paskutinius lapus barstantis alksnynas”. Sudėtinis pažyminys gali būti sudarytas iš dviejų ar daugiau glaudžiai susijusių žodžių junginio. Dažniausia jį sudaro tarpusavyje susiję * įvardžiai: ,, aš, tu , pats, vienas”, taip pat ,, visi+ mes”, ,, jus”, ,, jie”: ,, šita obelis sodinta jo paties rankomis”. ,,Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa. “. Susidaro iš *daiktavardžio junginio su būtinu priklausomu nariu: ,, man patinka tvirto būdo žmonės.”,, Šešių metų Joniukas jau piemuo.’’ * Iš daiktavardžio įnagininko su priklausomu nariu:,, turiu peiliuką šviesiomis briaunomis”. Sudėtinis pažyminys būna nederinamasis, o išplėstinis –derinamasis.Dar vienas pažyminio rūšis- priedelis. Tai savitas daiktavardžio pažyminys su pažymimuoju žodžiu. Jis būna suderintas bent linksniu ,, o , koks jis, Edvardukas, šiuo metu buvo nelaimingas”. Sandaros atžvilgiupriedeliai gali būti dvejopi,tai išreikšti vienu žodžiu: ,, meistras Gustas sedėjo savo namelyje prie lango”, neišplėstiniai išreikšti žodžiu junginiais:,, mes kulvertomis atsiduriame ant krosnies – paties maloniausio kampelio pasaulyje”. Priedeliais

dažniausia pasakomi šie pavadinimas: * amatas, * profesija, * pareigos, * karinis laipsnis ir t.t.: ,, mokytoja Jūratė pradėjo pamoką, “* giminystė, tautybė, kilmė:,, brolis Andrius išėjo žvejoti”,* socialinė padėtis , luomas ,* mitologinių būtybių pavadinimai,* gyvulių ir paukščių pavadinimai: ,, šuo Rudis”. Yra predėlių, kurie sukonkretina asmenį ar daikto pavadinimą: ,, bulves skuto”, ,, antroji sesuo Marytė”. Šalutinio pažyminio sakiniai. Jie pažymi bet kurią sakinio dalį, išreikštą daiktavardžiu , o kartais ir daiktavardžiu, įvardžiu. Atsako į klausimus : ,, kuris, koks, kad, kur kada, kaip, kodėl, jog:” ,, ar esat matę tokį žvėrį , kokį aš vakar mačiau”.,, Rytais vadiname tą šalį , iš kur saulė teka”. Pradinėse klasėse sakinio dalies formuojamos taip: * supažindinama su pagrindinėmis ir šalutinėmis sakinio dalimis, * III ir IV klasėje veiksnio ir tarinio mokymas, * supažindinimas su vienarūšėmis sakinio dalimis III ir IV klasėje,*mokymas kurti ir užrašyti dialogą, supažindinimas su kreipiniu,* skyrybos mokymas nuo I iki IV klasės.

Aplinkybės.

Tai antrininkės sakinio dalys, kurios priklauso tariniui.Dažniausia skiriasi 7 rūšys:  Vietos Laiko Būdo Priežasties Sąlygos Nuolaidos Tikslo.Vietos aplinkybė reiškia pastovią veiksmo vietą, kelią ar veiksmokryptį . Atsako į klausimus : ,, kur, iš kur, iki kur, lygi kur, pro kur.”Aplinkybė reiškiama vietos prieveiksmiais :*,, lauke jau čiulbėjo vieversiai, šile gegutė kukavo.”* Įnagininku:,, be jokio darbelio Marcė kaip karvė vartėsi patvoriais.”* Vietos prielinksniais su kilmininku: ,, abipus tvoros žydėjo radastų krūmas”. * Vietos prielinksniais su galininku: ,,aplink tvorą lakstė vaikai”. * prielinksniais su įnagininku : ,, šuo guli po stalu”. * Kelią reiškianti vietos aplinkybėdaiktavardžio įnagininku arba prielinksniu su galininku : ,, dangumi slinko debesys”, ,, brenda pušys per pusnynus”. * Kryptį reiškianti: krypties prieveiksmiais : ,, pasuk kairėn”, ,,lipk aukštyn”,* vietininku: ,, miškan būdavo eini, net akį veria”. * Prielinksniai su kilmininku : ,, Marcė drožė į mišką.”Laiko aplinkybė reiškia * momentą, įvykio, atsitikimo laiką. ,, Vakar buvau miške”.* Periodą, laiko atkarpą: ,, dirbau nuo tamsos iki tamsos”.* Dažnumą:,, ganiau karvę padieniui su broliu”* . Laiko trukmę: ,, lijo visą dieną”.Laiko aplinkybės reiškiamas momentas atsako į klausimus : ,, kada, kuriuo metu”. Dažnumo aplinkybė : ,, kada, kokiu laiku, kaip ilgai”.Trukmės aplinkybė: ,, kiek laiko, kaip ilgai”. Pagal kalbamą momentą laiko aplinkybė gali būti grupuojama į trys grupes : Praeities ( ,, aną kartą”). Dabartį ( ,, dabar , šįryt”). Ateitį ( ,, rytoj “).Laiko aplinkybės gali būti reiškiamos prieveiksmiais:  Prieveiksmiais: ,, užvakar buvau mieste.” Naudininku: ,, dėjo amžiams , sudėjo metams” Galininku: ,, važiuosim į Palangą”. Įnagininku: ,, apiaušriu atsikėle”. Vietininku: ,, darbymetį ir akmuo kruta”.  Linksniais su prielinksniais: ,, po mešlavežio užsibuvo giedras oras”. Dalyviai, pusdalyviais, padalyviais : ,, atsisveikindama ji padavė jam laišką.”Būdo aplinkybė rodo veiksmo , būsenos kokybę, laipsnį, kiekybę, intensyvumą.Atsako į klausimus ,, kaip, kuriuo būdu, kiek. “ Būdo aplinkybė skirstoma į trys : Kokybės . ,, Už gerą darbą gerai ir užmoka”. ,, Šuoliais lekė obuolmušiai”, ,,Mergaitė augo skurde”.,, Kalbėjo jis pro nosį”. Kiekybės. ,, Aš vokiškai nedaug temokėjau”.,, Duonos kepalas sveria kilogramą”. Lyginamoji. ,, Gyvenkim kaip broliai”.Priežasties aplinkybė reiškinys , sukeliantis kitą veiksmą arba reiškinį. Padarinys arba pasekmė pasakoma tariniu, o priežastis – priežasties aplinkybe. Pvz. : ,, dėl šalnų pagelto medžių lapai”. Priežasties aplinkybės klausimai : ,, kodėl, dėl kurios priežasties, dėl ko”.Reiškiama prieveiksmiu: ,, už tat ir džiaugiasi , kad sekasi” (šalutinis aplinkybės sakinys) . Reiškiama įnagininku : ,, jis badu numirė”,linksniais su prielinksniais : ,, dėl sausros neauga žolės”. Sąlygos aplinkybė .Ji žymi tokį šalutinį veiksmą arba reiškinį , be kurio negalėtų įvykti to sakinio tarinio veiksmas. Atsako į klausimus: ,, kokiu būdu, kokiu atveju, kokiomis sąlygomis,kokiomis sąlygomis esant”.,, Nesėjęs nepjausi”. ,, Verkdamas kaktos neištaisysi”.Nuolaidos aplinkybė pažymi , kad savo reikšme ji priešinga antonimiška sakinio tariniui. ,, Ugnis dega ir nekurstoma”, ,, ir duris uždarius laikas bėga.”Tikslo splinkybė atsako į klausimus ,, ko, kokiu laiku, kam, kuriam tikslui”.,,Dukrelė išėjo vandens”.,, Abu broliai išėjo pasikalbėti”. ,, Nusipirkome rugių duonai”. Tikslinamosios aplinkybės .Jos vartojamos ne atskirai ( tai ne atskira aplinkybių ) rūšys , o tik savitą reikšmę turinčios vietos, laiko, būdo aplinkybės. Sakinyje paprastai eina platesnę sąvoką nusakanti aplinkybė, o po jos tikslinamoji.Ši visada išskiriama kableliais ,, čia , slėnio pievose, prasidėjo diena.”,, Reikia mums tuojau , dar šiandien pasekti jį.”,, Atsargiai, koja už kojos sėlinau prie kelmo”. Išplėstinės aplinkybės.Tai aplinkybės, kurios sudarytos iš dalyvio , pusdalyvio ar padalyvio ir bent vieno priklausomo savarankiško žodžio : ,, mosuodamas popieriaus lapu , vaikas bėgo per pievą.” ,, Žento baramas eik pro duris”. Išplėstinės aplinkybės skiriamos kableliais , kai turi prasminį ir intonacinį savarankiškumą ir atskiriamos nuo kitų sakinio dalių pauzėmis. ,, Apžiūrėję geraivoverės būstynę, vaikai nuėjo toliau”. Paprastai neskiriamos išplėstinės aplinkybės, kai jos neturi prasminio ir intonacinio savarankiškumo ,, išeisi tėvą baidydamas, pareisi duonos prašydamas” . Šis kablelis atskiria vienarūšes sakinio dalis.Šalutiniai aplinkybių sakiniai. Pavyzdžiai: Ten gerai , kur mūsų nėra.( šal. Viet.ap.). Kai pasenau, pro akis išlindau. ( šal. Laik. Ap.). Kaip įmaišysiu , taip ir kepsiu. ( šal . būdo apl. ). Dėl to neatėjau, kad sirgau. ( šal. Priež. Apl.). Jei tiesos negali pasakyti , geriau nutylėk.( sąl apl.) Kad ir kaip prašytų , neisiu. ( nuol . apl.). Juk tam ausys duotos , kad girdėtum.( tiksl. Apl.)

Skyrybos mokymas pradinėje mokykloje.Mokoma rašyti tašką, šauktuką, klaustuką. Aiškinama kur jie rašomi. Vienarūšės sakinio dalys .Sakinio dalys, kuriomis išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai yra vadinamos vienarūšėmis. Svarbiausias vienarūšių sakinio dalių požymis, kad jos turi kokį nors bendrą narį arba jam priklauso. Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso yra jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir turi išskaičiuojamą intonaciją. Vienarūšėmis gali būti bet kurios sakinio dalys ir turinčios vienodą sintaksinį vaidmenį sakinyje.* Vienarūšiai gali būti veiksniai: ,, vieną naktį ties ežeru užklupo jį vėtra, žaibai, perkūnija.”* Vienarūšiai tariniai : ,, paskui mes kursim laužą, kepsim grybus, barstysim juos druska.” Vienarūšės antrininkės sakinio dalys : ,, Mikė turėjo naują sąsiuvinį ir plunksnakotį”( papildiniai).,, Iš pelkių toks žvarbus , tirštas rūkas kyla”( pažyminiai).,,Prie sienos kabąs laikrodis tingiai bet atkakliai švytuoja sena, surūdyjusia švytuokle”. Tame pačiame sakinyje gali būti kelios skirtingų pakopų vienarūšės sakinio dalys, priklausančios skirtingiems sakinio žodžiams.,, Staiga ( aplinkybė ) lūžta ir griūva skliautai ir durys”. ( veiksniai , tariniai). Dažniausia vienarūšės sakinio dalys reiškiamos tomis pačiomis formomis , t.y. tuo pačiu linksniu, tais pačiais linksniais ar nuosakomis. ,, Po gražaus ir šilto pavasario priešpjūtinis metas prasidėjo su audromis ir vėjais. ( įnagininkas).” Gali vienarūšės sakinio dalys eiti ir su prielinksniais. Jie kartojami priėš kiekvieną tuomet , kai norime pabrėžti, akcentuoti.,, Jo kletelėje lentynos lūžo ir nuo sūrių, ir nuo lašinių, nuo vėdarų”. Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikoma: Pasikartojantys žodžiai: ,, tylus tylus buvo Mykoliukas”( tarinio dalis). Samplaikos : ,, pražydo pasklido ( samplaikinis tarinys) žiedai po laukus ir pievas išpynė margai.” Frazeologizmai su pasikartojančiais žodžiais : ,, nei šis nei tas “, ,, nei į tvorą nei į mėtą”.  Tikslinamosios sakinio dalys , kadangi jos reiškia nevienodos apimties sąvokas. ,, duok man kitą, cheminį , pieštuką.”Svarbiausios vienarūšiškumo reiškinio priemonės yra intonacija ir sujungiamieji jungtukai ( dar gali būti jungiama ir visai be jungtukų): ,, įvedė Ona tėvą į seklyčią, pasodino , valgyti davė”.Keletą sakinių su jungtukais :  ,, Tu man pažadėjai , o nedavei”. ,, Debesys nors lėtai , bet nepaliaujamai artėjo.” ,, Musės įkyrios ne didumu , o gausumu.”Vienarūšiai ir nevienarūšiai pažyminiai: du ar daugiau , negu du derinamieji pažyminiai , einantys prieš tą patį pažymimąjį žodį gali būti vienarūšiai ir ne vienarūšiai.Jeigu jie rodo tos pačios rūšies skirtingus požymius tarp jų galima įterpti jungtuką ,, ir”. Pvz. ,,keliuko šalyse stovėjo plačios šakotos eglės”, galima ir ,, plačios ir šakotos “. Nevienarūšiai pažyminiai paprastai parodo skirtingus ir nevienodai svarbius to paties daikto požymius. ,, Dideli rudeniniai obuoliai net lenkė obelų šakas”( čia ,, ir” nereikia , nes jis pakeistų prasmę).Vienarūšių sakinio dalių eilė gali turėti bendresnės reikšmės žodį, reiškiantį daiktų , reiškinių ar gyvų būtybių rūšies ar gyvų daiktų apibūdinimus . Geriausia apibendrinamą galią turi kai kurie įvardžiai ar prieveiksmiai: ,, visus, viskas “ ir t.t. Jie gali apibendrinti bet kurios reikšmės daiktavardžius . Sakinyje apibendrinamieji žodžiai gali eiti prieš vienarūšes sakinio dalis ir po jų. Kai apibendrinamasis žodis eina prieš vienarūšę sakinio dalį, po jo rašomas dvitaškis ir toliau vardinamos vienarūšės sakinio dalys.Jeigu joms pasibaigus sakinys dar tęsiamas, tai po vienarūšių sakinio dalių rašomas brūkšnys ir toliau tęsiamas sakinys. ,, Dabar viskas : draugai , giminės , pažįstami atrodo toli”.( vienarūšiai veiksniai). Jeigu apibendrinamasis žodis eina po vienarūšių sakinio dalių, prieš jį rašomas brūkšnys. ,, Kaip žiemą taip vasarą kaip sekmadienį taip penktadienį – visada ji būdavo linksma.” Pradinėje mokykloje vienarūšių sakinio dalių skyrybos praktiškai pradedama mokyti jau II klasėje. Vaikai mokomi atskirti vieną nuo kito kableliais vardijamų daiktų , požymių ar daiktų pavadinimus . III klasėje vienarūšių sakinio dalių terminas nėra pristatomas , tačiau kalbant apie veiksmą teigiama, kad gali būti ir ne vienas , o keli veikėjai, be to vienas veikėjas gali atlikti keletą veiksmų ir pan. Kai sakinyje yra daug veikėjų ar veiksmų , juos reiškiantys žodžiai vienas nuo kito atskiriami kableliais, tačiau , jeigu tarp jų įsiterpia žodis ,, ir” kablelio nerašome. IV klasėje pateikiamas ir terminas. Sakoma, kad sakinio dalys , kurios atsako į tą patį klausimą vadinamos vienarūšėmis. Pavyzdžiai: Liepė eiti į tą vietą, kur žaltys buvo prispaustas, ir parodyti , kaip jį išgelbėjo.( sud. –prij.). Elenytė paleido rūko maišelį , ir niekas nematė , kur ji nuvažiavo.( sud. –mišrusis). Eidamas per alksnynėlį , Jonukas išgąsdino ten snaudžiantį zuikį.( vient.) Jei kiauliena patinka, tai žinau kas neseniai kiaulę skerdė. ( sud. – prij.) Lapė tuoj pat nubėgo į mišką, o vilkas grįžo namo ir papjovė labai didelį veršį. ( sud. –sujung.). Ąžuolas atsidarė , ji išsiėmė mėnesio rūbus , įsėdo mėnesio karieton ir nuvažiavo bažnyčion.( sud. – bejung.) Liūtas , gana toli nubėgęs , sustojo ir atsisuko pažiūrėti, kur ežys dingo. (sud. – prij). Netrukus tėvas sumanė vesti kitą , bet toji buvo ragana.( sud. –suj).Įterpiniai tai žodžiai ar posakiai reiškiantys pašalines papildomas pastabas, susijusęs su sakinio turiniu. Struktūros atžvilgiu įterpiniai gali būti žodžių,žodžių junginių ir net sakinių formos.  Žinių šaltinį rodantys žodžiai: ,, pasak jo, mano nuomone”. Autoriaus požiūrį rodantys žodžiai: ,, aišku, žinoma, be abejo”. Žodžiai rodantys išskaičiuojamą eilę , išskirtį ir kitokius nusakomus dalykų santykius : ,, pirma, antra, trečia”, ,, be to”. Kalbos pobūdį rodantys padalyviai ir padalyvinės konstrukcijos: ,, atsiprašant”. Sustabarėję emociniai posakiai: ,, dievaži”. Pašalines pastabas pasakančios veiksmažodžių formos: ,, vadinasi”, ,, pasirodė”. Įterpiniai išskiriami kableliais , brūkšniais , sklaiaustais. Kableliais išskiriame , kai jų prasmė nėra labai nutolusi nuo sakinio: ,, šį sodą , man rodos , sodino jo senelis”.Įterpinys neina sakinio dalimi. ,, Jis ,anot tėvo, geriausias žmogus.”Brūkšniais išskiriama kai mintis nutolusi nuo sakinio ir akcentuojama: ,, ir štai aš, pabučiuotas motinos ir- stebuklingas dalykas – tėvo jau sėdžiu rogėse.” Skliausteliais išskiriame , kai įterpiniai reiškia pašalines , tarsi probėgomis pasakytas mintis: ,, o bilietų kontrolierė( tai bent smagu) nelaikė visų keleivių sukčiais.” Dalis anksčiau išvardintų žodžių gali eiti ir sakinio dalimis, tada jie jokiais ženklais neskiriami.,, Vadinasi jis neateis”. ,, Šis medis vadinasi ąžuolas”. ,, Į vakarą žiūrėk susirinks lietaus “, ,, Žiūrėk į vakarų pusę”. Įterptiniais žodžiais nelaikomi ir kableliais neskiriami ir tokie žodžiai:,, iš ties , iš tiesų, veikiausia , greičiausia, berods, gal būt”. Kai kurie iš tų žodžių gali eiti sakinyje pertarais, kaip ir kiti pertarai jie kableliais neskiriami: ,, Aš niekada , taigi, nebuvau drąsus, nebent , iš baimės. “ Teigimo ir neigimo žodžiai sakinyje.Teigimo žodis ,, taip” , kaip ir neigimo žodis ,, ne” kaip ir įterpiniai neina jokiomis sakinio dalimis, jie paprastai pasakomi sakinio pradžioje. Dažniausia šiais žodžiais patvirtinama ar paneigiama klausiamojo sakinio informacija. Pvz. : ,, ar jau baigėt darbą , taip jau baigėm.” Teiginius ir neiginius atskiriame kableliais . Kartais šie žodžiai gali sudaryti net ir atskirus sakinius :,, Ar rytoj dirbsi ? Taip” ( taip – atskiras sakinys). Kreipinys.Tai žodis, kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvulį, daiktą.Kreipinys reiškiamas šauksmininku. Dažniausia kreipiniu norima sudaryti kontaktą su pašnekovu, atkreipiamas jo dėmesys, pranešama, kad kaip tik jam sakoma. Pvz. : ,, klausykite , vyrai”. ,, Kada ,tėte, pyrago parneši”.Kreipinys tariamas pakeltu tonu, daroma pauzė. Vieni kreipiniai yra atskiri sakiniai, kuriais ne tik kreipiamasi ,bet ir kažkas draudžiama ar prašoma. Kreipiniu ne tik gali būti užmezgamas kontaktas , bet ir apibūdinamas adresatas:

,, asile tu paskutinis . “ Jeigu kreipiamasi į daiktus ar asmenys , kurie negali dalyvauti pokalbyje, toks kreipinys vadinamas retoriniu.,, O juokis, gyvenime, juokis pajaco juoku”.Nors kreipinys neturi gramatinio ryšio su visu sakiniu ir pats neina jokia sakinio dalimi, jam gali priklausyti žodžiai , atstojantys pažyminius. Toks kreipinys vadinamas išplėstiniu.,, Nebausk manęs , o rūstusis patėvi”. Ir išplėstinis ir neišplėstinis visada išskiriamas kableliais. Pradinėse klasėse kreipinys pateikiamas III klasėje . Senoje knygoje jau ir II klasėje. Atkuriamoji kalba. Tai anksčiau pasakyta , kieno nors atkuriama, pakartojama, fiksuojama, atpasakojama ar kitaip bandoma perteikti kalba. Ją galime atkurti įvairiai : tiksliai pakartoti arba šiek tiek formą keičiant. Be to autorius gali veikėjo kalbą ar mintis įjungti į savo pasakojimą taip, kad net sunku vieną nuo kito atskirti. Taigi skiriamos trys atkuriamosios kalbos rūšys:  Tiesioginė kalba Netiesioginė kalba Menamoji kalba.Tiesioginė kalba. Ji susideda iš dviejų dalių : autoriaus žodžiai ir veikėjo žodžiai.Autoriaus žodžiais paprastai pasakoma kam priklauso pasakymas. Struktūros atžvilgiu sakiniai gali būti įvairūs , autoriaus žodžiai gali būti įsiterpia į vidų: ,, šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas šaukia: – Sa, Brisiau , sa.”,,- Ateisiu dvyliktą,- atsakė.,,- Teta , a, teta, – šaukia lapinas ,- aš tau trukžolių parnešiau. Autoriaus kalbos tariniais dažniausia eina kalbėjimo veiksmažodžiai:,, sakyti, prabilti, tarti”. Tiesioginėi kalbai skirti vartojami įvairūs skyrybos ženklai.Tiesioginei kalbai skirti vartojami įvairūs skyrybos ženklai. Yra du variantai : skyrimas brūkšniais, * skyrimas kabutėmis. Iš tikrųjų skyrybos ženklų vartojama kur kas daugiau : * dvitaškis,* nauja eilutė,* atitraukimas nuo krašto,* nebaigta eilutė. Tipinis teisioginės skyrybos atvejis: – Grįšiu ,- tarė jis,- tik vakare. Čia gali kisti tik II ir III skyrybos vietos, o I II III IV pradžioje visada bus brūkšnys , o gale taškas.II pozicijoje vietoje kablelio gali būti klaustukas, šauktukas ,daugtaškis. III pozicijoje gali būti taškas ir po to pradėsime didele raide arba dvitaškis ir po to pradėsime maža raide.Skyrimas kabutėmis labai panašus , visi skyrybos ženklai tie patys tik I ir IV pozicijoje rašomos kabutės. Be to kabutėmis išskirta tiesioginė kalba į naują eilutę nekeliama. Nors iš esmės tiesioginę kalbą galima skirti dvejopai: t.y. arba kabutėmis , arba brūkšniais.Vis delto kabutėmis siūloma skirti mintis: ,, še tai tau , – pagalvojau,- neteks nei dorai pasižiūrėti į ją.”,, Ko jis mane egzaminuoja ? “- stebėjosi Gražulis. Netiesioginė kalba. Jeigu tiesioginės kalbos sakinys tiksliai pakartoja kito asmens kalbą ,tai netiesioginės kalbos – ją tik atpasakoja, pakartoja nepažodžiui. Ir taip nebelieka buvusio sakinio struktūros. Netiesioginė kalba dažnai išreiškiama sudėtiniu prijungiamuoju sakiniu. Pvz. : ,, kur tu Petrai eini?- paklausė brolis. “ Perrašant šį sakinį į netiesioginę kalbą bus taip:,, brolis paklausė Petrą , kur jis eina”.Apie mane kalbėjo – ,, jis negreit grįš”. Bus taip: ,, apie mane kalbėjo, kad negreit grįšiu”.Kartais netiesiogine kalba sakoma vientisiniu sakiniu, kur autoriaus kalba įgauna vientisinę formą: ,, Valė prasitarė gavusi pataisą”, ,, tėvas sakosi duosiąs gerą dalį”.Gali būti vartojami ir nesangrąžiniai tariniai: ,, ji atsako turinti trys vaikus”. Liepiamoji nuosaka keičiama bendratimi. Pvz.: ,, eik, – sako ji man.” ,, Ji man liepia eiti.” Menamoji kalba. Tai tarpinė kalba tarp tiesioginės ir netiesioginės. Joje veikėjų žodžiai , o dažniau mintys reiškiami šalia autoriaus minčių , tačiau tiesiogiai nenurodomas tų minčių šaltinis ir paprastai nebūna net gi kalbėjimo ar mąstymo veiksmažodžių. ,, Rokas nusišypsojo.” ,, Arklys tam ir skirtas, kad žmogui tarnautų”.Citata. Tai pažodinė ištrauka iš kokio nors veikalo arba pažodžiui perteikiami kieno nors žodžiai. Citatuojama įvairiais sumetimais:* kai remiamasi kito mintimis, *patvirtinami savi teiginiai,* paneigiami kito teiginiai, * nurodomi šaltiniai.Visais atvejais būtinas tikslumas . Negalima cituojamų minčių iškreipti ar keisti.Sąlyginai citatas galima suskirstyti į dvi grupes :* tekstinės arba * pažodinės citatos.Tekstinės citatos pateikiamos sakiniais. Jeigu reikia jie įjungiami į sakinio tekstą ar sakinį, jų ribos pažymimos kabutėmis. Laisvos citatos tiesiog atpasakojamos savo sakiniais ir kabutės nerašomos, tačiau visuomet nurodomas minčių šaltinis.Abėcėlės tvarka literatūra nurodoma po citatos tokiu būdu : 4( leidinys ) , 37 ( puslapis).Pvz. : ,, Marcelionienė E. Šaltinėlis , 13 p.” Dialogas . Jau III klasėje supažindiname su dialogu. Pasakoja vaikai. Sudaroma dialogo schema. Spalvomis spalviname skyrybos ženklus.